Aristotelio būties teorija

Aristotelio būties teorija
Aristotelis buvo Platono mokinys, ir puikiai suvokė jo teorijos prieštaravimus ir trukūmus, du didžiausi iš jų buvo :
1) savo teorijoje Platonas taip ir nepaaiškino ar kiekvieną empyrinį daiktą atitinka atskira idėja ar vis delto 1 idėja yra visų tam tikros rūšies daiktų archetipas.
2) antroji Platono teorijos silpnybė – jos statiškumas, nes joje įdėjų pasaulis paprasčiausiai priešpastatomas daiktų pasauliui.
Todėl Aristotelis savo būties teorija sprendė 2 būdais. Jis mėgino suteikti didesnį realumą empyrinio pasaulio daiktams ir sukurti prielaidą: racionaliai apmąstyti daikto tąsą (t.y joo atsiradimą ir išnykimą). Nagrinėjant būties klausimą savo metafizikoje Aristotelis iškart pabrėžia, kad būties nėra kategorija, o yra tai kas apibrėžiama kategorijų pagalba. Filosofijoje kategorijomis vadinama pačios bendriausios sąvokos kuriomis apibrėžiama siaurenės sąvokos, tačiau pačios jos nėra niekaip neapibrėžiamos. Su Aristotelio teigimu reiškia tai, kad jis faktiškai pripažista jog būtioes neįmanoma aprėpti jokiomis sąvokomis, todėl Aristotelio būties teorijos pagrindinė sąvoka yra ESMĖS sąvoka. Pasak Aristotelio – esmė yra būties reprezetantas daikte, nes jis yra tai, kas daiktą daro juo pačiu, tai yrra: garantuoja juo tapatumą. Būtent esmė yra mąstoma ir pažinime. Aristotelis skiria 2 esmių rūšis:
1) vadinama pirmine esme
2) Antrine esme
Pasak Aristotelio – kiekvieną daiktą sudaro 2 pagrin. Elementai – materija ir forma. Aristotelis pabrėžia, jog daiktas yra neišardoma materijos ir formos vienovė. Nes materiją ir fo

ormą galima išskirti tik abstarkčiai: teorinės analizės lygmenyje. Šis vienovės principas yra vadin., chilemorfizmo. Mėginant vaizdžiai paaiškinti materijos ir formos santyki jau nuo Aristotelio laikų mėgstama lyginti granito luitą ir iš jo išklatą granitinę skulptūra. Šiame palyginime luitas simbolizuoja beformės materiją, o skulptūra – įformintos materijos atvejį. Apskritai Aristotelio būties teorijoje kaip ir Platoniškoje materija yra beformiškumo principas, o forma yra ne kas kita kaip į daiktą perkelta Platoniškoji idėja. Ytin originali Aristotelio būties teorijos ypatybė yra jos dinaminis ir energetinis poveikis. Aristotelis I – asis racionaliai nusako daikto atsiradimo vyksmą naudoj., 3 energetinę pr., tur., sąv.,:
Pirminė esmė yra “štai tai”, būtent: realiai egzistuojantis, individualus daiktas. Tačiau pirminė esmė yra nemąstoma ir nepažini. Tuo tarpu antrinė esmė yra rūšinis arba gimininis daikto apibrėžimas. Ji yrra tikrasis pažinimo objektas ir nusakoma sąvoka. Šitaip Aristotelis teoriją pirmą kartą aiškiai atskiriama vad., esminės arba substancinės ir vad., abcidencinės arba atsitiktinės daikto sąvybės.
Žmogaus esmės klausimas: “žmogus yra protingas ir kalbantis gyvūnas.
Remdamasis šia teorija Aristotelis pereina prie daikto teorijos, kuri filos., dažnai yra vad., 4 priežasčių teorijos vardu. Yra natūralus daiktai ir dirbtiniai (susitetinti ir psichinės energijos). Potencija, energija ir entelechija.

Potencija yra nusakoma principine daikto galimybe būti tuo, kuo jis yra , pagal savo prigimtį.

Energija yra nusakomas realus šios prigimties aktualizavimo la
aipsnis.

Entelechijos sąvoka yra nusakoma tobula energetinė daikto būsena, kuriai esant daiktas visiškai real., savo prigimtį. Ir ši būsena yra galutinis daikto egzistavimo tikslas.

Leave a Comment