Pedagogo vaidmuo mokykloje ir visuomenėje

ĮŽANGA

Šiandien mūsų visuomenė ir mokykla labai keičiasi, ieškoma naujo kelio įgyvendinti vis spartėjančiai švietimo reformai, kurios pagrindinis tikslas – savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė. Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina mokytis dirbti naujomis sąlygomis.
Svarbiausia mokytojo paskirtis – išskleisti žmogaus prigimtyje glūdintą kūrybinį nusiteikimą. Šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis yra prieštaringa, joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys.
Mokytojas turėtų padėti mokiniams pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą, priimti irr įtvirtinti save, kaip unikalią ir originalią asmenybę. Darbo su mokiniais metodai suteikia laisvę mokinių mintims, veiksmams, provokuoja įvairius, individualius atsakymus, moko gerbti draugų idejas, skatina savarankišką pažiūrą.

PEDAGOGO SAVYBĖS

Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas. Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas. Jei vaikai tau nemieli, jei esi nepakantus jiems, jeigu netraukia prie jų, neik į pedagogus, nors pasirengęs ir daug ko gražaus galėtum pedagoginėje veikloje sumanyti; dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų.
Ir tuurėdamas meilės ir pakantumo vaikams ne kiekvienas sugeba bendrauti su skirtingų amžiaus tarpsnių ugdytiniais: vieniems geriau sekasi su vaikais, kitiems su paaugliais, dar kitiems – su vyresniais. Su skirtingais dirbant reikia skirtingo pasirengimo, bet širdies trauka – svartbiausia.
Be prigimtinių savybių, sàlygojanèiø bendravimà su

u ugdytiniais, paminëtini ir temperamento vyraujantys bruoþai: manytume, kad melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau.
Meilës nereikia primygtinai demonstruoti; demonstruojama meilë daþnai esti veidmainiðka. Tà vaikai labai greitai perpranta. Meilës vaikams gali ir nerodyti, tik turëk jà, tai patys vaikai pamatys.
Ágyjamas savybes pedagogas gauna per iðsimokslinimà ir patyrimà, t.y. per pedagoginá pasirengimà. Per iðsimokslinimà ágytas savybes galëtume iðskirti á dvi grupes: bendraþmogiðkàsias ir profesines.
Bendraþmogiðkosios savybës tai – dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.
Profesinës savybës:
1. Suprasti savo veiklos pedagoginæ prasmæ.
2. Paþinti ugdytiná ir suvokti mokyklos vaidmená tarp kitø ugdymo institucijø.
3. Þinoti ugdymo tikslà, sudëtines dalis ir tuo grásti pedagoginæ veiklà.
4. Þinoti auklëjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodikà.

Per pedagoginá patyrimà reikia ágyti atitinkamø mokëjimø:
1. Mokëti analizuoti ugdomàjá: apibûdinti jo fiziná, psichiná ir socialiná iðsivystimà, jausti jo bûsenas, vidiná pasaulá; nustatyti grupës iðsivystymo lygá, vyyraujanèias nuomones, santykius. Mokëti nustatyti kitø ugdymo klaidas ir jø prieþastis.
2. Mokëti planuoti ugdomàjà veiklà: nustatyti ugdymo uþdavinius, grupës ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones.
3. Mokëti parinktio tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklëjimo bûdus ir sugebëti juos kûrybiðkai panaudoti.
4. Mokëti priderinti savo nuotaikà, aprangà, elgsenà prie grupës.
5. Ávaldyti pedagoginæ psichikà: iðmokti pedagoginio takto, sugebëti vertinti ugdytiniø nuotaikas ir nukreiptri jas norima linkme, matyti kikvienà grupëje, sudaryti dþiaugsmingà ir kûrybingà darbo nuotaikà, greitai susiorientuoti konfliktinëse situacijose ir rasti iðeitá, raiðkiai ir emocionaliai kalbëti.
Ðie pedagoginio patyrimo pr

radmenys remiasi pedagoginiu iðsimokslinimu ir ágyjami per pedagogines praktikas. Vëliau, pedagoginá darbà dirbant, jie tobulëja (gali ir netobulëti, jei pedagogas to nesiekia).

ORGANIZACINĖ VEIKLA

Labai reikšminga pedagogo darbo sritis – organizacinė veikla. Pedagogo dardo organizacinė veikla specifiška dėl mokinių amžiaus ir dėl to, kad mokytojui tenka dirbti ir su kolektyvu, ir individualiai su kiekvienu mokiniu bei tëvais, globëjais, artimaisiais, visais, turinèiais átakà vaikø auklëjimui.
Pirmoji sëkmingo pedagogo darbo sàlyga – savo veiklos organizavimas. Mokytojui kiekvienu atveju reikia nuodugniai apgalvoti, kaip jis organizuos pamokà, auklëjimo renginius: kaip tikrins mokiniø þinias, pateiks naujà meþiagà, sutelks mokiniø dëmesá, sieks drausmës ir pan.
Kartu jis privalo apmàstyti ir ne tik savo veiklà, bet ir galimà mokiniø reagavimà, elgsenà.
Sudëtingiausias uþdavinys – organizuoti mokiniø veiklà, apimanèià visas pagrindines þmogaus veiklos sritis: paþinimà, mokymàsi, darbà, bendravimà, þaidimus. Sëkmingai organizuoti veiklà daþniausiai trukdo ribotas pedagoginio darbo turinio supratimas: dëstyti mokymo medþiagà, klausinëti, raðyti paþymius, bausti ir skøsti mokinius tëvams bei administracijai. Pagrindinë klaida yra ta, kad pamirðtama, o kartais ir ignoruojama svarbiausia sëkmingo pedagoginio darbo sàlyga – skatinti paèiø mokiniø veiklà.
Visø pirma reikia mokinius paþinti: þinoti polinkius, gebëjimus, interesus, poþiûrá á darbà, mokymàsi, þmones. Tik tada mokytojui pavyks sëkmingai organizuoti jø veiklà – teisingai parinkti lyderius, suburti klasës kolektyvà ir t.t.
Jauniems mokytojams daþnai nesiseka dël to, kad jie da

ar nepekankamai paþindami mokinius, negali jø teisingai vertinti. Toks mokytojas “sunkiais” laiko visø pirma judrius, aktyvius, smalsius vaikus, taèiau, kurie kartasi trukdo ir jam. O jeigu tokiam klasës vadovui – mokytojui stinga pedagoginio tolerantiðkumo, áþvalgumo, jeigu jis neástengia suprasti tokiø mokiniø, bei jø átakos visai klasei, “pramuðtgalviai” jam tampa “krislu akyje”, prieð juos impulsyviai nukreipiama visa ugnis. Tada mokytojas netenka aktyviausios kolektyvo dalies paramos, ir jam sunkiai sekasi ágyvendinti pedagoginius uþmojus visoje klasëje. Tik organizacinis sumanumas, apdairumas, santûrumas taip pat komunikaciniai sugebëjimai padës iðvengti tokios klaidos.
Pedagoginio darbo sëkmë daug priklauso ir nuo ryðiø su tëvais, nes labai svarbu, kad mokytojo, klasës vadovo reikalavimus, mokymo ir auklëjimo procese jie visokeriopai ir kuo aktyviau remtø. Palaikant ðiuos ryðius taip pat reikia nemaþai organizaciniø mokytojo pastangø, iðradingumo. Kaip siekti glaudþiø ryðiø su tëvais, kokias progas geriau iðnaudoti; kada kalbëti tëvams apie jø vaiko teigiamas savybes, pastangas bei elgsenos poslinkius, o kada, kokiomis aplinkybëmis ir kaip atsiliepti apie jø atþalà neigiamai, kaip ugdyti vaiko pagarbà tëvams, arba ðiems parodyti, kaip mokytojai, klasës vadovas, mokiniai gerbia jø sûnaus, dukros darbà, pastangas, laimëjimus – toks mokyklos ir ðeimos bendradarbiavimo organizacinës veiklos turinys.
Reikia pabrëþti, kad pedagogui organizacinëje veikloje bûtinas profesinis stabilumas. Svarbiausia jo funkcija – ugdyti besiformuojanèià vaiko asmenybæ, skatinti jo
o pozityvià veiklà, padëti atsiskleisti jo sugebëjimams. Pedagogas, aktyvus organizatorius, turi saugotis, kad be atodairos neprimestø savo poþiûrio. Per didelis jo aktyvumas gali nustelbti mokinius, sukelti jø pasyvumà, abejingumà.

KLASĖS VADOVO VAIDMUO

Klasës vadovo uþdavinys – ugdyti klasës, su kuria dirbama, bendruomenæ. Pagrindinis tikslas – mokiniø socialinës kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija. Klasës vadovas turi integruoti klasæ á mokyklos bendruomenæ, jo uþdavinys – mokytojø ir mokyklos vadovø darbo, mokyklos, tëvø ir ðeimos tikslø koordinavimas, tiesioginis darbas su mokiniais. Klasës auklëtojo kompetencija ðiø santykiø kûrimas ir koordinavimas:
§ mokinys-mokinys,
§ mokinys-mokytojas,
§ mokinys-mokykla,
§ klasë-mokytojai,
§ klasë-klasë,
§ klasë-mokykla,
§ tëvai-tëvai,
§ tëvai-mokytojai,
§ tëvai-mokykla.
PAGRINDINIAI KLASËS VADOVO DARBO PRINCIPAI

Gali bûti iðskirta daugiau principø, taèiau paminësime ðeðis:
1. tæstinumo;
2. perimamumo (pirmumo);
3. ávairumo;

4. konfidencialumo;
5. asmeniðkumo;
6. tesingumo.

TÆSTINUMO PRINCIPAS
Ðio principo realizavimas labiausiai susijæs su pagrindiniu gyvenimo faktoriumi – laiku. Tæstinumo principas reikalauja kaip galima daugiau laiko praleisti su klase, jeigu siekiama realizuoti sudëtingus tikslus ir daryti didesnæ átakà mokiniams. Laikas – sàlyga geriau paþinti vianam kità, sukurti pasitikëjimu grindþiamus glaudþius santykius
PERIMAMUMO (PIRMUMO) PRINCIPAS
Ðio principo realizavimas susijæs su autoritetø subordinacija, solidarumu, kuris pasireiðkia bendrø tikslø supratimu ir bendradarbiavimu. Pirmiausia mokykla perima vaikus ið tëvø. Mokyklos ir tëvø bendradarbiavimas yra bûtina sàlyga efektyviam vaikø ugdymui. Tëvø autoritetas vaikui yra pirminis. Ðeimos vertybës tampa pirminëmis vertybëmis. Mokytojo, vadovo autoritetai yra formalûs. Ðiuos autoritetus iðmokstama vertinti tada, kai mokytojai, vadovai yra gerbiami ir reikðmingi. Ugdant vaikà labai svarbu visais bûdais stiprinti tëvø autoritetà. Niekada nederëtø kelti vaiko abejoniø dël bûtinumo pripaþinti tëvø autoritetà, kai ðeimos vertybës susvyruoja. Prieðingu atveju galime sugriauti jau susiformavusià vaiko vertybiø sistemà.
Ðiuolaikinë pozityvi nuostata yra ta, kad tëvai pajëgia bûti geri, kai jiems suteikiama atitinkama pagalba. Tokià pagalbà gali suteikti ir klasës vadovai, sukûræ pozityvius santykius. Taip stiprinamas mokyklos ir mokytojo autoritetas. Pripaþindami tëvø autoritetà, pedagogai sudaro sàlygas mokytojo autoritetui ðeimoje pripaþinti.
ÁVAIRUMO PRINCIPAS
Ðis principas visada buvo labai reikðmingas ir niekas nediskutuoja dël mokymo ir ugdymo proceso ávairovës bûtinumo. Taèiau ávairovë daþniau suprantama kaip turinio ir formos ávairovë todël atkreipsime dëmesá á komunikacijos ávairovæ. Kad geriau suprastume problemà, pamàstykime apie mokyklos klasiø fizinæ erdvæ t.y. aplinkà, kurioje iðsidësto mokiniai ir mokytojas. Fizinë aplinka turi átakos komunikacijos pobûdþiui. Daþniausiai viskas yra organizuojama tradicinëje erdvëje. Tuo atveju komunikacinë struktûra yra vienoda – vienpusë komunikacija tarp autoriteto (mokytojo, praneðëjo ir pan.) ir klausytojo. Organizuojant klasës valandëles, tëvø susirinkimus ar kolegø pasitarimus, vertëtø pamàstyti apie kitokius komunikaciniø struktûrø variantus. Ðtai keletas pavyzdþiø:
Ratas – pati demokratiðkiausia komunikacinë struktûra. Visi sëdi ratu ir gali matyti daugelá grupës nariø, turi galimybæ ið eilës pasisakyti. Tokià diskusijà nesunku organizuoti ir valdyti.
Opozicinë struktûra. Labiausiai tinka tada, kai grupë pasidalija á dalis, jos nariai prieðtarauja vieni kitiems.
Darbas maþomis grupelëmis. Ði struktûra labiausiai tinka bendravimo ágûdþiams lavinti.
Kiekvienu atveju reikëtø pagalvoti, kur atsiduria mokytojas (lyderis), ar jis dalyvauja kaip organizatorius ir autoritetas, kaip stebëtojas, ar kaip lygiateisis dalyvis ir atlieka tà patá, ko pats reikalauja ið moksleiviø, tëvø, kolegø.
KONFIDENCIALUMO PRINCIPAS
Ðis principas yra tiesiogiai susijæs su pedagogo etika ir reikalauja atkreipti dëmesá á informacijà, susijusià su konkreèiu asmeniu. Ta informacija ið dalies turi bûti iðlaikyta paslaptyje. Reikia ásisamoninti pasiketimo informacija ribas. Klasës vadovai gali labai daug þinoti apie mokinio ir jo ðeimos problemas. Todël bûtina galvoti, kaip apsaugoti visa tai nuo nereikalingø interpretacijø ir informacijos iðkraipymø. Neatsakingas pasikeitimas informacija gali pakenkti mokytojo ir mokyklos reputacijai, suþlugdyti pasitikëjimà, uþkirsti kelià atvirumui. Kita vertus, bûtina mokyti mokiná spræsti savo problemas ir pasitikëti savo jëgomis tai darant, ugdyti mokiniø atsakomybæ uþ savo gyvenimà, elgesio pasekmes, sprendimus ir jø rezultatus. Bûtina sukurti pasikeitimo informacija sistemas, kad bûtø garantuotas informacijos konfidencialumas. Reikëtø daugiau tartis: a) kam ir kokios informacijos reikia; b) kokiu bûdu ji gali bûti perduodama; c) kada, apie kà ir kam bûtina praneðti atitinkamà informacijà; d) kada galima ir reikia iðlaikyti jà paslaptyje.
ASMENIÐKUMO PRINCIPAS
Ðis principas realizuojamas bendravimu mokykloje ir reikalauja þvelgti á savo partnerius, kaip asmenis. Mokinio vaidmuo yra labai svarbus, bet yra ir daugiau vaidmenø, kuriuos reikia atlikti (sûnaus, dukters, draugo, brolio, sesers, kolegos ir t.t.). kiekvienas mokinys, mokytojas, tëvas yra asmuo. Suvokdami þmogø kaip asmená, galime já geriau paþinti ir ávertinti, kaip jis atlieka savo vaidmenis. Bendraudami asmeniðkai (pvz. kreipdamiesi vardais), sugebësime labiau vienas kità vertinti, atskleisti geràsiais, o ne blogàsias savybes. Asmeninis bendravimas padeda kurti mokytojø tarpusavio santykius, rasti bendrà kalbà su tëvais, mokiniais ir mokyklos vadovais.
TEISINGUMO PRINCIPAS
Ðis principas turi labai daug aspektø, pabrëðime vertinimà ir atsakomybæ. Vertinimas labai reikðmingas mokymo procese ir reikia nuolat tobulinti ir ávairinti vertinimo formas, kriterijus. Daug problemø iðkyla vertinant mokinius paþymiais. Taèiau paþymys – tai tik vienas vertinimo bûdø, labai formalus ir grieþtas, menkai formuojantis vertingumo jausmà, svarbø saviugdos ir mokymosi stimulà. Taip yra dël to, kad paþymys, kaip vertinimo bûdas yra perdaug sureikðmintas. Mokykla nepuoselëja ávairiø vertinimo formø. Vertinimo fenomenas labai susijæs su giliu asmenybës paþinimu. Mokytojai, dirbdami kartu, galëtø sukurti tokias vertinimo sistemas, kurios bûtø ne tik tradicinës, universalios, bet ir labai individualizuotos, paliestø kiekvienà, bûtø orientuotos ne vien á daugumà, bet ir á atskirà mokiná.
Atsakomybës ugdymas – viena sudëtingiausiø pedagoginio darbo problemø. Mokytojai daþnai kenèia nuo perdaug plataus atsakomybës supratimo. Mokiniai daþniausiai nesijauèia atsakingi uþ savo rezultatus.
UGDYMAS, KAIP KULTÛROS PRIEÞASTIS
Kiekvienas þmogus, kiekviena tauta nori ir siekia bûti kultûringa. Kur glûdi kultûros prieþastys? Kur jos varomosios jëgos? Pasak A.Maceinos “Kultûra yra þmogiðkoji kûryba, suprasta: a) vidinio nusiteikimo, b) paties veiksmo, c) virðiniø iðdavø, bei jø organizacijos prasme”.
Mokytojo veikla yra ypatinga tuo, kad ji kuria þmogø kaip kûrëjà. Ugdymas yra þmogaus kûrimas, lemiantis jo vidinio nusiteikimo kurti màstà ir turiná. Neugdomo þmogaus kûrybinis nusiteikimas beveik visiðkai neiðsiskleidþia. Vadinasi, ugdymas yra kultûros paþangos variklis, jos prieþastis, o kûrybinis nusiteikimas – kultûros sàlyga.
Ugdymas yra kultûros prieþastis todël, kad jo dëka potencialus þmoguje glûdintis prigimtinis kûrybinis nusiteikimas yra iðvystomas. Jis tampa veiksmingas, t.y. pajëgus kurti – perkeisti save ir pasaulá. Fr. V. Fliosteris ne be pagrindo pabrëþia, kad “kultûra, tai þmogaus viaðpatavimas savo prigimèiai”.
Sudëtingëjant þmonijos kûrybinei veiklai sudëtingesnis darysis ir ðvietimas. Þmogus, iðlavinæs jo dëka savo protines ir fizines galias vienoje ið visuomeninës veiklos srièiø, galës ásijungti á bendrà visuomeninæ kûrybà. Norintys efektyviai pasinaudoti ðvietimo teikiamomis paslaugomis ir ágyti vienà ar kità profesijà, turës disponuoti vis labiau iðvystytomis dvasinëmis ir fizinëmis galiomis. Vadinasi, ugdymo, kaip kultûros prieþasties, reikðmë, vystantis þmonijai, nuolatos augs. Ðia prasme ugdymas ir yra kultûros prieþastis.
IÐVADA
Auklëjimas, kaip sudëtinë socializacijos proceso dalis, veiksmingai keièia asmenybës moralines nuostatas, jos visuomeninæ sàmonæ. Pastarosios pagrindu formuojama elgsena. Ðis sudëtingas procesas turi savo logikà: þinios apie moralines vertybes turtina individo sàmonæ, intelektà; virtusios ásitikinimais bei áproèiais, kaip stabilesnëmis þmogaus sàmonës savybëmis, labai lemia jaunuolio elgsenà. Auklëjimo principai, grieþtai nereglamentuodami pedagogo veiklos, moraliniu, estetiniø, fiziniø savybiø ugdymo procesà sukonkretina, ágalina iðvengti daugelio auklëjimo klaidø, per trumpà laikà padeda ágyti ðios veiklos ágûdþiø. Auklëjimo proceso etapø, auklëjimo principø þinojimas sudaro sàlygas perprasti, bei taikyti konkreèius auklëjimo metodus.
Mokymas realizuoja tik vienà visapusiðkos, brandþios dorovinës ir kultûrinës sàmonës individualybës ugdymo sudëtinæ dalá – protiná lavinimà. O ðtai auklëjimu stengiamës iðspræsti net keturis tokius uþdavinius – doriná, estetiná, darbiná ir fiziná lavinimà, bei auklëjimà.
LITERATÛRA
1. Bižys N., Linkaitytė G., Valiuškevičiūtė A. Pamokos mokytojui – V. Margi raštai 1996.
2. Pukelis K., Mokytojų rengimas ir tautos kultūra. – K. Aušra 1995.
3. Sikorskytė-Voišnienė V., Klasės vadovo atmintinė. – V. Eugrimas 1997.
4. Voveris V., Pedagogo profesija. – K. Šviesa 1983.

Leave a Comment