Socialinės pedagogikos idėjos Lietuvoje

Socialinės pedagogikos idėjos Lietuvoje

Lietuvių tautos ir ypač jaunosios kartos ugdymas buvo vykdomas specifinėmis sąlygomis: ilgus šimtmečius lietuvių tauta nešė tai unijų, tai okupacijų jungą. O tai ir lėmė savitą tautos ugdymo socialinį pobūdį. Ugdymas Lietuvoje visada viešojoje ar slaptojoje lietuviškoje mokykloje buvo persunktas tautiniu koloritu: liaudies epas, mitologija, tautosaka, etninė tautos pedagogika visada lydėjo ugdymo procesą, o jais rėmėsi pedagoginė mintis. Iš čia tauta sėmėsi stiprybės, susiklausymo, vienybės. Lietuvių tauta nuo seno garbino dievus, buvo gerbiamas, tačiau negarbinamas žmogus. Čia neebuvo žmogaus asmens kulto, bet ir individas- asmuo nebuvo pajungiamas masei, suniveliuojamas. Kad lietuvių tauta nemėgo standartų, liudija ir lietuvių senoji architektūra, liaudies menas ir kt. žmogus nebuvo supriešinamas su visuomene, iškeliamas virš kitų. Tai atsispindėjo visuomeniniame gyvenime ir mokyklų praktikoje. Tai būdinga ir lietuvių tautos pedagogikai ir socialinio auklėjimo teorijai.
Stasio Šalkauskio socialinio ugdymo teorija. S. Šalkauskis augo ir brendo Vidurio Lietuvoje. Aukštuosius mokslus baigė Rytuose- Maskvoje, kurį laiką dirbo Vidurinėje Azijoje. Tobulinosi Vakarų Europoje. Būdamas aštraus proto, jis giiliai pažino lietuviškas Rytų ir Vakarų kultūros šaknis, jas analizavo, lygino ir čia ieškojo lietuvių tautos kultūros ištakų ir jos ateities kelių, kuriuos turėjo nulemti švietimas, jaunosios kartos rengimas gyvenimui. Daug dėmesio skyrė žmonių tarpusavio santykiams. Jis vienodai smerkė ir ka

apitalistinio pasaulio propaguojamą individualizmą, asmens iškėlimą virš visuomenės ir rytietišką kolektyvizmą, asmenį pajungiantį kolektyvui. Šalkauskis pasisako už asmens integravimą į visuomenę lygiateisiais pagrindais. Ir todėl jis siūlo visą pedagogikos mokslų sistemą remti socialine teorija, P. Natorpo vadinama socialine pedagogika. Sintezės nebūvimas tarp individualaus (klasikinė pedagogika) ir visuomeninio ( fašistinė, komunistinė pedagogika) ugdymo sukelia ir aštrina prieštaravimus tarp individo ir visuomenės, kurie veda į karus, revoliucijas ir kitus visuomenės kataklizmus.
Visuomeninis auklėjimas socializuojant žmonių visuomenę ypač aktualus tampa plečiantis ir stiprėjant ryšiams visuomenėje, gausėjant žmonijai ir ypač kai pradeda atgimti pavergtos tautos, kuriasi naujos valstybės, kokia tuo metu buvo Lietuva. Visuomeninis, socialinis auklėjimas gali formuoti humaniškas nuotaikas, bet kartais padeda atsirasti agresyviam nacionalizmui, kuris turi socialines šaknis ir reiškiasi patologine forma, bet kartais gali elliminuoti kosmopolitinį internacionalizmą, ir drauge ugdyti socialinį taikingumą, socialinį teisingumą, socialinį džęntelmiškumą.
Todėl svarbu kurti visuomeninę, socialinę pedagogiką, kuri padėtų ugdyti, perauklėti žmones, visuomenę, numatyti auklėjimo tikslus, kurių Šalkauskis skiria dvi rūšis: tolimesnius- siekimas visuomenės gerovės ir artimesnius- pastovūs visuomeniniai nusiteikimai- teisingumo, solidarumo ir kiti jausmai.
Šalkauskis, propaguodamas telmologinę ideologiją, ir žmogaus gyvenimą vaizdavo nuosekliai kylančia trijų pakopų linija, būtent iš žemiausios- gamtinės į visuomeninę- kultūrinę ir aukščiausią- dvasinę, kurios užbaigiamoji išraiška- religija, įgalinti žmogų pakilti virš gamtos- schematiškai suvokti antgamtinę būtį.
br />Visos šios žmogaus visuomenės raidos pakopos tarp savęs siejasi, viena nuo kitos priklauso, aukštesnė remiasi žemesniąja. Ypač svarbią vietą Šalkauskis skiria antrajai pakopai- kultūrinei, kuri gali tobulėti per švietimą, mokslą. Jis teigia, jog žemės kultūros žmogus, visuomenę ir religiją tegali turėti tik primityvią
Tačiau, kad žmogus galėtų kilti iki aukščiausios pakopos, jis turi įaugti į visuomenę, ja remtis ir, tik padedamas visuomenės, jis gali išskleisti savo intelektualines ir dvasines jėgas.
Žmogaus integracija į visuomenę yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tai suprasdamas, S. Šalkauskis žmogaus socializavimui kelia šiuos specialiuosius visuomeninio auklėjimo: politinio, ekonominio, socialinio, tautinio ir tarptautinio- uždavinius.
Politinis auklėjimas yra integracinis, jo reikia pilnutiniam visuomeniniam auklėjimui, kad jaunimas galėtų eliminuoti „ palinkusių į ardomąją akciją ekstremistų aktyvumą“, gresianti visuomeniniu perversmu valstybėje.
Ekonominis auklėjimas svarbus ta prasme, kad: „ ekonominė apraiška turi reikšmės ir socialiniams santykiams“, todėl jaunoji karta privalo susivokti materialinių gėrybių sferoje, darbo produktyvumo ir mokslinio darbo organizavimo, nuosavybės, taupumo, racionalaus turto panaudojimo ir kitais klausimais.
Socialinio auklėjimo esmę sudaro dorovinis jaunimo auklėjimas, susiklausymo ir solidarumo jausmo, kurio vien ekonominėmis, politinėmis priemonėmis išugdyti negalima, skiepijimas, nes „ klasių antagonizmas ir neteisingas turtų pasiskirstymas yra neišvengiamas“ dėl ekonominio ir politinio visuomenės gyvenimo netobulumo. Todėl čia, teigia Šalkauskis, gali daug padėti dora ir religija- dorovinis, religinis auklėjimas, formuojantis atitinkamas socialines nu
uostatas, atitinkamus žmonių tarpusavio santykius.
Civilizuotą visuomenę Šalkauskis aiškino kaip vientisą struktūrinį fenomeną, kurio svarbiausias struktūrinis vienetas- tauta. Todėl žmogų integruoti į visuomenę tegalima integruojant į tautą. Tautiniam auklėjimui jis skiria ypatingą dėmesį, aiškindamas šį auklėjimą taip pat kaip sudėtingą procesą. Čia jis išskiria keletą lygių, kaip pvz. tautiško auklėjimo, kuris „ realizuoja naujose kartose individualias tautybės lytis“, patriotinio auklėjimo, kuris: „nuteikia racionaliam nusistatymui į tautybę ir jos reikalus“. ir nacionalinio auklėjimo, „ kuris yra pašauktas paruošti naujas kartas tautos uždaviniams ir per šiuos iškelti tautą į nacijos rangą“. Tai reiškia, kad reikia rengti jaunąsias kartas kūrybai, atkakliam darbui, savo tautos trūkumams likviduoti ir pakelti tautą- naciją iki kitų tautų kultūrinio gyvenimo lygio. Vadinasi, tautiškas, nacionalinis auklėjimas negali būti hermetiškas. Jis turi remtis ir lygiuotis į bendravisuomeninį, tarptautinį auklėjimą, į visos visuomenės kultūrą ir paruošti „naujas kartas harmoningam tautų sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimui visos žmonijos naudai“. Taigi socializuoti žmogų reiškia integruoti jį ne vien tik į savo tautą, kaip „ sutelktinę individualybę“, bet ir į visą visuomenę, peržengti nacionalines ribas, formuoti pasaulio žmogų. Žmogaus integravimas į visuomenę yra būtina jo paties ir visuomenės pažangos sąlyga, nes jos kūrėjas yra žmogus. Civilizacijai kelti reikalingas bendras sutelktinis visų žmonių darbas, susipratimas, jėgų sutelkimas.
J. Vabalo- Gudaičio mintys socialinio ugdymo klausimu. Socialines pedagogikos idėjos rado platų at
tgarsį ir J.Vabalo-Gudaičio pedagoginėje sistemoje. Į žmogų jis žiūrėjo ne tik taip į individą ,biologinę būtybę, bet ir kaip į dinamišką sistemą, determinuotą pedagogiškai ir socialiai, santykiaujančią su aplinka, kuri nuolat veikia žmogų, daro jam didžiulę įtaką. Galima teigti, kad J. Vabalo- Gudaičio filosofinės etikos bei pedagoginės psichologijos pamatas buvo sąveikos kategorija. Jis suprato ir aiškino ją labai plačiai, kaip žmogaus intelektualinio, dorovinio ir etinio vystymosi pamatą. Žmonių bendravimas gali būti labai įvairus: vaikų- tėvų, mokinių- mokytojų, mokinių- draugų ir t.t. Ir kiekvienas iš jų palieka pėdsaką vaiko asmenybės raidoje. Tačiau kad sąveika iš tiesų atitiktų šios sąvokos turinį, autorius kaip būtiną sąlygą pabrėžia abipusius bendraujančiųjų ryšius, draugiškus santykius. Ypač svarbu tai pasiekti šeimoje tarp tėvų ir vaikų bei mokytojų ir mokinių. Todėl J. Vabalas- Gudaitis reikalavo, kad tėvai ir mokytojai būtų giliai žmogiški, suprastų ir mylėtų vaiką. Ypač daug jis rašė apie mokytoją, jo erudiciją, etiką. Ugdydama naująją kartą mokykla savo tikslų gali pasiekti tik gero, doro, mylinčio mokinius mokytojo pastangomis, esant mokytojų ir mokinių intelektualinei ir emocinei sąveikai, kuri kiekvieną užkrečia darbo nuotaika ir lengvina darbą. Sąveikos principas, pasak autoriaus, yra visos pedagogikos pamatas. Ir mokytojo svarbiausias, pirmutinis uždavinys- sukurti klasėje konstrukcinę sąveiką.
Ugdymas mokykloje nėra uždaras, izoliuotas nuo socialinės aplinkos. Jis vyksta ir už mokyklos sienų- visuomenėje: čia bendrauja visi visuomenės nariai: suaugusieji ir vaikai, jie ir tiesiogiai ir netiesiogiai veikia vieni kitus. Be to, žmogus susijęs ir su gamta, kuri irgi jį veikia. Taigi socialinė sąveika labai įvairi, tai ne tik mokyklos, bet ir šeimos, profesijų, luomų, tautų, valstybių, net ir visos žmonijos sąveika.
Mokyklos ir aplinkos poveikis mokiniui gali turėti labai nevienodą prasmę, reikšmę, gali skirtis ir poveikio išdava: asimiliacija ir disimiliacija. Remdamasis istorine santykių raida J. Vabalas- Gudaitis pabrėžė, kad kuo mažiau kultūringa tauta, tuo didesnis viešosios nuomonės despotizmas, tuo labiau asimiliuodamas žmogus. Iš čia autorius daro labai svarbią išvadą: ugdymu negalima siekti vien tik asimiliacijos, mokinių, žmonių supanašėjimo. Tai, pasak jo, būtų konservatyvu ir net nedorovinga. Tačiau, kita vertus, matome, jog šis labai svarbus išorinių veiksnių poveikių mokiniui derinimas yra itin sudėtingas ir mūsų dienomis darosi vis sudėtingesnis. Tai reiškiasi ir aukštu mokslo bei technikos lygiu, ir žmonių migracija, ir darbo kolektyvinio pobūdžio stiprėjimu, ir kitais veiksniais.
J. Vabalas- Gudaitis įtikinamai atskleidė žmonių sąveikos prasmę ir reikšmę šeimoje, mokykloje, visuomenėje, gamtoje ir pabrėžia jos svarbą ugdymui. Ugdymą jis suprato kaip kompleksinę socialinę, pedagoginę sistemą .
Vydūno socialinio ugdymo idėja. Vydūnas- vienas iš ryškiausių Lietuvos filosofijos atstovų. Tačiau Vydūno teorinis palikimas nesiriboja vien filosofija. Jis paliko daug originalių minčių ir švietimo, pedagogikos teorijos, ir žmogaus socialinio ugdymo klausimais.
Vydūnas, propaguodamas teosofines idėjas, skelbė realų pasaulį, esantį dvasinio absoliuto pasklidimu įvairiomis būties formomis, kurių sistemoje viena iš būsenų yra materialus pasaulis. Žmogus tik mistiniu gyvenimo būdu gali pakilti virš materialiosios tikrovės ir pasiekti tikrąjį dvasinį absoliuto pažinimą. Todėl žmogaus tobulėjimo svarbiausias tikslas- jo dorovinis tobulėjimas. Tačiau dvasinis žmogaus tobulėjimas yra laipsniškas ir reiškiasi per mokslą, meną, dorovę- kaip svarbiausias kultūros formas, kilusias iš absoliuto ir turinčias patologinį statusą. Vydūno teigimu, mokslas padeda pažinti materialųjį pasaulį, kurti geresnes materialines sąlygas ir dvasines būsenas. Menas išryškina kūrėjo dvasinį pasaulį ir jį tobulina. Dora- žmogaus dvasinė būsena, atskleidžianti jo prigimtį, santykius su materialiuoju pasauliu, kitais žmonėmis, gamta. Dvasinė būsena yra aukščiausia žmogaus galios forma, įgalinti jį pažinti savo dvasinį pasaulį ir priartėti prie absoliuto suvokimo išmintimi, ko negali nei mokslas, nei menas.

Žmogui tobulinti labiausiai pritaikyta mokykla, nes ji tobuliausiai perteikia mokslo žinias, formuoja estetines, dorovines pažiūras. O per žmogaus tobulėjimą tobulėja ir tauta, visuomenė, nes žmogus- dalelė, iš kurių susidaro visuomenė. Todėl mokykla, jos dvasia turi atitikti laiko ir vietos sąlygoms, vietos žmonių papročiams, tradicijoms, žmogaus, visuomenės gyvenimo tikslams. Mokykla, kaip žmogaus ugdymo institucija, turi atsižvelgti į paties vaiko galias, bet organiškajame sąryšyje su visa aplinka.
Taigi mokykla ne tik moko, lavina, auklėja. Ji taip pat ir įveda mokinį į tautos, visuomenės gyvenimą, moko suprasti šį gyvenimą, ir į jį įsilieti. Tai mokykla daro pirmiausia panaudodama mokslą.
Bet mokslas mokykloje neturi tapti savitiksliu. Jis turi būti siejamas su žmogaus, jo visuomenės gyvenimo esmės supratimu. Žmogaus, gyvenimo esmė- dvasinis pradas, kurį ir turi suprasti vaikas: kad vaikas geriau suprastų žmogų, jo sielą, dvasią, jis turi stebėti žmogų, žmoguje vykstančius pakitimus. Stebėti, tirti žmogaus darbą, jo veiksmus, veiklą visose srityse: mokslo, meno, doros ir t.t.

Mokykla privalo lavinti vaiko protą, tobulinti jo judesius, kūną, išmokyti kontroliuoti savo mintis, išugdyti nuojautą, valią, jo dvasią. Ir tik toks save valdantis žmogus gali įeiti į visuomenę. Žmogaus esmė- jo dvasia.
Taigi Vydūnas nedviprasmiškai teigė, jog mokykla- svarbiausia žmogaus ugdymo institucija, kuri, tobulindama jo kūną, protą, dorą, panaudodama tam tikslui mokslą, meną, filosofiją, religiją, privalo įvesti mokinį į tautos, visuomenės gyvenimą, t.y. jį socializuoti.
Mokyklos lemiamas visuomeninis vaidmuo, anot Vydūno, pasireiškia tuo, jog čia ugdoma, ruošiama gyvenimui jaunoji karta. O jaunimas, pasak jo, visada yra pažangesnis už senesnes kartas, nes jaunimas visada turi daugiau žmoniškumo, kurį Vydūnas laikė žmogaus esmės pagrindu. Sekdamas Rytų filosofija, Vydūnas labai rezervuotai vertino vakarų, ypač vokišką mokyklą išaukštinusią mokslą, žmogaus protinių galių reikšmingumą jo doros sąskaita.
Mokyklos paskirtis ir jos pašaukimas- rengti žmogų visuomenei, visuomeniniam gyvenimui, tautai. Žmogus, visa tauta- ne oazė dykumoje. Jie negali egzistuoti vieni greta kitų. Žmonių suderinamumo pagrindas- jų dvasinio pasaulio tobulumas, kuo ir privalo pirmiausiai rūpintis mokykla.
Jono Laužiko socialinio ugdymo teorija. J. Laužikas nagrinėjo daug pedagoginių problemų, bet jau pirmuosiuose darbuose nemažai dėmesio skyrė socialinio ugdymo klausimams. Jis plačiai aptarė žmogaus raidos filogenezės ir ontogenezės klausimus ir nagrinėjo, kaip jie traktuojami pedagoginėje, filosofinėje bei etinėje literatūroje. Analizuodamas įvairių epochų mokslo atstovo mintis apie žmogų, jo formavimosi lemiančias priežastis Laužikas įrodinėjo išorinių veiksnių įtaką žmogaus asmenybės raidai. Pirmiausiai jam didžiulę ir niekuo nepakeičiamą įtaką daro šeima, artima aplinka, vėliau- mokykla, mikroaplinka, galiausiai visa visuomenė. Aplinkos poveikis žmogui įvairus ir sudėtingas. Jų santykiai yra komplikuoti ir abipusiai. Sudėtingi ir abu veiksniai- aplinka ir žmogus. Pirmąją reikia skirti į dvi svarbiausias dalis- natūrą ir kultūrą. Kiekvienas iš jų turi sudėtingą struktūrą ir savaip veikia žmogų. Antras veiksnys- žmogus- taip pat labai sudėtingas: prigimtis sudaro biologinę jo dalį, socialinė patirtis- visuomeninę, o abi jos savo ruožtu sukuria vidines sąlygas reaguoti į aplinkos poveikius.
Aplinką J. Laužikas supranta plačiai, kaip sudėtingą sistemą, kuri daro didžiulę įtaką žmogui, o žmogaus ir aplinkos santykius jis aiškina giliai, kaip veikiamojo ir veikėjo transformaciją. Aplinkos poveikį žmogui nustatyti labai sunku, nors jis yra akivaizdus ir lydi žmogų nuo pat gimimo iki mirties.
Remdamasis kitų mokslininkų darbais, Laužikas mėgino atskleisti įvairių aplinkos veiksnių įtaką žmogaus ontogenezei. Genais perduodamos tėvų savybės, materialioji aplinka veikia fizinį, netgi psichinį formavimosi ir brendimą, socialinė aplinka turi įtakos ir fiziniam, ir protiniam vaiko brendimui. Tačiau ši įtaka nevienareikšmė: ne visi idealioje aplinkoje augę tapo tobulesni už gyvenusius blogesnėmis sąlygomis. Nors žemesnėse individo raidos pakopose tai labai ryšku tiek fiziniu, tiek intelektualiniu ir doroviniu požiūriu. Tačiau autorius teisingai pabrėžia, kad atskiros žmogaus vystymosi sritys nesutampa. Be to, jis skiria išsimokslinimą nuo mokslumo. Tai ne tapačios sąvokos, jų nereikia painioti. Autoriaus nuomone, vaiko galvotumo koeficientą lemia ir pradai, ir raida. Todėl reikia derinti paveldėtų pradų ir aplinkos elementų sąveiką asmenybei ugdyti.
Aplinkos, ypač socialinės, įtaka žmogui, mokyklai, kaip teigia J. Laužikas, aiškiai matyti iš visuomenės raidos istorijos. Viduramžiais vyravo autokratizmas, asmenybė buvo engiama, mokykloje vyravo kalimas, muštras. Naujausiais laikais, pakitus ekonominei ir socialinei tvarkai, pasikeitė ir mokyklos struktūra, uždaviniai. Demokratinėje visuomenėje mokykloje turi vyrauti demokratiška atmosfera. Laužikas nurodo, kad kiekviena epocha, valstybė kelia mokyklai kitus reikalavimus. Tačiau į mokyklą negalima žiūrėti kaip į užbaigtą ir uždarą švietimo aparatą. Mokykla daugiausiai formuoja vaiko asmenybę. Svarbu jos darbą derinti su kitų visuomeninių įstaigų ir ypač visos visuomenės, veikla, kad būtų išvengta antisocialinių apraiškų mokykloje ir kitose įstaigose.
J. Laužikas tvirtina, kad mokyklos veikloje labai svarbūs du principai: socializavimo ir psichologizavimo. Pirmuoju visuomenės reikalavimai, antruoju- paties mokinio0 to meto gyvenimas ir jo ateities planai. Mokykla turi būti atitinkamai diferencijuota pagal visuomenės, jos kultūros struktūrą ir visa savo esme integruota į šią visuomenę, jos kultūrą, gyvenimą, kad jis mokykloje „ taptų darnia visumos dalimi“.
J. Laužikas ypač daug dėmesio skyrė visumos suvokimui ir jos įprasminimui realiame gyvenime, įspėjo apie pavojus, kylantį iš per didelio polinkio diferencijuoti. Jaunosios kartos ugdymas turi būti vykdomas tautos, visuomenės bendrosios kultūros fone, atskleidžiant žmogaus, visuomenės bendrumą, neprarandant žmogaus, visuomenės visumos. Jis kėlė mintį, kad ir mokyklos mokymo turinyje per daug dalykų, atsietų nuo gyvenimo. J. Laužikas kelia mintį, jog šiuolaikinio švietimo reformos svarbiausia ieškoma tendencija turėtų būti grindžiama „ vienijančio bei integruojančio principo atskleidimu“. Principo, kuris padėtų suprasti patį žmogų, kaip sistemą ir jį integruotų į visuomenę giliai apgalvotų ugdymo proceso mokykloje organizavimu, integruojant t.y. organiškai sujungiant visus ugdymo proceso veikėjus, komponentus, veiksmus: šviečiamąjį asmenį, švietėją, švietimo lobius, veiksmus, metodus ir priemones ir visą švietimo sistemą integruojant į visuomenę.
Mokykla turi padėti ir patarti pedagogikos teorija integruojant besimokantįjį visuomenę, o tuo pačiu ir ugdant tobulą asmenybę. J. Laužikas teigė, kad ir pedagogika turi būti „ ieškantis “ mokslas. Laužikas pasisako ir už pedagogikos teorijos socializavimą.
J. Laužikas savo darbuose sprendė daug pedagoginių problemų, tarp kurių svarbią vietą užėmė socialiniai, kultūriniai ugdymo klausimai.
Sutelkęs nemažą būrį mokslininkų jis organizavo kompleksinius mokinių tyrimus įvairiais aspektais, iš jų gyvenančių miesto, kaimo sąlygomis, skirtingose šeimose, turinčių nevienodas socialines, buitines sąlygas ir nustatė, kad mokyklos darbas, mokinių pažangumas, jų elgsena priklauso ir nuo socialinės aplinkos, skirtingų buities aplinkybių, ne vien nuo pedagoginių, biologinių sąlygų. Šiuo tikslu buvo parinkti mokiniai iš miesto, kaimo mokyklų ir įvairių šeimų. Gautieji mokslo pažangumo rezultatai pavaizduoti lentelėje.
1 lentelė. Mokinių pasiskirstymas pagal pažangumo grupes (%)

Vietovė Pažangumas

Pirmūnai Stiprūs Vidutiniai Silpni
Miesto 15,7 46,8 28,7 8,7
Kaimo 6,1 48,1 33,6 12,2

Socialinio ugdymo idėja dabartinių lietuvių pedagogų darbuose. Socialinės aplinkos, vietos ir laiko sąlygų įtaka mokinių pažangumui bei jų žinių kokybei, gebėjimų lavinimui savo tyrimuose užfiksavo ir kiti Lietuvos pedagogai. Antai vienų tyrimai mišriuoju metodu įgalino lyginti dviejų kartų(1958 ir 1968m.) V- VIII klasių mokinių žinių kokybę bei jų gebėjimus sisteminti giminingų dalykų ir buityje įgytas žinias. Per dešimties metų laikotarpį iš esmės pasikeitė mokslo žinių lygis ir visuomenės informuotumas bei tobulėjo masinės informacijos priemonės ir jos plačiai išplito.
Sparti mokslo, technikos pažanga, masinių komunikacijos priemonių sistemos tobulėjimas kelia visos visuomenės išsimokslinimo lygį, o drauge didėja mokslinių žinių bei gebėjimų jomis naudotis, jas sisteminti, galimybės. Tai liudija apie socialinės kultūrinės aplinkos įtaką mokinių mokymuisi ir jo rezultatams.
Socialinė aplinka turi įtakos ne vien mokinių išsimokslinimui bei mokslumui. Ypač didelį poveikį aplinka daro jų interesų raidai, elgsenai. Lietuvių moksleivių profesinius interesus plačiai nagrinėjo prof. L. Jovaiša, prof. S. Kregždė ir kiti mokslininkai ir nustatė, kad aplinka turi ypač didelę reikšmę renkantis profesiją
Šias mintis minėti mokslininkai grindžia faktais, įvairių respublikos vietovių tyrimų duomenimis. Sugrupavę tiriamuosius į grupes pagal gyvenamą vietą, S. Kregždė gavo gerokai skirtingą informaciją apie mokinių profesines nuostatas bei profesinius interesus. Kaimo mokiniai profesijos požiūriu daugiau apsisprendę, negu rajono centro ar miesto.
Mokinių apsisprendimui didelę reikšmę turi tėvai, labiau išsilavinusių tėvų vaikai dažnai renkasi dailininko, chemiko, mediko profesijas. Dažniau jie nori būti sportininkais, kvalifikuotais darbininkais, pardavėjomis.
Mokinių profesinius interesus, apsisprendimą dažniausiai lemia ir reguliuoja šeima ir mokinių gyvenamoji, socialinė aplinka. Mokykla yra tik tarpininkė. Todėl norėdami pagerinti mokinių profesinį orientavimą, mokykla būtinai turi atsižvelgti į šeimos padėtį, mokinių mikroaplinką ir koordinuoti įvairių veiksnių įtaką.
Mokykla privalo pati persitvarkyti, prisitaikyti prie laiko sąlygų, kad ji efektyviai galėtų vykdyti visuomenės socialinį užsakymą- rengti jaunąją kartą gyvenimui, t.y. socializuoti mokinius. Mokyklai tenka atsakingas uždavinys- koreguoti socialinės aplinkos įtaką moksleiviams; derinti šeimos, mokyklos, mikroaplinkos veiksnių bei institucijų poveikį besimokantiems. Čia svarų žodį turi tarti socialinė pedagogika, socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas, teikdami pagalbą tėvams, mokytojams, moksleiviams visuomeninio- pilietinio ugdymo, moksleivių socializacijos klausimais

Užduotys studentams

1. Šalkauskis, propaguodamas telmologinę ideologiją, ir žmogaus gyvenimą vaizdavo nuosekliai kylančia trijų pakopų linija. Apie kokias pakopas kalba Šalkauskis?

2. Žmogaus integracija į visuomenę yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tai suprasdamas, S. Šalkauskis žmogaus socializavimui kelia šiuos specialiuosius visuomeninio auklėjimo uždavinius. Kokie jie?

3. Socialinio auklėjimo esmę sudaro:
..............................

4. Remdamasis istorine santykių raida J. Vabalas- Gudaitis pabrėžė, kad kuo mažiau kultūringa tauta, tuo ..............................
5. Pagal Vydūną dvasinis žmogaus tobulėjimas yra laipsniškas ir reiškiasi per:

6. Kaip Vydūnas apibūdina mokslą, meną, dorą? Sujunkite rodyklėmis

Mokslas išryškina kūrėjo dvasinį pasaulį ir jį tobulina

Menas žmogaus dvasinė būsena, atskleidžianti jo prigimtį, santykius su materialiuoju pasauliu, kitais žmonėmis, gamta
Dora padeda pažinti materialųjį pasaulį, kurti geresnes materialines sąlygas ir dvasines būsenas

7. J. Laužikas tvirtina, kad mokyklos veikloje labai svarbūs du principai. Kokie jie?

8. Kas liudija apie socialinės kultūrinės aplinkos įtaką mokinių mokymuisi ir jo rezultatams šiuolaikinių pedagogų tyrimuose?
..............................

9. Mokinių profesinius interesus, apsisprendimą dažniausiai lemia ir reguliuoja ..............................
10. Aprašykite ką nagrinėjo J. Laužikas, kokius klausimus aptarė ir ką analizavo.
..............................

Atsakymai

1. Gamtinė

Visuomeninė- kultūrinė

Dvasinė
2. Politinio, ekonominio, socialinio, tautinio ir tarptautinio.
3. Socialinio auklėjimo esmę sudaro dorovinis jaunimo auklėjimas, susiklausymo ir solidarumo jausmo, kurio vien ekonominėmis, politinėmis priemonėmis išugdyti negalima, skiepijimas, nes „ klasių antagonizmas ir neteisingas turtų pasiskirstymas yra neišvengiamas“ dėl ekonominio ir politinio visuomenės gyvenimo netobulumo. Todėl čia, teigia Šalkauskis, gali daug padėti dora ir religija- dorovinis, religinis auklėjimas, formuojantis atitinkamas socialines nuostatas, atitinkamus žmonių tarpusavio santykius.
4. Vabalas- Gudaitis pabrėžė, kad kuo mažiau kultūringa tauta, tuo didesnis viešosios nuomonės despotizmas, tuo labiau asimiliuodamas žmogus.
5. Reiškiasi per mokslą, meną, dorovę
6. Mokslas padeda pažinti materialųjį pasaulį, kurti geresnes materialines sąlygas ir dvasines būsenas.
Menas išryškina kūrėjo dvasinį pasaulį ir jį tobulina.
Dora- žmogaus dvasinė būsena, atskleidžianti jo prigimtį, santykius su materialiuoju pasauliu, kitais žmonėmis, gamta.
7. Socializavimo ir psichologizavimo.
8. Sparti mokslo, technikos pažanga, masinių komunikacijos priemonių sistemos tobulėjimas kelia visos visuomenės išsimokslinimo lygį, o drauge didėja mokslinių žinių bei gebėjimų jomis naudotis, jas sisteminti, galimybės. Tai liudija apie socialinės kultūrinės aplinkos įtaką mokinių mokymuisi ir jo rezultatams.
9. Mokinių profesinius interesus, apsisprendimą dažniausiai lemia ir reguliuoja šeima ir mokinių gyvenamoji, socialinė aplinka. Mokykla yra tik tarpininkė
10. J. Laužikas nagrinėjo daug pedagoginių problemų, bet jau pirmuosiuose darbuose nemažai dėmesio skyrė socialinio ugdymo klausimams. Jis plačiai aptarė žmogaus raidos filogenezės ir ontogenezės klausimus ir nagrinėjo, kaip jie traktuojami pedagoginėje, filosofinėje bei etinėje literatūroje. Analizuodamas įvairių epochų mokslo atstovo mintis apie žmogų, jo formavimosi lemiančias priežastis Laužikas įrodinėjo išorinių veiksnių įtaką žmogaus asmenybės raidai.

Literatūros sąrašas

Socialinės pedagogikos pagrindai

Leave a Comment