Pauaglystė.

Paauglystė

Įvairus teoriniai požiūriai į paauglystės amžiaus krizės problemą

Esminiai anatominiai ir fiziologiniai paauglio pakitimai ilgą laiką buvo pagrindas kurtis įvairioms teorijoms apie paauglio ypatumų ir to laikotarpio kritinio vystymosi reiškinių biologinį sąlygotumą. Tokiam supratimui, vyravusiam pirmąjį mūsų amžiaus ketvirtį, pagrindą davė psichologai Holas ir Froidas. 3-4 dešimtmetyje pradėjo stiprėti kryptis, priešinga biologinei. Įvairiose šalyse buvo kaupiami stebėjimai, iš kurių buvo matyti paauglio asmenybės ypatybių priklausomumas nuo jo socialinės aplinkos. Psichologas Vigodskis iškėlė hipotezę, jog trijų brendimo taškų (lytinio, viso organizmo brendimo ir socialinio brrendimo) nesutapimas yra svarbiausia paauglystės amžiaus ypatybė ir pagrindinis to amžiaus prieštaravimas.
Smūgį biogenetinio universalizmo teorijoms sudavė amerikiečių antropologai, nagrinėję vadinamąsias „primityviąsias“ civilizacijas. Mokslininkė Mid, nagrinėjusi Samoa salos paauglius, įrodė nuomonės, jog paauglystės amžiuje neišvengiami krizės ir konfliktai, nepagrįstumą . Ji atskleidė socialinį, o ne biologinį sąlygotumą.
Psichologė Benedikt, apibendrindama etnografinę medžiagą, išskyrė du perėjimo iš vaikų į suaugusiuosius tipus: pirmasis tipas būna, kai daugelis vaikams ir suaugusiems taikomų svarbių normų ir reikalavimų yra panašūs. Tokiomis aplinkybėmis bręstama lengvai. Paauglys mokosi lėtai suaugusiojo elgesio būūdų ir pasirengia vykdyti suaugusiojo reikalavimus; antrasis tipas – kai svarbios normos ir reikalavimai vaikams ir suaugusiems skiriasi..
Etnografinių tyrinėjimų teorinė reikšmė didelė. Buvo įrodyta, kad konkrečios vaiko gyvenimo socialinės aplinkybės lemia:
1. Paauglystės laikotarpio ilgumą;
2. Krizės, konfliktų, sunkumų buvimą arba nebuvimą;
3. Paties perėjimo iš vaikų į

suaugusius pobūdį.
Antropologai į paauglystės amžių žiūrėjo kaip į laikotarpį, kai vaikas keliauja į savo vietą visuomenėje. Psichologas Levinas šią idėją išplėtojo, jis analizavo paauglio padėtį šiandieninėje visuomenėje ir išnagrinėjo perėjimo į suaugusius konfliktinį tipą, priklausomai nuo vaikų grupės ir suaugusiųjų grupės padėties visuomenėje. Jis nustatė, kad paauglystės amžiuje pereinama iš vienos grupės į kitą. Paauglys veržiasi pereiti į suaugusiųjų grupę ir naudotis kai kuriomis jų privilegijomis, kurių neturi vaikai. Bet suaugusieji jo dar nepriima ir todėl jie atsiduria tarp grotų. Levino mintį apie paauglio nepritapimą toliau tęsė kiti užsienio psichologai.
Vigodskis, nagrinėdamas kritinį amžių, iškėlė visiškai naujas problemas: būtinumą išskirti pagrindinę naują (paauglio) sąmonės darinį ir išaiškinti vystymosi socialinę situaciją, kuri kiekviename amžiuje sudaro nepakartojamą vaiko ir aplinkos santykių persitvarkymą, kad šios santykių sistemos persitvarkymas yra ppereinamojo amžiaus krizės turinys.
Teorinės minties raidą aiškinant, paauglystės amžiaus krizę sudarė nuoseklus kaupimas apibendrinimui rodančių, kad paauglystės apraiškų ir vystymo ypatybes lemia konkrečios paauglio gyvenimo ir brendimo socialinės aplinkybės ir jo visuomeninė padėtis suaugusiųjų pasaulyje.

Pirmieji paauglio brandos požymiai

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė, kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis vaidmuo asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vy

yraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais.
Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė (ikipubertetinis ir pubertetinis laikotarpis).
Tuo metu įvyksta reikšmingi fiziologiniai organizmo kitimai (lytinis brendimas), padidėja berniukų ir mergaičių ūgis, atsiranda naujų potraukių, persitvarko santykiai su suaugusiais, gali kilti rimtų konfliktų tarp vienos ir kitos pusės.
Baigdamas jaunesnį mokyklinį amžių, vaikas įžengia į ikipubernetinį amžių, kuriame atsiranda lytinio brendimo požymių. Tai genitalinio brendimo periodas, kada berniukams smarkiai pradeda augti sėklidės, ypač padidėja ir paauga varpa, atsiranda gaktiniai ir pažastų plaukai. Padidėja ūgis. Šio periodo ryškiausi kitimai berniukams esti 11-13 metais. Mergaitės sparčiai bręsta. Apskritai intensyviausias brendimas yra – 13-14 metai. Mergaičių lytinį brendimą rodo antriniai lytiniai požymiai (gaktinių ir pažastinių plaukų augimas), klubų apvalėjimas, krūtų augimas, padidėja ūgis. Šioje fazėje mergaitės pralenkia berniukus.
Pubertetinis periodas yra ne tiek genitalinis, kiek fizinis. Jo metu toliau vyksta lytinis brendimas, kuris trunka maždaug iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms mėnesinės. Krūtys ir klubai pilnėja. Berniukai ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Pubertetas baigiasi lytinių liaukų subrendimu, jų funkcionavimu, kuris dažnai sąlygoja ir vaisingumą, dėl to paauglystės pabaigoje gali pasitaikyti nėštumo. Žinomas ir ankstyvas lytinis brendimas. Jis esti tada, kai mergaitės subręsta iki 8 metų, berniukai – iki 10.

Lytinis brendimas, kaip minėta, vyksta kartu su fi
iziniu. Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą li¬goms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės amžiuje labiau pasireiškia išsiblaškymas.
Palyginti su tuo, kaip yra buvę prieš keliasdešimt metų, dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai atsi¬randa maždaug dviem metais anksčiau. Šis fizinio bei lytinio augimo ir brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija. Ją sąlygoja išorinės (socialinės) sąly¬gos ir vidiniai (genetiniai) organizmo ypatumai. Tos pačios sąlygos įvairiais ontogenezės periodais daro ne¬vienodos įtakos žmogaus organizmo raidai. Didesnė įtaka esti jaunesniais metais, kai organizmas plastiškesnis. Yra individualių skirtumų. Paveldai apspren¬džia ne akceleraciją apskritai, bet organizmo galėji¬mą kisti, veikiant įvairioms sąlygoms.
Anksčiau buvo manoma ir aiškinama, kad paaug¬lystė prasideda su lytiniu brendimu, jo sąlygojama ir pasireiškia audringais kitimais augančio žmogaus psi¬chikos struktūroje. Taigi kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įta¬ka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai.
Be abejonės, tam tikru laiku vaikas atkreipia dė¬mesį į jame vykstančius fiziologinius kitimus, susido¬mi jais, nes juos pastebi ir kiti, išgirsta iš pašalinių pastabų arba patiria nemalonių išgyvenimų (mergai¬tės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos laikotarpiu). Bet psichikos persitvarky¬mą lemia ne fiziologiniai veiksniai, o socialiniai — nauji vaiko poreikiai ir motyvai, kuriuos realizuojant jam tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis. Tas susidūrimas lemia vaiko socializacijos procesą.
Lankydamas mokyklą ir bendraudamas su žmonėmis, paauglys pa
amato, kad yra įvairių santykių, poelgių, ima ieškoti savo vietos tuose santykiuose ir už¬imti juose tam tikrą poziciją. Nuo pasirengimo, išsi¬lavinimo, kitų pažiūros į jo darbą ir priklauso paaug¬lio pozicija, kurią vieni pripažįsta, kiti neigia ir atme¬ta. Apie 11—12 metus paauglys pradeda reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai reikšti savo pažiū¬ras bet kuriuo gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti kartu su jais laiką ir t. t. Šis procesas dėl savo teisių užtikrinimo šeimoje ir mokykloje trun¬ka ilgesnį laiką, kol iš tikrųjų pripažįstama, kad pa¬auglys gali išreikšti savo nuomonę, ta nuomonė ima¬ma gerbti, atsižvelgiama į jo gyvenimo planus.
Šiuo laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendi¬mo elementus, o ne visišką paauglio subrendimą. Su¬augusiam fiziškai ir psichiškai prilygstama tiktai į jau¬nystės pabaigą, tačiau tie elementai yra svarbūs ir bū¬dingas paauglystės psichikos bruožas.
Paauglio subrendimas gali pasireikšti socialiniu moraliniu elgesiu, protine veikla ir interesais, roman¬tiniais santykiais, pasilinksminimais, išorine išvaizda (apranga, laikysenos maniera). Socialinis moralinis subrendimas matyti iš santykių su suaugusiais — pa¬auglys rimtai rūpinasi šeimos ir jos narių gerove, pagalba suaugusiems, parama jiems kritiškais atvejais, dalyvavimu šeimos gyvenime suaugusio teisėmis. Pro¬to ir interesų subrendimas pasireiškia noru pačiam la¬vintis: skaityti specialias knygas, mėginti darbuotis radiotechnikos srityje, modeliuoti ir kt. Savarankiš¬kas lavinimasis gali būti suderintas su pamokų mokymusi, bet pamokos gali ir nukentėti. Net gabūs mokiniai pamokas mokosi „kaip visi“. Romantiški santykiai su skirtingos lyties vienmečiais tik savo forma yra panašūs į suaugusiųjų bendravimą: skiriami pasimatymai, einama pasivaikščioti, organizuojami šokiai (namie arba kitur). Išorine išvaizda ir elgesio manieromis tiesiog pamėgdžiojami suaugusieji. Rūbais ir šukuosena paaugliai stengiasi neatsilikti nuo mados, jų kalbėsena panaši į suaugusių, vartoja vulgarius žodžius, berniukai ir merginos ima rūkyti, o jei turi tokių pavyzdžių šeimoje, ima vartoti alkoholinius gėrimus.
Ar iš tikrųjų paauglys jau patiria subrendimo jausmą, šiuo atžvilgiu egzistuoja kriterijai, kuriuos sprendė T. Dragunova.
1) Paauglys nori ir reikalauja, kad kiti su juo elgtųsi ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiu. Tai reiškia, kad suaugusieji turi jį gerbti, pasitikėti, būti taktiški, pripažinti jam žmogaus orumą ir tam tikro savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji tų reikalavimų nepripažįsta ir nesilaiko, paauglys jaučia nuoskaudą ir protestuoja įvairiais galimais ir negalimais būdais neklauso, užsispiria, nemandagiai, šiurkščiai kalba. Ne kiekvienas neklusnumo ir nemandagumo atvejis išreiškia subrendimo jausmą.
2) Antras kriterijus – stengimasis užsitikrinti tam tikrą veiklos savarankiškumą, apginti kai kurias savo gyvenimo sferas nuo suaugusiųjų kišimosi. Tai gali būti santykiai su draugais, berniukais arba mergaitėmis, laisvalaikio leidimas, pamokų mokymasis. Kai kurie paaugliai nenori, kad suaugusieji kontroliuotų jų namų darbus ar savarankiškas pastangas toliau lavintis.
3) Paauglys gali turėti savo elgesio nuostatus, tam tikras pažiūras, įvykių vertinimą, gali ginti savo nuomonę tuo klausimu, nors suaugusieji arba draugai prieštarautų. Kai berniukai nesutinka su draugo nuomone ir vertinimu, tai arba gina savo nuomonę, arba pasirenka kitą draugą.
Turint galvoje minėtus paauglio ypatumus (norą, kad pripažintų suaugusiu), suprantamas jo užsispyrimas. Tai natūralus reagavimas į draudimą, spaudimą iš šalies, kad būtų kitoks, kad keistų savo elgesį. Paauglys spiriasi prieš įvairius apribojimus, nes tai primena jam, kad jis traktuojamas kaip vaikas, kad neleidžiama savarankiškai apsispręsti. Prieštaraudamas suaugusiems ir reikalaudamas savarankiškumo, paauglys nori parodyti, kad nebijo naujų išbandymų, kad jam užtenka drąsos atlikti ir draudžiamus dalykus. Suaugusieji bijo beatodairiško paauglio savarankiškumo ir nepriklausomybės, tėvus daug kas baimina: kelias į mokyklą, pažintys, kurios užsimezga už šeimos ribų, paslaptys, kurių paaugliai nepasako tėvams, matomas atitolimas nuo šeimos. Draudimai irgi turi romantikos bruožų, todėl sunku jais paveikti vaiko elgesį.
Paauglio nesutarimams su šeima ir mokykla progų yra daug. Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Kur prieštaravimai, ten yra sąlygos kilti konfliktams, o kai jie esti dažnesni, gali susidaryti blogo elgesio įpročių. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs. Iš pradžių pareikalaujama tokio pripažinimo ir suaugusiųjų, o vėliau arba tuo pačiu metu ir iš vienmečių draugų.
Paauglystė gali praeiti be didelių konfliktinių santykių. Negatyvizmas, užsispyrimas ir kitokie paauglio elgesio bruožai yra sąlygų, kuriose jis auga, padarinys. Auklėjimo sunkumų paauglystėje išvengiama tada, kai sąmoningai arba nesąmoningai suaugusieji ją pasitinka iš anksto, keisdami savo pažiūrą į bręstantį vaiką, o jei ne, tada ieško priemonių, kai tarp tėvų arba mokytojų ir paauglio jau atsirado bedugnė, per kurią nebeįmanoma susišaukti. Paauglystė ateina ir praeina be didesnių sunkumų,

kai vaikas turi šeimoje rimtų pareigų, kurios savaime jį pakelia iki suaugusio, ir tada nekyla jokio klausimo, ar pripažįstamas jo subrendimas. Darbas iš pareigos, o ne iš malonės priartina paauglį prie suaugusio. Didžiausią žalą paauglio socialinių moralinių ypatumų formavimuisi daro neturėjimas ką veikti, nuobodžiavimas ir pramogų nuoboduliui išvaikyti ieškojimas.
Vaiko užimtumas buitiniais reikalais yra tik viena sąlygų leidžiančių jam turėti savo darbą ir savo darbu prilygti suaugusiam. Miestiečių šeimų bendro lavinimo mokyklas lankantys vaikai dažnai turi dar kokių nors pašalinių jiems įdomių darbų, kurie irgi reikalauja rimtų pastangų ir kartu užima laiką. Tai gali būti muzikos, piešimo pamokos, sportas ir t. t.

Paauglio pažintinė raida
Teisinga ar klaidinga?
• Paauglys gali mąstyti abstrakčiais terminais, jam nebūtinas ryšys su konkrečia realybe.
• Paauglys mėgsta kurti didžiules, idealizuotas visuomenės struktūros, religijos,
filosofijos sistemas. Jis mano, kad tik įgyvendinus jo idealistinę pasaulio siste¬mą, pasaulis taps geresne vieta gyventi.
• Kai prasideda formalaus operacinio mąstymo stadija, egocentrizmas paaug¬liui jau nebūdingas.
• Paauglys mano, kad aplinkiniai žmonės yra taip pat, kaip ir jis pats, susidomėję jo išvaizda, kad kiti žmonės labai daug apie jį galvoja.
• Net mokyklinio amžiaus vaikai, prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo¬ stadijai, specialiai mokomi, gali sugebėti naudotis moksliniu, abstrakčiu¬ mąstymu.
Formalus operacinis mąstymas
Piaget nuomone, kognityviškai subręstama per formalaus operacinio mąstymo periodą, 11-16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Forma¬liam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.
Piaget pirmasis nustatė tai, ką dabar daugelis raidos psichologų pripažįsta skiriamuoju paauglio mąstymo bruožu; daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Konkretus operacinis mąstymas, sprendžiant problemas, yra racionalus ir logiškas, bet jis nėra susijęs su galimybėmis, t. y. su potencialiais tarpusavio ryšiais, kuriuos nėra lengva nustatyti realiame pasaulyje ir kurie išvis gali neegzistuoti. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai 15 metų vaikui. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai – jau gali „operuoti realybe” (kai yra formalaus operacinio mąstymo stadija, „operuojama operacijomis”). Todėl paauglio mastymas yra visiškai abstraktus, nes jis gali sukurti naujas, bent logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis

Abstraktus, mokslinis mąstymas
Piaget teigia, kad yra du pagrindiniai požymiai, skiriantys formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo. Tai yra hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis (teorinis) mąstymo būdas.
Hipotetinis-dedukcinis mąstymas atspindi tai, kuo formalaus operacinio mąstymo strategijos skiriasi nuo tų, kurios prieinamos jaunesniam vaikui. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Ja remdamasis, jis sukuria specifines hipotezes, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai, ir po to sistemingai jas tikrina, ieškodamas, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Taigi paauglio problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės, o konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, bet, kai akivaizdžiausi tarpusavio ryšiai nepasitvirtina, jis nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti.
Naują hipotetinį-dedukcinį mąstymo būdą gerai iliustruoja Piager sukurti uždaviniai. Jais jis tyrė logikos raidą, aiškindamasis, ar vaikas (nuo 5 iki 15 metų) gali sukurti kai kuriuos fizikos dėsnius, manipuliuodamas tam tinkamomis medžiagomis. Inhelder ir Piaget pateikdavo vaikams 15 fizikos ir matematikos uždavinių apie švytuoklės judėjimą, kūnų plaukiojimą vandens pa¬viršiuje, metalų lankstumą, cheminių medžiagų suderinamumą, svarstyklių pusiausvyrą ir kt. Tiriamieji galėjo tais objektais manipuliuoti, o eksperi¬mentatorius užduodavo tiriamajam keblius klausimus, reaguodamas į jo pa¬ties atsakymus, versdamas jį kartu ir veikti, ir samprotauti, kad tiriamasis patvirtintų, jog suprato principus ir dėsningumus, kurie yra vieno ar kito fenomeno pagrindas.
Kad vaikas galėtų tuos principus suprasti, jis turi turėti tam tikrų kognityvinių sugebėjimų ir ypač turi mokėti formuluoti hipotezes ir nustatyti svar¬biausius kintamuosius. Be to, jis turi būti įsisąmoninęs logines operacijas ir mokėti nustatyti proporcijas. Labai ryškiai skiriasi vaikai, kuriems būdinga konkretaus operacinio mąstymo stadija, ir paaugliai, sugebantys formaliai mąstyti. Septynerių-dešimties metų vaikas vadovaujasi tik jam pateikta me¬džiaga, veikdamas bandymų ir klaidų būdu. Šio amžiaus vaikas tam tikru laips¬niu sugeba klasifikuoti elementus, nustatyti jų panašumą ir, remdamasis sa¬vo patirtimi, rasti keletą dėsningumų. 12-15 metų paaugliai po kelių pana¬šių manipuliacijų su medžiaga pradeda eksperimentuoti ir formuluoti visai ga¬limas hipotezes. Tik po to jie pradeda ieškoti, kaip eksperimentiškai patvirtinti tas hipotezes, stengdamiesi pamažu atskirti veiksnius ir ištyrinėti kiekvieno jų įtaką atskirai, kitus išlaikydami pastovius.
Teorinis samprotavimas. Antras svarbus formalaus operacinio mąstymo po¬žymis yra tai, kad jis yra propozicinis. Paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Ir priešingai, vaikas, kuriam būdingas konkretus opera¬cinis mąstymas, gali įvertinti teiginių logiškumą tik palygindamas juos su konkrečiais, akivaizdžiais faktais.
D. Oshecsono ir E. Markmano tyrimas iliustruoja šiuos skirtumus. Ant stalo buvo padedama daug žetonų, ir eksperimentatorius apie juos pateikda¬vo tam tikrų teiginių. Tiriamieji turėdavo nuspręsti, ar teiginys yra teisingas, klaidingas ar jo teisingumo neįmanoma įvertinti. Pavyzdžiui, žetonas buvo paslepiamas eksperimentatoriaus rankoje ir jis pasakydavo: „Žetonas, esantis mano rankoje, arba yra žalias, arba nėra žalias”, arba: „Mano rankoje esantis žetonas yra žalias ir nėra žalias”. Kitą kartą eksperimentatorius pakeldavo ar¬ba raudoną, arba žalią žetoną ir ištardavo tuos pačius teiginius.
Mokyklinio amžiaus (6-10 metų) vaikai atkreipdavo dėmesį į konkrečias žetonų, esančių eksperimentatoriaus rankoje, savybes, o ne į teiginių logiš¬kumą. Todėl, kai žetonai buvo paslėpti, jie sakydavo, kad negali nuspręsti, ar abu teiginiai teisingi; o kai jie matydavo žetonus, nuspręsdavo, kad abu teiginiai teisingi, kai buvo rodomas žalias žetonas, ir neteisingi, kai žetonas buvo raudonas. O paaugliai, priešingai, sugebėdavo įvertinti teiginių logiš¬kumą kaip tam tikrus tvirtinimus (propozicijas). Jie sugebėdavo pripažinti, kad teiginys, sudarytas principu: „arba.arba” (pavyzdžiui, „jis yra arba ža¬lias, arba ne žalias”), visada yra teisingas, o teiginys, sudarytas su „ir” („jis yra žalias ir nėra žalias’}, visada klaidingas.
Asmuo, kuriam būdinga formalaus operacinio mąstymo stadija, sugeba sam¬protauti ne tik apie atskirus teiginius, bet taip pat apie tarpusavio ryšius, kurie yra tarp dviejų ar daugiau teiginių, ir tai, kaip vienas teiginys gali pa¬tvirtinti ar paneigti kitą. Be to, tvirtinamieji teiginiai gali būti visai nepa¬remti realiais objektais ir įvykiais, ir jie iš tikrųjų visai neturi būti teisingi. Formalaus operacinio mąstymo esmė yra ta, kad jo neberiboja išorinės realybės duomenys, todėl Piaget tikėjo, kad šios mąstymo stadijos metu kalbos vaidmuo yra gerokai svarbesnis negu anksčiau. Abstrakčius protinius sugebėjimus paauglys sugeba pritaikyti, naudodamas kalba pagrįstas reprezentavimo sistemas, kurios yra visiškai atskirtos nuo konkrečios realybės (tokias, kurios egzistuoja, pavyzdžiui, aukštojoje matematikoje), ir kalbos dėka formuluodamas tokias prielaidas, kurios yra susijusios su abstrakčiomis sąvokomis („Kas yra tiesa?“, arba „Kaip laisvė yra susijusi su demokratija?“).

Socialinių problemų sprendimas

Dar vienas paauglio būdingas mąstymo bruožas atsiskleidžia sprendžiant socialines problemas. Tirdamas šio sugebėjimo raidą, E. Peelas pasakodavo vaikams šią istoriją:
Tik drąsiems lakūnams leidžiama skraidyti virš aukštų kalnų. Šią vasarą kovinio lėktuvo pilotas, skrisdamas virš Alpių, nutraukė funikulieriaus pagrindinius trosus, ir dėl to kai kurios kabinos su keleiviais nukrito ant ledyno. Keletas žmonių žuvo, daugelis kitų turėjo praleisti naktį, pakibę virš ledyno. Ar lakūnas buvo atsargus pilotas? Kodėl tu taip galvoji?

Septynerių-aštuonerių metų vaikai, kurių intelektas buvo aukštesnis už vidutinį, ir daugelis 9-11 metų vaikų atsakydavo neteisingai. Kai kurie teigė: „Taip, jis buvo drąsus“, arba: „Ne, jis buvo pamaiva“. Daugelis 12-13 metų vaikų, atsakydami į klausimą, atsižvelgė tik į istorijos turinį, ir daug dėmesio kreipė į susidūrimą su trosais: „Ne, jeigu jis būtų buvęs atsargus, jis nebūtų nutraukęs troso“.
Kai kurie 13 metų ir daugelis 14-15 metų paauglių pateikdavo vaizduotės dėka sukurtus atsakymus, įtraukdami į juos hipotetines netikėtas aplinkybes (blogą orą, staiga netektą regėjimą arba lėktuvo gedimą), kurios galėjo lemti nelaimingą atsitikimą. Paaugliai dažniausiai teikdavo, jog jie negali pasakyti, ar pilotas buvo atsargus, ar ne, kol nežino daugiau to įvykio aplinkybių.

Paauglio idealizmas ir egocentrizmas

Pradėjęs logiškai abstrakčiai mąstyti, paauglys labai daug laiko praleidžia mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas su religija, etika ir kitais filosofiniais klausimas. Paauglių ir jaunų sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jiems būti idealistais ir visuomenės reformatoriais. Tačiau dėl ribotos gyvenimiškos patirties jų teorijos dažnai yra naivios ir nesudėtingos. Piaget nuomone, paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia tuo, kad paauglys rigidiškai tvirtina, jog, tik įgyvendinus jo milžinišką įdialistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyvenime. Pamažu, mėgindamas įgyvendinti savo hipotezes, paauglys jas tobulina ir panaudoja, atsižvelgdamas į tai, kad daugelis žmogaus elgesio realijų neatitinka abstrakčių idealų ir loginių sistemų.
D. Elkindas apibūdino kitą paauglių egocentrizmo tipą, kuris kyla iš naujų abstrakčių mąstymo galimybių, taip pat ir iš paauglių sugebėjimo įsivaiz¬duoti, ką galėtų manyti kiti žmonės. Paauglys, suprantama, yra gerokai nu¬tolęs nuo egocentrizmo, kuris būdingas vaikui, esančiam priešoperacinėje kognityvinės raidos stadijoje, ir jau nemano, kad visi žmonės galvoja taip pat, kaip ir jis, ar kad snaigės krinta tik tam, kad jis turėtų iš ko lipdyti sniego senį. Paauglys gerai supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę negu jis, ir žino, kad jo egzistavimas neveikia gamtoje vykstančių procesų. Tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos išryškėja kito tipo paauglio ego centrizmas. Vietoj minties, kad visas fizinis pasaulis sukasi apie jį, jis pra¬deda manyti, jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. Jis mano, kad jo unikalias mintis visi palaiko ir, antra vertus, tik jis vienas gali suprasti žmonių išgyvenimus. Tačiau jis negali atskirti, kas jo išgyvenimuose, minty¬se yra iš tiesų unikalu, nauja visos žmonijos atžvilgiu, o kas yra nauja tik jam pačiam.
D. Elkindas teigia, kad paauglys dažnai susikuria įsivaizduojamą auditoriją, kai svarsto, kaip aplinkiniai galėtų reaguoti į jo išvaizdą ir elgesį. Ta įsivaizduojama publika, atspindi paauglio tikėjimą tuo, kad aplinkiniai žmonės yra taip susidomėję jo išvaizda, kritiškai vertina jo elgesį kaip jis pats. Elkin¬das rašė, kad, kai paauglys pradeda mąstyti apie tai, ką galvoja kiti žmonės, jis labai dažnai padaro išvadą, kad kiti žmonės labai daug galvoja apie jį. Paauglys, būdamas tarp kitų žmonių, elgiasi taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti — juo labai susidomėję žiūrovai. Nors paauglys (tiek berniukas, tiek mergaitė) žino, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, negu jis pats, tačiau kartais labai apstulbsta supratęs, kad kiti žmonės išvis apie jį negalvoja.
Kiti autoriai nustatė, kad paauglys ypač siekia patraukti įsivaizduojamos auditorijos dėmesį pereinamuoju periodu pereinant nuo konkretaus operacinio prie formalaus operacinio mąstymo, po to jo ego centrizmas mažėja, vis labiau įsitvirtinant formaliam operaciniam mąstymui. Tačiau kai kurie raidos psichologai atmeta prielaidą, kad įsivaizduojama auditorija iš tikrųjų priklauso nuo mąstymo egocentrizmo, t.y. nuo formalaus operacinio mąstymo nesugebėjimo atskirti savo abstrakčią perspektyvą nuo kitų perspektyvos. Jie neigia, kad tai yra padidėjusio paauglių sugebėjimo suprasti kitų žmonių perspektyvą padarinys, jauni žmonės yra pernelyg susirūpinę tuo, ką kiti mano apie juos.

Formalus operacinis mąstymas
1. Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11 ir 16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija vaiko ankstesnės kognityninės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas.
2. Formalų operacinį mastymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai: hipotetinis-dedukcnis ir propozicinis mąstymas.
3. Hipotetiniam-dedukciniam mastymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai. Propozicinis mastymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį valdumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
4. Piaget nuomone, formalaus operacinio mastymo kokybinius pasikeitimus lemia nauja intelektualinė struktūra, vadinamoji INRC (identiškumo, neigiamo, reciprokinės ir koreliacijos) operacijų grupė. Ji leidžia paaugliui atlikti mąstymo operacijas dviem kryptimis.
5. Spręsdamas socialines problemas, paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški.
6. Tolesni formalaus operacinio mąstymo tyrimai rodo, kad nei suaugęs žmogus nuolat nenaudoja formalaus operacinio mastymo, nors jis jiems prieinamas.
Paauglio idealizmas ir egocentrizmas
7. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre.

Paauglys šeimoje

Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami gyvenimo įvykiai, nelieka tam abejingas ir vaikas. Čia jis girdi gimtosios kalbos garsus, tarmę, jo ausis paliečia liaudies muzikos melodijas, jis perima šeimos tradicijas.
Šeimoje visada kartu gyvena dvi kartos-tėvai ir vaikai, o kartais ir trys –kurio nors tėvų tėvas ar motina (močiutė, senelis arba abu kartu). Šeimos struktūra ir jos narių tarpusavio santykiai taip pat yra itin svarbus veiksnys, nes kiekvienas jų atskirai ir kaip vientisa struktūra veikia vaiką, formuoja jo santykius su kiekvienu ir šeima kaip visuma. būti darnūs santykiai, vieni jos nariai remia kitus, sutartinai tvarko šeimos reikalus, derina auklėjimo tikslus bei principus arba, priešingai, gali dominuoti viena kuri pusė (tėvas arba motina) ir besąlygiškai visus valdyti. Kai šeimoje yra daugiau vaikų, reikšmės turi ir vaiko eilė tarp kitų (pirmasis vaikas, vidurinis, jauniausias ir t. t.). iš dalies tai daro įtakos tėvų pažiūrai ir jų reikalavimams vaikui, o antra vertus, ir patys broliai ir seserys veikia vienas kitą, auklėja savo geru ir blogu pavyzdžiu.
Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo tikslais, normomis. Be šių veiksnių, turi reikšmės ir konkreti auklėjimo praktika, auklėjimo priemonės. Pvz., trejų metų vaikas, prišlapinęs į lovą, nebaudžiamas, o ieškoma kitos išeities, dešimtmetis, parnešęs iš mokyklos pažymių knygelę su pastaba, nebaudžiamas (arba baudžiamas – neleidžiant eiti į kiną). Auklėjimo nuostatos ir praktika sudaro auklėjimo stilių.
Tėvų elgesio stiliai. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes. G.Elder atliko labai platų tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Ji ištyrė 7400 paauglių, augančių pilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientacija į paauglius galima suskirstyti į septiniais kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:
1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.
2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.
3. Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijoje apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.
4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vadina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.
5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos klauso.
6. Nesikišimo stiliui. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nuspren¬džia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.
7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paauglio ir visai ne vadovavo

jo elgesiui.
Elder tyrime paaugliai vertino, koks yra jų tėvų elgesio stilius. Autokrati¬nis stilius buvo būdingas 9 % motinų ir 18 % tėvų, autoritarinis — 13 % motinų ir 17% tėvų, demokratinis-35 % motinų ir 31,33 % tėvų, lygiatei¬siškumo – 18 % motinų ir 14,33 % tėvų, viską leidžiantis – 24 % motinų ir 17,33 % tėvų, nesikišimo — 0,6 % motinų ir I % tėvų, ignoravimo — 0,4 % motinų ir l % tėvų. Be to, ji taip pat nustatė, kad autoritarinis elgesio su paaugliais stilius yra būdingesnis didelėms, mažas pajamas gaunančioms šei¬moms, ir toms, kuriose vaikas buvo paauglystės pradžioje. Šiuos apibendri¬nimus patvirtina ir kiti tyrimai. Tai, kad vyresni paaugliai ne taip griežtai kontroliuojami, prasminga, nes jaunam žmogui, kurio intelektualiniai suge¬bėjimai didėja, turi būti leidžiama labiau kontroliuoti savo gyvenimą.
Elder nuomone, tose šeimose, kuriose labai vadovaujama vaiko elgesiui, tapatumas formuojasi sunkiau, o tose šeimose, kuriose šeimos nariai tinka¬mai bendrauja, paauglys lengviau gali išspręsti savo tapatumo krizę.
S. Minuchinas ir jo kolegos, lygindami šeimas, kuriose augo jauni žmonės su psichosomatinėmis ligomis, su tomis šeimomis, kuriose buvo paauglių, sergančių organinėmis ligomis, gavo panašius rezultatus kaip ir Elder. Api¬bendrindami savo stebėjimus, jie išskyrė penkis bruožus, būdingus šeimoms, kuriose paaugliai serga psichosomatinėmis ligomis;
− Ipainiojimas. Kiekvienas Šeimos narys yra įpainiojamas į kitų gyvenimą ir problemas, joks individualumas neleidžiamas.
− Pernelyg didelė globa. Vieni šeimos nariai pasiekia verkdami, sirgdami, nevalgydami, kad kiti juos globotų, o tie kiti į tai reaguoja ekstremalia globa.
− Rigidiškumas. Pasikeitimai šeimoje pasiekiami labai sunkiai. Tėvai ir vai¬
kai sunkiai priima paauglio brendimą, keitimąsi.

− Konfliktų vengimas, kitose šeimose konfliktų vengiama teigiant, kad vis¬kas yra harmoninga, arba problemos taip išsklaidomos, ištęsiamos, kad nei viena nesprendžiama.

− Vaikų įtraukimas į tėvu konfliktus. Vaikai suserga, kad atitrauktų tėvus nuo jų vedybų problemų, arba prašomi palaikyti tai vieno, tai kito tėvo puse.
Minuchinas sukūrė šeimos terapijos metodą, kurį naudojant, šeimos na¬riai gali tapti savarankiškesni ir lankstesni. Šis terapijos metodas labai efektyvus tada, kai paauglys serga anorexia nervosa, t. y. Kai nuolat atsisako valgyti. Menuchinas manė, kad ta liga labiau priklauso ne nuo paties individo, bet nuo jo šeimos.

Paauglių savižudybės. Dažnai santykiai tarp paauglių ir tėvų lemia pasirin¬kimą paaugliui sprendžiant problemą, gyventi ar pasitraukti iš gyvenimo. Savižudybė (suicidas) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, t. y. mir¬tis, ištikusi tyčia save sužalojus. Net tie įvykiai, kurie patenka į statistiką (pa¬vyzdžiui, 1990 m. Lietuvoje nusižudė 26 penkiolikos-devyniolikos metų jau¬nuoliai), kelia didelį nerimą. Tačiau dar reikia prisiminti, kad dalis mėgini¬mų nusižudyti nepavyksta, o kartais mirtis dėl savižudybės vertinama kaip „nelaimingas atsitikimas”.
Kokios priežastys verčia paauglius pajusti tokią neviltį, kad jie nori pasi¬traukti iš gyvenimo? Autoriai, tyrinėjantys šią problemą, teigia, jog tas pasku¬tinis įvykis, dažnai vertinamas kaip savižudybės priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis incidentas ilgoje nesėkmių grandinėje. Be to, nustatyta, kad dau¬gelis paauglių, nusižudžiusių ar mėginusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar abiejų tėvų.
J. Jacobsas, tyres mėginusius žudytis paauglius, nustatė, kad daugelis jų išgyveno ilgai trunkančią šeimos problemų istoriją, ir kad tos problemos dar paaštrėjo, kai vaikas tapo paaugliu. Taip pat nustatyta, kad daugelis jaunų savižudžių mažai bendravo arba visai nebendravo su savo tėvu arba todėl, kad jo išvis neturėjo, arba tėvas buvo tvarkdarys, o ne draugas savo sūnui. Nusivylęs, nevilties apimtas jaunas žmogus, mėgindamas žudytis, taip sten¬giasi išspręsti savo gyvenimo problemas. Jacobsas nustatė, kad beveik visi mė¬ginę žudytis paaugliai iš pradžių priešinosi, tapo nepaklusnūs, po to dažnai bėgdavo iš namų. Kai tokie veiksmai nepadėdavo išspręsti problemos, pasirinkdavo savižudybę kaip paskutinį, dramatiškiausią būdą atkreipti į save ap¬linkinių dėmesį.
Iš esmės daugelį problemų, kurios paaugliui atrodo neįveikiamos, neišspren¬džiamos, išgyvenamos tik jo, patiria daugybė žmonių. Tačiau, nebendrau¬damas su tėvais ar draugais, nepasakodamas jiems apie savo problemas, pa¬auglys dėl savo egocentriško mąstymo negali to suprasti. Jam atrodo, kad jo ateitis visada bus tokia pat sunki, beviltiška, kaip dabartinis jo gyvenimas, ir iš tos situacijos jis mato tik vieną išeitį – savižudybę. Todėl aplinkiniai, pa¬stebėję bet kokius nerimą keliančius paauglio požymius (užsidarymą, nutrūkusią draugystę, mėginimą žudytis, neįprastą atsisveikinimą, užuominas apie nenorą gyventi ir kt.) turi atkreipti dėmesį.

Paauglys ir visuomenės įtaka

Visuomenė paaugliui pateikia vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina pereiti nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Ar tie veiksniai padeda, ar, priešingai, sunkina perėjimą, pirmiausia priklauso nuo to, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu ir kokių socialinių pasikeitimų liudininkas yra tas individas. Ten, kur beveik visi visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, dėl šiuolaikinės technologijos bei mokslo įtakos kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais.
Tačiau kai kuriose paprastesnėse bendruomenėse, ypač anksčiau, tokių sąlygų pasitaikydavo. Jau minėtame M. Mead tyrime buvo nustatyta, kad Sa¬moa bendruomenėje iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių pereinama tai¬kiai ir laipsniškai: paauglė mergaitė nuo savo dar nepasiekusios paauglystės amžiaus sesers skiriasi tik fiziškai, o nuo vyresnių mergaičių nesiskiria visiš¬kai. Nesiskiria šių visų trijų amžiaus grupių mergaičių atliekami vaidmenys. Mead nuomone, paauglystė lengva todėl, kad ryšiai tarp šeimos narių nėra stiprūs, todėl tarp paauglių ir jų tėvų nėra stiprių saitų, kuriuos reikėtų nutraukti. Be to, šioje bendruomenėje dažnai sutariama pagrindinių vertybių atžvilgiu, taip pat ir sekso klausimais (seksas tiek santuokoje, tiek nesantuokoje yra natūralus, malonus dalykas).
Nevakarietiškų kultūrų šeimos ryšiai yra stipresni, reikalavimai, kurie ke¬liami suaugusiesiems, labai skiriasi nuo tų, kurie keliami vaikams. Todėl to¬kiose kultūrose susiformuoja specialūs papročiai, ritualai, kurie palengvina nuo tėvų priklausomybės pereiti prie suaugusiesiems būdingos nepriklauso¬mybės. Dauguma tų ritualų labai dramatiški ir skausmingi (apipjaustymai, stiprumo ir ištvermės išmėginimai, laikinas atskyrimas nuo šeimos). Jauni žmonės mokomi religinių ritualų ir socialinių elgesio būdų, kuriuos žino tik suaugusieji; labai dažnai po tokių ritualų jie įgyja naują padėtį, naujas parei¬gas ir labai dažnai gauna naują vardą.
Ir mūsų visuomenėje yra daug tokių, tik gerokai nuosaikesnių, papročių, kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu (pavyzdžiui, katalikai konfirmacija}, kiti daugiau socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais {balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.); kiti ritualai būdingi gatvių gaujoms ir kt. Kitas būdas, kuriuo mūsų visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą, yra įvairių institucijų sukuriamas mo¬ratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti. Ryškiausias to pavyzdys – kai kurios aukštosios mokyklos, kuriose studentas gali laisvai pasirinkti daugelį dėstomų dalykų, kol galutinai nusprendžia, kokią konkrečią specialybe įsi¬gis. Panašias funkcijas atlieka ir tarnyba armijoje.
Tam tikrais istoriniais periodais, kai visuomenėje anksčiau priimtinos ver¬tybės pasirodo nebetinkamos ar destruktyvios, tapatumo krizė gerokai giles¬nė. Eriksonas manė, kad Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo išgyventa krizė, kai negarbingas pralaimėjimas ir žiauri ekonominė depresija daugeliui Vokietijos gyventojų iškėlė klausimą, ką reiškia būti vokiečiu, sąlygojo tai, kad toje kartoje susiformavo atskiros grupės, siūlančios atsakymus į tą klau¬sima, ir tiek kairieji, tiek dešinieji radikalai buvo vis labiau palaikomi. Dau¬geliui vokiečių nacionalinė tapatumo krizė buvo išspręsta, kai Hitleris pa¬skelbė įvairių mitų, aiškinančių Vokietijos žmonėms, kas jie tokie yra: jog jie yra išrinktųjų rasė, kad jiems yra skirta valdyti pasaulį ir kt. Jauni žmonės labai žavėjosi nacių partija, nes jiems buvo ypač svarbu rasti savo tapatumą. Tapę naciais, jie žinojo, kas jie yra, kuo tikėti ir kaip elgtis. Mitingai, para¬dai, demonstracijos ir galų gale karas padėjo išspręsti ginčus ir suvienyti jų tapatumą. Kaip pažymėjo Eriksonas, paprastai jauni žmonės yra lengviausiai pažeidžiami totalitariniais šūkiais, ypač kai reikalaujama atkurti tradicines vertybes, atsisakyti tuo metu egzistuojančių socialinių nuostatų.
Lietuvoje paauglių tapatumo raidos tyrimų atlikta labai nedaug ir nėra api¬bendrintų duomenų. Tačiau, atsižvelgiant į tuos didžiulius pastarųjų metų socialinius pasikeitimus, galima prognozuoti, jog paaugliams įveikti tapatu¬mo krizę bus nelengva, nes labai keitėsi visuomenėje priimtinos vertybės, pažiūros, nuostatos. Šis klausimas reikalauja papildomų tyrimų.

Bendraamžių įtaka paaugliui

Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereida¬mas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja dau¬giau nepriklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais ar¬timai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais, paauglys išreiškia įvai¬riai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Labai dažnai paauglių poros ar grupės nori ką nors veikti kartu, bet negali nuspręsti ką.. Pavyzdžiui, kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuo¬ti, nors dažniausiai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone.
Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraam¬žių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdinga atskirą vi¬suomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, Mead ir kiti auto¬riai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kanų, ir to¬dėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai.
Grupių raida. Bendraamžių grupė vadovauja paauglio socializacijai, nes iš¬silaisvinama nuo tėvų įtakos tada, kaip įeinama į bendraamžių gyvenimą. Paauglių grupės fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus; paauglių grupės, nors etniniu ar geografiniu požiūriu skirtingos, egzistuoja ir Vakarų šalyse, ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Rytų šalyse. Jos labai intensyviai tyrinėjamos, nes jų egzistavimas, ypač grupės vaidmuo elgesio nukrypimams, seniai trau¬kia mokslininkų dėmesį.
Jau, seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais grupėje, tuo dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų socializacijai ir socialiniams įgūdžiams. Be to, ne visada elgesio nukrypimai yra susiję su dalyvavimu bendraamžių grupėje. Pavyz¬džiui, J. Colemano tyrimai parodė, kad labai daug paauglių {82 %), regulia¬riai vartojančių alkoholį, tą įprotį įgijo namie, ir tik 18 % jų gerti pradėjo ne namie, o su draugais. Bendraamžių grupė turi tam tikrą poveikį formuojan¬tis kai kurioms asocialaus elgesio formoms, tačiau svarbūs ir kiti socialiniai bei asmeniniai veiksniai. Labai svarbūs yra paauglio santykiai šeimoje. Kuo santykiai su tėvais blogesni, tuo paauglį lengviau paveikia bendraamžiai.
Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Iki paauglystes pradžios vaikas bendrauja su tos pačios lyties bendraamžiais, su bendraklasiais arba su kai¬mynystėje gyvenančiais vaikais. Iš pradžių tų grupių pobūdis yra neforma¬lus, tačiau pamažu jos įgyja tam tikrą struktūrą, ir 10 metų vaikų draugystė tampa pakankamai patvari, kad nenutrūktų net vaikui perėjus į kitą mokyk¬lą arba pakeitus gyvenamąją vietą.
Colemanas paauglių draugystės raidą skirsto į tris etapus. 10-11 metų vai¬kai pradeda draugauti kartu žaisdami; draugu laikomas tas, su kuriuo patin¬ka kartu žaisti. 14-15 metų vaikų draugystė labai pasikeičia – svarbi vieta tenka emocijoms ir sąmonei. Pasirinkimas, prisirišimas ir artimumas supran¬tamas gana vėlai. Šiuo laikotarpiu svarbiausias draugystės požymis yra abi¬pusis pasitikėjimas. Šio amžiaus paauglys pagrindinėmis tikro draugo savybė¬mis laiko nuoširdumą, jautrumą ir pasitikėjimą, o nepriimtinomis – atstū¬mimą ir išdavystę. 18 metų jaunuoliams pradeda vyrauti bendri interesai ir bendros veiklos siekimas, padidėja pakantumas individualiems skirtumams ir mažėja baimė būti draugų užmirštam.
Vaikystėje ir mokykliniais metais grupės skiriasi pagal priklausomybę vie¬nai ar kitai lyčiai. Berniukų draugiškumas dažniau išryškėja didelėse grupė¬se. Mergaitės, priešingai, buriasi į mažesnes grupeles ar poras, jų ryšiai riboti. Emocijos būdingesnės mergaičių draugystei. Jos, apibūdindamos draugystę, dažnai pasakoja apie įtampa, pavydą, konfliktus; taip pat dažniau negu ber¬niukai mini atstūmimą. Tai ypač aktualu paauglystės viduryje. Mergaitės la¬biau linkusios išgyventi pavydo jausmą ir baimę būti atstumtos, todėl, kaip pažymi Colemanas, jų socializacijai labai svarbus artimumo ir priklau¬somybės siekimas. Draugystė yra labai svarbi tiek berniukų, tiek mergaičių gyvenime, bet šiek tiek skirtingai: berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, o mergaitėms svarbiau socialinis pasitenkinimas ir abipusis artimumas.
Paauglių draugystė tampa vis pastovesnė. Iki paauglystės ta draugystė yra gana neemocinga ir nebūna didelės įtampos tarp meilės ir neapykantos. Pa¬auglystės pradžioje dažnai draugystė esti paviršutiniška, nors kartais trum¬pam ji yra labai stipri. Mergaitės labiau negu berniukai yra linkusios kurti mažas, išskirtines, labai integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, dau¬giau dėmesio kreipia į socialinę padėtį ir daugiau laiko praleidžia su jomis. O berniukai, atsižvelgdami į sportinius sugebėjimus arba ypatingus sociali¬nius įgūdžius, gali nekreipti dėmesio į socialinius ar etninius skirtumus. Pa¬prastai 14-16 metų mergaičių draugystė yra stipresnė ir abipusiškesnė negu berniukų. Jos stengiasi būti lojalesnės ir išlaikyti paslaptis, nori būti viena į kitą panašios, ir, jei tėvai leidžia, dažnai keičiasi drabužiais. Jeigu tėvai drau¬džia tai daryti, neretai persirengia mokykloje. Mergaičių santykiai yra tobu¬lesni negu berniukų, draugystė brandesnė, jos sugeba geriau, lengviau apie tai viena su kita kalbėtis. Berniukų draugystė trunka ilgiau ir pastovesnė ne¬gu mergaičių. J. Kagano nuomone, ji stabilesnė todėl, kad ne tokia stipri, ir tai sukelia mažiau konfliktų. Abiejų lyčių paaugliai draugais paprastai pasi¬renka panašaus socialinio sluoksnio kaimynystėje gyvenančius paauglius. Be to, dažniausiai bendraamžiai padeda paaugliams užmegzti ryšius su priešin¬gos lyties asmenimis. D. Dunphy ir kitų autorių nuomone, galima skirti pla¬tesnę grupę, kurią sudaro paauglio geri pažįstami (į ją įeina nuo 15 iki 30 žmonių), ir artimų draugų grupę (į ją įeina nuo 2 iki 9 žmonių). Būtent ta platesnė grupė padeda pradėti bendrauti su priešingos lyties paaugliais.
D. Dunphy labai detaliai tyrė paauglių grupes ir nustatė, kad galima skirti penkias tokio perėjimo stadijas. Pirmojoje stadijoje, prieš prasidedant pa¬auglystei (mokykliniais metais), egzistuoja dvi izoliuotos grupės, atsiskyru¬sios viena nuo kitos pagal priklausomybę vienai ar kitai lyčiai. Antroji stadija prasideda nuo pirmųjų mėginimų užmegzti ryšius su kitos grupės atstovais, ir tai reiškiasi labai paviršutiniška bei dažnai antagonistine sąveika, naudo¬jantis savo grupės parama. Trečioji stadija prasideda apytikriai nuo 14 metų, kai atsiranda pirmieji heteroseksualiniai kontaktai tarp aukščiausią statusą savo grupėje užimančių berniukų ir mergaičių. Ketvirtajai stadijai būdingas pirminių grupių irimas ir naujų pogrupių susiformavimas, į kurias įeina ir berniukai, ir mergaitės. Penktoji stadija – kai kuriasi naujos mažos grupės, susidedančios iš ilgai egzistuojančių porų, ir dezintegruojasi anksčiau buvu¬sios didelės grupės.
Daug jaunų žmonių, buvę visiškai abejingi priešingai lyčiai, tampa jiems artimi ir žavisi jais savitu būdu, ne per penkias Dunphy nurodytas stadijas ar net visai be bendraamžių grupės paramos. Tačiau daugelių jų draugai, kuriems būdinga ta pati raidos stadija, yra tarsi apsauginis skydas tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių.

Mokyklos pagalba paaugliui

Pasak Havighurst, nėra nė vieno vystymosi uždavinio vaikystėje ar paauglystėje, kurį mokykla galėtų ignoruoti. Jau vien dėl to, kad visi šie vystymosi uždaviniai vienas su kitu susiję. Atsilikimas vienoje srityje siejasi su atsilikimu kitoje srityje, pasisekimas vienoje eina kartu su pasisekimu kitoje. Akademinis pasisekimas gali reikšti, kad jaunuoliui reikia pagalbos ir kituose srityse. Padėti gali mokytojas, tėvai, mokyklos psichologas, šiaip kuris vyresnysis ar draugas.

Paauglystėje prasideda diferencijavimasis, paaugliai pradeda skirstyti pagal savo siekius, sugebėjimus, tėvų padėtį. Pradeda aiškėti, kas krypsta į tolimesnį, universitetinį paruošimą, kas į amatininkystę, kas į žemdirbystę, prekybą. Pradeda aiškėti jų tolimesnio gyvenimo kryptis.
Naujųjų brandesnių santykių su abiejų lyčių bendraamžiais ugdymas.
Tai paauglio mokymasis žvelgti į magaites kaip moteris ir į berniukus kaip vyrus. Tai reiškia išmokti būti suaugusiam tarp suaugusių, dirbti su kitais bendram tikslui, atidedant į šoną savo asmeniškus jausmus, vadovauti, bet ne dominuoti. Šiuo laikotarpiu stiprėja lytinis patraukimas. Dažnai socialinės grupės, kurios nariai greičiau fiziškai bręsta.
Mokyklos pagalba.
Daugeliui mokykla – tai vieta kur sueinama su paaugliais iš įvairių sluoksnių ir praplečiamas supratimas apie galimybes, kurias gyvenime turėjo jų tėvai. Mokykla gali padėti sudarydama galimybes mokiniams išmokti visuomenėje priimtų apsiėjimo formų, padėdama mokiniams išvysti mokykloje įvairią socialinę veiklą, kuri padėtų mokiniams veikti pagal jų interesus, padėti jiems išmokti vadovauti susirinkimui, rinkimams, sudaryti metų veiklos planus. Ir nežiūrint šios pagalbos, palikti jiems užtenkamai laisvės, kad jie patys galėtų daug ką padaryti, įgautų patyrimo ir išmoktų i kartu atsakinga dirbti.
Vyriškos ir moteriškos socialinės rolės mokymasis. (Moterų planai).
Individas turi suvokti ir išmokti socialiai priimtinas suaugusio vyro ar moters roles. Moterys vyrams pasidaro patrauklios, todėl turi jiems daug įtakos. Daug moterų planuoja ištekėti ir tapti motinomis, o vyras bus pagrindinis šeimos išlaikytojas.
Mokyklos pagalba.
Mokykla gali padėti mergaitėms susipažinti su esamomis moters galimybėmis. Būtina apie tai diskutuoti ir su vyresnio amžiaus berniukais, nes moters rolė keičiasi. Jie, nors nesąmoningai, dažnai tikisi, kad jų žmonos panašiai elgsis kaip moterys jų vaikystėje. Naudinga į klasę pakviesti pasikalbėjimui moteris, kurios sėkmingai pasirinko įvairius gyvenimo kelius.
Vertinti savo kūną ir jį efektingai naudoti.
Paauglio kūnas keičiasi. Jis pradeda matyti, koks bus jo kūnas: aukštas, žemas, patrauklus, stiprus ar silpnas.
Mokyklos pagalba.
• Grupuodama mokinius pagal jų subrendimą. Ypatingai tai svarbu fizinio lavinimo, šokiuose, o gal ir literatūros ar muzikos pamokose.
• Biologijos ir kitose pamokose pabrėžiant, kad fizinis brendimas įvairuoja ir kad tai yra normalu.
• Pabrėžiant žmogaus kūno grožį. Tai gali vykti ir fiziniame auklėjimo, ir dailės, ir literatūros pamokose.

• Suteikiant lengvai prieinamos informacijos apie fizinį vystymąsi ir įtikinant mokinius, kad tai, kas vyksta, yra normalu.

Pasiekimas jausminio nepriklausomumo nuo tėvų ir kitų suaugusių.
Tai yra išsilavinimas iš vaikiško priklausomumo, plėtojimas meilės tėvams, bet taip pat tapimas nepriklausomumu, plėtojimas pagarbos vyresniesiems, bet be priklausomumo. Kadangi paaugliai negali rasti lytinio pasitenkinimo šeimoje, jie turi orientuotis į savo bendraamžius ir su jais sukurti jausminius ryšius. Tai negali įvykti, kol nepasikeičia jaunuolio jausminiai santykiai su tėvais.
Mokyklos pagalba.
Mokytojai šiame procese gali padėti:
• Studijuoti generacijų procesą, kaip jis atsispindi literatūroje ir aplinkoje.
• Studijuoti keitimosi procesą, tirti, kaip jis keičia normas, jaunimo brendimą, moralę.
• Išmokti būti naudingam šiame brendimo, laisvėjimo procese.
• Padėti paaugliui užsitikrinti savo ekonominį nepriklausomumą.
Paaugliui svarbu taip susitvarkyti, kad jis pasidarytų ekonomiškai nepriklausomas. Ankstesnėje kultūroje tai buvo ypatingai svarbu berniukui, bet dabar tai darosi vis svarbiau ir mergaitei. Daugelyje kultūrų sugebėjimas tapti ekonomiškai savarankišku yra ženklas, kad paauglys tapo suaugusiu. Mokykla čia gali padėti pateikdama žinių apie įvairias profesijas, informaciją apie ekonomines galimybes.
Pasirengimas ir pasiruošimas užsiėmimui.
Svarbu pasirinkti tokį užsiėmimą, kuris atitinka asmeniškus interesus ir sugebėjimus. Kai kurie darbai išmokstami bedirbant, kitiems reikalingas ilgas pasiruošimas.
Kartais psichologai gali padėti paaugliui suprasti savo interesus ir sugebėjimus. Naudinga rinkti žinias kalbantis su įvairių profesijų žmonėmis, juos aplankant darbovietėse. Mokykla gali surengti profesijų dieną, kai įvairių užsiėmimų atstovai pakviečiami pokalbiams su mokiniais.
Pasiruošimas vedyboms ir šeimyniniam gyvenimui.
Svarbu įdiegti pozityvų požiūrį į šeimos gyvenimą, vaikus, o mergaitėms ypač svarbu įgyti žinių ir sugebėjimų, reikalingų namų apyvokai ir vaikų auginimui.
Mokyklos pagalba.
Mokykla gali rengti kursus, teikti žinias, kurios jauniems žmonėms padeda suprasti šeimos svarbumą, įsipareigojimus, atsakyti įrūpimus klausimus. Gerai, kad tiek berniukai, tiek mergaitės turi progos įgyti žinių apie namų ūkį, šeimos maitinimą ir turi progos pasvarstyti lytines problemas, su kuriomis jie susiduria.
Protinių sugebėjimų ir sąvokų, būtinų pilietiniam funkcionavimui, ugdymas.
Šio uždavinio tikslas – tai ugdymas individe visų tų teisinių, ekonominių, geografinių, politinių sąvokų, kurios reikalingos modernaus gyvenimo supratimui. Tai socialinių darbo ir bendro visuomenės veikimo supratimas. Tai sugebėjimas suprasti klausimus, kurie supa žmogų, gyvenantį besikeičiančioje, daugialypėje visuomenėje, išreikšti savo mintis savo sąvokomis, kalba.
Mokytojo pagalba.
Mokykla gali padėti perteikdama įvairią patirtį, kuri leidžia mokiniams suformuoti savo sąvokas. Tokia patirtis įgyjama dalyvaujant studijų rateliuose, ekskursijose, sprendžiant vietinius reikalus. Gali būti naudinga studijuoti kasdienines socialines problemas, sudaryti besidomintiems ratelius, kuriuose jie galėtų įvairias sąvokas giliau nagrinėti.
Noras būti socialiai atsakingu.
Šio uždavinio tikslas – tapti atsakingu žmogumi visuomenėje, tautoje, dalyvauti jos gyvenime, perimti visuomenės vertybes. Tai prasideda jau šeimoje, kai išmokstama laikyti svarbesne grupės gerovę, o ne savo. To mokomasi toliau ir savo draugų. Šio mokymosi sėkmę lemia ir pasiaukojimas, ir atlyginimas. Paauglys turi išmokti paaukoti daug ką, bet ir jam turi būti atlyginama kitų pripažinimu, to aukojimosi vertinimu, suteikiant suaugusiojo privilegijų.
Mokyklos pagalba.
Kuriant ryšius, mokykla galėtų prisidėti:

• Studijuodama ir keldama savo apylinkės gerovę,
• Domėdamasi apylinkės bei tautos kultūra ir istorija,
• Rengdama ir palaikydama ceremonijas ir ritualus ne tik apylinkėje, bet ir tautoje,
• Reikalaudama, kad mokiniai skirtų laiko padėti apylinkei ir tautai, gražindami, tvarkydami aplinką ar prisidėdami prie didesnių darbų, naudingų tėvynei, visuomenei.

Įsigyti etinę vertybių sistemą.
Tai sistema, kuri individui padės apsispręsti renkantis tarp įvairių vertybių, leis jam palaikyti harmoniją, apspręs jo santykį su kitais žmonėmis ir aplinka. Vertybė – tai pageidaujamas objektas ar situacija. Vertybių sistema turi savo hierarchiją: kai kas yra svarbiau, kitkas mažiau vertinga. Daug jaunuolių domisi filosofinėmis ir religinėmis problemomis, daug domisi kitų žmonių pažiūromis. Tokiu būdu daugelis, tapdami iš vaikų paaugliais, o vėliau suaugusiais, išsiaiškina savo pačių vertybes.
Mokyklos pagalba.
Gyvenimas yra pilnas įvairių konfliktų, ir todėl mokykla, tėvai turėtų padėti jaunuoliui išsiugdyti sugebėjimą suvokti ir išanalizuoti situacijas, vertybes bei jauno žmogaus atsakomybę. Jau nuo pat paauglystės reikia pradėti daryti sprendimus, kurie ne visada yra paprasti. Diskusijos klasėse, atkreipimas dėmesio į įvairius atvejus padeda jaunuoliui lavintis apie moralinę sritį. Ir tokios diskusijos skatinamos ne tik dalyvaujant suaugusiems, bet ir tarp bendraamžių, jaunuolių.

_____________________________________

Taigi, paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Paskui prasideda jau suaugusio žmogaus periodas. Paauglystė dar kartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 ir 14 metų, 15-ieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis, o 16-18 metai – vėlyvoji paauglystė. Paauglystės pabaigos tikslai nurodyti neįmanoma; kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai (tai fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose – kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiimama atsakomybė.
Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.
Paauglys negali pats vienas savarankiškai pažinti visos tikrovės įvairumo ir turtingumo bei jos dėsnių. Mokydamasis ir gaudamas iš kitų (tėvų, draugų, mo¬kytojų, knygų ir t.t.) žinių apie pasaulį, jis kartu su¬siduria ir su tų žinių aiškinimu. Mokslas duoda ne pa¬laidus, o susistemintus tikrovės faktus, atskleidžia dės¬nius, aiškina priežastis arba sąlygas, kodėl ir kaip vyksta nuolatinis tikrovės kitimas, jos raida. Taigi, perimdamas ankstesnį visuomenės patyrimą apie pa¬saulį ir jį išreiškiančių sąvokų sistemą, paauglys kar¬tu perima ir jos pažiūrą į atskirus reiškinius bei jų visumą. Plečiantis patyrimui, gilinantis į tikrovės fak¬tus mąstymu, atsiranda ir savų pažiūrų į tikrovę ar atskirą jos sritį. Tokios pažiūros paaugliui itin vertin¬gos ir brangios, nes susijusios su jo asmeniniu patyri¬mu, emocijomis, tikrovės apmąstymu ir įsigilinimu į save.
Kur jaunas žmogus pasuks, priklausys nuo daugybės objektyvių sąlygų bei jo poreikių, interesų, aspiracijų lygio ir pašaukimo, o kaip pavyks žengti pasirinktu keliu – nuo gebėjimo sutelkti fizines ir psichines jėgas numatytiems uždaviniams siekti.

Leave a Comment