1. Pedagogika-ugdymo mokslas ir menas. Svarbiausios sąvokos. Pedagogikos ryšys su kitais mokslais. Pedagogika – žodis kilęs iš graikų kalbos. “Paidos” – vaikas, „agein” – vesti, ty. vaiko vedimas tobulėjimo keliu. Terminu pradėtas naudoti XVII a. pabaigoje kai buvo išleistos pirmosios knygos, pagrindinė iškurių I. Kanto paskaitos „Apie pedagogiką”. Tarp pedagogų nuolat vyko ginčai – pedagogika mokslas ar menas. Mokslas – todėl kad tiria ugdymo proceso dėsningumus. Menu – reikalauja kūrybiškumo sprendžiant ugdymo problemas. Taigi pedagogika yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas kaip ugdymo teorija. Sąvokos: Ugdymas, Ugdytinis, Ugdytojas, Ugdymasis, Globojimas, Formavimas, Švietimas, švietimo sistema, Mokymas, Mokymasis (autodidaktika), Lavinimas, Auklėjimas, Saviaukla, Umokimas, Situacija, Vertybė, Asmenybe. Pedagogika glaudžiai susijusi su: filosofija, kadangi filos. apsprendžia ugdymo vertybių ir krypties pasirinkimą; psichologija ir fiziologija, nes ugdymas(as) susijęs su individo psichiniais ir fiziniais procesais, kurie vyksta individui ugdantis; politika, nes reikia ugdyti pilietiškumą; logika, nes reikalingos mąstymo taisykles; sociologija nes taikomi sociologiniai duomenys; informacinis technologijos.
2. Edukologijos ir pedagogikos santykis, pedagogikos, edukologijos mokslų sistema. Ped. mokslo atstovai. Šiuo metu šalia pedagogikos naudojamas ir edukologijos terminas. Edukologija apima mokymą(si) visą gyvenimą, tuo taipu pedagogika apima vaikų ir jaunimo ugdymą. „Educo” (lot) – išvedu, ugdau. Šiuolaikinės pedagogikos beveik neriboja amžiau cenzas, todėl edukologija ir pedagogika yra glaudžiai susiję. Edukologija apjungia visu mokslo šakas, susijusias su asmenybės ugdymu. Bendrosios pedagogikos mokslą sudaro dvi šakos – didaktika (mokymo mokslas), hodegetika (auklėjimo teorija ir metodika). Dalykų didaktikos -pedagogikos istorija (tiria pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istorinę raidą), mokyklotyra (švietimo vadyba). Atskirų ugdymo sričių pedagogikos šakos – šeimos pedagogika (familistika), ikimokyklinė pedag., mokyklos pedag. (dvi atiakos – bendrojoiavinimo ir profesinė pedag.), specialioji pedag. (neįgaliųjų ugdymo). Atstovai: Janas Amosas Komenskis, Johanas Heinrichas, Džonas Lokas (anglas), Johanu Konstantinas Ulinskis, Jonas Vabalas-Gudaitis, Stasys Šalkauskis, Jonas Laužikas, Leonas Jovaila, Vladas Rajeckas.
3. Ugdymo daugiamatiškumas Subjektyvus ir objektyvus – yra pokyčiai tiek ugdytojo, tiek ir ugdytinio atžvilgiu, iš ugdytojo – objektyvus, iš ugdytinio – subjektyvus. Ugdymo metu ugdytinis yra tobulinamas. Kaip pedagoginis sutikimas – yra tikslingai organizuotas procesas. Jis turi vidinę ir išorinę struktūrą. Pedagoginio susitikimo metu pedagogas ir mokiniai ne tik bendrauja, bet ir praturtina ugdytinio asmenybę. Kaip sąveika – abipusis dvikryptis veikimas vykstantis paeiliui ir vienas po kito. Kaip kūryba – paskutiniuoju metu i ugdymo procesą žiūrima kaip į kūrybinį procesą. Kaip saviraiška – remiasi teiginiu, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, ugdymas turi sudaryti sąlygas išreikšti save. Kaip prasmės atradimas – tai yra, kad turime atrasti prasmę, nes daugelis ugdytiniu puola prie alkoholio, narkotikų, nes paprasčiausiai nemato prasmės. Kaip vertybių internalizavimas – ugdymo siekiama vertybes paversti ne tik žiniomis, nuostatomis, bet siekiama, kad tos vertybės atsispindėtų mūsų elgesyje.
4. Ugdymo tikslų problema. Ugdymo tikslų ir uždavinių kėlimo pagrindai. Sudėtinės ugdymo dalys. Ugdymo proceso centre – žmogus, veikiamas artimos ir tolimos informacijos. Pirmoji ugdymo tikslo problema – žmogus, jo prigimtis. Sudaryti sąlygas atsiskleisti specifinėms, žmogiškoms fizinėms ir dvasinėms užuomazgoms. Kita ugdymo tikslo problema – žmogaus saviraiškos sąveika su realiomis ir empirinėmis aplinkos vertybėmis. Trečia ugdymo tikslo problema – žmogaus sąveika su idealiomis ir dvasinėmis vertybėmis (būties supratimo, tautinės sąmonės ir elgesio, asmenybės). Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir dalinių ugdymo tikslų. Dalinis tikslas yra tik priemonė aukštesniam pedagoginiam tikslui siekti. Todėl pedagogas turi žinoti ne tik ugdymo tikslų visumą, bet ir jų tarpusavio priklausomybę, hierarchiją. Bendrasis, galutinis tikslas konkretinamas šiais aspektais: Konkretinimas pagal amžiaus ypatybes; Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos tikslus lemia dabarties žmogui kylantys vis sudėtingėjančio gyvenimo uždaviniai, šiandieninė Lietuvos visuomenės būklė, pagrindiniai jos raidos siekiai, Europos bei pasaulio gyvenimo tendencijos. Ugdymo turinį galime apibūdinti iš dviejų pusių – kaip valstybės teikiamą ir reglamentuojamą bei kaip mokyklos kuriamą. Jį įtakoja daugelis veiksnių, svarbiausi kurių yra ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo paskirtis, būdai, metodai, pilietinė ir profesinė mokytojų branda, vadovavimas švietimui. Ugdymo turinį įtakoja ir susiklosčiusi ugdymo filosofija, kurioje pagrindą sudaro asmuo ir visuomenė, jos galių, gebėjimų plėtotė. Ugdymo turimo kūrimą lemia ir kiti veiksniai: pedagoginiai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai ir prigimtiniai. Ugdymo turinys turi bendruosius ir specifinius ugdymo tikslus, kuriuos apsprendžia visi minėti veiksniau o taip pat dėstomas dalykas. Bendrojo lavinimo mokykloje skiriamos dvi ugdymo turinio struktūrinės dalys: privalomas ugdymo branduolys ir pasirenkamieji dalykai
5. Asmenybės raida ir ugdymas. Vaiko vystymąsi lemiantys veiksniai. Asmens fizinių, psichinių ir dvasinių galių ugdymas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausia tai susiję su vaiko prigimtimi ir įvairiais aplinkos poveikiais. Sąlygojama vaiko amžiaus įpatumais. Kūdikystėje vaikas reikalauja globot, reikia jam sudaryti sąlygas judėti ir vystytis emociškai, ankstyvojoje vaikystėje – padėti susivokti, vystyti kalbos įgūdžius, kuo daugiau bendrauti, pirmojoje vaikystėje – žaidimas yra viena pagrindinių ugdymo priemonių, vystosi vaizduoti, viduriniojoje vaikystėje vaikas pradeda mokytis, mokosi logiškai mąstyti yra suinteresuoti kaupti žinias. Pauauglystėje – lytinis brendimas, saviraiškos budas, smunka mokytojų ir tėvų autoritetas, reikalauja ypatingo elgesio. Ko paaugliams reikia iš suaugusiųjų? Meilės, priėmimo tokiais kokie jie yra, priklausomybės jausmo, būti suprastiems, paramos bei padrąsinimo, atsakomybės, nepriklausomybės, problemų sprendimo įgūdžių, taisyklių normų, vertybių.
Paauglystės ypatumai – fiziologiniai (intensyvus augimas, griaučiai auga greičiau nei kūno masė, keičiasi nervų sistema, hormonų audros, asmeninė higiena, laikinas fizinis nusilpimas). Psichologiniai ypatumai (nauji santykiai su suaugusiais žmonėmis. Jautrus periodas paaugliui, jis įžeidus, jautrus ir tt, naujos teises būtinos, be to paauglys neišmoks savarankiškai galvoti ir būti atsakingu. Labai svarbus šiam asmenybės raidos tarpsniui yra papildomas ugdymas. Ankstyvojoje jaunystėje žmogus subręsta, susiformuoja pasaulėžiūra, reikia padėti padaryti teisingą apsisprendimą ateičiai.8. Švietimo sistemos samprata, tikslai, uždaviniai, principai.Švietimas tai žinių teikimas per įvairius šaltinius, švietimo sistema- įvairių ugdomųjų įstaigų sistema nuo mokyklinių įstaigų iki institutų, švietimo sistema išsidėsčiusi hierarchiškai, visos švietimo įstaigos tarpusavy susijusios. Principai: tai pagrindiniai reikalavimai, teiginiai kuriais remiantis organizuojami visa švietimo sistema ir vykdoma jos įstaigų veikla. Pagrindiniai principai: humaniškumas, demokratiškumas, paslankomas, racionalumas. Tikslai: studijų modernizavimas ir švietimo kokybės gerinimas; harmonizavimas; soc. pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų tobulinimas.
9. švietimą reglamentuojantys dokumentai, jų charakteristika.Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis Lietuvos švietimo sistemą, jos tikslus ir uždavinius.LR mokslo ir studijų įstatymas. Reglamentuoja mokslo ir studijų sistemą, institucijų veiklą, mokslo laipsnių ir pedagoginių vardų suteikimo tvarką, finansavimą.LR aukštojo mokslo įstatymas. Reglamentuoja aukštojo mokslo studijų sistemą, kvalifikacinių ir mokslo laipsnių suteikimo principus.Bendrojo lavinimo mokyklas bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Reglamentojama mokyklos paskirtis, tikslai ir uždaviniai, principai, mokymo planai ir programos.Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos nuostatai. Reglamentuoja bendrojo lavinimo mokyklų veiklą.
10. Lietuvos Respublikos švietimo sistemos stniktflri, atskinj grandžių charakteristika.Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema. Pagrindinė nuoseklaus švietimo sistemos grandis – bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas, apimantis ikimokyklini ir mokyklinį ugdymą. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, lopšeliuose ir darželiuose. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Vaikams nelankiusiems darželio organizuojamas priešmokyklinis rengimas. Priešmokyklinis ugdymas – vaiko ikimokyklinio ugdymo tąsa. Priešmokyklinio ugdymo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo pamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo(si) mokykloje. Pagrindiniai Švietimo sistemos uždaviniai yra: 1) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti jo intelektą, sudarant sąlygas individualybės plėtotei; 2)suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir kultūros lygį; 3)sudaryti Lietuvos gyventojams tęstinio lavinimosi galimybes, 4) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti Respublikos kultūriniame, visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime. Lietuvos Švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, mokyklinį bei papildomą mokymą. Ikimokyklinis ugdymas. Ikimokyklinio amžiaus vaikai, tėvams pageidaujant, ugdomi lopšeliuose ir darželiuose Našlaičiai ir beglobiai vaikai ugdomi vaikų globos įstaigose. Bendrasis vidurinis išsilavinimas. įgyjamas dvylikos metų trijų pakopų bendrojo lavinimo mokykloje. Mokyklos pakopos gali sudaryti atskirus administracinius vienetus: pradinę, pagrindinę ir vidurinę mokyklas. Mokymosi trukmę jose reglamentuoja vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos nuostatai. Bendrasis vidurinis išsilavinimas gali būti įgyjamas ir atitinkamo lygio profesinėje mokykloje. Suaugusieji bendrąjį išsilavinimą gali įgyti suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklose (vakarinėse, neakivaizdinėse ir kt). Profesinis mokymas. Profesinis išsilavinimas įgyjamas profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose. Profesinis mokymas šiose mokyklose derinamas su bendruoju lavinimu. Aukštesnysis išsilavinimas. Specialistus su aukštesniuoju išsilavinimu rengia aukštesniosios mokyklos. Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius nei aštuoniolika metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje.
12. Svarbiausios Lietuvos švietimo reformos kryptys, tikslai (1991-2003).Lietuvai įtvirtinus nepriklausomybė buvo parengta Lietuvos švietimo koncepcija (1992 m.). Reformuoto ugdymo pagrindinis tikslas – savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo gebėjimus atskleidžianti asmenybė. Tikslai: padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą; ugdyti kritiškai mąstantį žmogų; ugdyti žmogų pasirengusį profesinei veiklai; brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę; ugdyti žmogų demokratijai; ugdyti Lietuvos pilietį. Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su nauja m-los struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje m-los pakopoje mokiniai gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas profiliuojamas. Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų m-los. Aktyviausių m-lų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą iniciatyva ėmė kurtis gimnazijos. 1997m. Vilniuje įkurta 1 Tarptautinio bakalauriato klasė. Buvo atidarytas LT dar neįprastos jaunimo m-los, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūksta mokymosi motyvacijos kvalifikacija, ir bendrasis vidurinis išsilavinimas. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių m-lų statutai (bakalauro, magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos, reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės m-los. Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai koreguojami seniau išleisti vadovėliai, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma lietuvių k. ir literatūros, LT istorijos. 1992 m. pradinės m-los jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis.
13. Profiliuotas mokymas.Profilis – mokymo kryptis, sudaranti sąlygas moksleiviams įgyti gilesnes, platesnes, kryptingesnes žinias ir gebėjimus, tikslingai orientuotus į numatomą rinktis profesinės veiklos ar tolesnių studijų sritį. Profilis aprėpia grupę, srautą moksleivių, kuriuos sieja specifiniai polinkiai, interesai, pasirenkama tolesnių studijų ar profesinės veiklos sritis, gebėjimai. Pagrindiniai mokymo profiliavimo tikslai yra padėti moksleiviams: rinktis tinkamiausią, savo polinkius, interesus ir gabumus atliepiantį mokymosi kelią; stiprinti mokymosi motyvaciją; išvengti galimų mokymosi nesėkmių; įgyti papildomų žinių ir gebėjimų, išplečiančių atitinkamai veiklos sričiai reikalingą teminį akiratį ir praktinę patirtį; tinkamai pasiruošti tolesnėms studijoms; mažiau laiko ir pastangų skirti tiems dalykams, kuriems jie neturi polinkio ar gabumų. Lietuvos pradinėje mokykloje mokymas nėra profiliuotas, išskyrus meninio profilio gimnazijas, kur nuo pirmos klasės mokymas turi ryškiai išreikštą profilinį pobūdį. Mokymo profiliavimas Lietuvoje prisideda po aštuonių klasių: čia moksleiviai renkasi atitinkamo profilio gimnaziją arba tęsia mokslą pagrindinėje (vidurinėje) mokykloje, kurios IX – X klasėse realizuojamas negilus mokymo profiliavimas, o XI – XII – giliau profiliuotas mokymas. Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje moksleivis gali rinktis vieną iš šių profilių: humanitarinį; realinį; technologinį (įgyvendinamas profesinėse mokyklose ir technologinėse gimnazijose); meninį (įgyvendinamas, menų gimnazijose, nacionalinėje menų mokykloje, konservatorijose). Kiekviename profilyje gali būti siauresnės pakraipos. Vidurinės mokyklos XI-XII klasėse privalomojo branduolio dalykams skiriami du medaliai viso mokymosi laiko. Privalomą humanitarinio ir realinio profilių ugdymo turinį reglamentuoja švietimo ir mokslo ministerija. Pasirenkamieji dalykai skirstomi į privalomai pasirenkamus ir laisvai pasirenkamus dalykus. Profilio požiūriu privalomai pasirenkamus dalykus skirsto į dvi dalis: pagrindinius ir nepagrindinius. Pagrindiniai dalykai papildo ir plečia žinias bei gebėjimus, moksleivių įgyjamus per profilinių branduolio dalykų pamokas. Nepagrindiniai – sudaro sąlygas įgyti papildomos patirties ir žinių, susijusių su atitinkama profesinės veiklos sritimi. Pagrindinius dalykus mokykla privalo pasiūlyti moksleiviams, o nepagrindinius – gali siūlyti rinktis.
13. Mokinių pažinimo ir mokslinio tyrimo metodai. Pedagoginis eksperimentasŽmogus yra fizinė, psichinė ir socialinė būtybe. Kad jį pažinti reikia žinoti jo fiziologiją, psichines savybes (intelektą emocijas ir jausmus, valios savybes, charakterio ypatumus, savimonę) ir socilines savybes, jo problemas. Galima tirti jo žinias ir supratimą, jo požiūrius ir elgesį Tyrimo metodai. 1) Kryptingo stebėjimo – tyrėjas iškelia stebėjimo tikslą (pvz.vaiko mąstymo ypatumus, įgytas žinias), sudaro stebėjimo programą (kur kada ir kaip stebėti ir fiksuoti gautą medžiagą), analizuoja gautus duomenis ir padaro išvadas; 2) Kryptingas pokalbis (interviu) – tyrėjas paruošia klausimus, pokalbio metu fiksuoja atsakymus ir vėliau analizuoja duomenų bei padaro išvadas; 3) Klausimynas (anketa) – paruošiami klausimai į kuriuos tyriamieji atsako raitu, vėliau iš gautų duomenų padaromos išvados; 4) Testai; 5) Veiklos rezultatų tyrimas – rašinių, piešinių, uždavinių sprendimo, praktinių užduočių tikrinimas ir analitika; 6) Pedagoginis eksperimentas. PE – tai pedagoginių poveikio būdų tyrimas pagal specialiai parengtą ugdymo programą. Jo metu iškeliamas tikslas kokios ugdytinio savybes bus ugdomos. Padaromas preliminarus tiriamų savybių diagnostinis pjūvis. Parengiama šių savybių ugdymo programa (pamokini veikla, popamokinė veikla ar kitos veiklos sritys) ir ji realizuojama. Surinkus norimus duomenis atliekamas baigiamasis diagnostinis pjūvis, po kurio daromos išvados apie programos efektyvumą.
14. Mokytojas ugdytojas. Jo profesiniai ypatumai. Mokytojų atestacija.Vykstant nepaprastai greitai gyvenimo kaitai, kuriantis naujam visuomenes tipui – žinių visuomenei, kyla ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Nėra lengva ugdyti žmogų, gebantį gyventi ir sėkmingai dirbti esamomis sąlygomis, priimanti naujus netikėtus ir neįprastus iššūkius, nuolat mokytis atsirinkti informaciją, įvaldyti naujas technologijas, mokantį sėkmingai spręsti iškylančias problemas. Koks turėtų būti mokytojas, pašauktas ugdyti išsilavinusį, kūrybingą, šiuolaikiškai mąstantį mokinį? 1. Reikalinga labai plati bendrakultūrinė kompetencija. Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūros išmanymas, gebėjimas šia informacija naudotis gyvenime. Lietuvos, Europos ir pasaulio Švietimo bei mokslo pagrindinių tendencijų suvokimas ir gebėjimas reaguoti į pokyčius. Informacinių technologijų įvaldymas. 2. Gebėjimas pačiam nuolat mokytis, atnaujinti informaciją, įgyti naujų gebėjimų, turėti poreikį tobulėti. 3. Pažinti mokinį, suprasti ugdymo procesą esmę, gebėti šiuolaikiškai organizuoti ugdymą ( pamokas, nepamokinę veiklą ). 4. Gebėti bendrauti ir bendradarbiuti su mokiniais ir jų tėvais. 5. Pedagoginis darbas kaip kūrybinis procesas yra labai sudėtingas ir sunkus, todėl pasak L. Jovaišos, jis galimas tik turint pedagoginį pašaukimą ir aukštą pedagogine kvalifikaciją. Siekiant kad mokytojai nuolat tobulėtų ir keltų savo kvalifikaciją, Lietuvoje veikia mokytojų atestavimo sistema, (vestos penktos kvalikacines kategorijos: mokytojas ekspertas, mokytojas metodininkas, vyresnysis mokytojas, mokytojas, jaunesnysis mokytojas. Kvalikacines kategorijas suteikia Atestacinė komisija prie ŠMM, įvertinusi praktinę mokytojo veiklą, savo pedagogines patirties skleidimą kitiems mokytojams, studentams, spaudoje, per paskaitas ir kitais būdais. Kategorijas suteikti siūlo mokymo įstaigos, kurioje mokytojas dirba, vadovybe.
15. Didaktika, jos raida. Didaktika – mokymo teorija, kuri apibūdinama ir kaip bendrasis mokymo mokslas. Didaktika sudaro ugdymo turint kuris priklauso nuo daugelio išorinių aplinkybių: visuomenes struktūros, tradicijų, konkrečios Švietimo sistemos, istorinio bei pedagoginio vystymosi. Didaktikos prasmė ir tikslas yra visų pirma parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiniai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių, atitinkančių šiuolaikinį visuomenes raidos lygį. Didaktikos turinio blokai: Mokymo tikslas, jo esmė; Mokymo (didaktiniai) principai; Mokymo turinys; Mokymo organizavimas. Šiuolaikinį ugdymo turinio pobūdį, siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius turi . atitikti mokymosi organizavimas, mokytojo naudojami ugdymo metodai. Didaktika kaip mokslas atsirado XVIIa. Pradininkas Janas Amosas Komenskis. Prie didaktikos plėtros prisidėjo Johanas heinrichas Pestalocis, kuris apjungė mokymą su praktiniu mokinių darbu. XXa. pradžioje JAV atsiranda pragmatine didaktika, kurios idėja – mokyti to, kas reikalinga praktiniame gyvenime. JAV pradėjo taikyti aktyvaus mokymosi metodus. Ir visą XXa. vyko moderniosios didaktikos kūrimas, kurios pagrindinis bruožas – aktyvus mokymasis, šiuolaikinėje didaktikoje pabrėžiama: vaikui kaip subjektui siūloma visa. kas ugdytų jo dalykinę ir visuomeninę kompetenciją bei individualias nuostatas, gebėjimą veikti; mokymo turinys pateikiamas taip, kad būtų sudaromos situacijos ieškoti, tyrinėti, atrasti; mokyti ir mokytis – reiškia kartu, sutartinai veikli planuojant, apmąstant ir įgyvendinant; orientuojamasi į projektus, problemas, veiklą.
18. Mokymo(si) metodų parinkimo pagrindai Tradiciniai ir netradiciniai mokymo(si) metodai.Mokymosi metodai – tai mokytojo ir mokinių veiksmų modeliai. Jie turi atitikti siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius. ugdymo turinio pobūdį. Pedagogo darbe stengiamasi remtis suderintais jų komplektais. Sąlygiškai vienus ugdymo metodus galima sieti su bendraisiais asmens ugdymo tikslais, kitus – su dalyko mokymu. Bet įsiugdymo metodai turi būti suderinti su bendraisiais ugdymo siekiais. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas turi visišką laisvę pasirinkti tinkamus ugdymo metodus ar susidaryti jų derinius, kurtis autentišką darbo stilių. Tai daroma atsižvelgiant į realią situaciją: mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintanti sociokultūrini kontekstą. Dėl ugdymo metodų daug diskutuojama, net nėra visuotinai priimtų nusistovėjusių, vienodų mokymo metodų terminų. Mokslininkai ir pedagogai-praktikai skirtingai vadina tuos pačius metodus ir skirtingai juos klasifikuoja. Vieni jų siūlo metodus skirstyti pagal mokinių aktyvumą – aktyvų ir pasyvų mokymą(si). Kiti klasifikuoja pagal pažinimo savarankiškumą: aiškinamasis – iliustracinis; reprodukcinis, probleminio dėstymo; euristinis (paieškų); tiriamasis. Dar kiti klasifikuoja pagal mokymo proceso etapus: žinių perteikiamo, gebėjimų ir įgūdžiu formavimu, žinių įtvirtinimu ir tikrinimu. Dar mokymo metodai klasifikuojami pagal žinių šaltinį – žodį, vaizdą ir praktinę veiklą. Žodiniai metodai: dėstymas (pasakojimas, aiškinimas, paskaita), pokalbis, naudojimasis spausdintais šaltiniais. Vaizdiniams metodams priskiriami demonstravimas, ekskursija, savarankiškas stebėjimas. Praktinių metodų grupei priskiriami šie metodai: pratimai žodžiu ir raštu, pratimai naudojant įvairias technines priemones, grafiniai ir laboratoriniai darbai. Kriterijai: Jie priklauso nuo ugdymo tikslo formulavimo, nuo nagrinėjamos temos ir mokymo dalyko pobūdžio, nuo mokinių mokymosi patirties, nuo paties mokytojo pasirengimo taikyti tą ar kitą metodą. Šiuo metu, kai ugdymas orientuojamas į mokinio psichinių bei fizinių galių atsiskleidimą, vis didesnį svorį įgyja aktyvaus mokymosi metodai, leidžiantys mokiniams pasinaudoti įgytomis žiniomis praktinėje veikloje, patiems ieškoti, atrasti, kurti. Svarbu tinkamai suderinti tarpusavyje žodį, vaizdą ir mokinių praktinę veiklą. Tradiciniai mokymo(si) metodai – tai mokymosi metodai, pradėti taikyti XVII a. (Komenskis) ir taikomi šiuolaikinėse mokyklose. Netradiciniai mokymo(si) metodai – grupinis metodas (mokiniai paskirstyti grupėmis, kiekvienas gauna jam skirtą užduotį), smegenų šturmas arba minčių lietus (rašoma kas šauna į galvą per keletą minučių), euristinis (sudaroma probleminė situacija ir dėl jos ginčijimąsi), interviu (mokiniai patys renka informaciją ir daro išvadas), inscenizacija (pasiskirstoma vaidmenimis ir sukuriama situacija), situacijų žaidimas, projektų rengimas.
19. Ugdymo turinys. Jo ypatumai. Mokyklos ugdymo turinys, struktūra, ypatumai, blokai, koncentrai. Ugdymo turinį apibrėžiantys dokumentai.Ugdymo turinys – bendrosiose programose apibrėžtas orientacinis ugdymo turinys, kurį konkretizuoja atskiros mokymo įstaigos. Jis leidžia pasirinkti ugdymo profilį, pagrindinių ir pasirenkamųjų dalykų santykį, sudaro bendrą mokyklos ir atskirų mokymo dalykų ugdymo programas. Mokyklos ugdymo turinį sudaro mokymo dalykai, kurių mokoma atskirose ugdymo pakopose. Šiuos dalykus reglamentuoja bendrosios ugdymo programos ir išsilavinimo standartai, čia ugdymo turinys siejamas su bendraisiais ugdymo tikslais: padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą; ugdyti kritiškai mąstantį žmogų; ugdyti žmogų pasirengusį profesinei veiklai; brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę; ugdyti žmogų demokratijai; ugdyti Lietuvos pilietį. Atsižvelgiant į mokinio mąstymo ypatumus atskirais amžiaus tarpsniais, išskiriami 4 ugdymo turinio koncentrai, atitinkantys naująją bendrojo lavinimo mokyklos struktūrą. 1 Koncentre (pradinės klasės) orientuojamasi į konkretų ir integruotą pasaulio vaizdą, atveriant vaikui jam atvirą aplinką ir laipsniškai piečiam pasaulio suvokimo erdvę. 2 Koncentre (5-8 klasės) išlieka glaudi dalykų integracija, bet jau mokoma atskirų dalykų, kurie jungiami į blokus, iškeliat pagrindines juos jungiančias problemas (pvz. žmogaus ir gamtos problemos, asmens ir kultūros, individo ir visuomenės problemos). 3 Koncentre (9-10 klases) tęsiamas dalykinis mokymas didesnį dėmesį skiriant abstraktaus mąstymo ugdymui, apibendrinami išklausyti kursai, laiduojantys pagrindines mokyklos išsilavinimo standartą, gylėja profiliuotas mokymas. 4 Koncentre (11-12) vyksta tolimesnis mokymo profiliavimas, ugdomas sisteminis mąstymas, ruošiama aukštosioms mokykloms. Mokyklos funkcijos: lavinti protą, ugdyti moralę, ruošti aukštajai m-klai. Mokyklos sąlygos: fizinės (aplinka, įrengimai), socialines (bendravimo galimybes), visuomeninės (santykiai su visuomene).
20. Mokymo(si) proceso esmė, etapai. Mokymo proceso komponentai.Mokymasis – tai svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu asmenybė sparčiai ir įvairiapusiškai vystosi. Tai tikslinga, organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla. Veiksmingo mokymo sąlygos: 1. Norint sėkmingai organizuoti mokymą, reikalingas visapusiškas mokinio pažinimas. Pažinti mokinį visų pirma reikia tam, kad būtų galima skatinti kiekvieno ir visų norą mokytis, jų aktyvumą, plėtoti savarankiškumą. 2. Siekiant stiprinti mokymo įtaką asmenybės raidai, skatinant mokinių teigiamą mokymosi motyvaciją, svarbu lengvinti mokymą, siekti juo kuo labiau sudominti. Todėl vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – sukurti tinkamą mokymuisi aplinką. 3. Siekiant sėkmingo mokymo svarbu paties mokinio aktyvumo, šis aktyvumas priklauso ir nuo pačios asmenybės, jos poreikių ir interesų, temperamento, o taip pat ir nuo mokytojo gebėjimo mokymo procese mokinių aktyvumą skatinti, palaikyti ir juo remtis. 4. Svarbi sąlyga, siekiant mokymo rezultatyvumo – paties mokinio siekimas tobulėti. 5. Būtina remtis tuo, ką jau mokiniai žino, plėsti anksčiau išmoktus dalykus. Taigi, mokant reikia eiti nuo artimo prie tolimo, nuo žinomo prie nežinomo, nuo paprasto prie sudėtingo ir pan. Mokymo procese siekiama įvairių tikslų. Todėl labai svarbu išsiaiškinti mokymo proceso struktūrą, jo sudedamąsias dalis – mokymo etapus arba grandis. Dabartinėje literatūroje galime rasti tokią mokymo grandžių traktuotę: parengimas, suvokimas, supratimas, įtvirtinimas, pritaikymas. Parengimo esme – siekti sugadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga, t. y. parengti dirvą naujoms žinioms, būsimai veiklai, įvairių šaltinių, iš patirties. Suvokimas – supratimo pradžia, objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai ar reiškiniai. Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimo metu mokiniai savarankiškai dirbdami nagrinėja naują medžiagą, tokiu būdu formuojasi supratimą apie daiktus ir reiškinius – daro apibendrinimus, formuluoja sąvokas, suvokia dėsningumus. Įtvirtinimas – tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas.
21. Mokymosi veiksniai.Mokymosi veiksniai skirstomi į psichologinių, fiziologinių, socialinių ir pedagoginių veiksnių grupes. Psichologiniai veiksniai: Nusiteikimas mokytis (motyvacija), ją lemia sėkme ar nesėkmė mokantis ir pedagogo bei tėvų reakcija į tai; Charakterio bruožai: atkaklumas ir ištvermė, darbštumas ir pareigingumas ir tt.; Valingas dėmesys; Aktyvus mąstymas; Savarankiškumas; įgimti gabumai. Fiziologiniai veiksniai: Bioritmas, sąlygoja periodini veiklumo pakilimą ir smukimą; Sveikatos būklė. Socialiniai veiksniai: Šeimos tradicijos, gyvenimo stilius, interesai, tėvų nusiteikimas mokytojo ir mokyklos atžvilgiu, socialinė padėtis. Pedagoginiai veiksniai: Mokymo proceso organizavimas, mokytojo asmenybė, klasės mikroklimatas.
22. Mokymosi motyvai, interesai, jų kaitą sąlygojantys veiksnias.Vienas iš svarbiausių sėkmingo mokymosi veiksnių yra mokymosi motyvacija, teikiami mokymosi veiklai veržlumą, kryptį ir energiją. Motyvacija apibūdinama kaip elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai. Motyvai – veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu. Mokymosi veikloje gali būti tenkinami mokinio pažinimo, saviraiškos, socialiniai ir kiti porokiai. Jie sąlygoja vidines mokymosi paskatas (motyvus). Mokinius gali skatinti mokytis pažinimo motyvai (noras pažinti, sužinoti nauja, išmokimo džiaugsmu), socialiniai (noras būti įvertintam, pirmauti, pasidalinti su draugais savo atradimais), saviraiškos (noras atskleisti savo gabumus, galimybė kurti), ateities (tolimesnis mokymasis, darbas). Mokinys gali ir neturėti vidinių motyvų: mokytis tėvų verčiamas, siekdamas materialinių paskatų ar norėdamas išvengti bausmės. Pažinimo motyvai glaudžiai susiję su pažinimo interesais, domijimusi kokiu tai daiktu ar reiškiniu. Mokinio mokymosi intensyvumui ir rezultatyvumui poveikį daro tik vidiniai motyvai. Ypač svarbūs pažinimo procesui pažinimo motyvai, pastiprinti interesu. Juos sąlygoja: 1. Pedagoginiai veiksniai: tinkamas mokymo proceso organizavimas, gebėjimas sudominti mokinius atliekamomis užduotimis, objektyvus ir geranoriškas mokinio mokymosi veiklos ir pasiekimų įvertinimas, taktiškos pedagogo elgesys ir pagalba nesėkmės atveju, geranoriškos darbinės atmosferos klasėje sudarymą, mokytojo asmenybė ir kt. 2. Šeima. Atmosfera, tėvų santykiai su vaiku, jų požiūris į mokymosi pasiekimus, paskatinimų ir bausmių taikymas mokiniui patyrus sėkmę (nesėkmę), saugumo (nesaugumo) jausmas.
23. Mokymo organizavimo formos. Pamoka, jos privalumai ir trtikumai. Pamokos tobulinimo galimybės.Gali būti įvairios mokymo organizavimo formos. Viena iš jų – individualus mokymas. Nuo seno kilmingųjų vaikus mokė guvernantei, samdomi mokytojai. Šiuo metu norint įveikti mokinio atsilikimą moksle arba pasiekti ypač gerų rezultatų samdomi repetitoriai. Nuo XVIIa. atsirado klasinė – pamokinę sistema, kai buvo iškelta visuotinio mokymo idėja. Pamoka iki šiol išlieka pagrindine mokymo organizavimo forma, nors pastaraisiais dešimtmečiais ji stipriai pasikeitė. XXa. Pradžioje kai kuriai pedagogai siūle alternatyvių mokymo formų kaip pvz. laboratorinio mokymo forma, Trampo planas ir tt. Pakankamai paplitusios formos yra seminarai, mokomosios ekskursijos, konsultacijos, konferencijos. Pamoka turi apibrėžtą vietą ir laiką, savo struktūrą, metodus. Privalumai – galima vienu metu mokyti daug mokinių, panaudoti visas turimas technines priemones, mokytojas turi galimybę greitai pamatyti savo darbo rezultatus, organizuoti bendravimą ir bendradarbiavimą, mokiniai turi galimybę pasimokyti vienas iš kito. Trūkumai – sunku diferencijuoti darbą, objektyviai įvertinti atskiro pažangą ir pasiekimus, ribota erdvė, sunku organizuoti tiesioginius stebėjimus. Kaip tobulinti. Plečiama erdvė (apjungiamos dvi patalpos, mobilus inventorius, mokomąją medžiagą laikyti klasėje), nereguliuojamas laikas, keisti mokytojo ir mokinio vaidmenį pamokoje (mokytoju tampa organizatoriumi ar konsultantu), keisti kai kuriuos metodus (pvz. aktyvinti mokinius), diegti kompiuterines programas.
24. Mokymo kryptys.Tai mokymo metodų taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, mokinių ir pedagogo santykių pobūdis, kurį laimia visuomenės ekonominė ir soc. padėtis, mokslo technikos ir kultūros lygis. Kryptys: Dogmatinis –išmokti gatavus teiginius, tai gatavų žinių perteikimo ar pateikiamojo mokymo kryptis; Aiškinamasis mokymas – pateikiamos ne vien gatavos žinios, bet ir jų komentarai, įrodymai bei paaiškinimai; Veiklinamasis – kai duodamos užduotys, mokiniai savarankiškai jas vykdydami įgyja žinių; Probleminis – mokiniams aktyviai dalyvaujant keliamos probleminės situacijos, o sprendimai tikrinami; Programuotas – tikrinama kiekvienos dalies išmokimą, mokinių atlikto darbo rezultatus; Modulinis mokymas – mokiniai savarankiškai dirba pagal savitą programą sudarytą modulių pagalba; Diferencijuotas mokymas – pagal individualias ir tipines vaikų skirtybes; Ugdomasis – mokymas suteikti vaikams mokslo žinių pagrindus, mokymas susijęs su auklėjimu ir lavinimu.
25. Produktyvios mokymosi atmosferos sukūrimas.Klasės atmosferą tarpukario Lietuvos pedagogas Černius apibūdina kaip klasės dvasią, t.y kaip emocini mokinių nusiteikimą. Produktyvios mokymosi atmosferos sukūrimas nėra lengvas dalykas, tuo labiau, jeigu mokiniai į pamoką atėjo po fizinio lavinimo pamokos ar laukia tą dieną greit įvyksiančios mokykloje „Kaziuko mugės“. Taigi atmosferos kūrimas priklauso tiek nuo išankstinio mokinių nusiteikimo, tiek nuo mokytojo gebėjimų nuteikti mokinius produktyviam darbui. Sėkmę didele dalimi lemia mokytojo komunikaciniai gebėjimai nuteikiant mokinius darbui. Nuteikti mokinius priimti informaciją, sudominti ja galima naudojant verbalius bendravimo būdus: keliant mokiniams aktualias problemas, sukeliant netikėtumo efektą, tiksliai ir suprantamai formuluojant klausimus, juos argumentuojant; naudojant neverbalius bendravimo būdus: rodant prielankumą šypsena, žvilgsniu, balso tembro ir kt. būdais, sudominti mokinius veiklos tikslais. Dėmesys grižtamajai infonuacijai (kaip mokiniai priima ir įsisavina informaciją), klasės ir pavienių mokinių emocinėms būsenoms. Svarbu sukurti estetiškai patrauklią, mokymuisi pritaikytą aplinką su patogiu, reikalavimus atitinkančiu inventoriumi ir mokymo priemooėmis.
26. Mokymo(si) rezultatų tikrinimo ir vertinimo problemos, ftinkcijos, principai.Mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas turi įtakos mokinių ir mokytojų santykiams, nes mokytojas atlieka „teisėjo“ vaidrmeny. Vertinant svarbu pedagogo objektyvumas. Pagrindinės vertinimo f-jos: padeda tobulinti ir gilinti mokinių žinias; atlieka lavinamąja, auklėjamąją, diagnostinę ir kontrolės f-ją. Mokymosi tikrinimas yra mokinio veiklos stebėjimas. Organizuojant mokymosi procesą yra svarbu stebėti kokią įtaką daro mokiniui, jo žinioms, tam ir yra mokymo rezultatų tikrinimas. Tikrinimas ir vertinimas blogina mokytojo ir auklėtojo santykius. Tikrinimas neatspinti vaiko žinių lygio (realaus), nes tam didelę reikšmę turi emocinė atmosfera soc. sąlygos mokinio ir mokytojo sąveika. Principai tai pagrindiniai teiginiai kuriais remiantis sprendžiamos vienos ar kitos problemos: mokymo rezultatų tikrinimo sistemingumas; objektyvumas; individualus priėjimas prie mokinių. Metodai žodinė apklausa kuri gali būti individuali ir frontalinė. Apklausa raštu, viktorinos, testai, rašomieji darbai. Vertinama ne mokiniai, o jų mokymosi rezultatai. Vertinant būtina atsižvelgti į fizinę ir psichinę mokinio būklę. Pažymiai turi būti diferencijuoti suprantami ir aiškūs mokiniui.
27. Tikrinimo ir vertinimo metodai.Organizuojant mokymosi procesą yra svarbu stebėti kokią įtaką daro mokiniui, jo žinioms, tam ir yra mokymo rezultatų tikrinimas. Metodai: žodini žodiniai individuali apklausa – mokinys individualiai apklausiamas, ji turi trūkumų nes užima daug laiko, ir riboja galimybę patikrinti daugiau mokinių; Frontalinė – pateikiama apklausa visai klasei. Apklausas raštu: viktorinos, įskaitos ir rašomieji darbai. Didaktiniai testai: Per trumpą laiką gauti kuo objektyvesnę grįžtamą informaciją; Praktiniai tikrinimo metodai grafiniai darbai, praktikos darbai, laboratoriniai. Vertinama ne mokiniai o jų mokymosi rezultatai. Vertinant būtina atsižvelgi į fizinę ir psichinę mokinio būklę. Pažymiai turi būti diferencijuoti suprantami ir aiškūs mokiniui.
28. Papildomas ugdymas: tikslai principai, metodai, fonuos Tobulinimo kryptys.Papildomuoju ugdymu siekiama tenkinti individualius pažintinius mokinių poreikius, suteikiant jiems papildomų žinių ir įgūdžių, sudaryti sąlygas pasireikšti bei plėtotis jų specialiesiems gebėjimams bei skatinti mokinių saviraišką. Papildomojo ugdymo organizavimas bendrojo lavinimo mokyklose rodo, kiek dėmesio yra skiriama mokintų užimtumui ir socializacijai. 2004 m. bendrojo lavinimo mokyklose veikė virš 31t. būrelių, kuriuos lankė virš 360 tūkstančių mokinių. Tai rodo, kad didesnė dalis mokinių yra užimta mokyklose organizuojamoje popamokineje veikioje, be to, būrelius bendrojo lavinimo mokykloje lanko 10 narių daugiau mokinių nei papildomojo ugdymo įstaigose. Pagal veiklos sritis daugiausia mokiniai užimti sporto ir meninės kūrybos (muzikos, choreografijos, dailės, etnokultūros) būreliuose. Papildomasis mokinių ugdymas mokykloje finansuojamas iš mokinio krepšelio. Pagal VPU Sociologinių švietimo tyrimų laboratorijos atliktą tyrimą “Papildomas ugdymas moksleivių socializacįjos kontekste” dalyvavusių mokinių nuomonę, papildomasis ugdymas mokykloje taptų įdomesnis, jei mokykloje būtų pakankamai gera materialine bazė, jei mokytojai labiau atsižvelgtų į mokinių poreikius, labiau vertintų jų iniciatyvą. Mokytojų nuomone, didžiausia kliūtis tinkamai papildomojo ugdymo veiklai mokykloje – lėšų stygius. Papildomas ugdymas pagrindinėje mokykloje yra integrali moksleivių bendrojo ugdymo dalis. Jis apima daugelį mokomųjų dalykų, kurių ugdomasis poveikis puoselėjant jauno žmogaus kultūrą yra labai reikšmingas. Papildomas moksleivių ugdymas yra grindžiamas humanitariniais ir gamtos mokomaisiais dalykais: istorija, geografija, filosofija, ekologija, lietuvių kalba ir literatūra, fizika, biologija ir tt. Papildomu ugdymu siekiama moksleivių ekologinės kultūros ir sveikos gyvensenos įgūdžių formavimo, jauno žmogaus patriotinių jausmų įsišaknijimo, asmens tvirtų dorinių nuostatų formavimo.
29. Auklėjimas, jo esmė, specifika, ryfys su mokymu.Auklėjimas yra vienas pagrindinių aspektų, akcentuojama kaip žmogaus aukščiausia vertybė. Auklėjimas tai asmenybės vidinio pasaulio ir jos elgesio formavimas. Auklėjimas asmenybės vertybių puoselėjimas. Auklėjimas tai procesas kai vyksta asmenybės santykis su aplinka darbo savimi formavimas ir branda. Auklėjimas labai reikiminga priemonė jaunai kartai. 2 pagrindinės vertybės: asmeninės laimės siekimas ir siektinas būti laimingam. Pagrindinis auklėjimo tikslas, kad besiformuojanti asmenybė perimtų visuomenės teigiamus bruožus. Proceso specifika susijusi su mokymosi, juo remiasi. Įgydami žinių jie formuoja savo požiūrį į pasaulį. Užklasinėje veikioje auklėjimas apsprendžia auklėjimo uždavinius. Auklėjimas stengiamasi suformuoti asmenybės vidinį pasaulį. Auklėjimas prasideda nuo vaiko atėjimo į pasaulį ir baigiasi žmogaus gyvenimu. Svarbiausi auklėjimo pagrindai dedami vaikystėje 5-9m. 90% pradedami auklėti pagrindų. Auklėjimas sudėtingas nes apima visa vaiko gyvenimą ir veiklos organizavimą. Ryšys su mokymu: glaudžiai susijęs su mokymu. Mokymo procese įgyjant žinių geriau pažystamas pasaulis, formuojamas pažiūros, vertybės, priprantama prie režimo.
30. Klasės auklėtojas, jo pagrindinės veiklos sritys. Klasės auklėtojo vieta ugdymo procese.Galima išskirti penkias pagrindines darbo su klasės bendruomene kryptis. Taigi, klasės auklėtojas dirba: Su klase kaip grupe. Šio darbo tikslas – formuoti klases grupę, kuri būtų gerai organizuota, sugebėtų atstovauti savo interesams ir kurios kiekvienas narys galėtų realizuoti savo individualius tikslus ir poreikius. Pagrindinis ugdymo tikslas klasėje turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę sujos narių tikslais ir pareigomis. Su kolegą dirbančių toje klasėje, grupe. Tikslas – rinkti informaciją ir koordinuoti bendrą veiklą, siekiant bendrų klasės ugdymo tikslų. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra vien didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Visgi tikslų derinimas, požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas iš pagrindinių bendro, visų klasėje dirbančių mokytojų darbo principų. Todėl derėtų mokytojams kalbėti bendrai, derinti savo požiūrius, kelti bendrus tikslus, tartis dėl priemonių, pasiskirstyti darbais. Individualų darbą su mokiniais, kolegomis ir tėvais. Tikslas – skirti dėmesį kiekvienam mokiniui, ypač vaikams turintiems problemų, padėti spręsti konfliktus, kylančius su atskirais mokytojais. Individualus darbas padeda gauti informaciją vaiko charakteriui analizuoti, jam pažinti ir suprasti, individualiems santykiams ir specifinei sąveikai kurti. Su tėvų grupe. Tikslas – suburti tėvų grupę, kur tėvai gerai vienas kitą pažintų ir sugebėtų mokykloje organizuotai atstovauti savo vaikų interesams. Ši darbų kryptis paprastai mokykloje susijusi su tėvų informavimu, tam tikrų reikalavimų ir prašymų tėvams pateikimu, kas dažniausiai įgyvendinama susirinkimų metu. Su Šeimomis. Tikslas skirti dėmesį atskiroms šeimoms. Tai pati sudėtingiausia kryptis klases auklėtojo darbe. Ja siekiama padėti spręsti sunkiai auklėjamų vaikų šeimos problemas, kurios neretai nulemia moksleivio pažangumą, elgesį, bendravimą, asmenybes formavimą.
31. Pedagoginio poveikio budai ir metodai.Jie yra: kuriamieji: gerumo, prašymas, paskatinimas, pagyrimas, apdovanojimas, pasitikėjimas, atleidimas, nusivylimo parodymas, moralinis palaikymas, įtraukimas į įdomią veiklą; įtikinėjimas, garantavimas. Skatinamieji veiksniai: puiku, gerai padaryta, l. gerai, nuostabu, fantastiška, mums pavyko. Stabdantieji: nubaudimas, įsakymas, nusivylimo parodymas, apribojimas, užuomina. Mokymo metodai: pagal pažinimo savarankiškumą: aiškinamoji, reprodukcinė, probleminė, tiriamoji. Pagal žinių šaltiny: žodiniai, vaizdiniai, praktiniai. Metodų pasirinkimo priklauso nuo: moksleivio asmenybės, mokymosi stilių, gebėjimą, klasės lygio, dalyko specifikos, visuomenes poreikio ir laikmečio kuriame esame.
32. Auklėjamasis renginys mokykloje. Jo tikslai ir organizavimas.Tai įvairiapusis mokinių organizavimo formos kurią numato ir pasiūlo klasės vadovas. Organizuojant siekiama pažintinių ir auklėjamųjų tikslų. Auklėjimo metodus reikia parinkti taip kad jie ne tik padėtų įgyvendinti renginio tikslus bet ir būtų patrauklus auklėtiniams. Forma priklauso nuo vaikų amžiaus ir poreikių. Labai svarbu auklėtojo gebėjimas bendrauti, sumaniai skirstyti uždavinius. Renginį sudaro 3 pagrindinės dalys: įvadas, tema ir baigiamoji dalis. Auklėjimo renginio formos yra trys: žodinis; vaizdinis ir praktinis. Jo tikslas parodyti vaikams neigiamas žalingo poveikių puses. Ugdyti moksleivių pilietiškumą. Auklėti vaiko dorovę, pvz narkotikams ne, sporto renginiai, raginama, kad vaikai negertu ir tt. Pagrindinis tikslai, kad vaikas matytų, kad įvairus veiksmai kaip narkotikai yra blogai ir kad vaikas nueitų doru keliu. Organizavimas: pakviesti žymius žmones susijusiu su renginio tema nes tie žmonės gali būti autoritetas ir vaikai gaus papildomos motyvacijos.
33. Mokinių saviugda (rūšys, būdai). Pedagoginis vadovavimas saviugdai.Visi pedagogai ypač vertina saviauklą, jos reškime žmogaus gyvenime. Saviugdos sąvoką apibrėžti sunku dėl šio proceso nevienareikšmiško supratimo. Jei saviugdą suvoksime kaip bet kokį poveikį sau, nesąmoningą savireguliaciją, tuomet ji bus apibūdinama, kaip poveikis sau pačiam ar pastangos save keisti. Tačiau visgi dera pabrėžti, kad saviugdos apibrėžime turi būti išskirta, kad tai – sąmoninga, krypringa ir sisteminga veikla. Taigi saviaukla yra sąmoningas poveikis pačiam sau, sąmoningo asmenybės tobulėjimo išreišką, auklėjimo rezultatyvumo atspindys ir individualaus vystymosi forma. Saviaukla priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausiai saviaukla priklauso nuo psichinių veiksnių: savimonė, jos bazėje susiformavę motyvai būti kitokiu, valios pastangos to siekti ir pasitenkinimas saviauklos rezultatais. Kitą grupę veiksnių sudaro socialiniai veiksniai – auklėtininio socialinė aplinka ir iš jos kylantis pastiprinimas. Skiriami keli saviauklos etapai: tobulinimosi tikslų suvokimas, pirminės tobulinimo programos išbandymas ir koregavimas, praktinės auklėtinio veiklos organizavimas, rezultatų apibendrinimas. Saviauklą sąlygoja – savivoka, savęs pažinimas, santykio su visuomene nustatymas, savojo aš įsivaizdavimu ir ugdymas savianalizė. Kai vaikas, paauglys, jaunuolis pradeda domėtis savimi, susiformuoja savimonė ir, kas jame nubunda poreikis tobulintis ir noras imtis tobulinimosi, tuomet reikia žinoti, kaip visa tai pasiekti. Skiriamos kelios saviauklos turinio sritys: tai protinių galių ugdymas, savarankiškas žinių įsisavinimas, darbo, etinė, estetinė, ekologinė, fizinė saviugda, valios savybių stiprinimas ir tobulinimas, jausmų ugdymas. Norint tobulintis reikia susidaryti saviauklos programa. Ją susidaro pats asmuo, tarsi įsipareigoja pats sau. Programos sudarymui turėtų talkinti kl. auklėtojas. Saviauklos įsipareigojimai tik tuomet duos naudos, jei auklėtinis sugebės kontroliuoti savo veiklą. Skiriami ir kiti saviauklos metodai: savišvieta, savęs įtikinėjimas, savitaiga, savęs drausminimas, savikrtika, savitvarda, savigarba ir kt. Kl. auklėtojas turėtų visokeriopai skatinti mokinių saviugdos motyvus, panaudojant įvairius auklėjimo būdus ir poveikio priemones, tai sugebės padaryti tik toks auklėtojas, kuris mokinių tarpe turi autoritetą. Įsakinėjimai, griežti nurodymai, komandavimas tik nuteiks mokinius priešiškai.
34. Sąmoninga drausmė ir jos ugdymo pedagoginės sąlygos.Drausmė – tai elgesio tvarka, ji atsirado iš visuomenės formavimosi, kai susiformavo moralės, teisės normų supratimu. Drausmė dorovingumo savybė. Ji būtina kiekvienos visuomenės vystymuisi, bei yra visiems privaloma. Egzistuoja ir specifinė drausmė (darbo, karinė, mokyklinė). Mokyklinė – elgesio taisyklių taikymasis mokykloje ir už jos ribų. Trys pagrindiniai drausmės bruožai: drausmė pagrįsta bendražmogiškom vertybėm; sąmoningu drausmės laikymasis; aktyvus gyvenimo nornų, žmonių tarpusavio santykių realizavimu. Drausmė būtina mokymui, be drausmės neįmanomą išmokti. Veiksniai apsprendžiantys drausmę: patys mokiniai; susijusi su visa mokyklos veikla – mokymo, lavinimo, auklėjimo; mokinių amžius. Pagrindinis drausmingumo ugdymo kelias – pati mokinių veikla. Taip pat tvarka, klasės vadovas, sąlygos mokinių intensyvumui. Drausmė formuoja mokinių veiklą ir darbą. Drausmei turi įtakoti rezultatų vertinimas. Palaikyti drausmę – tai visą laiką aktyvinti mokinių dėmesį, įvairinti darbą, duoti įvairias užduotis. Drausmei formuoti gali padėti tikslingos vaizdinės priemonės, techninės priemonės, drausmingumą skatina budėjimas, savitarna.
35. Specporeikių moksleiviai (hyperaktyvūs, impulsyvūs, nekoncentniojantys dėmesio). Korekcinė veikla mokykloje. Dėmesio koncentracijos sutrikimo – dažnai neatkreipta dėmesio į detales, daro išsiblaškymo klaidų, atrodo nesusitelkęs, sunkiai pasirengias savarankiškai dalyvauti veikloje, dažnai pameta daiktus reikalingus užduotims ar veiklai atlikti, nepabaigia to, ką pradėjo, klauso, bet atrodo, kad negirdi, dažnai pertraukinėja ir klausia iš naujo. Impulsyvumo požymiai – dažnai atsako į ne iki galo išgirstą klausimą, sunkiai sulaukia savo eilės, dažnai pertraukia pokalbio ar žaidimo metu. Hiperoktyvumo požymiai – rankos ir kojos nuolat juda, dažnai nenusėdi savo vietoje, dažnai laksto ratu, ar karstosi kur pakliuvo, elgiasi tarsi užsuktas, daug plepa, nuolat peršoka nuo vienos veiklos prie kitos.
36. Pilietiškumo ugdymas, jo svarba, tikslai, uždaviniai, metodai.Pilietinis ugdymas – tai žmogui suteikta galimybe suvokti save, suvokti kitus ir toleruoti visuomenės narių įvairovę bei galimybė suvokti savo santykių su kitais per savo santykį su valstybe. Pagrindinis tikslas – išugdyti teisinę sąmonę ir solidarumo jausmą. Niekas neabejoja, kad piliečių vaidmuo konstitucinės demokratijos sąlygomis yra svarbiausia. Lygiai taip pat visi pripažįsta, kad piliečio funkcijų reikia mokyti specialiai, ypatinga jaunuomenės rengimo pilietinei misijai priedermė priklausytų valstybinėms mokykloms. Mokykla, be tradicinių ir pagrindinių savo funkcijų – suteikti pilietinių žinių ir įgūdžių, – taip pat turi padėti mokiniams suvokti pilietiškumo svarbą jų gyvenime. Kryptingam pilietiniam ugdymui ypač talkina istorijos dalykas. Suteiktos žinios apie savo tautos ir valstybės istoriją būtų pagrindas piliečio ugdymui. Auklėtojams, mokytojams ir tėvams laiko tekėjimo, kartų keitimosi keliami uždaviniai ii ties sunkto. Kiekvienas mokytojas pirmiausiai nori atskleisti tai, ką žino pats. Tačiau to negana, nes tuomet vyktų vien atkartojimas. Pedagogo atskleidimas žinomų dalykų – graži pradžia, o jos pasėkoje turi vykti provokacija savarankiškai siekti, ieškoti, kurti. Mokytojo suvokimas, kaip globoti ir kur nukreipti savarankiškai besimokantį vaiką – tai veda prie ugdymo srovės, kuri turi potencialą dovanoti tai, ko patys dar nežinojome. Pilietiškumo bei ūmines sąmonės ugdymas ir istorinės atminties stiprinimas yra vienas nepriklausomos Lietuvos mokyklos ugdomosios veiktos prioritetų. Lietuvos mokykloje privalu ugdyti moksleivių pilietiškumą, patriotizmą, demokratinius gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėti Lietuvos kultūros tradicijas. Tai būtina sąlyga atviros, demokratinės visuomenės bei stiprios ir saugios valstybės sukūrimui. Visavertis pilietiškumo ugdymas neįmanomas be jaunuolių emocinio ryšio su tėvyne stiprinimo, patriotinių nuostatų formavimo. Neužtenka vien tik perteikti moksleiviams žinių apie demokratinį visuomeninių santykių tvarkymą ir plėtoti bendradarbiavimo bei dalyvavimo visuomeniniame gyvenime gebėjimus. Labai svarbu ugdyti ir atitinkamas vertybines nuostatas – meilę tėvynei, tautinį taprtumą bei valstybinę ir tautinę savimonę harmoningai derančią su atsakingų Europos ir pasaulio bendruomenių narių savimone.
37. Dorinis ugdymas, jo pedagogtniai-psichologiniai pagrindai.Dorinis ugdymas profilinėje mokykloje vyksta per visų dalykų pamokas ir papildomo ugdymo renginius. Kryptingam doriniam ugdymui skiriami etikos ir tikybos dalykai, vieną kurių moksleiviai laisvai pasirenka kiekvienais mokslo metais. Darinio ugdymo paskirtis – padėti moksleiviui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti asmenini bei visuomeninį gyvenimą. Mokykloje lavinami gebėjimai savarankiškai svarstyti asmeninius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai apsispręsti ir veikti sudėtingame šiandienos pasaulyje. Sykiu ugdoma asmens pagarba tradicinėms gimtojo krašto ir Vakarų kultūros pagrindus sudarančioms vertybėms. Pagrindiniai dorinio ugdymo uždaviniai: brandinti moksleivių dorinę sąmonę, kad jie gebėtų sąmoningai, sąžiningai bei atsakingai rinktis elgesio ir gyvenimo būdą; padėti įsisąmoninti ir išreikšti egzistencinius žmogaus patyrimus, klausimus, poreikius ir siekius; padėti ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus remiantis asmenine patirtimi, tautos ir žmonijos išminties lobiais; padėti kurtis pasaulėžiūrą, grindžiamą bendrosiomis žmogaus vertybėmis; atskleisti pagrindines krikščionybės vertybes ir krikščioniškosios pasaulėžiūros principus; padėti orientuotis pasaulėžiūrinėje visuomenės įvairovėje. Siekiama, kad moksleiviai gabėtų: pažinti ir gerbti save; tikėti savo galiomis ir galimybe bei būtinybe nuolat tobulėti; savo gyvenimą grįsti sąžine; puoselėti pagarbą kiekvienam žmogui.
38. Šeimos vaidmuo vaiko ugdyme. Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas.Šeima turi tureti 3-4 vaikus vedybos statistika senėja, šeimos formos: branduoline. Pilna; Nepilna; Globėjas, Komunos; Šeima yra svarbi valstybes, kuo patvaresne šeima tuo patvaresnė valstybė. Kai šeima pilna vaikas gali pilnavertiškai ugdytis. Problema kai nepilna šeima Vaiko nuostatos vaikų draugų ir mokyklos atžvilgiu taip pat susiję su kita. Vaikas šeimoje visada gali surasti užtarimą ir pagalbą. Taigi šeima turi didžiausią įtaką vaiko ugdyme. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas yra svarbu. Būtina, kad į mokyklos veiklą įsitrauktų tėvai. Daromi susirinkimai kurių metu tėvai yra informuojami apie vaiko pasisekimus ir net Tėvai dalyvaudami ir patys pedagogiškai tobulėja.
39. Mokymasis bendradarbiaujant.Vaikai mokami dirbti grupėse. Grupė gali susidėti iš dviejų ar daugiau vaikų. Bendradarbiaujant grupėje svarbu paskirti kiekvienam užduotį. Reikalingas yra supratimas, mokėjimas dirbti kartu. Grupinio darbo organizavimo principai: paaiškinti užduotį; nustatyti sėkmingos užduoties kriterijus; tiksliai apibrėžti kokio darbo augimui bei padėti vaikams kai išsisimia jų resursai. Fiksuoti mokinių bendradarbiavimą ir sudaryti bendradarb. tarp grupių. Darbo pabaigoje mokytojui svarbu įvertimi darbą. Išaiškinti padarytas klaidas, ir trūkumus. Pagrindiniai bendr. privalumai: sunkumus grupėje lengviau įveikti; pasidalinama sava patirtimi. Pagrindiniai trūkumai: proceso organizavimas, mokytojui tenka didelis darbo krūvis.
40. Projektinis mokymas.Projektinis mokymas – svarbi ugdymo priemonė. Projektai gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai, integruoti, dalykiniai, eksperimentiniai, meniniai ir tt.
41. Švietimo reformos gairės (2003-2012). 2002 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu patvirtino Valstybės ilgalaikės raidos strategiją. Ji projektuoja Lietuvos, kaip būsimos Europos Sąjungos valstybės, raidą, išskirdama tris prioritetus: Žinių visuomenę, saugią visuomenę ir konkurencingą ekonomiką. Šioje raidoje ypač svarbus švietimo vaidmuo. Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. kovo 23-24 d. susitikimo Lisabonoje išvados tolesnę Europos Sąjungos ūkinę ir socialinę pažangą tiesiogiai sieja su investicijomis į žmones, į jų išsilavinimą: Jtooės yra didžiausia Europos vertybė ir pagrindinis Europos Sąjungos politikos tikslas. Investicijos į žmones ir aktyvios bei dinamiškos gerovės valstybės kūrimas bus pagrindinis dalykas užtikrinant Europos vietą. Žiniomis pagrįstoje ekonomikoje ir siekiant, kad šios naujos ekonomikos atsiradimas nepaaštrintų tokių socialinių problemų kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir skuodas”. Lietuvai įsitvirtinant Vakarų erdvėje, švietimas turi padėti stiprinti visuomenės kūrybines galias, išsaugoti ir kurti tautos tapatybę, brandinti pilietinę visuomenę, didinti žmonių užimtumą ir konkurencingumą, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.