Mokykla kaip besimokanti organizacija socialines kaitos kontekste

TURINYS

ĮVADAS
1. Mokyklos ir švietimo kaitos samprata
2. Besimokančio individo reikšmė visuomeninių procesų raidoje
3. Besimokančios organizacijos bruožai
IŠVADOS
LITERATŪRA

MOKYKLA KAIP BESIMOKANTI ORGANIZACIJA SOCIALINĖS KAITOS KONTEKSTE
Įvadas
Šiandieniniame pasaulyje tiek visuomenėje, tiek mokyklose, kurios yra jos dalis, pastebimi esminiai pokyčiai. Pasaulyje vyksta globalizacijos procesas. Kaitos procesas, vykstantis Europoje, aktualus ir Lietuvos mokykloms. Keičiasi požiūris į mokinį, mokymo metodus, mokymosi metodus, mokyklos vadybą, bendruomenės narių santykius, mokyklos kultūros sampratą. Jei anksčiau mokinys buvo traktuojamas kaip paklusnus informacijos priėmėjas, o mokytojas – tos informacijos tiekėjas, tai dabar siekiama, kad mokinys geebėtų reflektuoti, t.y. įvertinti savo patirtį. Mokytojas tampa patarėju, padėjėju, ieškoma kelių kaip pasiekti kuo glaudesnio bendradarbiavimo. Jei anksčiau direktoriaus žodis buvo įstatymas, mokyklos planavimas buvo tik jo prerogatyva, tai šiuo metu kuriama besimokanti organizacija, kurios svarbus organizacijos kultūros elementas yra bendradarbiavimas. Mokyklos vizijos kūrime dalyvauja ne tik pedagogai, bet moksleiviai, jų tėvai. Jei anksčiau mokslai baigdavosi diplomo gavimu, tai dabar siekiama kurti besimokančią visuomenę, kai mokymosi procesas trunka visą gyvenimą. Jei anksčiau pedagoginio proceso esmė buvo vien tik mokymo meetodas, tai dabar pagrindas yra mokymasis. M. Fullan (1993) teigia, kad priėjome naują etapą, kuris taps kokybiniu šuoliu ir sukurs naują paradigmą, sąlygojančią mūsų mąstymą apie permainas bei su jomis susijusius veiksnius. Pokyčiai šiame pasaulyje – tai kelionė nežinoma kryptimi, kur problemos ta

ampa mūsų draugais, o pagalbos ieškojimas – stiprybės ženklu. Tolesnei kaitai bus gyvybiškai svarbūs mokytojų gebėjimai valdyti pokyčius, patiems iš jų mokytis ir padėti tai daryti moksleiviams.
Šiandieniniame pasaulyje socialinė kaita tapo įprastu ir nuolatiniu reiškiniu. Tai – vienas iš esminių postmodernistinės visuomenės bruožų (Fullan, 1998). Pokyčiai tapo gyvenimo norma, ir kuo toliau, tuo jie darosi spartesni. Maža to, stabilumas jau tapo patologija ir dabar gali būti išlaikomas nebent dirbtinėmis priemonėmis, kadangi šiuolaikinės visuomenės ir modernių organizacijų prigimčiai būdinga orientacija į nuolatinę kaitą.
Kaita yra neišvengiama (R. Želvys, 2003), ir bandymai ją stabdyti gali sukelti katastrofiškus padarinius. Kaita vyksta, nesvarbu, patinka ji mums ar ne; vadinasi, galime teigti, jog esame pasmerkti kaitai (R. Želvys, 2003). Kadangi kaita yra nuolatinis ir visa apimantis procesas, dažnai ji nenuspėjama. Todėl kaitos neeįmanoma visapusiškai kontroliuoti – negalima jos pradėti arba sustabdyti. Tegalime tik bandyti ją įveikti – suteikti norimą tempą, pageidaujamą kryptį ar priimtinesnį pobūdį. Taigi, kaita – tai perėjimas į kitą būvį: kartais geresnį, kartais blogesnį, o kartais ir į ankstesnįjį (R. Želvys, 2003).
Apie mokyklos kaitą kalbėta ir kalbama nuolat. Tai amžina tema ir amžina problema. Mokyklai labai svarbu išgyventi, prisitaikyti prie viską apimančios kaitos. Nepaisant kai kurių iš mūsų pesimizmo, per pastaruosius reformų metus gerokai pažengti pirmyn tobulinant mokyklas ir mokymo bei mokymosi procesą. Jei at
tsigręžtume atgal, tai matytume, kad visa kinta ir tobulėja. Mokyklos yra pačiame kaitos sūkuryje. Pasak D. Hopkins, M. Ainscow ir M. West (1998), svarbu yra suprasti, kad ,,kinta ir švietimo kaitos pobūdis“. Jei anksčiau kaita buvo ,,iš viršaus“, tai dabar laikomės požiūrio, kad kaitoje svarbiausias dalykas – ,,mokinio laimėjimai ir mokyklos pajėgumas bei gebėjimai susidoroti su kaitos keliamais uždaviniais“. Tai reikštų, kad mokyklos veikloje labai svarbu puoselėti gebėjimą keistis. Pasak M. Fullan (1998), norint gerinti ką nors besikeičiančiame pasaulyje, reikia ,,gerai pažint ir valdyti nuolat atsirandančias pokyčių jėgas“. Šios pokyčių jėgos skatina globalines permainas. Yra sakoma, kad kiekviena organizacija susideda iš individų. Tad norint, kad kažkas toje organizacijoje keistųsi, reikia, kad keistųsi patys individai. Individai taptų besimokančiais, nes mokymasis pažinti nauja, kas dar nepatirta ar noras pasidalinti tuo su kitu, skatina pokyčius. Besimokantys individai sudaro besimokančią organizaciją. Tačiau kyla klausimas, kas yra svarbiau – besimokantis individas ar besimokanti organizacija? Kokie jų vaidmenys kaitoje?

Šio darbo tema ,,Mokykla kaip besimokanti organizacija socialinės kaitos kontekste“
Darbo tikslas – apibrėžti šių dienų mokyklos kaip besimokančios organizacijos, ir mokytojo kaip besimokančio individo sampratą socialinės kaitos kontekste.
Darbo uždaviniai:
1. Atskleisti mokyklos ir švietimo kaitos sampratą.
1. Parodyti besimokančio individo reikšmę visuomeninių procesų raidoje.
2. Pateikti besimokančios organizacijos bruožus.
Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė ir interpretacijos.

1. Mokyklos ir šv

vietimo kaitos samprata

Viskas yra sena kaip ir pats pasaulis. Viena iš seniausių institucijų – mokykla. Joje vaikai praleidžia gražiausią savo gyvenimo dalį, o pedagogai – visą gyvenimą. Niekas nestovi vietoje. Viskas keičiasi. Keičiasi ir mokykla. Visi aplink vykstantys pokyčiai vienaip ar kitaip susiję ir su mumis, o pokyčiai, vykstantys mumyse, vienaip ar kitaip veikia aplinką.
Pasak D. Hopkins, M. Ainscow, M. West (1998), ypatingas požiūris į švietimo kaitą, kuri suprantama kaip mokinių siekimas geresnių rezultatų ir gebėjimas valdyti kaitą, yra ne kas kita, kaip mokyklos tobulinimas. Šiuo atveju reiškia, kad telkiamas dėmesys į ugdymo ir ugdymosi procesą, juos palaikančias sąlygas, siekiama geresnių rezultatų.
D. Hopkins, M. Ainscow, M. West (1998) savo knygoje pateikia R. Barth teiginius, kad mokyklos reforma, t.y. kaita, turi remtis artimiausiais su mokykla susijusių žmonių – mokytojų, vadovybės, valdžios atstovų ir tėvų – sugebėjimais, siekiais bei energija. Tokia ,,žmonių, kurie mokosi, bendruomenė“ savo požiūrį į kaitą grindžia prielaidomis:
• mokykla pati pajėgia keistis, jei yra tam sąlygos;
• atsiradus poreikiui, kai žinomas tikslas ir yra sąlygos, suaugusieji ir mokiniai mokosi, vieni kitiems padeda mokytis ir išmokti bei suteikia energijos;
• reikia tobulinti mokyklos kultūrą, tarpusavio santykius, taip pat mokantis įgyjamos patirties pobūdį bei kokybę;
• mokyklos kaita – pastangos nustatyti palankias mokyklos išorės ir vidaus sąlygas, skirtas ugdymui, ir jas palaikyti.
Tai leidžia laisviau mąstyti apie š

švietimo kaitą. Vadinasi, ir organizacija, ir individai joje, nėra kaitos aukos ir gali reguliuoti šį procesą. Taigi, švietimo kaita yra ir valdomas, ir nevaldomas procesas. Yra ir bus naujovių, kurias vienaip ar kitaip atmesime ar priimsime. Vienos mokyklos taps aktyviomis naujovių diegėjomis, kitos išliks pasyvios. Niekas negali priversti kažką keisti ar keistis. Arba suvokiame, kad tai mums reikalinga, ir imame veikti, arba taip ir liekame pasyvūs stebėtojai.
M. Fullan (1998) teigia, kad pokyčiai supa mus visur, visuomenės atsinaujinimas yra būtinas, švietimo sistema formuoja kritiškai mąstančius žmones, ir t.t. Bet šie teiginiai yra seni, kaip ir pats pasaulis. Nauja yra supratimas, kad ugdydami mokytojai ,,susiduria su nuolatinių naujovių ir pokyčių esme“. O tai reiškia, kas reikia gerai pažinti ir valdyti nuolat atsirandančias pokyčių jėgas.
M. Fullan (1998) švietimo kaitą apibrėžia trimis segmentais:
1. Naujas turinys
2. Nauja elgsena / nauji veiklos būdai
3. Nauji įsitikinimai / naujas supratimas
Šie trys segmentai yra labai svarbūs mokyklos kaitai, nes kaitoje formuojamas naujas turinys, kuris verčia taikyti naujus veiklos būdus ir atranda naujus supratimus. Bet visų pokyčių tarpininkai yra mokytojai, kurie irgi privalo keistis. Sėkmingame pokyčių procese privalo kartu eiti tokie dalykai, kaip tęstinumas ir pokyčiai, asmeninė patirtis ir kolektyvinė sėkmė, vizijos ir atvirumas, nepasisekimas ir sėkmė, spaudimas ir parama. Tam, kad pokyčiai būtų sėkmingi, turi būti norintys keistis individai ir organizacijos. P. Dallin, H. – G. Rolff, B. Kleekamp (1999) teigia, kad kaita gali būti numatyta šešiais punktais:
1. Paradigmos kaita. Kai keičiantis pasauliui, sąlygoms, turi keistis ir švietimas.
2. Mokykla kaip kaitos vienetas. Pagrindinė mokyklos paskirtis: mokyti, kaip mokytis. Keičiantis pasauliui, kinta visuomenės reikalavimai, mokytojų bei mokinių lūkesčiai ir poreikiai.
3. Centrinė valdžia kaip partneris. Kiekvieną kaitą lydi problemos, kurios gali būti sprendžiamos tada, kai mokykla ir valdžia glaudžiai bendradarbiaus.
4. Tikrieji poreikiai. Kaita keičia ir moksleivių poreikius. Kadangi mokyklos paskirtis tenkinti šiuos poreikius, kad tai pasiektų, turi keistis ir tikslai, ir uždaviniai, o taip plečiama ir vizija.
5. Kaita kaip mokymasis. Prasmingi pokyčiai priklauso tik nuo asmeninio išprusimo, kuris įgyjamas nuolat mokantis. Mokytis turi visi: ir mokiniai, ir mokytojai, ir mokinių tėvai.
6. Organizacija, kuri mokosi. Vykstant pokyčiams, organizacija turi į juos reaguoti. Tokia organizacija turi keistis, mokytis, gebėti vertinti visą procesą.
Taigi, kaita – tai ištisas kontinuumas. Kaita – tai esamų žinių įvertinimas, požiūris į mokyklos tobulinimą, visų sąlygų gerinimą, prisitaikymą prie nuolat kintančios aplinkos poreikių. Kaita yra nenuspėjama ir visa apimanti.
Vienas žymiausių švietimo kaitos teoretikų M. Fullan (1998) suformulavo aštuonis svarbiausius kaitos principus, kurie yra ypač svarbūs siekiant suprasti dabartinės švietimo kaitos dėsningumus.
1. Negalima priversti vykti to, kas svarbiausia.
Nurodymai yra svarbus dalykas, tačiau žmogaus neįmanoma priversti keistis, neįmanoma priversti jo kitaip mąstyti arba prievarta išmokyti naujų įgūdžių. Žmonės negali keistis ir nesikeičia vien todėl. kad jiems liepta tai daryti. Negalima paliepti išsiugdyti atsidavimo darbui ar motyvacijos. Daugiausia, ką galima padaryti – tai sukurti sąlygas, leidžiančias žmonėms tai daryti.
2. Pokytis tai kelionė, o ne projektas.
Nerimas, sunkumai, nežinomybės baimė visada būdingi kaitai. Jei pokyčiai reikštų pastangas vienu metu įdiegti tik vieną konkrečią naujovę, gal ir būtų įmanoma sukurti pokyčių vykdymo projektus, tačiau mokykloje vienu metu diegiama neįtikėtinai daug įvairių naujovių ir strategijų. Kaitos procese visada yra sėkmės veiksnys: kartais, nepaisant nieko, sekasi, kartais nepavyksta. Sunkumai – tai natūrali pokyčių vyksmo dalis.
3. Problemos – mūsų draugai.
Problemų kaitos procese išvengti neįmanoma, tačiau be jų neįmanoma ko nors išmokti ar patirti sėkmę. Esminė vykstančios kaitos dalis – konfliktai. Tik juos sprendžiant individams kils noras domėtis ir mokytis.
4. Vizija ir strateginis planavimas atsiranda vėliau.
Esant sudėtingoms, besikeičiančioms sąlygoms, vykstančius pokyčius reikia gerai apgalvoti ir atsižvelgiant į juos kurti realistinę viziją. Vizija turi būti bendra, o jai suformuoti taip pat reikia laiko. Kai pradinėje vizijos kūrimo pakopoje dalyvauja per daug žmonių, ji būna trumpalaikė, nes sulieti asmenines ir bendras vizijas pavyksta ne iš karto, pasitenkinama tik paviršutinišku jos svarstymu. Pernelyg ankstyvas strateginis planavimas taip pat abejotinas, nes jis grindžiamas lankstumo principais.iš anksto susikurtus planus reikia ne kartą taisyti.
5. Individualizmas ir kolektyvizmas turi turėti lygias galias.
Mokytojo profesija dažnai apibūdinama kaip ,,vieniša“. Profesinis mokytojų atsiribojimas siaurina naujų idėjų ir sprendimų paieškas, vyraujanti nekompetencija daro žalą mokiniams, kolegoms ir patiems mokytojams. Mokytojai retai dalijasi idėjomis ir dažniausiai remiasi savo asmenine patirtimi. Tačiau ir kitas kraštutinumas – pernelyg didelis kolektyvizmas – skatina grupinį mąstymą, kada individai pasiduoda trumpalaikėms intelekto diktuojamoms madoms. Kad švietimo kaita vyktų norima linkme, būtina ugdyti mokytojų gebėjimą savarankiškai mąstyti ir dirbti, kartu sutelktai siekti bendrų tikslų.
6. Neveiksminga nei centralizacija, nei decentralizacija.
Kaitos procesai turi vykti tiek ,,iš viršaus“, tiek ,,iš apačios“. Per didelė centralizacija reiškia perdėtą kontrolę, o decentralizacija linkusi kurti chaosą. Niekas nesikeis ir vienokį valdymą keičiant kitokiu. Reikalingas dvipusis santykis: spaudimas, parama ir nuolatinės derybos. Jis veikia idėjas vienu metu ateinančias tiek ,,iš viršaus“, tiek ,,iš apačios“.
7. Sėkmei pasiekti būtinas ryšys su aplinka.
Daug švietimo organizacijų pagrindines jėgas skiria vidaus plėtrai, nesugebėdamos išlaikyti aktyvios mokymo(si) pozicijos išorinės aplinkos atžvilgiu. Tačiau visi visuomenėje vykstantys procesai – tiek socialiniai, tiek ekonominiai – glaudžiai tarpusavyje susiję. Sparti socialinė kaita veikia ir mokyklą lankančius mokinius, ir jų tėvus, ir mokytojus, ir organizacijas, su kuriomis mokykla bendradarbiauja. Jeigu nekreipsime dėmesio į už mokyklos sienų vykstančią kaitą, nesugebėsime paveikti ir pačios mokyklos kaitos. Matyti, kaip ,,mes susiję su pasauliu“ ir padėti tai pamatyti kitiems – tai bendras moralinis tikslas ir plačiausia mokymo(si) galimybė.
8. Kiekvienas žmogus yra pokyčių tarpininkas.
Pokyčiai yra pernelyg svarbus procesas, kad jį būtų galima patikėti tik siauram specialistų ratui. Kiekvienas tobulėti siekiančioje organizacijoje dirbantis žmogus turi dalyvauti pokyčiuose ir turėti moralinį tikslą. Tačiau net ir geriausias lyderis ar mokyklos vadovas vienas esminių pokyčių įgyvendinti negali. Kiekvienas mokytojas privalo jaustis atsakingas ir kurti organizaciją, sugebančią ugdyti individo ir kolektyvo domėjimąsi ir nuolatinį atsinaujinimą.
Pasak M. Fullan (1998), norėdami sėkmingai tobulinti mokyklą ir dalyvauti švietimo kaitoje mokytojai, mokyklų vadovai ir centrinės valdžios atstovai turi išsiugdyti gebėjimą derinti absoliučias priešingybes: aktyviai siekti pokyčių ir kartu sudaryti sąlygas savarankiškam mokymuisi, būti pasirengusiems netikėtumams, problemose įžvelgti kūrybiškų sprendimų šaltinius, turėti viziją, vertinti ir individualias ir kolektyvines pastangas ir darbą, derinti centralizaciją ir decentralizaciją skatinančias jėgas, tinkamą dėmesį skirti mokyklos aplinkai bei vertinti atskirus individus kaip pokyčių tarpininkus.

2. Besimokančio individo reikšmė visuomeninių procesų raidoje

Pasak P. Dalin, H. – G. Rolff, B. Kleekamp (1998), jei organizacija įsijungia į kaitą, ima veikti įvairūs veiksniai. Šie veiksniai verčia keistis ir individą. Individas savo vertybes ir normas gali keisti per mokymąsi, savęs vertinimą. Šie autoriai nagrinėja mokytojo pokyčius. Jie teigia, kad, vykstant smulkių pokyčių procesui, vis mažiau galimybių randasi tobulėti, darbas tampa rutina, neįdomus. Tai gali baigtis stagnacija. Tam, kad vyktų nuolatinė kaita, turi būti kolegialus bendradarbiavimas. ,,Mokytoją su kolegomis turi sieti pasitikėjimas“. Kai mokytojai ima dirbti kartu su kitais kolegomis, atsiranda naujų perspektyvų, mokytojui kyla noras keistis, tobulinti ir koordinuoti savo darbą. Tai skatina bendrus veiksmus ir atvirą dialogą. Vėliau jau pedagogai bendradarbiauti ima aktyviau. Ir pagaliau mokyklos pedagogų kolektyvas nuolat aptarinėja tikslus, lygina, kiek jie realizuojami praktiniame darbe ir ima formuluoti vertybes bei normas, kuriomis turėtų remtis planai ir praktika. Čia mokykla jau tampa organizacija, kurioje vyksta kultūros kaita.
Kaip teigia P. Dalin, H. – G. Rolff, B. Kleekamp (1998), kaitos procesas prasideda didėjant nepasitenkinimui. Tai atsitina dėl individo nuolatinio savęs vertinimo. Tam, kad vyktų organizacijos kaita, pastangos turi būti koordinuojamos; pokyčiai remiasi kaitos jėgomis, kylančiomis ir iš aplinkos, ir iš pavienių individų.
Tačiau kaita mokykloje – tai ne tik besikeičiantys pedagogai. Kaitą sąlygoja visos bendruomenės – mokytojų, mokinių, tėvų – bendra veikla – siekimas mokytis, keistis, tobulėti. Pasak M. Fullan (1998), kiekvienas individas yra atsakingas ir privalo imtis kurti gebančią nuolat keistis organizaciją. Tik individai, ėmęsi keisti aplinką, turi galimybę sukelti didesnius pokyčius. Švietimo sistema žudo pati save, nes ji labiau pritaikyta nesikeisti, susiduria su visuomenės viltimis sulaukti reformų. Jei individai nori, kad būtų geriau, reikalingas variklis – pokyčius skatinanti jėga. Šia jėga gali būti vienon draugijos besiburiantys individai, kurie siekia nuolatinio tobulinimo, kaitos.
Tačiau, pasak M. Fullan (1998), daryti poveikį gali tik individų ir visuomeninių struktūrų derinys. Kaita – tai nuolatinis gebėjimas augti ir kurti vis daugiau ryšių vis įvairesnėse aplinkose.
Kiekvienas individas pradėdamas nuo savęs, dirbdamas aktyviau, padeda kurtis organizacijoms, naudingoms ir individams, ir grupėms.
Sutelkiame dėmesį į individą dėl dviejų priežasčių. Pirma, išorės įvykiai visada įtraukia individus, nori jie to ar ne, taigi gebėjimas valdyti pokyčius yra būtinas postmodernios visuomenės nariui. Pokyčiai privalomi, tobulėjimas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Pokyčiai yra, arba jų nėra, – tai nuo mūsų visiškai nepriklauso, tačiau mes galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Antra, domėjimasis individais nėra sistemų pokyčių pakaitalas, o veiksmingiausia jų įgyvendinimo strategija.
Aukščiausias ugdymo tikslas – sukurti mokymosi visuomenę, tiksliau, mokymosi sistemą. Svarbiausia mokymosi figūra – mokytojas, kuris turi derinti nuolatinį vidinį ir išorinį mokymąsi. Moralinis tikslas ir tarpininkavimas pokyčiams – neabejingumas ir profesionalumas – turi eiti išvien. Nei profesinis tobulumas, nei įsipareigojimai nieko neduos, jeigu tarp jų nebus ryšio. Jie turi būti glaudžiai susiję. Galiausiai mokytojų padėtis yra išskirtinė – jie gali siekti gyvenimo prasmės, mikrokosmą siedami su makrokosmu.
Svarbiausi mūsų laikų klausimai susiję su švietimu, žiniomis ir mokymusi. Kaip teigia M.Fullan (1998): ,,Svorio centras pasistūmėjo dirbančiojo žinių srityje link“; ,,kiekviena įstaiga turi tapti mokymosi ir mokymo institucija“. Organizacijos, kurios į visų lygmenų darbus įtraukia nuolatinį mokymąsi ir nuolatinį mokymą, XXI a. taps dominuojančios.
M. Fullan (1998) teigia: ,,Vis labiau suvokiame, kad svarbu daugiau dėmesio skirti mokymosi procesui ir kaip žmonės mokosi. Vis labiau aiškėja būtinybė derinti intelektinį ir socialinį tobulėjimą. Viena vertus, gebėjimus mąstyti ir teikti idėjas ir, antra vertus, bendradarbiauti su kitais švietimo ir verslo atstovai sutartinai pripažįsta svarbiausiais pasaulio ateičiai. Nuo šių abiejų tikslų neatsiejamas trečias – pozityvi nuostata nenustoti mokiusis nuolatinių pokyčių ir sudėtingos visuomenės akivaizdoje. Arba dar tiksliau: gebėjimas įveikti pokyčius ir kiek galima daugiau išmokti iš kiekvienos partnerystės – tai bendra ypatybė, kurios prireiks XXI amžiuje.“(p.180).
Mokymosi visuomenės plėtra yra visos visuomenės siekis. Švietimo sistema negali viena aprėpti šio proceso. Be to mes kalbame ne tik apie mokymosi mokyklų sistemą, bet ir apie mokymosi visuomenę. Įsitraukimas į mokymosi veiklą ir jos praktinis diegimas turi vykti visose organizacijose ir institucijose, jei norime, kad tai įgautų galią visuomenėje.
Žvelgiant pasaulio mastu, aiškėja, kad vienos visuomenės geriau prisitaiko prie informacijos amžiaus reikalavimų negu kitos. Maža to, geriausiu prisitaikymu pasižymi tos visuomenės, kurios istoriškai vertino mokymąsi ir laikė (bei tebelaiko) jį visą gyvenimą trunkančiu procesu. Neatsitiktinai šiose visuomenėse daugiausia investuojama motinų ir vaikų reikmėms, jose vyrauja labai išsilavinusi darbo jėga, o socialinės institucijos garantuoja, kad mokymasis aprėpia visas socialines klases ir visus žmogaus amžiaus tarpsnius. Todėl užuot patyrusios šeimos ir kitų pamatinių visuomenės institucijų žlugimą, kai kurios modernios nacijos iš tikrųjų gebėjo jas atgaivinti, paklusdamos naujiems, techniškesniems, moderniųjų laikų reikalavimams.
M Fullan (1998) teigia, kad mokymosi visuomenės plėtra yra mūsų visų atsakomybė. Jei norime rasti būdus, kaip optimaliai ugdyti žmogų, turime ištirti socialinių institucijų poveikį visais gyvenimo tarpsniais ir nustatyti, kokiu mastu jos skatina (ar neskatina) visą gyvenimą trunkantį, nenutrūkstamą mokymąsi bei gebėjimą įveikti pokyčius.
Išsiaiškinti savąjį požiūrį į tobulinimą yra ne mažiau svarbu, negu rasti kolektyvinį sprendimą. Nenorime perdėtai vertinti asmeninių pokyčių. Individų turima energija nėra beribė, įveikiant visas nepalankias aplinkybes. Kai kurios aplinkybės yra nepakeliamos, ir jas reikia pulti tiesmukai. Tačiau iš esmės visi turime imtis kitų būdų, įveikdami lauktus ir nelauktus pokyčius. Paradoksas – įprasta sudėtingų pokyčių procesų išraiška, – reiškia supratimą, kad asmens pokytis yra tiesiausias kelias į sistemos pokyčius. M.Fullan (1998) rašo: ,,Esu tikras, kad galiausiai viską lemia ir tikrą visuomenės raidą garantuoja individai“ (p. 185). Taigi, mūsų laikais individai gali tapti stipresniais pokyčių svertais negu daugelis institucijų.
Organizacijos mokosi per besimokančius individus. Individualus mokymasis negarantuoja organizacijos mokymosi. Tačiau be jo organizacijos mokymosi nebūna.
M.Fullan (1998) tvirtina, kad pasaulis nuolat keičiasi ir kad geriau niekada nenuleisti nuo jo akių – iš dalies dėl to, kad kai kurios geriausios idėjos slypi ten, išorėje, o iš dalies dėl to, kad ilgai neišgyventume be dialektinio ryšio su išorės įvykiais. Tobulėjimas prasideda tada, kai individai ar grupės imasi sunkių, neapčiuopiamų problemų ir jas įveikia.
Svarbiausia šiame vidinio ir išorinio mokymosi derinime yra tai, teigia Fullan(1998), kad mes, individai, turime imtis iniciatyvos, jei nenorime tapti bejėgėmis, nuvargusiomis, priklausomomis pokyčių jėgų aukomis.
Antras svarbus dalykas – suvokti, kad tobulėjimas, pokyčiai ir galiausiai evoliucija vyksta tada, kai individai, organizacijos ir visuomenė įtvirtina tarpusavio santykius, nuolatos juos plėsdama ir stiprindama.
Trečias svarbus dalykas yra tas, kad asmens vidinio ir išorinio mokymosi derinys – geriausia sistemų pokyčių strategija. M.Fullan (1998) teigia,kad ,,per trisdešimtį metų mūsų sukaupta patirtis tiriant šimtus organizacijų leidžia daryti išvadą, kad organizacijos ir tautos nesikeičia – keičiasi tik individai. Kol esti pakankamai individų, kurie tiki ir vadovaujasi kūrybiška pasaulėžiūra, tol gyvuos ir organizacijos, ir nacijos“. (p.188)
Sistemos keičiasi tada, kai pakankamas giminingų sielų kiekis susivienija ir kreipia pokyčius viena linkme. Bet struktūros ,,iš viršaus į apačią“ yra neveiksmingos. Negalima priversti vykti svarbiausių dalykų, nes į sistemos kultūros pokyčius nėra trumpesnio kelio. Tačiau vienminčiai, skatinantys pokyčius, telkia jėgas. M. Fullan (1998) sako: ,,Man atrodo, kad didžiausi ir išties ilgalaikiai pokyčiai randasi tada, kai eiliniai darbuotojai taip jų nori, kad patys imasi iniciatyvos ir keičia viską iš apačios į viršų.“(p.188)

3. Besimokančios organizacijos bruožai

Sparčiai kintantis mūsų pasaulis skatina nuolat tobulinti besimokančios visuomenės struktūrą. Sunkiausias kaitos aspektas – išlaikyti tempą. L Stoll ir D. Fink (1998) tvirtina, kad jei organizacija nori išlikti ir augti, jos mokymosi tempas turi būti toks pat arba net didesnis kaip išorinės aplinkos pokyčių tempas. Jie pateikia du besimokančios organizacijos apibrėžimus: tai organizacija, kuri mokosi, ir organizacija, kuri skatina mokytis savo narius.
Šiuo atveju mes iškėlėme besimokančias organizacijas, kurios kryptingai auga,
gerai suvokia tikrovę ir savo padėtį joje; kurios efektyviai, produktyviai ir lanksčiai planuoja, kurių sudėtinė kultūros dalis yra nuolatinė plėtra ir tobulėjimas. Apžvelgsime besimokančių organizacijų bruožus.
L Stoll ir D. Fink (1998) teigimu besimokančioms organizacijoms, skatinančioms kitus tobulėti profesiškai, būdinga keletas ypatumų. Visos šios organizacijos:
• laiko mokytojus profesionalais ir supranta, kad mokiniai nėra standartizuoti, o mokymo procesas nėra rutina. Mokytojai turi išmanyti apie vaiko augimą, įvairias mokymo ir vertinimo strategijas. Besimokančios organizacijos patiki mokytojams priimti sprendimus, kurie būtų naudingi vaikams.
• skatina augti personalą. Fullan (1998) teigia: ,,Kol jaučiamas poreikis tobulėti, o būtent, amžinai, tol gyvuos poreikis kelti profesinę kvalifikaciją.” (P. 66). Jei tikimasi pakeisti mokinių mokymąsi, besimokančios organizacijos turi rūpintis mokytojų mokymusi ir į jį investuoti.
• skatina mokytojus dalyvauti mokyklos valdyme. Sėkmingai dirbantys direktoriai – tai ,,lyderių lyderiai” . Yra akivaizdu, kad bendras sprendimų priėmimas labai susijęs su sistemingu ugdymo turinio ir mokymo metodų keitimu.
• remia bendradarbiavimą, kuriuo siekiama tobulėti. Pagrindinis besimokančios organizacijos personalo bendradarbiavimo tikslas – palaikyti nuolatinio tobulėjimo ir bendros veiklos normas gerbiant mokinių ir mokytojų individualumą.
• ieško būdų, kaip priimti į tarnybą, patraukti ir ugdyti naujus organizacijos narius. Mokymosi kultūros išlikimą lemia organizacijos gebėjimas sukurti tokią aplinką, kad nauji žmonės būtų įtraukti į mokyklos kultūrą ir kad pagrindinių darbuotojų netekimas nebūtų skaudžiai jaučiamas.
• sėkmingai funkcionuoja savo aplinkoje. Besimokančios organizacijos priklauso tam tikrai valstybei, bendruomenei, rajonui. Jos nuolat stebi savo aplinką ir siekia joje sėkmingai dirbti.
• stengiasi pakeisti svarbiausius dalykus. Pirmiausia besimokančios organizacijos keičia tai, kas priklauso nuo jų, tada pereina prie platesnių permainų.
• nepamiršta ,,smulkmenų”. Besimokančios organizacijos imasi tokių veiksmų, kuriais pasitiki personalas, mokiniai ir tėvai. Jos aptaria discipliną, kasdienius reikalus, priima sprendimus, sprendžia nesutarimus, bendrauja, užmezga ryšius su visuomene ir stengiasi, kad ši veikla netrukdytų ugdymo turinio, mokymo ir mokymosi procesų pokyčiams. Kai kas efektyvų kasdienio darbo administravimą laiko ,,smulkmena”. Iš tiesų tai esminis veiksnys kuriant besimokančią organizaciją.
Visiškai aišku, kad mokyklos yra besimokančios organizacijos. “Didelių efektyvių permainų tyrimai Jungtinėse Valstijose parodė, kad visiems mokytojams, sugebėjusiems prisitaikyti prie šiandienos moksleivių, būdingas vienas bruožas – kiekvienas jų priklausė aktyviai profesinei bendruomenei, kuri skatino ir padėjo keisti mokymo metodus. Mūsų nuomone, besimokančios organizacijos sąvoką reikia praplėsti, kad apimtų visus mokyklų partnerius. Trumpai tariant, visi privalo norėti mokytis ir turėti tam sąlygas.” (L.Stoll ir D.Fink 1988, p.177-178).
Pagrindinis ugdymo proceso tikslas — moksleivių pažanga, augimas ir laimėjimai. To būtų neįmanoma pasiekti, jei nesimokytų patys mokytojai. Mokytojai, kurie patenkinti savo profesija ir darbu, kurie turi pakankamai žinių ir įgūdžių, jaučia savo veiklos veiksmingumą ir labiau sugeba paskatinti vaikus mokytis. L.Stoll ir D.Fink (1988) tvirtina: ,,Moksleivių įgūdžių formavimuisi, jų savivokai, taip pat klasės elgesiui tikriausiai niekas nedaro didesnės įtakos kaip asmeninis ir profesinis jų mokytojų augimas” (p.178). Mokytojų mokymasis turi tapti mokyklos tobulinimo tikslu ir tarpiniu rezultatu. Efektyvios mokyklos pripažįsta, kad visą gyvenimą trunkančio mokymosi sąvoka taikoma ir suaugusiesiems, ir vaikams. Pabrėžiamas mokyklos kaip besimokančios organizacijos kūrimas.
Jau sakėme, kad tobulėjimas yra kitimas. Mokytojai permainas patiria ir asmeniniu, ir bendru mokyklos plėtros požiūriu. Jos išties priklauso nuo mokytojų minčių ir veiksmų. Vadinasi, mokytojų profesinis augimas lemia mokyklos tobulinimo proceso pobūdį. Mokytojų augimas sykiu ir procesas, ir numatytas mokyklos tobulinimo rezultatas. Mokyklos tobulinimą iš esmės lemia į jį traukų mokytojų kiekis. Dalyvaujantiems mokyklos tobulinime kyla didelė paskata ir patiems tobulėti. Kadangi klasė turi dirbti efektyviai, efektyviai privalo dirbti ir pati mokykla, o mokytojai – svarbi sudedamoji jos dalis. Fullan (1998) rašo: “Kaip individai jie turi imtis atsakomybės už visos mokyklos tobulinimą, antraip ji netobulės. Netobulės ir jų klasės, nes išorės veiksniai daro didelę įtaką klasių gyvenimo kokybei. Tokie veiksniai – tai idėjos ir ištekliai, tvarkaraščio išdėstymas, tikslo ir krypties turėjimas.”

Daugelis mokytojų ir kitų darbuotojų sakosi nenorį ,,būti ugdomi”. Kitaip tariant, jie neieško žmonių, kurie būtų atsakingi už jų mokymąsi. Gerose mokyklose, kurios sudaro saviugdos sąlygas ir skatina jos motyvus, sėkmingai gali mokytis ir mokytojai, ir direktoriai, ir tėvai, ir kiti asmenys. L.Stoll ir D.Fink (1998) pažymi, kad kartais geresniu mokytoju gali tapti jau vien dėl to, kad priklausai tam tikros mokyklos personalui. Mes pridurtume: jei esi tam tikros mokyklos partneris, gali tapti geresniu tėvu, tarybos ar bendruomenės nariu. Tokioje mokykloje beveik kiekvienas, kolegų padedamas, atsako už savo mokymąsi. Esama tokio posakio: ,,Yra žmonių, kurie skatina įvykius; yra žmonių, kurie stebi įvykius; yra žmonių, kurie tik paklausia, kas atsitiko“.
Norėdami įsitikinti, ar vis dar tebesimoko, praktikai ir jų partneriai turėtų paklausti savęs:
• Ar mano mokykla yra besimokanti ir suaugusiųjų, ir vaikų organizacija?
• Ar aš esu tos besimokančios organizacijos dalis?
• Koks mano vaidmuo siekiant, kad mokykla taptų besimokančia organizacija man, mano kolegoms ir partneriams?
Jei nagrinėtume pačią sąvoką “besimokanti organizacija”, galėtume teigti, kad tokioje organizacijoje yra sukurtos sąlygos kiekvienam jos nariui mokytis visą gyvenimą. Vadinasi, kyla būtinybė nuolat tobulinti ir keisti specializuotas žinias.
Pasak M. Fullan (1998, p. 65), šių dienų mokykla nėra tobula mokymosi organizacija. Tam, kad ji taptų besimokančia organizacija, reikia, kad ji dinamiškais ryšiais būtų susijusi su aplinka. Kad mokykla keistųsi kaip besimokanti organizacija, reikia, kad joje būtų ugdomi bendruomenės pojūčio ir moksleivių bendradarbiavimo įgūdžiai bei įpročiai. Juk organizaciją sudaro ir mokytojai, ir mokiniai. Kaip teigia P. Dalin, H. – G. Rolff, B. Kleekamp (1998, p. 19), naujoviška mokykla yra mokykla, kuri yra išmokusi mokytis, išsiugdžiusi gebėjimą protingai įvertinti keliamus reikalavimus, įtraukdama kiekvieną individą. Šie autoriai pritaria M. Fullan, kad besimokančia organizacija mokykla bus tada, kai ji palaikys glaudžius ryšius vietos bendruomene. Mokykla suvokiama kaip organizacija, kurioje glaudžiai susiję penki kintamieji: aplinka, vertybės, struktūra, žmonių santykiai ir strategija. Kaita kurioje nors srityje gali sukelti padarinių kitoje. Aplinka yra svarbi mokykloms. Mokykla turi paisyti aplinkos, nes aplinka veikia kiekvieną jos narį. Aplinka vaidina unikalų vaidmenį apibrėždama mokymosi kokybę. Ji visada turi atsižvelgti į naujus reikalavimus, bet turėti savo viziją ir pašaukimą. Naši mokykla palaiko su aplinka atvirus abipusius ryšius. Kiekvienam sudaryta galimybė priklausyti tai bendruomenei. Kiekvienas čia gerai jaučiasi, gali išsakyti savo požiūrį. Indėlis į bendruomenės veiklą yra vertinamas. Pasak M. Fullan (1998, p. 122), mokymosi organizacijos su aplinka palaiko glaudžius ryšius, ieško pagalbos iš išorės, priima visus darbuotojus, gerina sąlygas visiems individams. Vertina gerus santykius ir palaiko jų pusiausvyrą.
P. Dalin, H. – G. Rolff, B. Kleekamp (1998, p. 23) vertybes priskiria prie svarbiausių veiksnių. Vertybes pateikia žmonės: personalas, vadovai ir moksleiviai. Kiekviena mokykla turi įvairiausių vertybių, dažnai esančių viena šalia kitos, kartais prieštaraujančių viena kitai. Šių vertybių kaita, santykiai, sudaro mokyklos kaitos pagrindą. Santykiai reiškia vidinius žmonių santykius mokykloje. Organizacijos kokybę dažnai parodo žmonių santykiai. Žmonių santykių problemos labai svarbios kiekvienai organizacijai, ypač tai, kuri mokosi. Santykių jausmas gali būti siejamas su saugumo jausmu, kuris suteikia laisvės jausmą.
Besimokančioje organizacijoje vadovavimasis yra vienas iš lemtingų veiksnių. Daugelyje mokyklų yra mokyklų, mokinių tarybos. Ir tėvai, ir moksleiviai įtraukiami į mokyklos valdymą. Jei mokykloje vykdomi kokie nors projektai, tai jiems vadovauja skirtingi žmonės. Mokykloje turi būti aiškus pasiskirstymas vaidmenimis. Kiekvienam sudaromos sąlygos išreikšti save, vadovauti kokiam nors konkrečiam darbui. Taip skatinamas kiekvieno žmogaus atvirumas. Vadovavimas suprantamas kaip kaitos vadyba.
P. Dalin, H. – G. Rolff, B. Kleekamp teigia, kad kaitos procesas plėtojasi labai skirtingai: fragmentinėse, “projektų” mokyklose ir mokyklose, kurios turi bendrą viziją, ideologiją bei normas ir geba susidoroti su kaita kaip mokymosi procese visoje organizacijoje. Organizacijoje, kuri mokosi, kuriamos normos, aptariami, keičiami metodai ir procedūros. Kaitos iniciatyva gali kilti mokykloje, atviroje tobulinimui. Tokios organizacijos tikslas – sukurti mokyklą, gebančią geriau tenkinti jaunimo ir visuomenės poreikius pasaulyje, kuris tolydžio susiduria su naujais reikalavimais. Besimokanti organizacija laikosi naujų idėjų, remiasi brandžia praktika, įsitraukia į organizacinius ugdymo ciklus.
Mokykloje kaip mokymosi organizacijoje M. Fullan (1998, p. 87) išskiria keturias sudedamąsias dalis:
1. Sutelkiamas dėmesys į pokyčius;
2. Pokyčiai tampa organizaciniai ir sistemingi;
3. Valdomi vykstantys pokyčiai;
4. Valstybė skiria pajamas pokyčiams spartinti.

Išvados
1. Tiek mokykla, tiek visa švietimo sistema privalo keistis, nes kaitoje formuojamas naujas turinys, kuris savaime reikalauja ieškoti naujų veiklos būdų ir atrasti naujus supratimus. Tam, kad švietimo kaita būtų sėkminga turi keistis tiek atskiri individai, tiek organizacijos.
2. Kadangi mokyklos paskirtis tenkinti besikeičiančius mokinių poreikius, kad tai būtų pasiekta, reikia keisti ugdymo tikslus ir uždavinius. Tuo pačiu sėkmingi pokyčiai priklauso ir nuo nuolatinio mokinių, mokytojų bei mokinių tėvų mokymosi.
3. Prie pasaulyje vykstančios nuolatinės socialinės kaitos geriausiai prisitaiko tos visuomenės, kuriose kiekvienas individas suvokia būtinybę įsitraukti į nuolatinį tobulėjimą ir mokymąsi, nes mokymosi visuomenės plėtra yra kiekvieno individo atsakomybė.
4. Kiekviena organizacija mokosi per besimokančius individus, tačiau vien atskirų individų mokymasis neužtikrina visos organizacijos mokymosi.
5. Sėkminga visuomenės kaita įmanoma tik tada, kai pakankamas individų kiekis susivienija ir kreipia pokyčius viena linkme, t. y. kai kaita vyksta ,,iš apačios į viršų“.
6. Tam, kad mokykla taptų besimokančia organizacija, joje turi būti sukurtos palankios saviugdos sąlygos ir skatinamas mokymasis visą gyvenimą, ugdomi bendradarbiavimo įgūdžiai bei įpročiai.
7. Besikeičianti mokykla yra ta mokykla, kuri išsiugdo gebėjimą protingai ir realiai įvertinti savo keliamus uždavinius ir į jų įgyvendinimą įtraukia kiekvieną individą.
8. Mokykla, kuri nustoja tobulėti, pasmerkia save merdėjimui. Ji tampa nuobodi ir moksleiviams, ir mokytojams, jos negerbia tėvai. Tam, kad mokykla tokia netaptų, ji turi aktyviai dalyvauti kaitoje.
9. Besimokantys individai sudaro besimokančią organizaciją. Organizacija viena pati negali mokytis be joje esančių individų mokymosi. Taigi, kaitoje labai svarbų vaidmenį vaidina tiek ir besimokantis individas, tiek ir besimokanti organizacija su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Literatūra

1. Dalin P., Rolff H.-G., Kleekamp B. Mokyklos kultūros kaita. XX a. Pedagogikos klasika. Tyto Alba. Vilnius. 1999.
2. Fullan M. Pokyčių jėgos: skverbimasis į ugdymo reformos gelmes. XX a. Pedagogikos klasika. Tyto Alba. Vilnius. 1998.
3. Hopkins D., Ainscow M., West M. Keičiasi mokytojai, keičiasi laikai: mokytojų darbas ir kultūra postmoderniajame amžiuje. XX a. Pedagogikos klasika. Tyto Alba. Vilnius. 1999.
4. Stoll L., Fink D. Keičiame mokyklą. Margi raštai.Vilnius.1998.
5. Želvys R., Būdienė V., Zabulionis A. Švietimo politika ir monitoringas. Švietimo studijos. Garnelis. Vilnius. 2003

Leave a Comment