Scenarijus šeimos šventėms

984 0

Šeimos šventė

Daina “Saulele, Motule”

Nuo Švento Jurgio gyvulėlius

Mes-darbštuoliukai piemenėliai,-

Sutikę ryto žarą,

Į ganyklas išvarom.

Prailgo jiems žiema tvartukuos.

Dūdelės virpa mūs pirštukuos

Ir priglaustos prie lūpų

Lankas dainelėm supa.

Balandžio 23dieną švenčiamos Jurginės, o senovės Lietuvoje tai buvo šventė susijusi su gyvulininkyste. Jurginių dieną niekas nedirbo, valgė tik žuvį. Švento Jurgio prašydavo atrakinti dangų, pajudinti žemę.

Po Jurginių ir gename gyvulėlius į laukus. Pirmą kartą išgynus, reikia aplinkui bandą 3kartus apeiti, laikant amalo šakelę nusigręžti į rytus ir šitaip 3 kartus kalbėti: “Šventas Jurgi, vilkus pažabok, šiuos gyvulius saugok. Neskirk vilkui nei kaarvės, nei paršiuko, nei ėriuko, nei kumeliuko. Leisk vilkui eiti gaudyti miško žvėrelius.“

Kad nebūtų nuobodu, piemenėliai kurdavo ir mindavo mįsles. Pabandykite įminti ir Jūs:

„Du stalčiukai, su klapčiukai, keturi Adomėliai. Kas?“ (Karvė)

Ar žinote, vaikučiai,

Vardus mielų karvučių-

Žibutė, Serbentėlė,

Juodukė, Žemčiūgėlė,

 

Dar Ciekė, Šėmargėlė,

Peliekė, Žalmargėlė,

Žvaigždūnė ir Žalytė-

Sunku net išsakyti.

 

O gal mūsų svečiai dar žino karvučių vardų?

 

Arkliuką ir karvytę turim-

Jums pasakysim atvirai.

Kasdien su meile juos prižiūrim,

Kad jie tik jaustųsi gerai.

 

Arkliukas veža vis šienelį

Mielai karvytei dovanų.

Karvytė duoda mums pienelio-

Šaltinį džiaugsmo ir dainų.

 

Taigi arkliukas ir karvytė-

Maitintojėliai mūs šeimos.

Su jaais ir mūsų svajos švyti,

Su jais ir saulėta namuos.

 

O saulėtuose namuose ir piemenėlių, ir mažų vaikučių, ir didelių vaikų su šiltu pieneliu visada laukia mylinti mama.

 

Tu, Mamyte, – pavasario saulė,

Suspindėjus virš sodų, laukų,

Stebuklingas svajonių pasaulis,

Kuriame man taip gera, jauku.

 

Tu, Mamyte, – pavasario gė

ėlės,

Prasiskleidę šilelio šlaituos.

Tavo vardą laukų vyturėlis

Lyg gražiausią giesmelę kartos.

 

Tavo meilę kas dieną aš jausiu

Lyg gaivumą šaltinių tylių.

Tu, Mamyte, man žemėj brangiausia,

Bet Tavęs aš gyvent negaliu.

 

Daina „Mamytei“

Arklys lietuviams pažįstamas seniai. Iš pradžių arklius žmonės medžiojo mėsai, vėliau prisijaukino ir pakinkė, paskui sėdo ant jų jodinėti. Arklio klausa ir uoslė daug geresnės už žmogaus. Arkliai puikiai skiria ne tik žmogaus balsą, bet ir intonaciją, o užuodžia tiesiog visu kūnu. Arkliai turi išlavėjusį skonio pojūtį. Jie labai išrankūs maistui: niekada neėda sugedusių avižų, nuodingų augalų, negeria vandens, turinčio blogą kvapą, kenksmingų medžiagų priemaišų.

Arkliai yra skirtingi: šviesūs, tamsūs, juodi, dėmėti. Tačiau nesakoma, kokios spalvos arklys, senoliai klausdavo:

-Kokio plauko arklys?

Arklio plaukui apibūdinti lietuvių kalboje gausu pavadinimų. Pats šviesiausias arklys yra šyvas. Bėras –rudas su juodais kaarčiais ir juoda uodega. Keršas – balti plaukai dideliais lopais nusidriekia per tamsaus arklio šonus.

Arklys ir darbus ūkyje padėdavo nudirbti, ir į karą bernužėlius jodindavo, ir pas mergelę nunešdavo. Tai stambūs, stiprūs, ištvermingi, didelį darbo krūvį galintys pakelti gyvūnai. Tą stiprybę jie perdavė ir mūsų tėveliams.

Mano tėvelis-stipriausias!

Mano tėvelis-protingiausias!

Mano tėvelio rankos darbščiausios!

Esu sūnelis – mažiausias!

Myliu tėvelį labiausiai!

Aš jo užvadėliu užaugsiu!

Aš būsiu tėveliui geriausias!

 

Už pumpurėlį žalią

Berželio palei kelią,

Už vyturio giesmelę,

Tėveli, ačiū Tau!

 

Už vasarėlę šiltą,

Auksinį saulės tiltą,

Žvitriom bangom užpiltą,

Tėveli, ačiū, Tau!

 

Už rudenį miglotą.

Takelį lapais klotą,

Jų pasakų sp

palvotą,

Tėveli, ačiū Tau!

 

Ir už žiemužę žilą,

Laukų ir pievų tylą,

Melsvasermėgį šilą,

Tėveli, ačiū Tau!

 

Mes, vaikai, tuoj tėčiui dainą

Padainuosime linksmai.

Tėtis šypsos. Ši daina

Jam gražiausia dovana.

 

Daina tėčiams

 

Pažvelk man į akis, sūneli,-

Jose tu augi berželiu.

Juk išsirinksi savo kelią

Iš tūkstančių margų kelių

 

Pažvelk man į akis, dukrele,-

Jose tu augi liepele.

Gal išsibursi savo dalią,

Kad laimė glaustųsi šalia.

 

Pažvelkit į akis, vaikeliai,-

Jose-tikėjimas brangus-

Sušukt galėsiu savo daliai-

Koksai laimingas aš žmogus!

 

Aš žinau dar vieną mįslę: „Per kalnūs kailiniai bėgioja.“ (Avis)

 

Avytė ir ėriukas vaikšto

Šilta birželio pievele.

Nuo pievos krašto ligi krašto

Žolytė šypsosi žalia.

 

Žolytei gera, kad vis valgo

Avytė ir ėriukas čia.

Tik jos dėka mažylis auga

Kiekvieną dieną nejučia.

 

Avytė ir ėriukas vilnas

Mūsų močiutėms dovanos

Kad mezginėliuos būtų pilna

Svaigaus birželio š. . .

 

O dabar kviečiame visus prisijungti prie labai gerai žinomos lietuvių liaudies pasakos ROPĖ.

 

Prie upelio prieš saulutę

Pasodinome roputę

Pasodinom aš ir tu

Ir visi visi kartu.

 

Mes pasikvietėm lietutį,

Kad palaistytų roputę.

Ją palaistėm aš ir tu

Ir visi visi kartu.

 

Kai roputė paūgėjo

Piktžoles mes nuravėjom.

Nuravėjom aš ir tu

Ir visi visi kartu.

 

O dabar šeimyna mano

Nori ropę dėt ant stalo.

Opa opa opapa

Neišraunam ir gana.

 

Eikš, močiute, eikš geroji,

Nesirauna nelaboji.

Opa opa opapa

Neišraunam ir gana.

 

Eikš, seneli, eikš čionai,

Nepadėsi bus blogai.

Opa opa opapa

Neišraunam ir gana

 

Ei, mamyte, visus darbus pasidėk

Ropę mums išraut padėk.

Opa opa opapa

Neišraunam ir gana

 

Atskrenda varna:

Kran, kran, kran

Senis didelę šeimyną

Matomai blogai maitina.

Opa opa opapa

Neišrauna ir ga

ana.

 

Neklausykit, broliai, mano

Varna nieko neišmano.

 

Na, tėveliai, dar truputį.

Greitai valgysim roputę.

Opa opa opapa

Nesirauna ir gana.

 

Na, broliukai ir sesutės, paskubėkit

Ropę mums išraut padėkit.

Opa opa opapa

Pajudėjo ropė. VA!

 

Mamą, tėtį, senelius

Ir visus visus svečius

Kviečiam mes prie vaišių stalo.

Juk mes mylim Jus be galo!

 

Kai ateisit, paragausit

Ir gardžiai pasmaguriausit.

Tik ateik tu ir tu

Dar pabūsime kartu.

Join the Conversation