Vaiku traumos ir traumatizmas

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse daugiausiai jaunimo ir vaikų miršta dėl patirtų traumų ir nalaimingų atsitikimų. Lietuvoje, palyginant su kitomis šalimis, traumas patiria bei nuo jų miršta žymiai daugiau vaikų. Nelaimingus atsitkimus, apsinuodijimus ir traumas galima vadinti Lietuvos nacionaline nelaime, nes mirtingumas lyginant su kitomis Europos šalimis yra labai aukštas ir toliau intensyviai didėjantis. Sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose ambulatorinę pagalbą, 1998 metais buvo užregistruoti 59459 (1000 vaikų teko 78,0 atvejai), o 1999 metais – 64919 (1000 vaikų teko 87,5 atvejo) iki 14 metų vaikų, patyrusių traumas (SAM 2000).
Vaikų ir paauglių mirtingumas nuo neelaimingų atsitikimų yra pirmoje vietoje, lyginant su mirtingumu dėl kitų priežasčių. Vis daugiau vaikų apsinuodija medikamentais, biologiniais nemediciniais preparatais ir narkotikais.
Pagal Lietuvos gyventojų statistinius duomenis, pastaraisiais metais daugiau vaikų miršta dėl nelaimingų atsitikimų, traumų, skendimų ir apsinuodijimų (1997 metais – 53,5 % visų mirusių vaikų) negu dėl ligų.
Kasmet Lietuvoje autoavarijose žūsta vidutiniškai apie 60 vaikų ir dar apie 800 jų traumuojama. Daugelis avarijų lydimos sunkių pasekmių ( mirtys, fizinės traumos, psichiniai sukrėtimai, nedarbingumas, invalidumas ir t.t.). Kiekviena sunkesnė vaiko trauma, ypač invalidumas arba mirtis, yra suusiję ne tik su didele žmogaus kančia, bet ir su moraliniais socialiniais ir ekonominiais nuostoliais valstybei, kuriai aktuali darosi demografinė problema.
Skaudžiausia yra statistika tų nelaimių, kuriose dalyvavo vaikai. Statistiniai duomenys tėra skaičiai, kurių sistemoje nėra skausmo matavimo vienetų. Vaikas – neįkainojamas še

eimos, visuomenės ir šalies turtas, kurio praradimo moralinio nuostolio negalima įvertinti jokiais pinigais. Todėl vaikų traumas ir nelaimingus atsitikimus galima laikyti viena svarbiausių medicinių, psichologinių, socialinių ir ekonominių visuomenės sveikatos problemų. vaikai ir jaunimas laikytini labaiusiai pažeidžiamiausia visuomenės grupe, kuriai turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys.
Todėl bendromis mūsų jėgomis išsaugota bent viena vaiko gyvybė verta visų pastangų.

Trauma (gr. traumatos – žaizda, pažeidimas), išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sužalojimas, sutrikimas.
Jei žalojantis veiksnys veikia trumpai ir staigiai – būna ūminė trauma, jei nuolat ir ilgai – lėtinė.

Traumos skirstomos:

1. Buitines traumas:
a) įvykusias namuose,
b) kieme,
c) sode,
d) miške ir kt.
2. Gatvės traumas:
a) susijusias su transportu,
b) nesusijusias su transportu.
3. Mokyklines traumas:
a) įvykusios per fizinės kultūros ir kitas pamokas,
b) įvykusios per pertraukas.
4. Sporto traumas:
a) orrganizuoto sporto ( per varžybas, treniruotes),
b)neorganizuoto sporto.
5. Kitas traumas (nuskendimai, apsinuodijimai, įv. įkandimai, ir kt).

Traumos ir nelaimingi atsitikimai yra tokių įvykių ar elgesio, kuriuos nulemia aplinka, biologiniai ir elgesio veiksniai, pasekmė. Mokslininkai ir sveikatos specialistai tvirtai įsitikinę, kad traumų ir nelaimingų atsitikimų galima išvengti (Berger et al., 1996; Laflamme et al., 2000), bet deja taip nėra.

Daug vaikų nelaimingų atsitikimų patiria žaisdami, važiuodami dviračiu. Tarp vyresnių moksleivių tokių traumų mažėja. Aukštesnėse klasėse moksleiviai daugiau traumų patiria dalyvaudami sporto varžybose arba treniruodamiesi. Tai labiau pastebima tarp be

erniukų.
Įvairaus amžiaus berniukai ir mergaitės dažniausiai nelaimingus atsitikimus patiria namuose, kieme. Didėjant amžiui, namuose patiriamų nelaimių mažėja. Nemažai nelaimingų atsitikimų įvyksta mokykloje. Berniukai dažniau nei mergaitės patiria tramas sportuodami, treniruodamiesi ne mokykloje.

Įvertinus moksleivių patiriamų nelaimingų atsitikimų dažnumo ryšį su kai kuriais veiksniais pastebėta, kad daugiau traumų patiria blogiau besimokantys, rūkantys, dažniau sportuojantys ir daugiau laiko praleidžiantys su draugais moksleiviai.

1998 m. apklausoje nelaimingų atsitikimų problema buvo nagrinėta 12 šalių. Pasinaudojus jų duomenimis, galima palyginti, kiek nelaimingų atsitikimų patyrė moksleiviai įvairiose šalyse per pastaruosius metus žr. diagramą Nr.1

Diagrama Nr. 1

Diagramoje nr. matyti, kad Lenkijos moksleiviai nelaimingų atsitikų patyrė mažiausiai (29 % berniukų ir 20 % mergaičių). Daugiausiai nelaimingų atsitikimų nutiko Izraelio moksleiviams (60 % berniukų ir 46 % mergaičių). Tarp 12 šalių moksleivių Lietuvos berniukai užimė šeštąją, o mergaitės – penktąją vietas.

1993-1994 metų moksleivių apklausos duomenys suteikia medžiagos apie nelaimingų atsitikimų Respublikoje dažnumą ir pobūdį.

Apklausa parodė, kad 23 % moksleivių per pastaruosius metus buvo nukentėję vieną ar daugiau kartų. Žr.diagrama Nr.2

48 % nukentėjusiųjų teko rimtai gydytis, 83,3 % – praleisti pamokas arba atsisakyti kasdieninės veiklos (37,2% – iki 7 dienų, 36,2 % -1-2 savaites, 9,9 % mėnesį ir daugiau).

Daugiau nelaimingų atsitikimų nutiko berniukams nei mergaitėms. Berniukų grupėje jų skaičius nepriklauso nuo amžiaus, o vyresnės mergaitės rečiau nei vyresnės mergaitės teigė, kad buvo susižeidusios ar kitaip nukentėjusios. Žr. diagramą Nr.3

Palyginus nelaimingų atsitikimų dažnį tarp mieste ir ka

aime gyvenančių moksleivių, matome, kad mieste gyvenantys moksleiviai dažniau nei kame gyvenantys patiria nelaimes.

Apklausos duomenys rodo, ka nelaimingi atsitikimai dažniau nutinka žiemos mėnesiais. Daugiausiai jų įvyksta sausio ir vasario mėnesiais, taip pat didelė dalis nelaimingų atsitikimų įvyksta liepos ir gruodžio mėnesiais.

1998 m. duomenimis, 39 % Lietuvos moksleivių per pastaruosius metus patyrė nelaimingų atsitikimų vieną ar kelis kartus. Tokių moksleivių 1994 m. buvo 23 %. Palyginus A. Zborskio apklausų duomenis, matyti, kad nukentėjusių moksleivių skaičius didėjo visose amžiaus grupėse. Daugiau nelaimingų atsitikimų patyrė berniukai nei mergaitės: 1994 m. – 27 % berniukų ir 20 % mergaičių, o jau 1998 m. 47 % berniukų ir 32 % mergaičių. Jaunesnni moksleiviai dažniau nei vyresni patyrė nelaimingų atsitikimų, nors skirtumai santykinai nedideli. Palyginus nelaimingų atsitikimų dažnį mieste ir kaime gyvenančių moksleivių, paaiškėjo, kad mieste gyvenantys berniukai dažniau nei kaime gyvenantys patiria nelaimių ( atitinkamai 51 % ir 43 %). Tarp mergaičių tokio skirtumo nepastebėta.

Kuriant vaikų traumų profilaktikos programas, svarbu žinoti, kur dažniausiai patiriamos traumos. Diagramoje nr. parodyta, kur įvyko nelaimingi atsitikimai. Didėjan berniukų amžiui, šių traumų daugėjo, o tarp mergaičių – mažėjo. Gatvėje ir kelyje patiriamų traumų skaičius tarp berniukų ir mergaičių daug nesiskiria.

Dažniausios berniukų nelaimingų atsitikimų pasekmės – įpjovimai arba durtinės žaizda, sausgyslių arba raumenų patempimas, kaulo lūžis arba išnirimas, o mergaičių – sausgyslių arba raumenų patempimas, įpjovimas arba durtinė žaizda ir mėlynės arba vidinis kr

raujavimas.

Dažniausiai vaikai nukenčia namuose arba kieme. Traumos yra įvairios ir jos gali ištikti įvairaus amžiaus vaikus. Dažniausios mirties priežastys:
1. 28 % nuskendimas,
2. 25 % transporto traumos,
3. 10-12 % nudegimai,
4. 5-6 % apsinuodijimai,
5. 5 % kritimai ,
6. 3-4 % elektros traumos ir kt.
Mūsų respublikoje buities traumas sudaro 61 % viso vaikų traumatizmo. Nubrozdinimai, sumušimai, zaizdos, kaulų lūžiai, šautiniai sužalojimai, apsinuodijimai, nudegimai, elektros traumos ir kt.
Transporto traumos retesnės 3 % bet dažniausiai būna sunkesnės. Įvairių autoavarijų metu būna daugybinių sužalojimų – politraumų.
Sporto traumos sudaro 6-7 % vaikų traumatizmo.
Nors sportuoti ir labai malonu, deja pasitaiko ir nemalonių dalykų – tai traumos. Dažniausiai vaikai susižeidžia kieme gaudantys vienas kitą, ar sportuodami per fizinio lavinimo pamokas.
Pastaraisiais metais padaugėjo nudegimų traumų patyrusių vaikų. 1997 m. ligoninėje gydėsi 123 ligoniai, 1998 m. – 167, 1999 m. – 144, 2000 m. – 177 ligonis.
Vaikų traumatizmas nemažėja, todėl traumatizmo profilaktika labai svarbi, ne tik medicininė, bet ir socialinė problema.

Skendimas

Atšilus orams dauguma žmonių traukia prie vandens telkinių. Vasaros metu prie vandens telkinių įvyksta daug nelaimių. Neišimtis ir žiema, kai neįvertinę ledo ir savo galimybių, vaikai sugalvoja pačiuožinėti ir įlūžta.
Dažniausiai nutinkanti nelaimė prie vandens – skendimas. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai įsitraukę į žaidimą, pasidaro labai neatidūs. Jie nesugeba suvokti, kada ir koks pavojus jiems gresia. Spalvoti pripučiami žaislai ant kurių vaikai plūduriuoja ar žaidžia vandenyje, gali kelti pavojų. Pripučiami plaustai, ratai ar kitokie žaislai suteikia saugumo jausmą, bet netikėtai prakiūrę gali kelti pavojų arba būti neleimingo atsitikimo priežastimi. Tėvai privalo nuolat stebėti vaikus esančius vandenyje ir nei minutės nepalikti jų be priežiūros.
Dažnai tėvai pasitiki savo vaikų sugebėjimais ir nesirūpina jų saugumu. Pripučiamos plaukiojimo priemonės gali būti pavojingos maudantis ūpėse, nes srovė gali nunešti net arti kranto besipliuškenantį vaiką. Pripučiamos priemonės suteikia vaikui pasitikėjimo savo jėgomis, todėl gali neįvertinti savo jėgų. Tėvai privalo paaiškinti šių priemonių privalumus ir trukumus, kaip reikėtų naudotis jomis.
Negalima nuleisti akių nuo vaikų kai maudosi jūroje, upėje ar ežere, bet taip negalima prarasti budrumo ir kai vaikai maudosi baseine. Baseinai gali būti nelaimingų atsitikimų vieta.

Šveicarų mokslininko V. Erenpraiso duomenimis, iš 10 skęstančiųjų pavyksta išgelbėti tik vieną. Kad, vaikas neskęstų, išmokykite ji plaukti. Neleiskite madudytis anksti pavasaryje ar vėlai rudenį, kai šaltas vanduo. Nesimaudyti su vaikais audringoje jūroje ar dideliame ežere. Banda gali ne tik nunešti toli nuo kranto, bet ir apsvaiginti. Dėl to nelaimė gali įvykti ir negiliai ibridus.
Mokančius plaukti vyresnius vaikus reikėtų skatinti atsargiai elgits vandens telkinuose, kur yra pavojinga, nežinomos vietos. Vaikams reikia drausti nardyti ir šokinėti į vandenį nuo aukštų krantų, lieptų, tiltų, plaustų, užtvankų ar malūnų. Nereikia leisti maudytis ten, kur krantas apaugęs, drumzlinas vanduo, kur girdomi galvijai. Uždrausti plaukti arti garlaivių ar katerių, kur yra stipri srovė. Vandenyje negalima išdykauti, murkdyti vienas kito, traukti už kojų gilyn ir kt.
Nereikia tėvams pamiršti, kad vaikas kaip suaugęs netikėtai patekęs į vandenį gali pamiršti visus plaukimo įgūdžius, išsigąsti ir pasimesti. Reikia paaiškinti, kad atsiradus mėšlungiui, vaikas neišsigąstų, stengtųsi laikytis virš vandens ir šauktųsi pagalbos, o patekęs į verpetą, įtrauktų į plaučius oro, panertų į vandenį ir staigiai pasuktų į šalį nuo srovės. Pakliuvęs į stiprią srovę, plauktų pasroviui į krantą. Vaikai, kurie nemoka plaukti, turėtų maudytis negiliai, vanduo jiems turi būti iki juosmens.
Skęstančiojo gaivinimas
Atsitikus nelaimei svarbu žinoti kaip elgtis ir suteikti pirmąją pagalbą.

Plaukdami gelbėti, turėkite lazdą, virvę ar diržą. Skęstantį vaiką stenkitės nutverti iš užpakalio už pažastų arba plaukų taip, kad jis neįsikabintų jums į rankas ar kojas ir netrukdytų plaukti. Jeigu vaikas nugrimzta, kuo greičiau jį iškelkite į viršių.. Trumpam paniręs į vandenį, vaikas nepraranda sąmonės. Ištraukę į krantą nuraminkite ir sušildykite.

Be sąmonės, nekvėpuojantį skenduoį nedelsiant gaivinkite. Skenduolį paguldykite kniupščią ant 900 kampu sulenktos savo kojos, kad jo galva ir krūtinė būtų kuo žemiau, ir rankomis kelis kartus smarkiai spaudžiant krūtinės ląstą, pašalinkite vandenį iš trachėjos ir bronchų. Paskui skenduolį paguldykite ant kieto pagrindo ir kuo greičiau pirštu išvalykite iš burnos, nosiaryklės bei viršutinių kvėpavimo takų molį, purvą, žoles, skrandžio turinį. Tada skenduolį pražiodykite, ištraukite liežuvį ir laikykite suėmę. Po to tuoj pat darykite dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą, nes brangi kiekviena minutė.

Atsargiai – ledas

Pirmasis ledas nusineša daugiausiai vaikų aukų. Nelaimingi atsitikimai būna dėl to, kad vaikai išdykauja, pervertina savo jėgas, nežino elementariausių elgesio ant ledo taisyklių. Vaikams reikia paaiškinti, kad ten kur yra įšalę kelmai, šakos, žolė ar kiti daiktai, ledas būna visuomet plonesnis ir silpnesnis negu kitose vietose. Taip pat pavojingas neskaidrus, sniegu apsniktas ledas, nes nesimato properšų, įšalusių daiktų, žvejų paliktų ekečių.

Pavojinga vaikščioti ledu ten, kur būna srauni, ypač sūkuringa srovė, kur įteka upės, nuteka kanalizacijos ar fabrikų bei gamyklų vandenys. Skaidrus, melsvas, žalsvas ledas yra tvirtesnis. Tačiau koks bebūtų ledas, juo galima vaikščioti tik išbandžius tvirtumą. Po pirmo stipraus smūgio pagaliu pasirodžius nor truputį vandens, – ledas plonas ir pavojingas, juo negalima nei vaikščioti, nei čiuožti. Jeigu einant ledu jis traška ir skilinėja, reikia grįžti atgal sveiku ledu, nes kiekvienu momentu galima įlūžti. Ledui įlūžus, svarbu elgtis kiek galima šaltakraujiškai. Nedera griebti už plono ledo krašto, užgriūti jo visu kūnu, nes ledas gali toliau lūžti. Reikia išskėsti rankas į šalis ir nugara arba krūtine įsiremti į ledo kraštą, o kojomis daryti plaukimo judesius, stengtis jas išlaikyti paviršiuje. Labai pavojinga kai srovė kojas patraukia po ledu. Tokioje padėtyje reikia pamėginti atsargiai užslinkti ant ledo paviršiaus., o kojomis įsiremti į priešingą eketės kraštą, jei ledo storis apie 5 cm., arba daryti plaukimo judesius.Pavykus užlipti ant ledo, svarbu tuoj pat nušliaužti arba nusiristi į tvirto ledo arba kranto pusę. Atsitikus nelaimei reikia šauktis pagalbos.

Teikiant pagalbą, nereikia pamiršti apie savo saugumą. Prie įlūžusio negalima eiti stačiomis, reikia šliaužti išskėstomis rankomis. Jei nėra šalia virvės, tinka lenta, slidė, kopėčios, bet kokia lazda. Taip pat galima surišti šalikus, diržus, megztinius rankoves ir kt., pririšti prie galo po ranka pakliuvusį neaštrų daiktą ir mesti jį nukentėjusiajam. Kai šis tik įsikibs, traukite jį šliauždami į krantą ant tvirto ledo ar į krantą. Nukentėjusiam gali padėti tik tas, kuris yra gerai išmokęs gelbėjimo būdų. Jeigu nukentėjusiojo nereikia tuoj pat gaivinti, nedelsiant vežti į gydymo įstaigą.

Traumos žiemą. Nušalimas

Žiemą vaikai dažniausiai susižeidžia sportinių žaidimų įkarštyje. Važinėti rogutėmis vaikai turėtų susirasti saugią kalvelę, kuri būtu toli nuo gatvės, kad nebūtų stulpų, medžių, nebūtų šalia vandens telkinių. Nesaugu, kai vienomis rogutėmis važiuoja būrys vaikų. Slidinėjimui taip reikia pasirinkti saugią trasą.

Žiema teikia daug džiaugsmo, bet įvyksta ir daug nelaimių. Dėl to kasmet įvyksta daug traumų dėl to, kad nemoka saugiai naudotis žiemos teikiamais malonumais.
Nušalimas ypač gresia tuomet, kai būna drėgnas oras, pučia stiprus vėjas, vaikas yra nušalęs anksčiau, serga veido, rankų, kojų odos liga, yra pavargęs. Apskritai odos reakcija į šaltį bei neigiamus atmosferos veiksnius tiesiogiai priklauso nuo bendros prganizmo būsenos. Jei vaikas išeina sočiai pavalgęs ir šiltai apsirengęs, tai rytinis šaltukas tik lengvai nurausvina skruostus, o jei nepusryčiavęs, pavrgęs, – oda pašiurpsta, mėlynuoja, vėliau gali net šerpetoti.
Žiemą negalima bet kokiu oru ilgai žaisti, sportuoti, čiuožti ar slidinėti. Žiemą tinkamiausias oras yra, kai vėjas vidutinio stiprumo, oro temperatūra ne žemesnė kaip 150C.

Vaikai dažniausiai nušala veidą, rankų ir kojų pirštus. Batai turi būti patogūs,truputį didesni ir nespausti kojos.Jei pirštų galai ben kiek suspaudžiami, jie greitai nušąla. Jei kojos esti šlapios, o avalynė ankšta, jos gali nušalti ir tada, kai yra -20 C temperatūra. Todėl reikia mūvėti šiltomis, storomis, geriausiai vilnonėmis kojinėmis, pirštinėmis, rengtis lengvai, bet šiltai. Nereikia didelio šalčio, užtenka pabūti ilgesnį laiką lauke be pirštinių ir oda parausta, vėliau pamėlsta. Nuolat sužvarbusių rankų pakitimai išlieka ilgam ir yra sunkiai gydomi.

Šąlančioje vietoje dažniausiai jaučiamas šaltis ir lyg adatomis badytų . Pastebėjus pabalusią ir nejautrią odą tuoj pat nestipriai patrinti, pamasažuoti, sušildyti švaria nosinear švelniu šaliku. Nukentėjusiam duoti atsigerti šilto gėrimo. Jei nušalimas didesnis, nušalusias vietas pridenkite steriliu tvarščiu ir vežkite į gydymo įdtaigą. Vaikui teikite pagalbą šiltoje patalpoje, iš lėto jį atšildyti, nušalusių vietų nešlapinti. Apšalusių vietų negalima trinti nei sniegu, nei pirštinėmis,nes taip sužalojama ir braižoma oda, dėl to galima užsikrėsti. Einant slidinėti, reikia nedaug pavalgyti, išgerti karštos arbatos. Žiemą lauke svarbu nuolat judėti. Laikantis visų atsargumo priemonių bei taisyklių, nušalimų galima išvengti.

Saulės smūgis, perlaitymas

Vaikų saugumas prie vandens telkinių mažėja, kai juo prižiūri neblaivūs tėvai.
Prie vandens telkinių gali įvykti ir kitų nelaimių; perkaitymas, saulės smūgis . Saulės smūgis ištinka perkaitus nuo saulės spindulių. Dažniausiai vaikai bėgioja, žaidžia be galvos apdangalų, tamsiai apsirengę, judesius varžančiais bei drėgmę sugeriančiais drabužiais. Dažniausiai perkaista galva.

Jei prieš saulę žaidžiantis vaikas pasidarė irzlesnis, paraudo jo veidas, pasiskundė galvos svaigimu, skausmu, silpnumu ar pradėjo kraujuoti iš nosies, tuoj pat:

-vaiką paguldyti pavėsyje;

-po galvą padėti į ritinį susuktus drabužiuis

-galvą pakreipti į šoną;
-atsagstyti drabužius;
-ant galvos uždėti šaltu vandeniu suvilgytą rankšluostį ar viršutinius baltinius ar nosinę;
-veidą apšlakstyti vandeniu;
-kūną aptrinkite šaltu vandeniu;
-pagirdykite pasūdytu ar mineraliniu vandeniu arba sultimis;
-bet kokio audinio skiautes, suvilgytas šaltu vandeniu, uždėkite virš raktikaulių ties stambiosiomis kaklo kraujagyslėmis ir kirkšnies rauklėse;
-nuolat stebėti būklę;
-gulintį vežti į gydymo įstaigą.
Įtarus perkaitymą ar saulės smūgį, negalima:
-palikti vaiko saulės atokaitoje;
-paguldyti taip, kad kojos ir galva būtų viename aukštyje;
-šiltai įvynioti.

Elektros srovė ir žaibo poveikis

Kintamoji elektros srovė ir žaibas labai pavojingi – ketvirtadalis nuo jų nukentėjusiųjų miršta. Perkūnijos metu negalima stovėti po aukštais medžiais, šieno kupetose, pavojinga pasilikti ant kalvos.jei perkunija užklupo miške, tai geriausia pasilikti atviroje aikštelėje, 10-15m nuo medžių.
Perkūnijos metu pavojinga maudytis, įjungti audio aparatūrą.

Teikiant pirmąją pagalbą nukentėjusiam, pirmiausia atpalaiduoti nuo elektros srovės – ištraukti laidą ir rozetės, sausa lazda numesti elektros laidą nuo kūno. Kai srovės išjungti neįmanoma, prieš teikiant pagalbą, pasirūpinkite savo saugumu. Apsimaukite gumines pirštine, apsiaukite guminius batus arba rankas apsivyniokite sausu drabužiu, skuduru, ant nukentėjusiojo užeskite sausą skudurą ir paėmę už jo nutraukite nuo laidų. Teikiantysis turi stovėti ant sausų lentų, sausų drabužių. Patartina nukentėjusįjį nuo elektros srovės atitraukti dešiniąją ranka ir jokiu būdų netempti už kojos, nes apavas gali būti drėgnas. Atitrauktą nuo elektros laido tuoj pat pradėti gaivinti – daryti dirbtiną kvėpavimą ir širdies masažą. Gaivinti tol, kol atvyks greitoji medicinos pagalba arba nukentėjusioje kūne atsiras violetinių dėmių. Jei nukentėjęs turi sąmonę, galima duoti atsigerti mineralinio vandens arba silpnos arbatos.

Didžioji fejerverkų traumų yra nudegimai. Dažniausiai apdega rankos, pirštai, akys ir veidas. Vaikai, kaip ir fejerverkas juda greitai. Kartais sunku numatyti įvykių eigą, nes niekada nežinai kaip gali viskas atsitikti. Todėl vaikams nereikėtų patiems o ypač be suaugusiųjų prižiųros naudoti petardų. Didžiausią grėsmę kelia rakertos. Sviesdami ar palikę uždegtą ant žėmės, nežinome kaip gali pakesti skrydžio trajektoriją.
Ruošdamiesi fejerverkui, pasiruoškite vandens, gerai susipažinkite su instrukcija. Mažus vaikus laikykite toliau, didesnius stebėkite. Jei fejerverkas nepradėjo veikti, nebandykite jo dar kartą uždegti. Užgesinkite vandeniu, ir palikite gulėti ant žemės.

Paieškokite namuose daiktų, galinčių sukelti gaisrą. Gaisrą gali sukelti: degtukai, žiebtuvėliai, arti šildytuvo palikti drabužiaiar kiti dgūs daiktai. Per daug į vieną elektroslizdą įjungtų laidų, pažeisti laidai.
Vaikams reikėtų papasakoti apie gaisrą ir paaiškinti, kaip elgtis. Vaikai turi žinoti, kad gaisras plinta akimirksniu, ir kilus net msnkiausiai ugnelei, vaikai tyrėtų pakviesti suaugusįjį žmogų ir nedelsiant išeiti iš namų.
Vaikams reikia paaiškinti, kad jokiu būdu negalima lysti po lovą ar slėptis spintoje. Vaikai turi mokėti iškviesti pirmąją pagalbą.

Daugelis šių medžiagų supakuotos į nesaugius indus ,todėl gyvybiškai svarbu jas padėti vaikams neprieinamoje vitoje, jei galima užrakinti.Laikyti jas reikėtų gamykliniuose induose, kurių etiketėje surašyta informacija apie indo turinį, gaminio paskirtį, vartojimo būdą ir t.t. Jei jūsų vaikas kažkaip sugebėjo prieiti prie kurios nors iš šių medžiagų, labai svarbu, kad traumotologijos centro darbuotojai tiksliai žinotų, su kokia medžiaga jiems teks galynėtis.

Kita pavojinga šių medžiagų savybė yra ta, kad jos labai degios. Jei vaikas kurią iš šių medžiagų prineštų prie krosnies, vandens šildytuvo, viryklės, drabužių džiovintuvo, kito elektros prietaiso ir net degtuko, garai gali užsidegti ir sukelti sprogimą ar gaisrą.

Kautynių žaislai įvairūs pistoletai šaudantys šrateliais, strėlytėmis gali rimtai sužeisti akis, pažeisti odą, minkštuosius audinius, ir net kaulus. Dažnai žaisdami įvairias kautynes,įvyksta pasitumdymai, kurie gali padaryti daug žalos vaiko sveikatai. Pirkdami tokius žaislus įsitikinkite, ar šie žaislai atitinka vaiko amžių, ar nėra pavojingi.

Šaunamaisiais ginklais susižaloja vis daugiau vaikų, taip pat daugėja žmogžudysčių, kurias įvykdo paaugliai, ir savižudybių. Susižalojimų ginklais vis daugėja, nes gausėja ginklų, kuriuos vis lengviau įsigyti. Aiškinantis netyčinių žmogžudysčių aplinkybes, paaiškėja, kad užtaisyti ginklai laikomi lengvai prieinamose vietose. Be to, kai namuose yra laikomas ginklas, jaunuoliui gali kilti noras nusižudyti.
Ginklas namuose labai pavojingas daiktas. Vaikai dažniausiai žino, kur tėvai laiko ginklus, todėl norėdami pasipuikuoti, ar pagasdinti ima mojuoti ginklu draugui panosėje. Kartais tokie žaidimai baigiasi tragiškai. Neįvertinęs vaikas situacijos, neatsargiai elgdamasis su ginklu gali nuspausti gaiduką ir tragedija įvyks akimirksniu. Todėl jei namuose yra laikomas ginklas, tai jis turi būti neužtaisytas, saugioje ir vaikui neprienamoje vietoje. Šaudmenys turi būti laikomi kitur negu ginklas.

Naminio gyvūnėlio draugija gali teikti visai šeimai džiaugsmo, ypač vaikams. Tai padeda ugdyti besąlygišką vaikų meilę, rūpinimąsi kitais.Tačiau vaikui iki 17-18 metų gyvūnėlio priežiūra būna persunki. Augintinis-tai įsipareigojimas. Todėl pirkdami gyvūnėlį vaikui, tėvai turėtų nepamiršti savo gyvenimo būdo.

Prieš įsigyjant gyvūnėlį, suaugusiųjų pareiga išsiaiškinti apie gyvūno kilmę, priežiūrą, charakterio savybes. Vaikui reikia paaiškinti, kaip jis turi elgtis su gyvūnu, kaip jį prižiūrėti, kad vėliau neištiktų kokia nors nelaimė.
Geriausi vaikui draugai gali būti šuo ar katė. Išsirinktos veislės šuo turėtų būti draugiškas ir neagresyvus. Namuose laikyti kovinių ir sargybinių šunų nereikėtų, nes netekę kantrybės jie gali užsipulti ir šeimos narius. Žaidžiančius vaikus su gyvūnai reikėtų prižiūrėti, nes vaikai gali sugalvoti gyvūna paauklėti, patampyti už uodegos, mušti. Reikia būti atsargiems gyvūnus maitinant. Pasitaiko šunų, kartais net kačių, kurie gina savo teritoriją aplink indą su maistu. Nekantria laukdami skanėsto, gali įdrėksti ar įkąsti. Tik tinkamai elgiantis su gyvūnu, jis galės ramiai ir saugiai gyventi su vaiku.

Pradinių ir vyresnių klasių moksleiviai dalį dienos praleidžia vienas namuose. Grįžęs iš mokyklos šildosi mamos paliktus pietu, kartais sugalvoja ir pats ką nors pasigaminti. Vyresnėlis jau turi įgūdžių ir moka naudotis virykle, tačiau pradinukas kelia didžiulį rūpesti tėvams. Jo įgūdžiai dar nepakankami,tad tėvams nereikėtų ji palikti be suaugusiųjų priežiūros.

Nelaimingi atisitikimai ir apsinuodijimai

Laimingą vaikystę, harmoningą vystymąsi gali sutrikdyti ne tik liga. Dažnai įvyksta nelaimingų atsitikimų ne tik gatvėje ar prie vandens telkinių, bet ir namuose, netoliese būnant tėvams. Žinoma, neįmanoma visą laiką stebėti vaikus ir būti šalia visą laiką, tačiau galima pasirūpintivaiką saupančia aplinka, kad ji kiek įmanoma būtų saugi.
Gydytojai ir kiti specialistai mano, kad tėvai turėtų žinoti, kas jų namuose, kieme šalia namo auga. Susipažįstant su šalia ugančiais augalais, yra galimybė panaikinti grėsmę keliančius augalus. Reikėtų pasidomėti augalo pavadinimu, jo savybemis, kad ištikus nelaime, galėtuma pasakyti kokių ougų vaikas prisivalgė.
Jei vaikas prisilietė prie nepažįstamo augalo, neleiskite jam trinti akių.
Dažniausiai vaikai apsinuodija vaistais ir įvairiomis cheminėmis medžiagomis, naudojamomis buityje. Vaikai apsinuodija tuomet, kai paragauja vaistų, nuodingų augalų ir grybų, įvairių cheminių medžiagų, įkvėpia nuodingų garų ir dujų, kai įgelia bitės ir vapsvos.
Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikaiapsinuodija atsitiktinai, tai 10-15 metų vaikai kartais apsinuodija savižudybės tikslu.Taigi vaistai ir stiprios cheminės medžiagos turi būti neprienamos bet kokio amžiaus vaikams.
Nperpylinėkite cheminių medžiagų į limonado ar kitus ne tam skirtus butelius. Mikinius reikia mokyti atsargumo. Klijus, tušą, pieštukus, ypač cheminius, vyresni vaikai turi saugoti nuo mažesnių broliukų ar sesučių. Apsinuodijimai klijais, ypač silikatinias visuomet yra sunkųs ir pavojingi.
Nelaikyti namuose šarmų ir rūgščių. Užtenka išgerti vieną gurkšnį šių medžiagų ir stipriai nudeginama burna bei stemplė. Po tokių apsinuodijimų vaikas ilgam, o kartais ir visam gyvenimui lieka ligoniai.
Ką daryti įtarus apsinuodijimą? Pastebėję neįprastą vaiko elgesį, pagalvokite kuo galėjo apsinuodyti, ogal tai dėl ligos, traumų, ar galvos megenųsumušimų, saulės smūgio. Įtarę, kad vaikas apsinuodijo vaistais ar kitomis cheminėmis medžiagomis, patikrinkite ar šalia nėra kokio nors vaistų buteliuko, pakelio ar kito indo nuo cheminių medžiagų. Nesvarbu kokia vaiko būklė, nedelsiant kvieskite greitąją pagalbą. Paprastai išpradžių vaiko būklė būna nelabai sunki, bet beveik visada greitai blogėja.
Jeigu vaikas turi sąmonę, kol atvyks greitoji medicinos pagalba, pabandykite išplauti skrandį. Duokite vaikui išgerti pasūdyto vandens irsukelkite vėmimą. Srandį plaukite 2-3 kartus. Gydytoju būtinai parodykite vaistus ar cheminę medžiagą (įpakavimą), kuria, jūsų nuomone vaikas apsinuodijo.
Gamtoje galima taip pat apsinuodyti. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai gali apsinuodyti uogomis, augalų žiedais, stiebais, lapais, vaisiais, grybais. Pievose, miškuose, ežerų, upių pakrantėse auga ir nuodingų gėlių bei žolių. Nuodingieji augalai dažniausiai patraukia savo išvaida, spalvomis. Dažnai vaikai žaisdami parduotuvę, namus ir kt. žaidimus gali prisivalgyti žalčialunkio, sausakrūmio, karklavijo,putino, ožekšnio ougų, taip pat įsivaizduodami žirnius, gali paragauti laukinių augalų ankčių ir jose esančių žirnių.
Ežerų, upelių, tvenkinių pakrantėse ir kitose drėgnesnėse vietose auga nuodingoji nuokana. Apsinuodijima stiebu darant švilpukus. Paėmę į burną tokius švilpuką ir kelis kartus sušvilpę, vaikai gali labai sunkiai ir net mirtinai apsinuodyti.
Nuodingų medžiagų aptinkama ir dekoratyviniuose augaluose.Tai baltasis narcizas, baltažiedis viksmedis, darželinė tulpė, mėlynoji kurpėlė, vakarinė tuja ir kt.
Sunkiai apsinuodijama pavartojus nuodingą augalą vietoj žinomų nenuodingų, pvz.: supainiojus šunpetrę su petražole, drignės ir durnaropės tamsias sėklas paskanavus kaip aguonas, pačiulpus nektaro iš nuodingų augalų žiedų, kaip ne kartą bandytą iš dobilo žiedelio.
Nuodingų augalų yra labai daug. Jeigu vaikas paskanavo laukinių uogų, kurių nors augalo dalių, tuojau vežkite į ligoninę.Kartu paiimkite augalo lapų, žiędų, sėklų, uogų.
Namuose vaistus reikia laikyti taip, kad jie būtų vaikams neprieinami. Net vitaminų ar asperino didėlė dozė gali pakenkti. Daugelyje vitaminų yra geležies. Suvalgę vaikai visą pakuotę gali net mirtinai apsinuodyti. Vaistų atsargas nuolat reikia tikrinti, išmesti tuos, kurie jau pasenę arba baigėsi galiojimo laikas. Tai pat tėvai turėtų žinoti, kokių ir kiek vaistų yra namuose., kad įvykus nelaimei galėtų pasakyti kokių vaistų vaikas išgėrė. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai gali nuspręsti patys gydyti koį nors negalavimą ir per klaidą išgerti netinkamų vaistų. Vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai išgeria didelę vaistų dozę savižudybės tikslais.

Smegenų sutrenkimas

Smegenys sutrenkiamos krintant ant galvos, taip pat nuo smūgio į galvą.sutrenkus smegenis, staiga netenkama sąmonės, dažnai sutrinka kvėpavimas, susilpnėja puldas, vemiama. Tokiam nukentėjusiajam teikdami pagalbą,pirmiausia patikrinkite ar laisvi kvėpavimo takai, jeigu ne, tai juos reikia išvalyti, paskui nukentėjusįjį paguldyti ant šono arba nugaros, galvą pasukti į šoną, ant jos uždėti šaltą kompresą. Gerti neduoti. Jei kvėpavimas silpnas, trūkčiojantis arba švokščiantis, tai nedelsiant nekentėjusįjį pradėti gaivinti – daryti dirbtinį kvėpavimą, jeigu pulsas silpnas, širdies masažą ir kuo skubiau vežti į gydymo įstaigą. Nukentėjusysis vežamas paguldytas, jeigu reikia daromas dirbtinis kvėpavimas irširdies masažas.
Daug dažniau už galvos smegenų sutrenkimą pasitaiko galvos sumušimas, t.y. kai vaikas po traumos nepraranda sąmonės, bet galvoje matyti sumušimo žymės arba kirstinė žaizda. Tai būna galvai atsitrenkus į kietus daiktus, pvz.: durų staktą, sieną ir pan., griūvant ant ledo, arba į galva pataikius kietu daiktu. Po galvos sumušimo reikia riboti vaiko judėjimą 5-7 dienas. Vaikas turėtų žaisti ramius žaidimus, laikytis lovos rėžimo, nežiūrėti televizoriaus, ilgai neskaityti, ir 10-14 dienų nesportuoti. Jei vaikas pradeda vemti, nedelsiant reikia kreiptis į gydymo įstaigą.

Sumušimas

Sumuštą vietą skauda, ji patinsta, pamėlynuoja. Jeigu nekraujuoja, ant jos reikia uždėti šaltame vandenyje pamirkytą skepetaitę, ar ledo. Po paros sumuštą vietą truputėlį pašildykite, po 2-3 dienų švelniai pamasažuokite.
Pavojinga sumušti pilvą, galvą, lytinius organus. Tada prasideda pykinimas, vėmimas, vaikas gali netekti sąmonės. Tokį nukentęjusįjį reikia kuo skubiau vežti į gydymo įstaigą.

Raiščių patempimas

Jie patempiami nepatogiai pastačius koją, suklupus ar paslydus. Patempta vieta patinsta, nes plyšta raiščiai ir kraujagyslės, ją stipriai skauda, judinant sužalotą galūnę. Todėl pirmiausia reikia patemptą galūnę imobilizuoti. Dedam sąnarį fiksuojantį tvarstį. Ligoniui kuriam plyšę raiščiai, sausgyslė, būtina visiška ramybė, tvarsčiu tvirtai fiksuojame pažeistą sąnarį. Ant traumuotos vietos dedama ledo pūslė. Būtinai reikia kreiptis į gydytoją, nes panašiai pasireiškia kaulų įskilimas.

Išnirimas

Griūvant arba nuo smūgio gali išnirti sąnarys. Išnirusi vieta patinsta, būna labai skausminga, pakinta galūnės padėtis. Kiekvienas judesys per pažeitą sąnarįsukelia didžiulį skausmą. Nebandykite išnirusio sąnario atstatyti, nes galima dar labiau sužaloti raiščius arba nervus. Išnirusią galūnę reikia įmobilizuoti ir kreiptis į gydymo įstaigą.

Lūžiai

Kaulai lūžta nuo smūgio, stumimo, griūvant. Lūžis yra sunkus pažeidimas, todėl nukentėjusiam reikia kuo skubiau suteikti pirmąją pagalbą. Sulaužytos vietos negalima judinti, išlindusių kaulų stumti į žaizdą, jos ar lūžio vietos čiupinėti. Lūžio vietą labai skauda, ji greitai patinsta. Pakinta sužalotos galūnės forma, kartais per lūžį ji pasidaro paslanki.
Jeigu nukentėjusį troškina, duokite jiems atsigerti vandens arba arbatos. Kai oda nepažeista, kol susirasite įtvarų, ant lūžio vietos uždėti ką nors šalta.
Imobilizavimui tinka praktiškai visi kieti daiktai: slidžių lazda, lentelė, virbai, skėčiai,arba nestandrtiniai įtvarai. Kad imobilizavimui naudojamos priemonės nesužeistų odos ir kitų audinių, priš dėdami apvyniokite jas vata, arba kokia nors medžiaga. Kiekviena kūno dalis įmobilizuojama skirtingai. Galva fiksuojama laidyklės formos tavrsčiu, kuriuo per pasmakrę pririšama prie neštuvų. Be sąmonės vaikas guldomas ant šono. Tuomet tvarstoma aplink galvą ir po pasmakre, o tvarsščio galai pririšami prie neštuvų rankenų. Galvą galima fiksuoti smėlio maišeliais arba kietai į ritinėlius susukus rankšluoščius, ar kitus drabužiuos. Jeigu vaikas nukrito iš aukštai arba įtariama, kad ant jo užgriuvo koks nors daiktas ir įtariama,kad lūžo stuburas, reikia atsargiai, nepakeliant nukentėjusiojo nuo žemės, po juo pakišti plačią lentą. Jeigu manoma, kadlūžusi krūtininė stuburo dalis, tai nukentėjusįjį reikia pririšti prie lentos.jeigu lentos nėra, tai nukentėjusįjį paguldykite ant neštuvų ir pririškite, kad nešant nejudėtų. Sąmonės netekęs sužeistasis guldomas ant pilvo, o po kakta ir viršutine krūtinės ląstos dalimi pakišami tvarčių ar kitos medžiagos velenėliai. Taip pat nukentėjusysis guldomas, kai įtariama lūžus juosmeninei stuburo daliai.
Kai skauda raktikaulio srityje, galima įtarti, kad jis sužeistas. Tuomet sužeistoje vietoje pridėkite nedidelį vatos, marlės arba kokio audinio gabalą, per alkūnę stačiu kampu sulenktą ranką marle ar kita medžiaga pririškite prie kūno ir plačiu marlės tvarščiu arba rankšluoščiu pariškite ant kaklo.
Lūžus šonkauliams, krūtinės ląstą standžiai sutvarstykite arba apriškite rankšluoščiu.
Nukentėjusiam, kuriam lūžędubens kaulai, paguldykite ant lentos, arba tiesiai ant neštuvų sulenktomis kojomis, o po kliais padėkite medžiagos ritinėlį. Prieš guldydami, dubens sritį standžiai sutvarstykite.
Dažniausiai vaikams lūžta galūnių kaulai. Norint juos gerai įtvirtinti, svarbu fiksuoti du gretimus sąnarius, esančius aukščiau ir žemiau lūžio vietos. Ranką galima fiksuoti pakabinant ją ant tvarščio ar skarelės padarytos petjuostės, kuri surišama ant kaklo. Lūžus dilbio kaulams, ranką reikia įmobiluoti dviem įtvarais, kurie dedami iš abiejų plaštakos ir išorinės dilbio pusių. Lūžus kojos kaulams, įvarai dedami iš vidinės ir išorinės pusės. Sužeistą koją galima įmobilizuoti surišant abi kojas kartu.

Žaizdos

Jų pasitaiko dažniausiai. Bet kokia žaizda yra pavojinga, nes iš jos gali gausiai kraujuoti, pro ja į organizmą gali patekti bakterijų. Todėl teikiant pirmąją pagalbą, pirmiausia reikia sustabdyti kraujavimą ir neleisti į žaizdą patekti nešvarumams. Todėl žaizdą reikia tvarkyti tik švariomis rankomis.
Žaizdai sutvarkiti reikia marlinio tvarščio, vatos ir kokio nors dezinfekuojančios medziagos, pvz.: jodo tirpalo, briljantinės žalumos, vandenilio peroksido, spirito. Jeigu po ranka nėra marlinio tvasčio, žaizdą galima aprišti švaria, ligintuvu išlyginta nosine, ar medžiagos audinio skiaute, prieš tai jos kraštus nuvalius dezinfekuojančiu skysčiu.
Įdrėskimus reikia nuplauti vandenilio peroksidu ir aprišti. Pčios žaizdos negalima plauti vandeniu, juodu ar kitais dezinfekuojančiais skysčiais. Negalima tepti tepalais, barstyti milteliais, nedėti tiesiogiai vatos. Jei iš žaizdos kyšo svetimkūnis, tai jo negali traukti ar judinti. Žaizdą reikia apdengti švaria marle ir subintuoti taip, kad jis nejūdėtų.
Kai iš zaizdos pulsuojančia srovele tekaskaiščia raudona karauja, vadinasi pažeista arterija. Toks kraujavimas yra pavojingas gyvybei, nes per trumpą laiką galima netekti daug kraujo. Todėl tokį kraujavimą reikia skubiausiai stabdyti.
Kai smarkiai kraujuoja iš plaštakos, dilbio ar žasto, prispauskite žastinę arteriją prie žastikaulio, kai kraujuoja iš kojos ar šlaunies, prispauskite šlauninę arteriją kirkšnies srityje prie šlaunikaulio.
Jei stipriai kraujuoja iš rankų, kojų arterijų, tai reikia aukščiau kraujavimo vietos galūnę užveržti timpa, diržu, virve, susuktu rankšluoščiu, skarele ar nosine. Po timpa padėkite nosinę arba ploną rankšluostį. Kai veržiama nosine, skarele ar rankšluoščiu, reikia padaryti iš jų kilpą, į ją įkišti pagaliuką ir sukant veržti tol, kol galūnėje išnyks pulsas. Tinkamai veržiant jis išnyksta tuoj pat. Nereikia veržti per stipriai, nes galima sužaloti raumenis, nervus ir kraujagysles. Užveržtą koją ar ranką galima laikyti ne ilgiau kaip 1,5-2 valandas. Būtinai reikia paraštyti raštelį, kur nurodomas tikslus varžto uždėjimo laikas.
Kraujuojant iš miego arterijos, žaizdą reikiastaigiai užspausti pirštais arba kumščiu, paskui ant žaizdos uždėti daug švarios marlės.
Kai iš zaizdos nenutrūkstama srovele teka tamsiai raudonas kraujas, vadinasi pažeista vena. Toks kraujavimas pavojingas tuo, kad į sužestas venas gali patekti oro ir šiam pasiekus širdį, nukentėjusiajam gresia mirtis. Veninį kaip ir arterinį kraujavimą geriausiai stabdo spaudžiamasis tvarstis. Ant kraujuojančios vietos dedama švari marlė, ant jos neišvyniotas tvarstis arba keli marlės sluoksniai, o blogiausiu atveju- sulankstyta švari nosinė.
Neintensyvus kraujavimas iš smulkių kraujagyslių vadinamas kapiliariniu. Jis paparastai yra nepavojingas ir greitai sustoja uždėjus spaudžiamąjį tvarstį. Jei nėra nei marlės, neitvasrsčio, kraujuojančią vietą galima aprišti švaria nosine.
Perkaitus ar sutrenkus galvą arba nosį, dažnai iš nosies pradeda bėgti kraujas. Tokį nukentėjusįjį reikia paguldyti ant nugaros, pakelti galvą arba pasodinus ją atlošti. Tada ant tarpuakio, kaktos, pakaušio, kaklo ir širdies plote uždėti šaltame vandenyje suvilgytą rankšluostį, nosines ar švarios medžiagos gabalus. Nukentėjusiajam reikia užspausti šnerves. Kai iš nosies bėga kraujas, negalimo jos šnypšti, plauti jos vandeniu. Patekus į ryklę kraujui, jį reikia išspjauti. Nukentėjusiajam neleiti judėti. Toks kraujavima turi praeti po 3-5 minučių.
Jei kraujas bėga iš ausie, gali būti sužalota išorinėklausos landa arba sužalota galva (lūžę kaulai). Ant sužeistos ausies reikia uždėti švarios marlės ir aprišti. Nukentėjusįjį pagudyti ant sveikojo šono truputi pakelta galva.
Iš plaučių kraujas gali pradėti tekėti nuo stipraus smūgio į krūtinės ląstą, lūžus šonkauliams. Nukentėjusįsis atkosti ryškiai raudono putoto kraujo, sunkiai vėpuoja. Kraujo gali susikaupti krūtinplėvės ertmėje ir pradėti spausti plaučius, todėl sužalotasis gali pradėti dusti. Tokį nukentėjusį reikia paguldyti pusiau sėdomis, sulenktomis kojomis, uždėti ant pilvo šaltą pūslę ar ledo, neduoti gerti, valgyti ir kuo skubiau transportuoti į greitosios medicinospagalbos punktą.
Visais atvejais, kai stipriai kraujuoja, išskyrus kapiliarinį ir nestiprų veninį kraujavimą, nukentėjusįjį reikia vežti į gydymo įstaigą.

Autotraumatizmas

Lietuvoje per metus eismo įvykiuose žūsta vidutiniškai 60 vaikų ir apie 800 yra sužalojami. Dalis jų lieka invalidais visam gyvenimui, tai reiškia, kad mūsų visuomenė netenka darbingų žmonių.
Saugaus eismo sampratos ugdymas ir įgūdžių formavimas prasideda šeimoje. Svarbu vaiką mokyti saugaus eismo nuo tada, kada jis pats tampa eismo dalyviu. Vaiką reikia išmokyti suvokti pavojų ir įpratinti saugiai vaikščioti bei važinėti keliais.
Dažnai vaikai skubėdami į mokyklą ar iš jos, žaisdami arti gatvės, eidami su draugais, važinėdami dviračiais, riedučiais, žiemą – rogutėmis, tinkamai neįvertina situacijos ir patenka po automobilio ratais. Taip pat daug vaikų patenka po automobilio ratais, kai prasideda moksleiviams atostogos, arba sugrįžus po jų. Moksleiviai būna išsiblaškę, atsipalidavę , kupini įvairiausių įspūdžių ir nesugeba susikaupti.
Vyresniojo amžiaus moksleiviai dažnai būna patys autoavarijų kaltininkai. Dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai automobilį vairuoja jaunesni nei 18 metų jaunuoliai, tėvams nežinant (o kartais ir žinant) pasiėmę jų automobilius. Šio amžiaus jaunimas dažniausiai nejaučia baimės ir negalvoja apie pasemes. Įvairiausių pasilinksminimų metų, t.y. vakrėliuose, diskotekose, kavinėse vartoja alkoholinius gėrimus, narkotizuojančias medžiagas ir norėdami pasipuikuoti prieš bendraamžius, o dažniausiai prieš merginas, sėda prie automobilio vairo. Toks neatsakingumas dažniausiai baigiasi tragiškai: arba patys nukenčia dėl neapgalvotų savo veiksmų, arba sužalojami visai nekalti eismo dalyviai.
Išanalizavusi trasporto ir kelių tyrimo instituto autoavarijų statistiką Lietuvoje, galima matyti avaringiausią paros laiką. Mažiausiai vaikų patenka į autoavarijas nuo 11 val. iki 14 val., daugiausiai nuo 8 val. iki 11val. ir nuo 18 val. iki 24 val. Paros laika nuo 14 val. iki 18 val. užima tarpinę padėtį.
Dažniausiai autoavarijose nukenčia vaikai:
1. 3-8 metų,
2. 8-14 metų
3. 14-18 metų
4. 0-3 metų.

Yra trys plačiai pasaulyje pripažintotos traumų strategijos, kurių įgyvendinimas leistų sumežinti traumų skaičių bei sunkumą:

-patobulinti įstatytimai ir nutarimai, pvz.: privalomas dviračių šalmų naudojimas, saugių produktų galyba ir kt.

-saugi aplinka namuose, mokykloje, žaidimų aikštelėse ir kt.

-auklėjimas, švietimas ir saugesnis elgesys.

Šios strategijos įvykdymas ypač svarbus mokykloje.

ABIBENDRINIMAS

Nelaimingi atsitikimai yra svarbi moksleivių sveikatos problema. Jų skaičius auga. 1994 m. buvo nukentėję 23 %, o jau 1998 m. – 39 % apklaustųjų moksleivių.
Nelaimingų atsitikimų dažniau patiria berniukai nei mergaitės (atatinkamai 47 % ir 32 %), jaunesni nei vyresni moksleiviai ir miesto berniukai dažniau nei kaimo berniukai.

Nelaimingų atsitikimų moksleiviai dažniausiai patiria namuose, kieme. Nemažai traumų įvyksta sportuojant, treniruojantis ne mokykloje. Į tai kuriamos vaikų traumų profilaktikos programos tyrėtų atkreipti ypatingą dėmesį.

Vaikai apibūdindami kaip įvyko nelaimingas atsitikimas, teigė, kad jis nutiko važiuojant dviračiu 14,1 %, sportuojant treniruotėje arba varžybose 10,9 % žr. diagramą nr.

Dažniausios paauglių nukentėjimo pasekmės yra kaulo lūžis arba išnirimas 25,1 %, įpjovimas arba durtinė žaizda 16,8 %, sausgyslių ir raumenų patempimas 13,7 % žr diagramą nr.

A.Zaborskis moksleivių apklausos duomenis sugretinęs su 1988-1993 metais Respublikoje mirusių nuo nelaimingų atsitikimų jaunų žmonių statistiniais duomenimis, gavo tokius skaičius – vidutiniškai kas met žuva po 386 7-18 metų amžiaus moksleivių (100 000 šio amžiaus gyventojų vidutiniškai teko 59 mirtys). Tiek žuvusiųjų sudarė du trečdalius (65 %) visų mirusiųjų šio amžiaus gyventojų.
Turimų statistinių duomenų analizė parodė, kad žuvusiųjų berniukų skaičius yra tris kartus didesnis nei mergaičių. Tarp kaimo gyventojų šios nelaimės vos ne du kartus mažesnės nei tarp miestiečių. Mirčių nuo nelaimingų atsitikimų skaičius akiaizdžiai priklauso nuo amžiaus: yra mažiausias 11-12 metų amžiuje, o nuo 14-15 metų sparčiai pradeda augti.

Nelaimingų atsitikimų, nuo kurių buvo mirę miesto ir kaimo vaikai, priežastys yra panašios. Pagrindinė jų dalis tenka transporto eismo nelaimės (42 %). Kita dažna nelaimės priežastis – paskendimas, ( 23,3 %). Paminietieji nelaimingi atsitikimai yra sezoniški. Eismo nelaimės daugiausiai vaikų gyvybių nusineša vasaros ir rudens mėnesiais, daugiausia paskęstama birželio ir liepos mėnesiais.

Moksleivių apklausos ir statistiniai mirusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų jaunų žmonių duomenys papildo vieni kitus. Galima matyti, kad traumos ir nalaimingi atsitikimai dažniausiai atsitinka žiemą. Sunkios nelaimės, kurios baigiasi mirtimi dažniausiai įvyksta vasarą ir rudenį. Mieste gyvenantys moksleiviai rečiau nei kaime gyvenantys moksleiviai miršta nuo nelaimingų atsitikimų. Pasak A. Zaborskio, šį prieštaravimą galima būtų paaiškinti tuo, kad miesto gyventojams yra skubiau suteikiama kvalifikuota medicininė pagalbą.

Apibendrinant moksleivių nelaimingų atsitikimų analizės duomenis, galima pažymėti, kad respublikoje būtina įgyvendinti vaikų nelaimingų atsitikimų profilaktikos programą.Tokia programa turėtų apimti šeimą, mokyklą ir kitas visuomenės struktūras, siekti pašalinti vaikų gyvybei gresiančius pavojus namuose, mokykloje, gatvėse ir keliuose, taip ugdyti vaikų savisaugą.

Išvados

1. Nelaimingi atsitikimai yra opi moksleivių sveikatos problema; jie sąlygoja 2/3 mirčių, kurios įvyksta7-18 metų amžiuje.
2. Per metus maždaug kas ketvirtas (23 %) moksleivis susižaloja arba būna sužalotas. Kas antram (48 %) nukentėjusiajam tenka rimtai gydytis.
3. Nelaimingus atsitikimus dažniau patiria berniukai nei mergaitės atitinkamai (26,6 % ir 19,6 %), mieste nei kaime gyvenantys moksleiviai (atitinkamai(25,3 % ir 19,1 %).
4. dažniausiai ( 40,7 %) moksleiviai susižaloja namuose. Tačiau nemažai nelaimingu atsitikimų įvyksta mokykloje (16 %) bei sportavimo vietose (10,7 %).

Aplausiant moksleivius, norėta išsiaiškinti;
Kiek kartų per pastaruosius12 mėnesių moksleivis buvo susižeidęs arba kitaip nukentėję tiek, kad turėjo kreiptis į gydytoją arba medicinos seselę;
Ar dėl šio nukentėjimo reikėjo rimtai gydytis (siusiūti zaizdą, dėti gipsą, plauti skradį, gulėti ligoninėje ir pan.);
Nelaimingo atsitikimo aplinkybės(kurį mėnesį, kur ir kaip tai įvyko);
Kokios buvo paties sunkiausio nukentėjimo pasekmės (lūžokaulas, žaida, nudegimas ir pan.);

Leave a Comment