Romas Kalanta

Namas, kuriame gyveno kovotojas už Lietuvos laisvę Romas Kalanta. Krėvės g. 6 b.

Romas Kalanta gimė ir augo Alytuje. 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno muzikinio teatro sodelyje, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis Romas Kalanta. Jaunuolis paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę. Kaunas buvo sukrėstas targiško įvykio, greitai nuvilnijo demonstracijos, reikalaujančios nepriklausomybės.
Žinios apie įvykius žaibu apskriejo visą Lietuvą. Didvyriškas R. Kalantos pasiaukojimas turėjo didžiulį poveikį žmonių sąmonėjimui ir laisvės troškimui.

Naudota literatūra:
,,Romo Kalantos auka – baltos lankos” (126 psl.)

Romas Kalanta

Romas Kalanta gimė Alytuje 1953 metų vasario 22 dieną. 1963 metais visa šeima peersikėlė gyventi į Kauną. Romo tėvas kovojo 16-oje lietuviškoje divizijoje, buvo sužeistas, vėliau dirbo partinį darbą. Motina buvo gana religinga, savo vaikus stengėsi auklėti krikįčioniška dvasia, lankė bažnyčią, Romas netgi buvo pareiškęs norą tapti kunigu.
Mokslai R. Kalantai sekėsi nelabai gerai. Pasak bendraklasių, kartais jis atsisakydavo atsakinėti, tačiau ne todel, kad nemokėdavo, o del to, kad ,,nematydavo prasmės”. 1971 metais turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, tačiau neišlaikė chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų, todėl perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Besimokydamas vakarinėje mokykloje dirbo ,,Aido” faabrike, vėliau išėjo iš darbo ir visą dėmesį skyrė mokslams.
Nėra visiškai aišku, ar susideginimo dieną R. Kalanta buvo komjaunuolis. Žinant formalų priklausymo komjaunimui pobūdį, buvimas komjaunuoliu to meto Lietuvoje visiškai nieko nesakė apie žmogaus politinius įsitikinimus. Pasak tėvų, draugų ir ka

ai kurių mokytojų, jis buvo pašalintas iš komjaunimo už ,,politinį nesubrendimą”, tačiau oficialioji versija teigia, kad R. Kalanta visada buvo komjaunuolis. Po žūties norta ,,grąžinti” I komjaunimą, mat kitu atveju galėtų atsirasti dar vienas įrodymas, kad susidegino ne dėl psichinių sutrikim, o apgalvojęs ir pasirinkęs būtent šitokį protesto būdą.
Jaunuolis buvo lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis, niekad nebuvo sulaikytas ar patekęs į nepilnamečių inspekcijos įskaitą. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, mėgo spotrą, rašė eilėraščius, domėjosi muzika, hipių judėjimu, kuris, anot jo, kovojo su melu ir neteisybe, labia mėgo ,,The Beatles” muziką, pats grojo gitara. Atrodė kaip tipiškas tuometinis hipis Lietuvoje – augino ilgus plaukus ir kopijavo užsienio hipių aprangą. Paskutiniais gyvenimometais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, jo piešiniuose kartojosi aukos mootyvas, dažnai vaizduojams kryžius, ugnis ir žmogus. Vienas kitas sakinys iš jo užrašų knygelės padeda geriau suvokti dvasinę jo būseną paskutiniais mėnesiais: ,,Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekečui sucialistinės santvarkos. Ašnesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save. čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį ,,Laisvė” uždraudė.” Iš užrašų knygutės šrašų, laiškų, kitos informacijos matyti, kad mintis paie savižudybę jis brandino ilgai, mažiausiai pu
usę metų, domėjosi savižudybės būdais, jos detalėmis. Ketinimą nusižudyti liudija tokios užrašytos frazės: ,, vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai”, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu”, ,, laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė:.
R. Kalantos charakteristikoje klasės auklėtojas jį apibūdino kaip pasižymintį netvarkinga išvaizda, nesidomintį jokia dėstoma disciplina, neaktyvų, linkusį analizuoti, savitai vertinantį visus gyvenimo reiškinius. Tokio pobūdžio teiginiai kartojosi ir kitų rašytose charakteristikose. Pasikeitus politinei situacijai, daugelio anksčiau liudijusių parodymai iš dalies keitėsi, Romas buvo įvardijamas kaip draugiškas ir mėgstamas žmogus, domėjęsis ne tik sportu bei muzika, bet ir politika, istorija, filosofija, turėjęs originalią nuomone daugeliu klausimų.
Po R. Kalantos žūties buvo bandoma ieškoti kokių nors jį sukompromituoti galinčių faktų. Jau atlieknt teismo medicininę ekspertizę, medikų buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, ar nėra teismo medicininių duomenų, liudijančių, kad R. Kalanta vartojo narkotikus ar prieš mirtį būtų išgėręs alkoholio. Narkomano ar išgėrusio žmogaus žūtis būtų buvusi puiki kompromituojanti medžiaga. Kadangi hipiai augino ilgus plaukus, daugelio miesčionių tai galėjo asocijuotis su homoseksualizmu, kurį to meto sovietinė teisė traktavo kaip kriminalinį nusikaltimą, todėl medikų taip pat buvo prašyta nustatyti, ar R. Kalanta nebuvo homoseksualus. Partinių ir KGB veikėjų nusivylimui, atlikus skrodimą į visus šiuos klausimus atsakyta neigiamai, taip pat paymėta, kad nerasta jo
okių kitų anatominių pakitimų, galėjusių turėti įtakos jo psichiniai būklei.
Po mirties buvo bandoma įrodyti, esą R. Kalanta buvęs psichinis ligonis. Tam parankus buvo faktas, kad jis lankėsi pas gydytoją poliklininkoje, nors jokia liga jam nebuvo konstatuota. Iš tikrųjų jis tokiu būdu norėjo gauti atleidimą nuo abitūros egzaminų. Kai Romas neišlaikė egzaminų, jo nervinė būklė pablogėjo, todėl vėl nuėjo pas gydytoją, jam buvo išrašyta vaistų, tačiau juos vartojo trumpai. Nepagrįsti buvo ir mėginimai pavaizduoti R. Kalantą kaip chuliganą ar asocialų asmenį, nes jis neturėjo jokių reikalų ar konfliktų su teisėsauga. Romas Kalantanesugebėjo prisitaikyti prie sovietinės visuomenės ,,siūlosmos” gyvenimo sampratos, stengėsi priešintis gniuždančiai agitacijai ir propagandai.

1972 metų gegužės įvykiai Kaune

1972 metų gegužės 14 dieną Vežėjų ir Ariogalos gatvių sankryžoje stoviniavo R. Kalantos draugai. Pasak vieno iš jų, Romas priėjo su tuščiu trijų litrų talpos stiklainiu ir paprašė benzino. Draugai dar pajuokavo, ar jis ketinąs padegti namą, tačiau Romas atrodė labia rimtas ir atsakė, kad benzino reikia svarbiam reikalui. Tada E. Bumbliauskas jam pripylė A-72 rūšies benzino.
Apie vidurnaktį R. Kalanta atėjo į Kauno muzikinio teatro sodelį. Šią vietą jis tikriausiai pasirinko del to, kad priešais stovėjo miesto Vykdomojo komiteto pastatas, be to, čia nuolatos rinkosi Kauno hipiai. Remiantis įvykio liudininkų pasakojimais, R. Kalanta sušuko ,,Laisvę Lietuvai!” ir ap

psipylė benzinu. Daugelio mačiusiųjų teigimu, Romas šaukęs jį pribaigti, tačiau yra tvirtinančių, jog girdėjo ,,Gelbėkit mane!”. Nėra aišku, ar, kaip teigia kai kurie liudininkai, šalia R. Kalantos stovėję trys jaunuoliai ir neleido jo gesinti, taip norėdami iki galo įvykdyti suplanuotą protesto akciją. Vienas įvykio liudininkas parodymuose sakė, kad per susideginimą šalia R. Kalantos būriavosi ilgaplaukiai jaunuoliai, kurie nenorėjo leisti suteikti pagalbą degančiajam. Visi arčiausiai stovėję puolė gesinti lietpalčiais, švarkais, tačiau atskubėjusi greitoji medicines pagalba R. Kalnatą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Čia jis buvo atvežtas 1972 metų gegužės 14 dieną 12.50 val., mirė gegužės 15-osios naktį, 4 val. Mirties liudijime gydytojai konstatavo viso kūno II-III-IV laipsnio nudegimus. Tuometinėje Pirmojoje tarybinėje ligoninėje tik motina ir broils galėjo įeiti į palatą, kitų įsakyta neįleisti. Į ligoninę skambinę valdžios pareigūnai prašė daryti viską, kad R. Kalantos gyvybė būtų išgelbėta, nes oficialieji sluoksniai stengėsi išvengti galimo skandalo dėl ,,antitarybinio išpuolio”.
Po susideginimo šalia įvykio vietos buvo rastas minėtas trijų litrų talpos stiklainis, asmeniniai R. Kalantos daiktai, kurie buvo paimti ekspertizei, tik dalis jų vėliau grąžinta artimiesiams.
Romas Kalanta buvo pašarvotas Viljampolėje, svo namuose Panerių gatvėje. Siekiant, kad kuo mažiau žmonių būriuotųsi apie šią vietą, aplinkinės gatvės buvo užblokuotos autobusais ir kitomis transporto priemonėmis. Prie Kalantų namų laidotuvių dieną rinkosi laidotuvėse dalyvauti norėjęs jaunimas, tačiau saugumo paliepimu namų durys buvo užrakintos ir įsakyta į vidų pašalinių žmonių neįleisti. Numatyta, kad laidotuvės vyks gegužės 18 dieną 16 valandą, apie tai žinojo daugelis Laisvės alėjoje besibūriavusių ir jau gegužės 17 dieną gėles sudeginimo vietoje dėjusių žmonių. KGB darbuotojai prasitarė, jog turi žinių, kad Kauno hipiai ketina pagrobti Kalantos palaikus ir palaidoti patys. Tai atrodė nelabai tikėtina, tačiau tapo dar viena digstimi paankstinti laidotuves. Jos vyko dviem valandom anksčiau, kad būtų išvengta nemalonumų prieš tai suderinus su Kalantos artimiasiais. R. Kalanta palaidotas 14 valandą Romainių kapinėse. Laidotuvių metu kapinės buvo apsuptos pareigūnų. Žuvusysis buvo palaidotas gilioje trijų metrų gylio duobėje, karstas užpiltas betonu, o tik paskui – žemėmis. Laidotuvėse dalyvavo tik žuvusiojo artimieji.

Represijos ir pašalinių požiuris į Kalantos poelgį

Po R. Kalantos mirties prasidėjo įvairiausi neramumai, kuriems slopinti buvo pasitelkta apie 300 draugovininkų, milicijos ir saugumo pareigūnų. Kauno parrtijos komitetuose buvo sutelktas vadinamasis aktyvas – ržimui ištikimi asmenys – apie 700 patikimų darbininkų, komunistų, komjaunuolių, studentų. Iš viso represiniuose veiksmuose ir ideologinio spaudimo kompanijoje tomis dienomis dalyvavo apie 7000 slopintojų.
Neramumų metu ir kurį laiką po jų, neturint dokumentų, įrodančių, kad asmuo gyvena Laisvės alėjoje, į šią gatvę žmonės nebuvo įleidžiami. Milicija gana keistai elgėsi su ilgaplaukiais vyrukais, nes ilgesni nei įprasta plaukai buvo suprantami kaip protestas prieš visuomenės tvarką. Sulaikytus ,,protestuotojus” veždavo į tardymo skyrius, tenai mušdavo, o plaukus dažniausiai nukirpdavo. Jei nebuvo jokių ,,antitarybinės veiklos” įrodymų, jaunuolius iš anksto laukiančiais autobusais ar sunkvežimiais nuveždavo ,,paauklėti” už miesto, dažniausiai kokius 50 kilometrų, po to paleisdavo I namo liepdavo grįžti pėsčiomis. Oficialiais duomenimis, per R. Kalantos laidotuvių demostracijas buvo sulaikyti 402 asmenys, tarp suimtųjų 47,7 proc. sudarė jauni darbininkai, 29,6 proc. – besimokantis jaunimas (35 bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, 5 – vakarinių, 27 – specialiųjų vidurinių, 29 – profesinių technikos mokyklų moksleiviai, 35 – stedentai), 9,2 proc. – tarnautojai, 4,9 proc. – niekur nedirbantieji ir nesimokantieji, buvo netgi kolūkiečių. Kas ketvirtas sulaikytas VLKJS narys, o tarp moksleivių ir studentų – 35 proc. komjaunuolių.
SOVIETINĖS VALDŽIOS POŽIŪRIS Į ĮVYKIUS: SOVIETINĖ VALDŽIA, BE ABEJO, NUMANĖ APIE r. Kalantos poelgio priežastis, tik negalėjo leisti, kad apie tai sužinotų ir visuomenė. Todėl visais įmanomais būdais šios priežastys buvo slepiamos, ieškoma ,,tikrųjų” įvykio kaltininkų, daromas spaudimas tardomiems liudininkams ir kuriama valdžiai palankesnė ,,tikroji” įvykių versija. Tuometiniai įvykių versijai turėjo pritarti ir visi ,,politiškai subrendę” Lietuvos gyventojai.
Gegužės įvykius sovietinė valdžia griežtai pasmerkė ir psakelbė savą versiją. Šie ,,nemalonūs įvykiai” buvo pavadinti ,,pavieniais atsitiktinių asmenų chuliganiškais veiksmais”. Visos teisės, medicines ir propagandos jėgos buvo pasitelktos įrodyti, kad R. Kalantos susideginimas nebuvo politinė akcija. Buvo atliktos kratos jo tėvų, draugų susirašinėjimo bičiulių ir kitų liudininkų namuose, konfiskuoti laiškai, užrašai, vadovėliai, nuotraukos.
ATGARSIAI: 1972 metų gegužės įvykiai greitai pasiekė užsienio žiniasklaidą, todėl iškart prasidėjo R. Kalantos diskreditavimo propagandinė kampanija. Per ELTOS-TASS’o bei APN agentūras į užsienio spaudą buvo perduota nemažai medžiagos, demaskuojančios ,,buržuazinės propagandos melą”. Išeivijos lietuvių spaudai per LSSR Užsienio reikalų ministeriją labia operatyviai buvo pateiktas interviu su R. Kalantos motina. Kai teigė A. Sniečkus, didelę paramą prieš R. Kalantą nukreiptai propagandaisuteikė JAV kairiųjų spauda: Laisvė, Vilnis ir Liaudies balsas. Spaudoje buvo komentuojamas ekspertų komisijos nutarimas, pasirodė daug straipsnių apie kauniečių gyvenimą ir darbus.

Kitos pasekmės

Jaunimo organizacijų kūrimasis ir jų veikla ypač suaktyvėjo po 1972 m. gegužės mėn. įvykių Kaune. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro skverelyje sušukęs „Už Lietuvą“ susidegino Romas Kalanta. Ši auka yra laikoma politinio protesto išraiška. Susideginimas kaip protesto forma tuo metu buvo gana paplitusi. Ją 1968 m. pasirinko Janas Palachas, protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją.
Kai kurie autoriai teigia, kad R. Kalanta priklausė jaunuolių grupei, kurios nariai tragiško įvykio išvakarėse traukė burtus, kam vykdyti protesto savižudybę, be to, siekta, kad ši protesto akcija sutaptų su JAV prezidento R. Niksono vizitu į Maskvą. Tiesioginių įrodymų, kad R. Kalanta galėjo būti susijęs su konkrečia organizuota jaunimo grupe, nepavyko rasti, išskyrus vieno įvykio liudininko – V. Matulaičio profilaktinio apdorojimo metu duotus parodymus, kuriuose teigiama, kad per susideginimą šalia R. Kalantos stovėjo būrys ilgaplaukių jaunuolių, kurie stengėsi neleisti suteikti pagalbos degančiam R. Kalantai. KGB dokumentuose užfiksuota informacija rodo, kad 1972 m. JAV prezidento R. Niksono vizito metu Lietuvos KGB ypač baiminosi dėl respublikoje galimų antisovietinių išpuolių; per agentūrinį tinklą KGB pareigūnai buvo gavę informacijos, kad Vilniaus, Kauno hipių atstovai rengiasi vykti į Maskvą ir Leningradą, todėl buvo imtasi griežtų saugumo priemonių, įsakyta uoliau sekti aktyviausius hipius, opoziciškai nusiteikusius kunigus, Lietuvoje gyvenančius žydų aktyvistus. Visa tai rodo politinio protesto (R. Kalantos susideginimas) bei jo sąmoningo organizavimo galimybę. Nors sudėtinga nuspėti ir analizuoti tikrąsias R. Kalantos savižudybės priežastis, aišku viena, kad politiniai šio poelgio motyvai yra visiškai realūs.
R. Kalantos susideginimas, slapta laidotuvių ceremonija Kaune sukėlė spontaniškus protesto veiksmus, kurie buvo vieni masiškiausių Sovietų Sąjungos mastu. Gegužės 18–19 d. politinėse demonstracijose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, jie sukėlė tikras riaušes Kauno gatvėse. Mieste pasirodė atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, „Tegyvuoja gegužės 18“ (Kaune vykusių demonstracijų data). Demonstracijos buvo aiškiai tautinės pakraipos, jų metu buvo keliamas šūkis „Laisvę Lietuvai“. Demonstracijų dalyviai nebuvo vien studentai – tradiciškai jie visada buvo politiškai aktyvūs, – bet ir jauni Kauno darbininkijos atstovai. KGB ir vidaus kariuomenės pastangomis jaunimo maištas buvo nuslopintas, suimta daugiau kaip 400 žmonių, 50 iš jų patraukta administracinėn, 10 – baudžiamojon atsakomybėn.
Kauno įvykių atgarsiai greitai pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilalės, Telšių, Ukmergės ir kituose rajonuose padaugėjo antisovietinių lapelių platinimo atvejų. Kai kuriuose miestuose buvo mėginta suorganizuoti panašias masines antisovietines akcijas. Gegužės 27 d. Šiauliuose prie Lenino paminklo buvo susprogdintas sprogstamasis paketas, akciją įvykdė jauni Šiaulių gamyklų darbininkai Algimantas Kairys, Edmundas Raila, Vladas Gricius. Savo pasiaiškinimuose jie teigė, kad šiais veiksmais norėjo sukelti panašias į Kauno demonstracijas.
Iš KGB ataskaitų matyti, kad 1972 m. Vilniaus mieste už antisovietinius veiksmus buvo profilaktiškai apdoroti 94 jaunuoliai, 60 iš jų – studentai. Tais pačiais metais Vilniuje 9 dėstytojai neteko darbo, 18 studentų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų, 11 – iš VLKJS gretų. Ši statistika rodo, kad 1972 m. itin dažnos antisovietinės akcijos, inspiruotos Kauno įvykių, buvo akibrokštas Lietuvos KGB. Maskvai, taip pat ir Lietuvos žmonėms buvo stengiamasi įrodyti, jog visa tai tėra eilinis chuliganizmas. Net oficialiojoje Lietuvos spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame buvo mėginama diskredituoti R. Kalantą ir politinių akcijų dalyvius. R. Kalanta buvo vadinamas psichiniu ligoniu, o demonstracijoje dalyvavę aštuoni jaunuoliai, patraukti baudžiamojon atsakomybėn – kriminaliniais nusikaltėliais.
R. Kalantos pasiaukojimas nebuvo užmirštas ir vėlesniais metais. Jo žūties metinės sukeldavo daug rūpesčių KGB. R. Kalanta tapo pasipriešinimo simboliu, apie jį buvo kuriami eilėraščiai, jis buvo laikomas tikru lietuvių tautos kankiniu (lyginamas su kunigaikščiu Margiriu) ir galbūt net sektinu pavyzdžiu kitiems.
Lietuvoje 1972–1973 m. įvyko dar 13 panašaus pobūdžio savižudybių. KGB pareigūno ataskaitoje teigiama, kad visi tie žmonės buvo arba psichiniai ligoniai, arba alkoholikai. Tarp tų 13 savižudybių galėjo būti ir politinių savižudybių. 1972 m. gegužės 29 d., praėjus dviem savaitėms po R. Kalantos susideginimo, Varėnoje, prieš tai iškėlęs trispalvę, susidegino Stonys; tų pačių metų birželio 3 d. Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius. Istoriografijoje, remiantis pogrindžio spauda, be R. Kalantos, politinėmis savižudybėmis laikomos Mindaugo Tomonio (1975 m. lapkričio 5 d.) ir Antano Kalinausko (1976 m. rugpjūčio 10 d.) mirtys. (1990 m. balandžio 26 d., protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos vykdomą blokadą, Maskvoje susidegino Stanislovas Žemaitis.)

Leave a Comment