Renginio scenarijus “Žmogus ir medis”

Renginio scenarijaus paketas

Meninė kompozicija „Žmogus ir medis“ planas.

FORMA: meninė kompozicija
AUDITORIJA: scena, aktų salė.
TEMA: Žmonių ir medžių ryšys
TEMOS MOTYVAVIMAS: nykstant mūsų žaliąjąm pasauliui, priminti apie jį nuolat, kad mokėtume saugoti ir tausoti gamtą.
TIKSLAS: neleisti žmogui užmiršti gamtos ir ją mylėti.
UŽDAVINIAI: perteikti gyvosios gamtos grožį, jo subtilumą ir svarbą.
TRUKMĖ: 15 min.
PARUOŠIAMIEJI DARBAI:
1) Prieš mėnesį užmokyklinės veiklos centro šokių grupė „Kosmėja“ sukūrė choreografinę kompoziciją „Medžiai rudenį“
2) Iš užmokyklinės veiklos centro, liaudiškų šokių būrelio pasiskolinome tautinius drabužius.
3) Dailės mokytoja paruošė sceną medžių šakomis, pribarstė medžių lapų.
4) Pasirenkama fonine muuzika, pasirūpinama aparatūra ir apšvietimu, multimedijos aparatūra, foniniais vaizdais.
5) Parenkami renginio vedėjai, scenos žmonės – skaitovai.
RENGINIO VEDĖJAI: Mergina ir vaikinas. Skaitovai, pasirodantys scenoje skaitydami eilias.
RENGINIO EIGA:
1) Mokiniai įėję į salę susėda.
2) Į salę vienas paskui kitą įeina renginio vedėjai.
3) Scenos fone rodomas vaizdas : didžiulis ir gražus ąžuolas, skamba medžių lapų šnarejimą primenanti muzika.

Šokis – improvizacija ,,Medžiai rudenį.”

MERGINA:

Koks jų širdies gerumas-

supt ir supt ant šakų svetimus vaikus!

Koks jautrumas-

guost ošimu kiekvieną praeivį!

Koks pasiaukojimas-

kuo mūsų daugiau, tuo jų mažiau!

(A. Dabulskis)
VAIKINAS:

Medžiai gyvybės šaltinis žemėje, jie mus maitina, sutvirtina dirvožemį, maažina taršą ir eroziją, valo ir drėkina orą, suteikia prieglobstį ir pavėsį, stebina savo grožiu ir grakštumu. Su medžiais susijusi visa žmonijos istorija. Nors mes jau seniai išlindome iš miškų, bet vis dar naudojame medžius būsto statybai, baldų ir įvairiausių da

aiktų gamybai. O pavardės ir vietovardžiai, kilę iš medžių ar medžio darbų? Kur pažvelgsi, visur išvysi mūsų kultūrinius ryšius su medžiais. Senas medis, augantis kaimo viduryje, yra daugiau negu botaninis individas – tai kaimo centras, ilgaamžiškumo ir pastovumo simbolis, kurio paunksmėje žmonės susirenka pasikalbėti, sužinoti naujienų, priimti sprendimus.

Nuo senų laikų žmonės jautė didelę pagarbą ir prieraišumą medžiams. Tikėjimas nepaprastomis medžių galiomis ilgai gyvavo nepakitęs žmonių sąmonėje, rūpestingai perduodamas iš kartos į kartą. Tikėta, kad medžiai, panašiai kaip ir kiti gamtos objektai, yra veikiami dieviškų galių, dievų, dvasių. Tikėjimas dievybių įsikūnijimu medžiuose pasireiškė atskirų medžių ar miškelių kultu, laikant juos šventais ir neliečiamais.

Ypatinga šventumo aureole buvo apgaubti ąžuolai, laikomi dievo Perkūno medžiais. Ąžuolo nukirtimas buvęs žmogui pavojingas. Jis galėjo reikšti mirtį. Iki mūsų diienų išliko Lietuvoje šimtamečių ąžuolų, menančių pagoniškąjį medžių kultą. Tokie yra garsusis Stelmužės ąžuolas (Zarasų raj.), Mingėlos ąžuolas (Plungės raj.), Rumbų ąžuolas Biržų girioje, mūsų rajone Dapšionių ąžuolas ir kiti.

Scenos fone keičiasi vaizdai su medžiais, skirtingų rūšių ir formų, skirtingais metų laikais. Fone suskamba daina ,,Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos.” Į sceną įeina vaikinas tautiniais drabužiais ir tvirtu balsu skaito eiles.

Kalnely ošia ąžuolai.

Šakom – galingom rankom-

Atremdami žaibus, žvaliai

Iškėlę laiko dangų.

Po ąžuolais – kapai,

Virš ąžuolų – žaibai-

Liepsnos gyvybė uždegta-

Švytėjimu galinga,-

Mirtim. Ji nemirtinga.

Virš ąžuolų – žaibai,

Po ąžuolais &#

#8211; kapai.

(J. Lapašinskas)

Į sceną įeina kitas vaikinas ir tesia.

Kur ugnį kūreno praamžiui,
Po ąžuolų alma versmė-
Per amžius peramžiusperamžius
Ateinančiam taria: esmi.
O ąžuolas kirstas ne sykį
Klastingais kryžeivių kardais.
Krauju ta ugnis užgesinta
Versmėj pelenais jos raudos.
.Pragydo viršūnėje paukštis
Per naktį skaičiuoja žvaigždes.
Jei prosenio vėlę pašauksi-
Padangėj žvaigždė užsidegs.
(A. Puišytė)

Abu skaitovai pasitraukia iš scenos, toliau skaito renginio vedėjai.

VAIKINAS:

Liepsnos gyvybė uždegta-

Švytėjimu galinga;

Gyva gyvenimu, šventa

Mirtim. Ji nemirtinga.

Virš ąžuolų – žaibai,

Po ąžuolais – kapai.

(J. Lapašinskas)
MERGINA:

Nuo seno šventais buvo laikomi uosis, liepa, eglė, pušis ir ypač tie medžiai, kurie išsiskirdavo ypatinga išvaizda.
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.
Daužė jį viesulai,-
Nedrebėjo jisai,
Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo.
O kai žvaigždės nušvis,
Per žvainiąsias naktis,
Jautriai apie meilę šlamėjo.
(Maironis)

Į sceną įeina mergina ir tyliai, tartum pasaką seka prieš miegą.

Seniai seniai pajūryje gyvenęs žmogus, vardu Teisus, kuris pasižymėjo gerumu, noru visiems padėti, visus sutaikyti. Jam mirus, dievai jį pavertė uosiu ir pavadino teisybės medžiu. Kai dievai nužengdavo žemėn, mėgstamiausią sau buveinę susirasdavo plačiašakio uosio paunksmėje.

Atsisėda ant scenos krašto ir skaito eiles. Fone skamba lietuvių liaudies daina „leliūmai“

Oi eisiu, aš eisiu
Į gilią girelę,
Į gilią girelę,
Pas teisų uoselį.
Ten dievas teisingas
Mane išklausys,
Mano vargus, mano bėdas
Nuramins.
VAIKINAS:
Liepa buvo laikoma deivės Laimos medžiu. Prie šventų liepų moterys nešdavo aukas – rankšluosčius, drobės gabalus, tikėdamos susilaukti kūdikio.
Buvo tikima, kad mi

irusieji persikūnija į medžius ir kitus augalus. Buvo manoma, kad į ąžuolą persikelia vyro siela, o į liepą – moters.
MERGINA:

.O kadaise šventą ąžuolyną

Buvo nuodėmė paliest.

Juk ne svetima ranka sodino

Ir jaunutį daigą obelies.

Ir ne veltui skiepijo senoliai

(Amžina ramybė kaulams jų!)

Medį taip mylėt – kaip brolį,

Neraškyti vaismedžių baltų.

Kai susikibę rankom – lyg mergaitės,

Krykštaujančios, lengvos – paplasta

Leidžias į pakalnę obelaitės.

O palaiminta šalie gimta!

(S. Nėris)
VAIKINAS:

Tikėjimas obelų nepaprastumu atsispindi pasakose, dainose apie stebuklingus sodus, obelis, vedančias aukso obuolius.
Taip pat įvairiuose liaudies pasakojimuose atsispindi tikėjimasis šermukšnio magine galia.

Į sceną gryžta skaitovas, fone ima groti daina ,,Ko liūdi, putinėli?”. Skaitovas pasiremia prie sienos ir skaito eiles.

Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys o naktis
kris su lapais žemyn o sparnai išlenkti
sušvytės tamsoje kurioje aš budžiu
po raudonu šermukšnio medžiu.

(Antanas A. Jonynas)

Žmonės tikėjo, kad šermukšniu ar lazdynu įmanoma apsiginti nuo velnio. Todėl Joninių naktį nuėjus į mišką ieškoti paparčio žiedo, reikėjo su tokia lazda apsibrėžti ratą, kad piktosios dvasios nieko blogo nepadarytų.

Šermukšnėlė tarp kitų medžių pasislėpusi augo. Ką ji? Štai ąžuolai, beržai, net kokios pasipūtę nuo savo dangaus spalvos žiedų alyvos jau pavasarį savo grožiu didžiavosi. O ji – ne. Tik vėliausią rudenį savo vaisius pažerdavo. Ir kokius! Jų skaistus raudonis skverbėsi pro senus parudavusius didžiuoklių medžių lapus, pro nuogus obelų stagarus, seniai paskutiniais vaisiais atsikračiusius. Šermukšnėlė nesiūlė sa

avo gėrybių visiems, gali neįtikti – ne visų vienodas skonis, liežuviai daugiau prie saldumo pripratę. Per šalnas ateidavo jos vaisių tik protingieji. Žinojo: kartūs vaisiai slepia jėgą, išmintį, ilgaamžiškumą. Lepūnėliai nusisukdavo nuo jos vaisių, o gudrieji ragaudavo per visą ilgą žiemelę ir atsidžiaugti negalėdavo.

MERGINA:

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu

tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos

atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos

aš jų žmogišką balsą girdžiu

po raudonu šermukšnio medžiu.

(Antanas A. Jonynas)

Skaitovas jaukiai susirango ant žemės, prie sienos. Salėje tyliai užgroja daina „Eglė“

VAIKINAS:

Egle,

mano medi,

mano vienišas medi,

skaidriam birželio skliaute.

Žiemą, vasarą

žiemą vasarą

siūruoji tamsi ir tyli.

Kokią naktį neši savo šakose?

Kokią ašarą

savo dugne?

(J. Degutytė)
MERGINA:

Laidotuvių papročiuose ypatinga reikšmė teikiama eglei, tikint jos apsauginėmis galiomis. Eglišakėmis nužymimas takas, vedantis į namus, kuriuose pašarvotas velionis, iš jų pinami laidotuvių vainikai. Keturias eglaites pritvirtindavo prie vežėčių, veždami mirusįjį į kapines. Ant naujai supilto kapo įsmeigdavo eglutes. Išliko paprotys šalia kapo sodinti medelius: moterims – eglutes, liepaites, vyrams – maumedžius, klevelius.
Eglės liūdnos žemės gėlės
mūsų paukščiams ir lakūnams.
Ko vis verčia mus gailėtis
jūsų aukštas nuolankumas?
Žalios sausy ir biržely
tyli eglės – įsiskverbę
šaknimis – į juodą žemę,
šakomis – į juodą erdvę.
(A. Bučys)
VAIKINAS:

Tradicinis lietuvių požiūris į medžius atskleidžia žmogaus emocinių vertybių santykį su gamta. Jis skatina aktyvinti mūsų poreikį gamtos globai. Dabar milžiniški medžiai kertami, miškai nyksta, o mes prarandame metų metais kauptą išmintį. Kad atstatytume ryšius su medžiais, nepakanka juos sodinti. Mes turime labiau jais rūpintis.

Skaitovai tyliai stojasi nuo scenos ir lėtai iš jos išeina. Salėje suskamba daina „Medžiai be lapų“. Scenos gale rodomi vaizdai su medžiais, pasipuošusiais rudeninėmis spalvomis.

MERGINA:

Po žemę medžiai vaikščioja. Kaip žmonės.

Eina jie pakelėmis, žolėtais patvoriais ir paupiais.

Prie ežerų ir upių duburių sustoja apmąstyti vėjus ir likimą,

Ir pėdas paliktas – tylius ir juodus kelmus.

Jie žiūri aklomis šešėlių akimis į tamsų dangų,

Nebylūs lyg kapai – nejaukūs, užmiršti.

(A. Skinkys)

VAIKINAS:

Tad surenkime bendrą šventę gatvių ir skverų medžiams. Darykite tai, kas jums labiausiai patinka, svarbiausia – atkreipkite dėmesį į medžius, kurių mes paprastai nepastebime. Tai bus pirmasis džiaugsmą teikiantis žingsnis, pradedant jais rūpintis.

Leave a Comment