“J. A. Komenskis „Dorovės ugdymo metodas“

TURINYS
1. Įžanga .........................3 psl.
2. Kas yra dorovė?....................4 psl.
3. Dorumo ugdymo taisyklės ..............5 psl.
4. Išvada ..........................8 psl.
5. Literatūros sąrašas ..................9 psl.

Įžanga

Janas Amonas Komenskis (1592 – 1670), įžymus čekų mokslininkas, pedagogas ir visuomenės veikėjas, savo kūriniais ir veikla pelnęs didžią pagarbą ir nemirtingumą. Jis buvo naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas, genealiai apibendrinęs pažangias savo meto pedagogines mintis ir sukūręs vieninga, liaudiškumo principu paremtą mokymo teoriją. Komenskis vadinamas „Pedagogikos Niutonu“, „Pedagogikos Kolumbu“, „Pedagogikos tėvu“ ir „Tautų mokytoju“. Sakoma, kad Komenskis pedagogikos vystimesi suvaidino tokį pat vaidmenį, kaip Dekartas ir Bekonas filosofijoje, o Kopernikas – astronomijoje.

Svarbiausias Komenskio kūūrinys, dėstantis mokymo teorijos pagrindus – „Didžioji didaktika“. Šiame kūrinyje nuodugniai ir įtikinamai įrodomas visuotinio mokymo būtinumas kaip viena priemonių kelti liaudies gerovei, argumentuotai ginama moters teisė mokytis; aprašoma vieninga mokyklų sistema, užtikrinanti platų bei įvairiapusį išsilavinimą. Komenskis taip pat parašė daug vadovėlių: fizikos, gamtos mokslų. Be to jis pats ryžosi parengti visų mokslų enciklopediją – „Pansofiją“, kurią suprato, kaip visiems žmonėms prieinamą enciklopedinių žinių apie gamtą ir visuomenę visumą. 1657 m. keturių dalių leidiniu pasirodo jo veikalai lotynu kalba, parengti jam pačiam vaadovaujant ir pavadinti „Visi didaktikos veikalai“. Šis Komenskio didaktikos kūrinių išleidimas buvo didžiulis įvykis pedagogikos istorijoje.

Kaip ir daugelis pedagogikos klasikų, pagrindinių pedagoginių idėjų bei didaktinių principų Komenskis nesuformulavo. Todėl literatūroje apie Komenskį šiuo klausimu daug nevienodumų. Tačiau yra išskiriamos dvi be

endrosios pedagoginės Komenskio idėjos – atitikimą gamtai ir liaudiškumą.

O ugdymą, arba auklėjimą jis suprato kaip mokslinį, dorovinį, religinį, darbinį, fizinį ir estetinį auklėjimą. Šios auklėjimo sritys, išskyrus religinę, ir šiandien sudaro visapusiškai išsilavinusios, harmoningos asmenybės ugdymo pagrindą.

Kas yra dorovė?

Dorovės sąvoka nusakomas praktikos vertinimas pagal socialiai pripažintus normatyvinius standartus, kuriuos prisiima pats moralės subjektas. Tai savanoriškas apsisprendimas ar pasirinkimas, kurį objektyviai motyvuoja ne asmeninės nuostatos ar tam tikros taisyklės, bet pati esamybė, kaip tokia, o konkrečiau socialinė tikrovė, kurioje gyvenama, dirbama, veikiama. Dorovės sąvoka šia prasme nurodo, kad elgiamasi ne iš pareigos, bet dėl paties subjekto noro ar valios, pvz., gerai atliekamas darbas, nes jis suteikia pasitenkinimą ir padeda realizuotis asmenybei. Sakydami doras turėsime galvoje „turinio, o ne sąžinės aspektą“, t.y. dorovės sąąvoka atlieka ne tiek reguliuojamąją ar vertinamąją, kiek aprašomąją (deskriptyvinę) funkciją.

Dorumo ugdymo taisyklės:

1. Dorybes į jaunuomenės širdį reikia diegti visas, be jokios išimties.
Manau norint vaikui teisingai įdiegti dorybes, kurios yra teisingos ir garbingos, turinčios didelę prasmę jo gyvenime, reikia nieko neišmesti, kad nebūtų sugriauta vyraujanti harmonija, dėl kurios sugriuvimo gali atsirasti daug spragu, kurios turės įtakos ateityje.
2. Išmintingumo, saikingumo, vyriškumo ir teisingumo dorybės.
Tai manau pagrindinės dorybės, kurios reikalingos žmogui kuriant šeima. Šios dorybės padės šeimos pamatus ir suteiks galimybę jiems nesugriūti bei li

ikti tvirtiems.
3. Išminties jaunuomenė semsis iš gero mokymo, mokydamasi pastebėti tikruosius daiktų ir jų vertės skirtumus.
Daiktų vertinimas – kiekvienos dorybės pagrindas. Juk vaikas nuo pat mažens privalo suprasti ir pradėti vertinti daiktus, nepervertinant jų vertės. Suprasti, kad daiktas yra toks, koks yra. Nevertingų daiktų nesieti su vertingais, o vertingų su nevertingais. Taip žmogus augdamas atsirinks ir mokės pats atrinkti daiktus ir suprasti jų vertę bei teisingumą ir išvengs to kas nedora.
4. Saikingumo tesimoko ir tesipratina laikytis valgydami ir gerdami, miegodami ir budėdami, dirbdami ir žaisdami, kalbėdami ir tylėdami – žodžiu, per visą mokymosi laiką.
Žmogus saiko jausmą gali išugdyti tik per mokymosi kelią, per paprastus dalykus, kurie jam padės suvokti, kad negalima niekada ir niekur per daug vartoti, kad nebūtu pasiekta nesaikingumo riba.
5. Vyriškumo tesimoko nugalėdami patys save, suvaldydami norą bėgioti arba žaisti ne laiku ir per ilgai, sulaikydami nekantrumą, murmėjimą, pyktį.
Manau visų pirma vaikus reikia mokyti paklusti vyresniųjų žodžiams, perspėjimams, patarimams. Šitaip galime išugdyti vaiką vadovautis protu, nepulti pykti ir karščiuotis, o geriau apmastyti, kaip tinkamai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Vaiko mokėjimas paklusti ir galvoti „sveiku“ protu ateityje duos gerų rezultatų.
6. Teisingumo jie išmoks nieko neįžeisdami, kiekvienam atiduodami kas priklauso, saugodamiesi melo ir suktybės, rodydamies paslaugūs ir meilūs.
Manau teisingu žmogumi vaikas tampa tada, kai išmoksta vi
iską vertinti atsižvelgdamas i aplinkybes, o ne puldamas teisti ar smerkti be jokių išklausymų ir pan. Teisingas žmogus turi būti atsargus, mokėti atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos. Viso šito mokytis turėtų nuo mažumos, gyvendami realiame pasaulyje ir stebėdamas aplinką.
7. Vyriškumo rūšys: garbingas tiesmukumas ir darbo ištvermė, jaunuomenei ypač reikalingos.
Manau, kad vaikus nuo mažumos reikia pratinti prie darbo, nes vaikui užaugus reikės pakelti daug doro darbo sunkumų, susidurti su įvairiais darbais. Vaikas nuo mažumės nepratęs dirbti taip ir gali nepralaužti „ledų“ bijodamas sunkaus darbo. Taip jis gali tapti bedarbiu, valkata, nenaudingu visuomenėje.
8. Garbingas tiesmukumas pasiekiamas dažnai bendraujant su sąžiningais žmonėmis ir jų akyse vykdant duotus įpareigojimus.
Norint vaiką išmokyti garbingo tiesmukumo, reikia jam nustatyti elgesio taisykles ir stebėti ar vaikas jų paiso. Stebėti, kaip jis bendrauja su įvairiais žmonėmis, kaip elgiasi, kaip šneka. Pamačius netinkamą elgesio nukrypimą pataisyti, paaiškinti vaikui.

9. Darbo ištvermę jaunuoliai įgis, jei nuolat bus užsiėmę rimtu darbu ar žaidimu.
Manau nuolat užimtas vaikas pasidaro stropesnis, labiau nori dirbti, jam patinka būti užimtam, o ne dykaduoniauti. Dykaduoniauti pasidaro nuobodu, todėl pripratęs dirbti vaikas, imsis darbo. Nesvarbu kokio, ar labai naudingo ar ne, bet jis dirbs. Ir tas noras dirbti ateityje jį maitins ir padės jam siekti savo tikslų.
10. Ypač reikia skiepyti vaikams teisingumui gi
iminingą dorybę – pasiryžimą ir norą kitiems patarnauti.
Nuolat skatinamas vaikas padėti artimui, draugui ir t.t. netaps savimyla, kuriam rupi tik jis pats. Vaikui bus lengviau suvokti, kad ne jis vienas gyvena, kad ji supa daug žmonių, kurie irgi įsilieja į jo aplinką ir kuriems kartais reikia pagalbos bei supratimo. Vaikas privalo sekti Dievu, nes Dievas yra mokytojas. Vaikui svarbu suvokti, kad jis gyvena ne tik sau, bet ir Dievui, artimui ir net nepažįstamui.
11. Dorybių ugdymą reikia pradėti iš pat mažens, kol dvasios dar neapgalėjo ydos.
Manau dorybių ugdymą tikrai reikia pradėti nuo mažens. Nes nuo mažens vaikui skiepijamos dorybės geriau bus įsitvirtinusios, negu tos kurios bus mokomos vaikui jau esant didesniam, nes vaikas bus jau įsisavinęs blogų dalykų, kurių jau gali ir nebepakeisti nauji aiškinimai apie dorybes.
12. Dorybės išsiugdomos nuolat elgiantis dorai.
Manau visi suprantame, kad mokslas gaunamas mokantis, kalbėti visi išmokstame kalbėdami. Taip ir dorybės išugdomos elgiantis žmogui dorai. Nes nesielgiant dorai, niekada ir nesuprasi kas tas dorumas ir kaip jo pasiekti.
13. Jiems kelią turi nuolat šviesti tvarkingo tėvų, auklių, mokytojų ir jų draugų gyvenimo pavyzdžiai.
Gi vaikas nuo pat mažens stebi tėvus, mato kaip elgiasi – blogai, gerai. Todėl nuo pat mažens jų poelgius pradeda mėgdžioti. Mėgdžiojimas yra greičiau įsisavinamas. Todėl vaikas stebėdamas dorus tėvus, matydamas gerą pavyzdy ir pats elgsis atitinkamai t.y. dorai.
14. Tačiau prie pavyzdžių reikia pridėti pamokymų ir gyvenimo taisyklių.
Manau pridedant pamokymų ir gyvenimo taisyklių vaikas geriau įsidėmės ir aiškiau supras, ką jam norima pasakyti. Šie pridėjimai sutvirtins vaiko teigiamą suvokimą.
15. Ir labai stropiai reikia saugoti vaikus nuo blogų draugų, kad neužsikrėstų.
Manau vaikui draugai turi labai didelę įtaką gyvenime, todėl ką daro jo blogi draugai, to neatsisako daryti ir vaikas. Blogi draugai, blogas elgesys yra greitai įsisavinamas, todėl reikia stebėti su kuo vaikas bendrauja, kaip elgiasi jo draugai. Nes blogi draugai pradeda „nuodyti“ vaiko protą ir priverčia vaiką pamiršti kas yra dorumas.
16. Ir kadangi mes negalime būti tokie akyli, kad neįsibrautų koks blogis, tad būtinai reikia drausmės, kad ji pastotų kelią blogiems papročiams.
Drausmė yra nuo senų laikų auklėjimo priemonė, kuri padeda sustabdyti blogį. Griežtesnis pasakymas, papeikimas, bausmės – atsižvelgiant kas netinkamo buvo padaryta. Žinoma nereikia persistengti, nes tada bus mažai naudos, o daugiau žalos. Vaikas suvokdamas drausmę aplinkoje elgsis tinkamai ir drausmingai, stengdamasis nenusižengti taisyklėms.

Išvada

Aš sutinku su J.A. Komenskio dorumui ugdyti skirtomis pagrindinėmis taisyklėmis, nes manau, kad jos yra tinkamos vaikų auklėjimui tiek namuose, tiek mokykloje. Su jomis yra pasiekiamas geriausias rezultatas siekiant vaikui „įskiepyti“ dorumą. Mano nuomone šios taisyklės yra taikomos ir dabartiniame gyvenime ir švietime. Gal kiek kitaip ir pakeistai, bet vis tiek idėja išlikusi tokia pati.

Žmogus turi būti doras ir ugdyti savo dorumą nuo pat mažumos iki senatvės. Jis turi sugebėti išmokti atsispirti blogio įtakai ir tobulinti save kuo daugiau, nes tobulėjimui ribų nėra.

Literatūros sąrašas:

1. KOMENSKIS, Janas Amonas. Pedagoginiai raštai. Pedagogikos klasika. Kaunas, 1986, p. 250-256.

Leave a Comment