pedagoginiai santykiai- vertybiu kurimo mechanizmas

TURINYS

TURINYS 1
VERTYBĖS KAIP GYVENIMO IR TIKSLAS IR ESMĖ 2
VERTYBĖS – AUKLĖJIMO TURINYS 3
VERTYBIŲ ĮSISAVINIMAS 5
UGDYMO KRYPTYS 7
UGDYTOJŲ IR UGDYTINIŲ BENDRAVIMAS 7
PEDAGOGINIAI SANTYKIAI NULEMIANTYS VERTYBIŲ ĮSISĄMONINIMĄ 8
IŠVADOS 11
LITERATŪRA 12VERTYBĖS KAIP GYVENIMO IR TIKSLAS IR ESMĖ
Vertybė – tai kažkas patvaresnio auklėtinio sieloje. Jeigu interesai ir polinkiai bei poreikiai remiasi vertybe, valdančia auklėtinio mintis ir jausmus jie tampa patvaresni, veiksmingiau veikiantys pažinimo galias.
Vertybė – asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes. Kai ji išjudina ta kryptimi jo veiklą, kalbama apie vertybinę orientaciją.
Socialinę istorinę žmogaus, grupės žmonių, visuomenės vertę pirmiausiai apsprendžia jųų vertybinės orientacijos, šių orientacijų sistema t.y. kokius savo veiklos santykius, gyvenimo tikslo prioritetus iškelia žmogus. Vertybės, kuriomis vadovaujasi žmogus yra nelygiareikšmės visos visuomenės požiūriu, jos gali būti teigiamos ir neigiamos, todėl yra nelygiareikšmės. Per dorovines vertybines orientacijas atsiskleidžia pats žmogus išryškėja jo žmogiškumo lygis, egoizmas ar altruizmas, meilė ar neapykanta, pasitikėjimas ar įtarumas. Kiekvienas žmogus gali turėti, išsiugdyti, puoselėti savitą vertybinių orientacijų sistemą. Kiekvienas individas, asmuo gali veikti, daryti įtaką kitiems jį supantiems žmonėms. Tačiau reikia prisiminti, jog kiekviena veertybė kyla iš žmogaus poreikių. Tačiau poreikiai yra įvairūs ir jų tenkinimo būdai taip pat yra nevienodi ir yra besikeičiantys.
Pedagogikai iškyla uždavinys formuojant idealias vertybes, dvasinius, intelektualinius poreikius visa tai įtvirtinti realiame žmogaus gyvenime, jo elgsenoje, veikloje, bendravime, kuris skirtingais am

mžiaus tarpsniais žmoguje reiškiasi naujomis formomis, įgyja naują reikšmę.
Demokratinėje visuomenėje, kuri grindžiama humanizmo principais, dvasingumu, žmogaus vertė matuojama ne tuo, kiek žmogus ima ir kiek turi, bet ir kiek jis duoda, ne tuo, kiek žmogus gyvena, bet kaip gyvena, ne vien tuo, ką žmogus kalba, bet ir ką kalba ir ką veikia, kiek derinasi jo mintys, kalba, darbai, bendravimo su kitais žmonėmis aplinka, būdai. Pilnavertis žmogaus gyvenimas bus tik tada, kai jo vertybės sutaps su vertybėmis, kurias puoselėja visuomenė. Bet vertybes žmogus renkasi pats, laisva valia, savanoriškai apsispręsdamas. Labai sudėtingas ir sunkus darbas norint pažinti žmogų ir jo aplinką, kuri jį veikia ir daro jam įtaką.
Visoje žmogaus vertybių sistemoje pedagogas privalo matyti patį žmogų kaip didžiausią vertybę. Ir kol didžiausias veertybe laikomas ne žmogus, o nesvarbu kas: materialinės vertybės (pinigai, namai, žemė), intelektualinės vertybės (mokslas, menas, protas) ar abstrakčios dvasinės (absoliutas, pranašai, dvasios idėjos) tol nei žmogaus sieloje, jo sąmonėje nei žmonijoje neįsigalės humanizmas, dvasingumas. Taigi, žmogus, žmogiškasis orumas, vieno žmogaus pagalba kitam, žmonijos gyvenimo, jos gerovės ir laimės pamatas. Žmogus – svarbiausia vertybė visoje žmogiškųjų vertybių sistemoje. Kad ši žmogaus vertybė įsigalėtų, svarbiausia, kad žmogus pats gerbtų save, jaustų savo paties vertę, ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir visuomenėje.
Tėvų, pe
edagogų viena iš svarbiausių pareigų formuoti vaikų pasitikėjimo savimi jausmą, parodyti jų žmogiškąją vertę. O tai galima suformuoti tik vengiant konfliktų, stresinių situacijų, užtikrinant normalius tarpusavio santykius, visapusiškai žadinant ne tik protą bet ir sielą.
Įsidėmėtina tai, kad dorovinių vertybių negalima žmogui įteigti jėga, t.y. reikalavimais, prievarta. Geriausias būdas tai padaryti yra demokratiškas kvietimas bei įrodymas gyvenimo pavyzdžiais, taip pat leidžiama pačiam auklėtiniui rinktis vertybių sistemą. Tai ugdo savarankiškumą, laisvą apsisprendimą, atsakomybė už savo pasirinkimą, poelgius, veiklą.
Vertybinių orientacijų sistema, o ypač dorovinė orientacija sudaro gyvenimo pozicijos pamatą. Gyvenimo pozicija pasireiškia per žmogaus veiklos, jo bendravimo su kitais žmonėmis, su jį supančia aplinka būdą, išryškina žmogaus gyvenimo tikslą bei prasmę, to pasėkoje žmogus susiformuoja kaip asmenybė ir reiškiasi kaip individualybė.VERTYBĖS – AUKLĖJIMO TURINYS
Bendrasis auklėjimas nuolat sprendžia uždavinių, kaip padėti ir vadovauti bręstančiam žmogui išreikšti savo “Aš“ ribotame besikeičiančiame pasaulyje naudojantis aukščiausiomis pasaulio vertybėmis: tiesa, tikėjimu, gėriu, grožiu, sveikata. Kai išmokstama gyventi šiomis vertybėmis sakoma, kad žmogus įgijo naują kokybę – tapo asmenybe.
Auklėjimo turinį apibūdina vertybės – auklėjimo procese ugdytinis pasirenka vienokią ar kitokią vertybių sistemą, kuriai jis skiria savo veiklą, savo gyvenimą.
Pagrindinis klausimas yra kokią vertybių sistemą pasirinkti ir kokią vertybę iškelti aukščiausiai. Pagal aukščiausią vertybę galima skirti tokį auklėjimo turinį:
1. Auklėjimas grindžiamas transcendentinėmis vertybėmis – auklėjimo es
smė – bazinės vertybės: siela, pomirtinė laimė, tikėjimas, meilė, viltis, atgaila.
2. Auklėjimas sociocentrinėmis vertybėmis. Aukščiausia vertybė – žmonija, o bazinės – lygybė, humaniškumas, santarvė, taika, darbas.
3. Antropocentrinėmis vertybėmis. Išaukštinama individualybė, bazinės vertybės – laisvė, savęs realizavimas, nauda, nuoširdumas, individualumas.
Pažymėtina, jog auklėjimo praktikoje mėginama jungti šias teoriškai grynas sistemas, išskiriant bendrąsias vertybes. Absoliučiai bendra visoms sistemoms – grožio vertybė, todėl estetinis auklėjimas bet kokioje vertybių sistemoje yra auklėjimo proceso komponentas.
Yra sudaryta vertybių klasifikacija, kurios lemia žmogaus gyvenimo formą:
I. Prigimtinės
1. Veiklumo galimybių
2. Savarankiškumo laisvės
3. Kūrybos realizavimo
4. Paramos
5. Silpnumo įveikimo
II. Egzistencinės vertybės
1. Orientacijos
2. Egzistavimo priemonių
3. Biologinės
4. Kontaktų išgyvenimo
5. Pusiausvyros
III. Praktinės
1. Kvalifikacijos
2. Pažangos
3. Vartojimo
4. Relaksacijos
5. Profesinės
IV. Ekonominės
1. Vertinimo
2. Numatymo
3. Iniciatyvos
4. Patogumo
5. Naudos
V. Socialinės
1. Politinės
2. Teisingumo
3. Pripažinimo
4. Atjautos
5. Pakantumo
VI. Kultūrinės
1. Tiesos
2. Grožio
3. Technologinės
4. Nacionalumo
5. Gėrio
VII. Psichinės
1. Žinojimo
2. Tikrumo
3. Sėkmės
4. Savižinos
5. Tvirtumo
VIII. Dvasinės
1. Santykių tyrumo
2. Išganymo (išlikimo)
3. Intymumo
4. Santūrumo
5. Darnos
Žinant vertybes ir jų reikšmę, lengviau pasirinkti, kurias iš jų būtina skiepyti ugdymui, ir paprasčiau suvokti, kokiomis vertybėmis jos jau vadovaujasi.
Didelę reikšmę žmogaus gyvenime turi dorovės vertybės, dar vadinamos morale.
Savimonės aktyvumas, pasitikėjimas savimi, atgaila, valingumas, savitvarda, žmogiškumas, gailestingumas, dosnumas, pagarba, atlaidumas, žinojimas, tiesumas, atvirumas, minčių tyrumas, taurumas, sąžiningumas, atsakingumas, pakantumas, solidarumas, teisumas, ištikimybė, drausmingumas, saikingumas, tvirtumas, orumas, stropumas, tikslumas, taupumas, partneriškumas, pareigingumas – ši galybė dorybių tik pagrindinės, kurias reikėtų puoselėti kasdien.
Jeigu dorovės vertybės bus suvokiamos, suprantamos, įsisamoninamos ir įprasminamos, galima sakyti, kad jos yra įsisavintos.
Siekiant plėtoti auklėtinių dvasinius santykius su objektyviomis grožio gėrybėmis, kurias tiekia gamta, žmonės, jų santykiai, žmonių darbas, jo rezultatai, menas yra būtinas estetinis auklėjimas. Kokie tie estetiniai jausmai? Tai humoras, sąmojis, gracijos jausmas, didybė, kilnybė, tragizmas, dramatizmas, grožybė, bj
jaurumas, meninis lavinimas. Estetinis auklėjimas susietas su žmogaus meninių kūrybinių galių ugdymu plėtojant vaizduotę, taip ugdoma, suprantanti grožį, kurianti jį, asmenybė.VERTYBIŲ ĮSISAVINIMAS
Psichologiniai procesai, kurių pagrindu vertybės įsitvirtina ir funkcionuoja individo lygmeniu – objektyvi tikrovė, kuri suponuoja išsiauklėjimą ir auklėjimo procesą.
Psichologai ir pedagogai vartoja interiorizacijos sąvoką, kuri reiškia socialinio turinio perėjimą į individualųjį turinį. Tačiau tinkamesnė yra internalizacijos sąvoka, kuri nusako socialinių idėjų, kaip specifinės apibendrintos žmonijos patirties tapsmą asmenybės vidinėmis jėgomis, skatinančiomis auklėtinio socialiai vertingą elgseną ir stabdančiomis jo socialiai nepageidautinus poelgius. Vadinasi internalizacija – ne tiek socialinių idėjų įsisavinimas, kiek jų tapsmas žmogaus gyvenimo būdą reguliuojančiomis dominantėmis. Socialinės idėjos internalizuotos, kai jas užvaldo žmogus ir jis šioms vertybėms tarnauja. Internalizacija gali būti įsisamoninta ir neįsisamoninta.
Auklėtojas auklėtinio asmenybės pozicijos formavimosi procesą valdo sąmoningai, bet auklėtinis to nesuvokia, ir net neturėtų suvokti. Iš tikrųjų sąmoningumas tai ne tiek reiškinio, daikto žinojimas, kiek jo prasmės, reikšmės išskyrimas.
Jau ankstyvoje vaikystėje iškyla reikalas formuoti vidines varomąsias jėgas, taip pat netinkamos elgsenos “stabdžius“. Šiuo reiškiniu grindžiamas laisvasis auklėjimas atsisakius vaiko prievartavimo ir sutelkus dėmesį į ankstyvųjų vidinių elgsenos reguliatorių formavimą. Vaikas, kuris internalizuoja tinkamos elgsenos normas iki to amžiaus, kai suvokia save kaip asmenybę, paaugęs nejunta šių normų “priespaudos“, manosi esąs laisvas, išorės nevaržoma asmenybė. Vaikystėje pirminių vaiko poreikių ir jo sąveikos su aplinka pagrindu formuojasi fiksuotos nuostatos. Auklėjimas tikslingas, jei dėmesys sutelkiamas į pagrindines vertybes, kurios pateikiamos idealaus vaizdinio pavidalu. Vadinasi bazines vertybes atitinkančios nuostatos yra sąlygos, kad tolesnis diferencijuotas auklėjimas būtų rezultatyvus. Šalia nuostatų vartojama įsitikinimų sąvoka – tai “įsisamonintos nuostatos“, tai reiškia, kad auklėtinis atrado vidinį “aš“, suvokė internalizuotas vertybes. Tačiau daugelis nuostatų visą gyvenimą reguliuoja žmogaus elgesį jam to nesuvokiant. Sukaupę teigiamos elgsenos patirtį, realizuodami savo įsitikinimus, auklėtiniai formuojasi svarbiausią bruožą – asmenybės pozicijos autonomiškumą.
Auklėjimo procese perimamos tik tos vertybės, kurios reikšmingos asmenybei, susijusios su jos poreikiais, interesais, siekiais. Jausmai sudaro psichologinį auklėjimo mechanizmų pagrindą.
Vertybių internalizacija priklauso nuo vaiko bendravimo poreikių, ugdytojo pavyzdžio reikšmingumo, namų įvaizdžio, asmeninės ateities įvaizdžio. Taip pat labai svarbu, kad ugdytinio asmenybės pozicija sutaptų su perimamomis vertybėmis, nebūtų psichologinių barjerų, didelę reikšmę turi internalizacijos aktyvumas, auklėtinio savimonė, bei jo asmenybės pozicijos lygmuo.
Taigi, emociniai išgyvenimai, reakcijos, jausmai sudaro psichologinį auklėjimo mechanizmų pagrindą. Auklėjimui turi reikšmės neigiamos emocijos ypač baimė. Vengdamas nemalonių išgyvenimų vaikas reguliuoja savo elgseną, bet ilgainiui pradeda priešintis bauginimui. Vadinasi auklėjimas turi būti grindžiamas maloniais išgyvenimais. Vaiko pozityvias emocijas sukelia ne socialinės idėjos ir jų realizavimas, o suaugusių emocinis požiūris į šias idėjas ir jomis grindžiamą elgseną.
Auklėjimo procese svarbiausia formuoti patvarias elgesio formas, o tai nepasieksim tik reikalaudami laikytis elgesio normų, svarbu skatinti apsispręsti, priimti priimtiną poelgį, kartu prisiimant atsakomybę, už pasirinkimo padarinius. Tikslas pasiektas tada, kai auklėtiniai nori daryti tai, ką jie privalo daryti, kai jiems malonu elgtis taip, kaip dera elgtis, kai psichikoje susilieja motyvai “noriu“ ir “reikia“.UGDYMO KRYPTYS
Pedagoginė praktika žino dvi pagrindines ugdymo tikslų siekimo kryptis. Autoritarinė – ugdytojas įsivaizduoja, kad aplinkiniai turi jo besąlygiškai klausyti. Jis ieško būdų, priemonių kaip pajungti sau ugdytinį, kas susiaurina ugdytinio savarankiškos veiklos sferą, skatina paklusnumą, skaldo vaikų bendruomenę. Pagrindiniai bendravimo metodikos bruožai – įsakymas, nurodymas, instrukcija, papeikimas, nenuoširdumas. Auklėtojas siekia vaikus laikyti savo valdžioje, iniciatyva priklauso jam, tačiau tai neskatina vaikų įsijungti į bendravimą. Sukuriama nepalanki bendravimo atmosfera, vyrauja neigiamas emocinis fonas, pabrėžiama distancija tarp auklėtojo ir auklėtinių.
Demokratinė kryptis siekia sudaryti palankiausias sąlygas ugdytiniui atsiskleisti, tobulėti, stiprinti jo pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą savęs vertinimą. Pagrindiniai bendravimo būdai – prašymas, patarimas, informavimas. Svarbiausi principai, kuriais turi vadovautis pedagogas – globa (rūpinimasis ugdytiniu, pagalbos teikimas), teisingumas (objektyvumas sprendžiant problemas), atvirumas (veiksmai yra žinomi, neslepiami), jautrumas. Demokratiškam stiliui būdingas draugiškų santykių palaikymas, pasitikėjimas, pagarba, atvirumas, vaikų skatinimas ir aktyvinimas, sudominimas įtraukiant į veiklą. Tokie bendravimo rodikliai sąlygoja teigiamą situacijų emocinį foną.UGDYTOJŲ IR UGDYTINIŲ BENDRAVIMAS
Pedagoginis bendravimas – pedagogo su auklėtiniais pamokoje ir po jos, bendravimas, siekiantis sukurti psichologinį klimatą. Svarbiausias dalykas – tai santykių darna, nuoširdumo, abipusės pagarbos atmosfera klasėje ir nepamokinėje veikloje. Ugdytojui neradus “bendravimo rakto” -nesugebant bendravimo stiliumi, forma sužadinti ugdytinio noro bendrauti – pedagoginė sąveika neužsimezga. Visos auklėtojo pasakytos teisybės “pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina” nepalikdamos pėdsakų auklėtinio sąmonėje.
Vertybiniu požiūriu ugdytiniui tenka gretinti savo teikiamas vertybes su ugdytinio turimomis, įveikti nepageidaujamas, pasiekti savo teikiamų vertybių internalizacijos, o tai galima pasiekti tik tapus vyresniuoju draugu – partneriu, bet ne valdovu.
Mokytojas veikia remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias, todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis. Būtina saugios demokratinės atmosferos sąlyga – pagarbus mokytojo požiūris į kiekvieną mokinį, jo mintis, jausmus, darbo tempą, taip pat į neatlikimą kai kurių užduočių nereikalaujant pasiaiškinti, pasiteisinti.
Taigi, pedagoginis bendravimas turi didelę įtaką tarpusavio santykiams, atmosferai, bei auklėtojo tikslų įgyvendinimui.PEDAGOGINIAI SANTYKIAI NULEMIANTYS VERTYBIŲ ĮSISĄMONINIMĄ
Auklėjimo humanistinis kryptingumas apibūdina pagrindinį reikalavimą vertybių sistemai, kuri sąlygoja auklėjimo turinį. Šis principas teigia, jog auklėtojas turi teisę pasirinkti bet kurių vertybių sistemą, kurios struktūroje žmogus kaip vertybė užima dominuojančią vietą. Dorovinė pozicija formuojasi sėkmingai kai auklėtiniai skatinami ir pratinami daryti gerus darbus, estetinė pozicija – kai jie prasmingai bendrauja su grožiu. Auklėjimo sistemingumas duoda puikių rezultatų, kaip ir bendradarbiavimas, kai auklėtojas atlieka patarėjo, konsultanto, padėjėjo funkciją, skatindamas pačius auklėtinius organizuoti savo veiklą, gyvenimą. Šiuo principu nusakoma, kad auklėtojo ir auklėtinių santykiai turi būti demokratiški, grindžiami abipusės pagalbos ir reiklumo vienove.
Auklėjant svarbu remtis teigiamais auklėtinių bruožais, juos puoselėti, per juos ugdyti požiūrį į tikrovę, formuoti asmenybės poziciją. Reiklumas be pagarbos asmenybei, ją įžeidžia. Kai asmenybė įžeidžiama, kyla neigiamos emocijos, kyla nusistatymas ne tik prieš auklėtoją, bet ir prieš jo skelbiamas idėjas. Kai pedagogas negerbia auklėtinių, jie nepriima perteikiamos socialinės patirties ir bando ieškoti “savų” elgesio principų.
Mokiniai priima auklėtojo teikiamas tiesas priklausomai ne tik ką auklėtojas sako, bet ir kaip tai sako. Jei mokytojas reikalauja, grasina, mokiniai reaguoja pykčiu, ironija, užsispyrimu. Pasiekiamas atvirkštinis rezultatas – mokiniai ne tik, kad neseka teigiamomis tiesomis ir vertybėmis, bet atsiranda dažniausia išraiška – mokytojo neklausymas, tada neigiamas reagavimas ir emocijos skatina griežtas bendravimo formas, bet šiuo atveju atsiranda uždaras ratas – mokiniai nereaguoja į tai, koks būdas tampa neefektyviu. Tačiau auklėtojui sukūrusiam draugišką pasitikėjimo ir pagarbos atmosferą atsakoma teigiama reagavimo išraiška – pritarimu, sutikimu, šypsena, džiaugsmu, pagaliau savo poelgių apmąstymu.
Galima teigti, jog tas pačias vertybes aiškinant skirtingų charakterių ir požiūrių mokytojams skirtingas būna ir poveikis mokinių psichikoje. Jei mokytojas patinka ir yra autoritetas, jo skleidžiamos tiesos, dorovinės, estetinės vertybės mokinių sąmonėje įsitvirtina kaip idėja, kuria mokinys nori pats vadovautis savo poelgiuose ir gyvenime, nes prieš akis turi puikų pavyzdį. Na, o jei tos vertybės brukamos per prievartą mokytojo, kurio mokiniai nemėgsta, tai ir tos pačios vertybės įsisamoninamos kaip atgrasios ir nereikalingos, jos tiesiog atmetamos.
Vertybių internalizavimą vaiko psichikoje lemia tokie veiksniai, kaip mokinių ir mokytojų santykiai per pamokas, mokinių darbo kontrolė, namų darbų krūvis, mokytojo požiūris į atskirus menkesnių gabumų mokinius, diferencijuotą darbą su gabesniais mokiniais.
Mokinius žeidžia, jei duodamas per didelis krūvis, atsiranda nepasitikėjimas nespėjus atlikti gerai ir laiku, taip pat neigiamą įtaką turi mokytojo vaikų diferencijavimas į blogus ir gerus, tai žeidžia savigarbą atsiranda priešiškumas ne tik mokytojui ir jo reikalavimams ar prašymams, bet ir kitiems klasės draugams.
Auklėjime svarbu prisitaikyti prie vaiko, pažiūrėti į pasaulį jo akimis, tada galima bus veikti ir jo psichiką. Mokinys daug ką įsisavina pats to nesuvokdamas. Anksti įgytos tvirtos nuostatos apgina nuo blogos įtakos.
Auklėjimui svarbiausia emocija – malonumas. Žmogus priima tas vertybes, kurios jam malonios. Kai siejame malonumą su vertybėmis, tada jos įsitvirtina, gali būti įskiepijamos įtaigos būdu. Svarbu rasti kelią kaip parodyti, kad vertybės problematiškos. Formuojant problemas, keliant uždavinius ir neduodant atsakymo pasiekiama didesnė įtaka nei pateikus atsakymą. Skatinti turėti idealą ir jo siekti, teikti teigiamas emocijas – auklėtojui būtini veiksmai, siekiant įtvirtinti vertybes. Reikia, kad pamokos būtų meniškos arba sudomintų mokinį jo interesų lygmenyje – tada mokinys įsitvirtina sąmoningai arba nesąmoningai, laikui bėgant, vertybės tampa jo asmeninėmis nuostatomis.
Auklėjamasis pobūdis priklauso nuo turinio, koki.os vertybės teigiamos. Vertybės yra mokymo turinyje, jų atskirai iškelti nereikia, arba įvedama atskira disciplina vertybėms pateikti.
Pavyzdys – veiksminga auklėjimo priemonė. Psichologinis pamatas yra faktas, kad vaikų ir net suaugusių pasąmonė turi ypatybę identifikuoti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną, net eiseną ar gestikuliaciją. Taip jie lavinasi ir auklėjasi. Yra patrauklių pavyzdžių, kuriuos siekiama imituoti, mėgdžioti, darytis į juos panašiam, vadinasi, pradinis pavyzdys gali tapti viso gyvenimo idealu. Asmeninis pavyzdys atsirenkamas iš artimos aplinkos. Auklėtiniams jis būna mokytojas, tėvas, klasės vadovas. Pedagogas siekia būti geras pavyzdys, santykiaudamas su auklėtiniais, kolegomis darbe.
Asmeninio pavyzdžio kaip metodo taikymas, pareikalauja iš pedagogo mokamai panaudoti savo asmenybės saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, temperamentą, charakterį, sugebėjimus, žinias. Vadinasi, asmeninis pavyzdys yra valdomas, kuriamas savęs paveikslas kitiems ir sau. Jeigu šis paveikslas tinkamai sukurtas, jis įgyja didelę auklėjančiąją jėgą, kuri padeda formuotis vertingoms asmenybės savybėms, o blogas pavyzdys – blogoms, žalingoms. Pavyzdžio stiprinimo būdas – santykiai su auklėtiniais ir pedagoginis taktas.
Asmeninis pavyzdys gali įtakoti. Taigi, kokia asmenybė gali tai padaryti? Visiems žinoma, kaip dėmesingai klausoma ir tikima žmogumi, kuris yra įžymybė. Garsiam ir geram mokytojui lengva paveikti mokinių interesus, organizuoti veiklą. Sutelktas dėmesys, visiškas tikrumas savo tiesa, sugebėjimas parodyti savo teiginių pranašumą, nepalaužiamą valią, taip pat patrauklumas, kultūra, paprastumas labai stipriai įtakoja mokinį ir jo sąmonę. Auklėtiniai patiki tokiu mokytoju, nes jis, jų žodžiais tariant, yra geras ir išmintingas. Su juo norima bendrauti, išgirsti jo nuomonę įvairiais klausimais, būti arti jo. Toks asmeninis pavyzdys vaikus priartina prie mokytojo, jie myli jį ir ta meilė tampa imli. Ji godžiai geria visą geriausią, kas tik yra auklėtojo pavyzdyje.
Mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis. Daugiausiai mokiniai žavisi ir seka tokiais mokytojais, kurie moka perteikti savo gyvenimišką patirtį, sugeba betarpiškai bendrauti, pasižymi asmeniniu žavesiu, patirtimi, meile žmonėms ir savo darbui, gebantys uždegti ir patraukti paskui save.
Atvirų, pozityviai orientuotų auklėtojų mokiniai yra nuoširdesni, labiau priimantys kitus žmones ir jais pasitikintys, mokantys užjausti ir suprasti. Mokiniai džiaugiasi galimybe aprašyti ir papasakoti apie nuoširdžius santykius, supratimą ir pagarbą.
Negatyviai orientuotų mokytojų mokiniai užsidarę arba priešiški, su padidintu nerimo, baimės, nepasitikėjimo jausmu. Paprašius papasakoti apie tarpusavio santykius, jie taip pat džiaugiasi, tik tas džiaugsmas paremtas galėjimu išreikšti nepasitenkinimą nemėgstamais mokytojais. Todėl tampa aiškus jų nenoras mokytis, drausmės stoka, abejingas požiūris į mokymąsi ir pačią mokyklą.
Neigiamai orientuoti mokytojai privalo keisti savo požiūrį ir įsitikinimus, pagaliau turi suvokti, jog negali pagreitinti asmenybės tobulėjimo reikalaujant, liepiant, įsakant, baudžiant, skubinant, raginant, stumdant, traukiant. Svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikui augti, atsiskleisti, suvokti save ir aplinką.
Autoritariškos visuomenės, kurioje gyvename nuostatos sąlygoja mokinių nepasitikėjimą savimi, blogą savęs vertinimą, tai veikia jų santykius su bendraamžiais ir sugebėjimą mokytis. Tik nebijantys klysti ir būti už klaidas baudžiamas, vaikas gali būti kūrybiškas, ieškantis, bandantis, atviras, sąžiningas, stropus ir tvirtas.
Kreipiantis į vaiką vardu, dalijantis su juo gyvenimo smulkmenomis, būnant prieinamu vaikams, jie supranta, kad jie rūpi mokytojui ir yra svarbūs, taip stiprinama jų savigarba, o tuo pačiu įskiepijamos tokios vertybės kaip žmoniškumas, pagarba, orumas, savitvarda, tiesumas, atvirumas. Jei mokytojas reiškia savo jausmus atvirai, nuoširdžiai mokiniai jaučiasi saugūs. Svar.bu rašant pažymį įtikinti, kad vertinamas ne vaikas kaip žmogus, o jo tam tikra veikla. Taip jis supras, kad kiti jį vertina pagal jo poelgius ir stengsis pateisinti pasitikėjimą, nenuvilti.
Auklėjimas yra sistemingas ir sėkmingas, kai auklėtojas žino kokių rezultatų jau pasiekta ir ko dar trūksta auklėtiniams, kiek veiksminga auklėjimo veikla, jos komponentai. Šitai suvokdamas auklėtojas gali nuosekliai organizuoti auklėjimo procesą, paremtą humanistiniais santykiais.IŠVADOS
Norisi tikėti, jog laikui bėgant mokytojai atsisakys nusistovėjusių santykių ir atsisuks veidu į mokinius, jų problemas. Skatins jų pasitikėjimą, sugebėjimus, o to pasėkoje mokiniai gebės vertinti savo poelgius ir pagrįsti šį vertinimą: netinkami poelgiai bus nepriimtini emociniu pagrindu, o tinkami sukels malonius išgyvenimus ir pasididžiavimą savimi.LITERATŪRA
1. Stulpinas S. Ugdymo metodikos bruožai. – Š., 1995.
2. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. – K.: Technologija, 1993.
3. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Egalda, 1995.
4. Bitinas B. Auklėjimo procesas. – Š., 1995.
5. Jovaiša L. Hodogetika. – Agora, 1995.
6. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. – V., 1996.
7. Bitinas B., Rajeckas V. Pedagogika. – V.: Mokslas, 1981.

Leave a Comment