1.Mokslų klasifikacija. Socialinio tyrimo samprata. LR vyriausybė patvirtino 1997 m. mokslų klasifikaciją, kuri atitinka ES klasifikaciją. Mokslo sritys:1) humanitariniai mokslai. Kryptys: filosofija, teologija, istorija, menotyra. Šakos: fenomenologija, Biblija, lietuvių kalba, mokslų istorija.2) sritis: Socialiniai mokslai. Kryptys: teisė, ekonomika, sociologija, psichologija, valdymas ir administravimas, politologija. Šakos: darbo teisė, finansų mokslai, demografija, socialinė psichologija, metodologija, rinkotyra. 3) ) sritis Fiziniai mokslai. Kryptys: matematika, fizika, informatika. Šakos: funkcijos, diferenc. lygtys, branduolinė fizika, organinė chemija, dirbtinis intelektas.4) sritis Biomedicininiai mokslai. Kryptys: botanika, biologija, medicina, stomatologija, farmacija, ekologija, aplinkosauga. Šakos: augalų sistematika, pediatrija, klinikinė chemija.5) sritis Technologiniai mokslai . Kryptys: Elektros ir elektronikos inžinerija, transporto, chemijos ir informatikos inžinerija. Šakos: Elektronika, kosminė, biocheminė, kompiuterių technologijos.
Lietuvoje ir pasaulyje yra skiriamos 2 tipų sociologijos:1)- politizuota, atėjusi iš aukštesnių visuomenės mokslų, teorinė, nagrinėjanti visuomenės struktūrą, klases, politinę sistemą ir tt.2)- orientuota į mokslinių tyrimų metodiką, skirta suteikti tyrimų instrumentus, metodus ir pasitarnauti darbo įrankiu kitiems socialinėms mokslams.Šiame modelyje taikytinos 2 kryptys:1) 17a.prieš mūsų erą, Talis Miletietis įrodė pirmąsias 6 teoremas. Tai buvo perversmas žmonijos mąstyme. Iki Talio laikyta, kad mokslas – tai žinių rinkinys. Jis pirmasis pareikalavo kiekvieną teiginį griežtai įrodyti. 2) 3a.pr.m.erą Euklidas “pradmenyse” visą mokslų sistemą išdėstė apibrėžimais, teoremomis, aksiomomis. Mokslu pripažinta tik tokia teorija, kurį griežtai, logiškai pagrįsta ir įrodyta. Sociologijos kredo: MATUOJU – SKAIČIUOJU – KALBU
2) Pagrindinės sociologijos teorijos. Augustas Komtas 1822m. sudarė “ būtiniausių visuomenei organizuoti mokslinių darbų planą”. Jame jis siekė sukurti mokslą apie visuomenę, pagrįstą objektyviais faktais ir plėtojama pagal fizikos dėsnius bei metodus. Pavadinęs šį mokslą “socialinė fizika”, Comte akcentavo pozityvų pažinimo metodą, kuris reikalavo atrasti objektyvius socialinius dėsnius, tokius neginčijamus, kaip Niutono visuotinės traukos dėsnis. Jo pasekėjai mechanistinius socialinius metodus, kuriuose kiekvienas žmogus lyg sraigtelis atlieka savo darbą. Comte idėjų pasekoje gimė nauja mokslo filosofijos kryptis – pozityvizmas. Vienintelis teisingo, tikrojo žinojimo šaltinis yra konkretūs mokslai.
Pozityvizmo priešprieša – egzistencializmas : žmogaus gyvenimas nėra gamtos nei visuomenės determinuotas (sąlygotas). Žmogus gali laisvai rinktis savo veiksmus. Dažniausiai žmogaus poelgiai ir tyrimai apie jį yra subjektyvūs.XIX am. IIpus. Darvino evoliucijos teorijos įtakoje susiformavo evoliucionizmas, besivadovaujantis gamtos ir žmogaus istorijos vienybe, gamtos ir visuomenės tyrimo metodų vieningumu. 1820-1903 ….. ir jo mokiniai įkūrė natūralistines mokyklas, žmonių veiklą grindžiančiais gamtos dėsniais. Šios teorijos buvo atmestos.Biologinių-natūralistinių teorijų krizė 19a. pabaigoje į lyderio pozicijas žmonių veiklos tyrimuose iškėlė psichologiją. Asmenybė traktuota kaip socialinė būtybė priklausanti tam tikroms soc.grupėms ir atliekanti socialines funkcijas. Iš bendros psichologijos iškirta socialinė psichologija. 20a. pradžioje Emilis Durkheimas ir Marksas Vėberis tapo sociologijos klasikais. Jei iškėlė pagrindinį uždavinį sociologijai: netik tirti soc. faktorius, bet ir suformuoti tyrimo metodologiją, kuria būtų galima sutvarkyti chaotišką soc. faktų išsibarstymą, bei apginkluoti kitus soc. mokslus metodu ir teorija. Veberio koncepcija: laisvė nuo vertybinių samprotavimų. Vilfredo Pareto loginė instrumentinė soc. tyrimų sistema padėjo griauti metafizinius ir spekuliacinius samprotavimus apie žmonių veiklą. Jis suformulavo pirmuosius soc. tyrimų metodus. 20a pradžioje susiformavo sociologija, kaip mokslas apie visuomenę, teikiantis tyrimo instrumentus ir metodiką. Ši sociologijos kryptis skiriasi nuo kitos – politines sociologijos, nagrinėjančios visuomenės dėsnius, politologijos, istorijos priemonėmis. 3 pag. mikrosociologinės teorijos 1. Struktūrinis funkcionalizmas: T. Parsons grindė soc. tvarkos idėją. Sistemos turi 4 problemas: a) adaptacija; b) prioritetai; c) integracija; d) vertybinis standartas (etikos kodeksas). Visuomenė evoliucionuoja į produktyvią struktūrą.2. Socialinės kaitos teorija. R. Merton įvedė funkcijos ir disfunkcijos sąvokas bei kaitos idėją. Kaitos priežastys: a) natūralioji atranka; b) gyventojai; c) asmenybės; d) technologijos; e) ekonomika ir ideologija. Sistemos nukrypsta nuo įprasto normatyvinio modelio, o tai iššaukia normų sistemos pokytį. 3. Socialinio konflikto teorija. R. Mills kaltino per dideliu dėmesiu komfortui beribiu optimizmu. Soc. konfliktai, kuriuos lemia tikslų nesuderinamumas, budingi bet kuriai visuomenei. 5 pagrindinės mikrosociologinės teorijos1. socialinių mainų teorija. G. Homans pirmenybę teikia ne sistemai, o žmogui. (“atgal pas žmogų”) psichinio viršenybė prieš socialinio. Žmonių pasirinkimo laisvę lemia jų dvasinė būsena. Žmonėms būtini apdovanojimai. 2. Simbolinis interakcionizmas. G. Mead akcentavo kalbos vaidmenį formuojant sąmonę ir visuomenę. Kalba diktuoja žaidimo taisykles. Žmonės orientuojasi į kalbos ir kitų simbolių reikšmes. Sąmonę valdo simbolių srautai. Elgesį lemia savi kontrolės simbolių sugretinimas su išorine simbolika. 3. Fenomenologinė sociologija: A. Schutz suformavo intersubjektyvizmo problemą: kaip suprantame save ir pasaulį. Žmogus ieško efektyvių receptų. Kasdieninis – pasaulis pagrindinė tyrimų “baigtinė reikšmių” sritis, iš kurios sociologija sudaro “antros eilės konstrukcijas” – teorijas . 4. Žinojimo sociologija: P. Berger teigė, kad vidinis nestabilumas reikalauja sukurti stabilią aplinką. Būtina formuoti kasdieninėje aplinkoje įteisintą ir efektyvią reikšmių bei modelių sistemą, kurią žmonės vadina “žinojimu”. 5. Socialinių įtampų laukų teorija: R. Grigas. Pagrindinis sociologijos uždavinys išskirt pagrindinius visuomenės įtampos laukus ir juose pagrįsti optimalius sprendimus.Pagrindiniai sociologinio tyrimo metodai
1. Stebėjimas – tai seniausias ir sudėtingiausias socialinio tyrimo metodas. Nagrinėjant problemą šiuo metodu sunku atsiriboti nuo šalutinių, su problema nesusijusių, poveikių.Metodo privalumai:• Tyrėjas turi galimybę akivaizdžiai pats dalyvaudamas procese kaupti medžiagą.• Stebėjimo eigą galima koreguoti tiek objekto, tiek duomenų rinkimo atveju.Trūkumai:• Stebėtojo dalyvavimas iškreipia natūralų procesą, dažnai jį sugadina.• Stebėjimu labai sunku fiksuoti duomenis.• Sunku išvengti tyrėjo subjektyvumo jau vien dėl to, kad formuluodamas problemą tyrėjas prisiima ir asmeninę nuostatą.2. Apklausa. Šiuo metu tai populiariausias tyrimo metodas. Mokslo darbuose – populiariausia anketinė apklausa, o žiniasklaidoje – interviu, apklausa telefonu, televizijoje, internetu, el. paštu ir pan.
Privalumai:• Lengvai, greitai ir pigiai galima surinkti daug statistinių duomenų.• Statistiniai duomenys lengvai ir efektyviai apdorojami Excel, SPSS ir kt. kompiuterinėmis programomis.Trūkumai:• Paviršutiniškumas. Anketos pildomos ir interviu duodami labai skubotai, dažnai neįsigilinus į esmę, be to, išreiškia tik asmeninę respondento nuostatą.• Subjektyvumas. Minios balsas ne visada – tiesos balsas.3. Eksperimentas. Tyrimo pradžioje pasirenkamos 2 identiškos tiriamųjų grupės, panašios pagal pagrindinius tyrimo parametrus.Kontrolinė – Eksperimentinė K – E
Kontrolinėje grupėje procesas tęsiamas natūraliai, o eksperimentinėje – atliekama intervencija.Tam tikrais etapais fiksuojami rezultatai abiejuose grupėse, analizuojami pokyčiai bei rezultatų skirtumai grupėse.
K < E
Kn << En
Eksperimentas yra efektyvus jei po n etapų skirtumai tarp grupių rezultatų yra dideli. Moksline prasme nesvarbu ar intervencija davė pozityvius, ar negatyvius rezultatus. Svarbu, kad įvyko pokyčiai ir atsirado skirtumai.Privalumai:• Įgalina tiksliai matuoti pokyčius.• Turi galimybę keisti intervencijos priemones.Trūkumai:• Atima labai daug laiko.• Reikalauja labai daug sąnaudų.• Jis atliekamas nedidelėse grupėse, sunku apimti dideles žmonių grupes.• Dažnai eksperimentas atliekamas vienoje grupėje, be kontrolinės grupės, tuomet fiksuojami pokyčiai laiko atžvilgiu. Tačiau pavojus, kad tuomet pokyčius įtakoja ne intervencija, o kiti veiksniai.
4. Dokumentų analizė. Šis metodas ypač taikomas ekonominiuose tyrimuose, kai vadovaujamasi Statistikos departamento, įvairių žinybų bei tarnybų duomenimis. Dokumentu laikytina kiekviena rašytinė informacija.Privalumai:• Objektyvumas.• Santykinai lengvas prieinamumas.Trūkumai:• Interpretacijos problema. Daugelis tyrėjų pažeria daug statistikos, tačiau menkai ją analizuoja.5. Ekspertų metodas. Ekspertais laikomi kompetetingi atitinkamos srities specialistai profesionalai, turintys toje srityje didelę patirtį ir daug medžiagos.6. Atvejo studija. Nagrinėjamas konkretus atvejis. Ieškoma sprendimų tinkamų ir kitiems tokio tipo atvejams. Galutinai apibendrinama į teoriją, tinkamą visiems tokio tipo atvejams.7. Grounded theory (Žemiškoji teorija). Susideda iš tokių etapų: Empirinių duomenų rinkimas – Empirinių duomenų analizė – Antrinė duomenų analizė – Nuosavos teorijos kūrimas – Svetimų teorijų analizė – Apibendrinta teorija.
Tyrimas prasideda empirinių duomenų rinkimu, toliau atliekama empirinių duomenų analizė, o tada grįžtama ieškoti daugiau duomenų ir šis procesas kartojamas n kartų. Po to formuluojama nuosava teorija iš surinktų duomenų. Vėliau analizuojamos kitos teorijos. Galiausiai apibendrinus „savo” ir kitų teorijas, gaunama apibendrinta teorija.Tyrimo ataskaita. Tyrimo problema, aktualumas, tema
Tyrimai yra skirstomi į:1. Mokslinius.2. Taikomuosius.
Mokslinio tyrimo atskaita ataskaita formuluojama straipsniu, žodiniu pranešimu (konferencija) ar monografija (paties parašytas kūrinys). Jiems keliami specifiniai reikalavimai, tačiau galioja ir bendri: turi būti akcentuojama tyrimo problema, tikslas, metodai, teoriniai pagrindai, tyrimo rezultatų analizė, išvados, siūlymai, literatūros sąrašas, santrauka lietuvių kalba teksto pradžioje ir užsienio kalba – pabaigoje.Taikomo pobūdžio tyrimui ataskaitos formą diktuoja užsakovas. Čia pateikiama pilna taikomojo tyrimo atskaitos sistema. Atskiras taikomojo tyrimo ataskaitos atvejis – studentų kvalifikaciniai darbai: modulinis darbas (literatūros sąrašo atsiskaitymo darbas), kursinis darbas, bakalauro darbas, magistro darbas, daktaro disertacija.
Tradicinė taikomojo tyrimo ataskaita pasižymi tokia struktūra:1. Titulinis lapas (1 lapas).2. Padėka (nebūtinai).3. Santrauka. Joje trumpai iki 0,5 psl., tačiau išsamiai pristatomi pagrindiniai tyrimo rezultatai. Santrauka skirta trumpam susipažinimui tyrimo esme. Apatinėje lapo dalyje santrauka kartojama anglų k. (2 lapas).4. Turinys (3 lapas).
Įvadas (4 lapas)1. Teoriniai tyrimo pagrindai1.1…
Problema (gr. Problema – užduotis):1. Uždavinys, iškylantis žmonių tikslingoje veikloje ir reikalaujantis teorinio arba praktinio sprendimo.2. Sudėtingas, sunkiai išsprendžiamas klausimas.Mokslinė problema – tai teorinis klausimas, į kurį mokslas dar nėra atsakęs.Kiekvieną klausimą sudaro 2 elementai: tai, kas žinoma, ir tai, kas reikalauja išsiaiškinimo.Skiriami 2 probleminės situacijos aspektai: gnoseologinis ir dalykinis.Poreikį spręsti problemą teikia „socialinis užsakymas”.Mokslinės problemos sudėtingumo laipsnis priklauso:• Nuo socialinių objektų.• Nuo visuomenės poreikio spręsti prieštaravimus brandos lygio.• Nuo mokslinių ir praktinių žinių būklės.
Problemos formulavimo sąlygos:1. Ankstesnių problemos sprendimų kritinė analizė.2. Problemos pagrindinių parametrų išskyrimas. Problema gali būti sudėtinė, sudaryta iš kelių problemų, siejamų loginiais ryšiais: konjunkcijos, disjunkcijos, neigimo, implikacijos, ekvivalencijos.3. Galimų problemos sprendimų analizė.Dažniausios tyrimo problemų formulavimo klaidos:1. Mokslinė problema neformuluojama, t. y. neakcentuojamas klausimas, į kurį turi atsakyti atsakymas.2. Formuluojama pernelyg bendra problema.3. Tyrimo problema neaktuali.4. Problema parenkama ne pagal tyrėjo galimybes. Tyrimo aktualumasBendriausias aktualumo bruožas – mokslinių idėjų, praktinių rekomendacijų paklausos ir pasiūlos, kurią šiuo metu teikia mokslas, neatitikimo laipsnis.Kiti veiksniai:1. Visuomenės poreikiai. Tai labai įtikinamas pagrindimas.2. Praktinis svarbumas. Tai reikalingas, tačiau nepakankamai svarbus argumentavimas. Vien praktinės svarbos akcentavimas gali atvesti prie organizacinių praktinių reikalų tvarkymo, gali tapti sudėtinga suderinti mokslinę ir taikomąją veiklą.3. Nepakankamas mokslinis įdirbis. Šiuo atveju tyrimo autorius rodo „baltą dėmę” mokslo žemėlapyje, įtikina, kad pasirinkta tema moksliniu lygiu toli gražu nepakankamai ištirta.4. Savalaikiškumas. Būtina pagrįsti, kad problemos mokslinis sprendimas būtinas kaip tik šiuo metu.5. Socialinis ir ekonominis efektas. Socialinis efektyvumas rodo teigiamus pokyčius pritaikius tyrimo rezultatus praktikoje. Ekonominis efektyvumas reiškia tyrimo rezultatų naudą lyginant su jo organizavimo išlaidomis.
Tema nusako pagrindinę idėją. Rekomendacijos temos formulavimui:1. Temos pavadinimas turi būti tikslus. Tema apibrėžia tam tikrą prasminį tūrį.2. Lakoniškumas. Pavadinimas neturėtų viršyti 10 žodžių. Esminės kategorijos.3. Objektyvūs pasirinkimo motyvai. Temos realizavimo galimybės: materialios sąlygos, institucinės bei organizacinės aplinkybės, literatūra, temos išnagrinėjimo lygis, autoriaus profesinis pasirengimas.
5. Tyrimo objektas ir dalykas.Tyrimo tikslas, tyrimo uždaviniai, mokslinė hipotezė.Tyrimo objektas. Objektas – reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku. Tyrimo objektu gali būti visa tai, kas turi socialinį prieštaravimą.1. Sąlygos objekto tyrimui:
a) Tikrovės objektyvumas. socialiniai reiškiniai yra objektyvūs. Objektyvumas yra reliatyvumas. Gamtos moksluose yra mokslinio prietaiso, o socialiniuose – dokumento problema. b)Tiriamų objektų kartotinumas. Tai sudaro galimybę nustatyti reiškinio dėsningumus, savybes, bendras daugeliui daiktų ar įvykiųc)Tiriamojo objekto determinuotumas. Pagrindinis dėmesys skiriamas priežastiniams ryšiams. Sinergetinės, save reguliuojančios sistemos. Sinergetika – mokslas tiriantis sudėtingų sistemų savaiminio susitvarkymo procesus. Sinergetinis – sąveikaujantis, kartu veikiantis, veikiantis tą pačia kryptimi, sustiprinantis vienas kitą. Tikimybinis mąstymas. Tikimybinis determinizamas. Asociacijos. Teologiniai ryšiai. Uždavinys: iš nepatikimų detalių kurti patikimas sistemas.2. Socialinių objektų erdvėMokslas nagrinėja idealizuotus objektus. Holistinis socialinio proceso vaizdinys. Mokslo diferenciacija ir integracijaSocialinių objektų ištakosAsmenybė – visuomenė – lygmuo. Liberalas – autokratas – vadyba. Pavienis asmuo – didelė grupė – asmenys.Asmuo – žmogus kaip atskiras individasIndividas – visuomenės moksluose – žmogus, asmuoIndividualybė – asmens psichinių savybių visumaVisuomenė – istoriškai susidarius visuma žmonių, kuriuos jungia bendri santykiaiŽmonija – žmonių visumaAsmenybė – asmens savitumas, reikšmingų pastovių jo savybių sistema. Asmenybei būdinga: A) Aktyvumas – pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau nei to reikalauja situacija B) Kryptingumas – pastovi vyraujančių interesų, polinkių, įsitikinimų sistema C) Prasmingumas – tikslingas, pagrįstas santykis su veiklos objektu D) Sąmoningumas – sugebėjimas kritiškai vertinti reiškiniusSistemos yra hierarchinės, t.y. funkcionuoja įvairiais lygmenimis. Vertikalioje objektų erdvės ašyje skiriami du lygmenys: 1) Asmenybės lygmuo 2) Visuomenės lygmuo1)Asmenybės lygmenyje skiriami tokie daliniai lygmenys: a) institucinis, institucijos veiklos sistema. Tyrimo objektais yra institucinės bendruomenės ir tokių bendruomeniu sąveikos aspektai. b) intrapersonalinis, t.y. socialinė sąveika kaip tarpasmeninė ir grupės narių tarpusavio sąveika. c) intrapersonalinis, t.y. asmens intervencija, nukreipta į patį save, savo dvasinį pasaulį bei jo psichinius procesus.2) Visuomenės lygmenyje skiriami daliniai lygmenys: a) socialinis, socialinių institucijų teritorinė sistema. Socialinės intervencijos rezultatyvumo kriterijus yra teritorinės bendruomenės socialinių poreikių tenkinimas b) Societarinis, reiškinys nagrinėjamas kaip socialinė sistema šalies mastu. Socialinės intervencijos rezultatyvumas nustatomas pagal oficialius statistinius duomenis, sociologinių tyrimų išvadas, politinius sprendimus.3. Objektų lygmenysRezultatų lygmuo: pasiekimai, žinios, įgūdžiai, gebėjimai, elgsena, motyvacija.Veiklos lygmuo: sudaryti, pertvarkyti veiklos mechanizmai, veiklos priemonės ir būdai, veiklos kokybė, tinkamumas.Prielaidų lygmuo: socialinė aplinka, poreikiai, sąlygos. Socialiniai reiškiniai ir procesai sudaro socialinių mokslo tyrimo objektų branduolį. Jį supa objektų periferija: problemos, susijusios su kitų mokslo sričių problemomis, sprendžiamos kartu su kitais mokslais.Tyrimo dalykas – tokios teoriniu ir praktiniu aspektu reikšmingos objekto savybės bei ypatumai, kurie betarpiškai tyrime nagrinėjami. Objektas – tai, kas talpina socialinę problemą; dalykas – tos objekto savybės, kurios aiškiausiai atspindi problemą.Tyrimo tikslas. Tyrimo uždaviniai Tyrimo tikslas orientuoja į galutinį tyrimo rezultatą, o uždaviniai formuoja procedūras, kurias reikė atlikti tyrimo eigoje tam, kad įgyvendinti tikslą. Mokslinė hipotezėHipotezė – neįrodyta, reikalinga patikrinimo teorija. Tai mokslinė prielaida, preliminari teorija, pagrįsta idėja, nepakankamai patvirtintas teiginys, pretenduojantis į mokslines žinias, pagrindinė tyrimo idėja. Rekomendacijos hipotezių formulavimuiIškelti kiek daugiau tarpusavy susietų hipotezių;Kiekvienai hipotezei siekti nurodyti kuo daugiau jos empirinių indikatorių, kuriais galima patikrinti hipotezę.Hipotezių tipaiPagal prielaidų bendrumo lygį hipotezes skirstomos į hipotezes – priežastis ir hipotezes – pasekmes.Pagal loginę struktūrą galima skirti indukcines hipotezes ir dedukcines hipotezesPagal ištyrimo ir pagrįstumo lygį skiriamos pirminės ir antrinės hipotezės. Pagal kryptingumą hipotezės yra trijų tipų: kryptingos hipotezės, nekryptingos hipotezės, nulinės hipotezės.6. Tyrimų bazė: metodologija, metodika, strategija. Teoriniai tyrimo pagrindaiAprašant tyrimų bazę, atsakoma į klausimą, kaip atliktas tyrimas. 3 tyrimų bazės dalys:Metodologija, metodika strategija.Metodologija Apibūdinama tyrimo konceptualioji esmė – bazinės teorijos, koncepcijos, parodoma, kaip jomis grindžiamas tyrimas. Pagrindžiama tyrimo loginė struktūra, uždavinių sprendimo seka.MetodikaJą sudaro 3 skyriai: Tiriamieji, instrumentarijus, metodaiTiriamiejiBūtina nurodyti imties tūrį, jo loginį pagrįstumą, populiaciją bei tiriamųjų parinkimo būdus, nusakyti tiriamųjų požymius, susijusius su tyrimo kintamaisiais: socialinės, demografinės, psichologinės tiriamųjų charakteristikos. Esminis reikalavimas – imties reprezentatyvumas.InstrumentarijusJei naudojami standartiniai duomenų rinkimo instrumentai, pakanka nurodyti jų markę. Jei instrumentas buvo specialiai sukonstruotas tyrimui, reikia trumpai jį apibūdinti.Pagrindiniai reikalavimai instrumentams: Patikimumas. Pvz., apklausos rezultatų statistinis patikimumas prasideda nuo 300 respondentų. Validumas – gebėjimas matuoti tiriamo reiškinio esmę. Pvz., galima abejoti anketos validumu, jei jos klausimai nekonkretūs, neesminiai, nepilnai išgauna tikslius atsakymus.MetodaiPateikiami tyrimo duomenų rinkimo ir analizės metodai. Standartinius metodus pakanka išvardinti, specifinius arba šiam tyrimui sukonstruotus metodus tenka apibūdinti detaliai. Galima skirti dvi metodų grupes: medžiagos rinkimo ir duomenų apdorojimo metodus. Metodų pasirinkimą lemia tyrimo tikslas ir turinys. Nuo to, ką studijuoja tyrėjas, ko jis siekia, priklauso ir kaip tai reikia padaryti.StrategijaSmulkiai chronologine tvarka aprašoma, kaip vyko tyrimas. Išskiriamos atskiros procedūros: parengiamieji veiksmai tyrimui, instrumentų parinkimas arba rengimas, tiriamųjų parinkimas jų instruktavimas, pagrindinė tyrimo eiga, matavimai, duomenų kaupimo mechanizmai, pirminė, antrinė duomenų analizė, rezultatų interpretavimas, apibendrinimai.Teoriniai tyrimo pagrindaiTeorijos analizė – tai neatsiejama mokslinio darbo dalis, besitęsianti per visą tyrimo procesą. Literatūros šaltinių analizė yra pagalbinė taikomojo tyrimo priemonė.Ruošiantis tyrimui teorijos analizė padeda formuluoti temą, tyrimo metodus, susipažinti su pirmtakų darbais, planuoti tyrimo eigą. Prasidėjus tyrimams, teorijos studijavimas įgalina: sužinoti apie naujausius tiriamos srities specialistų darbus, prireikus koreguoti tyrimo eigą, rasti savo tyrimų faktus patvirtinančią arba prieštaraujančią jiems medžiagą, rasti tyrime gautų rezultatų paaiškinimą.Teorijos šaltinių studijavimui gresiantys pavojai:1) Rašymas tampa savitiksliu, mechaniniu žinių kaupimu, „naudingos yra ne tos žinios , kurios kaupiasi kaip riebalai, bet tos, kurios gali būti perdirbtos į proto raumenis“ 2) Iš nagrinėjamų šaltinių nesudaromas bendras vaizdas, padedantis pažinti šiuolaikinę tiriamo klausimo teorinę koncepciją.3) Nesistemingas rašymas: stinga pagrindinės idėjos, praleidžiami svarbūs, fundamentalūs darbai, per daug dėmesio skiriama antraeiliams dalykams4) Nekritiškas požiūris į perskaitytą medžiagą, nemokama įvertinti autorių privalumų ir trūkumų.Skaitomą publikaciją verta konspektuoti:1) Tai padeda nuodugniau ir visapusiškiau suprasti medžiagą2) Perskaityta medžiaga geriau įsisąmoninama ir įsimenama3) Ugdo gebėjimą lakoniškai ir tiksliai reikšti mintis4) Padeda kaupti medžiagą, kuri gali tapti darbo žinynu5) Rašant atsiranda įdomių sąsajų su skaitytojo mintimis, idėjų būsimam tyrimui, nuosavų interpretacijų, analogijų.Teorijos pateikimo formos:1) Citavimas. Vertingas paryškinant, pastiprinant autoritetingą nuomone paties tyrėjo mintis, apibūdinant sąvokas ir panašiai. Tai lengviausia skaitytojui forma, nes nereikalauja didelio mąstymo nei analizės: pakanka taikliai pritaikyti. Tačiau ji neekonomiška laiko bei teksto apimties atžvilgiu, o pastaruoju metu jaučiant autoritetų nuomonės reikšmingumo mažėjimo tendencija, tampa ir neįtikinama.2) Planas: Tai lakoniškas pagrindinių publikacijos klausimų nagrinėjimas ir išdėstymas. Jis padeda išskirti ir trumpai išdėstyti pagrindines autorių mintis.3) Tezės: Jos išsamiau nei planas perteikia publikacijos turinį, išnagrinėja esminius aspektus, pagrindžia autorių teiginius. Tezėse turi atsispindėti išvados, pagrindiniai teiginiai.4) Konspektai: Jie gali būti 4 rūšių: a) Paprastas konspektas – nuoseklus, trumpas turinio išdėstymas. b) Išplėstinis konspektas – tirinio išdėstymas aprašant faktus, pateikiant jų argumentaciją, įrodymus, analizę, išvadas, suskirstant tekstą į struktūrines dalis. Į jį įeina citatos, planas, tezės, lentelės, paveikslai. c) Suvestinis konspektas – išdėsto bendrą kelių duplikacijų esmę. d) Teminis konspektas – apibendrina visas atskiro klausimo publikacijas.Šaltinių nurodymaiKiekvienam naudotam teiginiui ar duomeniui būtina čia pat nurodyti šaltinį. Tam yra 2 būdai: a) Nuoroda Pvz. [5, 137, 12, 49, 26, 251] Čia pateiktos trys nuorodos; 5 – publikacijos Nr. Sąraše, 137 – puslapio Nr. b) Išnaša – šaltinio bibliografinis aprašas po brūkšnio puslapio apačioje su nurodytu šaltinio puslapio Nr.: taupo skaitytojo laiką, tačiau nepatogu, kai daug šaltinių.Teorinė dalis rašoma ne referatyviai ne chronologiškai, bet problemiškai, t.y. pilnaiišnagrinėjus vieną klausimą pereinama prie kito ir t.t. Rašant būtinai atliekama analizė.Analizė – tai autorių darbų aiškinimas atskiromis sudėtinėmis dalimis pagal pasirinktą tematiką, pagrindinių teiginių akcentavimas. Analizę sudaro 3 pagrindinės dalys:1) Nagrinėjimas. Tai ne tik pastebėjimas, ką teigia autoriai, bet ir ryšių tarp atskirų idėjų ar teiginių atskleidimas, susiejimas su būsimo darbo idėjomis. Būtina pademonstruoti įvairių tekstų ir šaltinių įtaką planuojamam tyrimui, išnagrinėti įvairias autorių koncepcijas ir palyginti jas, suklasifikuojant.2) Apibendrinimas: Tai pagrindinė analizės dalis, skirta pateikti autorių mintis kaip vientisą loginę struktūrą ir pritaikyti ją tyrimui.3) Vertinimas: Tai autorių pateiktų literatūroje idėjų ir rezultatų kritinis įvertinimas, mokslininko nuomonė apie jų reikšmingumą problemos sprendimo plėtotei, apie jų aktualumą tyrėjui.Pagrindinių sąvokų tikslinimas ir analizėPagrindinių tyrimo sąvokų apibrėžimui verta skirti pirmąjį teorinės dalies paragrafą. Sąvokų empirinių reikšmių paieška vadinama empirine intervencija, o šių sąvokų nustatymą per atitinkamus empirinius požymius, laikantis šių požymių matavimo taisyklių – operaciniu apibrėžimu. Sąvoka apibrėžiama žodynu reikšmėmis, klasikinėmis teorijomis. Ji tikslinama interpretuojant tyrimo empiriniais rodikliais. Galutinai sukuriama sąvokos esminių charakteristikų sistema.KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ ANALIZĖ: Kiekybinės analizės esmė yra bandymas suvesti sąvokas į skaičius, kvantifikuoti jas, matuoti ir paskui, naudojant statistinės analizės procedūras, analizuoti. Vieno kintamojo analizė. Ši analizė naudojama aprašymui, nes ji apima tik viena kintamąjį. Turint aukštesnio lygio kintamuosius, galima atlikti ir sudėtingesnę analizę. Dviejų kintamųjų analizė. Du kintamieji A ir B gali būti labai įvairiai susiję tarpusavyje: jie gali būti vienas kito priežastimi, veikti vienas kitą tuo pat metu arba kartu būti veikiami 3-io kintamojo, pvz.: soc. statusas- balsavimas. Tai yra klasikinis vienpusio ryšio pavyzdys. Kitas atvejis yra kur kas sudėtingesnis, nustatant priežastingumo kryptį, pvz.: skaitomas laikraštis – partijos palaikymas. Šiuo atvėju negalima griežtai nustatyti ryšio krypties, t.y. visiškai neaišku, kas kam daro įtaką.
Nežinomas veiksnys – partijos lipdukas ant automobilio, -finansinė parama partijai, tai trečias atvejis: du kintamuosius tarpusavyje sieja trečiasis, spėjamas veiksnys, veikiantis abu minėtuosius. Keleto kintamųjų analizė. Turint keletą kintamųjų, priežastinių ryšių modeliai gali būti dar sudėtingesni,pvz.: tam tikra dviejų kintamųjų kombinacija nulemia trečiojo kintamojo reikšmę:Socialiniai procesai yra labai kompleksiški. Dauguma ryšių yra nusakomi tikimybiškai. Taigi kuo daugiau kintamųjų mes įvedame į modelį, tuo tiksliau tuos ryšius galime aprašyti.
Dar sudėtingesnis atvejis yra, kai keletas kintamųjų įtaką daro keletas kitų kintamųjų.
Dar sudėtingesnis atvejis, yra keleto kintamųjų ryšys su kitais keletu kintamųjų, kai nėra aiški ryšio kryptis. Atskiras dėsnių tipas yra dėsniai, susiję su laiku arba kitaip tariant, dėsniai, kuriuose svarbus kintamasis yra laikas.
Kiekybiniuose tyrimuose labai dažnai yra neaišku, ką iš tiesų mes matuojame, kas slypi už atsakymų variantų frazių. Tai reiškia, kad gauti rezultatai yra daugiau ar mažiau nepatikimi, kartu ir beverčiai. Kiekybiniai tyrimai turi būti atliekami labai kruopščiai, kad būtų galima pasitikėti jų rezultatais, šiuose tyrimuose yra labai daug svarbių dalykų, kuriuos reikia labai griežtai kontroliuoti, jei norime turėti korektiškus rezultatus. Kokybiniai metodai. Skiriame į 2 grupes: a) stebėjimą; b) gilius interviu (individualius ir grupinius). Stebėjimas dažniausiai yra atliekamas, kai tyrimo dalykas yra elgesys. Tuo tarpu gilūs interviu naudojami nuostatoms, motyvacijoms, asociacijoms tirti. Kokybinių ir kiekybinių tyrimų pagr. skirtumas gaunamų duomenų pobūdis. Kiekybiniuose gaunami skaičiai, procentai ir pan., tai kokybiniuose – tekstas, kuris yra analizuojamas, forma. Kokybiniai tyrimai dažniausiai nėra reprezentatyvūs griežtąja prasme, bet pateikia kur kas gilesnę informaciją nei kiek. tyrimai. Kokybiniai tyrimai dažnai naudojami rezultatams įprasminti prieš arba po kiekybinių tyrimų. Kartais kokybinis tyrimas yra atliekamas po kiekybinio tyrimo, siekiant įprasminti respondentų atsakymus. Kokybiniuose tyrimuose dažnai kyla problemų dėl tyrimo reprezentatyvumo ir rezultatų apibendrinimo, nes tokiuose tyrimuose paprastai dalyvauja nedidelis skaičius respondentų, todėl negalime teigti, kad duomenys yra reprezentatyvūs visai visumai.
TYRIMO ETIKA: Soc. tyrimai dažniausiai yra susiję su vienokio ar kitokio pobūdžio informacija apie žmones rinkimu, labai svarbi problema tyrimuose yra etika, svarbu atliekant tyrimą nepažeisti etikos principų. Šiam tikslui yra leidžiami spec. tyrimo kodeksai, vienas toks kodeksas yra priimtas bene didžiausios socialinių tyrimų profesinės organizacijos ESOMAR (European Society for Opinion and Marketing Research). Šiame kodekse išskiriamos keletas sričių kurias jis siekia reguliuoti: a)respondentu teisės: dalyvavimas yra savanoriškas; anonimiškumas; tyrėjas privalo užtikrinti, kad respondentui tyrimu nebus pakenkta. b)profesinės tyrėjų pareigos: negalima sieti tyrimo veiklos su kita netyrimine veikla ( reklama, marketingu); tyrėjai yra atsakingi už turimų duomenų saugumą; tyrėjas turi siekti, kad tyrimo duomenys nebūtų neteisingai interpretuojami; c)tyrėjų ir klientų santykiai: klientas neturi teisės žinoti respondentų vardų ir adresų; tyrėjas turi suteikti teisę klientui tikrinti tyrimo atlikimo kokybę; bet kokia duomenų interpretacija, kurių nėra tyrimo ataskaitoje, yra kliento atsakomybė.