Lietuvos visuomeninė problema – skurdas

TURINYS

Įžanga…………………………………………………………………………………3

1. Skurdo problema Lietuvoje……………………………………………………….4

1.1 Užimtumas………………………………………………………………………..4

1.2 Gyvenamoji vieta………………………………………………………………….4

1.3 Išsimokslinimas…………………………………………………………………….5

1.4 Lyčių atskirtys………………………………………………………………….…5

1.5 Skurdo skirstymo reikmė……………………………………………………….…6

2. Skurdo samprata…………………………………………………………………..7

2.1 Santykinis ir absoliutus skurdas…………………………………………………..7

2.2 Skurdo kultūra………………………………………………………………….….8

3. Visuomeninė problema – skurdas (Išvados)…….…………………………………9

Literatūra

Įžanga

Kiekvienas žmogus turi teisę į jam priklausantį gėrį. Tokia teisė išleidžiama iš akių ten, kur žmogus redukuojamas iki buvimo kažkokios valstybinės mašinos dalimi, kur jis atlieka tik nustatytas funkcijas ir už numatytos ribos paprasčiausiai yra niekas. Žmogus gimsta, vystosi ir visada gyvena, kurioje nors visuomenėje, vis dėlto joje neišsitenka ir yra virš jos. Visuomenė – sąlyginė būtis: žmogus, priešingai – substancija. Tad galutinė perspektyva – visuomenė žmogui, o ne žmogus jai. Žmogus gimsta tam tikroje visuomenėje – mokosi kalbos, perima kultūrą, dirba. Gyvena kurioje nors visuomenėje – šeimoje, mieste, valstybėje. Kaip žmonės esame tarpusavyje lygūs, nepriklausomai ar turtingesni, ar neturtingesni, daugiau ar mažiau išsilavinę, turime valdžią ar ne. Kiekvienas esame subjektas – asmuo turintis orumą. Kai sakome, kad kažkas yra žmogiškas ar nežmogiškas, omenyje turime veikimo būdą. Pirmasis ir pagrindinis reikalavimas – pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Širdyje negalime niekinti nė vieno, net jei tai būtų pikčiausias priešas. Nesiskaitymas ar neapykanta žmogui, pasireiškianti dideliu išpuikimu ar aršumu, yra ženklas, kad dėl protinio, kultūrinio apakimo netenkame sugebėjimo suprasti tikrovę. Kokia dabar Lietuvos visuomenės struktūra? Lietuvoje skurdo sluoksniui priklauso 25 – 80% gyventojų. Toks platus pasirinkimo laukas apsąlygotas, pirma, taikomų skirtingų skaičiavimo metodų; antra, vienas iš svarbiausių informacijos rinkimo metodų, naudojamų Statistikos departamento, yra Sodros duomenų bazėje sukaupta informacija apie dirbančiųjų mokamus privalomus draudimo mokesčius, socialines pašalpas, pensijas. Didžiąją Lietuvos visuomenės dalį sudaro ne stabili, pastovias pajamas turinti vidurinioji klasė, bet santykinai nuskurdusi, socialiai, ekonomiškai ir ideologiškai susiskaldžiusi visuomenės dalis.

Tarp socialinių grupių atsiranda socialinė izoliacija. Kai nėra glaudžių tarpusavio ryšių socialinė distancija tampa pagrindiniu kriterijumi socialinių grupių išskyrimui. Labiausiai nutolusi nuo gyvenimo žemiausioji visuomenės klasė. Per pastaruosius metus visuomenės “paribiui” priklausančių žmonių (chroniškų alkoholikų, narkomanų, fizinių sutrikimų turinčių žmonių, buvusių nuteistųjų, kuriems nepavyko integruotis į visuomenę, benamių) beveik padvigubėjo. Socialinė apsauga, labdara ir net greitoji pagalba jiems beveik nepasiekiama. Tam tikrą paramą teikia savivaldybės, tačiau nėra sukurtos vieningos tų žmonių socialinės apsaugos politikos. Šiame darbe teiktini bendrinimai Lietuvos visuomeninei problemai – skurdui. Nagrinėjami statistiniai rodmenys apie padėtį ir sprendimo galimybę. Akcentuojami aktualiausi problemos bruožai, svarstant šiandieninę padėtį Lietuvoje ir pateikiama duomenų surinkimo analizė.

1. Skurdo problema Lietuvoje

Kartu su nepriklaisomybe, ekonominiu savarankiškumu, rinkos santykiais mūsų šalį užklupo ir skurdas, sąvartynuose besirausiančiais žmonėmis ir nuo neprivalgymo ištysusiais vaikų veidais bei kitomis apraiškomis. Rinkos ekonomika, paremta privačia iniciatyva bei konkurencija, skatina ekonomikos efektyvumo didinimą, bet drauge ji sudaro prielaidas turtinei diferenciacijai, pajamų nelygybei ir skurdui. Skurstančiais laikomi šeimos ir asmenys, kurie dėl nepakankamų materialinių, kultūrinių ir socialinių išteklių išstumiami iš šalyje susiklosčiusio bent minimaliai priimtino gyvenimo būdo. Subjektyviu metodu nustatytas skurdo lygis, (tai kaip vertina pats žmogus) Lietuvoje yra nemažas – 25%. Didžioji dalis (72%) apklaustųjų save laiko vidutiniokais. 57% socialinės pašalpos gavėjų laiko save vargšais. Skurdas Lietuvoje turi savo apibrėžtą struktūrą, kuri apsąlygota užimtumu, gyvenama vieta, išsimokslinimu, lytimi.

1.1 Užimtumas

Užimtumas yra lemiama priežastis skurdo paplitimui. Skursta tik apie 8% iš verslo ir apie 13% iš samdomojo darbo gyvenančių asmenų. O tarp ūkininkų skurdo lygis yra 30% , tarp bedarbių ar dėl įvairių priežasčių nedirbančių asmenų (bet dar ne pensininkų), kurie pavadinti “kitais” – net 40% gyventojų. Labai svarbi išvada yra ta, kad bedarbių net 256 tūkst., o nedarbo lygis – 14%, tai yra 2,6 karto daugiau negu darbo biržose registruotų bedarbių skaičius. Tarp skurstančiųjų dažniau patenka pensininkai (skurdo lygis 22%) negu vidutinis gyventojas.

1.2 Gyvenamoji vieta

Gyvenimo standartai, sąlygos bei pragyvenimo kaina yra skirtinga kaimuose, miesteliuose ir miestuose. Tarp kaimo skurstančiųjų yra net ketvirtadalis (25,9%). Tuo tarpu penkiose didžiausiuose miestuose, kurie spėjo patirti didžiausias ūkines permainas, žemiau skurdo ribos patenka tik 9.7% asmenų. Akivaizdu, kad jų poreikiai ir gyvenimo stilius labai skiriasi. Tačiau, kita vertus, esama pavojaus, kad remiantis skirtingomis skurdo ribomis ir jas taikant socialinėje politikoje, miesto ir kaimo gyvenimo lygio skirtumai gali būti užkonservuoti dar labai ilgam laikui.

1.3 Išsimokslinimas

Egzistuoja labai ryški priklausomybė tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir gyvenimo lygio. 1996 m. tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos dominavo namų ūkiai, kurių galvos turėjo bendrą vidurinį išsimokslinimą. Nors šio tipo namų ūkiuose gyvenantys asmenys sudarė 34% visų skurstančių, tai neleidžia daryti išvados, kad būtent turintys bendrąjį vidurinį išsimokslinimą labiausiai skursta. Skurdas koncentruojasi žemą išsimokslinimą turinčių namų ūkiuose, kurių galva turėjo pradinį arba žemesnį išsimokslinimą. Šio tipo namų ūkiuose gyvenantys tarp skurdžiausiųjų sudarė 24%. Žemiausias skurdo lygis buvo namų ūkiuose, kurių galva turėjo aukštąjį išsimokslinimą. Tarp skurstančiųjų jie sudaro tik 5%.

1.4 Lyčių atskirtys

Namų ūkių biudžetų ir Socialinės pašalpos gavėjų tyrimų rezultatai rodo, kad vyrai ir moterys savo namų ūkio padėtį vertina panašiai. Tiesa, tai tik subjektyvūs vertinimai, kuriems įtakos turi ne tik reali padėtis, bet ir apklaustųjų optimistinis ar pesimistinis nusiteikimas. Norint atskleisti skurdo pasiskirstymą tarp lyčių, grupuoti namų ūkius pagal jų galvos lytį ir po to nustatyti skurstančiųjų dalis bendruose namų ūkių skaičiuose būtų nekorektiška, nes namų ūkio galva laikomas asmuo, kuris gauna didžiausias pajamas. Moterų mažesnės pajamos automatiškai lemtų tai, kad jų namų ūkiai skurdesni. Tačiau nebūtinai tokiuose namų ūkiuose daugiau asmenų yra moteriškos lyties. Didžioji socialinės pašalpos gavėjų dalis – moterys. Tačiau taip atsitinka todėl, kad dažnai skursta tos šeimos, kuriose likęs tik vienas iš sutuoktinių su nepilnamečiais vaikais, žinoma, tas sutuoktinis yra moteris.

Opi šeimų su vaikais problema. Tai matyti grupuojant namų ūkius įvairiais požymiais. Didelių namų ūkių (kuriuose gyvena penki ir daugiau asmenų) gyventojai patenka du kartus dažniau negu mažų namų ūkių. Skurdo lygis atitinkamai yra 28,4 ir apie 13%. Dalyje didelių namų ūkių gyvena kelios kartos, t.y. tėvai, vaikai ir seneliai. Jau jų bendras gyvenimas kartu rodo nepakankamas pajamas įsigyti atskirą būstą. Dažniau nei vidutiniškai, apie 22% skursta ir kitų “netipiškų” namų ūkių gyventojai – dažniausiai našlės ar išsituokusios moterys su vaikais. 37,2% namų ūkių, kuriuose gyvena trys ar daugiau vaikų, skursta. Taigi pagrindinės priežastys, lėmusios skurdo paplitimą 1997 m. Lietuvoje, buvo vaikų skaičius šeimoje, gyvenimas ir ūkininkavimas kaime, bedarbystė ir menkas išsilavinimas. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės skursta tuomet, kai jiems nepasiekiamos tokios gyvenimo sąlygos, kurios atitiktų tuo laikotarpiu krašto gyventojams įprastą maitinimosi, patogumų ir paslaugų lygį, sąlygos, kurios leistų jiems bendrauti ir laikytis paplitusių elgsenos normų, atlikti savo vaidmenį, kurio yra tikimasi iš asmens kaip iš visuomenės nario. Visuomenė taip sparčiai kinta, kad bet koks gyvenimo ar vartojimo standartas, nustatytas tam tikram terminui, sunkiai pritaikomas naujomis sąlygomis. Žmonės patenka į vis naujas sąlygas ir ima vartoti naujas prekes ir paslaugas. Todėl jų pajamos negali būti pritaikomos pasikeitusioms sąlygoms tik pakoregavus vartojimo biudžetą kainų indeksu. Skurdas geriau suprantamas, kai jis taikomas ne tik tiems, kurie yra neteisingo pajamų pasiskirstymo aukos, bet ir tiems, kurių ištekliai neleidžia jiems įvykdyti sudėtingo socialinio vaidmens, kurį visuomenė iškelia savo piliečiams, ir gyventi pagal susiklosčiusius papročius.

1.5 Skurdo skirstymo reikmė

Skurdas yra pasiskirstęs netolygiai ir labiausiai skurstantiems gelbėti reikalingos neatidėliotinos priemonės. Juo labiau, kad iš bendro skurstančiųjų skaičiaus išskyrus pačių vargingiausių grupę, ši našta, pasirodo, ne tokia jau nepakeliama valstybės biudžetui. Todėl svarbu žinoti pačių vargingiausių gyventojų skurdo bruožus.

Skurdžiausios šeimos Lietuvoje gauna socialinę pašalpą ir pagrindinė tokių šeimų dalis gyvena tik iš pašalpų. Pašalpos vidutiniškai sudaro 72% tokių šeimų pajamų. Tik 20% šios grupės darbingo amžiaus dirba. Labiausiai skurstančios šeimos yra sumažamečiais vaikais iki metų amžiaus. Į vargingiausių grupę patenka tik labai retas pensininkas. Tai rodo, kad socialinės apsaugos priemonės nuo gilaus skurdo apsaugo senyvo amžiaus gyventojus, bet yra nepakankamos vaikų atžvilgiu. Iki pusės vargingiausių šeimų mieste ir trečdalis kaime yra dar jaunos našlės arba išsiskyrusios moterys su nepilnamečiais vaikais. Dauguma jų nediba, nes augina mažamečius vaikus arba negauna darbo, nors vaikai jau ir paaugę. Skiriasi miesto ir kaimo šeimų padėtis. Mieste tai dažniausiai yra vieniša motina su vienu ar dviem vaikais. Ji nedirba, nes yra motinystės atostogose arba joms pasibaigus neranda darbo. Kaime – tai dažniausiai jaunos šeimos su trimis ir daugiau vaikų. Daugiau kaip pusė tokių šeimų suaugusių narių nedirba daugiau kaip dvejus metus. Todėl jų skurdas ilgalaikis, o kita vertus, galimybės sugrįžti į darbo rinką mažėja, nes prarandama kvalifikacija ir įgūdžiai.

2. Skurdo samprata

Dabar nerasime pramoninės visuomenės, kuri neturėtų atliekamos valkatų, elgetų ir dykaduonių grupės. Taigi, skurdas yra spartaus pramonės vystymosi ir urbanizacijos padarinys. Didžiausią nepriteklių kenčia miestų lūšnynų gyventojai. Jie neturi kitų pajamų šaltinių mieste, išskyrus darbo užmokestį, o nedarbo augimas atima iš jų ir šį paskutinį pragyvenimo būdą. Priklausymas vienai ar kitai socialinei klasei yra sąlygojamas ekonominių ir socialinių aplinkybių, taip pat formuoja skirtingas vertybes, elgesio normas, gyvenimo būdą. Žemesniosioms pagal socialinę hierarchiją, klasėms būdinga bedarbystė dėl kvalifikacijos trūkumo ar fizinės negalios, nuolatinis badavimas, nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija ir kt. Gyvenimas iš valstybės paramos tampa gyvenimo būdu.

Skurdas – būklė, kai trūksta materialinių, kultūrinių bei socialinių išteklių net mažiausiam gyvenimo lygiui laiduoti. Skurdo cikliškumas – tai dalis pasikartojančių reiškinių, procesų, tam tikrą laiką lemiančių skurdą visuomenėje, šeimoje. Skurdo lygis – pajamų arba gyvenimo lygis, kurio nepakanka žmogaus sveikatai, saugumui bei orumui laiduoti. Skurdo riba – ribinis pajamų dydis, kurio negaunantys asmenys yra laikomi skurstančiais.“Socialinės apsaugos terminų žodynas”

2.1 Santykinis ir absoliutus skurdas

Subjektyviu požiūriu skurdas yra individualus poreikių tenkinimo priemonių trūkumo jausmas, nelygiavertiškumo jausmas. Iš esmės nepilnavertiškumo ir konventinių reikmių jausmai yra labai realityvūs – santykiniai dydžiai. Santykinio skurdo sąvoka taikytina industrinėse ir poindustrinėse valstybėse tebegyvuojančiam nepritekliui. Tačiau šiuo atveju negalima visiškai eliminuoti absoliutaus skurdo galimybes. Jeigu absoliutų skurdą įmanoma įvertinti visuotinai ir objektyviai, tai santykinį skurdą įvertina ir nustato pats individas, gretindamas savo gyvenimo lygį su kitų individų socialine, ekonomine padėtimi. Santykiniame skurde gyvenantys žmonės paprastai patenkina pirminius poreikius, tačiau iškyla finansinių sunkumų įsigyjant buitį gerinančius daiktus ar užtikrinant tokius gyvenamuosius patogumus, kaip šiluma, šiltas vanduo, kanalizacija ir t.t. Tokie žmonės save laiko nuskriaustais, nes negali praleisti atostogų kokiame nors pasaulio kurorte, ar keliauti aplink pasaulį. Skirtingai nuo absoliutaus skurdo socialinės grupės, santykinio skurdo grupės yra permanentinėje marginalinėje būsenoje. Jiems nuolat gręsia pavojus būti išstumtiems iš visuomenės. Paprastai tokiems žmonėms būdingas darbo trūkumas, nes dauguma jų dirba dalį dienos. Akivaizdu, kad šie žmonės turi nedaug šansų visiškai save realizuoti, bet tuo pačiu metu jie nėra praradę savo pilietinių teisių. Jie ne tik prisimena geresnius laikus, bet tikisi atgauti tam tikras pozicijas. Absoliutaus skurdo sąlygomis gyvenantis žmogus jaučia ne šiaip materialinių, ar kartais kultūrinių resursų trūkumą. Jam trūksta net pačių pagrindinių, būtinų išgyvenimui, išteklių patenkinti pirminiams poreikiams.

Tokie žmonės atsiduria uždarame rate, iš kurio ištrūkti praktiškai nebeįmanoma. Jie neturi darbo įgūdžių, apskritai nenori dirbti, gyvena koncentruotai. Taigi čia iškyla klausimas ar egzistuoja šio žmonių sluoksnio kultūra, skurdo kultūra?

2.2 Skurdo kultūra

Pagal Leliugienę I. (Žmogus ir socialinė aplinka) yra prielaida, pagal kurią skurdžiausia gyventojų dalis nusigyveno dėl to, kad jų vertybės, normos ir motyvai neleidžia pasinaudoti plačiomis ekonominėmis nepriklausomybės pasiekimo galimybėmis. Visuomenė, kurioje vyrauja nuolatinis skurdas, nepriteklius, nedarbas, paplitęs alkoholio, narkotikų vartojimas, nusikalstamumas, nebevertinamos tokios vertybės kaip santuoka ir šeima. Skurdo visuomenėje neegzistuoja įpareigojančių veiksnių, kadangi vyrai neturi pastovaus darbo, nuosavybės vienokia ar kitokia forma. Moterys taip pat išsaugo tam tikrą “laisvę”, išskirtinę teisę į vaikus ir individualų turtą. Gyvenimas esamuoju laiku sąlygoja ir atitinkamas elgesio normas. Skurdo kultūra yra linkusi palaikyti savo egzistenciją, išsaugoti save. Iš esmės pripažinimas, kad egzistuoja skurdo kultūra arba užribio klasė, įgalina toliau analizuoti skurdžių padėtį visuomenėje.

3. Visuomeninė problema – skurdas (Išvados)

Skurdo problema pradėta nagrinėti XX a. šeštame dešimtmetyje, pastebėjus spartų skurstančiųjų skaičiaus didėjimą, bendrai ekonominei būklei esant stabiliai. Skurdas iki šiol tradiciškai tebėra siejamas su “trečiojo pasaulio” valstybėmis. Tačiau skurdas nėra tik atsilikusių šalių reiškinys. Nedarbas, trunkantis tam tikrą laiko tarpą, tampa smukusio gyvenimo lygio, psichologinių problemų, socialinės degradacijos, skurdo ir valkatavimo priežastimi sukuriantis socialinės atskirties erdvę. Žemos pajamos ir skurdas neleidžia įgyvendinti visiems gyventojams pilietinių teisių ir gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šie piliečiai beveik visas savo pajamas išleidžia maistui ir komunalinėms paslaugoms, tuo tarpu išlaidos sveikatos priežiūrai, švietimui, laisvalaikiui, kultūrai yra neproporcingai mažos. Tarp gyventojų grupių, kurioms gręsia skurdas, atsiduia šeimos su mažamečiais vaikais, pensininkai, bedarbiai. Dar gilesnis skurdas miesteliuose bei kaimuose. Nedarbas, ypač ilgalaikis, plinta ne tik tarp žmonių, kurių išsilavinimas ar darbas neatitinka paklausos, bet ir patirties neturinčio jaunimo. Nesaugus žemos kvalifikacijos darbas, suteikiantis daugeliui žmonių pragyvenimą, priverčia juos susidurti su socialiniais pavojais, kurie siejasi su senatve, nedarbu, liga ir pasmerkia būti atskirtiems nuo visuomenės ateityje. Akivaizdu, kad nelankantys mokyklos vaikai ateityje papildys ribinėms grupėms priklausančiųjų gretas.