Narkomanijos prevencija

Prevencinį švietimą pradėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus jaunimas 1996 metais, po to, kai pirmieji projekto nariai buvo apmokyti Kauno klinikinės infekcinės ligoninės AIDS skyriuje. Iš pradžių buvo skaitomos paskaitos moksleiviams, vėliau, daugėjant savanorių, pradėta gilintis ir į lytinį švietimą, kitas lytiškai plintančias ligas, narkotikus. Nuo 1998 metų LRKJ dalinasi patirtimi su Vokietijos RKJ, kasmet rengdami bendras stovyklas-apmokymus AIDS ir lytinio švietimo tema

NARKOMANIJOS PREVENCIJOS YPATUMAI MOKYKLOSE
Kalbedamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti
paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeite, daugelis pabande narkotiku
arba tam prritare. Kai kuriose klasese tokiu vaiku gali buti apie 10-20 proc. Tyrimu
duomenys rodo, kad kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji –
mokytojai, tevai ir gydytojai. Tai naturalu. Narkotiku vartojimas – ju laikmečio problema.
Ivairiu apklausu duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu, turi narkotikus
vartojančiu draugu, buna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai.
Narkotikai – populiari ivairiausiu moksleiviu vakareliu, pertrauku pokalbiu tema.
Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose.

Dabar dažnai yra rengiamios paskaitos apie narkotikus ir jų poveikį. Kartais kyla
klausimas, ar verta tai daryti? Lektoriai pastebi, kad paskaita ar pokalbis appie narkotikus
neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti
kiekvieną pasakytą sakini. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS,
lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo ju priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik
ne apie narkotikus. žinios apie narkotikus
labai savotiškos: jos ne

era paviršutines, bet isidemimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai,
ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeiviu peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie
malonius pojučius, kuriuos teikia narkotiku vartojimas, vaikai galvoja, kad „lengvieji“-
tabletes, milteliai, cigaretes ir pan. – tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rukomi,
dedami ant liežuvio – nelabai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitu, kuriuos
isidemi vaikai, pvz., „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „vienas kartas tikrai
nepakenks“, „jeigu tik rukysi, bet nesileisi i veną, narkomanu netapsi“ ir t.t. Beveik visi vyresniuju klasiu moksleiviai galvoja, kad prie „žoles“ (t.y. prie marihuanos)
rukymo nepriprantama, nes kodel gi tuomet ji butu legalizuota Olandijoje ir t.t. Kol gydytojai ir pedagogai svarste, kokius šviečiamojo darbo metodus pasirinkti,
vaiku sąmoneje susiformavo tokia tvirta nuostata del narkotiku, kad daažnam lektoriui
paskaitos metu (ypač jeigu jis toje klaseje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimu,
kuriuose girdeti pritarimas narkotiku vartotojams ar ju pateisinimas. Šiandien lektorius,
einantis i mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitu, turi buti labai gerai tam
pasiruošęs: žinoti naujas nelegaliu narkotiku rušis, naujas ju prekines formas, naujus
pasiulos ir vartojimo budus bei orientuotis, kokiu tiketis klausimu. Lektorius paskaitoje gali patirti ivairiu trukdymu, kuriu dažniausiai griebiasi jau
vartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytu lektorius, narkotikus
vartojantys vaikai viską neigs. Tai gynyba. Šitokiu budu jie bando ap
psiginti, pasiteisinti
klases draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriaus
teiginiai griauna ju autoritetą bendraklasiu akyse, nenori girdeti tiesos apie narkotikus,
visokeriopais budais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleisti
juokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. Kuo geriau pasikaustęs lektorius,
tuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.
Jeigu i vieną paskaitą sukviečiami visos mokyklos vadinamieji sunkus vaikai,
paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojus
sudomintu. Dažnai tenka atremti visokias replikas i kiekvieną teigini. Tokiems
klausytojams kartais geriausia prieš paskaitos ar pamokos pradžią (ypač jeigu lektorius iš
svetur) paskelbti tarsi ultimatumą: „Vaikai, lektorius atejo ne tam, kad jus itikintu, jog
narkotikus vartoti pavojinga – jus patys tą puikiai žinote. Ir ne tam, kad priverstu jus
klausytis tokios informacijos, kurią jau žinote, bet esate linkę neigti. neprašys jusu
išklausyti paskaitos. Mums to nereikia, nes suaugusieji – vyresnioji karta, kuri puikiai
nugyvens savo amžiu be narkotiku, o jus, jaunimas, patekote i bedą ir galite labai greitai
prarasti dali savo draugu. Lektoriaus užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotiku arba
svyruoja. Kolektyvine diskusija mažai tepagelbes tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba
juos platina mokykloje. Su jais reikia kalbetis individualiai.
Geriausias budas dirbti su klase butu atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo
nevartojančiuju arba dar geriau – suskirstyti klasę i tris grupes: 1) nevartojantys, bet
galintys pradeti; 2) svyruojantys; 3)
) vartojantys arba tam pritariantys.
Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotiku vartojimą lektorius kalba
abstrakčiai, nenurodo bendrosios ju veikimo schemos ir busimo potraukio stiprejimo,
vartojimo dažnejimo, priklausomybes didejimo stadiju bei pakopu. Dažnai sakome
vaikams: „išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi i kalejimą“. Paaugliui sunku
isivaizduoti, kas bus po daugelio metu. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančiu draugu,
bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija,
kad tie narkotikai, kuriuos vartoja ju pažistami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažai
pavojingi. Kad paauglys suprastu, kokius neigiamus reiškinius narkotiku vartotojas tikrai
patirs po keleriu metu, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichines ir fizines
priklausomybes nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduoja
soc.m.dr.L.Bulotaite). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiuju
pravartu ir todel, kad kalbedami apie narkotikus mestume paskutini tuzą: „Vaikai,
narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios anksti
mirštama“. Nors šis pasakymas nera humaniškas jau vartojančiu narkotikus vaiku
atžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro dideli ispudi ir sustiprina nuostatą: „geriau
nepradeti“. Jeigu pasakoma nors viena fraze, kad nuo narkomanijos labai retais atvejais
galima išsigydyti, visi anksčiau išdestyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaiku akyse sužimba
šelmiškas žiburelis: „Aš busiu tas, kuris išsigydys“.

Nereikia stebetis, kad vaiku, ypač mažesniuju, dažniausiai užduodamas klausimas
buna toks: „Bet jeigu aš turesiu stiprią valią, ar galesiu mesti narkotikus?“
Vaikai jokiu budu nenori pa

atiketi, kad tai liga visam gyvenimui, kad butent ji
palaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tukstančio pačiam pavyksta
nutraukti narkotiku vartojimą.
Del tos pačios priežasties negalima leisti neva išgijusiems narkomanams kalbetis
su vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią minti: „Aha, jis štai išsigyde, taigi ir
aš galesiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.“

Puiku, kai mokykloje yra atsakingas už narkotiku vartojimo prevenciją
specialistas, ši darbą dirbantis pedagogas ar psichologas, kuris galetu padeti atejusiam
lektoriui: prieš paskaitą apie tai pasikalbetu su vaikais, iš anksto surinktu ju klausimus,
sužinotu vaiku norus ir pasakytu lektoriui, ką pabrežti šios paskaitos ar diskusijos metu
konkrečioje klaseje ar tam tikro moksleiviu amžiaus grupeje.

Leave a Comment