Lytiškumo ugdymas. Galimybės ir būdai

TURINYS
ĮVADAS – 2 –
1. LYTINIS AUKLĖJIMAS – SVARBI RENGIMO GYVENIMUI DALIS – 3 –
1. 1. LYTINIO ŠVIETIMO ATSIRADIMAS – 4 –
1. 2. LYTINIS UGDYMAS AR LYTINIS ŠVIETIMAS? – 4 –
1. 3. KAS YRA LYTIŠKUMAS? – 6 –
1. 4. LYTINIS ŠVIETIMAS TURI BŪTI KONTROLIUOJAMAS – 7 –
2. LYTINIS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE – 8 –
2. 1. ŠIUOLAIKINĖS CIVILIZACIJOS ĮTAKA JAUNIMO LYTINIAM UGDYMUI – 9 –
2. 2. JAUNIMO LYTINIO GYVENIMO PSICHOHIGIENA – 10 –
2. 3. MERGAIČIŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS – 13 –
2. 4. BERNIUKŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS – 15 –
3. LYČIŲ SKIRTUMAI – 16 –
4. TIRIAMASIS DARBAS – 19 –
5. IŠVADOS – 27 –
6. LITERATŪRA – 29 –
PRIEDAI – 30 –

ĮVADAS

Mūsų laikais vargu ką nustebins kūriniai meilės ir lytinio artumo temomis. Tai straipsniai periodiniuose leidiniuose, televizija, knygos apie santuokos problemas, lytinio gyvenimo sutrikimus bei būdus jiems įveikti, apie tai, kaip vaikai viirsta suaugusiais, kaip ir kodėl pasaulyje atsiranda kūdikiai ir kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo.
Tačiau, kad ir kaip mokslininkai bei publicistai stengiasi pagaliau visapusiškai nušviesti šią žmonių santykių sritį ir išsklaidyti prietarus, daug kas dar laiko lytinius klausimus „delikačiu reikalu“. Dar dažnai suaugusieji nesuvokia, kad reikia aiškinti vaikams lytines problemas, nepadeda jiems pasirengti artėjančiam brandos amžiui, būsimiems santykiams su priešingos lyties asmenimis.
Keičiantis Lietuvos socialiniam ir politiniam gyvenimui, kinta ir pati visuomenė. Savita situacija visuomenėje byloja, jog ryškėja hedonistinis požiūris į gyvenimą, kinta moralinės veertybės: aštrėja jaunimo problemos (paauglių nėštumai, lytiškai plintančios ligos, narkomanija, alkoholizmas, nusikalstamumas), kurios tarsi primena, kad šiuolaikinėje epochoje jaunam žmogui turi būti sudarytos kuo geresnės sąlygos tapti visapusiškai susiformavusia, jaučiančia dvasinę pilnatvę asmenybe. Šios gilios socialinės ir kultūrinės krizės aplinkybėmis Li

ietuvos ugdymo institucijos turėtų tapti ta vieta, kur moksleiviams būtų sudarytos sąlygos lyties grožį, meilę ir draugystę išgyventi kaip svarbią asmenybės brandos dalį. Pastarąjį tikslą galima realizuoti mokyklose diegiant lytinio ugdymo programas, kurios glaudžiai siejasi su bendru ugdymo tikslu, kuomet naudojami vertybiškai gilesni, pagal amžiaus tarpsnius diferencijuoti metodai.
Šių dienų visuomenėje lytinis ugdymas turėtų būti suvokiamas daug plačiau, nes jis apima ne vien specifines žinias, nuostatas, bet ir tam tikrą socializacijos laipsnį. visi pokalbiai ir veiksmai, susiję su lytiniu auklėjimu ir požiūrio į meilę formavimu, turėtų tapti sudėtine to didžiulio proceso, kuriuo vaikas rengiamas šeimyniniam gyvenimui. lytinis auklėjimas bus efektyvus tik tuomet, kai jis harmoningai įsiterps į visapusiškai išprususio socialistinės visuomenės žmogaus auklėjimą. Vadinasi į ugdymo procesą turi įsitraukti ne vien pedagogai, medikai, tėvai, pssichologai, teisininkai, bet ir socialiniai pedagogai. Šiuolaikinė socialinė pedagogika, kaip multidisciplininė sritis, siekia įgalinti individą veikti ir tobulėti jį supančioje aplinkoje. Pabrėžtina, jog socioedukacinė veikla yra pašaukta padėti žmogui tapti asmenybe ir skatinti pilnavertiškesnį socialinį funkcionavimą.

1. LYTINIS AUKLĖJIMAS – SVARBI RENGIMO GYVENIMUI DALIS

Tiek tėvai, tiek mokykla ir visa socialistinė visuomenė turi bendrą tikslą – išauklėti paauglius visapusiškais socialistinės visuomenės žmonėmis, turinčiais išsilavinimą ir taip išauklėtais, kad sugebėtų, remdamiesi savo žiniomis ir mokėjimais, požiūriu į gyvenimą, priklausomai nuo savo įsitikinimų, jausmų ir charakterio ypatybių įs

sitvirtinti visose gyvenimo srityse bei tobulėti, kad galėtų būti tokie, kokius juos pageidauja visuomenė.
Rengti gyvenimui – tai rengti ne tik darbui ir visuomeninei veiklai, bet ir meilei, lytiniams santykiams, santuokai bei šeimai. lytinis auklėjimas, kaip ir dabartinis auklėjimas, pasaulėžiūros formavimas, kultūrinis, estetinis lavinimas bei patriotinis – karinis auklėjimas, yra esminė socialistinės visuomenės žmogaus auklėjimo dalis, todėl visi auklėtojai jam turi skirti kuo daugiau dėmesio. Lytinis auklėjimas turi sietis su kitais auklėjimo aspektais. Jo uždaviniai yra labai daug apimantys, labai platūs. Reikia išugdyti tinkamą vaikų ir paauglių požiūrį į save ir priešingos lyties asmenis lytinių santykių plotmėje, siekti, kad jie aiškiai suvoktų, kaip šiuos klausimus vertina socialistinė visuomenė.
Teigiamų rezultatų galime tikėtis tik tada, kai, lytiškai auklėdami, ne vien pateikiame informaciją, bet ir ugdome tinkamą vertybių supratimą, išmokome vaikus kontroliuoti savo elgesį. Būtinos sėkmingo auklėjimo sąlygos: asmeninis auklėtojo pavyzdys, nuobodulio nekelianti aplinka, nesmulkmeniška globa, konkrečių reikalavimų vykdymas, galimybė auklėtiniui „parodyti save“. Be abejo, reikia nepamiršti, kad rizika taipogi neišvengiama.
Taigi bendrą lytinio auklėjimo tikslą socializmo sąlygomis galima apibūdinti taip: suformuoti ir įtvirtinti tokį lytinį sąmoningumą ir tokią elgseną, kad žmogus būtų pasirengęs ir sugebėtų suvokti lytinį potraukį kaip neatskiriamą meilės jausmo dalį, galėtų daryti didžiai dorovingus sprendimus, užmegzti ir palaikyti su priešingos lyties asmenimis aukštos kultūros sa
antykius – partnerį laikyti visų pirma asmenybę, suprasti savo vietą visuomenėje. Kiekvienas suaugęs žmogus, galintis daryti vaikui arba paaugliui auklėjamąjį poveikį, turi teisę ir privalo veikti jį lytinėje plotmėje. Vadinasi, reikia kalbėti apie tėvų, ikimokyklinių įstaigų darbuotojų, pedagogų ir jaunimo bei vaikų organizacijų auklėtojų, taip pat visų kitų auklėtojų atsakomybę už jaunosios kartos lytinį auklėjimą. Tėvai, auklėtojai ir pedagogai turi veikti išvien, nes nesutarimai šiuo svarbiu ir subtiliu klausimu gali įžiebti paauglio sieloje abejonių. sėkmės laidas – bendri ir kryptingi visų auklėjimo proceso dalyvių veiksmai.
Taigi vaikų ir paauglių rengimas santuokai ir šeimos gyvenimui yra viso socialistinio auklėjimo proceso uždavinys ir elementas.

1. 1. LYTINIO ŠVIETIMO ATSIRADIMAS

Pedagoginėje bei kitoje šviečiamojoje literatūroje, ypač verstinėje, dažnai painiojamos „lytinio auklėjimo“ ir „lytinio švietimo“ sąvokos. Todėl svarbu suvokti „lytinio švietimo“ sąvokos esmę. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kuriuo siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis – fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų ir AIDS profilaktika. Šio proceso pagrindinis principas – žinių suteikimas. Lytinio švietimo atsiradimo XX a. pradžioje priežastys buvo gamtos mokslų paplitimas, kova su lytiškai plintančiomis ligomis bei prostitucija, taip pat moterų emancipacija, jaunuomenės dorinis nuopuolis. Tuo metu Europoje ir Šiaurės Amerikoje vis labiau buvo kritikuojama „senoji seksualinė etika“, kurios esmė grindžiama krikščioniškomis idėjomis bei moralinėmis no

ormomis. Kaip priešprieša lytiniam auklėjimui pasirodė „naujosios seksualinės etikos“ idėjos. Jos iš lyčių sąryšio išmetė ištikimybės dėsnį, kad tik erotinis jausmas būtų visai laisvas. Medikų požiūris, esą stiprus lytinių geidulių valdymas kenkiąs sveikatai, turėjo didelę įtaką „naujosios etikos“ šalininkų veiklai. F. Nietzshe prikaišiojo „senajai etikai“, o E. Key atmetė ištikimybės pareigą, grįsdama pačios sumanytu „etiniu moterystės nutraukimu“. Nors A. Forel įžvelgė valios ugdymo svarbą, tačiau jo moksle juntamas tik šaltas lytinio gyvenimo technikos aiškinimas. Valios ugdymo idėja atitrūko nuo pagrindinės lytinio ugdymo idėjos – padėti jaunimui apvaldyti bundantį jame seksualinį polinkį. Laisvas nuo religinių ribojimų lytinis švietimas išsikovojo svarbią vietą vaikų bei jaunimo ugdymo procese. F. W. Foerster pastebėjo, kad būtent tos naujosios teorijos yra lyg nuodai silpniems, nepastoviems ir bijantiems atsakomybės žmonėms.

1. 2. LYTINIS UGDYMAS AR LYTINIS ŠVIETIMAS?

Lytinis auklėjimas (grindžiamas valios ugdymo principu) ir lytinis švietimas (grindžiamas žinių teikimo principu) iš esmės yra du skirtingi pedagoginiai reiškiniai, tačiau pedagogiškai tikslingas jų derinimas laiduoja visavertį lytinį ugdymą, kurio svarbiausias tikslas – „duoti jaunimui pagal jo subrendimą teisingą lyties dalykų sampratą ir padėti jam apvaldyti jame bundantį bei bręstantį seksualinį polinkį“.
Norint suprasti, kokie pedagoginiai reiškiniai vadinami lytiniu auklėjimu, lytiniu švietimu, lytiniu ugdymu, pirmiausia reikia peržvelgti pagrindinių pedagogikos sąvokų sampratas.
„Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip „naujos dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis“.
Ugdoma dabar, tačiau ateičiai. Mokymas, kaip „ugdymas praktikoje“, kaip tik ir padeda vaiko prigimtinėms galioms skleistis per lavinimo ir auklėjimo sąveiką. Lavinimas per žinių perteikimą išskleidžia vaiko prigimtines fizines bei dvasines galias, o auklėjimas šias galias per vertybių perteikimą „priverčia“ tarnauti tam tikrai prasmei, nukreiptai į Gėrį. Auklėjimu siekiama padėti vaikui teisingai savarankiškai apsispręsti, kokiomis vertybėmis vadovautis gyvenime. Lavinimas ir auklėjimas eina lygia greta, tačiau tam tikrose srityse siekiama auklėjimo arba lavinimo dominavimo. Tuo tarpu švietimas ir auklėjimas nėra lygiagretūs procesai. Švietimas naudojasi ugdymo vaisiais – jis remiasi jau išskleista sąmone ir toliau plėtoja ugdymo išrutuliotas prigimtines galias tam tikroje tikrovės pažinimo srityje. Todėl švietimą tam tikra prasme galėtume suvokti kaip „nekontroliuojamą lavinimą“, sutariant, kad jį patiriantis subjektas jau geba savarankiškai įprasminti gaunamą informaciją (t. y. geba atlikti savikontrolės funkciją). Tuo tarpu ugdymas, jei suprasime jį kaip „specifinį švietimą“, ypatingas tuo, kad jame tikslai ir metodai bei priemonės nustatomi atsižvelgiant į subjekto ypatumus – amžių, lytį, interesus, poreikius, vertybines orientacijas ir pan. Lytinis auklėjimas – tai pedagoginės veiklos procesas siekiant ugdyti dorovines asmenybės savybes ir ypatybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas – valios ugdymas. Todėl lytinis auklėjimas pirmiausia yra „valios pedagogika“. Apie lytinio auklėjimo svarbą užsimenama dar Penkiaknygėje. Lytinio auklėjimo aktualumą parodo ir dešimt Dievo įsakymų. Ateistiniu požiūriu šie įsakymai – tai asmens laisvės suvaržymas, tačiau iš tiesų būtent šių įsakymų laikymasis suteikia žmogui dvasinę laisvę. Ne vien krikščionybė liepia susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos, grįsdama tuo, kad taip Dievas nori apsaugoti delikačiausią ir jautriausią žmogaus lytinį organą – smegenis.
XX a. pradžioje, plintant krikščioniškosios seksualinės etikos kritikai, lytinio auklėjimo klausimas vėl atgijo Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lytinio auklėjimo šalininkai (F.W. Foerster, J. Gobis, P. Maldeikis ir kt.) laikėsi griežtų nuostatų prieš lytinį švietimą, kuriame jie įžvelgė dar didesnio palaidumo galimybę. Remiantis išanalizuota literatūra galima teigti, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvoje daugiausia šia tema spaudoje pasisakydavo dvasininkai, nes krikščionybės moralinės normos turėjo didelę įtaką požiūriui į lyties klausimus. Tuo metu vyravo keturios pamokymų vaikams apie lytinius klausimus nuomonės: vaikus turėjo mokyti tėvai, mokytojai, gydytojai arba kunigai. Prioritetas buvo skiriamas tėvams. Dvasininkai skatino tėvus daugiau skirti dėmesio vaikų lytiniam auklėjimui, ragino jaunimą gręžtis nuo ištvirkimo. Jie nurodė, kaip ir kada geriau duoti seksualinius pamokymus vaikams, akceptuodami auklėjimo gaires – valios ugdymą, gėdos jausmo reikšmę, vaizduotės higieną, asmenybės tvirtumą. Ypač buvo pabrėžiamas valios ugdymo vaidmuo kaip svarbiausias, lemiantis veiksnys lytiniame auklėjime: „nekaltybės pergalė užtikrinama, kuomet stipri vaiko valia“. Valios ugdymas turi būti pagrindas ne tik lytiškai auklėjant, bet kartu ir ugdant asmenybę. F. W. Foerster, lytinio švietimo mokykloje priešininkas, valios svarbą taip išreiškė: „už kūno jėgą yra svarbiau valios tvirtybė – jei be valios patvarumo nieko didžio negalima pasiekti stiprinant kūną, tad nė kalbos negali būti apie žmogaus vidaus lavinimą“. Dar prieš lyties instinktui prabundant vaikai turi būti raginami laisvu noru nugalėti patys save kitų instinktų ir polinkių srityje (nugalėti alkį, tingumą, vengti melo, laikytis tvarkos ir drausmės). Tuomet atėjęs į paauglį lyties geidulys ras „tokią namų tvarką, kuriai gaus pasiduoti nieko nelaukdamas“, nes ne kūnas viešpataus sielai, bet siela kūnui. Lytiniame auklėjime svarbiausia ne lytinių funkcijų aiškinimas, bet valios tvirtumo – dvasinės jėgos viešpatavimo kūnui džiaugsmo patyrimas. Reikia pastebėti, kad XX a. pradžioje Lietuvoje buvo naudojamos skirtingos sąvokos lytinio ugdymo procesui žymėti: „seksualinis švietimas“, „seksualinis auklėjimas“, „seksualinė pedagogija ir pedagogika“.

1. 3. KAS YRA LYTIŠKUMAS?

Lytiškumas – tai neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tai tarsi audinys iš daugybės siūlų. Ištraukus nors vieną siūlą, audinio sandara pasikeičia.
Lytiškumą sudaro žmogaus vertybės, įsitikinimai, požiūris į save kaip į vyrą ar moterį, į santykius su žmonėmis (per draugystę, prieraišumą, meilę, seksą); nuomonė apie save ir savo kūną; lytinę ir reprodukcinę sveikatą (mes atskiriame jas, nes žmogus lieka lytine būtybe ir tuomet, kai nenori ir negali turėti palikuonių); ir t.t., ir t.t. Žmogaus lytiškumo dalis yra jo elgsena – kaip jis elgiasi, kokius sprendimus priima lytiniame gyvenime.
Lytiškumas yra viena esminių asmenybės sudedamųjų dalių, vienas iš jos buvimo, reiškimosi, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų. Vadinasi, tai neatsiejama asmenybės skleidimosi bei jos ugdymo dalis. „Juk lytis suteikia žmogaus asmeniui bruožus, kurie biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu daro jį vyru ar moterimi. Tad tai labai sąlygoja jo brendimą bei įsitraukimą į visuomenę”.
Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu ir ženklina bet kurią jų raišką. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių abipusiu papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą, apimantį kiekvieno pašaukimą.
Lytinė sueitis, orientuota į gyvybės perdavimą, yra fiziniu lygmeniu didžiausia sutuoktinių meilės bendrystės išraiška. Ištraukta iš abipusio savęs dovanojimo – tikrovės, kuria krikščionis gyvena palaikomas bei praturtintas ypatingos Dievo malonės, – ji praranda savo reikšmę, atidengia individo egoizmą ir yra moralinė netvarka.
Lytiškumas, kreipiamas, kilninamas bei jungiamas į visumą meilės, tampa tikrai žmogiška savybe. Asmens biologinėje bei psichologinėje raidoje jis harmoningai auga ir pilnatviškai išsiskleidžia tiktai pasiekus emocinę brandą, kurią žymi nesavanaudiška meilė ir visiškas atsidavimas.
Lytinio auklėjimo specifinis tikslas – emocinė auklėjamojo branda, savitvarda ir teisingas elgesys.

1. 4. LYTINIS ŠVIETIMAS TURI BŪTI KONTROLIUOJAMAS

Remiantis įvairiais informacijos šaltiniais galima teigti, kad vien tik lytinis švietimas negali užtikrinti dorovingų santykių tarp lyčių. Specifinių žinių suteikimas neugdant valios bei nesistengiant padėti internalizuoti bendražmogiškąsias vertybes tampa per ankstyvo lytinio smalsumo priežastimi. Lytinis švietimas nėra pamokymai, tinkami visiems gyvenimo atvejams. Jis gali būti sėkmingas tik tuomet, kai, atsižvelgdamas į „šviečiamojo“ amžių, lytį, vertybines orientacijas, poreikius, brendimo ypatumus ir kt., papildo lytinį auklėjimą, kuris turi dominuoti pedagogiškai tikslingame lytinio ugdymo procese, ir yra lydimas dvasinės kultūros, o ne tiesioginis ir tiesmukiškas. Galima teigti, jog nei lytinis auklėjimas, nei lytinis švietimas, vykdomi atskirai, negali laiduoti, kad bus pasiektas pagrindinis lytinio ugdymo tikslas. Nors literatūra tiesiogiai nekalba apie lytinį ugdymą, tačiau dažnai tai, kas joje vadinama auklėjimu, apima ir lavinimą. Pavyzdžiui, S. Šalkauskis kaip vieną tiesioginių lytinio auklėjimo priemonių siūlo „seksualinį aiškinimą“. Tačiau jis pabrėžia, kad: “nė vienas nereikalingas žodis neprivalo būti pasakytas daugiau negu būtinai reikalinga, ir tik tai, kas atitinka individualinius auklėtinio nusiteikimus, jo faktinį stovį ir jo gyvenimo aplinkybes“. Vadinasi, jis kalba apie „kontroliuojamą švietimą“, t. y. lavinimą. Taigi, tikslingai derinant žinių teikimą apie lytinius klausimus su aukštų moralinių ir dorovinių vertybių ugdymu vaikų ir jaunimo sąmonėje, galima tikėtis teigiamų rezultatų ugdant visavertę asmenybę. Todėl galima teigti, kad tikslingiau būtų kalbėti apie lytinį ugdymą mokykloje, negu diskutuoti, ką pasirinkti – lytinį auklėjimą ar lytinį švietimą. Būtent lytinis ugdymas, kaip tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuoja bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą. To negali pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai. Po šios sąvokų analizės būtų galima išskirti pagrindinius lytinio švietimo ir lytinio ugdymo principus.
2. LYTINIS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE

Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti jaunimą nuo perdėto domėjimosi priešinga lytimi, nuo klaidų meilėje, lytiniame gyvenime. Šios klaidos neretai būna lemtingos, kartais pasekmės būna netgi tragiškos. Neplanuotai pastoti moteris gali bet kuriuo reprodukcinio amžiaus metu, bet tikimybė yra gerokai didesnė jaunystėje, ypač kai dar nėra kontracepcijos patirties. Sekso draudimas dabar paprasčiausiai neveikia, o melaginga informacija tik dar labiau pablogina situaciją. Taigi lytinis auklėjimas tiesiog būtinas. Šeimoje jį atlikti galima trimis būdais:
 informacijos pateikimas, atsakymai į klausimus;
 auklėjamasis elgesys su vaikais;
 tėvo ir motinos bendravimas, auklėjimas savo pavyzdžiu.
Informacija turi būti pateikiama vaikui atvirai. Į klausimus atsakoma tuoj pat, vaiko amžių ir intelektą atitinkančiomis sąvokomis bei žodžiais. Atsakymo vengimas, pasiūlymas paaugti tik didina susidomėjimą sekso klausimais. Atsakyti neretai būna sunku, gali tekti ieškoti literatūros. Ikimokyklinio ir ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikų tėvams geriausiai praverstų knygutė “Iš kur aš atsiradau”.
Kas yra tėvų auklėjamasis elgesys su vaikais? Mažesni vaikai mokomi žaisti savo lyties vaidmenį atitinkančius žaidimus. Be to, motina vaikus moko meilės, švelnumo. Jos nuoširdumas, emocionalumas, dvasinis artumas bendraujant su vaiku yra labai svarbūs. Tėvo griežtumas, teisingumas, bendra mankšta, vyriškų darbų mokymas ir pan. – tai jo indėlis į lytinį vaiko auklėjimą.
Tėvo ir motinos tarpusavio bendravimas stipriai veikia vaikus. Tai nėra kryptingas auklėjimas, čia auklėjama savo pavyzdžiu. Vaikus reikia apsaugoti nuo tėvų lytinio gyvenimo stebėjimo galimybės. Tačiau seksualinis bendravimas yra daug platesnis negu aktas. Tai ir švelnūs sutuoktinių žodžiai, ir trumpi bučiniai pasisveikinant, švelnūs apsikabinimai, padrąsinantys žvilgsniai, pagarbos ir meilės žodžiai. Lytinis auklėjimas prasideda nuo 3 metų amžiaus, kai vaikas suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai.
Kas turi pateikti informaciją vaikui? Geriausia, kad su mergaite kalbėtųsi motina, su berniuku – tėvas. Jei motina viena augina sūnų, ji galėtų paprašyti savo giminaičio vyro pagalbos. Nevertėtų kasdien kalbėtis sekso temomis. Užtenka 2 – 3 pokalbių per metus, paauglystės metu – 4 – 5 pokalbių. Informacija gali būti pateikiama paliekant vaikui matomose vietose atitinkamo turinio knygas.

2. 1. ŠIUOLAIKINĖS CIVILIZACIJOS ĮTAKA JAUNIMO LYTINIAM UGDYMUI

Civilizacijos įtaka pasireiškia labai įvairiai, be to, dažnai neigiamai. Įtampa bei konfliktai egzistuoja ir lytiniame gyvenime, nes biologinės normos ne visada sutampa su socialinėmis bei psichologinėmis normomis. savo ruožtu lytinio gyvenimo etikos bei kultūros lygis priklauso nuo auklėjimo sąlygų, nuo to, kaip praktiškai aplinka veikia jaunimą. Deja, ši įtaka ne visada sutampa su nustatytais ir pripažintais tinkamais auklėjimo principais.
Tipiška šiuolaikinės civilizacijos konfliktas tarp biologinių ir socialinių – psichologinių normų yra intervalo pailgėjimas tarp lytinio brendimo pradžios bei tuokimosi laiko.
Vieną iš pagrindinių konfliktų sukelia neigiama civilizacijos įtaka, kurstanti šiuolaikiniam jaunimui erotizmą. Dabartinėje civilizacijos stadijoje yra nemažai progų erotinei vaizduotei dirbtinai įkaitinti. Visa tai leidžia patenkinti lytinį potraukį įvairiais metodais. Pavyzdžiui, labai paplitęs dirbtinis erotizavimas veikiant regimiesiems dirgikliams (fotografijos, atvirutės, erotinio turinio filmai). esant tokiai situacijai, kai organizmas dirbtinai sujaudinamas, lytinio pasitenkinimo formos pasidaro taip pat nenatūralios ir įvairios. Be to šiuolaikinio jaunimo lytinis potraukis prabunda labai anksti. vystantis civilizacijai, matyt, įvairiau bei rafinuočiau pasireiškia lytinis gyvenimas, daugėja ir iškrypėlių. Šiuolaikinio pasaulio materialinės kultūros laimėjimai ne kartą jau atsisuko prieš ją sukūrusį žmogų.
Progresuojant civilizacijai, plačiosioms masėms pasidarė prieinamos visos vaizdumo priemonės. Kadangi šių priemonių platinimas buvo nepakankamai kontroliuojamas, jos sudarė grėsmę pagrindiniams auklėjimo principams. Į daugumą populiarių žurnalų bei kitokių iliustruotų leidinių dedama daugybė fotografijų, dažniausiai kino artisčių, muzikos žvaigždžių ir kt. Jos nufotografuotos pusnuogės arba dviprasmiškose pozose. nors sakoma ir rašoma, kad šių iliustracijų tikslas – parodyti skaitytojui žmogaus kūno grožį, jos, be jokių abejonių, daugeliui yra seksualinio susijaudinimo šaltinis. Tą patį galima pasakyti ir apie kinų vitrinų fotografijas, kuriose vaizduojamos apsinuoginusios kino artistės. šiomis fotografijomis priviliojama daugiau žiūrovų į kino sales. Erotizmu alsuoja kas antras žurnalas Vakaruose, kioskuose bei vitrinose reklamuojami filmų kadrai. Visa tai savaime kreipia skaitytojų ir žiūrovų vaizduotę į sekso sferą.
Šiuolaikinio jaunio gyvenimo užgožė erotika ne todėl, kad atsirado savaiminių pakitimų lyties srityje arba kad nusmuko moralė visame pasaulyje, o dėl to, kad jį iš šalies pradėjo veikti dirbtiniai faktoriai. Kai lytinis potraukis atsiranda anksti, kol dar nesusiformavę psichiniai stabdžiai, gyvenimo tikslai bei uždaviniai vis labiau susipina su sekso sritimi, o lytinis potraukis pradeda stelbti asmenybę apskritai. Kai potraukis esti nepaprastai stiprus, tenkinant lytinį jausmą, lengvai gali atsirasti nukrypimų, ypač turint galvoje, kad paaugliai neturi galimybės padaryti to natūraliai. Šie nukrypimai gali virsti lytiniais iškrypimais, dėl kurių daugelis žmonių negali prisitaikyti prie normalaus šeimos bei visuomenės gyvenimo. Taigi išorine įtaka kartais galima paaiškinti atsiradusius lytinius iškrypimus, kuriuos daugelis tyrinėtojų laikė įgimtais ar susijusiais su polinkiu.
Erotizmą tarp jaunimo, visų pirma tarp studentijos, stiprina ir tas faktas, kad šių jaunuolių bei merginų fizinio iškrūvio galimybės labai ribotos. Jiems tenka daug mokytis, dažnai visiškai vieniems, labai mažai judant. Tiesa, pirmuosiuose kursuose yra privalomų fizinės kultūros pratybų, bet jų per maža, kad būtų patenkinti jaunimo poreikiai judėti. Kaip tik tai neretai sukelia laikiną seksualinį aktyvumą, ir dėl to dauguma jaunuolių dažnai užsiiminėja masturbacija.
Lytiniam gyvenimui turi neigiamos įtakos ir kiti faktoriai, atsiradę vystantis civilizacijai, pavyzdžiui alkoholizmas, rūkymas ir kitų žalingų įpročių paplitimas.
Tam tikru būdu seksualinius dirgiklius formuoja ir mada. Yra žinoma, kad daugeliui šiuolaikinių vyrų pakankamai stiprus specifinis seksualinis dirgiklis yra moterų keliai. Tarp kitko to nebuvo prieš šimtą metų kai moterys vilkėjo ilgas sukneles.

2. 2. JAUNIMO LYTINIO GYVENIMO PSICHOHIGIENA

Dar prieš 15 – 20 metų buvo ginčijamasi, ar reikia vaikams aiškinti lytinius klausimus. Dauguma gydytojų, pedagogų bei psichologų sutiko, kad tokius klausimus būtina aiškinti, ir dabar jie kaip neatskiriama sudėtinė dalis įtraukiami į lytinio auklėjimo ir apskritai jaunimo auklėjimo programą. Labai svarbu išaiškinti lytinio gyvenimo klausimus vaikams, kad jie galėtų išvengti daugelio psichoneurozių ir asmenybės vystymosi sutrikimų. Šie aiškinimai padeda įveikti didelius sunkumus, atsiradusius brendimo laikotarpiu, ir išvengti įvairių lytinių sutrikimų, pavyzdžiui, kai kurių iškrypimų. Aiškinant reikia pateikti vaikams atitinkamos informacijos lytinio gyvenimo, vaikų gimdymo klausimais, bet prieš laiką nesužadinti lytinio potraukio. Atitinkamos žinios apie lytinį gyvenimą yra galingas ginklas, padedantis nugalėti prietarus ir klaidas, neleidžiantis suvulgarinti lytinių klausimų, vadinasi, šios žinios labai svarbios psichohigienos ir psichoprofilaktikos požiūriais. Neaiškinus vaikystėje lytinius klausimus, vėliau žmogui gali įvykti asmeninė tragedija. Mat vaikams ne visada užtenka drąsos pasidalyti savo abejonėmis ar sielvartu net su artimaisiais iš vyresniųjų; o negalėdami patys išspręsti kai kurių seksualinių problemų, vaikai labai sielojasi. Dėl šių vadinamųjų seksualinių konfliktų neretai atsiranda įvairių nervinio pobūdžio sutrikimų. Vaikai, neturintys šiais klausimais elementarių žinių, kartais net suvedžiojami. Be to, negavę teisingo paaiškinimo, vaikai semiasi “žinių” iš atsitiktinių asmenų, kurie jiems viską “paaiškina” taip, kad juos ištinka net sunki psichinė trauma. Dažnai tokio pobūdžio “aiškinimai” yra tiesiog iškreipta, neteisinga informacija, vaikas susidaro klaidingą, o kartais tiesiog fantastinę pažiūrą į lytinį gyvenimą. Įsitvirtinusios psichikoje, šios pažiūros gali nulemti įvairiausius seksualinius sutrikimus, konkrečiai, lytinį iškrypimą, o tai savo ruožtu gali atsiliepti visam tolesniam žmogaus gyvenimui. Jeigu ankstyvoje vaikystėje neišugdomas sugebėjimas susivaldyti, nuslopinti kai kuriuos norus, tai vėliau žmogus nebegali suvaldyti savo lytinio potraukio. Gyvulių lytinį potraukį reguliuoja instinktai. Žmogaus lytinį potraukį reguliuoja ne instinktai, o smegenys, protas.
Lytinio auklėjimo tikslas – įtikinti jaunimą, kad lytinis aktas turi būti dviejų vienas kitam ištikimų žmonių gilių jausmų pasireiškimo finalas. Tik tokiomis sąlygomis lytinis aktas padeda žmogui visiškai atsipalaiduoti ir suteikia jam didžiausią pasitenkinimą. Lytiniai santykiai be tikro jausmo suvulgarina lytinį gyvenimą, neleidžia žmonėms patirti aukštų ir malonių jausmų, išstumia juos iš normalaus vystymosi kelio. Todėl ir vyrai, ir moterys – jauni ir suaugę – savo pačių labui lytinius santykius turi grįsti tik giliais jausmais. Taigi žmogus turi būti ištikimas vienam partneriui, su kuriuo sieja gilūs jausmai, ir partnerį pakeisti galima tik išimtiniais atvejais. Lytinis aktas ir giminės pratęsimo aktas daugelio žmonių sąmonėje jau nebetapatinami. Tačiau negalima dvasinių jausmų pasaulio atskirti nuo lytinio gyvenimo, nes toks vulgarizavimas skaudžiai atsiliepia žmonių asmeniniam gyvenimui, jų santuokai, socialiniam aktyvumui. Be to, čia labai svarbu eilė – visų pirma du žmones turi sieti jausmai, o jau paskui bendros seksualinio pobūdžio emocijos, kurios tarytum sustiprina dvasinį artumą. Priešingu atveju, kai jauni žmonės pirmiau, be laiko, pradeda lytinį gyvenimą, dar nežinodami, kiek jie iš tikrųjų artimi, sunku tikėtis meilės; veikiausiai galima kalbėti tik apie prisirišimą, įpratimą. Paprastai tokia sąjunga nesukuria sąlygų įkvepiančiam dvasiniam artumui, ir žmonės nepajunta didžiulio lytinio pasitenkinimo. Jaunimas turi būti išauklėtas taip, kad savo veiksmus sekso srityje atsakytų. Jis turi jausti žmogišką solidarumą, ryšį su kitu žmogumi ir atsakomybę už tą, su kuriuo susiejo likimą. Atsakomybę už veiksmus sekso srityje galima laikyti viena iš žmogaus psichinio subrendimo sąlygų. Jaunimas turi įsisąmoninti, kad lengvai pradėtas lytinis gyvenimas gali pražudyti daugelį asmenų, be to, ne tik pačius partnerius, bet ir gimusį vaiką. Vaiko gimimas tėvams, kurie patys dar yra jaunuolių amžiaus ir neturi galimybių jo auklėti, gali atsiliepti visam tolesniam jų gyvenimui, o moterys dar gali netekti ir fizinės sveikatos.
Kalbant apie jaunus jau pradėjusius lytiškai bręsti žmones, pasakytina, kad yra nemaža aplinkybių, kuriomis galima pasinaudoti, ginant arba neigiant iki vedybinį lytinį gyvenimą (pagal Kinskį).
Ikivedybinius lytinius ryšius pateisina šie faktoriai:
 Fiziologinis poreikis patenkinti lytinį jausmą.
 Galimybė fiziškai ir psichiškai patenkinti lytinį jausmą.
 Galimybė vystytis toms emocijoms, kurios vėliau gali praversti vedybiniame gyvenime.
 Galimybė lengviau fiziškai adaptuotis jauname amžiuje. Vėliau tai gali sukelti šiokių tokių sunkumų.
 Pageidautina seksualines emocijas ugdyti su kitos lyties partneriu negu išgyventi jas vienumoje, pavyzdžiui užsiiminėjant onanizmu (masturbacija).
 Savotiška erotinė treniruotė, ypač vyrams (vėliau gali praversti vedybiniame gyvenime).
 Vystosi ir įsigali heteroseksualinės emocijos; jos gali užkirsti kelią homoseksualizmui.
 Galimybė lengvai ir be keblumų išsiskirti. Nesėkmė iki vedybiniame lytiniame gyvenime ne tokia pražūtinga kaip vedybiniame.
 Galimybė prieš santuoką patikrinti, ar partneriai tinka vienas kitam sekso požiūriu, ar lytinis gyvenimas teikia jiems pasitenkinimą. Kitaip tariant, savotiškas seksologinis testas.

Ikivedybinius lytinius ryšius neigia šie faktoriai:
 Galimybė turėti kokių nors nemalonumų, kai santykiai iškyla viešumon.
 Gresia nepageidautinas nėštumas.
 Galima užsikrėsti venerine liga.
 Sąžinės graužimas, suvokus sąmoningai, kad pažeidžiamos moralinės, etinės, juridinės ir kitos normos.
 Baimė, kad nepasmerktų visuomenė.
 Gali atsirasti pareigos jausmas tuoktis su partneriu ir šis jausmas tuo metu gali būti vienintelis stimulas santuokai sudaryti, nepagrįstas nei psichologiniu, nei biologiniu požiūriu. Abejotina, ar tokia santuoka bus tvirta.
 Galimybė vesti nepageidautiną partnerę, norint užmaskuoti iki vedybinį nėštumą.
 Tikimybė, kad nereguliarus lytinis gyvenimas iki vedybų vėliau gali pastūmėti sutuoktinius į neištikimybę ir atsirasti su nevedybiniais lytiniais ryšiais susijusių pasekmių.
 Gali išlikti iki vedybiniu laikotarpiu patirtos seksualinės traumos. Vėliau, jau susituokus, dėl jų gali sutrikti seksualinės emocijos, ypač moterims.
 Moters nuogąstavimas, kad vyras nustos ją gerbti ir nepanorės tuoktis su ta kuria jau turėjo lytinius santykius.
Šiuolaikinio jaunimo gyvenimą užgožė erotika ne todėl, kad atsirado savaiminių pakitimų lyties srityje arba kad nusmuko moralė visame pasaulyje, o dėl to, kad jį iš šalies pradėjo veikti dirbtiniai faktoriai. Kai lytinis potraukis atsiranda anksti, kol dar nesusiformavę psichiniai stabdžiai, gyvenimo tikslai bei uždaviniai vis labiau susipina su sekso sritimi, o lytinis potraukis pradeda stelbti asmenybę apskritai. Šioje situacijoje “susidoroti” su savo lytiniu potraukiu beveik neįmanoma, ir žmogus pasidaro jo vergas. Kai potraukis esti nepaprastai stiprus, tenkinant lytinį jausmą, lengvai gali atsirasti nukrypimų.
2. 3. MERGAIČIŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS

Mergaitės lytiniu auklėjimu daugiausia turi rūpintis motina. Tačiau ir tėvo vaidmuo yra svarbus. Kad ir koks jos amžius, tėvas visada gali rasti tinkamą minutę priglausti mergaitę, pagirti, paglostyti, pasakyti, jog ji pati gražiausia mergaitė jų šeimoje. Sveiko proto vyrui kraujomaiša yra tabu, taigi bet kokie erotiniai, seksualiniai veiksmai su dukra jokiu būdu nepriimtini. Tėvas saugo savo mergaitę nuo tamsiosios pasaulio pusės, moko savo sūnų gerbti seserį, taip pat savo elgesiu su žmona rodo, kaip reikia elgtis su moterimi. 16 – 17 metų merginoms tėvas galėtų atsakinėti į jos klausimus apie vyrų psichologiją, bet jokiu būdu ne apie fiziologiją.
Tradiciniu požiūriu moteris yra paklusni, pasyvi, susitaikanti. Šiandien tai yra tik vienas auklėjimo variantas. Kitas – moteris aktyvi, daranti įtaką vyrams, šeimos smegenų centras, kuris atvirai arba vyrui nesuvokiant valdo šeimą. Tokios moterys neretai pačios “veda” savo būsimus vyrus, planuoja vaikus nepasitarusios su sutuoktiniu, gyvenime geriau sugeba verstis, neretai dekretinių atostogų vietoj savęs palieka vyrą. Kitos aktyvios moterys neišteka neradusios tinkamo žmogaus, tiesiog susiranda partnerį vienam kartui ir pasigimdo kūdikį, pačios jį augina.
Taigi motina gali rinktis, kokį dukros auklėjimo variantą pasirinkti. Geriausia, jei ji pasirinks variantą, artimą jos pačios stiliui. Jokiu būdu negalima rinktis priešingo sau varianto, nes dukra užaugs turėdama vidinį priešingumą, tačiau vis tiek labai panaši į motiną.
Nuo vaikystės mergaitės jaučia berniukų spaudimą. Jie bando sekti mergaites tualete, liesti, “čiupinėti”. Visiems mažyliams yra svarbus klausimas, kuo ir kodėl skiriasi jų kūnai. Šiame amžiuje labiausiai pastebimas skirtumas yra išoriniai lytiniai organai. Nereikėtų akcentuoti, kad mergaitės “kažko neturi”. Priešingai, jų lytinių organų sandara yra daug sudėtingesnė. Vaikui suprantama kalba reikėtų papasakoti apie visas svarbias dalis, pasislėpusias viduje, ir apie svarbiausią dalį, moters pasididžiavimą – gimdą, vietą vaikui (vaisiui) augti.
Lytiniai organai (klitoris) yra jautrūs dirginimui bet kuriame amžiuje, nes ten yra daug nervinių galūnėlių. Mergaitės kartais nesąmoningai liečia save, o po to pakartoja, nes prisimena kažką malonaus. Tačiau maža mergaitė visiškai nesieja savo veiksmų su seksualumu. Kita vaikų masturbacijos priežastis yra lytinių organų uždegimas, išskyros arba nešvara, kirmėlės. Vaikystėje išskyrų yra nedaug, tačiau higieniniai įgūdžiai turi būti skiepijami. Norint išvengti mergaitės neurotizacijos (perdėto dėmesio savo lyties organams), neleistina bausti už masturbaciją. Motina turi “nepastebėti” mergaitės veiksmų, tiesiog naikinti jų priežastį. Mergaitei augant, kyla klausimų, iš kur atsiranda vaikai. Vis dėlto gandras vaikų jau nebenešioja. Vaikai ne tokie naivūs, kaip mums atrodo. O jei vaikas patikės tėvų pasakomis, tai labai nusivils jais iš bendraamžių sužinojęs tiesą.
10 – 11 metų amžiuje, belaukiant mėnesinių, būtina papasakoti mergaitei apie jos kūno sandarą, parodyti paveiksliukus. Svarbu išaiškinti ypatingą mėnesinių reikšmę moteriai, taip pat higieninius įgūdžius mėnesinių metu. Netikėtos, išgąsdinusios paauglę mėnesinės – viena iš seksualinės disharmonijos priežasčių.
Pradinės žinios apie kontracepciją taip pat galėtų būti pateiktos iki brendimo kartu su informacija apie apvaisinimą, pastojimą, nėštumą, gimdymą, žindymą. Vėliau ši informacija bus pakartota išsamiau. Sekso pradžia mūsų laikais “paankstėjo” iki 14 – 15 metų, todėl motinai gali tekti pirkti dukrai kontracepcijos priemones saugant ją nuo nėštumo. Dažniausiai mergaitės tuo rūpinasi pačios, bijodamos motinos pasmerkimo. Aišku, geriausia dar prieš paauglystę paaiškinti, kad ankstyvas lytinis gyvenimas merginai nenaudingas, neatneš jai džiaugsmo, ypač jei jis be jausmų. Deja, vaikai girdi ne tik mus, bet ir klasės draugus, bendraamžius. Tarp jaunimo jaučiamas psichologinis spaudimas anksti pradėti lytinį gyvenimą. Į tai reikia atsižvelgti. Prasidėjus paauglystei, būtina išsaugoti gerą kontaktą su dukra, vengti moralų skaitymo. Jei kontakto nėra, reikia palikti atitinkamą literatūrą lyg netyčia matomoje vietoje. Reiktų mergaitę auklėti nebijoti vyrų, paaiškinti jų didesnio seksualumo jaunystėje fiziologines ir psichologines priežastis. Reikia mokyti mergaitę pažinti vyro sielą, saugiai bendradarbiauti su vyrais, “valdyti” juos. Žinių apie lytinio gyvenimo stebuklus dukra iš motinos lūpų turbūt neišgirs, bet literatūra šiomis temomis turi būti prieinama jau 16 – 17 metų amžiuje. Svarbu parinkti knygas, kuriose akcentuojama psichologinio artumo svarba seksualiniam pasitenkinimui.

2. 4. BERNIUKŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS

Berniukai dažniausiai yra aktyvesni negu mergaitės – ir 3, ir 10, ir 20 metų. Jie ne tik stengiasi pažinti savo kūną, bet ir bando tyrinėti kitus vaikus, ypač mergaites. Berniuką stebina ne tik tai, kad mergaitė neturi varpos, bet ir tai, kad ji kitaip šlapinasi. Neretai berniukai linkę nuvertinti mergaites, mano, jog jos verksnės, neištvermingos, netinkamos draugystei. Motina moko berniuką vertinti moters švelnumą, silpnumą, nuolankumą. Brendimo laikotarpiu ji lieka paauglio konsultante merginų psichologijos srityje. Ji turėtų papasakoti apie apvaisinimą, nėštumą, gimdymą. Aišku, ta informacija pateikiama pagal amžių prieina forma.
Tėvas augina sūnų stiprų dvasiškai ir fiziškai. Savo elgesiu motina rodo sūnui, kaip gali bendradarbiauti kiek grubokas vyras ir švelni, silpnesnė jo žmona. Berniukui tampa aišku, už ką ir kaip galima mylėti moterį, kuo ji vertinga. Gyvendami daug metų kartu, sutuoktiniai neretai ima priekaištauti vienas kitam dėl įvairių dalykų ir tuo pačiu išmoko vaikus konfliktuoti. Retkarčiais būtina sakyti sutuoktiniui meilius žodžius, pagirti už nuopelnus. Geriau, kad tai išgirstų ir vaikai.
Reikia mokyti laikytis švaros. Tuo pačiu reikia patikrinti, ar berniukui nėra fimozės (užtenka pabandyti atsmaukti apyvarpę). Šį įgimtą sutrikimą, norint išvengti vaiko neurotizacijos, nepilnavertiškumo komplekso, būtina išoperuoti kuo anksčiau.
Ypatingas vaidmuo tėvui tenka atsakinėjant į sūnaus klausimus. Vyrai paprastai laisviau svarsto seksologines problemas, bet iškyla pavojus, kad jų atsakymai bus vulgarūs. Kai kuriuose šeimose tėvai neslepia savo nuogumo. Toks elgesys apsaugo berniuką nuo perdėto susidomėjimo moters kūnu, mažina būsimųjų brendimo hormonų audrų aštrumą. Tuo pačiu berniukas išvengia ankstyvos sekso pradžios, skaudžių klaidų.
Sugebėjimas ramiai žiūrėti į nuogą moters kūną, paveiksliukus, nuotraukas suteikia jaunesniam vyrui stiprybę, nepriklausomybę nuo merginos. Visgi vaikams, užaugusiems šeimoje, kur tėvai neslepia savo nuogumo, gali kilti problemų. Tai, kas jiems gali būti įprasta, bus nepriimtina daugumai bendraamžių.
Apie 95 proc. berniukų ir 50 proc. mergaičių brendimo amžiuje masturbuojasi. Tėvai neretai nujaučia, kada tai vyksta, ir neturėtų trukdyti. Masturbacija visiškai nežalinga, ji tik apsaugo nuo ankstyvo lytinio gyvenimo, kompensuoja jo trūkumą, o mergaitėms – pagerina jos seksualinių pojūčių formavimą. Patyrusi orgazmą masturbacijos akto metu, greičiau išmoks jį patirti ir su vyru.
Jei kyla mažiausias įtarimas, jog berniukas pradėjo lytiškai gyventi, reikia be komentarų palikti jam prezervatyvų. Jei paklaus, kaip naudotis, – paaiškinti. Jau suaugusiam sūnui (17 – 18 metų) tėvas galėtų papasakoti, jog ne visi aktai vyrui būna sėkmingi, kad nereiktų to bijoti. Tinkamas tėvų tarpusavio elgesys bei lytinis auklėjimas turi apsaugoti berniuką nuo menkiausios pagundos prievartauti moterį. Berniukui būtina įdiegti, kad jis taip pat atsakingas už seksualinių veiksmų padarinius, už draugės nėštumą.
Žinoma, ir vaikinams, ir merginoms reiktų papasakoti apie lytiškai plintančias venerines ligas, bet tai neturėtų virsti pakartotiniu moralų skaitymu. Būtina kalbėti apie ryšį tarp jausmų ir sekso, apie sudvasinto sekso privalumus pirmiausia pačiam vaikinui. Suartėjimo pozos ir pan. paprastai sužinomos iš specialios literatūros, paliktos matomoje vaikinui vietoje, ir, manoma, ne anksčiau nei jam sukaks aštuoniolika metų.
3. LYČIŲ SKIRTUMAI

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų?
Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai – vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs ( tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems ) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų – regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys – į subjektyvųjį. Veikloje vyrai dažniausiai siekia karjeros, prestižo, moterys – geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi žmonės jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

KAIP VAIKUI VADINTI LYTIES ORGANUS?

Vaikų lytinis auklėjimas prasideda nuo pačių tėvų požiūrio į seksualumą. Jie turėtų įveikti nerimą ir gėdą kalbėdami su savo atžalom apie lyties organus, lytinius santykius.
Mažylis labai anksti pradeda tyrinėti savo kūną. Jam malonu, kai jį liečia, glamonėja, kutena. Vaikas greitai pajunta, kad prisilietimas prie jo lytinių organų labiau malonus nei prie rankyčių ar kojyčių. Tinkamiausia pasikalbėti apie tai, jam pačiam paklausus. Vadinasi, jūsų vaikas jau pakankamai paaugęs, kad išgirstų atvirus atsakymus. O jie neturėtų išsirutulioti į paskaitas. Reiktų apsiriboti vienu ar dviem suprantamais ir paprastais sakiniais! Jei dvejų ar trejų metų berniukas, rodydamas į savo lytinius organus, klausia, kas čia, atsakykite, jog tai varpa.
Mergaitei derėtų paaiškinti, kad ji turi makštį. Pamatęs nuogą tėvą, berniukas gali sunerimti dėl per mažo savo organo. Tuomet vertėtų paaiškinti, kad kai jis užaugs, užaugs ne tik jo rankytės ir kojytės, bet ir kitos kūno dalys. Mergaitė gali susijaudinti pamačiusi, kad neturi varpos, kaip kad jos amžiaus berniukai. Vertėtų pasidžiaugti tokiu dukters pastabumu ir ne sumenkinti, o akcentuoti lyčių skirtumus, pasakyti, kad kai ji užaugs, taps mama.
Svarbiausia – kalbėti atvirai ir įvardyti visus organus savais vardais. Tegul vaikas pripranta prie žodžių „varpa”, „makštis”, „gimda”, „krūtys” ir pan. Iš pradžių to visiškai pakanka, kad vaikas suprastų pagrindinius vyrų ir moterų skirtumus. Tėvai turi pirmieji suteikti savo atžalai žinių apie lytinius organus, seksualumą, todėl labai svarbu, atsižvelgus į vaiko amžių, paaiškinti tai teisingai ir suprantamai.

VYRIŠKA – MOTERIŠKA

Jau ankstyvoje vaikystėje berniukai ir mergaitės pradedami auklėti diegiant jiems “tai tik mergaitėm” arba “tai tinka tik berniukams”. Todėl tradiciniuose darželiuose mergaitės yra skatinamos žaisti su lėlėmis, o berniukai su mašinomis ir kaladėlėmis. Tačiau čia slypi pavojus neleisti atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Maisto gaminimas – tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose virėjai dažniausiai vyrai. Fizika – vyriškas mokslas , bet turbūt kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos Kiuri pasiekimus. Galima teigti, kad specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną pusę, o berniukų į kitą, daro žalą. Moterys kurios negali įkalti vinies į sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai mašinai gatvėje nuleidžia padangą, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių, sako “ Na, be moters aš prapuolęs”. Tvirtos nuostatos, kas vyriška, o kas moteriška, daro žmones infantiliai priklausomus vieną no kito. Tada vyras ir moteris vaikšto tarsi surišti vienas su kitu ir nuolat vaikiškai priekaištauja vienas kitam: kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai to, tu gi moteris. Tai viena medalio pusė, tačiau yra ir ta pusė, kuri ateina su evoliucija ir su žmogaus prigimtimi. Aišku , kad moteris genetiškai užprogramuota atidžiau elgtis su palikuonimis. Ir dėl to mergaites labiau, negu berniukus, traukia lėlės, o berniukus – kuokos ir ietys. Tai labai natūralus prigimties dalykas. Bet tada, kai jis per daug eksploatuojamas, kai prie jo klijuojami kultūriniai stereotipai, ką turi daryti mergaitė, o ką berniukas, daroma daugiau žalos, negu atnešama naudos. Ir tai suprantama, nes kultūriniai stereotipai formuoja ne tik interesus ir elgesį, bet ir jausmų išraišką. Juk labai dažnai mama ar tėtis gėdina mažą berniuką: koks tu vyras, jei verki. Taip palaipsniui iš vyrų atimama galimybė rodyti savo liūdesį ar skausmą. Panašiu būdu modeliuojamos ir mergaitės: “Nešokinėk, nesistumdyk, nesimušk – tu juk mergaitė”. Tai ne agitacija už moterų agresyvumą, tačiau ribojant jį formuojamas moterų nesugebėjimas pakovoti už savo nuomonę, teises arba akivaizdžiai pademonstruoti savo pranašumą.
Manoma, kad darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra kultūrinių stereotipų išraiška. Aišku nejauku stebėti, kaip moterys kloja asfaltą ar dirba kitus sunkius fizinius darbus. Kaip bebūtų, moterys yra fiziškai silpnesnės už vyrus. Tačiau sakykim mes Lietuvoje galvojame, kad arti laukus, tampyti akmenis arba dirbti kitus sunkesnius žemės ūkio darbus dirbti yra vyrų reikalas, o tuo tarpu vienos Afrikos genties moterys teigia, kad tie visi darbai yra tik moterų reikalas. Kai buvo pabandyta išsiaiškinti tokios nuomonės priežastis, pasirodė, kad toje gentyje vyrai, sulaukę brandaus amžiaus, dėl nuolatinio gėrimo tiesiog negali tų darbų atlikti. Genetiškai užprogramuota didesnė moterų atsakomybė už palikuonis, matyt, lemia tai, kad moterys rečiau gyvenimo sunkumus skandina svaigaluose ar narkotikuose. Moterys yra labiau prisitaikiusios, lankstesnės.
Kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau subrendęs jo organizmas, tuo lengviau jis pažeidžiamas, greičiau sutrinka jo organizmo reguliaciniai mechanizmai. Ugdymo institucija stipriai veikia augančio vaiko organizmą, jo harmoningą fizinę, protinę raidą ir sveikatą.
Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi saviti augimo ir vystymosi dėsningumai (pavyzdžiui, augimo ir vystymosi procesams būdingas nenutrūkstamumas; juo jaunesnis vaikas, tuo greičiau didėja kūno matmenys, tuo spartesni augimo ir raidos tempai; vaikų augimas ir vystymasis yra netolygus; berniukų ir mergaičių augimas ir brendimas vyksta nevienodai; augimo ir vystymosi tempai nepastovūs, jie kinta paliesdami visą populiaciją ir kt.), bendras organizmo pajėgumas, darbingumas.
4. TIRIAMASIS DARBAS

Tema: „Lytiškumo ugdymas. Galimybės ir būdai“
Darbo parengimo vieta: Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinė mokykla
Data: 2003 12
Temos naujumas ir aktualumas: Lytinis ugdymas yra svarbi bendrojo ugdymo sudėtinė dalis, laiduojanti visapusišką žmogaus gyvenimo gerovę. Lytinio ugdymo procesas tampa vis labiau aktualus, nes populiarėjanti provakarietiška kultūra skatina ieškoti į nacionalinę ugdymo tradiciją orientuotų, bendražmogiškomis vertybėmis grįstų lytiškumo ugdymo programų. Todėl neabejotinai svarbu tirti šiandieninėje visuomenėje realizuojamo lytinio ugdymo kokybę bei skatinti tobulėjimą šioje srityje.
Tikslas: Išsiaiškinti vaikų nuomonę apie lytinio ugdymo svarbą šiandieniniame gyvenime.

Uždaviniai:
1. išsiaiškinti vaikų nuomonę apie lytinį ugdymą;
2. išsiaiškinti, ką vaikai mano apie lytinio auklėjimo svarbą mokymo procese bei visuomeniniame gyvenime;
3. sužinoti, koks yra vaikų požiūris į lytinį gyvenimą;
4. sužinoti ar vaikai domisi lytiniu gyvenimu bei jo paslaptimis.
Metodas: Anketa
Objektas: Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinės mokyklos 10 klasės mokiniai.
Tyrimo eiga: Mokiniams išdalijamos anketos. Garsiai, aiškiai perskaitau klausimus. Mokinius perspėju, kad dirbtų savarankiškai, nesižvalgytų į suolo draugus. Laiko trukmė, užpildyti anketoms, neribojama. Mokiniai į klausimus atsakinėja savarankiškai, ramioje aplinkoje atsakingai ir nuoširdžiai kiekvieną klausimą apgalvodami.
Vieta: Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinė mokykla (10 kl.)

Lytiškumas – tai neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tai tarsi audinys iš daugybės siūlų. Ištraukus nors vieną siūlą, audinio sandara pasikeičia. Lytiškumą sudaro žmogaus vertybės, įsitikinimai, požiūris į save kaip į vyrą ar moterį, į santykius su žmonėmis (per draugystę, prieraišumą, meilę, seksą); nuomonė apie save ir savo kūną; lytinę ir reprodukcinę sveikatą; ir t.t. Žmogaus lytiškumo dalis yra jo elgsena – kaip jis elgiasi, kokius sprendimus priima lytiniame gyvenime. Taigi mane ir domino vaikų nuomonė apie lytiškumą, lytinį ugdymą, jo svarbą mokymo procese, visuomeniniame gyvenime.
Lytis:

Pasirinkti atsakymai (procentais)
Moteris 55%
Vyras 45%

Mano tyrime dalyvavo 20 dešimtos klasės mokinių, iš kurių 55% sudarė mergaitės ir 45% berniukai.

Amžius:

Pasirinkti atsakymai (procentais)
15 10%
16 65%
17 20%
18 5%

Jų amžius vyravo nuo 15 iki 18 metų.
Kada Jūsų manymu reikia pradėt lytinį gyvenimą?
Galimi variantai: Pasirinkti atsakymai (procentais)
12 – 15 m. 10%
15 – 18 m. 65%
iki vedybų 20%
tik po vedybų 5%

Pateikdama šį klausimą norėjau sužinoti, kada vaikų manymu reikia pradėti lytinį gyvenimą. Atsakymų sulaukiau gan įvairių, tačiau daugiausia mokinių pasirinko antrąjį variantą, teigdami, jog geriausia lytinį gyvenimą pradėti 15 – 18 metų. Iš tiesų literatūroje ir kt. yra akcentuojama, jog lytinių santykių pradžia rekomenduotina ne anksčiau 15 – 18 metų. Man priimtinesnis ketvirtasis atsakymų variantas, kuriame rašoma, jog lytinį gyvenimą reikia pradėti tik po vedybų, tačiau šį variantą pasirinko labai maža dalis mokinių – tik 5%. Likusioji dalis teigia, jog santykius reikia pradėti iki vedybų arba net 12 – 15 metų.

Koks Jūsų požiūris į lytinį gyvenimą:

Galimi variantai Pasirinkti atsakymai (procentais)
Neigiamas 0%
Tai yra natūralu 95%
Neturiu nuomonės 5%

Kiekvienas turi atsirinkti tai, kas jam priimtina, o kas ne. Taip pat ir lytinis gyvenimas vieniems gali būti priimtinas, patrauklus, o kitiems – ne. taigi sekančiu klausimu norėjau sužinoti, koks yra vaikų požiūris į lytinį gyvenimą. Iš gautų rezultatų galiu teigti, jog beveik visų vaikų požiūris yra teigiamas, nes, jog tai yra natūralu, mano beveik visi mokiniai. Jog lytinis gyvenimas yra nepriimtinas, t. y. neigiamas, neatsakė nė vienas mokinys, tačiau tik labai maža mokinių dalis šiuo klausimu neturėjo nuomonės.

Kada pradėjote domėtis lytiniu gyvenimu ir jo paslaptimis?
Galimi variantai: Pasirinkti atsakymai (procentais)
10 – 12 m. 10%
12 – 14 m. 20%
14 – 16 m. 55%
Dar nesidomėjau 15%

Tikrasis lytinis smalsumas atsiranda tik paauglystės amžiuje, kai suvokiamas faktas, jog vyrų ir moterų skirtumai neatsitiktiniai, kaip neatsitiktinis ir jų tėvystės funkcijų pasiskirstymas, kad vyrų ir moterų ypatumai, pirmiausia anatominiai, tam tikru būdu visiškai papildo vieni kitus ir pagal juos galima spėti esant tam tikrus ypatingus vyriškosios ir moteriškosios lyties atstovų tarpusavio santykius. Taigi pabandžiau ir aš sužinoti, kada gi vaikai pradėjo domėtis lytiniu gyvenimu bei jo paslaptimis. Daugiau nei pusė mokinių šiuo paslaptingu pasauliu pradėjo domėtis sulaukę 14 – 16 metų. Mokinių, kurie pradėjo domėtis 10 – 12 metų buvo nedaug. Penktadalis mokinių lytiniu gyvenimu pradėjo domėtis būdami 12 – 14 metų. Iki šiol dar nesidomėjo, o gal tiesiog nedrįsta ar bijo prisipažinti maža dalis mokinių.
Iš kur semiatės žinių apie lytinį ugdymą?

Galimi variantai Pasirinkti atsakymai (procentais)
Iš įvairios literatūros 10%
Iš televizijos 25%
Iš mokyklos 15%
Iš tėvų 15%
Iš draugų 5%
Kita 30%

Ir iš kokių gi šaltinių vaikai sužino apie lytinį gyvenimą, jo paslaptis. Tai man padėjo išsiaiškinti dar vienas klausimas, kuriame aš ir klausiau vaikų, iš kur jie semiasi žinių šia tema.
10 % mokinių pasirinko pirmąjį atsakymą ir pareiškė savo nuomonę, jog žinių semiasi iš įvairios literatūros. Kiti mokiniai (25 %) mieliau renkasi televiziją arba tiesiog pasidalina mintimis, pasikalba šia tema su tėvais (15 %) ar draugais (5 %). Mokykloje žinių semiasi, gilinasi į šią temą tik 15 % visų apklaustųjų. 30 % mokinių nepasiriko nė vieno iš mano pateiktų galimų atsakymų, jie mieliau panoro likti paslaptyje ir pasirinko variantą „kita“.

Kada Jūsų manymu mokytojams reikėtų pradėti šia tema kalbėti mokykloje?
Galimi variantai: Pasirinkti atsakymai (procentais)
Pradinėse klasėse 10%
5 – 10 klasėse 55%
11 – 12 klasėse 30%
Kita 5%

Jog mokytojams tinkamiausias metas šia tema kalbėti yra 5 – 10 klasėse mano 55 % respondentų. Kiti teigia (10 %), jog pradėti lytinį švietimą reiktų jau pradinėse klasėse. Likusieji 30 % mano, jog tam tinkamiausias metas yra 11 – 12 klasės ir tik 5 % mokinių pasirinko atsakymą „kita“ .
Kas Jūsų nuomone turėtų šia tema kalbėti su moksleiviais?

Galimi variantai Pasirinkti atsakymai (procentais)
Mokytojas 15%
Psichologas 70%
Socialinis darbuotojas 15%

Norėdama išsiaiškinti kas šia tema turėtų kalbėti su vaikais, pateikiau 3 galimus atsakymų variantus: mokytojas, psichologas, socialinis darbuotojas. Pirmąjį variantą pasirinko 15 % visų apklaustųjų. 70 % mokinių mano, jog šis vaidmuo labiau tiktų psichologui ir tik 15 % teigia, jog apie tai kalbėti turėtų socialinis darbuotojas.

Kokios apsisaugojimo priemonės Jūsų manymu yra
yra efektyviausios:
Galimi variantai: Pasirinkti atsakymai (procentais)
Kontraceptinės priemonės 40%
Prezervatyvai 60%
Nutrauktas lytinis aktas 0%

Kaip ir kiekvieno žmogaus apsisprendimas, taip ir nuomonė yra ir turi būti gerbtina visais atvejais ir visais klausimais. Žinių apie apsisaugojimo priemones: poveikio sveikatai, patikimumo kategoriją tikslinga priskirti prie socialinio tipo, nes domimasi įvairiomis apsisaugojimo priemonėmis. Vaikams buvo užduotas klausimas: „Kokios apsisaugojimo priemonės jūsų manymu yra efektyviausios“. Daugiau nei pusė respondentų (60 %) teigia, jog prezervatyvai. 40 % apklaustųjų teigia, jog tai galėtų būti kontraceptinės tabletės. Trečiojo varianto nepasirinko nė vienas mokinys, t. y. nė vienas iš jų nepasitiki nutrauktu lytiniu aktu. Iš tiesų tokie apsisaugojimo būdai kaip nutrauktas lytinis aktas ar mėnesinių ciklo sekimas yra mažiau patikimi nei kontraceptinės tabletės ar prezervatyvai. Taigi vaikų apsisprendimas, kokį atsakymą pasirinkti, yra geras ir tikslus.
Su kuo daugiausia kalbatės šia tema:

Galimi variantai: Pasirinkti atsakymai (procentais)
Su tėvais 15%
Su bendraamžiais 65%
Su broliais, seserimis 0%
Su mokytojais 5%
Kita 15%

Lytiniu gyvenimu ir jo paslaptimis, kaip teigia apklaustieji, daugiausia pasidalina su bendraamžiais (65 %). Su tėvais (15 %) ar mokytojais (5 %) šia tema kalbasi tik nedidelė dalis respondentų. Nei su broliais, nei su seserimis savo žiniomis, paslaptimis vaikai nesidalina. Taip galiu manyti, nes šio varianto nepasirinko nė vienas mokinys (0 %). Kaip ir atsakant į kitus klausimus, taip ir atsakant į šį, 15 % vaikų nesurado jiems tinkamo varianto iš mano pateiktų. Jie pasirinko atsakymą „kita“.

Ar kalbatės šia tema su tėvais?

Galimi variantai: Pasirinkti atsakymai (procentais)
Taip 20%
Ne 80%

Tėvo ir motinos tarpusavio bendravimas stipriai veikia vaikus. Tie, kas mano, kad lytinį auklėjimą reikia pradėti paauglystėje labai klysta, nes šis procesas pradedamas vos gimus kūdikiui ir tęsiamas iki tol, kol jis tampa suaugusiu žmogumi. Todėl labai svarbu yra tėvams su vaikais kalbėtis, dėti lytinio ugdymo pamatus. Tačiau tik 20 % apklaustųjų teigia, jog jie kalbasi šia tema su tėvais, likusioji dalis (80 %), deja, – ne.
5. IŠVADOS
Šio darbo tikslas buvo išsiaiškinti vaikų nuomonę apie lytinio ugdymo svarbą šiandieniniame gyvenime. Buvo apklausti vaikai. Pažvelgus į gautus rezultatus matyti, kad lytinis ugdymas vaikų gyvenime užima gan svarbią vietą. Vaikai domisi lytiniu gyvenimu bei jo paslaptimis, semiasi informacijos įvairiuose šaltiniuose, televizijoje ir pan.
Buvo apklausti vaikai. Pažvelgus į gautus rezultatus matyti, kad lytinis ugdymas vaikų gyvenime užima gan svarbią vietą. Vaikai domisi lytiniu gyvenimu bei jo paslaptimis, semiasi informacijos įvairiuose šaltiniuose, televizijoje ir pan.
Mano tyrime dalyvavo 20 dešimtos klasės mokinių, kurių amžius vyravo nuo 15 iki 18 metų. Mane domino, kada vaikų manymu reikia pradėti lytinį gyvenimą. Atsakymų sulaukiau gan įvairių, tačiau daugiausia mokinių teigė, jog geriausia lytinį gyvenimą pradėti 15 – 18 metų. Iš tiesų literatūroje ir kt. yra akcentuojama, jog lytinių santykių pradžia rekomenduotina ne anksčiau 15 – 18 metų. Man priimtinesnis variantas, jog lytinį gyvenimą reikia pradėti tik po vedybų, tačiau šį variantą pasirinko labai maža dalis mokinių. Likusioji dalis teigia, jog santykius reikia pradėti iki vedybų arba net 12 – 15 metų.
Tikrasis lytinis smalsumas atsiranda tik paauglystės amžiuje, kai suvokiamas faktas, jog vyrų ir moterų skirtumai neatsitiktiniai, kaip neatsitiktinis ir jų tėvystės funkcijų pasiskirstymas, kad vyrų ir moterų ypatumai, pirmiausia anatominiai, tam tikru būdu visiškai papildo vieni kitus ir pagal juos galima spėti esant tam tikrus ypatingus vyriškosios ir moteriškosios lyties atstovų tarpusavio santykius. Taigi pabandžiau ir aš sužinoti, kada gi vaikai pradėjo domėtis lytiniu gyvenimu bei jo paslaptimis. Daugiau nei pusė mokinių šiuo paslaptingu pasauliu pradėjo domėtis sulaukę 14 – 16 metų. Mokinių, kurie pradėjo domėtis 10 – 12 metų buvo nedaug. Penktadalis mokinių lytiniu gyvenimu pradėjo domėtis būdami 12 – 14 metų. Iki šiol dar nesidomėjo, o gal tiesiog nedrįsta ar bijo prisipažinti maža dalis mokinių.
Lytiniu gyvenimu ir jo paslaptimis, kaip teigia apklaustieji, daugiausia pasidalina su bendraamžiais, su tėvais bei mokytojais, tad nėra nieko keisto, kad informacijos, žinių ir kt. šia tema mokiniai daugiausia semiasi iš mokyklos, tėvų, televizijos.
Nėra nieko absoliučiai bloga arba gera. Daug kas priklauso nuo požiūrio į tam tikrą reiškinį, taip pat nuo to, kaip jis priimamas. Tam tikras kiekis ir atitinkamos koncentracijos net baisiausių nuodų gali turėti gydomąją galią. Taip pat yra ir su lytiniu gyvenimu. Netinkamai panaudota jame esanti didžiulė energija gali sukelti baisias kančias ir nelaimes, išardyti šeimą; kartais dėl to žmogus net sunkiai suserga. Bet ta pati žmogaus valios pažabota energija, nukreipta reikiama vaga, gali tapti džiaugsmo ir laimės šaltiniu, gali pasidaryti tvirtu santuokos pagrindu ir pagerinti sveikatą. Bet kokiam gyvenimo procesui tinkamai formuoti reikia žinių.
“ . jeigu vaikai gyvena apsupti baimės,
jie išmoksta bijoti,
jeigu vaikai gyvena apsupti gėdos,
jie išmoksta jaustis kaltais,
jeigu vaikai gyvena apsupti meilės,
jie išmoksta surasti meilę gyvenime,
jeigu vaikai gyvena smagiai,
jie išmoksta pasitikėti savimi ir juos supančiais.”

Doroty L. Nalte
6. LITERATŪRA

1. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. V., 1997
2. Ginott H. G. Tarp tėvų ir vaiko. V., 1999
3. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. K., 1990
4. Perecas M., Minzel B., Vimeris H., Ką turėtų žinoti tėvai. K., 1990
5. Kembel E. Meile, santuoka, vaikai. K., 1992
6. Beržinienė E. Skaitiniai tėvams. V., 2001
7. Mayers D. G. Psichologija. 2000
8. Imelinskis K. Lytinio gyvenimo psichohigiena. V., 1998
9. R. Bormanas, H. Šilė/ Tėvams apie lytinį auklėjimą. K. 1982
10. Paauglys (vertimas). V., 1984
11. H. Jonesas. Berniukas ir mergaitė. 1991
12. E. Šarnhorst. Tarp vaikystės ir brandos. 1986
13. „Psichologija Tau“ 97 – 3
14. „Psichologija Tau“ 96 – 2

Leave a Comment