‘Paauglyste’

TURINYS
1. Įžanga .........................3 psl.
2. Paauglystė – ne liga .................4 psl.
3. Tėvai irgi patiria krizę susidūrę su vaikų
paauglyste ......................5 psl.
4. Tėvų atsiribojimas nuo paauglio ..........6 psl.
5. Pririšti ar paleisti paauglį? .............7 psl.
6. Išvada ........................8 psl.
7. Literatūros sąrašas .................9 psl.

Įžanga

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiška suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Seniau Vakarų šalių visuomenė ( ir kai kurios šalys dabar ) paauglystę laikė pereinamuoju trumpu amžiumi tarp vaikystės, priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo paažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus. Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas suaugęs žmogus nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė. Koks tai amžius? Pasak, Augustino, tai ugningos aistros metas. Anot G. Hallo, pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria ‘‘ audrų ir sunkumų ‘‘ laikotarpį. Kiti psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė Toolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės. Aukščiausio idealizmo, nuostabių galimybių suvokimo laikas.

Paauglystė – ne liga

Sunkus amžius, paauglystė – tokiomis klišėmis dažnai apibūdinamas vaikų brendimo laikotarpis. Vos vaikas išauga išauga iš sauskelnių, tėvai su nerimu ima laukti paauglystės ženklų ir

r gresiančios namams karo padėties. Ir žinoma sulaukia.

Staiga tėvams paauglio pasaulis kažkodėl ima atrodyti svetimas ir grėsmingas. Kai kurių šeimų šis susvetimėjimas taip iškeroja, kad tėvai nė nemėgina ieškoti su paaugliu bendros kalbos – juk „vis tiek nieko nepakeisi “.

Amerikietis psichologas L. Steinberg, stebėjęs ir išsamiai apklausęs daugybę šeimų, teigia, kad dauguma paauglių visai nėra „pikti”, „bjauraus būdo“, ,,beširdžiai egoistai”. Jie nėra piktavaliai savo tėvams, nors dažnai su jais nesutaria (tačiau tikrai ne taip aršiai, kaip atrodo tėvams). Daugybėje šeimų paauglystė yra gana ramus ir taikus metas, ir vaikai gerbia savo tėvus, nesvarbu, ar jie vieniši ar išsiskyrę, turtingi ar nepasiturintys.

Ginčų dažniau pasitaiko ankstyvojoje paauglystėje, ir tai daugiausia priklauso nuo vaiko pažintinių sugebėjimų, mąstymo raidos – stiprėjantis abstraktaus mąstymo gebėjimas skatina paauglius suusikurti savo nuomonę ir ją ginti, abejoti autoritetais bei aktyviai piktintis veidmainiavimu. Ilgainiui paaugliai išmoksta suvokti gyvenimo reiškinių santykinumą ir kritiškai mąstyti.

Vis dėlto paauglystės laikotarpiu depresijos, savižudybės, piktnaudžiavimo įvairiomis medžiagomis, elgesio nukrypimų grėsmė padidėja. Tai matyti iš bet kurios šalies paauglių psichinės sveikatos suvestinių.

Laimė ar bėda, bet problemos, su kuriomis susiduria paaugliai, ne visada slypi genuose. Hormonų pokyčiai, kuriuos vaikai patiria ankstyvojoje paauglystėje, skatina tik šiek tiek didesnį prislėgtumą ar agresiją. Šie elgesio bruožai labiau priklauso nuo tėvų elgesio, bendravimo su
u paaugliu. O suaugusieji, ne visada elgiasi teisingai, todėl paauglystė tėvams yra nemenkas išbandymas.

Tėvai irgi patiria krizę susidūrę su vaikų
paauglyste

Tėvams nelengva ištverti paauglystę. Ne tik todėl, kad vaikai ima elgtis netikėtai ar priešgyniauti. Pažvelkime į situaciją plačiau: kai vaikas sulaukia paauglystės, tėvams tenka patirti nemenkų asmeninio gyvenimo pokyčių.

Laimingai susituokia tėvai dažniau ir maloniau bendrauja su savo paaugliu negu nelaimingi tėvai. Ir vienišų tėvų šeimose tėvo ar mamos laimės jausmas turi įtakos tam, kaip jis ar ji reaguoja į vaiko paauglystę. Tačiau vaikui sulaukus paauglystės, jau gan ilgai kartu gyvenančių tėvų pasitenkinimas santuoka gali susvyruoti. Tuo metu jis būna mažiausias. Išgyvenus atžalų paauglystę, tėvų pasitenkinimas santuoka įgauna antrą kvėpavimą.

Vaikas, ginantis savo nepriklausomybę, neretai priverčia tėvus jaustis bejėgiškai. Tėvus nukonkuruoja draugai – jų nuomonė, pritarimas, rodos, tampa kur kas svarbesni. Paaugliai stoiškai nekreipia dėmesio į tėvų kritines pastabas, o tėvams, kurie įpratę būti savo vaikui vieninteliai ir geriausi ekspertai, sunku susitaikyti su diskusijų partnerio vaidmeniu. Vis dėlto tėvai daugiau „bamba“, negu paaugliai ginčijasi. Paauglystės laikotarpiu tėvai vaikų atžvilgiu išreiškia kur kas daugiau negatyvumo nei anksčiau (tiek žodžiais, tiek veido išraiška) – dažniau kritikuoja, niurzga, pyksta. Tad ir vaikai jiems nenusileidžia.

Dirbančios mamos praleidžia su vaikais tiek laiko kiek ir namų šeimininkės, tačiau jos rizikuoja „perdegti“, nes ir dirbdamos da

ažniausiai laiko tris namų kertes. Kita vertus, dirbančios mamos yra atsparesnės paauglystės „negandoms“. Dirbanti mama yra vaiko, ypač dukros, aukštesnės savigarbos šaltinis. O ir mamos, kurios gyvenimas sukasi ne tik apie vaikus, savigarba vaiko paauglystės laikotarpiu yra ne tokia pažeidžiama. Paaugliai vis daugiau laiko praleidžia su draugais, tad tėvai greitai pajunta didėjantį fizinį ir dvasinį atstumą. Mamai tenka ištverti svarbų pokytį – jos autoritetas susvyruoja, ji jaučiasi, jog vis dažniau atsiduria vaiko pasaulio pakraštyje, o ne centre, kaip buvo iki šiol. Ypač skausmingai tai išgyvena vienišos paauglių mergaičių mamos, kurių santykiai su dukromis dažnai grindžiami draugyste.

Emocinis atsiskirimas labiausiai užgauna tuos tėvus, kurie staiga supranta, kiek daug laiko, dėmesio neskyrė savo vaikui, nors galėjo, kiek daug nenuveikė kartu, kiek progų praleido.

Akivaizdu, kad paauglio tėvai turi 101 priežastį liūdėti, nusivilti savo gyvenimu ir santuoka, išgyventi netektį, pavydą, atstūmimą ir sutrikimą.

Tėvų atsiribojimas nuo paauglio

Blogiausia, kad tėvai, išgyvenantys krizę, pirma ima vengti paauglio. Atsiribojimas, kaip ir per didelė globa, yra kenksmingas kraštutinumas. Kai kurie tėvai mano, jog protingiausia palikti paauglį savo valiai: nori laisvės – imk, turėk. Tokia netikėta laisvė vaikams sukelia daugiau problemų negu naudos. Nors paauglys kartais atrodo irzlus ir piktas, atsiskyręs ir abejingas aplinkiniam pasauliui, jam reikalingas bendravimas su tėvais ir jų vadovavimas. Stebuklingoji iš

šeitis – tai pusiausvyra. Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau neperlenkti lazdos kišdamiesi. Jie turi likti vaiko gyvenime, net jei šis, rodos, juos ignoruoja. Tėvai privalo iš šalies stebėti ir laiku įsikišus parodyti, jog gyvenime daug kas yra galima, tačiau egzistuoja taisyklės, kurių verta paisyti. Savas problemas sprendžiantiems suaugusiesiems tai yra nelengva, tačiau gyvybiškai svarbi užduotis.

Trylikametis paauglys su tėvais praleidžia dvigubai mažiau laiko negu vaikas iki dešimties metų. Paauglys grįžęs namo iškart užsidaro savo kambaryje. Vienas jis jaučiasi geriau negu su broliu, mama ar močiute. Didžiausias nesusipratimas įvyksta tuomet, kai tėvai vaiko uždaruma supranta kaip sąmoningą atsiribojimą ir atsilygina tuo pačiu – liaujasi bendrauti ar net įsižeidžia. Vaikas greitai pasijunta vienišas ir apleistas, net jei būtent jis pirmas užtrenkė kambario duris.

Pririšti ar paleisti paauglį?

Neverta paleisti vaiko akimirksniu, vos tik jis kyšteli pirštą išbandydamas didžiulę autonomijos ir savarankiškumo jūrą. Subrendusios atžalos atsiskyrimas nuo tėvų yra natūralus procesas tiek gyvūnų, tiek žmonių pasaulyje. Tik žmogaus vaikui šiuo laikotarpiu reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos, kurio tėvai lyg tyčia pagaili. Paaugliui vis dar reikia nuorodų, kaip elgtis, kaip suprasti gyvenimo reiškinius, o užvis svarbiausia – jaustis saugiai, žinoti, kad tėvai visada yra šalia ir padės jei, tik pagalbos prireiks. Paauglio „ganymas“, tiesioginiai nurodymai nereikalingi, tačiau ryšys su tėvais praturtina paauglius ir intelektualiai, ir emociškai. Šeimos santykiai ir paauglystėje išlieka vienas iš efektyviausių vertybių ugdymo, mokslo sėkmės veiksnių, pasitikėjimo bendraujant su bendraamžiais šaltinis.

Tėvų atsiribojimą, ryšio nutraukimą paauglys išgyvena skausmingai. Tokių vaikų yra nemažai.
Jie yra labai savarankiški ir labai nelaimingi. Jiems trūksta ryšio, pilnatvės, priklausymo jausmo. Nepriklausomybė be vadovavimo, patarimo, kaip ja naudotis, paaugliui yra bevertė. Paaugliai pripažįsta, jog šeima nėra svarbiausias dalykas jų gyvenime – jos vietą užima buvimas su bendraamžiais. Vis dėlto nesunku įžvelgti, kaip paaugliams reikalingas suaugusiųjų dėmesys ir lyderystė, jų pagarba ir nuorodos, kaip prisitaikyti suaugusiųjų pasaulyje.

Išvada

Taigi tėvų užduotis – ieškoti kontaktų su savo vaikais, nepaisant kylančių konfliktų. Tėvai privalo išmokyti vaikus būti atsakingais suaugusiais žmonėmis, elgtis teisingai, tad konfliktai neišvengiami. Paprasčiausias konflikto sprendimo būdas – užsidarymas ir vengimas bendrauti – yra taikliausias būdas paaugliui įskaudinti ir pridaryti visai šeimai dar daugiau žalos.

Kaip ir vaikystėje, paaugliams svarbu, kad tėvai dalyvautų jų gyvenime. Tik paauglystėje, norint išlaikyti artimą ryšį su vaiku, tėvams tenka toleruoti daugiau dviprasmiškumo situacijose, susijusiose su įtaka, saugumu, atsakomybe, artumu. Jei tėvai šią užduotį pajėgia įveikti, jų atžaloms pavyksta išvengti daugybės rūpesčių ir problemų.

Literatūros sąrašas:

1. PAKALKAITĖ, Lina. Atsargiai – paauglystė.Psichologija TAU, 2007, sausis / vasaris, nr. 227, p. 36 – 39.

Leave a Comment