PSICHOLOGINIO KLIMATO ĮTAKA MOKINIŲ MOKYMUISI

Turinys

Įvadas —————————————————————————————————3
Teorinė kursinio darbo dalis
1. Mokinių požiūris į mokymąsi ir klasės bendruomenę————————————-4
2. Mokymas spręsti problemas – vienas iš būdų ugdyti atsakingumą———————-5
3. Nauji mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai——————————————-7
4. Lygiateisis bendravimas———————————————————————–9
5. Mokykla ir mokytojas————————————————————————-11
6. Teigiamų mokinio ir mokytojo santykių kūrimas—————————————–12
7. A. Maslow požiūris į mokinį ir mokytoją————————————————–14
8. Mokyklinis nerimastingumas—————————————————————-15

Praktinė kursinio darbo dalis
Mokytojų anketų analizė————————————————————————16
Mokinių anketų analizė ————————————————————————-20
Išvados ir siūlymai————————————————————————————31
Literatūros sąrašas————————————————————————————33
Santrauka ———————————————————————————————-34
Priedai————————————————————————————————–36

Įvadas

Mano darbo tema – „Psichologinio klimato įtaka mokinių mokymuisi“. Kaip klasės lyderis, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Jis priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus. Būna mokytojas autoritaras, kuris valdo jėga ir siekia, kaad vaikai paklustų taisyklėms, mokytojas demokratas, kuris dalijasi valdžia su vaikais, ir mokytojas nuolaidžiautojas, kuris valdžią atiduoda į klasės rankas. Kaip klasės lyderis, mokytojas turi protingai panaudoti savo autoritetą, ugdyti vaikų savikontrolę ir tinkamą elgesį, atsižvelgdamas į jų poreikius. Jis turi priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir ugdyti išsilavinusį, laisvą žmogų, demokratinės visuomenės pilietį. Juk emocijos, jausmai, nuotaikos byloja apie tam tikrą žmogaus vidinę būseną. Nuo to, kokios emocijos, jausmai ar nuotaikos yra vaikus užvaldę, priklauso, ar jie bus darbingi, ar gaalės susikaupti, ar galės girdėti ir suprasti, kas vyksta pamokoje. Asmenybės atsiskleidimas priklauso nuo žmogaus žinių apie save patį, jo prigimtį ir gyvenimo prasmę; sugebėjimo įsisąmoninti savo asmenišką patyrimą ir save dabarties momentu; nuo savarankiškų pasirinkimų ir apsisprendimų, meilės ir at

tsakomybės. Nesant normalių aplinkos sąlygų ir socialinio paskatinimo , kai kurios asmens dimensijos ir galios lieka tik potencialios, todėl nėra pakankamai efektyvios organizuojant elgseną, ypač jeigu aplinkoje daug negatyvių pavyzdžių ir jos galimybės bei poveikis vaikui neatitinka asmenybės prigimties dėsnių. Visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis- nelygiateisiškas bendravimas, “kai vienas stovi, kitas klūpi”, o stovintysis galvoja tik apie savo tikslą, norėdamas jį kuo greičiau pasiekti. Dažniausiai jis nei girdi, nei mato, ką jaučia, galvoja ir norėtų pasakyti tas, kurį jis paklupdė. Problema yra ta, kad neigiamas psichologinis klimatas kenkia mokinių mokymosi sėkmei. Tyrimo objektas yra mokinių ir mokytojų požiūris į psichologinio klimato įtaką mokymosi rezultatams.
Tuo tarpu mano praktikos tikslas yra išsiaiškinti neigiamo psichologinio klimato įtaką mokinių mookymuisi pradinėje mokykloje.

Darbe atliksiu tokius tyrimo uždavinius:
1. išanalizuoti pedagoginę – psichologinę literatūrą apie psichologinio klimato reikšmę mokinių mokymuisi.
2. ištirti mokinių nuomonę.
3. ištirti mokytojų nuomonę.
Tyrimo metodika: savo darbe naudosiu ne tik literatūros šaltinių analizę, anketavimą , bet ir kiekybinių duomenų analizę.

1. Mokinių požiūris į mokymąsi ir klasės bendruomenę

Pirmas naujas žmogus mokykloje, vaidinantis lemiamą vaidmenį pirmoko gyvenime, yra mokytojas. „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose” 1997 (Šilėnienė B. Edukologijos mokslo keliu,2002) nurodoma, jog „mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Būtinas mo

okytojo ir mokinių santykių pagrindas – abipusė pagarba ir pasitikėjimas vienas kitu. Mokytojo santykis su mokiniu, mokine yra natūralus, neapsimestinis, nevaidintinas”.
Net ir patys to nenorėdami, mokytojai gali sukurti baimę keliančią aplinką. Tokioje aplinkoje mokinių motyvus lemia nesėkmės baimė, o ne noras pasiekti tikslą. Jeigu vaiko motyvacijoje vyrauja baimė, jo elgesys yra neadaptyvus, jis blogai prisitaiko .prie naujos aplinkos.
G. Chomentauskas (1990) teigia, kad vaikai labai atidžiai stebi savo mokytoją, jo reakcijas, nuotaikų ir reikalavimų kaitą. Remdamiesi pirmais įspūdžiais, mokinukai sukuria savo mokytojo „koncepciją” – ar reikia jo bijoti ir paklusti, ar bandyti apeiti jo reikalavimus, ar mokytojas yra tas žmogus, su kuriuo malonu dirbti. Ypač svarbus vadovavimo klasei periodas yra mokslo metų pradžia. Per keletą pirmųjų savaičių yra sukuriamas modelis, kuris nulemia, ar klasė bus gerai organizuota, ar mokiniai joje jausis saugiai. Dažnai mokykloje jau pirmosiomis dienomis dirbama įtampos, grėsmės sąlygomis, skatinamas besąlygiškas paklusnumas. Mokytojai beatodairiškai kelia pirmokams reikalavimus, kad galėtų palaikyti tvarką mokykloje, organizuoti darbą klasėje. Nuolatinis priminimas, kas galima, o kas ne, seka pirmokėlį klasėje ir koridoriuje tarsi šešėlis.
Tas pats autorius teigia, jog „klasės darbingumas labai priklauso nuo mokinių tarpusavio santykių. Draugiška atmosfera bet kokioje socialinėje grupėje teigiamai veikia žmogų. Klasėje pirmaisiais mėnesiais vaiko žvilgsnis nuolat krypsta į mokytoją, o klasės draugai ku
urį laiką lieka fone. Patekęs į didelę vaikų grupę, naujokas pasimeta ir ilgai nepastebi net savo suolo kaimyno ar kaimynės, nežino jų vardų. Vaikai mokslo metų pradžioje ne tik neprisimena bendraklasių vardų, bet dažnai jų pačių neatpažįsta. Vaikų bendravimą dažniausiai lemia suolo kaimynystė, gyvenamoji vieta, bendras kelias namo ir pan. Tai rodo, kad klasėje artimai, nuoširdžiai nebendraujama. I klasės mokytojui derėtų pasistengti specialiai sudaryti situacijas, kuriose vaikai nuo pat pradžių galėtų artimiau susipažinti, susidraugauti, organizuoti bendrus kūrybinius žaidimus. Per pamokas daugiau reikėtų skirti laiko bendram mokinių darbui.
Vaikui atėjus i mokyklą, pasikeičia jo veiklos pobūdis. Darželyje vyravo žaidimas, o mokykloje – rimtas, sunkus protinis darbas – mokslas. Mokykloje užmirštami žaidimai, neretai mokytojai draudžia vaikams į mokyklą atsinešti net jų mėgstamus žaisliukus.
N. Anikejeva (1987) pabrėžia žaidimo svarbą vaiko asmenybės raidai. Jos nuomone, vaikas žaisdamas gali tyrinėti, eksperimentuoti, fantazuoti. Pirmokui žaidimas padeda pažinti supančią aplinką, giliau suprasti savo mintis, jausmus. Žaidimu jis gali perteikti mintis, jausmus, norus, svajones, o tai suteikia daug teigiamų emocijų. Autorė pažymi, jog pirmokėliai vis dar mėgsta žaisti su lėlėmis, neretai jas atsineša į klasę. Anot jos, tai – nieko blogo, juk kiekvienas norime turėti kažką mielo, brangaus. Mokytoja galėtų pasiūlyti vaikams išmokyti žaisliukus rašyti, skaityti ar skaičiuoti, sukurti jiems pasakėlę.
T. Stulpinas (1983) nurodo, jog žaidybinius elementus mo
okytojai gana plačiai naudoja visose pamokose: vaikai tampa žvalgais ir ieško trūkstamų raidžių, skaičių, kai kada pakviečiami mėgstami pasakų herojai ir t.t.
R. Dovidavičiūtė (1987) teigia, jog, pradėjus lankyti mokyklą, vyrauja mokymasis, tačiau šešiametis kaip ir anksčiau tebesidomi žaidimu. Tinkamai vadovaudamas vaikų žaidimams, sumanus pedagogas sprendžia sudėtingus dorovinio auklėjimo uždavinius, moko gerumo, sąžiningumo. Tai, ką vaikas sunkiai supranta ir išmoksta jam gana nuobodžiame mokymo procese, žaidybinėje veikloje, t.y. situacijoje, suvokia ir įsimena daug lengviau. Žaidžiant lavėja pastabumas ir atmintis, dėmesys ir mąstymas, vaizduotė ir valia.

2. Mokymas spręsti problemas – vienas iš būdų ugdyti atsakingumą

Pastaruoju metu keičiasi pati atsakingumo samprata. Nuo „išorinės” atsakomybės (atsakomybės kam nors) einama „vidinės” atsakomybės link (t. y. atsakomybės sau). Atsakingumas vertinamas kaip pagrindinė asmenybės savybė.
Vienas svarbesnių mokėjimų, norint apsispręsti ar atsakingai pasirinkti, yra mokėjimas spręsti problemas. Amerikiečių mokslininkės A. Faber ir E. Mazlish(Kuzavinytė R. Žvirblių takas, 1996, Nr.1) siūlo penkis problemos sprendimo etapus:
1) pasikalbėti su vaiku apie jo jausmus ir poreikius;
2) išsakyti savo (t. y. suaugusiojo ar kito asmens) jausmus ir poreikius;
3) ieškoti abi puses tenkinančio sprendimo;
4) užrašyti visas siūlomas idėjas (be jų vertinimo);
5) įvertinti užrašytas idėjas (patinka, nepatinka, pasirenkama, nepasirenkama, reikia dar svarstyti ir t.t.), ieškoti galutinio sprendimo.
Remdamiesi šia schema, galėtume nesunkiai išspręsti daug įvairių problemų ir konfliktinių situacijų, išvengtume atsitiktinių sprendimų. Be to, vaikas, būdamas problemos sprendimo dalyviu, dėl suteiktos laisvės ir galimybės pačiam spręsti noriau vykdys sprendimus. O suaugusieji neturėtų vaiko laikyti „problema”, kurią reikia išspręsti. Taip pat nereikėtų manyti, kad suaugusieji visada žino teisingą atsakymą. Nustokime manę, kad jei būsime „nepakankamai kieti”, vaikas jausis esąs pranašesnis.
Turime išmokti atskleisti vaikui savo jausmus ir suprasti jo – tik tada kartu galėsime rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą. Tokio vertinimo esmė yra ta, kad įsiplieskus konfliktui neturime kaupti jėgų vieni prieš kitus ir nerimauti dėl to, kas laimės ar pralaimės. Svarbiausia ieškoti sprendimo, atitinkančio mūsų visų poreikius. Vaikai nėra nei mūsų „aukos”, nei mūsų „priešai”. Mes privalome išmokyti juos sąmoningai spręsti įvairias dabarties ir ateities problemas. Svarbiausia ir privaloma sąlyga sprendžiant problemas yra pagarba vaikui ir sau.
Problemų sprendimui turi būti tinkamai pasirengta. Jei „verda” pyktis, jei jaučiame nuoskaudą ar esame susijaudinę, negali būti nė kalbos apie racionalų konflikto išsprendimą. Tik jausdamiesi pakankamai ramūs ir įsitikinę, kad ir vaikas nusiteikęs pasikalbėti, bandykime aptarti problemą ir kaip ją spręsti. Paanalizuokime visus problemos sprendimo etapus.
Kaip minėta, atsakomybė yra tiesiogiai susijusi su galimybe laisvai, savarankiškai pasirinkti. Vadinasi, savarankiškumas ir atsakingumas ugdomi kartu, bet pirmiausia turime įsisąmoninti, kad mūsų vaikai yra individualybės, kurios nuo mūsų skiriasi temperamentu, jausmais, troškimais, svajonėmis, išgyvenimais.
Kaip padėti jiems tapti savarankiškiems? Leiskime patiems ką nors padaryti, spręsti savo problemas, galbūt net mokytis iš savų klaidų.
Kaip sumažinti vaiko priklausomumą nuo ko nors? Kaip padėti jam tapti atsakingam ir savarankiškam? Progų skatinti vaiko savarankiškumą pasitaiko kasdien. Suteikime vaikui galimybę rinktis, gerbkime jo nuomonę, neužduokime per daug klausimu, neskubėkime atsakyti į visus jo klausimus, skatinkime pasitikėjimą savimi ir t. t. Tačiau mes, suaugusieji, esame pernelyg užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais, todėl mums kur kas paprasčiau viską padaryti už vaiką. Be to, vaikų nesėkmių neturėtume laikyti savo pačių nesėkmėmis. Bet kaip sunku nepatarti, ypač tada, kai žinome atsakymą arba vaikas klausia mūsų patarimo. Tegu jis pats atsako, išdėsto savo nuomonę. Paradoksalu, tačiau didžiuodamiesi vaikų pažanga jiems augant ir savarankiškėjant, tuo pat metu kankinamės, kad nebesame tokie reikalingi savo vaikams kaip anksčiau, nors tai nereiškia, kad mus sieja silpnesni ryšiai. Juk leisti vaikams patiems spręsti problemas ir ignoruoti jas yra du skirtingi dalykai. Mes galime padėti vaikams išsiaiškinti savo jausmus ir mintis, suformuluoti problemą kaip klausimą, į kurį vaikui būtų lengviau atsakyti, jam paaiškinti, kur dar galėtų rasti patarimų (pvz., skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą ir t.t.). Be abejo, išsakykime ir savo nuomonę. Jei vaikas nepasinaudos patarimu dabar, jis vis tiek apsvarstys jį, o galbūt kada nors ir pritaikys.
Tačiau kad vaikas norėtų ką nors savarankiškai nuspręsti ir atsakingai elgtis, reikalingas teigiamas savęs vertinimas. Juk nuo to, kaip mes vertiname save, priklauso mūsų pačių mąstymas, emocijos, troškimai, vertybės, tikslai ir elgesys. Taigi vaikas turi suvokti savo vertę, įsisąmoninti, kad jau pats savaime jis yra vertybė. Kaip skatinti teigiamą savęs vertinimą? Be jau minėtų būdų, veiksmingi yra ir pagyrimai ar kitokie paskatinimai, tik jie turi atitikti konkrečią situaciją. Jei abejojame mus giriančio žmogaus nuoširdumu, jei pagyrimą suvokiame kaip pataikavimą, jei pagyrimas didina nepasitikėjimą ar net kelia pasipiktinimą, toks pagyrimas ne tik neskatina, bet ir slopina savęs vertinimą. A. Faber ir E. Mazlish(Kuzavinytė R. Žvirblių takas, 1996, Nr.1) siūlo suaugusiajam tik suprantamai išdėstyti tai, ką jis mato ar jaučia, o vaikas, tai girdėdamas, pats save paskatins ar pagirs. Vaiko darbo, jo pastangų ir rezultatų apibūdinimas, užuot trumpai įvertinus, yra naudingesnis dar ir dėl to, kad vaikas daugiau sužinos apie save, savo gebėjimus, žinias, įgūdžius ir t. t. Todėl ir mokytojams rekomenduojama visada paaiškinti, kodėl rašomas vienoks ar kitoks pažymys. Žinioms apie save kaupiantis, stiprėja pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas, nes kasdien paaiškėja, kad gebama padaryti vis daugiau. Vaikas „auga” tiesiog akyse. O štai pasakę, kad vaikas yra „geras berniukas” arba „gera mergaitė”, mes labai greitai tą pasitikėjimą galime ir sugriauti pavadindami jį „blogu”.
Kas žinotina apie pagyrimus? Pagyrimas turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus, nepriminti ankstesnių nesėkmių, girdami turime išsakyti tai, kas sutaptų su vaiko siekimais.
Suaugusiesiems nederėtų koneveikti savęs dėl nesėkmių, nes tai daro blogą įtaką vaikams. Be to, pagirti reikta ne tik už rezultatus, bet ir už pastangas.

3. Nauji mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai

Dabartinė Lietuvos švietimo reforma grindžiama humanistinėmis idėjomis ir vertybėmis. Daugelis humanistinio ugdymo teoretikų minčių mums girdėtos. Naujos psichologijos šakos atstovai C. Rogers, A. Maslow ir kiti pagrindė humanistinio ugdymo principus ir suformulavo reikalavimus mokyklai. Vienas iš humanistinio ugdymo principų yra saugios, bebaimės aplinkos mokykloje kūrimas, mokinio ir mokytojo lygiateisis bendravimas, pagarbūs ir tolerantiški tarpusavio santykiai. Kiek kitaip, negu buvome pratę, nusakomas mokytojo vaidmuo mokykloje. Mokytojas turi būti ne tik geras specialistas, bet, svarbiausia, mokinio asmenybės ugdytojas ar pagalbininkas, draugas, patarėjas, gerbiantis mokinį, vertinantis jį tokį, koks šis yra. Kadangi pradinių klasių mokytojas beveik visą auklėjamąjį darbą atlieka per pamokas, mokinių interesai ir gabumai, galimybės turi labai didelę įtaką tarpusavio santykiams. Humanistinio ugdymo teoretikai ypač išskiria mokytojo asmenybę, jo pedagogikos ir psichologijos žinias, mokėjimą bendrauti, pedagoginę patirtį ir išmintį. Tačiau ne visada mokytojas gali įgyvendinti savo sumanymus. Iš mokytojo tik reikalaujama duoti, o pačiam jam neduodama.
Psichologė V. Lepeškienė apie mokyklos atnaujinimą rašo: „Mokyklos humanizavimas – tai ne valandų perskirstymas atimant jas iš vienų dalykų ir atiduodant kitiems, tai visų pirma humaniškas požiūris į joje esančius žmones – ir mokinius, ir mokytojus“ (Majauskienė V. Žvirblių takas,1997, Nr.6).
Tik mokytojas gali būti mokyklos humanizavimo veiksnys ir šio proceso varomoji jėga”. Tai niekam nekelia abejonių, tik norėtųsi priminti, kad visuomenės vystymąsi nulemia ne vien mokytojas. Būtina mokykloje sukurti sąlygas, palankias vaiko fizinei ir psichinei raidai, brandai, sukurti saugią aplinką, parinkti tinkamus mokymo metodus, apgalvoti naujus mokytojo ar mokinių tarpusavio santykius.
E. Marcelionienės žodžiais (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr.6), kuo sudėtingesnis laikotarpis, tuo geriau turi būti apsaugota vaikystė nuo moralinio purvo, grubumo, prievartos, nes kitaip vaikai užaugę kartos mūsų pačių klaidas. Mokslininkė pabrėžia, kad mokytojas privalo atsisakyti valdovo ir teisėjo vaidmens klasėje, kad jis įvairiomis aplinkybėmis turėtų būti vyresnysis mokinio draugas, o mokinys – mokytojo partneris. Mokslininkės teigimu, kai kuriems mokytojams tokie tarpusavio santykiai bus rimtas išbandymas. Nedemokratiški santykiai mokyklose -netolimos praeities palikimas. Ar juos pakeisime, priklausys tik nuo mūsų pačių.
Man kyla ir prieštaringų minčių. Anksčiau, kai būdavo reikalaujama šimtaprocentinio mokyklų pažangumo, mokytojo nuomonė apie kurį nors vaiką ne kažin ko būdavo verta. Bet ir tada daugelis mokytojų buvo jautrūs vaiko išgyvenimams ir nesėkmėms, ne vienam mokytojui teko apginti protingą, tik vienokių ar kitokių mokymosi sunkumų turintį mokinį nuo pagalbinės mokyklos, ne kartą teko individualiai, apkabinus mažąjį žmogutį, padėti spręsti iškilusią problemą.
E. Marcelionienė, kalbėdama apie naujus mokytojo ir mokinių tarpusavio santykius, pataria, kad mokytojas turėtų padėti keisti ir pačių mokinių santykius: „Gerumo pradžiamokslis – pagarba kiekvienam esančiam šalia, kitaip manančiam, neįkyri užuojauta ir pagarba silpnesniam draugui” (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr. 6).
Tačiau šio amžiaus vaikai labai jautrūs neteisybei, smurtui, giliai išgyvena nesėkmes, todėl mokytojai ir bendraklasiai gali kelti arba slopinti pasitikėjimą savo jėgomis, skatinti arba atimti norą bendrauti, padeda ugdyti teigiamą savęs, kitų žmonių ir aplinkos vertinimą.
Paauglys jau nedrįsta išsakyti savo bėdų, dažnai būna užsisklendęs savyje, nepasitiki aplinkiniais arba per anksti įsivaizduoja esąs suaugęs, kartais būna agresyvus. Tada kažkodėl ne vienas atsigręžia į pradinių klasių mokytojus ir pradeda ieškoti kaltų.
Tyrimų duomenimis, pradinukų dėmesingumą, aktyvumą ir pasitikėjimą savo jėgomis lemia šiltas, supratingas ir draugiškas mokytojo elgesys. Be to, šios patrauklios mokytojo savybės padeda išugdyti tokius pat mokinio bruožus.
Visi pedagogai vienaip ar kitaip privalo rūpintis savo auklėtiniais. Mokytojas, norėdamas išlaikyti gerus tarpusavio santykius, domėsis mokinių interesais, plėtos jų gabumus. Ypač daug dėmesio reikia skirti tiems mokiniams, kurie ieško pagalbos, neturi prie ko prisiglausti namuose ar yra nemėgstami mokykloje. Nuolatinis nerimas dėl kito žmogaus skatins ieškoti efektyvesnių priemonių. Žinotina, kad kiekvienas mokytojo sprendimas, moksleiviams ištartas žodis gali būti lemtingas. Amerikos lietuvis profesorius J. Pikūnas teigia: „Vaikui reikia duoti, kad jis – galėtų turėti, vaiką reikia mylėti, kad jis galėtų pamilti, vaikui reikia pareikšti užuojautą <.>, tada jis vėliau supras tėvų, mokytojų bėdas ir juos užjaus” (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr.6).
Dalyvaujant įvairiuose seminaruose, skaitant literatūrą, bendraujant kasdien su mokiniais, jų tėvais, kaupiasi patyrimas visose srityse. Mokytojų ir mokinių tarpusavio santykius ypač lemia mokinių pažinimas, visiškas mokinio pasitikėjimas mokytoju, savęs pažinimas ir teigiamas savęs vertinimas, lygiateisis bendravimas.
4. Lygiateisis bendravimas

Prieš penkerius metus teko dalyvauti viename pirmųjų psichosintezės seminarų, kurį vedė psichologė G. Butkienė. Man įstrigo jos pasakyta mintis, kad vaikai yra visai tokie pat kaip suaugusieji, tik pastarieji daugiau žino.
Dar lietuvių švietėja G. Petkevičaitė-Bitė (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr.6) griežtai pasisakė prieš auklėjimą, grįstą įsakymais, reikalavimais, nesąmoningu auklėtinio paklusnumu ir suaugusio žmogaus, auklėtojo baime.
V. Satyr (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr.6) teigia, kad visų bendravimo sunkumų priežastys yra nelygiateisis bendravimas. Ji iliustruoja tai pavyzdžiais. l -oji situacija: vienas klupo, kitas stovi. Klūpantysis jaučia pyktį, neapykantą, nuoskaudą, pažeminimą. Atsistojęs jis kitam atsilygina tuo pačiu. 2-oji situacija: vienas stojasi, o kitas stovi. Pirmasis remiasi į žemę virpančia koja, nes jis vis dar yra priklausomas, pats nemoka ir negali apsiginti. Tačiau jis jau nori būti savimi, stengiasi atsistoti. 3-ioji situacija: abu tvirtai stovi susikabinę rankomis. Jie visai vienodi!
Anot V. Satyr, patys stipriausi žmogaus poreikiai yra šie:
– išreikšti save, parodyti, ką jauti, galvoji, gali;
– būti išgirstam, išklausytam, suprastam;
– būti vertinamam už. tai, koks esi.
V. Satyr žodžiais, didžiausia dovana kitam – jį išklausyti ir jam padėti. Ar ne per greiti mes duoti patarimų?
Mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai yra sudėtingas dalykas. Čia nėra griežtų nurodymų, tikslių receptų. Daug ką lemia pedagoginės ir psichologijos žinios, mokytojo būdas, intuicija. Daugelio situacijų gyvenime negali numatyti.
Tarpusavio santykių gerinimo metodų susigalvoja kiekvienas mokytojas. Vieni metodai tinkami, kai vaikas yra ramus, santūrus, kiti, kai jis būna agresyvus, hiperaktyvus, baikštus arba visai nesitvardo, dar kiti, kai vaikas menkina save arba pervertina. Kartais užtenka vien žvilgsnio, mirktelėjimo, galvos papurtymo ar piršto pajudinimo, o kartais prireikia griežto žodžio. Nereikia vengti paskatinimų bei bausmių, tačiau vaikas turi pats įvertinti savo poelgius ir žinoti, kodėl jis yra baudžiamas. Kartais padeda ramus prisilietimas, draugiškas patapšnojimas per petį. Mokinių ir mokytojų bendradarbiavimas būna sėkmingesnis pasitelkiant humoro jausmą. Kartais tai padeda išspręsti gana sudėtingas situacijas arba užbėgti už akių būsimam konfliktui.
Ne visada lengva priimti mokinius tokius, kokie jie yra. Tenka nugalėti abejones, įtikinti save, kad būtina juos išklausyti. Žmonės vieni kitiems kelia tam tikrus reikalavimus. Labai norime, kad keistųsi mokiniai, bet patys nesikeičiame. Reikia mokėti pasirūpinti savimi, skleisti savo patyrimą. Norint kitą priimti tokį, koks jis yra, reikia, kad jis būtų jums lygus. Kad priimtume kitą besąlygiškai, reikia nekelti jam išankstinių reikalavimų, neprimesti savo nuomonės. Tai pasiekti labai sunku, jei sutrikusi vidinė harmonija, pusiausvyra.
Todėl pradėjus dirbti su pirmąja klase, svarbiausias uždavinys būtų išmokyti išgirsti mokytoją ir draugus.

5. Mokykla ir mokytojas

Kiekviena mokytojo diena mokykloje – tai įvairiausi susitikimai, pokalbiai su mokiniais, kolegomis, tėvais, daugybė veiksmų ir poelgių, minčių ir jausmų. Pamoka, pertrauka, klasės valandėlė. Daugialypis mokytojo darbas. Skiriasi įvykių dalyviai, laikas, veiklos pobūdis, vieta. Atrodo, neįmanoma viso to apibendrinti.
Mokymo ir auklėjimo procese matome ir savitą “ląstelę”, kurioje tartum židinyje susitelkusios mokytojo darbo ypatybės. Tokia “ląstelė” yra situacija – sąlygų ir aplinkybių visuma. Jos reikalauja iš mokytojo greitos ir teisingos pedagoginės orientacijos. Sugebėti rasti optimalų situacijos sprendimą -svarbiausias pedagoginio meistriškumo požymis.
Kiekvieną dieną – per pamoką ir pertrauka bei užklasinėje veikloje, klostosi situacijos, kuriose mokiniai sutinka realų gėrį ir blogį, tikrą arba apsimestinį idėjiškumą, pagarba arba nepagarbą žmogui. Situacijos dažniausiai kyla stichiškai, bet atidus meistriškas pedagogas visada stengsis, kad jos auklėtų mokinius, t.y. turėtų teigiamą efektą.
Situacija, kuri sudėtinga pačiam mokytojui, visada esti pilna įtampos, dažnai konfliktiška ir mokiniams. Tokios situacijos ne tik neišvengiamos, bet kai kada net būtinos.
Pedagogas gali tapti meistru tik nuoširdžiai rūpindamasis savo auklėtinio likimu. Nuolatinis nerimas dėl kito žmogaus skatina auklėtoja ieškoti rezultatyvių poveikio priemonių.
Kartais taiklus mokytojo žodis, protinga ir korektiška argumentacija išsprendžia sudėtingus, dažnai užsitęsusius, varginančius vaikų ir auklėtojų konfliktus, kurių nesisekė nei išvengti, nei nukreipti įprastais draudimais ir bausmėmis. Kiekvienas auklėtojo sprendimas ir poelgis gali būti moksleiviui lemtingas, tapti jo gyvenimo aplinkybėmis.
Mokyklinis gyvenimas margas, todėl čia ir pateikta pačių įvairiausią tipiškų situacijų. Keista, tačiau daugelis šių situacijų – neigiami faktai. Be to, pateiktos situacijos – be sprendimų. Jas bandykite išspręsti ieškodami keleto variantų.
Psichologinis savijautos terminas mūsų atveju būtų subordinuotas į psichinės sveikatos terminą, kuris reikštų psichinių sutrikimų nebuvimą, žmogaus jėgų rezervą, kurio dėka pastarasis gali nugalėti stresus ir sunkumus; tai būtų pusiausvyra tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio. Pasaulinės sveikatos organizacijos nuomone, žmonėms, turintiems gerą psichinę sveikatą, būdinga:
1) pasitenkinimas savimi, nerimo, baimės, kaltės nebuvimas ar silpnas išreikštumas bei sugebėjimas įvertinti tiek savo galimybes, sugebėjimus, tiek ydas ir trūkumus;
2) geri santykiai su kitais žmonėmis, sugebėjimas mylėti ir gerbti kitus, jausti atsakomybę už save;
3) bandymas spręsti iškilusias problemas, priimti pasikeitimus ir naują patyrimą, realių tikslų iškėlimas.
Šiandien nekelia abejonės, kad moksleivių mokymosi rezultatai (pasiekimo, pamokų lankomumo, elgesio) geresni tose mokyklose, kuriose jų kontaktai su mokytojais yra geresni, vyrauja saugi, į mokslą orientuota aplinka. Nesėkmės baimė, viena didžiausių vaikystėje ir paauglystėje išgyvenamų baimių, išlieka per visus mokykloje praleistus metus, o tai susiję su žinių tikrinimu, įvertinimu ir tėvų reakcija į šį įvertinimą. Teigiami mokymosi rezultatai leidžia moksleiviui save geriau vertinti, o tai didina pažangumą. Nesėkmė mažina pasitikėjimą savo jėgomis. Kad vaikui imtų sektis jo veikloje, jis privalo turėti ne tik pakankamai protinių sugebėjimų, bet ir tikėti, kad tuos sugebėjimus turi.
Moksleiviai nemažą dienos dalį praleidžia mokymo įstaigose, įgydami žinių ir patirties. Pastaruoju metu vis labiau pažymima didžiulė mokyklos įtaka jauno žmogaus socialiniam bei emociniam vystymuisi. Nurodoma, jog moksleivių savijauta ir savi vertė taip pat daug priklauso nuo mokyklinės veiklos. Gerai moksleivių savijautai mokykloje didelės įtakos turi mokytojų pagalba, bendraklasių pripažinimas, dalyvavimas socialiniame mokyklos gyvenime.
Pasak A. Maslow(Pikūnas J., Palujanskienė A. Vystymasis,2000), egzistuoja 5 žmogaus poreikių lygmenys: 1) fiziologiniai; 2) saugumo; 3) meilės ir priklausomybės; 4) savigarbos ir pagarbos; 5) savireguliacijos. Žemesniųjų poreikių patenkinimas labiau priklauso nuo kitų žmonių, o tenkindamas aukštesniuosius poreikius, žmogus pradeda veikti automatiškai. Kaip teigia šio autoriaus pasekėjai, tam, kad vaikas ar paauglys galėtų sėkmingai mokytis, jam turi būti sukurta tokia aplinka, kurioje tenkinami jo poreikiai: jis turėtų jaustis fiziškai patogiai; klasėje turėtu vyrauti bendradarbiavimo atmosfera; moksleivis būtų mokytojo ir bendraamžių gerbiamas, atsižvelgiama į jo nuomonę, paisoma jo jausmų. Tokia aplinka sudaro mokiniui visas galimybes atskleisti savo gebėjimus, realizuoti save.
M. Teresevičienė ir Ž. Jonynienė (1999) , nagrinėdamos mokinių fizinio ir emocinio saugumo poreikio tenkinimą mokykloje, pažymi, kad šio poreikio patenkinimas priklauso tiek nuo mokytojų, tiek nuo bendraamžių. J. Makari ir A. Zaborskis (2000) teigia, kad bendravimas su kitais mokiniais dažniausiai nulemia moksleivių savijautą mokykloje.

6. Teigiamų mokinio ir mokytojo santykių kūrimas(Robert B. Tobulas mokymas,1999)

10 būdų užmegzti ryšiui ir kurti teigiamiems santykiams per ilgą laiką:
/. Mylėkite save
Kad galėtumėte pasirūpinti kitais, turite pasirūpinti savimi. Jūs negalite duoti to, kas neduota jums. Mokiniai yra labai akylus. Tik jei gerbsite save, jie jaus, kad esate verti pagarbos.
2. Pažinkite savo mokinius
Pažinkite savo mokinius asmeniškai. Liepkite jiems užpildyti informacines korteles – papasakoti apie save: kur jie gimė, kiek turi brolių ir seserų, naminių gyvūnų, ką myli, kas jiems patinka, nepatinka, ko jie bijo, dėl ko rūpinasi ar kokių turi sunkumų. Du vieni svarbiausių klausimų, kuriuos galite užduoti, yra šie: ką jiems reiškia būti mokiniu ir kas. jiems svarbu.
3. Supraskite savo mokinius
Supraskite buvimo mokiniu sunkumus. Žinokite, kiek prireikia pastangų ir drąsos jau vien praleisti dienai. Pamėginkite įsivaizduoti, kokį spaudimą mokiniams daro bendramoksliai. Pridėkite dar mokymosi keliamą įtampą. Visa tai suprasdami, jūs neskubėsite susidaryti galutinės nuomonės, o stengsitės kuo geriau įsiklausyti.
4. Pripažinkite savo mokinius
Dėkokite jiems už smulkius dalykus. Dėkokite jiems už didelius dalykus. Dėkokite jiems už tai, kad jie – dalis jūsų gyvenimo. Vertinkite kiekvieną mažiausią jų padarytą dalyką. Girkite žodžiu, raštu, šypsena, reikškite pritarimą gestais, apkabinimu. Rodykite jiems, kad jie jums yra ypatingi ir kad jums tikrai gera juos pažinti.
5. Klausykitės savo mokinių
Dauguma mokinių jaučiasi taip, lyg jų niekas nesiklausytų – nei tėvai, nei mokytojai, net nei draugai. Tam tikrą pamokos dalį leiskite mokiniams pasidalyti mintimis apie savo gyvenimą, džiaugsmus ar sunkumus. Net ir nereikšmingai atrodantys dalykai yra svarbūs. Jei sugebate išklausyti mokinius, esate tikrai nešališkas ir kilniaširdis klausytojas, l jūs būsite viena didžiausių dovanų jų gyvenime.
6. Darykite mažas nuolaidas
Suteikite šiokių tokių malonių. Atsineškite į klasę populiarios muzikos. Darykite dalykus, kurie gali daug ką pakeisti, net jei tai reiškia paleisti mokinius 30 sekundžių anksčiau ar neužduoti namų darbų atostogoms; pravartu viskas.
7. Leiskite mokiniams turėti savo balsą
Atsiklauskite jų nuomonės. Leiskite jiems dalyvauti priimant sprendimus. Suteikite jiems galimybę rinktis, kaip atlikti darbus, kol jie linkę siekti rezultatų. Aktyviai prašykite jų patarimų, kurkite klasės patarėju tarybą. Padėkite mokiniams pasijusti svarbiems.
8. Gerbkite mokinius
Niekada nežeminkite mokinių. Venkite bet kokio sarkazmo. Gerbkite mokinių sprendimus. Kada tiktai galima, suteikite jiems daugiau atsakomybės. Nuolat laikykitės taisyklių, nurodymų ir susitarimų. Tesėkite savo pažadus.
9. Žiūrėkite į mokinius kaip į galimybę
Žiūrėkite į kiekvieną mokinį kaip į galimą sėkme, o ne atsižvelgdami į praeitį. Visada turėkite galvoje, kad jis gali būti nuostabus, net jei šiuo metu tai atrodo neįtikima.
10. Būkite su mokiniais atviri
Pasipasakokite apie save, kad mokiniai jus pažintų. Kalbėkite apie savo džiaugsmus, sėkmes ir sunkumus. Jūs teikiate mokiniams puikią galimybę sužinoti apie suaugusiųjų gyvenimą.

7. A. Maslow požiūris į mokinį ir mokytoją

Asmenybės esmė – žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tuo kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė – nepakartojama; unikali. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jis gal įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius – pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra (būti gerbiamam), poreikį mylėti ir būti mylimam. Kai šie poreikiai patenkinami, kyla savipildos poreikis – poreikis parodyti, ką jis jaučia, gali, supranta, moka. Sis poreikis vėliau išauga į poreikį tyrinėti, kurti, į profesinės kompetencijos, tvarkos ir harmonijos poreikį.
Tai A. Maslow (Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis,2000) atskleista poreikių hierarchijos struktūra. Jo motyvacijos teorija yra pagrįsta poreikių hierarchijos ir savipildos, kaip asmenybės augimo, principais.
Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis būtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks yra. Visos bėdos prasideda tada, kai vaikas ar jaunuolis negali realizuoti šio svarbaus poreikio — ir praranda galimybę mylėti ir būti mylimas. Tada jo vidinę išmintį, besąlygišką meilę ir gerą valią pradeda slopinti abejonės, nusiminimas, nerimas, baimė arba kaltė. Jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, – abejingumas, pyktis, neapykanta, agresija. Nemokėdamas įsisąmoninti tų savo būsenų ir jausmų, augantis žmogus vis labiau tampa jų vergu ir praranda galimybę rinktis bei elgtis taip, kaip diktuoja prigimtis, remtis savo meile ir vidine išmintimi. Taip jis patenka į dvigubą nelaisvę – į savo sunkių jausmų ir dėl jų atsiradusių nuostatų bei kitų žmonių įsakinėjimo bei kontrolės nelaisvę. Vietoj palaimingai išsiskleidžiančios laisvos asmenybės auga besiblaškantis, it kitų svaidomas kamuoliukas, žmogus. Jo sielos gelmėse lieka nepanaudota vidinė išmintis, meilė ir gera valia.
A. Maslow teorija teigia, kad mokiniai norės sužinoti ir suprasti, jei jausis patogiai fiziškai, bus saugūs psichologiškai, bus pripažinti, jausis esą reikalingi. Mokytojas, būdamas atsakingas už tai, kas vyksta klasėje, ir žinoti, kaip poreikiai patenkinami: vaikas, kuris namie nėra mylimas arba jo nepriima bendraamžiai, bus mažiau linkęs mokytis, nes nebus patenkinti jo pagrindiniai poreikiai. Antra vertus, tas mokinys, kuris jaučia, kad yra mylimas, priimamas, kad juo žavimasi, bus daugiau linkęs domėtis mokymu si, negu tas, kuris jaučiasi atstumtas ir ignoruojamas, klaidingai suprantamas. Visi mokiniai bus labiau linkę mokytis emociškai saugioje aplinkoje negu įtemptoje atmosferoje.
A. Maslow nuomone, kiekvienas asmuo turi savo vidinę prigimtį, kuri yra suformuota patyrimo, nesąmoningų minčių ir jausmų, bet nėra šių jėgų valdoma. Didelę dalį savo elgesio žmogus kontroliuoja. Vaikui gali būti leista pasirinkti daug ką, kas susiję su jo asmenybės augimu.

8. Mokyklinis nerimastingumas

Kai kurie mokytojai, vertindami mokinių veiklą ir elgesį, orientuojasi į klaidas ir trūkumus arba nesėkmes. Mokytojai sąmoningai ar nesąmoningai leidžia suprasti, kad klaida ar nesėkmė – tai apgailėtinas įvykis. Jeigu tai pradeda vyrauti mokytojo santykiuose su nerimastingu vaiku, jis pradeda orientuotis į klaidą ar nesėkmę. Tuomet susidūrus su veikla ar užduotim, kurioje anksčiau patirta nesėkmė, vaikui kyla baimė, kad jam vėl nepasiseks, jis vėl padarys klaidą. Tokiais atvejais pati veikla vaikui tampa nemaloni, atstumianti, ir dažnai visomis išgalėmis stengiamasi jos išvengti. Tačiau jeigu tokių užduočių išvengti neįmanoma, tai nerimas ir baimė dėl galimos nesėkmės gali skatinti pernelyg didelę savikontrolę, padidėjusią įtampą, kuri sukelia chaotiškus veiksmus ir sumenkina veiklos rezultatus Neigiamo įvertinimo baimė padidėja, jei žmogus žino, kad vertinimo rezultatai bus paskelbti viešai, kad bus vertinama jo asmenybė, o ne atskiri sugebėjimai tam tikroje srityje (Buss A. H., 1986). Mokytojai dažnai kritikuoja ne konkretų vaiko poelgį ar konkrečią nesėkmę, bet daro apibendrinimus – kritikuoja vaiko asmenybę, charakterį, sukeldami vaikui nerimą ir baimę.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų nerimastingumo atsiradimą ir formavimąsi lemia biogenetinių ir aplinkos veiksnių sąveika. Pagrindinių vaiko poreikių nepatenkinimas, neigiama emocinė patirtis, keičia vaiko kognityvines struktūras ir sudaro prielaidas, pastovaus asmenybinės bruožo – nerimastingumo, susiformavimui. Vis dėlto daugelis mokinių mokykloje patiria pažeminimą, yra menkai vertinami, pajuokiami, ne visuomet su jais elgiamasi teisingai. Daugeliui mokinių nerimo priežastis yra mokytojas, klasės darbo organizacija, pati mokykla. Nerimastingumą didina ir kai kurių tėvų elgesys, kai vaikai yra gąsdinami, baudžiami fizinėmis bausmėmis dėl mokymosi nesėkmių, jiems keliami per dideli reikalavimai. Kai nerimas jaučiamas daugelyje situacijų, susiformuoja asmenybės savybė – nerimastingumas. Nerimo jausmas generalizuojasi, jis jaučiamas netgi tokiose situacijose, kuriose neturėtų jo būti, tuomet gali sutrikti vaikų vystymasis, blogėti pažangumas, pats mokymasis virsti nemalonia veikla, atsirasti elgesio problemų.

Mokytojų anketų analizė

Anketa mokytojams parengta pagal Hammond M., Collins R., psichologinio mokymosi klimato įvertinimo anketą. Apklaustos buvo šešios 5-tos vidurinės mokyklos mokytojos. Į pateiktus klausimus mokytojos atsakė gana panašiai. Respondentams buvo pateikta 10 klausimų.

1 diagrama. Esu labiau savimi negu „vaidinu“ mokytojo rolę

Į šį klausimą 5 mokytojos atsakė , kad jos „nevaidina“ mokytojos rolės, jos išlieka tikruoju savo „Aš“, „neužsideda“ kaukės. Tačiau viena mokytoja nepažymėjo šio teiginio, vadinasi jai yra svarbi mokytojo rolė, kurią ji „vaidina“ kiekvieną dieną klasėje.

2. Kaip mokytojas esu atviras visų idėjoms, patarimams, kritikai.
Šį teiginį visos mokytojos pažymėjo vieningai. Jų ir mano manymu mokytojas turi būti atviras visų idėjoms, patarimams, o esant reikalui ir kritikai.

2 diagrama. Vienodai elgiuosi su visais besimokančiais

Iš šešių respondenčių penkios atsakė, kad klasėje vienodai elgiasi su visais besimokančiais. Vaikas, gerai besimokantis, visada mokytojos yra pagiriamas, pastebimas, tačiau, mano manymu, reikia pastebėti ir prasčiau besimokinančius vaikus, juos pagirti, paskatinti.
Tačiau viena respondentė šio teiginio nepažymėjo, todėl aš manau, kad ji išskiria tam tikras vaikų grupes, elgiasi su jais nevienodai, o tai daro neigiamą įtaką kitų vaikų atžvilgiu.

3 diagrama. Skatinu diskusijas klasėje

Iš gautų rezultatų matyti, kad penkios mokytojos skatina diskusijas klasėje. Mano manymu, mokiniai yra pratinami reikšti savo nuomonę, išreikšti savo idėjas, norus. Tačiau viena mokytoja neskatina vaikus diskutuoti klasėje. Manau, kad jai yra nesvarbu mokinių nuomonė, pasisakymai.

4 diagrama. Nežadu to, ko negaliu įvykdyti

Iš šešių mokytojų penkios teigė, kad jos nežada mokiniams to, ko negali įvykdyti. Jos nežaidžia vaikų jausmais, ką pažada, tą ištesi. Tada vaikai labiau pasitiki mokytoja, nes jie mano, kad mokytoja yra tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti.
Tačiau vienos mokytojos nuomone ji gali pažadėti, bet neįvykdyti duoto pažado. Tai rodo, kad mokinių atžvilgiu ji elgiasi neatsakingai. Mokiniai tokia mokytoja dažnai nepasitiki.

6. Gerbiu visų nuomones ir pažiūras.
Visos respondentės į šį klausimą atsakė vieningai. Labai svarbu yra gerbti visų mokinių nuomones ir pažiūras. Kiekvienas mokinys turi išreikšti savo nuomonę. Kad ir kokia būtų vaiko nuomonė, ji turi būti visada gerbiama.

7. Rodau pagarbą ir pasitikėjimą.
Šį teiginį pažymėjo visos šešios respondentės. Kiekvienas mokytojas nori, kad mokinys jį gerbtų, pasitikėtų juo, tačiau to nebus, jei pats mokytojas nerodys mokiniams pagarbos ir pasitikėjimo jais.

8. Sudarau sąlygas patirti sėkmę.
Visos mokytojos pažymėjo šį teiginį. Visada klasėje yra mokinių, kurie geriau ar prasčiau mokinasi. Geriau besimokantys vaikai sėkmę patiria dažniau. Tačiau vaikai, kuriems sekasi prasčiau mano, kad jie nieko nežino, nemoka, nusivertina save. Todėl aš manau, kad mokytoja privalo sudaryti palankias sąlygas visiems mokiniams patirti sėkmę, o ypač tiems, kurie save nuvertina. Mokytoja jiems turi įdiegti, kad jie dažniau pasitikėtų savimi, savęs nenuvertintų, kad jie nesijaustų prastesniais už kitus. Sėkmę vaikai gali patirti ir atlikinėdami įvairias užduotis (dirbant grupelėse ir ne tik).

9. Stengiuosi nevėluoti į užsiėmimus.
Iš gautų rezultatų matyti, kad visos mokytojos stengiasi nevėluoti į užsiėmimus. Tai daro vaikams teigiamą įtaką, moko juos atsakingumo. Mano manymu, mokytoja turi būti pavyzdys vaikams, todėl be svarbios priežasties į pamokas vėluoti negalima.

10. Stengiuosi visada joms atsakingai pasiruošti.

Iš mano apklaustųjų respondenčių visos stengiasi visada jiems atsakingai pasiruošti. Aš manau, kad jei esi geras mokytojas, atsidavęs savo darbui, tai yra privalu atsakingai pasiruošti savo užsiėmimams. Tai rodo pavyzdį mokiniams, kad ir jie turi sąžiningai ruošti savo namų darbus.

Histograma (vienetais)

Mokinių anketų analizė

Anketą mokiniams parengiau pati. Buvo apklausta 20 5-tos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokinių, t.y. 11 mergaičių ir 9 berniukai. Atsakymai buvo gana įvairūs.

5 diagrama. Ar nori eiti į mokyklą? (vienetais)

Iš 11 mergaičių 7 atsakė, kad nori eiti į mokyklą, nes jų manymu: įdomios pamokos, mokykloje (klasėje) turi daug draugų, patinka mokytoja. Aš manau, šios mergaitės nori eiti į mokyklą todėl, kad jų santykiai ir su mokytoja, ir su klasės draugais yra geri. Taip pat jos, mano manymu, į mokslą žiūri atsakingai.
Tačiau 4 mergaičių nuomone, jos nenori eiti į mokyklą. To priežastys: reikia anksti keltis, ilgos neįdomios pamokos, nepatinka skaičiuoti, rašyti ir skaityti, neturi draugų.
Aš manau, kad jų nenoro eiti į mokyklą priežastis yra ta, kad klasėje jos yra atstumtos, nepritampančios prie kitų klasės draugų, uždaros. Gali būti ir taip, kad šios mergaitės turi mažesnius gabumus mokslams.
Iš 9 apklaustų berniukų 7 atsakė, kad nenori eiti į mokyklą, nes jiems pamokos neįdomios, reikia anksti keltis. Tai rodo, kad daugelis berniukų eina į mokyklą vien dėl to, kad jie priversti ją lankyti, nes jei būtų laisva valia, daugelis iš jų į mokyklą tikrai neitų. Mano manymu, tokie vaikai yra labai „smarkūs“, kuriems mokslai yra ne svarbiausioje vietoje.
Tačiau 2 respondentai atsakė, kad jie nori eiti į mokyklą. Jų teigimu, mokykloje jie turi daug draugų, visada jų laukia gera mokytoja, jiems patinka mokytojos vedamos pamokos.
Vis dėl to galiu teigti, kad visgi daugiau mergaičių nori lankyti mokyklą nei berniukai. Mergaičių požiūris į mokslą yra kitoks, nei daugelio berniukų. Jos žiūri į mokslus atsakingiau. Aš manau, kad daugelio mokinių, kurie nori eiti į mokyklą, santykiai su draugais ir mokytoja yra geri, šilti, o tai skatina vaikų norą eiti į mokyklą. Tiems vaikams, kuriems mokslai sekasi prasčiau, klasės draugų yra atstumti, užgauliojami, o tai skatina jų nenorą eiti į mokyklą.

6 diagrama. Kaip jautiesi mokykloje? (vienetais)

Iš 11 mergaičių 10 atsakė, kad jos jaučiasi mokykloje gerai todėl, kad turi daug draugų, gera mokytoja. Mano nuomone, mokytoja sukuria klasėje tokį psichologinį klimatą, kuriame vaikai jaučiasi gerai, apgaubti mokytojos meilės.
Tačiau 1 mergaitė atsakė, kad mokykloje jaučiasi blogai: neturi draugų, jai neįdomios pamokos, jai bloga mokytoja. Aš manau, kad ši mergaitė yra klasės atstumta, nuo visų atsiskyrusi. Tai gali būti vaikas ir iš asocialios šeimos, kuris yra visų pirma neprižiūrimas tėvų: tėvai ja nesirūpina, nesudaro jai palankių sąlygų eiti į mokyklą. Vaikai, kurie neturi galimybių madingai rengtis, neturi mokyklai reikalingų daiktų, tokie vaikai dažniausiai būna atskirti ir atstumti klasės draugų. Ir tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl ši mergaitė mokykloje jaučiasi blogai.
Iš 9 berniukų 7 atsakė, kad mokykloje jaučiasi gerai, nes ten turi gerų draugų, su kuriais jiems įdomu žaisti, jų laukia mokytoja, kuri visada padeda kai reikia.
Tačiau 2 respondentai teigia, kad jie mokykloje jaučiasi blogai, nes neturi draugų, jiems neįdomios pamokos. Ir tai skatina jų nenorą eiti į mokyklą. Mano manymu, šie vaikai yra lėtesni už kitus klasės draugus, atsiskyrę nuo kitų mokinių. Taip pat labai populiaru yra tokius vaikus užgaulioti, pravardžiuoti, ir todėl jie jaučiasi mokykloje blogai.
Tačiau gauti rezultatai rodo, kad didesnė respondentų dalis mokykloje jaučiasi gerai.

7 diagrama. Mano santykiai su mokytoja (vienetais)

Iš 11 mergaičių tik 2 atsakė, kad jų santykiai su mokytoja yra labai geri. 9 mergaičių santykiai su mokytoja tik geri. Nė viena mergaitė nepažymėjo, jog jos santykiai su mokytoja yra blogi.
Aš manau, kad visų mergaičių santykiai su mokytoja yra geri, nes mergaitės labai gabios, aktyvios. Jos yra ramesnės, lėtesnės, paklusnesnės negu berniukai.
Iš 9 berniukų 1 atsakė, kad jis labai gerai sutaria su mokytoja, tai rodo jo pažangumą, stropumą. Tačiau 7 respondentai atsakė, kad jų santykiai su mokytoja yra geri, mano manymu, tai rodo, kad dauguma vaikų yra pažangūs, drausmingi, todėl ir jų santykiai su mokytoja yra geri.
1 respondentas atsakė, kad jis nesutaria su mokytoja ir todėl jų santykiai yra blogi. Jis teigia, kad mokytoja jį nuolat bara, šaukia ant jo, todėl jam ji ir nepatinka. Tačiau aš manau, kad pati problema (blogi santykiai su mokytoja) visų pirma gali slypėti pačioje vaiko šeimoje, kurioje yra nuolat konfliktuojama.

8 diagrama. Kai bendrauju su mokytoja, aš būnu: (vienetais)

Mergaičių dauguma, t.y. 7 atsakė, kad bendraudamos su mokytoja jaučiasi ramiai. Tai rodo, kad jos yra savimi pasitikinčios, laisvai bendrauja su mokytoja, t.y. nesivaržo, nesijaudina. Galiu teigti, kad jų santykiai su mokytoja yra labai geri.
2 mergaitės teigė, kad bendraudamos su mokytoja būna sutrikę arba susijaudinę. Tai rodo, kad jos jaučia baimę, labai jaudinasi.
2 mergaitės teigė, kad bendrauja su mokytoja atsargiai. Mano nuomone, jos jaučia nepasitikėjimą savimi, taip pat jaučia baimę.

9 diagrama. Kai bendrauju su mokytoja, aš būnu: (vienetais)

4-me klausime 1 berniukas pažymėjo dvi savybes, koks jis yra su mokytoja, kai bendrauja. Todėl bendras skaičius yra 10, o berniukų yra 9.
5 respondentai bendraudami su mokytoja jaučiasi ramūs, jie nejaučia baimės, pasitiki savimi. 2 respondentai, kai bendrauja su mokytoja, jaučia baimę, yra išsigandę. 3 respondentai – atsargūs. Aš manau, kad šie berniukai patys nepasitiki savimi , jaučia baimę (bijo mokytojos), jie ne visai atsakingai žiūri į mokslą. Gali būti ir tai, kad jie ne visuomet padaro namų darbus, todėl mokytojos nuolat yra barami.

10 diagrama. Ar patinka klasės draugai? (vienetai)

Iš 11 mergaičių 6 atsakė, kad joms patinka klasės draugai. Mano manymu, mergaitės yra labai linksmos bendrauti, jos yra aktyvesnės, dėl to greičiau susiranda draugų.
Penkios atsakė, kad joms patinka ne visi klasės draugai. Aš manau, kad daugiausiai vaikai nemėgsta tų, kurie klasėje būna pirmūnai, kurie yra mokytojos „numylėtiniai“. Todėl ir draugų ratas sumažėja. Atsiranda nesutarimų ir patyčių.
Tačiau nebuvo nei vienos mergaitės, kuri būtų atsakiusi, kad jai nepatinka klasės draugai.
Iš 9 berniukų 2 atsakė, kad jiems patinka klasės draugai. Manau, šie berniukai yra prisitaikantys prie aplinkinių, tai nekonfliktuojančios asmenybės.
7 berniukai teigė, kad ne visi draugai klasėje patinka. Tai rodo, kad berniukai tarpusavyje nesutinka, nes dauguma jų nori būti klasės lyderiais, daugiau pastebėtais ir todėl atsiranda priešiškumas vienas kitam.

11 diagrama. Dėl kokių priežasčių jie Tau patinka? (vienetai)

Iš 11 respondenčių 7 atsakė, kad joms patinka klasės draugai, nes jie yra draugiški. Aš manau, kad mergaitėms svarbiausia ir yra draugiškumas, mandagus bendravimas, tarpusavio supratimas.
1 respondentė teigė, kad kai reikia, klasės draugai visada jai paskolina daiktą, t.y. liniuotę, pieštuką ir t.t. Tai rodo, kad klasėje vaikai yra draugiški, neskūpūs.
3 respondenčių nuomone, jos visada sulaukia draugų pagalbos, kai joms jos reikia. Manau, pagalba daugiau reikalinga tokiom mergaitėm, kurios nepasitiki savo jėgomis, ką nors padaryti, kurios bijo prisiimti atsakomybę.

12 diagrama. Dėl kokių priežasčių jie Tau patinka? (vienetai)

Iš 9 berniukų 3 atsakė, kad klasės draugai jiems patinka, nes jie yra draugiški. Berniukų tarpe, manau, santykiai būna draugiškesni, nes jie turi mažiau pavydo jausmo, stengiasi vienas kitam labiau padėti.
Mano manymu, berniukai yra mažiau atsakingi, dažniau pamiršta nei mergaitės, todėl pagalbos (paskolinti kai kurių daiktų) prašo savo klasės draugų. Tai teigė 2 respondentai.
4 respondentų teiginiu, jiems patinka klasės draugai todėl, kad kai reikia, jie ištiesia pagalbos ranką. Aš manau, daugiausiai berniukai nori, kad už juos būtų daug kas padaryta ne dėl to, kad jie nesugeba ar nesupranta, o dėl to, kad jie yra neatsakingi.

13 diagrama. Dėl kokių priežasčių jie Tau nepatinka? (vienetai)

Viena mergaitė nepažymėjo šiame klausime nepažymėjo nieko.
Iš diagramos matyti, jog labiausiai mergaitėms draugai nepatinka dėl to, jog prasivardžiuoja, erzinasi. Net 5 respondentės tai pažymėjo savo anketose. Taip pat didelė dalis mergaičių (3) pažymėjo, jog klasės draugai joms nepatinka todėl, kad atiminėja daiktus. Iš to darau išvadą, kad tai yra pagrindinės priežastys, dėl kurių kyla konfliktai tarp bendraklasių.
Klasiokai nepatinka todėl, kad prastai rengiasi ir mušasi, pažymėjo po 1 respondentą. Iš to darau išvadą, jog bendraklasių mušimasis nėra pagrindinė problema mokykloje, dėl kurios mergaitėms jie nepatiktų.

14 diagrama. Dėl kokių priežasčių jie Tau nepatinka? (vienetai)

Vienas berniukas šiame klausime nieko nepažymėjo.
Iš diagramos matyti, jog šiek tiek skiriasi berniukų ir mergaičių požiūriai į patinkančius ir nepatinkančius draugus.
Tik 1 respondentas pažymėjo, jog jam nepatinka draugai todėl, kad atiminėja daiktus. Iš to galima spręsti, jog mergaitėms tai labiau nepatinka nei berniukams. Mano manymu, berniukai yra judresni, daugiau išdykę, todėl jie daugiau atiminėja daiktus iš mergaičių nei jos iš berniukų.
Kaip matyti iš diagramos, daugumai berniukų (4) nepatinka, kai juos pravardžiuoja ir erzina. Jų atsakymai beveik sutampa su mergaičių teiginiais.
Visgi 2 respondentai pažymėjo, jog jiems nepatinka tai, jog bendraklasiai mušasi. Ši problema, kaip galima matyti, yra opesnė daugiau berniukų tarpe nei mergaičių. Manau, tai yra todėl, jog berniukai yra žiauresni, šiurkštesni už mergaites ir kartais santykius aiškinasi kumščiais.

15 diagrama. Ar turi savo klasėje gerų draugų ir kiek? (vienetai)

Kaip matyti iš diagramos, daugiausiai draugų turi mergaitės. Net 5 respondentės pažymėjo, jog jos turi daugiau negu tris drauges, kai tuo tarpu tai pažymėjo tik 3 berniukai. Mano manymu, mergaitės turi daugiau draugų negu berniukai todėl, kad jos yra švelnesnės, jautresnės, supratingesnės, nuoširdesnės už berniukus.
Visgi vieną geriausią draugą turi daugiau berniukų nei mergaičių. Tik 1 respondentė pažymėjo, jog ji turi tik vieną gerą draugą klasėje, kai tuo klausimu net 3 berniukai pažymėjo, turintys po vieną gerą draugą . Manau, jog tai yra todėl, jog mergaitės daugiau linkusios turėti kelias geras drauges, kuriomis labiau pasitiki, su kuriomis gali diskutuoti įvairiausiomis temomis. Berniukai labiau uždaresni nei mergaitės, nelabai nori paslaptis patikėti didesniam draugų ratui, todėl ir gerų draugų turi tik po vieną.
Iš surinktų duomenų matyti, jog kelis gerus draugus turi panašiai tiek mergaitės, tiek berniukai. Iš to matyti, jog mergaitėms ir berniukams labiausiai paranku turėti kelis gerus draugus.

16 diagrama. Ar šaiposi tavo draugai iš Tavęs? (vienetai)

Iš pateiktų duomenų matyti, jog nei mergaičių, nei berniukų tarpe niekas nesišaipo iš jų. Visgi, kartais tiek mergaitės, tiek berniukai iš savo draugų susilaukia pašiepimo. Tai daugiau pasitaiko berniukų tarpe, nes tai net 6 respondentai pažymėjo. Manau, taip yra todėl, jog berniukai yra šiurkštesni, stačiokiškesni už mergaites. Mergaitės yra kur kas supratingesnės, jautresnės už berniukus, todėl jos mažiau ir šaiposi iš savo draugų. Tai patvirtina net 7 respondentės, kurios pažymėjo, jog iš jų niekada nesišaipo draugės.

17 diagrama. Kaip save apibūdintai? (vienetai)

Kaip matyti iš diagramos, tiek daugiausia mergaitės, tiek daugiausia berniukai save apibūdina teigiamai, t.y. geri (atitinkamai 6 ir 4). Manau, jog kiekvienas apie save yra daugiau teigiamos nuomonės, ir kiekvienam yra sunkiau pamatyti neigiamas savo savybes. Todėl apie save atsiliepė nelabai gerai mažesnė dalis berniukų ir mergaičių (atitinkamai 1 ir 3).
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, agresyvių mergaičių nėra, tuo tarpu net 2 berniukai pažymėjo, jog jie yra agresyvūs. Manau, jog taip yra todėl , kad berniukai, kaip stipriosios lyties atstovai, yra daug agresyvesni, šiurkštesni už mergaites.
Tarp mergaičių pasitaikė tokių, kurios buvo užsidarę (2), kai tuo tarpu nei vienas berniukas to nepažymėjo. Manau taip yra todėl, kad berniukai visada yra daugiau drąsesni, atviresni, komunikabilesni už mergaites, kurios yra labiau uždaros.
Tarp mergaičių nei vienos nepasitaikė, kuri būti apibūdinus save neprisitaikančia. Tuo tarpu net 2 berniukai tai pažymėjo. Manau, kad berniukams tarp savo draugų yra sunkiau prisitaikyti, kadangi jie nėra tokie jautrūs, švelnūs kaip mergaitės, kurios yra visada pasiruošusios paguosti, atjausti, padėti savo draugėms.

Išvados

Galima teigti, kad psichologinis klimatas klasėje yra labai svarbus. Esant neigiamam psichologiniui klimatui atsiranda nelygiateisiškas bendravimas tarp mokytojos ir mokinių: kai mokytoja išskiria tam tikras vaikų grupes, elgiasi su jais nevienodai, o tai daro neigiamą įtaką kitų vaikų atžvilgiu. Taip pat pas vaikus gali atsirasti baimė:
– baimė būti išbartam, apšauktam mokytojos;
– baimė bendrauti su mokytoja( iš gautų rezultatų didžioji mokinių dalis bendraudami su mokytoja jaučiasi ramūs, tačiau yra ir tokių, kurie su ja bendrauja atsargiai, jaučiasi išsigandę, sutrikę, susijaudinę. Tai rodo, kad ne visi vaikai pasitiki mokytoja, bendraudami su ja jaučia baimę);
– baimė būti išjuoktam draugų;
– baimė būti erzinamam ir pravardžiuojamam( iš gautų rezultatų matyti, kad nei berniukams, nei mergaitėms nepatinka, kai iš jų erzinamasi, kai draugai juos pravardžiuoja);
Atsakingas asmuo už psichologinį klimatą- mokytojas. Mokytojas turi priimti vaiką tokį, koks jis yra. Manau, kad mokytojai turi sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti sėkmę, pagirti ir paskatinti už padarytą pažangą, rodyti pagarbą ir pasitikėjimą, gerbti visų mokinių nuomones ir pažiūras, vienodai elgtis su visais besimokančiais, skatinti mokinių draugišku- mą ir geranoriškumą( šiuos teiginius daugelis mokytojų pažymėjo vieningai).
Pedagogas gali tapti meistru tik nuoširdžiai rūpindamasis savo auklėtinio likimu. Nuolatinis nerimas dėl kito žmogaus skatina auklėtoją ieškoti rezultatyvių poveikio priemonių. Kartais taiklus mokytojo žodis, protinga ir korektiška argumentacija išsprendžia sudėtingus, dažnai užsitęsusius, varginančius vaikų ir auklėtojų konfliktus, kurių nesisekė nei išvengti, nei nukreipti įprastais draudimais ir bausmėm. Kiekvienas auklėtojo sprendimas ir poelgis gali būti moksleiviui lemtingas, tapti jo gyvenimo aplinkybėmis.

Parašius šį darbą, padariau išvadą. Jeigu norime, kad klasėje vyrautų teigiamas psichologinis klimatas, tai mokytojoms siūlyčiau:
– Vienodai elgtis su visais besimokančiais;
– Būti savimi, neapsimetinėti;
– Gerbti vaikų nuomones ir pažiūras;
– Sudaryti sąlygas vaikams patirti sėkmę;
– Nežadėti to, ko negalite įvykdyti;
– Dažniau pagirti ir paskatinti vaikus už padarytą pažangą;
– Skatinti mokinių geranoriškumą ir draugiškumą.

Manau, vaikai tada tikrai ims mokytoju pasitikėti, pas vaikus neatsiras baimės jausmo būti mokytojo išbartam, apšauktam. Tuo pačiu pagerės mokytojo ir mokinių santykiai, bendravimas su vaikais. Mano manymu, jeigu mokytojas laikosi šių taisyklių, tada klasėje vyrauja teigiamas psichologinis klimatas. O jei mokytojai nesilaiko šių taisyklių, vertėtų gerai susimąstyti, nes kiekvienas mokytojo sprendimas ir poelgis, gali būti moksleiviui lemtingas, tapti jo gyvenimo aplinkybėmis.

Santrauka
Mano kursinio darbo tema-“Psichologinio klimato įtaka mokinių mokymuisi”.
Pirmas naujas žmogus mokykloje, vaidinantis lemiamą vaidmenį mokinių gyvenime, yra mokytojas. Kaip klasės lyderis, jis yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Jis turi protingai panaudoti savo autoritetą, priimti vaiką tokį, koks jis yra, ugdyti išsilavinusį, laisvą žmogų, demokratinės visuomenės pilietį. Būtinas mokytojo ir mokinių santykių pagrindas- abipusė pagarba ir pasitikėjimas vienas kitu. Visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis- nelygiateisiškas bendravimas. Mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai yra sudėtingas dalykas. Ne visada lengva priimti mokinius tokius, kokie jie yra. Žmonės vieni kitiems kelia tam tikrus reikalavimus. Labai norime, kad keistųsi mokiniai, bet patys nesikeičiame. Reikia mokėti pasirūpinti savimi, skleisti savo patyrimą. Norint kitą priimti tokį, koks jis yra, reikia, kad jis būtų jums lygus. Kad priimtume kitą besąlygiškai, reikia nekelti jam išankstinių reikalavimų, neprimesti savo nuomonės.
Dabartinė Lietuvos švietimo reforma grindžiama humanistinėmis idėjomis ir vertybėmis. Naujos psichologijos šakos atstovai C. Rogers, A. Maslow ir kiti pagrindė humanistinio ugdymo principus ir suformulavo reikalavimus mokyklai. Vienas iš humanistinio ugdymo principų yra saugios, bebaimės aplinkos mokykloje kūrimas, mokinio ir mokytojo lygiateisis bendravimas, pagarbūs ir tolerantiški tarpusavio santykiai. Kiek kitaip nusakomas mokytojo vaidmuo mokykloje. Mokytojas turi būti ne tik geras specialistas, bet, svarbiausia, mokinio asmenybės ugdytojas ir pagalbininkas, draugas, patarėjas,gerbiantis mokinį, vertinantis jį tokį, koks šis yra.
Kad mokinys sėkmingai mokytųsi, jam turi būti sukurta tokia aplinka, kurioje tenkinami jo poreikiai: jis turėtų jaustis fiziškai patogiai; klasėje turi vyrauti bendradarbiavimo atmosfera; moksleivis būtų mokytojo ir mokinių gerbiamas; atsižvelgiama į jo nuomonę, paisoma jo jausmų.Tokia aplinka sudaro mokiniui visas galimybes atskleisti savo gebėjimus ir realizuoti save. Taigi visi pedagogai vienaip ar kitaip privalo rūpintis savo auklėtiniais.

Problema yra ta, kad neigiamas psichologinis klimatas kenkia mokinių mokymosi sėkmei. Tyrimo objektas yra mokinių ir mokytojų požiūris į psichologinio klimato įtaką mokymosi rezultatams. Mano darbo tikslas yra išsiaiškinti neigiamo psichologinio klimato įtaką mokinių mokymuisi pradinėje mokykloje.

Darbe atlikau tokius tyrimo uždavinius:
1. išanalizavau pedagoginę- psichologinę literatūrą apie psichologinio klimato reikšmę mokinių mokymuisi;
2. ištyriau mokinių nuomonę;
3. ištyriau mokytojų nuomonę;
Tyrimo metodikia: savo darbe naudojau ne tik literatūros šaltinių analizę, bet ir kiekybinių duomenų analizę.

Literatūros sąrašas
1. Jensen E. Tobulas mokymas. V., 1999.
2. Šilėnienė B. Edukologijos mokslo keliu. Š. U.,2002.
3. Kuzavinytė R. Mokymas spręsti problemas- vienas iš būdų ugdyti atsakingumą.-Žvirblių takas
4. 1996, Nr. 1.
5. Mujauskienė V. Nauji mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai.-Žvirblių takas 1997, Nr. 6.
6. Meškinienė T. Padėkime vaikui.- Žvirblių takas 1998, Nr. 3.
7. Butkienė G. Mokymosi psichologija. V., 1996.
8. Gailienė D. Aš myliu kiekvieną vaiką. V., 1996.
9. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. K., 2000.
10. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996.
11. Vaikų psichologinis konsultavimas. V., 1999.
12. Astrauskienė A. Kriziniai vaiko ugdymo etapai ir vaiko ekologija. Š., 2003.
13. Augis R. Jaunesniųjų moksleivių elgesys psichinės įtampos situacijose. V., 1984.
14. Gailienė D. Pedagogika. V., 2001.
15. Giedraitienė T. Pedagoginės situacijos mokykloje. K., 1996.
16. Pocevičienė R. Mokėjimo spręsti problemas įtaka asmenybės atsakingumo savybės ugdymui ir raiškai.-Pedagogika. V., 2001, Nr.54.
17. Jasinevičienė D. Penktokai ilgisi švelnumo.- Dialogas 1998 geg. 8,Nr.19.
18. Lepeškienė I. Mokykla- pykčio namai.- Psichologija Tau 1994, Nr.1.
19. Nenuoramų valdymo menas. – Mokykla 1998, Nr.6.
20. Igmatava N. Kaip rasti savąjį Aš.- Mokykla 1998, Nr.7.

Leave a Comment