„Mokymosi negalės‘‘ bei „mokymasis ir negalės‘‘
Tokiu dviprasmišku pasakymu norima pabrėžti du mokymosi sunkumų aspektus,dvi jų kilmės priežasčių grupes: 1) sunkumus (negalias, nesklandumus, problemas), kylančius dėl paties mokymosi mechanizmo nepakankamo funkcionavimo, kuriuos galia įvardyti žodžiais „mokymosi negalės‘‘2) sunkumus, kylančius dėl kitų funkcinių sistemų sutrikimo, mokymą veikiančių netiesiogiai (pvz.: somatinės ligos, fizinės negalios…). pastaruoju atveju labiau tinka sąvokų derinys „mokymasis ir negalės‘‘.
Integracija ir integruotas ugdymas Jau labai daug ir seniai kalbama apie integraciją, apie negalias turinčių vaikų ugdymą kartu su sveikais vaikais. Buvo, yra ir bus vadinamųjų integracijos priešų, lygiai kaip ir fanatiškų jos propaguotojų. Blogai kai integracija suprntama tiesmukiškai, kaip mechaniškas negales turinčių vaikų perkėlimas iš specialiųjų ugdymo įstaigų į bendrojo lavinimo įstaigas. Integracija gali bųti įvairaus laipsnio ir kiekvieno konkretaus vaiko atžvilgiu sprendimai turi būti priimami vadovaujantis ne kokiomis nors instrukcijų limituotomis nuostatomis, o sveiku protu. Be integracijos nesukursime atviros demokratinės visuomenės. Tačiau negalią turintis vaikas gali pasijusti izoliuotas ir patirti segregaciją pačioje pažangiausioje bendrojo lavinimo mokykloje. Integracijos būdų yra labai daug ir jų pasirinkimą turi lemti konkretaus vaiko konkreti situacija. Svarbi yra ne tik individuali integracija, bet ir darnus visos specialaus ugdymo sistemos susiliejimas su bendruoju ugdymu. Vadinasi, integracija liečia ir vadovėlius, ir programas, ir mokytojų rengimą, ir specialųjį bei bendrąjį ugdymą reglamentuojančių dokumentų ruošimą, ir pedagoginės psichologinės pagalbos tarnybų steigimą.
Ugdymo programos Integracija turi prasidėti nuo ugdymo programų derinimo. Manoma, kad specialiojo ir bendrojo ugdymo programų atskyrimas yra vienas iš svarbesnių integracijos stabdžių. Specialių poreikių vaikų įvairovė didžiulė. Net protiškai atsilikusių vaikų kontingentas toks įvairus, yra tiek daug intelekto sutrikimo priežasčių, tiek daug jų reiškimosi laipsnių, kad kyla abejonių, ar imanoma parengti specialaus ugdymo ir ypač askirų dalykų mokymo programas.
Manytume, kad jau artimiausiu laiku turėtų būti parengti atskirų dalykų žinių standartai atskiroms klasėms ir jais remiantis kuriamos bendrosios atskirų dalykų mokymo programos. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas turėtų remtis principu: mokytojas pats rengia tokių vaikų ugdymo programas paimdamas iš bendrųjų programų ir perteikdamas neįgalinčiam vaikui tiek žinių, kiek jis pajėgus perimti. Mokytojas individualizuoja bendrojo ugdymo programas, ir išsilavinimo lygiai turi būti nustatomi neformaliai, iš anksto, pagal bendrojo ir specialiojo ugdymo ar kokias nors adaptuotas bei modifikuotas programas, o pagal klases: vaikas išmoko tokios ir tokios klasės programą. Kitas dalykas – atskyrų vaiko sugebėjimų ugdymas, sutrikusių funkcijų kompensavimas, negalių padarinių silpninimas ir veiklos treniravimas. Kiekvienam vaikui sudaromos individualaus poveikio programos. Dalykinio ugdymo programas individualizuoja mokytojas, o individualaus poveikio programas sudaro specialistų brigados, į kurių veiklą įtraukiami ir vaiko tėvai bei mokytojai.Specialiosios priemonės ir kompensacinė technika Specialiųjų porekių vaikų ugdymo kaštai visuomet bus didesni už normalių vaikų ugdymo kaštus. Bet prasidėjus integracijai nebuvo atskirai peržiūrėtas mokyklų finansavimas. Didesius specialiojo ugdymo kaštus lemia ne tik mažesnis skaičius vaikų klasėse, specialistų pagalbos apmokėjimas, bet ir specialių priemonių bei kompensacinės technikos įsigijimas bei ugdymo įstaigos aplinkos sutvarkymas. Dėl kalbos barjerų daugumą priemonių reikėtų gamintis patiems. Plėtojantis integracijai tokių priemonių įsigijimas ir naudojimas virs didelia ekonomine problema. todėl Švietimo ir mokslo ministerija turėtų ieškoti būdų kaip efektyviau naudoti mokomasiąs priemones ir kompensacinę techniką. Manytume, kad vienintelis problemos sprendimo būdas – specialiųjų priemonių ir kompensacinės technikos centrų kūrimas didžiosiose miestuose ir apskrityse. Mokytojai, tėvai ir vaikai galėtų skolintis iš tokių centrų – bibliotekųnreikiamas priemones, videofilmus, įgarsintas ar kitaip specialiai nedideliu tiražu išleistas knygas. Pavyzdžiu gali būti Vilniaus vaikų invalidųnugdymo centre esanti žaisloteka. Tokie centrai galėtų kaupti ir atskirų mokytojų ar ugdymo įstagų sukurtas priemones.
Kompiuterinė kompensacinė technika Nors ir sparčiai mokyklos aprūpinamos kompiuteriais, tačiau iki tikrosios ugdymo kompiuterizacijos dar labai toli. Mokyklų turimi kompiuteriai naudojami neefektyviai, neretai morališkai sensta mokyklų vadovų kabinetuose. Su jų pagalba galima ugdyti įvairiausias pažinimo funkcijas, mokyti rašto, skaičiuoti. Jie plačiai taikytini kaip kompensacinė technika vaikams, turintiems žymių regėjimo, šnekos ar judėjimo sutrikimų. Kalbos sintezatorių turintis personalinis kompiuteris pagelbėtų disleksikui, aklam ar silpnaregiui skaityti tekstą, paralyžuotam ir nekalbančiam vaikui – bendrauti su kitais žmonėmis. Kyla kompiuterizuoto ugdymo programų kūrimo ir vartotojų aprūpinimo jomis problema. Dažniausiai dėl kalbos barjerų nukopijuoti vakarietiškų programų nepavyks. Dėl šios priežasties savarankiškai teks kurti ir lietuvių klabos sintezatorių. Didžiuosiuose miestuse ir apskričių centruse reikėtų kurti kompiuterines tarnybas, kurios konsultuotų mokytojus, platintų vartotojams ugdymo programas. Galėtų tai būti bendri priemonių ir kompiuterinės technikos centrai.
Knygos specialiųjų poreikių vaikams Šių metų gegužės 11-12 d. VU Specialiosios psichologijos laboratorija ir bendrija „Viltis‘‘ organizavo parodą – seminarą „Knygos neįgalintiems vaikams‘‘. Ten buvo parodyta 150 įvairaus dydžio, spalvingų ir nestandartinės formos knygų. Jas surinko iš įvairių pasaulio leidyklų ir atvežė dvi norvegų specialistės. Lietuvoje kolkas turime tik keletą vadovėlių protiškai atsilikusiems ir akliems bei silpnaregiams. Kokias knygas neįgalintiems vaikams ruošti ir leisti? Manytume, kad atskirų dalykų vadovėliai, skirti tik specialių poreikių vaikams, nereikalingi. Tačiau kitokių knygų ir knygučių – be tekstų, tik paveikslėlių, čiupinėjamų, pertvarkomų, žaislų tipo ir pan. reikia. Jas gali gamintis ir pačios ugdymo įstaigos bei mokytojai. Jos galėtų būti specialiųjų priemonių centruose.
Aston index – r testo taikymas identifikuoti pažinimo ir mokymosi sutrikimus Atskleidžiant vaikų mokymosi negalių priežastis ypač vertingi testai, kuriais nustatome specifinių sunkumų sritį: suvokimo organizacijos, vizualinių bei girdimųjų procesų, tarpfunkcinių koordinacijų, dėmesio ir kt. Tai ypač svarbu, kai vaiko mokymosi sunkumus ar negalias sąlygoja ne žemas bendrųjų sugebėjimų lygis, o specifiniai pažinimo procesų, tarpfunkcinių ryšių ar savireguliacijos sutrikimai.
Gana išsamią ir kryptingą informaciją apie vaiko pažinimo sutrikimus galima gauti tiriant vaikus Aston Index testu, skirtu specifiniams mokymosi sunkumams identifikuoti. Testo autoriai nurodo, kad juo galima identifikuoti tokias problemas: specifinius rašomosios kalbos sutrikimus (disleksijas), menkus mokymosi pasiekimus dėl nepakankamo sugebėjimo operuoti simboliais, specifinius girdimųjų ar vizualinių procesų sutrikimus, grfinius sunkumus, socialinį ir kultūrinį apleistumą… Testą sudaro 17 užduočių: paveikslėlių, atpažinio, žodyno, Goodenought žmogaus piešimo, geometrinių figūrų kopijavimo, grafemų ir fonemų atitikimo, skaitymo, rašymo, vizualinio diferencijavimo, lateralizacijos, vardo kopijavimo, laisvojo rašymo, girdimosios atminties, garsų derinių, vizualinės atminties, garsų diferencijavimo, grafomotorinė. Tyrimo trukmė 46-60 minučių.Mokymosi sunkumų įvairovė Yra daug sąvokų, kurios įvardija tuos pačius reiškinius. Pavyzdžiui mokymosi nesklandumus apibūdinančios sąvokos:“mokymosi sutrikimai‘‘, „mokymosi problemos‘‘, „mokymosi nesėkmės‘‘, „mokymosi sunkumai‘‘, „mokymosi negalės‘‘, „nemokslumas‘‘, „nepažangumas‘‘, „specialūs poreikiai mokymosi srityje‘‘, „atsiliekantieji mokiniai‘‘… . Pirmiausiai neturi būti painiojami sutrikimų lygmenys. Būtent tai, kad ne visada nurodoma, apie kokį individo funkcionavimo lygmenį šnekama, trukdo specialistams ir pedagogams susišnekėti. PSO dar 1980 m. pasiūlė trijų lygmenų sutrikimų klasifkaciją,kurią kai kurios šalys sėkmingai adaptuoja savo socialinės ekspertizės sistemoje. Šioje klasifikacijoje yra trys pagrindiniai lygmenys. Pradžių prdžia būna aptologinis procesas – liga (trauma). Bet kokia liga sukelia organo ar funkcijos sutrikimą. Dėl ligos kilęs sutrikimas savo ruožtu sukelia individo lygmens gebėjimų ir galėjimų nesklandumus, kurie vadinami negalėmis. Negalė savo ruožtu sutrikdo žmogaus socialinį funkcionavimą, socialinių vaidmenų vykdymą, ekonominį savarankiškumą t.y. sukelia invalidumą(socialinę negalią). Taigi, kai kalbame apie organų ar funkcijų lygmenį, vartojame sąvoką „sutrikimas‘‘, apie individą – „negalė‘‘, žmogų kaip atitinkamų socialinių vaidmenų atlikėją, – „invalidumas‘‘. Sutrikimų turinčių žmogaus raidos kryptys yra dvi: invalidizacijos (stiprėjančio nesavarankiškumo) ir normalizacijos bei integracijos tai yra žmogaus įtraukimo į kiek įmanoma normalesnį gyvenimą, bendruomenės veiklą. Normalizacijos siekiama reabilitacijos, specialiojo ugdymo ir kitais poveikiais.
Mokymosi sunkumai priskiriami negalių lygmeniui. Tačiau uždara analizė didelės praktinės naudos neduotų. Pvz:. vaikas gali neskaityti ar blogai skaityti ir dėl regos sutrikimo, ir dėl protinio atsilikimo, negebėjimo skirti formų, akių judesių nesklandumų… . Visus mokymąsį ir mokymą liečiančius nesklandumus priimt vadinti vienu bendru terminu – mokymosi ir mokymo sunkumai. Mokymosi sunkumai, kurie kyla dėl bendrų ar specialių gebėjimų stokos, dėl mokymosi mechanizmų sutrikimų ar informacijos gavimo įprastiniais būdais blokavimo, vadinti mokymosi negalėmis. Dominuojanti mokymosi negaių priežastis yra pažįstatomosios veiklos sutrikimai. Mokymosi negales, kylančias dėl difuzinių, visą psichiką apimančių sutrikimų, siūloma vadinti nespecifinėmis mokymosi negalėmis. Nukenčia visos akademinės veiklos rūšys. Šią mokymosi negalių grupę galima suskirstyti dar į dvi grupes:1) negrįžtamos (kylančios dėl protinio atsilikimo, labai stiprios deprivacijos); 2) grįžtamos ir koreguojamos (kylančios dėl sulėtėjusios raidos, nežymių deprivacijų, ugdymo kladų). Specifinėms mokymosi negalėms priskirtini mokymosi sunkumai, kurių priežastis yra pažintinių sugebėjimų atrenkami sutrikimai. Šias negalias turintiems vaikams būdingas normalus intelektas ir nesėkmingas vieno ar kelių dalykų mokymasis. Tai būtų skaitymo, rašymo ir skaičiavimo sutrikimai. Skaitymo negalės – disleksijos (vestibiulocerebeliarinė dismetrija, regimoji erdvinė disgnozija, akustinė lingvistinė disfazija, artikulogrfinė dispraksinė disleksija, hiperleksija; galimas smulkesnis skaitymas pagal konkrečių pažinimo procesų sutrikimus: vestibiulocerebeliarinė dismetrija gali būti skirstoma į eilutės pametimo, žvilgsnio fiksacijos sutrikimo, pirmyn ir atgal nukreiptų judesių koordinacijos sutrikimo ir pan.). rašymo negalės – disgrafijos (veidrodnis rašymas, akustinė disgrafija, optinė disgrafija, dispraksinė disgrafija). Skaičiavimo negalės – diskalkulijos(vaikų diskalkulijos: verbalinė, praktognostinė, leksinė, grafinė, ideognostinė, operacinė). Kompleksinės specifinės mokymosi negalės. Kompensuojamoms mokymosi negalėms priskirtini sunkumai, kylantys dėl negalėjimo įgyti naujų žinių ir įgūdžių įprastiniais kanalais. Sėkmingam mokymuisi tenka panaudoti įvairias technines priemones, kitus informacijos priėmimo kanalus ir bendravimo būdus. Šios negalės kyla dėl kurtumo ir neprigirdėjimo, aklumo ir silpnaregystės, rankų paralyžiaus ir dispraksijų, balso paralyžiaus, kalbos ir komunikacijos sutrikimų. Antrą didelę mokymosi sunkumų grupę galima pavadinti organizaciniais mokymosi sunkumais. Organizaciniai klausimai svarbūs, esant bet kokių mokymosi sunkumų. Tačiau mokymosi negalių atveju sunkumai kyla dėl paties mokymosi proceso ir informacijos gavimo kanalų pažeidimo. Čia dominuoja mokymo ir mokymosi organizavimo problemos, kurias sukelia chroniškos somatinės ligos, fiziniai, judėjimo ir kiti sutrikimai. Galimi įvairių mokymosi sunkumų, kuriuos sukelia kompleksiniai sutrikimai, deriniai. Tokius derinius vadiname kompleksiniais mokymosi sunkumais. Mokymosi sunkumai ir negalės turi dar du svarbius matmenis: raiškumo ir kitimo perspektyvos laipsnį. Tarptautinėje sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikacijoje išskirta po 10 abiejų matmenų laipsnių. Mokymosi sunkumų raiškumo ir kitimo perspektyvos skalės.Kodas Raiškumas Kitimo perspektyva 01.2
3
4
5
6
7
8
9 Negalės nėraNežymūs mokymosi sunkumai, mokymasis be specialių priemonių, bet didesnėmis pastangomis
Mokymasis specialių priemonių pagalba, bet be kitų žmonių paramos
Mokymasis specialių priemonių pagalba ir nedaug pagelbstint kitiems žmonėms
Nesavarankiškas mokymasis (visiškas priklausomumas nuo kito asmens)
Augmentinis mokymasis (ugdymas tik esant kitų paramai, naudojant priemones ir specialią aplinką)
Visiška mokymosi negalė (galimas šioks toks lavinimas)
Visiška mokymosi ir lavinimo negalė, tik globa
Raiškumo skalė netaikytina
Raiškumas nespecifikuojamas Negalės nėraGalimas atsistatymas
Galimas mokymosi pagerėjimas, bet visiško atsistatymo nebus
Stabili mokymosi negalė, bet rezultatai gali pagerėti dėl efektyvesnių priemonių ar kitų paramos
Stabili mokymosi negalė be pagerėjimo perspektyvos
Negalė stiprėja, bet galima stabilizacija, naudojant priemones ir dėl specialios aplinkos
Stiprėjanti negalė be pagerėjimo perspektyvos, galima pažanga dėl lavinimo
Veiklos pagerėjimo galimybių dėl lavinimo nėra
Kitimas neapibrėžtas
Kitimas nespecifikuojamas
Iš mokymosi sunkumų raiškumo ir kitimo perspektyvos galima skirti keturis kritinius momentus, iš kurių išplaukia ir ugdymo forma: 1. ugdymas pagal bendrsiąs programas (o-2 laipsniai); 2. specialusis ugdymas (3-5 laipsniai);
3. lavinimas ir globa (6 laipsnis);4. globa. Vadinasi ir mokyklinio amžiaus vaikus galima skirstyti į:1. mokytinus; 2. specialiai ugdytinus;3. lavintinus;4. globotinus;Šis skirstymas yra labai sąlyginis. Reikia atkreipti dėmesį į ugdymo programas. Pirmiausiai mokymo procese vyrauja dalykinio mokymo programos, sudaromos pagal klases. Čia nereikėtų specialiųjų, adaptuotų ar modifikuotų programų. Mokytojas perduoda vaikui tiek, kiek jis gali perimti. Mokymą reikia individualizuoti, bet tai dalyko mokytojo sritis. Socialinio ugdymo ir atskirų funkcijų lavinimo programas rengia jau specialistai ir jų komandos, dalyvaujant tėvams ir mokytojui. Jos labai individualizuojamos, nors galimas ir grupinis kai kurių įgūdžių lavinimas.Iš darbo su sutrikusio intelekto vaikais patirtiesJau po pirmų darbo su sutrikusio intelekto vaikais metų mokytojai daro kai kurias išvadas:1. Vyrauja mokinių nevalingas dėmesys, sukaupia jį labai trumpam. 2. labai daug dirbti tenka individualiai, ypač iš pradžių. 3. mokiniai laba sunkiai ištaiso klaidas. Padarę klaidų pyksta, nervinasi, nebenori daugiau dirbti. Greičiau pasiseka juos nuraminti paglosčius, priglaudus. 4. būtina pastebėti net menkiausią jų sėkmę. Nuoširdžiai džiaugtis kartu su jais.5. naujos žinios įsimenamos labai lėtai, dažnai tenka grįžti prie tų pačių dalykų.6. labai sunkiai supranta abstrakčią medžiagą, todėl viską reikia konkretinti.7. negalima būti kategoriškiems, barti, naudoti prevartos. Mokytojas turi išlikti ramus, nerodyti ambicijų, pykčio. 8. pastabos dėl netinkamo elgesionar nenoro dirbti yra reikalingos, bet turi būti neįžeidžiančios ir individualios.
Psichologinių mokymosi sunkumų simptomatika integruotoje mokykloje Sveikų ir neįgalinčių vaikų mokymasis drauge reikalauja gana giliai diferencijuoti ir individualizuoti mokymą, tikyti savitus individualaus mokymo būdus, o dėl to dažnai atsiranda netolygi darbo sparta ir ritmas. Klasėje susikuria nauja, neįprasta psichologinė emocinė atmosfera, turinti poveikį mokinio psichologinėms galioms, jo nustatų, požiūrių formavimuisi ir mokymosi sėkmei.
Šiuo metu pagal statistiką iš 41 mokinio 36,5 proc. turi vienokią ar kitokią negalią:– trijų sutrikusi motorika;– keturi mokiniai turi specifinę visų ar kai kurių mokomųjų dalykų mokymosi negalią;– aštuoniems vaikams nustatytos kompleksinės negalės. Patys mokiniai dažniausiai nepripažįsta, kad jie turi sunkiu mokymosi negalių. Labai daug vaikų sako, jog patyria baimę ir įtampą per pamokas. Tokios baimės apima, kai mokytojas ko nors paklausia, o vaikas nelabai supranta klausimą ar nežino į jį atsakymo. Taip pat neįgalius vaikus baimina tėvų reakcijos į jų mokymasį. Taip pat gana didelė yra blogo pažymio baimė. Neįgalintys vaikai jaučia didelę priklausomybę nuo tėvų, jie neigiamus mokymosi rezultatus dažniau susieja su tėvų nuobauda. Mokymasis integruotoje klasėje neapsieina be darbinio triukšmo, šurmulio, kurį sukelia asistento pagalba vaikui, individualiai diktuojamos užduotys, spausdinimo mašinėlės garsai, vaikščiojimas per pamoką ir pan. Dėl to sveiki vaikai skundžiasi, jog per pamokas greitai pavargsta arba jaučia nuolatinį nuovargį, sunku susikaupti ir viskas nuolat blaško. Apibendrinant galima sakyti, jog sveikų ir neįgalių vaikų integracija nedidina mokymosi sunkumų, ypač ji palanki neįgalėms vaikams. Tačiau būtina daugiau dėmesio skirti sveikų vaikų psichologinei emocinei būsenai ir tokiems darbo organizavimo būdams, kurie padėtų mokiniams klasėje susikaupti ir saugotų jų dėmesingumą. Vaikai turintys negalių turi teisę būti ugdomi taip pat kaip ir sveiki vaikai, o kadangi tokių vaikų su kiekvienais metais vis daugėja tai turi būti sudaromos visos sąlygos, kurios padėtų tokiems vaikams įsitraukti ir prisitaikyti visuomenėje. Mes visi žmonės privalme nesibodėti jų, neatstumti nuo saves, o atvirkščiai daryti viską, kas mūsų valioje, kad tokie vaikai jei nevisiškai pasveiktų tai bent jau mes jiems padėtume siekti to pasveikimo, skatintume juos gyventi.