Pedagogikos teorija

Pedagogika ir jos objektas

Žodis “PEDAGOGIKA” kilęs iš graikų kalbos žodžių PAIS, PAIDOS (vaikas); AGEIN (auklėti).
Pedagogika, išvertus iš graikų kalbos, reiškia ugdymas; ugdymo menas. Šiandien sakoma – ugdymo mokslas.
Pedagogika, kaip mokslas, tiria ugdymą kaip visuomeninį reiškinį.
Lietuvoje žodis pedagogika reiškia vaiko ugdymas, tačiau yra ir suaugusiųjų ugdymas, vadinasi, žodis pedagogika neapima visų gyvenimų tarpsnių, todėl buvo pasiūlyta suaugusiųjų mokymą vadinti andragogika. Graikai turėjo žodį ANDROGOS – vyrų mokymas. Žodis andragogika reiškia suaugusiųjų mokymas, o žodis pedagogika – žmonių iki 18 metų mokymas. Edukologija aprepia viisas pedagogikos šakas. Edukologija – visų amžiaus tarpsnių mokymas.
Žodis ugdymas pasiskolintas iš sodininkų kalbos, nes jis reiškia auginimą. Kaip augalas, taip ir žmogus turi augti, bręsti bei tapti asmenybe, būti naudingas visuomenei.
Pedagogika moksle kaip mokslas atsirado XVIII a. antroje pusėje. Vokiečių filosofas E. Kantas dirbo Karaliaučiaus universitete, kur dėstė filosofiją. Keldamas filosofines idėjas (1773-1775m.), siejo jas su žmogaus ugdymu. Jis vienam Vokietijos miestelio mokytojams pasiūlė atlikti pedagoginį eksperimentą, kurį reikėjo fiksuoti, matuoti, užrašyti, o galiausiai ir apibendrinti. Tokiu būdu E. Kantas iššvadavo pedagogikos mokslą iš filosofijos glėbio. Po Kanto iniciatyvos pedagogiką pradėjo dėstyti kaip atskirą mokslą.
Pedagogika tiria tą tikrovės sritį, kuri yra ugdymas.
Ugdymas – tai sąveika, ryšys. Pedagogikos sąveika yra bendravimas.
L. Jovaiša ugdymą apibrežia taip:
Ugdymas – žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jė

ėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis.
Pilnutinio gyvenimo kūryba: kai žmogus patenkintas, dalinasi savo žiniomis, jis gyvena pilnutinį gyvenimą.
Pedagogikos teorija teigia, jog jei žmogus pats to nenorės ir niekas jam nepadės, tai jis nieko nepasieks.
Tomas Akvinietis teigė, kad negalima kištis į kito žmogaus tobulėjimą.
Saviraiškos priemonės yra vidinės ir išorinės. Vidinės: mąstymas, kalba, valia, charakterio savybės ir pan. Išorinės: knygos, internetas ir pan.

Ugdymas ir jo funkcijos

Ugdymo funkcijos:
1. auginimas (globojimas)
2. švietimas
3. mokymas
4. formavimas
5. auklėjimas
6. lavinimas
7. veikdinimas
8. prusinimas
– Auginimas –
Auginimas – pati elementariausia funkcija, nes gimęs vaikas yra prižiūrimas, saugomas. Ši funkcija yra pirmapradė ugdymo funkciija. Globojamas individas pajėgia patenkinti savo biologinius poreikius, yra mokomas laikytis gyvenimo normų, saiko, savidrausmės, gerbti ir saugoti savo žaislus. Taip pat yra atvejų, kai globa gali užsitęsti, nes yra vaikų su negalia, todėl jiems globa reikalinga visą gyvenimą.
– Švietimas –
Švietimas realizuojama peer mokymą. Švietimas – kultūrinės informacijos perdavimas – priėmimas ir grįžtamųjų ryšių organizavimas rengiant jaunimą ir suaugusiuosius socialiniam gyvenimui.
– Mokymas –
Mokymas – tai pagalba ir vadovavimas mokymuisi ir išmokimui. Mokymas – labai metodiška pagalbos sistema tiek individui, tiek grupėms, kurios siekia vertybių, nes mokydamiesi pažįsta vertybes. Mokymo paskirtis yra išmokyti, auklėti ir lavinti. Pirmiausia lavinamos funkcinės galios (mąstymas ir pan.)
– Formavimas –
Formavimas – tai toks ugdytinio veikdinimas, kai ugdytinis įgyja naują savo psichinių, fizinių, kultūrinių savybių kokybę. Mokymo procese vykdomas ugdytinio veikdinimas, t. y. skatinimas, sąlygų sudarymas ve

eiklai. Psichinės savybės: pirmoje klasėje mokinys greitai pavargsta, tačiau bėgant laikuijo dėmesys stiprėja. Fizinės savybės: žmogus atlikdamas įvairius pratimus, stiprina savo kūną.
– Auklėjimas –
Auklėjimas – tai santykių su mikro ir makro aplinka transcendentine būtimi reguliavimas. Santykių su mikro ir makro aplinka: filosofai – idealistai žmogų pavadino mikro aplinka. Pirmiausia žmogus turi sugyventi pats su savimi. Makro aplinka – tai žmogų supanti aplinka, kurią jis pats ir teršia. Auklėjimo paskirtis: teikti vertybesir formuoti asmenybę. Auklėjimas vyksta mokymo procese.
– Lavinimas –
Lavinimas – psichinių galių plėtojimas, praktinių įgūdžių, mokėjimų formavimas. Psichinės galios lavinamos kultūrinių žinių pagrindu.
– Veikdinimas –
Veikdinimas – tai sąlygų prigimtinei individo saviraiškai sudarymas. Saviraiškoje aktualizuojami dvasiniai, kultūriniai ir materialiniai poreikiai. Veikdinant plėtojamas aktyvumas, veiklumas, spontaniškumas, kūrybiškumas. Prigimtinės savybės: veikti, pažinti save, atsiskleisti.
– Prusinimas –
Prusinimas įgalinatai, kad individas formuotų savo kompetenciją ir inteligenciją.

Ugdymo sritys

Egzistencinė sritis: Egzistencija – gyvenimas, buvimas. Žmogus atėjęs į pasaulį turi tam tikrus poreikius. Pirmiausia išgyvenimo poreikių patenkinimas, paskui pažinimo. Žmogus nevisada sugeba savo poreikius patenkinti, jam nuolat trūksta saiko, kultūros, todėl neišvengiama globa siejama su ugdymo funkcija. Neišvengiama sauga, globoja šeima, mokytojai.
Kultūrinė sritis siejama su egzistencine sritimi, nes žmogaus prigimtį reikia kultūrinti, todėl mokymas veda į kultūrą. Teikiama informacija turi būti suprantama, teisinga, kompetetinga, nes tik tokiu atveju lengvėja žmogaus gyvenimas, bendravimas.
Psichinė sritis. Žmogus mokomas ir besimokydamas lavėja ir yra au

uklėjamas. Lavinamos protinės (intelektualinės) galios, taurinamos emocijos. Mokydamasis žmogus stiprina savo valią, įdiegiamos grožio, gėrio ir tiesos vertybės.
Prakcinė sritis. Prakcija – tai veikla, judėjimas. Esminė praktinė veikla – mokymas ir išmokimas. Ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla yra žaidimai, vėliau – mokymasis, o suaugusiojo – mokymas ir darbas. Darbas reikalauja ne tik žinių, bet ir drausmės, ugdo charakterio savybes.

Mokymosi proceso struktūra

Mokymas ir mokymasis susideda iš:
1. mokymo turinio;
2. tikslų;
3. principų;
4. dėsnių;
5. metodų;
6. priemonių;
7. mokytojų;
8. mokinių;
9. bendravimo;
10. mokymo situacijų;
11. grįžtamosios informacijos;
12. kontrolės ir savikontrolės.
– Mokymosi turinys –
Mokymo problemas nagrinėja pedagogikos mokslo šaka – didaktika. Didaktika – tai mokymo ir mokymosi mokslas. Mokymo procesas yra dvipusis: vienoje pusėje yra mokytojai, kitoje – mokiniai. Tai, ko mokiniai mokosi, yra mokymo turinys. Ko reikia mokyti mokinius, visada buvo aktuali problema. Kuo toliau, tuo mokmosi problema didės. Mokymo turinys yra įteisintas dokumentuose. Švietimo skyrius sukuria švietimo planus, kur nurodo kiekvienos klasės mokymosi savaičių, pamokų skaičių.
Mokymo turinys dar įteisintas valstybiniame dokumente – mokymo plane. Mokymo planas yra surašomas mokymo programose, kurios yra antrasis dokumentas, kuris apibrėžia mokymosi turinį.
Mokymo programos – didaktiškai pagrįstas valstybės dokumentas, kuriame nurodoma atskirų dalykų apimtis, turinys ir svarbiausi mokymo reikalavimai, kuriuos įvykdžius baigiamas tam tikro kurso dalykas.
Programos gali būti:
• integruotos (joje jungiamos skirtingų mokslo dalykų temos);
• linijinės (aukštesniosioms klasėms dėstomi nauji dalykai);
• koncentrinės (aukštesniosioms klasėms teikiamos tos pačios temos, tik sudėtingesne forma).
Mokymo programų struktūra:
• paaiškinimai (tikslai, uždaviniai);
• turinys (ko mokyti, nurodomos temos, po

otemės);
• vertinimo normos;
• mokymo priemonių sąrašas;
• metodinė literatūra mokytojams.
Mokymo turinys įteisintas ir vadovėliuose. Vadovėliai rašomi orientuojantis į mokymo planus. Vadovėlis – pagrindinis rašytinis mokymosi šaltinis, kuriame pateikiama kurio nors mokomojo dalyko programos numatytas turinys. Vadovėliams keliami reikalavimai:
• dalykiniai. Turi atsispindėti naujausi mokslo pasiekimai. Vadovėliuose turi būti garantuotas medžiagos prieinamumas. Vadovėlių turinys turi atitikti programą. Medžiaga vadovėliuose turi būti teikiama sistemingai ir sunkėjančia tvarka;
• didaktiniai. Turi būti pakankamai užduočių, klausimų, išvadų, apibendrinimų, kurie būtų pateikti skyriaus gale;
• psichologiniai. Vadovėlio kalba turi būti turininga, vaizdinga, tiksli, emocinga, suprantama;
• sanitariniai – higieniniai. Neturi kenkti sveikatai, t.y. tinkamas šrifto dydis, tinkamas spalvų derinys;
• techniniai. Turi būti kokybiškas popierius, įrišimas, patvarūs viršeliai, forma;
• estetiniai. Patrauklus turiniu, forma, išdėstymu.
– Mokymo tikslai –
Tikslais pradedamas ugdymo procesas. Tikslą reikia žinoti, mobilizuoti. Tikslai nukreipia besimokančius reikalinga linkme. Tikslai turi būti skelbiami, įsisąmoninami, suprantami.
Tikslų grupės:
• pažintiniai tikslai. Tai žinojimas ir supratimas. Žinojimas – tai informacijos priėmimas ir jos tikrumo, teisingumo išgyvenimas. Žinojimas išreiškiamas vidine ir išorine kalba. Supratimas – labai sudėtingas mąstymo procesas. Kad žmogus suprastų, reikia įsisavinimo ir įprasminimo;
• lavinamieji tikslai. Tai mokėjimai ir sugebėjimai. Mokėjimai – tai gebėjimas tiksliai veikti. Sugebėjimai – tai vidinės asmens savybės, kurios lemia veikimo sėkmę tiek teorinėje, tiek praktinėje srityje. Bendrieji sugebėjimai ugdomi bendrojo lavinimo mokykloje. Bendirji sugebėjimai: atminties veikla, mąstymas, vaizduotė, psichomotorika. Specialieji sugebėjimai. Profesiniai sugebėjimai ugdomi aukštosiose mokyklose. Gebėjimas – tai fizinė ar psichinė jėga atlikti tam tikrą veiksmą. Fizinio gebėjimo pagrindas yra sveikata; psichologinio – intelektas; pedagoginio – žinios, įgūdžiai, mokėjimai; socialinio – teisė veikti;
• auklėjimo tikslai. Įsitikinimų formavimas: požiūrio į gamtą, žmogų, visuomenę formavimas. Dorovinis elgesys – tai teigiamų laisvai pasirenkamų poelgių visuma.
– Mokymosi proceso dėsniai ir dėsningumai –
Dėsniai – tai kaskart pasikartojantys tie patys reiškiniai. Kiekvienas mokslas turi savo dėsnius ir dėsningumus. Dėsnis – tai būtinas ryšys tarp įvykių (reiškinių), vykstančių tam tikroje pedagoginėje sistemoje vienodomis sąlygomis ir sukeliančių pastovius padarinius (reiškinius).
Dėsniai:
Visuomenės istorijos, kultūros ir mokymo proceso sąveika. Mokykla priklauso nuo konkretaus laikmečio, visuomenės poreikių, socialinių poreikių. Visuomenė visada užsako, kokį žmogų turi lavinti mokykla. Mokymo turinys sudaromas toks, kad galėtų mokytis. Mokyklos, specialios mokyklos, universitetai, kolegijos išugdo žmones. Nuo to, kaip jie išauklėti, priklauso ir pati visuomenė.
Mokymo ir mokymosi vienovės dėsnis. Mokymasis yra psichinė veikla. Mokymo, išmokimo ir mokymosi procesuose keičiasi mokinių psichiką: tobulėja vaizduotė, mąstymas, atmintis. Tvarkingai organizuotas mokymas žmogui nekenkia. Mokymas keičia asmenybę teigiama prasme, kiekvienas keičiasi pagal savo galimybes. Platonas išskyrė tris žmonių kategorijas: vieni turi būti kariais, kiti – valdovais, o likusieji – duonos augintojais. XVIII a. Herbecijus sakė, kad ugdymas viską gali. XX a. antroje pusėje rusų pedagogas Ganelidas sakė, kad mokymuisi daugiau įtakos turi išorinės sąlygos. Taip pat sakė ir Gučas. Kalbant apie šį dėsnį gyvame ugdymo procese mokytojai turi nepamiršti, kad kiekvienas mokinys yra individualybė; informaciją priima nevienodai; reikia paisyti psichologinių ypatumų.
Mokymo ir auklėjimo vienovės dėsnis. Ugdymo procese (pamokoje) auklėja viskas: mokymo medžiaga, metodai, bendra tvarka ir santykiai (vidiniai išgyvenimai). Formuojamos dorinės nuostatos, ugdoma pasaulėžiūra, formuojami bendravimo užduotys ir ugdomas socialumas. Mokymas visada auklėja. Veiksniai, kurie auklėja:
1. objektyvūs veiksniai (mokymo turinys; tikslai; uždaviniai ir visa mokymo proceso logika);
2. subjektyvūs veiksniai (žmonės; mokytojai ir mokiniai; mokymo organizavimas; mokinių nuostatos; motyvacija; veikla; santykiai).
Auklėjimo galia priklauso nuo dalyko. Ypatingai auklėja muzika, vaizduojamieji menai, nes jie taurina jausmus, pakelia dvasią. Taip pat auklėja mokymo metodai, mokytojo asmenybė.
Loginio ir kūrybinio mąstymo mokymo dėsnis. Mokyklos uždavinys – ugdyti logišką, kūrybišką ir nuoseklų mąstymą. Visuomenėje išskiriami žmonės – intelektualai, kurie sugeba kalbėti logiškai, analizuoti, aiškinti. Loginio mąstymo tęsinys yra kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas yra kūrybinės veiklos pagrindas. Kūrybiškai mąstyti tai:
1. gebėjimas įžvelgti ir įvardinti sunkią problemą;
2. noras, pasiryžimas tą problemą išspręsti;
3. procesas. Žmogus spontaniškai atsirenka medžiagą, ją analizuoja, įvertina;
4. originalus mąstymo rezultatas.
Kūrybiškumas yra aukščiausia savarankiškumo apraiška.
Stropumo ir mokymosi sekmės sąveikos dėsnis. Esmė: be stropumo nėra sekmės, be sekmės – stropumo.svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad besimokantiems sektųsi. Šis dėsnis užtikrina mokinių aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis ir sudaro sąlygas savarankiškumui, kūrybiškumui. Mokytojai, įgyvendinantys šį dėsnį, individualizuoja kiekvieną mokinį, tai yra, jis atsižvelgia į mokinio sugebėjimus, gabumus ir panašiai. Sekmė priklauso ir nuo to, kaip mokytojas vadovauja mokymuisi.
Veiklos rezultatų žinojimas ir objektyvaus vertinimo ryšio dėsnis. Žmogaus tikslas yra tobulėti, todėllabai svarbu žinoti veiklos rezultatus. Kai žmogus žino savo veiklos trūkumus, tada jis gali apmąstyti daugelį dalykų, todėl mokytojai turėtų stengtis objektyviai įvertinti. Įgyvendinant šį dėsnį vertinimas turėtų būti taktiškas, tai yar, mokytojas, vertindamas rezultatus, turi būti saikingas. Jis neturi “užmušti” mokinio noro mokytis pastabomis, kurios įžeistų, nepamiršti gero žodžio parašyti.
Šalia dėsnių yra ir principai, kurių nevisada laikomasi.
Vaizdumo principą konkretina šios taisyklės:
1. eiti nuo konkrečių, jutimais suvokiamų tikrovės elementų analizės prie apibendrinimų, abstrakcijų;
2. vaizdumo principą taikyti visose klasėse. Dažniau kaip priemonė mokslinėms išvadoms pagrįsti, žinioms sieti su praktika;
3. jutiminį vaizdumą sieti su žodžiu, objektą suvokti kaip visumą. Išnagrinėti komponentus, vėl grįžti prie visumos, sujungti į ją komponentus;
4. vaizdumą taikyti įvairiais tikslais:
a. pastabumui ugdyti;
b. pažintiniams, kūrybiniams sugebėjimams lavinti;
5. taikyti įvairias vaizdumo priemones: natūralias, dirbtines, simboliškas, dinamiškas, statistiškas.
Sąmoningumo bei aktyvumo principą apibūdina šios taisyklės:
1. naują medžiagą sieti su patirimu;
2. mokyti mokinius skirti esminius dalykus nuo neesminių, lyginti faktus, daryti išvadas, apibendrinimus;
3. reikalauti pagrįstų (argumentuotų) atsakymų, teiginių įrodymo – tobulinti loginį mąstymą;
4. mokyti mokinius mokymosi būdų, pažintinių veiksmų;
5. mokyti žinias sieti su praktika, kūrybiškai mąstyti;
6. padėti suprasti mokymosi ir darbo rezultatus, teisingai juos vertinti;
7. stiprinti mokymosi motyvus.
Prieinamumo principo laikytis padeda šios taisyklės:
1. mokyti eiti nuo žinomo prie nežinomo, nuo lengvo prie sunkaus, nuo artimo prie tolimo, nuo paprasto prie sudėtingo;
2. atsižvelgti į mokinių amžių ir individualias savybes, sugebėjimus, veiklos stilių, charakterius, idealus;
3. sistemingai tirti kiekvieno mokinio žinias, mokėjimus, įgūdžius ir patirtį, prie jų derinti mokymosi turinį;
4. prognozuoti mokymo būdus, kurie padėtų mokiniui įsisavinti žinias, mokėjimus, įgūdžius, lavinti fizines ir psichines jėgas bei sugebėjimus;
5. taikyti diferencijuoto ugdymo metodus;
6. skatinti mokinius analizuoti, vertinti veiklos rezultatus.
Tvirtumo principą konkretizuoja šios taisyklės:
1. žinias sieti į sistemą, sieti su giminingomis žiniomis;
2. žinios turi būti sąmoningos, teisingos, o mokėjimai ir įgūdžiai – įprasminti;
3. taikyti įvairių rūšių užduotis, pratimus, darbo tikslas mokiniams turi būti aiškus;
4. metodai taip pat turi būti įvairūs;
5. nauji teiginiai turi remtis senaisiais;
6. sunkinti suvokimo ir įtvirtinimo darbus, kontroliuoti žinias.
Vadovavimo ir mokinių savarankiškumo derinimo principas:
1. ugdymo procese reikia nepamiršti, kad vaikas iš prigimtiesyra aktyvus ir savarankiškas. Aktyvumas ir savarankiškumas yra įgymiai;
2. taikant šį principą, mokytojai turi plėtoti savarankiškumą, ugdyti kūrybiškumą.
Frontalaus, diferencijuoto ir individualaus mokymo derinimo principas:
Frontalus mokymas – tai visų kolektyvinis mokymas pagal vienodas užduotis.
1. reikalauja pažinti mokinių individualybes, interesus, psichines savybes, dėmesį, valią, sveikatos būklę, jautrumą. Pažįstant individualybes, skirti užduotis atitinkančias mokinių individualumą.
Diferencijuotas mokymas – mokinių skirstymas į grupes pagal individualumą.
1. individualizavimas (mažesnės grupės) ir diferencijavimas (didesnės grupės) panašūs. Reikia sugalvoti tokias užduotis, kad gabieji gautų užduotis pagal savo gabumus, o taip pat ir silpnesnieji turi gauti sunkesnes užduotis.

Mokymo kryptys

1. pati seniausia mokymo kryptis yra dogmatinė, kuri gyvavo iki viduramžių. Esmė: iš mokinių reikalavo įsiminti gatavus teiginius. Mokiniai nieko nesuprato, nes tik kartojo tai, ką sakė mokytojai. Mokslas buvo neįdomus, o mokytis skatino bausmėmis. Visas mokymosi krūvis, darbas buvo suverčiamas mokiniui. XVI – XVII a. Vakarų Europoje atsiranda šviesių žmonių, kurie kritikavo tokį mokymo būdą (F. Rablė buvo vienas iš jų). J. A. Komenskis XVII a.pr. sakė, kad vaikai turi pažinti natūralius daiktus, juos pamatyti, pajusti ir pan. Vadovėliai turėjo būti su paveiksliukais.
2. aiškinamasis mokymas (XVIII – XIX a.). XVIII a. vystosi pramonė, ekonomika, todėl pasikeitė mokymasis. Mokytojo vaidmuo padidėja, nes pradeda mokiniui aiškinti, jį sudominti. Mokinių užduotis – suprasti, ką mokosi. Mažai dėmesio skyrė savarankiškumui, vyravo 4 elementų pamoka: namų darbų tikrinimas, naujos medžiagos pateikimas, įvertinimas, namų darbų uždavimas. Ši kryptis buvo pažangesnė.
3. veiklinamoji kryptis. Tai mokymo kryptis, kai mokiniai savarankiškai atlieka užduotis ir įgyja žinių. (XIX a.pab. – XX a.pr.) Tam reikšmės turėjo tai, kad keitėsi požiūris į mokinius, nuo autoritarinių perėjo prie demokratinių santykių, tai yra, neprievartinių santykių. XVII a. J. A. Komenskis sakė, kad mokiniai turi mokytis ne tik iš knygų, bet ir iš gyvenimo. Ž. Ž. Ruso akcentavo darbo vaidmenį su gyvenimu. XVIII a. labai daug dėmesio skyrė J. H. Estalocis. Jis mokė vaikus išgyventi iš savo darbo. XIX – XX a. G. Keršenštaineris sukūrė pilietinio ir darbinio auklėjimo teoriją, kuri teigia, kad tikrą pilietį gali išauklėti ir darbas. XX a.pr. antrame dešimtmetyje Dž. Diuy iškėlė šūkį: “Mokyti dirbant”. Jis atsisakė žinių sistemos ir sakė, jog mokytis reikia dirbant. Mokymą formavo pagal mokinį. Taip jis stengėsi išvengti autoritarinio mokymo, centre buvo vaikas.
4. probleminis (ieškomasis) mokymas. Šiai krypčiai pradžią davė Sokratas. Jis sakė, kad blogas mokytojas tas, kuris sako tiesą, o geras tas, kuris moko rasti ją. Pamokose sudaromos ir įvardinamos probleminės situacijos, o tada renkama literatūra apie šį klausimą. Sprendžiant problemas taikomi įvairūs metodai: aiškinimai, diskusijos, spausdinti šaltiniai ir kita. Svarbiausia šiame mokyme yra probleminės situacijos sudarymas. Antrasis žingsnis šiame mokyme yra paieška.
5. modulinis mokymas. Mokiniai dirba savarankiškai pagal mokytojo sudarytą modulį, kurį sudaro žinios, nurodyti tikslai, metodiniai nurodymai, rezultatų vertinimo kriterijai, kontrolinės užduotys. Taikant modulinį mokymą galima individualizuoti darbą, tačiau labai svarbu šį metodą pritaikyti prie individualaus besimokančiojo. Ši kryptis atsirado XX a.
6. programuotas mokymas. Atsirado XX a. antroje pusėje. Mokymo procese ši kryptis atsirado nuo programuoto valdymo. Tikslai: pagreitinti ir palengvinti žinių įgyjimą. Pačiam darbui tarnauja specialiai suformuotos mokomosios mašinos.
7. diferencijuotas mokymas. Esmė: atsižvelgiama į individualias ir tipines skirtybes.
8. ugdomasis mokymas. Ši kryptis vyrauja dabartiniais laikais. Ugdymas apima auklėjimą, mokymą ir lavinimą.

Mokymosi veiksniai

Psichologiniai mokymosi veiksniai:
• Nusiteikimas. Teigiamas vidinių santykių su mokymo pareigomis; visi santykiai prasideda nu nuotaikų, nuomonių, nuostatų ir pažiūrų. Nusiteikimas mokytis yra ilgalaikė nuostata gerai mokytis. Nuostatos grindžiamos nuotaika. Nusiteikimą mokytis formuoja šeima; palaiko sekmės išgyvenimas. Nusiteikimas mokytis skatina aktyvumą.
• Stropumas. Stropumą skatina nusiteikimas, geras atlyginimas, noras lenktyniauti. Stropumas yra patvaresnis darinys nei nusiteikimas. Stropumą reikia didinti.
• Charakteris. Ne kiekvianas charakteris tinka mokytis. Didelę reikšmę turi valia. Reikia atkaklumo, užsispyrimo, ištvermės, emocijų pastovumo, pareigų įsisąmoninimo. Charakteris yra įgytas.
• Dėmesys. Ne visus mokinius įmanoma sudominti, galima tik atkreipti jų dėmesį. Dėmesys atkreipiamas individualizuojant, diferencijuojant darbą ir panašiai.
• Pažinimo proceso aktyvumas (suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės). Labai svarbu aktyvinti mąatymą.
• Savarankiškumas. Svarbiausias brandžios asmenybės bruožas.
Fiziologiniai veiksniai:
• Normalus fizinis lavėjimas. Reikia daug judėti.
• Ligos. Praleidus naują pamoką, sunku pasivyti kitus tam, kad temą suprastum, kaip ir jie.
• Bioritmai. Palaiko organizmo tonusą.
• Palankiausias laikas. 9 – 12 val.; 14 – 16 val.; 19 – 21 val. Antradienis; ketvirtadienis; penktadienis.
• Miego ritmas. 8 valandos; nuo 22 val.
• Darbo ir poilsio derinimas. Pamoka pirmokams 30 min; vyresniems – 45 min.
• Pozos keitimas.
Socialiniai veiksniai:
• Šeima. Jos socialinės, kultūrinės, ekonominės sąlygos, gyvenimo poreikis.
• Ekonominis. Kultūrinis krašto gyvenimas.
• Profesijų prestižas.
• Atlyginimų sistema.
• Mokyklų išdėstymas, įsidarbinimo perspektyva.
Mokymo ir mokymosi proceso pagrindai

1. sociologiniai pagrindai;
2. psichologiniai pagrindai;
3. loginiai pagrindai.
Sociologiniai pagrindai. Žodis “sociologinis” susijęs su žodžiais socialinis, socializacija, t.y. žmonės ir jų santykiai, bendravimas, priklausymas kokiai grupei. Kiekvienas žmogus priklauso tautai, šeimai, akademinei grupei, klasei, darbo grupei. Norint gerai mokyti ir ugdyti, reikia pažinti ne tik individą, bet ir grupę, kuriai priklauso, nes kiekvienas žmogus vystosi ir tobulėja veikiamas kokios nors aplinkos.
Loginiai pagrindai. Problemos atsiranda, kai reikia parengti:
• dalyko turinį visam mokymo kursui;
• to kurso atskirų temų dėstymą;
• pamokos temos dėstymą;
• pamokų etapų eigą.
Kokia logika vadovaujamasi?
1. parengti dalyko turinį:
 kiekvieno mokomojo dalyko struktūrą reikia grįsti tos mokslo disciplinos logika;
 mokymo turinys neturi visiškai sutapti su mokslo disciplinos turiniu;
 mokymo dalyko turinį turi sudaryti atitinkamos mokslo disciplinos pagrindai;
 atrinkus “mokslo pagrindus”, juos išdėstyti laikantis šių dėsnių: sąvokų vienareikšmiškumo, nuoseklumo, pagrįstumo, sistemingumo;
 neperkrauti mokymo turinio mokslo pagrindų medžiaga, kad užtektų tai medžiagai įsiminti ir ją panaudoti mąstymui bei kūrybingumui lavinti;
 sudarant mokymo turinį, vadovaujamasi mokymo ir auklėjimo vienovės dėsniu, todėl mokymo programoms atrenkama tokia medžiaga, kuri ugdo pasaulėžiūrą, dorovinius interesus ir įsitikinimus.
2. mokymo turinys išdėstomas temomis ir potemėmis:
 mokymo tema sudaro tam tikrą mokymo ir mokymosi proceso atkarpą. Iš tų atkarpų susideda visas dalyko mokymosi procesas;
 kadangi iš karto ne viskas suvokiama, kas nauja, todėl mokytojai turi skirti laiko suvokimui, įsisąmonimui, mąstymui ugdyti, žinioms įtvirtinti;
 temos potemių seką lemia dėstomo dalyko logika;
 temos dėstymo projektą lemia ir mokymosi proceso struktūrą:
a) tikslai,
b) temos esmė, idėjos, faktai, įvykiai, dėsniai,
c) mokymo metodų, priemonių principų parinkimas,
d) mokinio ir mokytojo galimybių vertinimas,
e) mokytojo ir mokinių sąveikos organizavimas,
f) objektyvių sąlygų įvertinimas.
3. mokymo proceso logika pamokoje:
• kiekviena pamoka turi savo temą; temos dėstymo logikądiktuoja mokymo proceso struktūrą; kiekviena pamoka turi specifinę logiką kurią lemia:
a) pamokos laikas;
b) mokinių sudėtis;
c) mokinių protinės ir praktinės veiklos pobūdis;
d) mokytojų ir mokinių veiklos organizacija;
4. pamokoje būtini tam tikri mokymo etapai, o kiekvienas etapas turi savitą didaktinių veiksmų visumą:
• mokymo proceso logiką lemia “mokymo žingsnių” nuoseklumas, kuris užtikrina kokybiškus rezultatus;
• mokymo žingsnių nuoseklumą lemia mokinių psichinių procesų dėsningumai, mokymo uždavinių sprendimo ryšys tam tikruose pamokų etapuose, mokinių pasirengimas, galimybės.

Mokymo metodai

Mokymo metodai = mokymo būdai. (taiko mokytojai)
Mokymosi metodai = mokymosi būdai. (taiko mokinys)

Žodiniai mokymo metodai

Žodiniai mokymo metodai: pasakojimas, aiškinimas, mokyklinė paskaita, pokalbis. Žodiniai metodai nėra tobuli, susilaukia daug priekaištų, nes jie neskatina mokinių aktyvumo, savarankiškumo, kūrybiškumo. Mokytojas gali mokinius aktyvinti juos paklausdamas. Teigiami bruožai: medžiaga perteikiama nuosekliai, susisteminta, sugrupuota. Taip pat jei mokytojo žodis įtaigus, ekspresyvus, logiškas, jei akcentuoja reikiamus dalykus, pakartoja, jei entuziastingai, su meile teikia komentarus, tai ši metodo grupė atlieka ugdomąjį ir auklėjamąjį darbą.
Pasakojimas
Tai dėstymo metodas, kai gyvai ir vaizdingai pateikiama medžiaga. Pasakodamas mokytojas turi paveikti teigiamas mokinių emocijas, skatinti fantaziją, mokymo medžiaga stengiamasi mokinius sudominti. Reikalavimai pasakojimui: reikia keisti intonaciją, vengti monotoniškumo. Šis metodas taikomas dėstant humanitarinius dalykus. Kiekvienai amžiaus grupei trukmė skirtinga:
1 – 2 klasėms mokytojas gali pasakoti 7 – 10 minučių;
3 – 4 klasėms iki 20 minučių;
5 – 8 klasėms iki 30 minučių.
Pasakojant reikia mokinius aktyvinti, užduoti jiems klausimų; galima skaityti ištraukas, rodyti vaizdus. Esmė: teikti informaciją.
Aiškinimas
Tikslas: formuoti dėsnius, taisykles, sąvokas. Taikant šį metodą labai svarbu įrodyti, aiškinama įtikinamai. Taip pat reikia įtraukti ir mokinius, nes aiškinant stengiamasi paveikti mokinių protą. Aiškinimas taikomas įvairiose pamokose, derinamas su prietaisų stebėjimu, daromi bandymai ir panašiai. Reikalavimai: aiškinti turi rišliai, nuosekliai, logiškai, aiškia kalba. Aiškinimas gali virsti pokalbiu. Ypač mokytojas turi stebėti klasės darbą, mąstymą, pačioje eigoje patikrinti, ar mokiniai supranta. Sėkmę lemia mokytojo gebėjimas atrinkti esminę medžiagą ir valdyti klasę.
Mokyklinė paskaita
Tai už pasakojimą ekonomiškesnis, moksliškesnis metodas; sudėtingesnis lygis. Privalumai: taupomos mokinių jėgos ir laikas, nes mokytojas pateikia gatavą medžiagą, dėstomi principiniai klausimai, pagrindą sudaro viena ar dvi esminės idėjos. Šis metodas taikomas dėstant naują temą, kartojant medžiagą; tinka baigus stambesnius programos skyrius, t.y. apžvalginėm paskaitom ar probleminėms paskaitoms. Šios paskaitos taikomos mokant literatūros, istorijos; trunka visą pamoką, kartais dvi pamokas iš eilės. Privalumai: ekonomiška laiko atžvilgiu, informacija teikiama gyvu žodžiu, skaitydamas paskaitą mokytojas atskleidžia ryšius tarp reiškinių, medžiaga siejama su gyvenimu. Savo kalbėjimu mokytojas skatina mokinius mąstyti, gali būti taisiklingos kalbos pavyzdys, teikiama medžiaga gali mokiniui atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus. Priekaištai: metodas yra pasyvus, sunku pamatuoti mokinių emocijas, vidinius išgyvenimus.
Pokalbis
Esmė: dialoginis klausimų ir atsakymų metodas. Dalyviai bendrauja. Šis metodas nėra tobulas, bet atsiranda galimybė mokiniams būti aktyviems. Tam reikia: temos, žinių ir t.t. Pokalbis – mokymo metodas, kai mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir turimomis žiniomis, klausimais jiems padeda suprasti ir išmokti tai, kas nauja, arba pakartoti sena. Pokalbio rūšys: aiškinamasis, euristinis, atgaminamasis ir laisvasis. Aiškinamasis pokalbis: mokiniai supažindinami su nauja medžiaga, panaudojant jų patirtį ir mokytojo teikiamas žinias. Euristinis (probleminis) pokalbis: pradininkas Sokratas. Mokytojas kelia problemą, aptaria prieštaravimus ir mokiniai dalyvauja pokalbyje su turimomis žiniomis. Atgaminamasis pokalbis: taikomas kartojant medžiagą. Tikslas: pakartoti medžiagą, ją apibendrinti. Laisvasis pokalbis: gali vykti natūraliai, spontaniškai. Mokiniai patys gali pasiūlyti temą apie svarbius įvykius ir panašiai.
Pokalbis gali peraugti į diskusiją. Diskusija – tai kokio nors klausimo ar problemos svarstymas ar aptarimas. Diskusija sudėtingesnė pokalbio forma taikoma aukštesnėse klasėse. Svarstymams pateikiama įdomi, jaudinanti problema. Diskusijai reikia iš anksto pasiruošti. Mokytojas numato temą, pagrindinius klausimus ir padeda mokiniam s pasiruošti. Diskusijose reikia išanalizuoti įvairius požiūrius ir pateikti savo argumentus. Diskusijai turi vadovauti dėstytojas, bet jis neturi kištis į ją. Reikalavimai diskusijai: mokytojas turi būti guvaus proto, gebėti sekti ir koreguoti diskusiją, neprarasti kantrybės, girdėti mokinių nuomones ir argumentus. Diskusijos vaidmuo ugdant asmenybę:
• plėtoja mokinių mintis;
• moko parinkti faktus;
• moko argumentuti teiginius;
• ugdo išradingumą;
• moko ginčo meno;
• lavina iškalba.
Kūrybinių darbų metodai
• mokinių referatai;
• rašiniai;
• savarankiškas stebėjimas;
• sudėtingų uždavinių sprendimas ir jų sudarymas.

Mokymo formos

Forma (lot. Forma – išorinė išvaizda, pavidalas, kontūras, modeis).
Mokymo forma – pamoka, išvykos. Mokymo forma priklauso nuo mokinių skaičiaus, veiklos pobūdžio. Žinomos dvi mokymo formos:
1. individualinė;
2. grupinė.
Prieš įkuriant mokyklas vyravo individualus mokymas, nes mokėsi tik turtingų žmonių berniukai savo namuose. Grupinis mokymas atsirado XVII a., pradininkas J. A. Komenskis. Jis mokė 100 – 150 mokinių vienoje auditorijoje. Toks mokymas turėjo savų trūkumų: nebuvo drausmės, kontrolės, buvo amžiaus skirtumas. J. A. Komenskis vadovavosi šiuo principu: “kiekvienas žmogus pajėgus mokytis pats, nes turi akis, ausis ir kitus seklius”.
Belas ir Lankasteris (XVIII a. pab. – XIX a.pr.) manė, kad vienoje patalpoje galima mokyti iki 300 mokinių. Pamokos buvo monotoniškos.

XIX a. pab. Batavijaus mieste atsiranda individualaus mokymo sistemos, nes Amerikoje pradeda vystytis eksperimentinė psichologija. Batavinė mokymo forma – tai individuali pasirenkamojo mokslo sistema. Mokymas vyko dviem etapais: 1. mokiniai susirinkdavo i didelę salę, kur mokytojai aiškindavo, ką reikia daryti; 2. patys mokiniai, gavę uždotis, mokėsi individualiai.
Manheimo mokymo forma. XX a. pr. Šios mokymo formos esmė: mokiniai buvo skirstomi į tris grupes: stiprieji; vidutiniai ir silpniausi. Užduotys buvo duodamos pagal mokinių gabumus. Mokinius skirstė į klases pagal rezultatus, gabumus.
Pasirenkamojo mokymo sistema:
• Daltono planas (XX a. JAV). Esmė: mokymas pagal interesus. Klasės buvo labai gerai įrengtos, turėjo visas reikalingas priemones. Svarbiausia buvo paties mokinio mokymasis. Pamokų nebuvo, mokiniai ateidavo tik pasikonsultuoti.
• Jenos planas (XX a. Vokietija). Adaptuotas Daltono planas Vokietijoje. Esmė: mokiniai dirbo individualiai pagal gabumus ir polinkius. Sovietų Sąjungoje toks mokymas buvo pavadintas “Labaratoriniu brigadiniu mokymu”. Pažymys rašomas ne individualiai, bet grupei.
• Trampo planas (XX a. 7 dešimtmetis, JAV). Esmė: jungiamos visos paralelės klasės į didelę erdvę; dirbama su visais mokiniais. 30 – 40 % viso laiko buvo aiškinama temos, problemos reikšmė, esminės idėjos, mokymosi metodai, mokymosi specifika; dirbo geriausi mokytojai. Po to mokiniai grįžta į klases ir aptaria, ką girdėjo būdami visi kartu, prasideda darbas, kuriam vadovauja mokiniai. Mokytojas yra tik konsultantas, paaiškina, koreguoja diskusiją.
Dabar plinta pedagoginė futurologija. Išskiriamos dvi kryptys: technokratinė ir anarchistinė. Technokratai ateities mokyklą sieja su naujausiomis technologijomis. Jie galvoja, kad mokytojams teks mažiau dirbti, nes atsiras programų, kurios teiks visą mokomąją medžiagą. Anarchistai taip pat sumenkina mokytojo vaidmenį. Pasak juos, mokiniai mokysis savarankiškai.

Pamoka

Pamoka – tradicinė mokymo forma.
Privalumai:
• Dibama pagal vieną programą;
• Dirbama su viena grupe (ekonomiškiau);
• Mokytojas dirba su bendruomene;
• Moko kritiškai mąstyti, vertinti save, kitų nuomonę;
• Ugdo kolektyvinę sąmonę (toleruoti kitų nuomonę, pagarbą, sąmoningą drausmę);
• Protų lenktyniavimas;
• Mokiniai įsisavina žinias.
Reikalavimai:
• Mokykla teikia žinias, todėl svarbu, kad žmogus, išėjęs iš mokyklos, mokėtų tas žinias panaudoti;
• Mokytojas turi mokėti atrinkti esmę, to paties turi mokyti ir mokinius;
• Medžiaga turi būti suprantama, prieinama;
• Esminiai dalykai išmokti pamokoje;
• Mokymą organizuoti taip, kad auklėtų, lavintų žmogų plačiąja prasme;
• Mokymo tikslai pamokoje: auklėjimas, lavinimas, mokymas;
• Svarbus didaktinis tikslas (mokytojas turi labai gerai apgalvoti, kam pamoka bus skirta);
• Pamokos metu mokytojas turi mokyti, aiškinti, įtvirtinti, įprasminti, klausinėti, kartoti;
• Pamoką reikia sieti su gyvenimu;
• Integracijos galimybės, t.y. mokinys tuir suvokti, įsisąmoninti, kad viskas yra susieta, yra vidiniai ryšiai tarp pasaulio, kaip visumos;
• Tikslingas metodų parinkimas, nes pamokoje dirba visi;
• Savarankiško darbo organizavimas;
• Kolektyvinio ir individualaus darbo derinimas;
• Techninių priemonių panaudojimas;
• Žinių, gebėjimų tikrinimas, savikontrolė;
• Labai svarbi teigiama emocinė atmosfera.

Neteisingo mokinių žinių vertinimo priežastys:
1. efektas – aidas;
2. konformizmo (prisitaikymo) efektas;
3. lygio efektas (nelabai laikomasi vertinimo kriterijų);
4. svyravimo efektas (būdingas jauniems žmonėms);
5. kontrasto efektas.
Mokytojas turi žinoti savo silpnybes, vengti jų.

Leave a Comment