Šeima- pagrindine socoalizacijos institucija

SOCIALIZACIJOS PRASMĖ VAIKYSTĖJE

Jau nuo pat gimimo žmogaus gyvenimui būdingas socialumas. Vos gimusį kūdikį supa žmonės, kurie bendrauja su juo, tenkina pagrindinius jo poreikius. Kūdikiai ir maži vaikai yra priklausomi nuo savo socialinės aplinkos, bet net ir tada jie yra aktyvūs socializacijos dalyviai. Mažyliai daro poveikį savo tėvams, kaip šie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra socializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikas yra bejėgiškiausias, jis daro didžiausią poveikį suaugusiems savo aplinkoje. Jis reikalauja dėmesio verkdamas ir paprastai susilaukia paguodos. Daugiau niiekada tas asmuo taip lengvai neišsikovos sau dėmesio.

Sociologinėje literatūroje socializacija apibūdinama kaip sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, kurio metu vaikas tampa socialine būtybe, galinčia prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais gyvenimo periodais.

Vaikystės socializacija vyksta šeimoje. Šeima yra pirmoji vaikų socialinio ugdymo institucija, kuri įtvirtina vaikui pagrindines socialines normas, parengia jį platesniam socialiniam bendravimui su suaugusiais ir bendraamžiais. Šeimos išorinės ir vidinės gyvenimo sąlygos veikia vaiko socialinės integracijos procesus.

Socializacija yra būtinas ir nuo žmogiškojo gyvenimo neatsiejamas procesas. Be socialinių ryšių kūdikis neetaps socialiu vaiku, o vaikas nepavirs pilnaverčiu suaugusiu, – teigia, L. Broom, Ch. M. Bonjean ir H. D. Broom (1992). Kūdikiai pilnaverčiais suaugusiais žmonėmis tampa tik socializacijos proceso dėka, kurio metu perduodama kultūra, leidžiama atsiskleisti pačiam individui, t.y. tapti tos visuomenės nariu, su

uvokti panašumus ir skirtumus lyginant save su kitais visuomenės nariais.

Socializacijos procesas žmogų lydi visą gyvenimą. Šis procesas yra mokymasis. Socialinio mokymosi metu vaikai stebi kitų elgesį ir jį kartoja. Toks elgesys aktualus pirmaisiais gyvenimo metais. Vėliau, ikimokyklinio amžiaus vaikams, būdingas perėjimas prie savarankiško mokymosi. Tai jų pirmieji žingsniai savarankiškumo link. Tokio amžiaus vaikai fiziškai ir intelektualiai tyrinėja pasaulį, kad susiformuotų supratimą apie juos supančius žmones, reiškinius ir t.t. Ikimokyklinio amžiaus vaikai daug žaidžia, tačiau tie žaidimai nėra bereikšmiai. Jų metu vaikai mokosi pažinti pasaulį. Žaidimais ugdoma vaiko vaizduotė, kūrybiniai sugebėjimai. Šie vaikai žaisdami dirba, o dirbdami žaidžia. Tai užsiėmimą daro patrauklų ir nenuobodų.

Šeimoje mokomasi bendrauti su žmonėmis, adaptuotis visuomenėje, prisitaikyti prie vyraujančios kultūros, religijos ir papročių, vykdyti tos beendruomenės įstatymus. Žmogus per savo gyvenimą turi perimti kalbą, mokymosi dalykus, įgūdžius, siekius ir vaidmenis. Pirmiausia vaikus mokoma pažinti rašybos, skaitymo ir skaičiavimo įgūdžių. Labai svarbus socializacijos komponentas – elgesio taisyklės. Juk nekontroliuojantis savo elgesio ir negalvojantis apie pasekmes žmogus kelia pavojų ir trikdo visuomenę. Tuo pačiu jis išmoksta įsisavinti vaidmenis – teises, pareigas ir elgesį, susijusius su atitinkama visuomenine padėtimi. Tai yra pagrindiniai socializacijos komponentai, padedantys individui susivokti šiame pasaulyje, mokėti elgtis atitinkamose visuomenės grupėse, susipažinti su vyraujančia kultūra, papročiais ir pa

an. Šeima yra socializacijos branduolys, po to seka išoriniai veiksniai: televizija, radijas, knygos, taip pat artimieji: seneliai, giminės, auklės, kaimynai, mokytojai, draugai ir daugelis kitų mus supančių žmonių. Tai vadinam socializaciją veikiančiomis jėgomis.
ŠEIMA – SOCIALINĖ INSTITUCIJA

Šeima – mažoji socialinė grupė; susideda iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių; pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; jos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius daugiausia grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas ar vaikai. Nepilna šeima esti, kai nėra vieno iš tėvų. Pagrindinė šeimos paskirtis yra vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas. Vieni iš pagrindinių šeimos, kaip socialinės institucijos, uždavinių yra saugoti ir puoselėti šeimos narių ištikimybę ir vieningumą bei auginti ir auklėti vaikus, sudaryti palankias jų brendimo ir vystymosi sąlygas. Norint, kad šeima išliktų tvirta, reikia siekti joje darnos. Tai pagrindinis dalykas, turintis įtakos auklėjamajai šeimos galiai. Tik šeimyninė darna gali lemti sėkmingą vaiko socializaciją (L. Jovaiša, 2001).

Vaiko ugdymas prasideda šeimoje. Šis ugdymas vadinamas neformaliu. Sakoma, kad neformalusis ugdymas yra viso ugdymo didesnioji dalis. Šeimoje padedamas pamatas vaiko asmenybės formavimuisi bei socializacijai. O socialinės įstaigos – vaikų darželiai, mokyklos ir pan. – tik prisideda prie vaiko ugdymo. Ugdymo tikslas ir jo uždaviniai yra bendri abiem atvejais, nes tai su

udaro ugdymo proceso esmę. Tiek valstybinių ar privačių ugdymo įstaigoms, tiek šeimoms svarbu yra padėti individo saviraiškai realiomis ir idealiomis vertybėmis išplėtoti prigimties duomenų visumą, kad sugebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Vaikui reikia padėti, bet ne vadovauti. Kartais vadovavimas reikalingas, bet vadovauti reikia taip, kad vaikas pats sau keltų tikslus, mąstytų, kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinių veiksmų. Tokiu būdu vaikas ne tik ugdomas, bet ir vis labiau įtraukiamas į socializacijos procesą. Su vaiku reikia bendrauti kaip su sau lygiu žmogumi, parenkant lengviau suprantamus žodžius bei gyvenimiškas situacijas, atsižvelgiant į jo supratimo lygį.

L. Jovaiša (2001) išskiria šeimoje vykdytinus ugdymo uždavinius:
• fizinį,
• protinį,
• dvasinį,
• dorinį,
• darbinį,
• estetinį.
Ugdant vaiką, minėti uždaviniai yra būtini ir neatsiejami nuo sėkmingos vaiko socializacijos šeimoje.

Vaiko ruošimas gyvenimui, reiškia protingai, aktyviai, dorai ji veikti visose gyvenimo srityse. Tam įtakos turi šeimos darna ir vaikų ugdymui naudojamos tinkamos priemonės bei supratimas apie vaiką kaip apie socialią, bei individualią asmenybę su savo charakteriu, pomėgiais ir sugebėjimais.

Kūdikystės, vaikystės metais šeima visiškai kontroliuoja vaiko elgesį, suteikdama jam būtiną normatyvinį pobūdį. Per jos vertybių „rėtį“ tarsi persijojama, pervertinama iš išorinio pasaulio ateinanti informacija. Tuo iš esmės galima paaiškinti, kodėl vaikystės metais susiformavusios vertybės tarsi vėl atgyja tais atvejais, kada žmogus akis į akį susiduria su gyvenimo aplinkybėmis.

Vaikai yra ta gy
yventojų grupė, kurios sociokultūrinė raida priklauso nuo visuomenės gyvenimo dėsningumų ir bendravimo tendencijų. Tai reiškia, kad vaikai įprasmina suaugusiųjų vaidmenis. Kaip tie vaidmenys bus perteikti vaikams, pirmiausia priklauso nuo šeimos. Labai svarbus vaikų ir tėvų bendravimas, aktyvus laisvalaikio praleidimas drauge. Be to, labai svarbu pabrėžti tai, kad tėvai turėtų ne vien tik vaikus stebėti lyg pro padidinamąjį stiklą, bet nepamirštų pažvelgti ir į save. Juk vaikai mokosi mėgdžiodami kitus. Vaikai greitai įsimena ir gana tiksliai atkartoja suaugusiųjų ištartus keiksmažodžius. Todėl tėvų kalbos tonas, posakiai, elgesys turi lemiamos reikšmės vaiko socializacijai. Kaip vieną iš bendravimo priemonių galima išskirti vaiko dėmesio atkreipimą į tam tikrus dalykus, paaiškinant jų teigiamas ir neigiamas savybes. Aiškinimai yra pagrindas vaiko ugdyme, nes ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nesugeba kritiškai mąstyti ir atskirti, kas yra gerai, o kas ne. Tam, kad gyvenime jie sugebėtų orientuotis tarp gėrio ir blogio, reikalingas įvairių gyvenimo reiškinių interpretacijos pateikimas. Tai dalis auklėjamųjų pokalbių, kai vaikui aiškinamos ne tik padarytos jo klaidos, bet kalbama su vaiku apie įvairius dalykus tiek, kiek vaikas pajėgus juos suprasti. Be pokalbių aktualus ir vaiko pratinimas dalyvauti aktyvioje veikloje, aišku pagal vaiko jėgas, pvz., žaislų susitvarkymas nuo mažumės įpareigoja būti tvarkingam, neužkrauti savo pareigų kitiems. Kad vaikas būtų suinteresuotas atlikti kokią nors veiklą, reikia jį skatinti geru žodžiu, tačiau nereikėtų persistengti vaiką skatinant materialiai. Kaip dorinio ugdymo priemonė tiktų pasakų sekimas ir aptarimas. Vėliau vaikas pats pradeda domėtis knygomis ir jas skaityti. Estetinę ir dorinę sąmonę ugdo ir eilėraščių mokymasis. Ugdomąjį darbą atlieka ir televizija. Tačiau reikia atrinkti vaikams tinkamas laidas. Gerai, kai vaikams skirtas laidas žiūri ir tėveliai, po to kartu jas aptaria. Nereiktų vengti pažaisti kartu su vaikais ar bent stebėti, kaip vaikai žaidžia. Per žaidimus atsiskleidžia daugelis dalykų, pradedant vaiko pomėgiais ir baigiant jo charakterio pasireiškimu. Šeimoje svarbiausia išlaikyti darną. O darna dažniausiai yra pagrįsta meile. Jei vaikas jaus meilę, pagarbą, pasitikėjimą iš šeimos narių, tai jis visą tai jaus ir kitiems visuomenės nariams. Bausmės ugdyme yra reikalingos tam, kad vaiko socializacijos procese aiškėtų riba tarp galimo ir negalimo. L. Jovaiša (2001) siūlo taikyti tokias bausmes: nepritarimą, prieštaravimą, barimą, sugėdinimą, įspėjimą, retais atvejais – izoliavimą. Tačiau jokiu būdu bausmės neturi būti fizinės, nes tai žaloja vaikus, sustiprina jų priešiškumą ir atžagarumą. Ypač daug dėmesio reikia skirti vaikui iki jam pradedant lankyti mokyklą. Iki to laiko jis turi įgyti pagrindines socialinio gyvenimo žinias.
EMOCINIŲ IŠGYVENIMŲ SVARBA VAIKO SOCIALIZACIJAI

L. Broom ir bendraautoriai (1992) teigia, kad emocija yra ta šerdis, aplink kurią vystosi asmenybė ir socialiniai ryšiai. Bet kuri socialinė sąveika gali prisidėti prie socializacijos, tačiau tos sąveikos, kurios reikalauja emocijų, palieka žmogui gilesnį įspūdį ir turi įtakos asmenybės formavimuisi.

Vaikas pradeda gyventi būdamas visiškai priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros ir dėmesio. Kai kurie gyvūnai sugeba savarankiškai gyventi nuo pat gimimo, o žmonių kūdikiai negali apsieiti be aplinkinių pagalbos. Jais reikia rūpintis ilgiausiai. Taip ilgai trunkantis ryšys tarp tėvų ir vaiko turi didžiulę įtaką vaiko raidai. Pirmiausia kūdikis kontaktuoja su tais suaugusiais, kurie juo rūpinasi, jį maitina ir globoja. Įspūdžiai, patirti bendraujant su suaugusiais, iš pradžių yra labai neaiškūs, bet turi savo kokybę, emocinį atspalvį.
Vaiko emocijas suprasti ir interpretuoti nėra lengva, nes jis negali pasakyti, kada jaučia džiaugsmą ar nuovargį, nerimą ar susižavėjimą. Net kai aiškiai matyti, kad kūdikis liūdnas ar linksmas, sunku pasakyti, kokia tų emocijų prigimtis ir kiek jos svarbios vaikui.

Kartais keliamas klausimas, ar kūdikis ateina į šį pasaulį pasirengęs socialinei sąveikai. R.Žukauskienės (2002) tyrimų duomenimis, net labai mažo vaiko elgesys socialine prasme gana sudėtingas. Antroje pirmųjų gyvenimo metų pusėje kūdikio reakcijos jau emocingos, o antraisiais metais vaikas patiria vis daugiau socialinių konfliktų ir problemų. Jis iš lėto pereina į aukštesnę bendravimo pakopą, vis daugiau dėmesio skiria partneriui. Tai matome iš vaiko elgesio socialinėse konfliktinėse situacijose (pvz., išsiskiriant su artimu žmogumi). Šalia to atsiranda ir naujų reiškinių, kurie rodo, kad vaikas pradeda taikytis prie partnerių ir aplinkybių. Vaikas vis geriau supranta informaciją, kurią perduoda gestais, mimika ir kalba suaugusieji, bendraamžiai. Dažnai neryškus požymis, pvz., suraukta kakta, sustabdo ar pakeičia vaiko elgesį. Ir pats vaikas kur kas geriau, tiksliau atskleidžia savo elgesį nuotaika, mimika, gestais ir kalba.

Teigiami jausmai įgyjami ankstyvoje vaikystėje. Svarbiausias iš jų – prieraišumo jausmas, kadangi kūdikis, pradėjęs antrąjį pirmųjų gyvenimo metų pusmetį, stipriai prisiriša prie juo besirūpinančių žmonių ir jį supančių daiktų. Prieraišumo jausmas yra savotiška meilės forma. Žmonės, kurie jaučia prieraišumą vienas kitam, stengiasi būti arti vienas kito, dažnai bendrauti. Vaikas savo prieraišumą išreiškia siekdamas artimumo: jis nori būti greta, seka iš paskos, kabinasi už motinos ar tėvo drabužių. Prieraišumo jausmui formuotis ypač svarbus didelis jautrumas vaiko
poreikiams ir sugebėjimas juos patenkinti. Vaikai, kurie saugiai prisirišę prie motinos, labiau sieka tyrinėti aplinką. Kad vaikas išdrįstų tyrinėti naują aplinką, dažnai pakanka motinai būti kambaryje. Jos išėjimas yra nemalonių išgyvenimų šaltinis, o jos sugrįžimas – signalas kontaktui sugrąžinti (pvz., prašant paimti ant rankų). Nesaugaus prisirišimo atveju vaikas tarsi „prilimpa“ prie motinos dar prieš jai mėginant išeiti, motinai išėjus verkia, o jai grįžus nenurimsta, atstumia motiną, vengia atkurti kontaktą.

Pirmais gyvenimo metais vaikai susiduria su saugumo – nesaugumo problema. Kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolesnei asmenybei plėtotei. Pirmas vaiko socialinis pasiekimas yra jo nesipriešinimas tam, kad motina dingsta iš akiračio. Vaikas jau nebijo, nes motina tapo jo vidiniu užtikrinimu.

Antraisiais gyvenimo metais formuojasi vaiko socialiniai įgūdžiai, jis pradeda suvokti skirtumą tarp savęs ir kitų, tarp pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, todėl ne su visais yra draugiškas. Vaikas, galintis žaisti su kitais vaikais, įgyja daugiau patirties, yra draugiškas. Socialinius įgūdžius įsisavinami, kai jam gerai sekasi.

Meilė yra besąlygiška ir skirta visam laikui, pagyrimą sąlygoja tam tikras elgesys, kurį tėvai nori matyti ir ateityje.

Kai šeimoje parodoma per mažai meilės ir priėmimo, tada vaikas negali rasti sričių, kur jis galėtų sėkmingai veikti. Suprantama, tai jam labai kenkia: sukelia pyktį, kaltės jausmą, o gal ir baimę bei netikrumą. Jei vaikas pasidaro nedrąsus, jame įsivyrauja baimė, sumažėja pasitikėjimas savimi. J. Pikūnas (1994), teigia, kad vaiko savivertė iš esmės priklauso nuo jo priimtinumo tėvams, nuo aiškiai nustatytų elgsenos apribojimų bei jo turimos laisvės jam nustatytose ribose ir nuo jo, kaip asmens, respektavimo.

Bendravimas – vaiko socializacijos sąlyga, formuojanti socialinę patirtį, skatinanti jo psichinį ir fizinį vystymąsi.

Vaikui iškyla daug emocinių ir dvasinių problemų norint susipažinti ar nutraukti santykius su artimaisiais. Žaisdamas su lėkštute, kamuoliu vaikas greitai supranta, kas atsitiks juos išmetus ant grindų. O bendravimui su žmonėmis reikia ilgesnės ir įvairesnės patirties, nes žmonių veiksmai yra neaiškūs ir nesuprantami. Šito amžiaus vaikai ypač nori su visais bendrauti. Jie trokšta būti šalia artimo žmogaus, o jam dingus, stengiasi buvusią būklę grąžinti. Mažylis jau stengiasi ne tik bendrauti žvilgsniu, žodžiais, bet ir nori partnerį justi (pvz., paliesti, atsisėsti ant kelių), t.y. išreiškia tam tikrą emocinį ryšį. Jis, švelniai glausdamasis, pasitinka tėvus ir taip tarsi atnaujina su jais nutrauktus santykius. Pastebėjęs, kad jo artimiausias žmogus bendrauja su kuo nors kitu, ima pavydėti. Vaikas nori, kad šis žmogus jį praustų, nuneštų į lovą, migdytų. Suprantama, kad vaiko savijauta ir jo formavimasis iš dalies priklauso nuo to, kaip patenkintas šis emocinis poreikis. Kiekvienas vaikas turi jam būdingus elgesio modelius ir yra jautrus tam tikriems dalykams. Kuo geriau prižiūrintis asmuo pažįsta vaiką, tuo geriau jis gali jį suprasti.

Tarp tėvų ir vaikų gali atsirasti įvairios bendravimo problemos ir pablogėti jų tarpusavio sąveika. Kartais ji pablogėja, kai tėvai, augindami vaiką, mėgina laikytis bendrų taisyklių, neatsižvelgdami į konkretaus vaiko poreikius (pvz., verkiančio vaiko stengiasi nemyluoti, nekreipti į jį dėmesio). Kartais tėvai neįvertina vaiko galimybių: mažai kalba su vaikais tik todėl, kad netiki, jog mažas vaikas gali klausytis ir bendrauti. Dalis problemų yra susijusios su skirtingais tėvų ir vaikų temperamentais bei tėvų nuostatomis ir lūkesčiais. Sunkiau bendrauti ir suprasti, kai tėvai nori vienokio vaiko, o realiai jis yra kitoks. R. Žukauskienės (2002) nuomone, vaikas, kurio tėvai pripažįsta sudėtingą vaiko elgesį ir reaguoja į tai kantriai ir tolygiai, gali išmokti išreikšti savo temperamentą konstruktyviai. „Sunkus“ vaikas dažniau yra įžeidinėjamas ir baudžiamas negu kiti vaikai.

Leave a Comment