ŠEIMA KAIP SOCIALINIS INSTITUTAS

1. ŠEIMA KAIP SOCIALINIS INSTITUTAS

Šeima- tai socialinė grupė, susieta bendros socialinės gyvenamos vietos, ekonominio bendradarbiavimo ir reprodukcijos. Ji jungia suaugusius abiejų lyčių asmenis, iš kurių bent du palaiko socialiai pateisinamus lytinius santykius, turi vieną ar daugiau palikuonių ar įsūnytų vaikų.
Šeima laikoma pagrindiniu visuomenės institutu, nes tenkina pagrindinius poreikius.

o Seksualinio elgesio reguliavimas
o Reprodukcija
o Saugumas
o Socializacija
o Socialinė padėtis.

Šeimos funkcija- sutuoktinių ir kitų šeimos narių poreikių tenkinimas ir su jais susijusių pareigų vieni kitiems atlikimas.
Užsienio literatūroje skiriamos tokios šeimos funkcijos:

o Psichosocialinė
o Ekonominė
o Reprodukcinė
o Globos ir priežiūros
o Socializacijos
o Kultūrinė.

Lietuvoje šeimos funkcijos sisteminamos panašiai.

o Vaikų gimdymas
o Vaikų auginimas
o Tautos ettoso tęstinumas ir puoselėjimas
o Ūkinė ekonominė veikla
o Rekreacija
o Komunikacija
o Emocijos
o Reguliacija
o Seksualinis sutuoktinių gyvenimas
Visos šeimos funkcijos papildo viena kitą, kinta ir plėtojasi kartu su šeima gyvenimo eigoje. Išnykus vienai ar kitai, jas pakeičia likusios. Šios funkcijos išryškina šeimos kaip pagrindinio visuomenės instituto statusą.
2. ŠEIMA KAIP SOCIALINĖ SISTEMA

Visi asmenys priklauso keletui sistemų, kurios sudaro kiekvieno individo aplinkos dalį. Socialinė aplinka apima sąlygas, aplinkybes ir sąveikas tarp asmenų ir aplinkos. Jai priklauso visi individai, grupės, organizacijos ir institucijos, su kuriomis susiduria individas. Skiriamos trys sistemų grupės:
o Neformalios sistemos
o Formalios sistemos
o Visuomenės sistemos.
Pasak siistemų teorijos, šeima yra neformali sistema, kuri yra arčiausiai individo ir kurioje individas veikia kaip posistemė.
Senatvė- gyvenimo etapas, lydimas įvairių biologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių. Kiekvienam senstančiam asmeniui labai svarbu ir toliau išlikti tokios vertinamos grupės, kaip šeima, visateisiu nariu.
Pasak si

istemų teorijos, individas ir šeima sudaro balansą/ pusiausvyrą. Norint tai išlaikyti, būtina derinti ir tenkinti visų šeimos narių poreikius
Šeimos kaip sistemos pusiausvyra gali būti suardyta. Gali sukelti šeimoje krizę. Gerontologijoje skiriami 3 veiksniai, galintys pažeisti šeimos pusiausvyrą:
o Senstančio šeimos nario biopsichosocialinio funkcionavimo pokyčiai
o Pasikeitimai šeimos struktūroje
o Išorinių visuomeninių išteklių neatitikimas šeimos gerovei
Senatvei būdinga, kad visi trys minėti veiksniai ar kiti jų deriniai dažnai
reiškiasi tuo pačiu metu. Kaip šeima sugeba įveikti stresą, priklauso nuo daugelio veiksnių.
Šeimos įsitikinimai, lūkesčiai, ištekliai daro įtaką senėjimo priėmimui. Narių santykiai su senstančiu asmeniu ir fizinės bei socialinės aplinkos sistemomis reikšmingi tiek individui, tiek visai šeimai.

3. ŠEIMA KAIP SĄVEIKŲ SISTEMA
Daugeliui šeima yra gyvenimo esmė, pasaulio centras, svarbiausias prioritetas.
Demografiniai pokyčiai daro didelį poveikį vaidmenų pasiskirstymui ir pobūdžiui.
Kalbant apie santykių pllėtojimą šeimoje, vartojamas šeimos gyvenimo kelio terminas. Socialiniuose moksluose jis reiškia ne biologinį brendimo procesą, bet asmens judėjimą socialiai sukonstruotose amžiaus kategorijose, keliančiose įvairius reikalavimus ir skatinančiose įvairius lūkesčius
Šeimos gyvenimo kelio etapai skirstomi įvairiai. Tarp lietuvių autorių populiariausia Navaičio klasifikacija: ikivedybinis bendravimas, šeimyninių ir socialinių vaidmenų priėmimas, jauna šeima, brandi šeima, vyresnio amžiaus žmonių šeima.
Pagrindinis vyresnio ir seno amžiaus asmenų šeimos tikslas- prisiimti ir išmokti naujus pagyvenusio ir seno žmogaus vaidmenis, sukurti naujus tarpusavio santykius su kitomis kartomis.
Skiriami 3 pagrindiniai ar

rtimų santykių tipai:
o Tarpusavio priklausomybė
o Intymumas
o Prieraišumas
Nepriklausomai nuo atliekamų vaidmenų, santykiai tampa įvairesni viduriniame amžiuje dėl amžiaus eigoje susikaupusių asmens pasirinkimų. Sename amžiuje santykių sumažėja dėl artimų žmonių netekčių, tačiau net senatvėje daugelis išlaiko efektyvų artimų santykių tinklą.
Santuoka. Vedusių žmonių gyvenime svarbiausią vietą užima tarpusavio santykiai.
Analizuojant sutuoktinių tarpusavio santykių kitimą, aptariamos tokios temos: šeimyninis pasitenkinimas, sutuoktinių funkcijos ir pakartotinos santuokos.
Šeimyninis pasitenkinimas rodo, kiek šeima teikia pasitenkinimo ir patenkina lūkesčius. Jis dažniausiai matuojamas tiriant tokius santuokos aspektus kaip meilė, bendravimas, dalijimasis atsakomybe, pasitikėjimas. Ilgėjant santuokos laikui, gerėja tarpusavio santykiai, sutuoktiniai išmoksta priimti konfliktus kaip šeimos gyvenimo dalį. Sutuoktinių šeimos pasitenkinimas yra bendro pasitenkinimo gyvenimu dalis.
Pagrindinės sutuoktinių funkcijos po vaikų išėjimo iš namų yra intymumas, seksualiniai santykiai, tarpusavio priklausomybė ir prieraišumas.
Intymumas šeimoje apima abipusę meilę, pagarbą ir pasitikėjimą. Dažnai sutuoktinis yra vienintelis žmogus, kuriuo pasitikima. Intymumas siejamas su seksualiniais santykiais, kurie yra integrali kiekvienos sutuoktinių poros santykių dalis.
Tarpusavio priklausomybė tradiciškai apima dalijimąsi namų ruošos ir priežiūros darbais, pajamomis ir kitais ištekliais. Senėjant labai svarbus tampa kitas tarpusavio priklausomybės aspektas- rūpinimasis, priežiūra ir slauga ligos atveju.
Prieraišumas apima savęs tapatinimą su šeima, dalijimąsi vertybėmis ir požiūriais, priimtinus santykius ir saugumo jausmą. Žinojimas, kad šalia yra žmogus, kuris pasirūpins ligos atveju, suteikia saugumo. Ta
aip rūpinimasis, priežiūra, slauga palaiko ne tik tarpusavio priklausomybę, bet ir prieraišumą.
Vieniši pagyvenę ir seni žmonės. Tyrimų duomenimis , vieniši asmenys gyvenimo eigoje išmoksta gyventi vieni ir rūpintis savimi, todėl vyresniame amžiuje jie susikuria autonomiją ir išsiugdo pasitikėjimą savimi.
Našliais tapę asmenys turi prisitaikyti prie naujų santykių su vaikais ir kitais artimais giminaičiais.
Seni tėvai ir suaugę vaikai. Senų tėvų ir suaugusių vaikų santykiams svarbu gyvenimo tipas, šeimos dydis, geografinis atstumas tarp tėvų ir vaikų gyvenamosios vietos, susitikimų dažnumas, savitarpio pagalba.
Broliai/ seserys, giminaičiai. Skiriami 5 brolių/ seserų tipai pagyvenusiame ir sename amžiuje: intymūs, artimi, lojalūs, abejingi ir priešiški.
Intymūs ir priešiški brolių/ seserų tarpusavio santykiai reiškiasi rečiau negu kiti tipai. Pagyvenusiame amžiuje broliai/ seserys gali atlikti socializacijos funkciją, išbandyti naujas veiklos sritis, atskleidžiančias naujas galimybes.
Santykiams su giminaičiais reikšmingas gyvenamosios vietos geografinis nuotolis bei artimų giminaičių skaičius.
Seneliai. Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės daug daugiau žmonių atlieka senelių vaidmenis. Daugelis seneliais tampa dar viduriniame amžiuje ir būna jais daugelį metų. Dalis senelių tampa proseneliais.

4. DRAUGAI

Literatūroje skiriami du terminai: draugai ir pažįstami.
Draugai- mylimi, artimi, jais pasitikima, tai bendražygiai ir patikėtiniai. Santykiai su jais ilgalaikiai ir intensyvūs.
Pažįstami- asmenys, kurie susirandami ir su kuriais bendraujama per socialinius ryšius darbe, kaimynystėje ar bendruomenėje.
Draugai pasirenkami iš socialiai pa

anašių žmonių. Tokie veiksniai, kai kartu praleista vaikystė, gyvenimas kaimynystėje, bendras darbas, panašūs pomėgiai.
Tarpusavio priklausomybės, intymumo ir prieraišumo požiūriu, pagyvenę ir seni asmenys puoselėja įvairius lūkesčius draugų atžvilgiu. Daugelis šeimoje tenkina instrumentinius poreikius, todėl sulaukę pagalbos iš draugų, jaučia ypatingą draugiškumą.
Draugai, šeimos nariai, giminaičiai sudaro pagyvenusių ir senų asmenų neformalios socialinės paramos tinklą, net jei visi artimi žmonės ir nebendrauja vieni su kitais.

Leave a Comment