Paauglio grupė ir jos įtaka asmenybės ugdymuisi

T U R I N Y S

Pratarmė 3

Grupės susidarymo priežastys 4

Bendravimas kaip keitimasis informacija 4

Bendravimas kaip individų sąveika 5

Grupių rūšys 5

Žmogaus statusas grupėje. Lyderiavimas. 7

Tarpasmeniniai santykiai 9

Santykiai tarp paauglių ir tėvų 10

Paauglys asocialioje aplinkoje 10

Asmenybės persiorientavimas į asocialų raidos kelią 13

Išvados 14

Literatūros sąrašas 15

PRATARMĖ

Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume, liktume laukiniais. Bendrijoje išmokstame kalbėti, reikšti jausmus, bendrauti, dirbti ir dar labai daug kitų dalykų. Žmonių grupėje tampame civilizuotais. Nuo gimimo iki mirties esame kokios nors grupės nariais. Pirmoji grupė į kurią patenka mažasis pilietis yra šeima. Vėliau jis patenka į lopšelį darželį, mokyklą, irr t.t. Pirminės grupės tai žmogaus mikroaplinka. Vėliau individas patenka į platesnių grupių ratą, pradedant gyvenamosios vietovės bendruomene ir baigiant regionu ar valstybe. Tai yra makroaplinka. Tačiau tarp mikro ir makro aplinkos aiškių ribų nėra.
Grupės yra dinamiškas reiškinys. Jos atsiranda, formuojasi, pasiekia tobulos organizacijos, gali degraduoti, ir visai iširti. Žmonės jungiasi į grupes, kad lengviau galėtų patenkinti įvairius poreikius. Dėl to kiekvienos kultūros visuomenėje randama daug grupių, besiskiriančių savo funkcijomis.
Grupėje vyksta asmenybės socializacija arba socialinis brendrimas. Ji užima trpinę padėtį tarp assmenybės ir visuomenės. Grupė žmogui kelia savo reikalavimus, nustato taisykles, draudimus.
Asmenybė yra grupių, iš kurių susidaro visuomenė, narys. Ne visos asmenybei grupės yra lygiavertės. Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė yra referentinė.
Nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, tai bendravimas būtina žmogaus at

tsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Tobuliausios bendravimui skirtų ženklų sistemos yra natūrali kalba.

Grupės nariai, veikdami vieni šalia kitų ir kartu vieni su kitais, daro įvairų poveikį; padeda vieni kitiems, arba trukdo. Dėl to tarp grupės narių atsiranda draugiški arba priešiški santykiai, meilė ir neapykanta, pagarba ir panieka, bei daugybė kitų tarpasmeninių santykių.
Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų narių požūriu vadinama nario statusu. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra jos lyderis. Lyderio ir tų, kuriems vadovaujama, sąveika pagrįsta socialinias mainais. Lyderis padeda įveikti sunkumus, sudaro galimybes spręsti problemas ir padeda jas spręsti. Lyderiavimo grupei efektyvumą lemia ne vien asmenybės bruožai ar aplinkos veiksniai, bet ir optimali situacijos irr asmenybės bruožų dermė.
Paaugliai negali būti be bendravimo. Kiekvienas paauglys dažniausiai yra ne vienos, bet kelių ar keliolikos grupių narys. Mokykliniame amžiuje buvimas grupės nariu yra tarsi pasaulinės reikšmės dalykas. Paaugliui grupė – tai tėvas ir motina. Ten vykta visas asmenybės plėtojimasis. Kai paaugliai pradeda nepriimtinai elgtis ir netenka ryšio su mokykla ir klase, jie patenka į asocialią bendraamžių grupę. Izoliuotiems ir atstumtiems paaugliams asocialios paauglių grupės tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka. Čia jie gali patenkinti nepaprastai svarbių poreikių – savęs įtvirtitnimo, pr
riklausomybės, pripažinimo bei pritarimo. Asociolioje aplinkoje jiems atsiveria plačios veiklos galimybės su rizikos elementais, ektremaliomis situacijomis, neįprasta ir paslaptinga kriminaline romantika, visų moralinių apribojimų pašalinimu. Kuo ilgiau paauglys dalyvauja nusikalstamoje asocialios grupės veikloje, tuo labiau jis atitrūkta nuo prosocialios aplinkos.

Todėl mūsų visuomenės pareiga paaugliui padėti ieškoti tokių veiklos sferų, kuriose jis galėtų patirti sėkmę, susilaukti pritarimo arba bent jau dėmesio ir nepatektų į asocialią aplinką.

Grupės susidarymo priežastys

Žmogus prisideda prie grupės iš įvairių paskatų. Kai kurios būrimosi į grupes priežastys akivaizdžios: pripažinimas, instinktų patenkinimas, patvirtinimas. Tačiau kai kurias priežasti įžvelgti sunku.
Paaugliai negali būti be bendravimo, todėl buriasi į įvairias grupes. Jų susibūrimo priežastys gali būti labai įvairios:
1) bendri interesai;
2) poreikiai;
3) gabumai;
4) gyvenamoji vieta;
5) tikslai;
6) gyvenimo būdas;
7) santykiai kolektyve.
Pagal gabumus, bendrus interesus ir poreikius, norintys pasieti tikslą, paaugliai buriasi į įvairias sportines, muzikines, teatro ir kt. grupes.
Pagal gyvenamają vietą paaugliai gali burtis į asocialias, nusikalstamas grupuotes pvz.; Šiliniai, Daškiniai. Taip pat gali priklausyti grupei atstovaujančiai jų miestą, rajoną, šalį ir pan. Susiburti į grupes pagal jų gyvenimo būdą, paskatina įvairūs pomėgiai. Pvz.: mėgstantys motociklus – rokeriai, riedučius – riedutininkai, sunkųjį roką – metalistai ir t.t.
Paaugliai į grupes gali susiburti vedami kilmingų tikslų, bet juos gali vieniti ir blogi ketinimai, jie gali sudaryti įvairias nusikalstamas grupuotes.

Bendravimas kaip keitimasis informacija
Bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pa

asiekiama socialinio bendrumo. Kadangi nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, tai bendravimas būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga.
Labiausiai bendravimas reikalingas dirbant, mokantis, nes reikia pasikviesti į pagalbą kitus žmones, kooperuotis siekiant bendrų tikslų, koordinuoti savo pastangas, stebėti ir pažinti kitų ketinimus ir veiksmus.

Pradžioje žmonės išmoko suprasti vieni kitus iš mimikos, gestų ir pantomimikos. Palaipsniui susiformavo tobuliausia žmonių bendravimo priemonė – kalba.

Visuomenejė plečiantis komunikacijos poreikiams, susiformavo stichiškai ar buvo dirbtinai sudarytos įvairios ženklų sistemos. Tobuliausios bendravimui skirtų ženklų sistemos yra natūrali kalba. Jų esama apie 3000. Yra ir dirbtinai sudarytų tarptautiniam bendravimui kalbų (tai espiranto, valapiukas, solresol ir kt.). Kurčnebyliai vartoja gestų kalbas. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą pačią kalbą.
Žmonių bendravime yra išskiriami trys glaudžiai tarpusavyje susiję komponentai:
1) komunikacinis;
2) interakcinis;
3) percepcinis.
Komunikacinį komponentą sudaro keitimasis įvairiausia informacija. (mintimis, vaizdiniais, emocijomis, interesais, įgūdžiais, nuostatomis ir kt,).

Paaugliai tarpusavyje benrdauja kalbėdami, rašydami laiškus, bendraudami per internetą, telefonu. Jie benrauja per tą sritį, kuri yra mėgstamiausia, priimtiniausia. Jie gali kalbėti apie mėgstamą muzikos grupę, sorto komandą, apie automobilius, lenktynes, naujausius mokslo atradimus ir apie daugelį kitų jiems įdomių temų. Neįgalieji paaugliai, kurie yra kurčnebyliai, bendrauja gestų kalba. Burtis į šias grupes juos verčia negalia, nes plačioji visuomenė su jais aktyviai bendrauti negali, ne todėl kad nenori, bet to
odėl, kad nemoka gestų kalbos.
Interakcinio komponento esmė yra keitimasis judesiais ir veiksmais.
Percepcinį komponentą sudaro bendravimo partnerių savitarpio suvokimo ir ilgesnio pažinimo procesais.

Bendravimas kaip individų sąveika
Bendraudami paaugliai ne tik keičiasi informacija, bet ir keičia vieni kitus. Bendraujančių individų ir grupių sąveika įvairi. Kartais siekdami skirtingų tikslų sąveikauja, jie veikia bendroje erdvėje ir turi informacijos apie kitus individus. Sąveika atsiranda tik tais atvejais, kai jie veikia šalia vienas kito, bet nebūtinai kartu. Tai vadinama koakcija.

Jei žmonės, veikdami grupėje, kartu siekia bendrų tikslų, tai tarp jų atsiranda ir aktyvesnės sąveikos – interakcijos reiškinių. Interakcija gali pasireikšti kaip bendrai veikiančių individų svitarpio pagalba – kooperacija arba kaip savitarpio trukdymas – konkurencija. Paauglių tarpe daugiausiai vyrauja konkurencija. Jie konkuruoja vienas su kitu : moksle, sporte, madoje, siekdami populiarumo bendraamžių tarpe, įsigydami daiktus, populiaius jaunimo tarpe.

Interakcija pasireiškia bet kokioje bendroje veikloje, tačiau ypatingą reikšmę turi pedagoginėje veikloje. Pedagogai ne tik teikia moksleiviams įvairių žinių. Moksleiviai nesąmoningai ar sąmoningai mėgdžioja autoritetingų pedagogų mąstymo būdus, bendravimo manieras, perima jų vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas.

Iki šiol mokyklų mokymo ir auklėjimo procesuose daugiausiai remiamasi tik koakcijos pobūdžio moksleivių sąveika. Pernelyg mažai mokymo laiko panaudojima kooperacijos veiksmams moksleivių grupinėje veikloje.
Mokyklose interakcija vyksta ne tik tarp moksleivių, bet ir tarp grupių. Kartais pasitaiko priešiškumo tarp pedagogų ir moksleivių, pedagogų ir moksleivių tėvų reiškinių. Pedagoginės veiklos siekimai verčia vengti tokio priešiškumo ne tik tarp minėtų grupių, bet ir tarp lenktyniaujančių mokyklų klasių, sportinių komandų, meninės veiklos ratelių ir kitų grupių.

Grupių rūšys
Asmenybė yra grupių, iš kurių susidaro visuomenė, narys. Žmonės jungiasi į grupes, kad lengviau galėtų patenkinti įvairius poreikius. Dėl to kiekvienos kultūros visuomenėje randama daug grupių, besiskiriančių savo funkcijomis. Šeima, kaip grupė, atlieka genetines ir ugdymo, o kitos grupės – ekonomines, politines, religines, pramogines ir kitas funkcijas.

Grupės skirstomos į realias ir sąlygines. Realios yra tos grupės, kurių nariai veikia bendroje erdvėje, palaikydami tam tikrus kontaktus pvz.; moksleivių klasė, stovyklautojai.
Sąlyginėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius pvz.; vaikai, paaugliai, jaunimas, ir kt. Sąlyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų.

Pagal narių skaičių grupės skirstomos į mikro ir makro grupes. Makro grupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė. Makro grupės gali būti realios arba sąlyginės.

Mikro grupės yra nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis pvz.; moksleiviai, studentai ir pan. Mikro grupėse vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai.

Kai mikro grupės formuojasi pačios, jose būna 7-9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesnės mikro grupės pvz.; 25 asmenys ar daugiau, tai po kurio laiko jos susiskaldo į pirmines mikro grupes po 2-9 asmenis, o pačios lieka antrinėmis. Priežastis yra ta, kad grupėje artimiau bendrauti su didesniu žmonių skaičiumi neįmanoma.

Grupės yra skirstomos į formalias ir neformalias. Formalimis laikomos grupės, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti pvz.; krepšinio komanda, mokyklos būdėtojai ir pan. Formaliose grupėse yra numatyti tam tikri formalūs tarpusavio santykiai, kurie remiasi kokiomis nors taisyklėmis.
Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos pagal narių poreikius. Paaugliams reikia kitų žmonių, kad suteiktų pagalbą, paguostų, padėtų džiaugtis. Reikia kitų žmonių, kad galėtų save išreikšti, kad traukia priešingos lyties asmenys, altruizmo siekimas. Dėl šios priežasties atsirado neformalių grupių.
Neformaliose grupėse atsiranda įvairių, nereglamentuojamų taisyklių, neformalių tarpasmeninių santykių. Neformalios grupės gali susidaryti visai atskirai nuo formaliųjų, tačiau dažnai neformalios grupės atsiranda formaliųjų viduje. Ilgesnį lakią atliekant formalias roles, atsiranda asmeninės simpatijos ir antipatijos, pagarbos, niekinimo ir kiti neformalūs santykiai ir įvairios neformalios grupės. Jos gali būti įvairaus dydžio, veiksmingos ar pasyvios, padedančios ar trukdančios formalios grupės darbams. Formalių ir neformalių grupių struktūros atitinka, jei nėra didesnių skirtumų tarp asmenybių statusų pvz. Jei formalios grupės vadovai gerbiami ir neformalių santykių struktūroje, jei neformaliose grupėse neatsiranda kitų vertybių, jei neformalios grupės pripažįsta formalios grupės tikslų reikšmingumą. Jei minėti skirtumai tarp formalios ir neformalios grupės struktūros ryškūs, tai tokios grupės normaliai veikti negali. Formaliosios jų struktūros turi būti tobulinamos, atsižvelgiant į neformaliuosius santykius.

Kiekvienas paauglys dažniausiai yra ne vienos, bet kelių ar keliolikos grupių narys. Ne visos asmenybei grupės yra lygiavertės. Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė yra referentinė.
Referentinės grupės vertybės sutampa su asmenybės vertybėmis. Referentinėje grupėje norima būti, siekiama užimti kuo geresnę padėtį. Referentine grupe gali tapti šeima, benraminčiai, ir net nusikaltėlių grupė.

Yra grupių, kurios turi slaptą ir griežtą vidaus tvarką, tačiau savo tikslus, net patį grupės egzistavimą slepia nuo visuomenės. Grupės, siekiančios antivisuomeninių tikslų vadinamos klikomis. Tai gali būti teroristų, nusikaltėlių, mafijos ir kt. grupuotės. Į šių grupių veiklą labai lengviglima įtraukti ir paauglius, daugiausiai iš asocialios aplinkos.

Grupės yra dinamiškas reiškinys. Jos atsiranda, formuojasi, pasiekia tobulos organizacijos, gali degraduoti, ir visai iširti. Skiriamos trys pagrindinės formavimosi pakopos.
1. Pradinė grupės formavimosi pakopa vadinama asociacija. Ji dar neturi bendrų veikimo tikslų, nesusiformavę tapasmeniniai santykiai, bet tam yra prielaidų.

2. Kai asociacija veikia ilgesnį laiką, tai ji perauga į korporaciją. Tai grupė, kurioje yra bendrų tikslų, pasiskirtymas rolėmis, ir tarpasmeniniai santykiai, tačiau nerė vieningumo bendrų tikslų siekiant.

3. Aukščiausioji grupės formavimosi pakopa yra kolektyvas. Kolektyvas yra grupė, kurios nariai, turi bendrų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų, sutartinai tų tikslų siekia, tarp grupės narių yra teigiami santykiai.

Grupės yra skirstomos ir laiko aržvilgiu. Gali būti nuolatinės grupės, kurių nariai keičiasi, o grupės pasilieka. Tokiomis yra mokyklos, muzikos grupės, krepšinio komanda ir kt. Taip pat grupės gali būti ir laikinos ir atsitiktinės pvz.; spektaklio žiūrovai, autobuso keliaiviai.

Yra dar skiriamos grupės, į kurias yra laisvai įstojama ir priverstinės – į kurias mes patenkame ne savo valia. Laisvai pasirenkamos grupės tai įvairūs papildomojo ugdymo būreliai, sporto komandos, o priverstinėms grupėms priklauso šeima, tauta.

Dar grupės skirstomos į oficialias ir neoficilias. Socialinė bendrija, atliekanti bendrą darbą, įgyvendinanti jai iškeltus ir visuomenei reikšmingus uždavinius, turi jos narių santykius reglamentuojančias taisykles ir juridinį statusą, laikoma oficialia grupe. Oficialios grupės, sukurtos ūkinei, financinei veiklai ir turinčios turto bei valdymo organus, vadinamos organizacijomis. Tokios grupės turi juridinį statusą. Įsijungimas į oficialiąją grupę ar išėjimas iš jos yra formaliai reguliuojamas.

Oficialios grupės priešingybė – neoficialioji, arba mažoji grupė. Oficialioje grupėje gali būti keletas ir mažesnių, neoficialių grupių arba pogrūpių. Tačiau kiekybinis skirtumas nėra pagrindinis šių grupių skiriamasis požymis. Neoficialios grupės požymis – susidarymo aplinkybės. Ši grupė susidaro pati, niekas jos nekuria, nėra jokių jos narių reguliuojančių oficialių taisyklių. Neoficialios grupės pagrindas – vertybių, gyvenimo būdo, tikslų panašumas. Panašūs žmonės yra patrauklesni vieni kitiems ir jie buriasi draugėn. Vėliau tokios grupės gali būti įformintos ir įteisintos. Tai suteikia joms didenį socialinį svorį, padidina teises. Oficiali geupė, vykdydama visuomenei reikšmingus, viešus uždavinius, negali patenkinti visų savo narių kai kurių poreikių, todėl ir kuriasi neoficialios arba mažosios grupės.

Žmogaus statusas grupėje. Lyderiavimas.
Grupėje vyksta asmenybės socializacija arba socialinis brendrimas. Ji užima trpinę padėtį tarp asmenybės ir visuomenės. Grupė žmogui kelia savo reikalavimus, nustato taisykles, draudimus. Polinkis paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus komformizmą, polinkis priešintis – negatyvizmą. Kelio tarp šitų kraštutinumų ieškome skausmingai, tada ir išryškėja mūsų individualybė. Grupėje žmonės vertinami nevienodai. Vieni populiarūs, kiti pataikauja, stengdamiesi įtikti.

Žmogaus vieta grupėje tarp kitų narių yra vadinama statusu. Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų narių požūriu vadinama nario statusu. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra jos lyderis. Nebūtinai jis esti ir pats populiariausias žmogus grupėje. Kitame poliuje – grupės atstumtieji ir izoliuotieji. Kartais atstumtieji nepopuliarieji asmenys grupėje būna remiami. Gali susidaryti net atstumtųjų pogrupis. Tarpinę padėtį užima vidutinio statuso asmenys. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso arba siekia išlaikyti jau turimą. Dėl šios priežasties dažniausiai grupėje vyksta varžybos, t.y. kova dėl aukštesnės vietos. Oficialiai, sąmoningai, statusų hierarhijos pažeidimas įvardijamas kaip nepagarba, nesiskaitymas, nedėkingumas. Daugelio konfliktų priežastis ir yra statusų hierarhijos pažeidimas. Kartais pykstama ne tiek už patį veiksmą, kiek už tai, kad jis buvo nesankcionuotas.

Ne kiekvienoje grupėje statusų hierarhija yra griežtai nusistovėjusi. Daugelyje grupių, keičiantis veiklos pobūdžiui, keičiasi ir rupės narių statusas. Bet struktūruotose grupėse pasiskirstymas vaidmenimisyra griežtas ir statusų inprovizacijos netoleruojamos.

Statuso palaikymo būdai gali būti priimtini arba nepriimtini visuomenei, veiksmingi ar neveiksmingi. Įsitvirtinimas grupėje yra sudėtingas dalykas.

Grupės negali veikti be vado, kuris keltų tikslus, skatintų veikti, suderintų grupės narių pastangas ir t.t.

Grupės veiklai vadovaujantys asmenys vadinami lyderiais, o vykdytojai – jų pasekėjai.

Lyderio ir tų, kuriems vadovaujama, sąveika pagrįsta socialinias mainais. Lyderis padeda įveikti sunkumus, sudaro galimybes spręsti problemas ir padeda jas spręsti. Už tai jis įgyja pritarimą ir tampa įtakingas. Kadangi lyderiui tenka veikti ir grupės viduje, kištis į ten vykstančius procesus, jo indėlis į komunikaciją labai didelis.
Lyderiavimo grupei efektyvumą lemia ne vien asmenybės bruožai ar aplinkos veiksniai, bet ir optimali situacijos ir asmenybės bruožų dermė. Tai asmeniniai lyderio ryšiai, užduočių struktūra ir grupės organizacija (lyderio valdžia).

Lyderiai skirstomi į neformalius ir formalius. Neformaliais lyderiais laikomi tie, kurie savaime iškyla grupėse dėl to, kad yra energingesni, greičiau už kitus sugeba nustatyti grupės tikslus, suderinti atskirų narių pastangas tiems tikslams pasiekti. Grupės labai įvairios, skirtingos jų veikimo sąlygos, dėl to lyderių sąvybės yra labai skirtingos.

Formalūs lyderiai pagal tam tikras taisykles yra paskiriami vadovauti kitų, aukštesnės valdžios duotos grupės atžvilgiu grupių iniciatyva.

Lyderiai grupėse atlieka šias funkcijas;
1. Kelia veikimo tikslus.
2. Koordinuoja veiksmus.
3. Informuoja narius apie veiklą, jos rezultatus.
4. Kontruoliuoja grupės narių veiksmus, skatina ir baudžia.
5. Atlieka arbitro funkcijas, kilus nesutarimams.
6. Atstovauja grupei tarp kitų grupių.

Lyderiavimo skirtumai priklauso nuo grupių tikslų, lyderių asmenybių savybių, lyderiavimo motyvųir kitų sąlygų. Pagal lyderio santykius su grupe yra išskiriami trys lyderių tipai;

1. Autokratinis.

2. Demokratinis.

3. Liberalinis.
Autokratinis lyderis vadovauja grupei remdamasis savo asmenybe. Jis nesitaria su grupės nariais nei dėl veikimo tikslų, nei dėl metodų, nei dėl paskatinimų ar bausmių ir pan. Grupės nariams jis komanduoja trumpom frazėmis, kartais net su grasinančia potekste. Pasekėjų nuomonės nevertina, priešaravimai jį užgauna.

Demokratinio tipo lyderis dėl grupės veiklos nuolat tariasi su grupės nariais. Potvarkiai, paskatinimai, bausmės nustatomos diskutuojant su grupės nariais. Šios rūšies lyderiai nekomanduoja, bet siūlo. Jo kalbos tonas draugiškas.

Liberalų lyderį grupė pripažįsta, tačiau jis pats nerodo iniciatyvos vadovauti. Nurodimus pasekėjams jis perduoda prašymo forma, lyg gėdydamasis savo lyderio pozicijos. Pagyrimų ir bausmių nedrįsta skirti.

Yra įrodyta, kad normaliomis sąlygomis geriausiai veikia tos grupės, kuriose yra demokratinis lyderi, turinti orientaciją į narių gerovę. Demokratinio lyderiavimo atmosferoje grupės nariai viekia siekdami savų, o ne iš šalies primestų tikslų, geriau panaudoja savo kūrybinius ir kitus sugebėjimus, veikdami jaučiasi reikšmingesni ir laimingesni.

Autokratinio lyderiavimo grupėse iš pradžių esanti tvarka ir drausmė po kiek laiko pradeda blogėti dėl to, kad žmonės jaučiasi nepilnaveriški vykdytojai. Trūkstant informacijos, atsiranda gandų, skundų, ir palaipsniui grupė degraduoja.

Liberalaus lyderiavimo grupėse trūksta apibrėžtos tvarkos, atsiranda nepasitkėjimo veiklos perspektyvomis, kyla demokratinio lyderiavimo pageidavimų.

Tarp lyderiavimo ir vadovavimo veiklos daug panašumų, tačiau yra ir vienas esminis skirtumas: vadovas iškeliamas ne vien grupės iniciatyva ir veikia jis ne tik grupės, o tų jėgų, kurios jį padarė vadovu, naudai. Efektyviausias vadovavimas būna, kai lyderiavimo ir vadovavimo rolės susilieja, kai oficialus vadovas kartu yra ir neformalus grupės lyderis. Taip būna tais atvejais, kai vadovais tampa grupės mėgstami, kompetentingi, grupės profesinėje ir vadovavimo veikloje autoritetingi žmonės.

Tarpasmeniniai santykiai

Grupės nariai, veikdami vieni šalia kitų ir kartu vieni su kitais, daro vieni kitiems įvairų poveikį; padeda vieni kitiems, arba trukdo. Dėl to tarp grupės narių atsiranda draugiški arba priešiški santykiai, meilė ir neapykanta, pagarba ir panieka, bei daugybė kitų tarpasmeninių santykių.

Tarpasmeniniai santykiai pagal kokybę skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami santykiai atsiranda su tais žmonėmis, kurie yra kuo nors naudingi arba prognuozuojama, kad ateityje jie kuo nors padės. Teigiamo santykio pavizdys yra simpatija. Neigiami santykiai iškyla su tais žmonėmis, kurie kuo nors kenkia ar ba prognuozuojama kokia nors žala iš jų ateityje. Toks neigiamo santykio pavizdys – antipatija.

Pagal iškilimo sąlygas santykiai skirstomi į formalius ir neformalius santykius. Formalūs santykiai yra numatomi ir reguliuojami kokių nors įstatymų, taisyklių, papročių ir pan.

Neformalūs tarpasmeniniai santykiai susiklosto savime., niekam jų nereikia specialiai organizuoti ir reguliuoti. Neformalūs santykiai formuojasi dėl to, kad žmonėms reikia kitų pagalbos, pritarimo, reikia save palyginti su kitais, kad galėtųpratęsti žmonių giminę, patirti emocinį bendravimo komfortą. Neformalūs santykiai gali atsirasti be formaliųjų dažnai jie susiklosto ir tarp žmonių siejamų formalių santykių. Dažniausia neformalūs santykiai, susiklostę greta formalių, daro didelę įtaką pastariesiems ir visai grupės veiklai.

Pažinti formalius santykius yra nesunku, nes pagal planus sudarytų santykių pobūdis yra žinomas. Taisyklės reglamentuoja, kokie turi būti santykiai tarp žmonių. Neformalūs santykiai nėra numatyti, ne visada aiškiai pasireiškia išorinė elgsena, kai kuriais atvejais jie būna net slepiami. Dėl to jiems pažinti neužtenka paprastų stebėjimų. 1934 metais amerikietis Dž. Morenas neformaliems santykiams stebėti pasiūlė sociometrijos metodiką. Vėliau ji paplito visame pasaulyje. Sociometrijos esmę sudaro pasirinkimas. Tyriantysis grupės nariams pateikia klausimus. Klausėjas pažada, kad atsakymai liks paslaptyje, ir paprašo surašyti vienoje lapo pusėje tų asmenų pavardes su kuriais jie pageidautų kartu veikti, o kitoje lapo pusėje – labiausiai nepageidaujamų asmenų pavardes. Žmonėms ne tas pats su kuo dirbti, žaisti, ilsėtis. Pasirenkami tie asmenys, kurie yra patrauklesni, kuriems simpatizuojama, su kuriais yra teigiami santykiai. Atmetami nemėgstami, antipatiški grupės nariai, sukeliantys neigiamus santykius.

Pagal gautus duomenis grupės nariai pasikirsto į pogrupius, rodančius jų statusus tarpasmeniniuose santykių sistemoje. Tie pogrupiai įvrdijami taip;

I pogrupis – „žvaigždės”. Tai grupės nariai, gavę daug teigiamų pasirinkimų. Jei grupė susideda iš 25-30 individų, tai joje išsiskiria 1-3 žvaigždės – patrauklios asmenybės, su kuriomis nori bendrauti didelė grupės dalis.

II pogrupis – ⅛„mėgstamieji”. Taip vadinami grupės nariai, su kuriais norėtų kartu veikti 2-3-4 asmenys.

III pogrupis – „priimtieji”. Tokiais vadinami tie individai, su kuriais pareiškė norą bendrauti bent vienas grupės narys.
IV pogrupis – „izoliuotieji”. Taip vadinami tie grupės nariai, tyrime negavę nei teigiamų, nei neigiamų pasirinkimų.
V pogrupis – „atstumtieji”. Tai grupės nariai, negavę nei vietno teigiamo ir gavę bent vieną neigiamą pasirinkimą.

Pasinaudojant sociometrinio tyrimo duomenimis, galima nustatyti svarbiausiu grupės intergratyvumo ir glaudumo požymius.

Grupės intergratyvumo (susivienijimo) lygį rodo izoliuotojų ir atstumtųjų jos narių santiykinis dydis. Šių pogrupių individai yra tik formalūs pogrupių nairiai, o pagal neformalius santykius – jie už grupės ribų. Kuo tokių asmenų grupėje daugiau, tuo grupės intergratyvumas mažesnis, ir priešingai.

Santykiai tarp paauglių ir tėvų
Paaugliai labai nori būti suaugę, savarankiški. Savarankiškumas asocijuojasi su nepriklausomybe, pasitikėjimu, atsakomybe. Jam plėtotis būtina palanki psichologinė atmosfera. Dažniausiai tėvai turėdami gerų norų, pernelyg kontroliuoja ir globoja vaiką, taip slopindami jų savarankiškumą. Todėl paaugliai ima priešintis tai globai, neklauso tėvų, meluoja, kartais bėga iš namų. Padėtį sunkina, kad paaugliai mano, kad jų tėvai senamadiški, beviltiškai atsilikę, bijantysnaujovių ir dėl to jų nesuprantantys. Vaiko savarankiškėjimas, rodo ne tėvų vaidmens menkėjimą, bet jo kitimą, bendravimą nauju pagrindu, kitokio pobūdžio bendravimu. Vaikui bręstant ir savarankiškėjant, silpnėja poreikis turėti, matyti visagalį ir visažinį suaugusįjį. Tėvų įsitikinimas, kad juos reikia gerbti ir mylėti dėl to, kad jie tėvai, yra klaidingas.
Emocinis priėmimas ir atmetimas vyksta tiek individualiai, tiek grupėje. Mokykliniame amžiuje buvimas grupės nariu yra tarsi pasaulinės reikšmės dalykas. Paaugliui grupė – tai tėvas ir motina. Ten vykta visas asmenybės plėtojimasis. Tad labai svarbu, koks tų auklėtojų kolektyvas. Kad būtum priimtas į grupę, reikia vykdyti tam tikras sąlygas. Jaunimas gerai žino kokios tai sąlygos, bet dauguma jų tėvams yra nepriimtinos. Tada tarp paauglių ir tėvų kyla konfliktai: klausyti tėvų ir prarasti grupę, likti be draugų ir pajuokos objektu, o pasirinkus draugus -tėvai imsis griežtų, kartais net drastiškų priemonių.
Mūsų visuomenėje pasitaiko tokių tėvų, kurie nesirūpina savo vaikais, nesidomi jų veikla, interesais, leidžia vaikui elgti nepriimtinu būdu (pvz.: vartoti alkoholį, rūkyti, ir pan.). Tokie tėvai apsiroboja elementariausiu pareigų atlikimu: materialiniu aprūpinimu ir paviršutiniška kontrole. Tačiau kartais tėvai neatlieka ir šių elementarių pareigų. Visais atvejais, kai šeimoje nėra priežiūros ir kontrolės, tikėtina, kad vaikai ir paaugliai patenks į asocialių asmenų ar grupių poveikio zoną ir perims asocialias vertybes bei elgesio normas. Tokie vaikai ir paaugliai dėl blogo elgesio, mokyklos nelankymo, valkatavimo, teisės pažeidimų, dažnai tampa mokyklose nepageidaujami. Jie paparasčiausiai pašalinami iš jų ir paliekami likimo valiai, jei jais dar nesirūpina ir tėvai. Tokie paaugliai kartais patiria ne tik psichologinį, bet ir socialinį atstumima, su kuriuo susidoroti neturi jokių galimybių.

Paauglys asocialioje aplinkoje
Kai paaugliai netenka ryšio su mokykla ir klase, jie patenka į asocialią bendraamžių grupę. Izoliuotiems ir atstumtiems paaugliams asocialios paauglių grupės tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka. Čia jie gali patenkinti nepaprastai svarbių poreikių – savęs įtvirtitnimo, priklausomybės, pripažinimo bei pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei užtarimo, saugumo ir pan. Prosociolioje aplinkoje šių poreikių jie beveik nepatenkina, dėl to jie išgyvena nuolatinę įtampą, nepasitenkinimą. Asociolioje aplinkoje jiems atsiveria plačios veiklos galimybės su rizikos elementais, ektremaliomis situacijomis, neįprasta ir paslaptinga kriminaline romantika, visų moralinių apribojimų pašalinimu. Visa tai asocialiems paaugliams leidžia kompensuoti prosocialioje aplinkoje patiriamas nesėkmes ir užsitikrinti minimalų psichologinį konfortą. Dėl minėtų priežasčių asociali grupė paaugliams įgyja referentinės grupės statusą, ir padeda atlikti pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi. Kai kuriais atvejais, atstumtiesiems paaugliams asociali grupė gali pakeisti netgi šeimą, jei tėvai visai nesirūpina jais. Tada asociali grupė savo nariams užtikrina socialinę, moralinę ir emocinę paramą.
Pastebėta, kad asocialių paauglių poelgiai grupėje dažnai būna įžulesni, lengvai peržiangiantys ne tik moralės, bet ir teisės normas. Taip yra todėl, kad patekęs į grupę, kuri yra jam patraukli ir reikšminga, žmogus elgiasi kiek kitaip, negu tada, kai jis būna vienas. Pavyzdžiui, kai asocialus paauglys su kitais bendrauja individualiai, jis gali išreikšti pritarimą tradicinėms prosocialioms normosm, tačiau asocialios grupės akivaizdoje jis tas pačias normas išjuokia ir atmeta. Psichologų yra nustatyta, kad paaugliai, kurie vienoje aplinkoje išreiškia tradicines nuostatas ir vertybes, o kitoje –asocialias nuostatas ir vertybe, abiem atvejais gali būti nuoširdūs ir sakyti teisybę. Tokia požiūrių kaita atsiranda todėl, kad asocialių paauglių nuostatos ir vertybės dažniausiai yra silpnai interiorizuotos, ir jų išreiškimui didelės įtakos gali turėti konkreti socialinė aplinka. Be to, ir pats asocialus elgesys bei jo motyvai gali būti trumpalaikiški, epizodiški bei stipriai susiję su konkrečia situacija. Net jeigu atskiras grupės narys nėra tvirtai priėmęs asocialių elgesio normų bei vertybių, jis gali padaryti teisės pažeidimą, paklusdamas grupės spaudimui, norėdamas pademonstruoti savo jėgą, ryžtingumą ir kartu siekdamas įtvirtinti save grupės narių akyse.
Grupės spaudimas asmenybei nebūtinai turi būti akivaizdus. Kartais jis gali būti išreikštas neaiškiai, veikti neįsisąmonintu lygiu. Tačiau paauglys, net ir neįsisąmonindamas to, orientuojasi į šį spaudimą bei galimas grupės sankcijas ir elgiasi konformistiškai, t.y asocialiai. Taip grupė gali suvienodinti ir deindividualizuoti savo narius – gropinės veiklos metu kattais sumažėja asmenybės savęs isisąmoninimo bei saviontrolės laipsnis, ji atsikako įprastų suvaržymų, išgyvena didesnį bendrumo laipsnį su kitais jos veikmai tampa emocionalūs ir impulsyvūs, priklausomai nuo tiesioginės situacijos. Dėl to, būdamasgrupėje, paauglys gali elgtis taip, kaip jis niekada nesielgtų būdamas vienas. Ši asmenybės deindividualizacija grupėje skatina kitų žmonių interesų ignoravimą bei sudaro palankias sąlygas įvairių asocialaus elgesio formų pasireiškimui – agresijai, vandalizmui, vagystėms ir pan.
Galima išskirti tris grupinės dinamikos kintamuosius, kurie atlieka svarbų vaidmenį individo – grupės sąveikoje. Tai individo prieraišumas grupei, jo kontaktų su grupe dažnumas bei grupės narių elgesio asocialumo laipsnis.
Pirma, kuo didesnis paauglio prieraišumas ir kuo glaudesni jo ryšiai su asocilia grupe, tuo ši grupė bus jam patrauklesnis elgesio modelis bei reikšmingesnis pastiprinimo už asocialius poelgius šaltinis. Prosocialioje aplinkoje atstumtiesiems bei menkinančiai save vertinantiems paaugliams juos priėmusi bei pripažinusi grupė tampa labai patraukli, todėl asocialūs paaugliai ypač brangina asocialios grupės nuomonę bei paskatinimus ir jautriai reaguoja į jiems keliamus reikalavimus ar taikomas sankcijas.
Antra, kuo daugiau ir dažniai paauglys kontaktuoja su asocialia grupe, tuo didesnė asocialaus elgesio modeliavimo bei asocialinių įgūdžių įgijimo tikimybė.
Trečia, kuo dažniau asocialios grupės nariai pažeidžia egzistuojančias elgesio normas ir kuo rimtesni yra pažeidimai bei nusikaltimai, tuo labiau tikėtinas paauglio asocialus elgesys. Minėti grupinės dinamikos kintamieji gali sąveikauti tarpusavyje pvz.: dažnesni paauglio kontaktai su asocilia grupe gali nulemti stipresnius ryšius bei didesnį prieraišumą. Tuo atveju, kai paauglys užmezga stiprius ryšius su bei dažnai kontaktuoja su asocialia grupe, kuri vykdo rimtus teisės pažeidimus, negatyvus grupės poveikis jo elgesiui bus pats didžiausias.
Prisijungimas prie asocialios grupės padidina paauglio asocialaus elgesio pasireiškimą, kadangi bendraamžių grupė užtikrina jam aplinką, kurioje pastiprinami asocialūs poelgiai bei patenkinami svarbūs poreikiai. Įsitraukimas į asocialią veiklą savo ruožtu skatina dar stipresnius ryšius su asocialia grupe. Bendravimas su aocialiais bendraamžiais ir asocialūs samenybės poelgiai pastiprina vienas kitą, dėl to yra sukuriama tokia asmenybės formavimosi trajektorija, kurioje vis labiai pasireiškia asocialus elgesys ir kartu vis labiau stiprėja ryšiai su asocialia grupe.

Asocialios grupės, palyginti su prosocialiomis, turi tam tikrų ypatumų. Asocialioje grupėje narių tarpusavio santykiai ir draugystė retai būna tokie tvirti, geranoriški ir ilgalaikiai kaip kitose grupėse. Draugystė asocialiose grupėse yra nepastovi dėl joms būdingo agresyvumo, nepasitikėjimo atmosferos, siekimo įsitvirtinti bei inirtingos nuolatinės kovos dėl statuso, siekiant trokštamo arba stengiantis išsaugoti jau esamą. Dažniausiai asocialioms grupėms yra būdinga griežta struktūra ir reglamentacija, jos pasižymi stipriai išreikšta ir fiksuota grupine hierarhija. Lyderis asocialioje grupėje paprastai turi daug privilegijų ir visą valdžią sutelkia savo rankose. Jis pasisavina didžausią materialinių gėrybių dalį, planuoja ir koordiniuoja grupės veiklą, susidoroja su nepaklusniais. Asocialioje grupėje teip pat nusistovi griežtos tarpusavio sąveikos taisyklės, kurių privalo laikytis kiekvienas grupės narys. Gali paminėti tokias asocialiose grupėse paplitusias elgesio normas:
1) pažeminimo taisyklė – siekdamas pažeminti kitą, grupės narys turi išnaudoti bet kokį savo pranašumą;
2) rangų atitikimo taisyklė – pranašumą galima demonstruoti tik žemesnį statusą turintiems grupės nariaims;
3) atkirčio taisyklė – jeigu vienas grupės narys bando pažeminti kitą, turintį tokį pat arba panašų statusą grupėje, tai pastarasis turi tuojau pat pasipreišinti, nes priešingu atveju gali tapti nuolatiniu pažeminimų objektu;
4) „atpirkimo ožio” taisyklė – susikaupus įtampai ir nepasitenkinimui, kiekvienas grupės narys gali išreikšti agresiją kurio nors užguito ar prasikaltusio grupės nario atžvilgiu;
5) agresijos nukreipimo nuo savę taisyklė – dalyvaudamas grupiniame aukos persekiojime, paauglys demonstruoja savo solidarumą su grupės dauguma ir kartu nukreipia galimą agresiją nuo savęs.
6) nuolaidžiavimo taisyklė – jeigu grupės narys, turintys aukštesnį statusą, leidžia žemesnio statuso individui išreikšti bent minimalias ambicijas, tai jos greitai gali peraugti į rimtas pretenzijas užimti jo vietą grupės hierarchijoje.
Pagal tai matyti, kad nors asociali grupė ir priima į savo tarpą prosocialioje aplinkoje atstumtus paauglius, tačiau čia jų laukia daug atviresnė ir žiauresnė kova už būvį. Ir toli gražu ne kiekvienam paaugliui pavyksta užimti taup trokštamą prestižinį statusą. Ypač nepavydėtina užguitų, kitaip vadinamų „šešiukių” padėtis. Jie turi nusileisti ir pataikauti kiekvienam grupės nariui, atlikti pačius „juodžiausius” darbus ir pan. Vis dėlto užguitieji nepalieka asocialios grupės ir pirmenybę teikia atšiauriam komfortui tarp „savų”, o ne ieško kokių nors būdų sugrįžti į prosocialią aplinką. Tokį užguitųjų elgesį nulemia tai, kad asociali grupė vis dėlto daugiau ar mažiau patenkina svarbiausius poreikius , t.y gina nuo svetimų, sudaro palankias sąlygas pakelti savosios vertės lygį agresija, žeminimu bei pasityčiojimu iš prosocialios aplinkos atstovų ir pan. Dažniausiai asociali grupė labiau nie kitos grupės kontroliuoja savo narių elgesį ir neleidžia jiems lengai pasitraukti. Kuo daugiau paauglys žino apie grupės nusikalstamą veiklą, tuo jam sunkiau iš jos pasitraukti, nes grupė stengiasi visokiausiais būdais išvengti demaskavimo pavojaus.

Kuo ilgiau paauglys dalyvauja nusikalstamoje asocialios grupės veikloje, tuo labiau jis atitrūkta nuo prosocialios aplinkos. Šioje grupėje jis perima asocialias vertybes bei elgesio nomas, įpranta patenkinti savo poreikius asocialiais būdais, įgyja asocialių įgūdžių ir pan. Asocilus paauglio elgesys savo ruožtu sukelia negatyvias prosocilios aplinkos sankcijas bei apriboja jo galimybes prosocialioje aplinkoje pasiekti prestižinį socialinį statusą. Dėl to paauglys siekia dar labiau suartėti su asocialia grupe, priešinasi prosocialiai aplinkai, griežtai atmeta jos vertybes bei neigiamai reaguoja į taikomas poveikio priemones. Visa tai sustiprina asocialios grupės vidines integracijos tendencijas, skatina tolesnį asocialaus elgesio pasireiškimą. Negatyvios sąveikos ciklai gali formuotis ne tik atskiroje sistemoje, pvz.;šeimoje, bet ir tarp įvairių sistemų – prosocialios aplinkos ir asocialios grupės. Į asocialias grupes susiburia arba prie jų prisijungia ne tik prosocilioje aplinkoje atstumti paaugliai, bet ir kai kurie individai, stengdamiesi susirasti savo asocialių orientacijų bendraminčių arba norėdami pateisinti savo nepriimtinus poelgius.

Prieš patekdamas į asocialią grupę asmenybė patiria kitų faktorių poveikį, kurie dažniausiai ir nulemia jos kontaktus su asocilia grupe. Netinkamas auklėjimas bei kontrolė šeimoje, akademinės nesėkmės mokykloje ir prosocialių benrdaamžių atstūmimas leidžia prognozuoti vėlesnį asmenybės prisijungimą prie asocialios grupės.

Asmenybės persiorientavimas į asocialų raidos kelią

Pradiniais raidos etapais daugeliu atvejų naturaliai formuojasi teigiamas vaiko savęs vertinimas, kuris yra susijęs su teigiamomis aplinkinių reakcijomis bei vertinimais. Besiformuojančios asmenybės individuali vertybių sistema taip pat dažniausiai atitinka visuotinai priimtinas vertybes ir normas. Tačiau kai asmenybė nuolat susiduria su nesekmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais bei atstumimu, savęs vertinimo lygis pamažu ima kristi. Paauglys pradeda ieškoti tokių veiklos sferų, kuriose jis galėtų patirti sėkmę, susilaukti pritarimo arba bent jau dėmesio. Iš pradžių tokios paieško sneperžengia socialiai priimtinų normų ribų arba nedaug nuo jų nukrypsta. Bet jeigu daugkartiniai bandymai pakelti savęs vertinimo lygį socialiai priimtinais būdais neleidžia paaugliams pasiekti norimų rezultatų, jeigu negatyvus patyrimas vis didėja, tai po tam tikro visuotinai pripažinta vertybių sistema tampa nereikšminga, nuvertinami tie idealai irelgesio normos, kurių atžvilgiu asmenybė ilgą laką negalėjo pasiekti sekmės. Taip paruošiamos vidinės sąlygos asmenybės persiorientavimui į asocialų raidos kelią. Asocialioje aplinkoje paauglys perima negatyvias elgesio normas ir idealus, kurių atžvilgiu jam pagaliau pavyksta pakelti savęs vertinimo lygį ir pajusti savąją vertę. Šioje aplinkoje poelgiai, už kuriuos paauglys anksčiau būdavo smerkiamas ir baudžiamas, vertinami visiškai kitaip. Pavyzdžiui, jei paauglys neidavo į mokyklą, neklausydvo mokytojų arba tėvų, ką nors primušdavo, apvogdavo, tai jį draugai už tai gerbdavo. Vadinasi, būvę trūkumai asocialioje aplinkoje dažniausiai yra interpretuojami kaip pranašumai, dėl to padidėja paauglio savigarba, ir jis šioje aplinkoje nesijaučia kuo nors menkesnis už kitus. Taip paauglys tarytum izoliuojasi nuo neigiamų mokytojų, tėvų vertinimų ir atgauna minimalų psichologinį komfortą.
Todėl pedagogų ir tėvų pareiga paaugliui padėti ieškoti tokių veiklos sferų, kuriose jis galėtų patirti sėkmę, susilaukti pritarimo arba bent jau dėmesio ir nepatektų į asocialią aplinką, kad narystė asociolioje grupėje neskatintų paauglio atitolti nuo vieno iš pačių svarbiausių socialinių institutų – šeimos.

IŠVADOS

1. Grupėje vyksta asmenybės socializacija, arba socialinis brendimas, – grupei veikiant formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės.

2. Nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, nes bendravimas būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga.

3. Grupė užima tarpinę padėtį tarp asmenybės ir visuomenės.

4. Santykiai grupėje yra hierarchizuoti.

5. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui ir dėl šios priežasties grupėje vyksta statusų varžybos.

6. Asociali grupė – tai savaime susiformuojanti bendrija, kurią vienija bendra patirtis ir tarpusavio priklausomybė, tam tikras organizuotumas, asocialios veklos planavimas bei atlikimas, smurto ir bauginimo atmosferos sukūrimas.

7. Vienas iš nepageidautinų veiksnių, galinčių paskatinti persiorientavimą į asocialią aplinką, yra asmenybės atstumimas bendraamžių grupėje.

8. Prisijungimas prie asocialios grupės padidina asmenybės asocialaus elgesio pasireiškimą, nes bendraamžių grupė užtikrina jai aplinką, kur nuolat susiduriama su asocialaus elgesio modeliais.

9. Kiekviena grupė nustato aiškiai suformuluotas arba numanomas elgesio normas, kurių privalo laikytis visi nariai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Siela, mokslas, gyvensena. Aleksandras Jacikevičius, Vilnius, „Žodynas”, 1996.

2. Psichologija, Maria Fürst, LUMEN leidykla, 2000.

3. Socialinė psichologija. Antanas Suslavičius, Vilniaus universiteto leidykla, 1998.

4. Kolektyvų ir grupių psichologija. Aleksandras Jacikevičius

5. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. Antanas Suslavičius, Gintautas Valickas, Vilnius, 1999.

Leave a Comment