Tėvų reikšmė ir teisės, formuojant vaiko vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą

Tėvų reikšmė ir teisės, formuojant vaiko vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą

Auklėjimas – ne tik įtaiga, ne tik pavyzdys, ne tik stiprus autoritetas, – „tai savitas vaikų vertinimų, pasirinkimų, poelgių reguliavimas, kuris skatina bręstantįjį paklusti mikroaplinkai. Paklusti netik rodant nuolankumą, bet ir sąmojingai stengiantis būti čia suprastam, reikalingam, pripažintam. Efektyvus toks auklėjimas, kuris sudaro vaikui galimybę užkariauti autoritetą šeimoje, tenkinti savo esminį poreikį – bendrauti ir veikti. Šeima turi persitvarkyti taip, kad vaikas susilauktų įvertinimo.“ (J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 48 psl.)
Ugdymas šeimoje piirmiausia, todėl ir yra reikšmingas, kad jis padeda koreguoti, plėtoti tai, kas įgimta. „Pabrėždamas šeimos reikšmę bręstančiai asmenybei, A. Maceina ją vadina grindžiamąją galią turinčiu veiksniu. Šeimoje glūdi kiekvieno žmogaus dvasinės raidos pradžia. Dora irgi rymo ant to, ką žmogui yra sukūrusi jo šeima. Joje įgyjamas jausminis doros pagrindas: meilė pasiaukojimas, savųjų pajautimas. Kas išsiugdo šeimos meilę, tas išsiugdys ir tėviškės bei tėvynės meilę. „Šeima yra prigimtasis ir pirmasis ne tik apskritai ugdymo, bet ir tautinio auklėjimo veiksnys“,- tvirtino A. Maaceina.“ ( J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 14 psl.)
„Auklėjimas apima ne dalį vaiko asmenybės, o ją visą. „Žmogus, – rašo A. Maceina, – gali būti išlaisvinto proto ir išlaisvintos valios. Bet negalima suskaldyto žmogaus auklėti. Arba žmogus yra išauklėtas visas, arba jis vi

isiškai neišauklėtas“. Todėl tėvams nedera auklėti vaikų dalimis: atskirai jų protą, atskirai valią, atskirai darbštumą, atskirai meilę tėvynei, gamtai ir t. t. Į auklėjimą šeimoje reikėtų žiūrėti ir kaip į tėvų ir vaikų konstrukcinę sąveiką kultūros vertybių pagrindu. Mat tėvų siūlomas vertybes vaikai labiausiai priima kaip savas tada, kai pirmųjų bendravimas yra konstruktyvus. Tėvai auklėja savo vaikus ne kaip pavyksta, o remdamiesi tam tikromis vertybėmis, bendraudami ir bendradarbiaudami su savo sūnumis ir dukterimis. Kai tėvų ir vaikų bendravimas atraktyvus (patrauklus), sūnūs ir dukterys į jiems siūlomas vertybes žiūri palankiai. Tuomet bereikalinga prievarta. Todėl tėvai, kurie gerbia asmenybės laisves ir teises, džiaugiasi vaikų savarankiškumu, autonomija, laisvais apsisprendimais, asmenine atsakomybe. Tėvas ir motina neslopina vaiko individualybės dėl „aukštesnių interesų“. Jie skatina sūnų ir dukterų saviraišką. Tookie tėvai, pavyzdžiui, neskiepija savo vaikams tos ar kitos partijos siūlomų kaip vienintelių teisingų idėjų, neprimeta jiems besąlygiškai savo nuomonės, ypač kai jie patys pajėgūs ugdyti savo įsitikinimus, savas pažiūras, pasirenka jiems priimtiną kelią. Geriausiu atveju tik pataria, tėvai, vadovaudamiesi savo augančių vaikų asmeniniais apsisprendimais, ugdo juose dorus socialinius idealus, realius materialius poreikius, taurų geranorišką charakterį, kilnius jausmus, inteligentiško elgesio įpročius ir įgūdžius, teisingus santykius su gamta, visuomene, savimi ir kt.“ (Z. Bajoriūnas, „Šeimos edukologija“, Vilnius, 1997, 238 psl.)
„Taigi, šeima daro vaikui le
emiamą įtaką, todėl, kad jis atsiduria tokių dvasinių vertybių, kaip meilė, pagarba, pasitikėjimas, centre. Šeimoje jis gauna tai, ko niekas kitas negali suteikti; nebent kita, gera šeima,- būtent – jį mylėti, juo rūpintis, tikėti, jį gerbti, jo daroma pažanga džiaugtis. Kartu tokių vertybių įtaka yra neatskiriama nuo prievolių ir priedermių šeimoje.“ (J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 24 psl.) Jas formuluoti ir ugdyti taip pat turi tėvai, atsižvelgdami į vaiko temperamentą. „Ypač pagarbos verta ta šeima, kuri kryptingai ir tikslingai siekia išauginti protingus ir dorus vaikus, parengti juos profesinei veiklai ir gyvenimui. Kur rodomas toks sąmojingumas, ten tėvas ir motina bando paveikti vaikus savo pavyzdžiu, ypač su jais bendraudami, skatindami jų iniciatyvą, pasirinkimą bei apsisprendimą. Bendraujant su vaikais, įžvelgiami jų troškimai ir pomėgiai, tenkinami poreikiai ir skatinama nevergauti savo troškimams. Bendraujant geriau pastebima kokia nors ryškėjanti moralinė savybė, elgesio tendencija ir ji ugdoma.“ (J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 36 psl.)
Taigi „pagal tai ,kaip šeimoje elgiamasi su ugdomuoju, galima spręsti apie jo dorą. Jei į jį žiūrima kaip į objektą, tai labiau norima jam įpiršti arba prievartą, arba jį tiesiogiai globoti, atpalaiduoti nuo visų rūpesčių. Pripažįstant subjektu, daugiau rodomas dėmesys bendravimui ir bendradarbiavimui. (J. Uzdila, „dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 25 psl.)
Gimęs vaikas tėvams turi su
ukelti ne tik džiaugsmą, bet ir rūpestį kaip išugdyti dorą asmenybę, įskiepyti šeimai ir visuomenei priimtinas vertybes, bei kokius būdus auklėjant pasirinkti. Deja, kai kurie tėvai klysta jau pačioje pradžioje, nesugebėdami nustatyti tinkamų ribų tarp galimų ir negalimų dalykų arba negalėdami atskirti vaiko kaprizų nuo poreikių. Dažnai toks abejingumas pasiekia kritinius atvejus kai labai sunku suprasti kaip viska pakeist. „Įpykęs dvimetis užsispyrėlis sugeba taip sulaikyti kvėpavimą, kad netenka sąmonės. Tokios scenos liudininkas visada prisimins, kaip jį sukrėtė reikalaujančio vaiko energija ir įniršis. Vienas trejų metų užsispyrėlis, nepanoręs paklusti motinos įsakymui, pareiškė : „Atsimink, kad tu tik mano mamutė“. Kita tokia „tik mamutė“ parašė apie panašų konfliktą su trejų metų sūnumi: ji norėjo priversti jį valgyti. Jos atkaklumas sukėlė tokį sūnaus įniršį, kad jis dvi dienas nieko nevalgė ir negėrė. Jis nusilpo ir nusiminė, bet nepasidavė. Mama baisiai jaudinosi ir, kaip reikėjo laukti, vis labiau kaltino save. Pagaliau tėvas neištvėrė ir, žiūrėdamas vaikui į akis, įtikinamai paaiškino, kad jei nesuvalgys pietų, bus priluptas taip, jog atsimins visą gyvenimą. Konfliktas baigėsi. Mažylis pasidavė.“ (Dr. James Dobson, „Užsispyręs vaikas“, Kaunas, 1999, 63 psl.) Pyktis ir agresija auklėjant nepadeda, nes vaikai puikiai jaučia tai ir išmoksta manipuliuoti.: „Aštuonmetis Henris sėdi ant grindų įnikęs į kažkokį žaidimą. Pažiūrėjusi į laikrodį mama sa
ako: „Henri, jau beveik devynios valandos (trisdešimt minučių pridėjo), susirink žaislus ir marš“. Ir Henris ir mama žino, kad ji visai nemano, jog jis privalo tuojau pat ten eiti. Ji tik nori, kad jis pradėtų mąstyti, jog laikas praustis. Jei jis staiga atsistotų ir nueitų į vonia, ji tikriausiai iš nuostabos nualptų.
Maždaug po dešimties minučių mama vėl kreipiasi į Henrį: Henri, jau vėlu. Tau rytoj į mokyklą. Susirink žaisliukus ir marš į vonią“. Ji vis dar nelaukia, kad jis paklustų, ir jis tai žino. Šlepsėdamas kojomis, Henris nuneša porą žaisliukų į kampą, tuo parodydamas, kad ją išgirdo. Paskui vėl įsitaiso ant grindų porai minučių ir ima žaisti.
Po šešių minučių mama jau griežtai ragina ir grasina „Klausyk, jaunuoli, ar negirdėjai, kad aš tau liepiau judintis?“ Henris suvokia, jog iš tikro atėjo laikas susirinkti žaisliukus ir slinkti į vonią. Jei mama greitai artinsis, teks net paskubėti. Bet jei užtruks ir nespės atlikti paskutinių ritualo veiksmų, Henris dar kelias sekundes pratęs malonumą“.
Šioje vieno veiksmo pjesėje dalyvauja ir Henris, ir mama; abu žino žaidimo taisykles ir partneri vaidmenį. Visa scena iš anksto užprogramuota ir numatyta nuo pirmo iki paskutinio judesio. Kai mama nori, kad Henris padarytų tai, kas jam nepatinka, ji veikia nuosekliai. Jos metodas – nuoseklus apsimestinio pykčio kurstymas. Viskas prasideda nuo ramaus prašymo ir baigiasi degančiais skruostais ir baisiais grasinimais. Henris nepajudės, kol jos pyktis nepasieks ribos. <.>
Veiksmais daug lengviau priversti paklusti. Yra šimtai būdų rezultatui pasiekti: vienus suvokiame kaip botagą, kitus – kaip sausainį. Nedidelio skausmo poveikis tinkamu laiku gali puikiai stimuliuoti gerą elgesį. (Dr. James Dobson, „Užsispyręs vaikas“, Kaunas, 1999, 87 psl.)
„Mokyklos autobuse Bilas elgėsi kaip įsisiautėjęs chuliganas; eidamas namo susimušė su bendraklasiais; išmušė langus; subraižė veidrodį; nešvankiai keikėsi ir kankino savo seseris. Jis valgo, kas pakliūva, atsisako ruošti pamokas ir atlikti bet kokias pareigas. Ar dar galima abejoti, kad Bilas tiesiog šaukia: „Žiūrėkite, aš viską darau blogai! Ar kas nors mane myli? Ar kas nors manim domisi? Negi niekas negali man padėti? Aš nekenčiu pasaulio, o pasaulis nekenčia manęs!“
Tačiau vienintelė ponios T. reakcija į Bilo nepaklusnumą – nusivylimas ir liūdesys. Ji sugeba tik barti sūnų, kai tas blogai elgiasi. Bilai irzlus ir greitai supyksta, bet ponia T. prisipažįsta, kad „ir mes tokiais tapome“. Tiek vyras, tiek ji suvokia, kad močiutė daro blogą įtaką anūkui, ir priduria: „Bet r mes ne geresni, nes visą laiką pykstame ir šaukiame ant jo“. Ir ką gi matome: vienintelė auklėjimo priemonė – pyktis, riksmas ir ašaros.“ (Dr.James Dobson, „Užsispyręs vaikas“, Kaunas, 1999, 67 psl.)
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kaip svarbu nuo pat mažų dienų teisingai auklėti vaiką. Juk būtent dėl auklėjimo spragų žmogus turi sunkumų bendraudamas, dirbdamas, mokindamasis. Todėl labai svarbu išmokti tinkamai įdiegti pagrindines vertybes bei suformuoti teisingą gyvenimo būdą. Pirmiausia tuo turi rūpintis tėvai, atsižvelgdami į vaiko būdą. Juk „augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas susikuria savąją autonomiją. Vienus šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka, kitus atmeta, jei jie neatitinka jo užimamos čia padėties ir vidinės pozicijos. Tėvų reikalavimai vaikui tampa prasmingi tik tada, jei jie atitinka jo paties poreikių sistemą. Tada jie skatina jo vystymąsi. Ne viskas priklauso tik nuo visuomenės gyvenimo sąlygų, nuo jo paties asmeninio gyvenimo kelio, t. y. nuo to, kas jis pats yra. Žmogus pats pasirenka gyvenimo variantą, kuris jam yra vienintelis.
Ne veltui dori tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurio negalima beatodairiškai tvarkyti pagal savo užgaidas. Nuomonė, kad motina pagimdė vaiką ir abu tėvai su juo dėl to galį elgtis kaip nori, yra ydinga. Nemanau, kad blogą elgesį su vaiku galima pagrįsti tik tuo, kad jie yra tėvai.
Tėvai rūpinasi, kad jų vaikas užaugtų sveikas. Tai yra jų teisė ir pareiga. Be to, jie neturi leisti vaikui žaloti savo sveikatą. Analogiška yra ir jo auklėjimo padėtis. „Kai ugdytojas pateikia ugdytiniui idėjas, – rašo A. Maceina, – kai jis jį moko ir lavina, kai jis jam formuoja pasaulėžiūrą, jis taip pat veikia ne savo, bet tiesos vardu. Šiuo atveju ugdytojas yra įsitikinęs, kad jo kuriama vaiko dvasioje pasaulėžiūra yra teisinga, kad josios pagrinduose glūdi tiesa ir kad jis yra pašauktas šios tiesos vardu ugdytinį apspręsti. Šios tiesos vardu jis neigia kitas pasaulėžiūras, kaip daugiau ar mažiau klaidingas, ir saugo nuo jų jauną žmogų, kuris dar neturi kritiškumo ir negali pats atskirti, kas yra teisinga, o kas klaidinga. Ugdomojo teisė teoriniame lavinime kyla iš ugdytojo atstovavimo ir gilaus įsitikimo, kad jo įdiegiamos vaikui idėjos yra teisingos“. Todėl tėvai, auklėdami savo vaikus, turi būti įsitikinę, kad jų idėjos teisingos, atitinka gėrį, grožį. Jie veikia ne savo, o aukštesnių vertybių vardu. Tačiau vaikui ūgtelėjus kūnu ir dvasia, tėvai negali nesiskaityti ir su jo savarankiškumu, autonomija, asmeniniais apsisprendimais ir asmeninės atsakomybės didėjimu.
Vadinasi, auklėti vaiką šeimoje – tai tobulinti jo prigimtį, dorinti asmenybę, bendradarbiauti ir bendrauti su juo konstruktyviai, remiantis vertybėmis, tikslingai ugdymo požiūriu organizuoti savo ir vaikų – visos šeimos gyvenimą ir elgesį, nenukrypti į „porinę pedagogiką“. Vaikų auklėjimas šeimoje priklauso ir nuo jos pačios dorovingumo, dvasingumo, kultūringumo, tėvų pedagoginės kompetencijos. Tačiau ne mažesnę įtaką turi jos sąmoningas ir nesąmoningas poveikis žmogui. Tai yra pastebėjęs S. Šalkauskis. Jis rašė: „Šeima dažnai auklėja naujas kartas visuomeniniu atžvilgiu visai sąmoningai, iš vienos pusės, savotišku auklėjamuoju instinktu, o iš antros pusės, savo faktinuoju stoviu, t. y. susidariusia joje nuotaika ir praktikuojamais joje pavyzdžiais. Dažnai, o gal ir dažniausiai, savaiminga auklėjamoji šeimos įtaka esti žymiai didesnė, negu sąmoningai vykdomo tėvų auklėjimo sėkmingumas“. (Z. Bajoriūnas, „Šeimos edukologija“, Vilnius, 1997, 240 psl.)
”Šeima auklėja savo vaiką su mokykla ir valstybe (viešumos pasauliu) bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Ne be jų poveikio vaikas įvedamas į pasaulį. Tačiau kiekvienas iš minėtų socialinių instinktų atlieka savąjį vaidmenį pagal jų pačių galimybes. Žymi filosofė ir politologė H. Arendt, kalbėdama apie auklėjimo krizę, rašo: „Paprastai vaikas pirmą kart įvedamas į pasaulį mokykloje, o mokykla jokiu būdu nėra pasaulis ir neturi pretenduoti tokia būti. Veikiau tai yra instinktas, kurį įterpiame tarp privačios namų erdvės ir pasaulio, kad apskritai būtų galimas perėjimas iš šeimos į pasaulį. Būtina, kad šiame vyksme dalyvautų ne šeima, o valstybė, tai yra viešumos pasaulis, ir tokiu būdu vaikui mokykla atstovauja pasauliui, nors ji dar nėra tikrasis pasaulis“. Manyčiau, kad ir įvedant vaiką į pasaulį, kai valstybė rūpinasi vaikų charakterio bruožų ir talentų ugdymu, šeimos vaidmuo nemažėja. Tai ypač pasakytina apie ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimą. Šeimos atliktas darbas yra svarbiausia prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei užtikrinti. Šeimoje pirmiausia suteikiama vaikams žinių apie pilietybę, patriotizmą. Joje ugdomos sveikos emocijos, jausmai ir doras asmeninis patyrimas, siekiama, kad jie užaugtų geri šeimyniškai“. (Z. Bajoriūnas, „Šeimos edukologija“, Vilnius, 1997, 245 psl.)
„Šeima pirmoji turi įveikti vaiko agresyvumą, nes kitos auklėjimo grandys (mokykla, mokinių organizacijos ir kt.) yra silpnesnės. Pasak H. Mengo, agresyvi žmogaus natūra nėra jokia blogybė. Sėkmingai ją panaudojant galima išugdyti daug teigiamų dalykų: stiprią valią ir sažinę. Tačiau reikia laiku susirūpinti deramu vaiko auklėjimu. H. Mengas rašo: „Kiekvienas auklėtojas turi priprasti prie šio dažnai laikomo nereikšmingu fakto, kad vaiko brendimo laikotarpiu būtina palaužti jo agresyvumą ir neapykantą, jog tai pirmiausia reikia padaryti, norint, kad vaikas nenukreiptų savo neapykantos į kitus auklėtojus“. To ir kitų vaiko elgesio trūkumų įveikimas yra susijęs su visos šeimos materialiniu, dvasiniu ir doroviniu gyvenimu, jos auklėjimo specifika ir charakteriu.
Ir vis dėlto gerai organizuotas šeiminis auklėjimas nėra visagalis, nes jis yra subjektyvus vaiko ugdymo veiksnys. Pripažindami gera organizuoto ir tikslingo vaiko ugdymo šeimoje svarbą, mes negalime ignoruoti objektyvių šeimos ir visos visuomenės gyvenimo sąlygų ir kalbėti apie „visagalį“ auklėjimą, nors jis ir labai svarbus.
Racionalus auklėjimas gali paskatinti žmogų imtis saviauklos ir savikūros. Jis gerina ne tik šeimos, bet ir visos visuomenės dvasinį ir materialinį gyvenimą. Tačiau pripažinę šeiminio gyvenimo ir socialinio gyvenimo svarbą, pirmenybę teikiame antrajam.
Tinkamai organizuodama psichopedagoginį bendravimą šeima sprendžia savo gyvenimo problemas (šeimos išsaugojimą, vaiko priežiūrą, rūpinimosi juo intensyvumą, socializaciją ir kt.). Tačiau to bendravimo nedera paversti paprasta komunikacija. Jam būtinas ugdomasis ugdomasis turinys, svarbus vaiko asmenybės tapsmui. (Z. Bajoriūnas, „Šeimos edukologija“, Vilnius, 1997, 288 psl.)
Tad tėvų pečius užgula tikrai ne mažas uždavinys – kaip išugdyti dorą pilnavertišką asmenybę, bei ją įtvirtinti visuomenėje. Kaip jau minėta visų pirma tėvai patys turi būti dori ir išauklėti, mat dažniausiai vaikas „atkapsto“ labiausiai nuo jo slepiamus tėvų trūkumus ir būtent juos perima. Taip pat be abejo, jei tėvai gyvena nesveikai, tikėtina, kad ir vaikas nors ir sukurs savo šeimą, bet gyvens taip kaip įpratino tėvai: valgys nesveiką maistą, nesportuos, rūkys ar tiesiog per daug laiko leis nieko neveikdamas prie televizorio.
Taigi „auklėjimas, kuris vertinamas ir giriamas už „galutinį“ rezultatą, nors keičia augantį ir bręstantį vaiką, nėra toks visagalis, kad apskritai įstengtų pakeisti vaiko prigimtį. Dorinis auklėjimas turi ne keisti vaiko prigimtį, o ją gerinti, atverti jam duris į kultūrą. Tai, kas būdinga vaikui (impulsyvios reakcijos, nesąmoninga elgsena, nemotyvuoti poelgiai), siekiama pakeisti. Vaikai šeimoje pamažu skatinami kontroliuoti refleksus bei impulsus, laipsniškai ugdomi jų moraliniai įgūdžiai. Vidinis noras ir troškimas tegali būti patenkintas ne savaime, besąlygiškai, o tik esant tom tikroms sąlygoms, rodant tai, kas būdinga doringai asmenybei, – savitvardą, savikontrolę, apsisprendimą. Tokie įpročiai, kaip tvarkingumas, nuolatinis rūpinimasis buitimi, mandagumas ir paslaugumas, gebėjimas susiorientuoti bendravimo situacijose, skirti gėrį ir blogį, orumą ir nusižeminimą, ir yra svarbiausi doriniai įpročiai šeimoje.“ ( J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, psl.) juos turi išugdyti tėvai pasirinkę priimtinamiausią jiems r jų vaikams ugdymo modelį.
LITERATŪRA

1.Zenonas Bajoriūnas „Šeimos edukologija“ Vilnius „Jošara“ 1997;
2.Juozas Uzdila „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“ Vilnius „Academia“ 1993;
3.Dr. James Dobson „Užsispyręs vaikas“ Kaunas „Sidabrinis trimitas“ 1999

Leave a Comment