Narkomanijos prevencija

Prevencinį švietimą pradėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus jaunimas 1996 metais, po to, kai pirmieji projekto nariai buvo apmokyti Kauno klinikinės infekcinės ligoninės AIDS skyriuje. Iš pradžių buvo skaitomos paskaitos moksleiviams, vėliau, daugėjant savanorių, pradėta gilintis ir į lytinį švietimą, kitas lytiškai plintančias ligas, narkotikus. Nuo 1998 metų LRKJ dalinasi patirtimi su Vokietijos RKJ, kasmet rengdami bendras stovyklas-apmokymus AIDS ir lytinio švietimo tema

NARKOMANIJOS PREVENCIJOS YPATUMAI MOKYKLOSEKalbedamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiribotipaprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeite, daugelis pabande narkotikuarba tam pritare. Kai kuriose klasese tokiu vaiku gali buti apie 10-20 proc. Tyrimuduomenys rodo, kad kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji –mokytojai, tevai ir gydytojai. Tai naturalu. Narkotiku vartojimas – ju laikmečio problema.Ivairiu apklausu duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu, turi narkotikusvartojančiu draugu, buna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai.Narkotikai – populiari ivairiausiu moksleiviu vakareliu, pertrauku pokalbiu tema.Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose.

Dabar dažnai yra rengiamios paskaitos apie narkotikus ir jų poveikį. Kartais kylaklausimas, ar verta tai daryti? Lektoriai pastebi, kad paskaita ar pokalbis apie narkotikusneduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigtikiekvieną pasakytą sakini. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS,lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo ju priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tikne apie narkotikus. žinios apie narkotikuslabai savotiškos: jos nera paviršutines, bet isidemimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai,ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeiviu peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apiemalonius pojučius, kuriuos teikia narkotiku vartojimas, vaikai galvoja, kad „lengvieji“-tabletes, milteliai, cigaretes ir pan. – tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rukomi,dedami ant liežuvio – nelabai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitu, kuriuos

isidemi vaikai, pvz., „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „vienas kartas tikrainepakenks“, „jeigu tik rukysi, bet nesileisi i veną, narkomanu netapsi“ ir t.t. Beveik visi vyresniuju klasiu moksleiviai galvoja, kad prie „žoles“ (t.y. prie marihuanos)rukymo nepriprantama, nes kodel gi tuomet ji butu legalizuota Olandijoje ir t.t. Kol gydytojai ir pedagogai svarste, kokius šviečiamojo darbo metodus pasirinkti,vaiku sąmoneje susiformavo tokia tvirta nuostata del narkotiku, kad dažnam lektoriuipaskaitos metu (ypač jeigu jis toje klaseje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimu,kuriuose girdeti pritarimas narkotiku vartotojams ar ju pateisinimas. Šiandien lektorius,einantis i mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitu, turi buti labai gerai tampasiruošęs: žinoti naujas nelegaliu narkotiku rušis, naujas ju prekines formas, naujuspasiulos ir vartojimo budus bei orientuotis, kokiu tiketis klausimu. Lektorius paskaitoje gali patirti ivairiu trukdymu, kuriu dažniausiai griebiasi jauvartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytu lektorius, narkotikusvartojantys vaikai viską neigs. Tai gynyba. Šitokiu budu jie bando apsiginti, pasiteisintiklases draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriausteiginiai griauna ju autoritetą bendraklasiu akyse, nenori girdeti tiesos apie narkotikus,visokeriopais budais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleistijuokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. Kuo geriau pasikaustęs lektorius,tuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.Jeigu i vieną paskaitą sukviečiami visos mokyklos vadinamieji sunkus vaikai,paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojussudomintu. Dažnai tenka atremti visokias replikas i kiekvieną teigini. Tokiemsklausytojams kartais geriausia prieš paskaitos ar pamokos pradžią (ypač jeigu lektorius išsvetur) paskelbti tarsi ultimatumą: „Vaikai, lektorius atejo ne tam, kad jus itikintu, jognarkotikus vartoti pavojinga – jus patys tą puikiai žinote. Ir ne tam, kad priverstu jusklausytis tokios informacijos, kurią jau žinote, bet esate linkę neigti. neprašys jusu
išklausyti paskaitos. Mums to nereikia, nes suaugusieji – vyresnioji karta, kuri puikiainugyvens savo amžiu be narkotiku, o jus, jaunimas, patekote i bedą ir galite labai greitaiprarasti dali savo draugu. Lektoriaus užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotiku arbasvyruoja. Kolektyvine diskusija mažai tepagelbes tiems, kurie narkotikus jau vartoja arbajuos platina mokykloje. Su jais reikia kalbetis individualiai.Geriausias budas dirbti su klase butu atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuonevartojančiuju arba dar geriau – suskirstyti klasę i tris grupes: 1) nevartojantys, betgalintys pradeti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys.Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotiku vartojimą lektorius kalbaabstrakčiai, nenurodo bendrosios ju veikimo schemos ir busimo potraukio stiprejimo,vartojimo dažnejimo, priklausomybes didejimo stadiju bei pakopu. Dažnai sakomevaikams: „išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi i kalejimą“. Paaugliui sunkuisivaizduoti, kas bus po daugelio metu. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančiu draugu,bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija,kad tie narkotikai, kuriuos vartoja ju pažistami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažaipavojingi. Kad paauglys suprastu, kokius neigiamus reiškinius narkotiku vartotojas tikraipatirs po keleriu metu, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichines ir fizinespriklausomybes nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduojasoc.m.dr.L.Bulotaite). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiujupravartu ir todel, kad kalbedami apie narkotikus mestume paskutini tuzą: „Vaikai,narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios ankstimirštama“. Nors šis pasakymas nera humaniškas jau vartojančiu narkotikus vaikuatžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro dideli ispudi ir sustiprina nuostatą: „geriaunepradeti“. Jeigu pasakoma nors viena fraze, kad nuo narkomanijos labai retais atvejaisgalima išsigydyti, visi anksčiau išdestyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaiku akyse sužimba
šelmiškas žiburelis: „Aš busiu tas, kuris išsigydys“.

Nereikia stebetis, kad vaiku, ypač mažesniuju, dažniausiai užduodamas klausimasbuna toks: „Bet jeigu aš turesiu stiprią valią, ar galesiu mesti narkotikus?“Vaikai jokiu budu nenori patiketi, kad tai liga visam gyvenimui, kad butent jipalaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tukstančio pačiam pavykstanutraukti narkotiku vartojimą.Del tos pačios priežasties negalima leisti neva išgijusiems narkomanams kalbetissu vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią minti: „Aha, jis štai išsigyde, taigi iraš galesiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.“

Puiku, kai mokykloje yra atsakingas už narkotiku vartojimo prevencijąspecialistas, ši darbą dirbantis pedagogas ar psichologas, kuris galetu padeti atejusiamlektoriui: prieš paskaitą apie tai pasikalbetu su vaikais, iš anksto surinktu ju klausimus,sužinotu vaiku norus ir pasakytu lektoriui, ką pabrežti šios paskaitos ar diskusijos metukonkrečioje klaseje ar tam tikro moksleiviu amžiaus grupeje.