Mokinių mokymosi motyvacijos silpnėjimo priežastys

IVADAS
1. MOKYMOSI APLINKA, MOTYVACIJA...................4
1.1 Bendroji apžvalga ir pagrindiniai principai....................4
1.2 Motyvacija..............................4
1.3 Motyvaciją veikiantys veiksniai.........................6
2. KODĖL VAIKAMS BŪNA NEMALONU IR SUNKU MOKYTIS..........8
2.1 Blogo mokymosi priežastys..........................9
2.2 Mokymosi sunkumai ir negalės........................9
3. MOKYKLOS NELANKYMO IR MOKYMOSI MOTYVACIJOS SILPNĖJIMO SOCIOKULTŪRINĖS PRIEŽASTYS.......................10
4. KELETAS ELGESIO TRŪKUMŲ. KAIP JUOS ĮVEIKTI?............13
5. KAI KURIE ASMENYBĖS GYVENIMO SUNKUMAI IR JŲ BRUOŽAI......14
6. KAIP PADĖTI VAIKUI...........................15
7. KONKREČIŲ BLOGYBIŲ ELIMINAVIMO PLANAS.............17
8. MOKYKLOS NELANKYMO PAVYZDŽIAI..................181. MOKYMOSI APLINKA, MOTYVACIJA
1.1 Bendroji apžvalga ir pagrindiniai principai
Produktyviai mokymosi aplinkai būdinga: 1) toks bendrasis klimatas, kai mokiniai pasitiki savimi, bendraamžiais ir klase kaip grupe; 2) struktūros ir procesai, kai patenkinami mokinių poreikiai, o mokiniai stengiasi ryžtingai atlikti akkademines užduotis bei bendradarbiauja su mokytojais ir kitais mokiniais; 3) aplinka, kurioje mokiniai įgyja būtinų bendravimo įgūdžių, kad galėtų įvykdyti akademinius ir grupinius reikalavimus klasėje.

Kaip klasės aplinka veikia motyvaciją, kokia mokytojų elgesio įtaka grupės gyvenimui, kaip mokiniai patys gali veikti vieni kitus ir savo mokytojus. Bendroji išvada tokia, kad mokiniams mokytis palankesnė esti tokia aplinka, kuriai būdinga tarpusavio pagarba, aukšti reikalavimai ir atidumo nuostata. Santrock tyrimas: mokiniai buvo suskirstyti į kelias grupes, su kuriomis buvo elgiamasi nevienodai. Vieniems jau pakeliui į klasę buvo paasakojamos linksmos istorijos, mokytojas buvo linksmas, klasė išpuošta linksmais paveikslėliais. Kitiems viskas buvo liūdna. Klasėse vaikams buvo duodamas darbas, kurio metu juos kartkartėmis pertraukdavo ir prašydavo sugalvoti ką nors linksmo ar liūdno. „ Linksmoje” klasėje mokiniai daug ilgiau domėjosi užduotimi, negu „

liūdnoje” klasėje. Šis rezultatas rodo, kad mokinio atkaklumas atliekant užduotis rodo ne vien vaiko savikontrolę ir susidomėjimą, kad tam gali turėti įtakos aplinka ir tie jos aspektai, kuriuos kontroliuoja mokytojas – patalpos apstatymas, puošimas ir džiugi nuotaika.1.2 Motyvacija
Tai veiksmų, elgesio skatinimas, žadinimas, vykstantis žmogaus psichikoje. Motyvacija paaiškina, kas elgesį gali pastiprinti, orientuoti į tikslą ir, kodėl atitinkamai laiko yra skiriama vienai ar kitai užduočiai. Motyvacija yra priežastiniais ryšiais susieta su mokslo rezultatais – ji yr air priemonė siekti mokslo pažangumo, ir kartu galutinis mokymo proceso rezultatas.
Atlikti tyrimai parodė jog glaudus ryšys yra tarp užduočiai atlikti skiriamo laiko kiekio ir šią užduotį liečiančios motyvacijos ( jei užduotis neįdomi, laiko tam skiriama mažiau). O mokymosi laikas priklauso nuo motyvo stiprumo. Jei norime, kad elgesys (mokymasis) būtų daažnesnis, truktų ilgiau, turime jį pastiprinti, o tam reikia rasti tokį paskatinimą, kuris yra aktualus vaikui ( būrelis, Tv, žaidimai lauke). Žodis yra didelis pastiprinimas, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno individualios patirties (jei pasakei, kad rytoj eisim į mišką, jei susitvarkysite kambarius, turite būtinai ištęsėti pažadą).

Emocinė motyvacija
Seniailaikomasi nuomonės, kad emocijos išjudina organizmą, o motyvai – veiksmus. Mokykloje išugdomos baimės ir nerimo emocijos. Kai kurie vaikai eidami į mokyklą jaučia nuolatinį nerimą. Ilgainiui šios emocijos gali išstumti mokymosį motyvus. Net ir stropus mokinys, gaunantis dvejetuką, pe

er menkai įvertintas, baramas, gali pasidaryti agresyvus. Agresyvus vaikas gali tapti ne tik dėl išorinių jėgų, bet ir dėl vidinių išgyvenimų ( dėl savo bejėgiškumo įveikti sunkumus). Didelę įtaką motyvacijai turi nusiteikimas. Jo veikiamas mokinys gali ištisus mėnesius įnirtingai taisyti savo mokymosi trūkumus. Asmenybės veiklą taip pat lemia charakteris bgei valia. J. Jovaiša teigia, kad valia – charakterio nugurkaulis, asmenybės šerdis: „ Yra valia – yra asmenybė, nėra valios – nėra asmenybės”. Taigi, reikia nuolat stebėti savo auklėtinius ir suteikti jiems galimybę patikėti savo jėgomis, pajusti pergalės skonį.

Vidinė motyvacija
Mokymosi motyvai visada yra susiję su svarbiausių fiziologinių ir aukštesniųjų – dvasinio augimo poreikių patenkinimu. Pagal A. Maslow poreikių hierarchijos teoriją, siekiant, kad mokinys norėtų mokytis, būtų smalsus, turėtų stiprų poreikį viską suprasti mokydamasis, reikia, kad būtų patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai, t.y., kad jis būtų sotus, saugiai jaustųsi, būtų mylimas, gerbiamas ir pats galėtų nuoširdžiai bendrauti su bendraamžiais ir kitais žmonėmis.
Savigarba atlieka svarbų vaidmenį bręstančios asmenybės motyvacijoje. Kiekvienas nori būti mylimas, nori užsitikrinti vienmečių pasitikėjimą, jaustis reikalingas. Kai šie siekimai ribojami, mokinys išgyvena silpnumą, bejėgiškumą ir nepilnavertiškumą.

Išorinė motyvacija
Lenkų psichologas K. Obuchovskis mano, kad dauguma mokinių mokosi todėl, kad „ reikia”. „ reikia išmokti pamokas, nes liepė mokytoja”, „reikia eiti į mokyklą, nes to reikalauja tėvai” ir t.t. labia maža vi

ilties, kad iš taip manačių moksleivių išaugs atsakingi, išmintingi, mylintys save ir kitus žmones.
Kita dalis vaikų lanko mokyklą tik todėl, kad bijo būti nubausti. Tai gali sukelti tik fizines ar dvasines negalias.
Psichologai mano, kad tik tolima motyvacija – ateities, gyvenimo prasmės – teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus. Tie tolimi ateities motyvai ateina į sąmonę vaikų, kurie nuolat nuo pat mažens jaučiasi lygiateisiški, vertingi. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis, ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus.

1.3 Motyvaciją veikiantys veiksniai ( pagal M. Hunter )

Susirūpinimo lygis. Jei mokiniams užduotis atrodo per lengva, jie nejaus didelio poreikio siekti ir ne itin stengsis. Per sunki užduotis sukelia stresą ir mokymuisi eikvojama nedaug energijos.
Emocinis tonas. Didesnės ar mažesnės mokinių pastangos priklauso nuo to, ar jiems maloni, ar nemaloni mokymosi aplinka ir tam tikros mokymosi aplinkybės.
Sėkmė. Tai veiksnys, galintis paveikti mokinio motyvaciją, yra sėkmės išgyvenimas, susijęs su užduoties sunkumu ir įdėtų pastangų kiekiu. Pernelyg lengvos. užduotys reikalauja nedaug pastangų ir nesukelia mokinių motyvacijos taip pat neskatina. Mūsų užduotis – surasti mokiniui tinkamą mokymosi užduoties sunkumo laipsnį.
Susidomėjimas. Susiedamas mokymosi medžiagą su mokinio interesais, mokytojas gali daug ką padaryti. Žaidimai, galvosūkiai ir kita patraukli veikla skatina mokinių motyvaciją. Mokinių susidomėjimą mokykla palaiko įvairia veikla (išvykos, vaidinimai, muzika, kviestiniai kalbėtojai) ir mokymo metodai ( paskaitos, savarankiškas da

arbas, diskusijos, mažos grupės). Tik reikia saugotis gyvumo ir naujumo sureikšminimo, nes tai ima blaškyti mokinius. Nauji interesai formuojasi, sužinant naujus dalykus, todėl mokytojai, pateikiantys tik mokinius dominančią medžiagą, neleidžia užsimegsti naujiems interesams.
Rezultatų žinojimas. Grįžtamasis ryšys turi būti kaip galima skubesnis ( testai grąžinami kitą dieną), kaip galima tikslesni ( pastabos sąsiuvinyje šalia bendrojo įvertinimo0 ir nevertinantis.
Klasės tikslas ir apdovanojimas. Bendradarbiavimo tikslo ir apdovanojimų struktūros skatina socialinę tarpusavio priklausomybę, o bendra veikla daro mokinių pastangas svarbiausiu sėkmę lemiančiu veiksniu.
Dėmesys įtakos ir priklausymo motyvacijai. Mokinių poreikiai daryti kitiems įtaką patenkinami tada, kai jie jaučia turį tam tikrą galią arba savo balsą klasės aplinkai ir mokymosi užduotims. Kaip mokytojas, norėdamas sukelti mokinių motyvaciją, gali pasinaudoti įtakos darymo poreikiu.
· Kas savaitę imkitės planuoti su mokiniais, įvertinkite, kaip praėjo ankstesnė savaitė, išsiaiškinkite, kad tai, kas jiems patiko, būtų įtraukta į kitos savaitės pamokas. Kai kurie patyrę mokytojai naudoja „ pliusų ir pageidavimų ” metodą.
· Skirkite mokiniams atlikti svarbias užduotis ( išdalinti ir surinkti knygas, prižiūrėti akvariumą, sudaryti sąrašą, nunešti žinutę).
· Skirkite laiko padėti mokiniams klasėje susiformuoti kaip grupei.
· Įdiekite bendradarbiavimo struktūras.

Taigi, tarp mokytojo elgesio, mokinio įsigilinimo ir mokymosi esama svarbių ryšių. Mokiniai reaguoja pozityviau ir ilgiau atlieka akademines užduotis tose klasėse, kurioms būdingi demokratiški, o ne autoritariški procesai.
Nagrinėjant mokymosi bei nesimokymo motyvus, galima pasakyti, kas skatina vaiką mokytis, o tai leidžia numatyti pedagoginio poveikio priemones, padedančias efektyvinti mokymo procesą. Todėl mokymosi motyvų analizė turi itin didelę reikšmę pedagogikos teorijai ir praktikai.

Mokymosi motyvų prigimties reikia ieškoti ne kokioje nors izoliuotoje psichinės veiklos srityje, bet visoje mokinio asmenybėje. Mokymosi motyvavimas neatskiriamas nuo kitų asmenybės gyvenimo ir veiklos motyvų. Todėl pirmiausia reikia kalbėti apie poreikių ir interesų vaidmenį motyvacijoje.
Didėjant reikalavimams, pedagogams kyla nauji uždaviniai: įsigilinti į moksleivio tarpusavio santykių prasmę, užčiuopti priežastis, skatinančias dalies jaunimo asocialų elgesį, rasti būdų toms priežastims įveikti ir imtis sistemingai ugdyti socialinių požiūriu vertingą elgesį. Kryptingas socialinio intelekto ugdymas įgalins valdyti mokinių elgesio motyvaciją, žadins socialinius jausmus, kurie grįžtamojo ryšio principu stiprins bręstančių asmenybių motyvacijos efektyvumą. S. Rubinšteinas pateikia tokias mokymosi motyvų grupes, kur vyrauja interesas tam tikram mokomajam dalykui:
Ų Tiesioginis interesas pačiam mokomajam dalykui. „ Man patinka muzika. Ją mokydamasis, daug sužinau apie įvairius jos stilius, kompozitorius”,- rašo mokinys.
Ų Interesas pačiai protinei veiklai, kurios reikalauja tam tikras dalykas. Mokinys sako:
„ Mėgstu matematiką. Ji priverčia susimąstyti, galvoti, spręsti”.
Ų Mokydamasis dėl darbo sėkmės ir dėl to, kad mokomasis dalykas atitinka mokinio polinkius. „ Mėgstu algebrą, nes man sekasi spręsti uždavinius.” Šiai grupei priklauso ir tie mokiniai, kurie neteko mokymosi motyvų. „ Manęs niekas nedomina, nes pradėjau blogai mokytis.”
Ų Netiesioginis interesas dalykui, kuris gali praversti ateityje. „ Man įdomi biolog.ija, nes aš ketinu būti gamtininkas.”
Ų Domėjimasis dalyku dėl puikaus dėstymo. „ Šiemet ypač susidomėjau chemija, nes ją pradėjo dėstyti naujas mokytojas ir dėsto nepaprastai įdomiai.”
Interesai neapima visos mokymosi motyvacijos. Juk didelės skatinamosios jėgos turi tokie pedagogams žinomi dalykai, kaip dėstytojo autoritetas, pažymys, mokomojo dalyko prestižas, lenktyniavimas, rizikos vengimas ir panašiai. Mokiniams ne tas pat, ar pamoką veda eilinis mokytojas, ar direktorius, ar pažymys blogas, ar geras. Matematika savaime labiau verčia mokytis negu muzikos teorijos pamokos. Siekimas neatsilikti nuo draugų, baimė neišmokti tų dalykų, kurių prireiks per rašomąjį, yra neabejotinai veiksmingi mokymosi motyvai.
S. Rozenfeldas skiria aštuonias mokymosi motyvų grupes:
I. Nesusiję su tikslu motyvai:
1. Mokymasis kaip pats sau tikslas (t.y. dėl funkcinio smagumo, dėl darbo eigos įdomumo, dėl pasitenkinimo ir pramogos, įtampos, staigmenos ir sensacijos; dėl nežinomų dalykų žavesio, dėl problemiškumo ir sprendimo džiaugsmo).
I. Susiję su tikslu motyvai:
2. Mokymasis dėl asmeninės naudos ( pirmiausia dėl pajamų arba privilegijuotos padėties visuomenėje).
3. Mokymasis dėl socialinio tapatinimo ( pirmiausia dėl socialiai artimų asmenų džiaugsmo, dėl gero pavyzdžio įtakos).
4. Mokymasis siekiant sėkmės ir vengiant nesėkmės ( dėl socialinės garbės, dėl baimės susikompromituoti).
5. Mokymasis dėl spaudimo ir prievartos ( dėl autoriteto įtakos, dėl bausmės baimės).
6. Mokymasis verčiant sąžinei ( dėl pareigingumo, dėl įsisąmonintų moralės normų – įstatymų, draudimų).
7. Mokymasis dėl praktinių gyvenimo tikslų ( dėl būsimosios profesijos, siekiant tam tikros padėties visuomenėje).
8. Mokymasis dėl visuomeninių reikalavimų ( asmeninių motyvų tapatinimas su visuomeninėmis normomis, su pasaulėžiūriniais principais ir politiniais tikslais).
Ši motyvų klasifikacija leidžia įžvelgti ne tik motyvų rūšis, arba kategorijas, kaip jas vadina G. Rozenfeldas, bet ir jų pobūdį. Klasifikavimas pagal tikslus padeda nustatyti kokybę bei reikšmingumą. Šiuo atžvilgiu motyvai apibūdina veiklumą dėl ko nors, t. y. dėl kokio nors tikslo, ir veiklumą dėl jo paties. Iš klasifikacijos taip pat matyti motyvų platumas laiko atžvilgiu. Vieni jų artimesni laiko atžvilgiu, kiti tolimesni, nukelti į tolimą ateitį. Ir pagaliau motyvų kryptingumas: vieni jų yra asmeninio pobūdžio, kiti – visuomeninio.
Dorovinis mokymosi vertingumas priklauso nuo motyvų pobūdžio, o mokymosi pažanga – nuo motyvų veiksmingumo, kuris savo ruožtu priklauso nuo asmenybės brandumo. Tiktai asmenybės dorovinių vertybių ugdymas pažadina tvirtą norą gerai mokytis. Kai paskelbiamas bendras lenktyniavimo tikslas – įvykdyti kolektyvui iškeltus uždavinius, veiklos dorovinis motyvavimas turi būti savarankiškas ir susilieti su šiuo tikslu. Apdovanojimai būtini, tačiau jie niekada neturi būti lenktyniavimo tikslu.2. KODĖL VAIKAMS BŪNA NEMALONU IR SUNKU MOKYTIS
2.1 Blogo mokymosi priežastys
· Nesiseka teisingai suprasti ar išspręsti užduotį, todėl nukenčia mokinio savigarba.
· Negeros darbo sąlygos.
· Vaikas nusivilia, jausdamasis mokytojo neįvertintas.
· Tenka nutraukti įpusėtą įdomų darbą.
· Klausinėjama to, ko nebuvo mokytasi.
· Pedagogai stengiasi išmokyti dalykų, kurie per sunkūs vaikui, neatsižvelgdami į jo gabumus ar turimas žinias.
· Mokytojas atsisako pagelbėti, kai jo prašoma.
· Klausinėja banalių, savaime suprantamų dalykų arba priešingai.
· Tenka labai skubėti, norint pasivyti kitus mokinius.
· Mokinį priskiria prie prastesniųjų grupės.
· Kai susiduria su mokytoju, kuris pats nesidomi savo dėstomu dalyku.
· Emocinės problemos ( pvz., vaikas išgyvena depresiją).
· Santykiai šeimoje ( pvz., tėvų skyrybos, šeimoje naujagimis, nesutaria su tėvais ir kita).
· Žemas intelektas ( vaikas tiesiog negabus ).
· Santykiai mokykloje ( pvz., įtempti santykiai su klasės draugais ar mokytojais).
· Mokymosi negalės ( dėl įvairių subtilių nervų sistemos funkcijų sutrikimų).
Mokymosi negalės – šiandien dar nepakankamai tėvams žinoma vaiko mokymosi sunkumų priežastis. Dėl to tėvai elgiasi su vaiku netinkamai ir laiku nesuteikia lam pagalbos. Dažniausiai mokymosi negales turintys vaikai nepelnytai vadinami “tinginiais”, “apsileidėliais”, “neatsakingais”, juos nuoplat lydi kritika ir įvairios bausmės tiek namuose, tiek mokykloje, o neigiamai veikia jų asmenybės vystymąsi, socialinį prisitaikymą.2.2 Mokymosi sunkumai ir negalės
Dažnas vaikas per pakankamai ilgą mokyklinio gyvenimo laikotarpį susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis mokykloje. Viena jų – mokymosi sunkumai, pasireiškiantys silpnu mokymusi. Daugumai tėvų labia rūpi vaikų pasiekimai moksle, tačiau ne kiekvienas pakankamai įsisąmoninęs, kad jis savo elgesiu gali padėti ar trukdyti vaikui būti sėkmingesniu ir ne tik moksle. Norėdami pagelbėti vaikui, išsiaiškinkite mokymosi sunkumų priežastis ir pagalbos jam būdus.

Mokymosi negalią turintiems vaikams būdinga:
· Išgyventi depresiją.
· Nepasitikėti savimi, žemai save vertini.
· Asocialiai elgtis.
· Dažniau išgyventi nerimą ir stresą.3. MOKYKLOS NELANKYMO IR MOKYMOSI MOTYVACIJOS SILPNĖJIMO SOCIOKULTŪRINĖS PRIEŽASTYS
Moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimo priežastys gali būti išorinės ( sąlygotos aplinkos) ir vidinės ( priklausančios nuo moksleivio savybių, vidinės būsenos).

Kiekvieno vaiko sąmonę tiesiogiai ir netiesiogiai formuoja aplinka, kuri daro įtaką ir jo motyvacinei sferai. Kultūrinės aplinkos poveikiai vaikui skirstomi į sluoksnius. Tai artimiausioji aplinka- mikroaplinka, kurią sudaro namai, mokykla, bažnyčia, kaimynai, draugai, aplinkinė vietovė, santykiai su aplinka.Kitą sluoksnį sudaro tėvų darbovietė, vietinė pramonė, ekonominė padėtis, žiniasklaida, vietos, mokyklos valdžia.

Tarp mokyklos nelankymo priežasčių dažniausiai minimas nenoras mokytis ir įvairios jo atmainos, kurias pateikiame suskirstę į tokias grupes:
· Mokymo proceso ydos. Monotonija, nuobodulys pamokose, ugdantys moksleivių pasyvumą; jo tolimesni padariniai yra nesėkmės moksle, mažinančios moksleivių savivertę, pasitikėjimą jėgomis, didinančiomis atsilikimą ir slopinančios galimybę toliau aktyviai dalyvauti mokymosi procese.

Nenori mokytis, nemato mokymosi prasmės; sunku; neįdomu; gėda dėl atsilikimo; didelės spragos, daug praleidęs. Daugumos mokyklos nelankančiųjų mokymosi rezultatai yra nepatenkinami. Tai gali būti ir jų nenoro mokytis priežastis, ir nenoro lankyti mokyklą padarinys. Tad galima teigti, kad tarp nenoro mokytis ir mokyklos nelankymo bei antramečiavimo yra glaudus ryšys.

Nepajėgia mokytis; pažada ir neištesi, „ neturi valios“, reikia atskiros mokomosios programos.
· Sąlygos namuose. Būtiniausių reikmenų- knygų, aprangos, ir pan., supratimo, psichologinės paramos stoka namuose. Neleidžia tėvai, verčia uždarbiauti; neišgali leisti į mokyklą; nėra priežiūros namuose.
· Santykiai su bendraamžiais. Bendraamžių šantažas, prievarta, prasivardžiavimas, įžeidinėjimai, nesantarvė su bendraklasiais ( kambario draugais internatinėse mokyklose) ir kitais.
· Santykiai su mokytojais. Nesutarimai su mokytojais, jų vengimas; baimė išsiaiškinti nesuprastą mokomąją medžiagą; baimė būti išbartam ar įžeistam; mokytojo paramos, dėmesio, globos, patarimų, konsultacijų stoka arba per didelė gausa, kai mokomosios medžiagos turinys neatitinka moksleivio galių; žeidžiančios mokytojų replikos, patyčios, bausmės, elgesys.
· Kitos priežastys ( liga, išvykimas, nėštumas, draugų įtaka ir pan.). Dirba ar nori įsidarbinti, norėtų eiti į jaunimo, į vakarinę mokyklą.

Minėtinos pedagoginių veiksmų grupės, mažinančios norą mokytis ( ypač silpnesnių mokinių):
· Silpnas metodinis pedagoginis meistriškumas;
· Nemokėjimas paskirstyti ugdymo turinio dirbti su skirtingo pajėgumo vaikais;
· Mokytojų polinkis rūpintis gabesniaisiais moksleiviais, mažiau dėmesio skiriant silpnesniesiems;
· Moksleivių galimybių neatitinkantis turinys;
· Laiko dvasios neatitinkantys reikalavimai.

Kalbant apie mokyklos nelankančiuosius, nuolat pamokas praleidinėjančiuosius, bėgančiuosius iš namų ir pamokų, kurie potencialiai gali nubyrėti iš mokyklos, pažymimi tokie šeimos sandaros, tėvų gyvenimo būdo, jų tarpusavio santykių momentai, kurie, susiklosčius nepalankioms situacijoms, o kartais galintys ir padėti joms kilti, gali tapti papildomais veiksniais, paskatinančiais nepilnametį mesti mokyklą. . Minėtini tokie veiksniai:
· Žemiausio socialinio sluoksnio ir labai mažų pajamų šeimos;
· Tėvai dažnai nekvalifikuoti ar mažai kvalifikuoti darbininkai;
· Tėvas (arba vienas iš tėvų) ilgus laiko tarpus nebūna namuose arba nedirba;
· Motinos nedirba, nesugeba susirasti darbo ar didesnę laiko dalį dirba mažai apmokamus, nekvalifikuotus darbus;
· Vaikų skaičius šeimoje didesnis už vidutinį, būdingą tos apylinkės šeimoms.
Pati šeima dažnai gali turėti bent vieną iš šių požymių: ji nedarni, nepilna, jos blogos materialinės sąlygos, joje dominuoja žalingi įpročiai, socialinės patologijos – psichopatinio elgesio apraiškos, asocialios ( antivisuomeninės ) tėvų nuostatos, tėvai nesirūpina vaikų mokymosi sėkme, jų mokyklos lankymu, nesidomi su kuo jie draugauja, kuo užsiėmę,. nebendrauja, nepalaiko ryšių su mokykla, pedagogais, nesilanko mokykloje organizuojamuose renginiuose ir kt. Namuose vaikai kartais žiauriai baudžiami fizinėmis bausmėmis už atsitiktinai pastebėtus nusižengimus, tėvai nebendrauja su savo vaikais nuolat, negyvena jų rūpesčiais, kartais vaikus panaudoja savanaudiškiems tikslams, įtraukia į socialiai nepriimtiną veiklą, netiesiogiai, o kartais tiesiogiai atitraukia nuo pamokų ir verčia ar skatina uždarbiauti ir pan.

Visiškai aišku, kad išvardytos, taip pat nepaminėtos sąlygos bei jų deriniai neskatina palankumo mokyklai, mokymuisi, todėl ir tokių šeimų vaikai dažniau nepatenkinti savo buvimu mokykloje. Jie kaip moksleiviai nesulaukia nuolatinio pritarimo ir palaikymo namuose. Jie nesulaukia tokio dėmesio kaip vaikai iš šeimų, kur knygos ir mokymasis vertinami ir savaime susieti su šeimos pragyvenimu, kur rūpinamasi vaikų maitinimu, apranga, tinkamu mokymusi. Be to, nelankančiųjų patirties branda visuomet ribota, nes jų tėvų užsiėmimai mažai intelektualūs, jie mažiau turi galimybių kartu su savo tėvais keliauti, lankyti jiems įdomias vietas ir pan.

Dauguma tėvų suvokia geros gyvenimo pradžios svarbą ir nori, kad vaikai gerai gyventų, bet, patys nedalyvaudami mokyklos gyvenime, vaikų elgesį aiškina remdamiesi savo mokymosi patirtimi. Kiti tėvai atvirai pasisako prieš švietimą ir teigia, jog „ dabar iš mokslų nepragyvensi”. Tačiau, kaip sako klasių vadovai ir direktorių pavaduotojai, nelankančiųjų ir dažnai praleidinėjančiųjų pamokas tėvai daug rečiau lankosi mokyklose ir mažiau bendrauja su mokytojais bei mokyklos vadovybe, o tai irgi tampa padidėjusios rizikos veiksniu nelankyti mokyklos.
Tiriamieji pedagogai kalbėdami apie nelankančiųjų mokyklos problemos sprendimo būdus kalbėjo, kad reikia:
· Priversti tėvus, priversti vaiką, įtikinti juos, nukreipti į specialią mokyklą, didinti tėvų atsakomybę.
· Apgyvendinti internate, suteikti valstybės išlaikymą.
· Mokyti pagal individualią programą, teikti nuolatinę individualią psichologo pagalbą, mokyti amato be X klasių išsilavinimo, nukreipti į pagalbinę mokyklą.
· Išleisti iš mokyklos, įdarbinti, baigti X klasę vakarinėje mokykloje, leisti į jaunimo mokyklą.

Šios nuomonės rodo mokytojų beviltiškumą, nusivylimą nelankančiųjų galimybėmis mokytis toliau. Visais patarimais mokytojai rodo savo pastangas pasitraukti ir nebesusitikti su šiais nepilnamečiais. Pedagogus galima suprasti ir vertinti jų bendravimo su mokyklos nelankančiais patyrimą.
Mokyklos nelankančiųjų priežastys ir pedagogų nuomonės apie galimybes toliau mokytis leidžia daryti tokias išvadas:
· Nubyrėjusiųjų nepilnamečių dalyvavimas įvairiose veiklos rūšyse daugiau priklauso nuo nepilnamečių grupės ir ją siejančių bendrų interesų nei nuo jų amžiaus.
· Nepilnamečių ryšiai su mokykla nėra visiškai nutrūkę. Jie, nors ir ne nuolatos, bet retkarčiais lanko mokyklą.
· Mokinių nubyrėjimą iš mokyklos sąlygoja ne viena konkreti priežastis, o visas jų derinys.
· Beveik visos nelankančiųjų šeimos skirtinos žemiausias pajamas turinčių šeimų kategorijai.
· Mokytojų nuomonės rodo beviltiškumą, nusivylimą nelankančiųjų galimybėmis mokytis toliau. Visi mokytojų patarimai rodo jų pastangas pasitraukti nuo šių nepilnamečių ir nenorą susitikti su jais.
· Mokytojai nekelia reikalavimų sau, savo kvalifikacijai bei mokyklai siekiant užtikrinti šių nepilnamečių tolimesnį mokymąsi.

4. KELETAS ELGESIO TRŪKUMŲ. KAIP JUOS ĮVEIKTI ?

Mokytojų straipsniuose ir pasisakymuose dažnai reiškiamas susirūpinimas, kad nemažai mokinių yra blogo išsiauklėjimo, negerbia vyresniųjų, nepastebi jų siausdami koridoriuje, o verždamiesi iš kabineto į kabinetą net apstumdo. Jie teigia, kad pedagogas turi reikalauti sau pagarbos, mokyti jos, nes pagarbos jausmas nėra įgimtas, jis įgyjamas.
Galima ir daugiau pasakyti, nes yra paauglių, kurie ne tik negerbia mokytojų, bet demonstratyviai juos įžeidinėja, niekina, vadina necenzūriškais vardais. Ir pikčiausia ) tai daroma mokinių ir mokytojų akivaizdo.je. Dažnas pedagogas neištveria ir tokį akiplėšą veja iš klasės. Tačiau nevisuomet tai pavyksta, nes dažnai mokinys sugeba mokytoją taip pat pasiųsti. Tuomet įsiliepsnoja konfliktas.

Mokyklos „ skruzdėlyne” daug vietos susidūrimams, konfliktams. Jų galėtų būti kur kas mažiau, jeigu būtų rimčiau gilinamasi į aplinkybes ir priežastis, o šios pagal galimybę apribojamos ar šalinamos. Pirmiausia, žinoma, reikia gilintis į mokinio asmenybę: jo amžiaus ir individualybės ypatumus. Paaugliams būdingas noras griauti mokytojų autoritetą, žeminti jų garbę yra tipiškas vyriškėjimo demonstravimo bruožas, kartais įgyjantis siaubingą jėgą. Tai reikia suprasti. Pagarbos sau reikalavimas, ypač jeigu jis netaktiškas, gali tik aštrinti situaciją. Kai kurie mokytojai reikalauja sau pagarbos: „ Kaip stovi prieš mane?!”; „ Kas taip kalba su mokytoja!”; „ Klausyk, tau sako vyresnis!”. Kiti pasirinkdavo gražesnę formą: „ Vis dėlto aš už tave vyresnė, turi gerbti mano amžių ir manęs klausyti”; „ Reikia mandagiau su manimi kalbėti!”; „ aš dėl tavęs neturiu ramios dienos, o tu.”. Visa ši pagarbos reikalavimo frazeologija netaktiška, žeminanti patį mokytoją. Reikaklaujant gero elgesio iš mokinių, visų pirma ir mokytojams reikia būti teisingiems. Būtina rodyti pavyzdį.
Mandagaus elgesio ugdytojai – tėvai ir mokytojai. Jeigu šeimoje nėra gražaus elgesio pavyzdžių, gali užtekti ir gerų mokyklos pavyzdžių.Tačiau ir mokykloje stokojama gerų pavyzdžių. Mokytojų tarpusavio, su mokiniais santykiai dažnai būna nemandagūs, o to pakanka negražiems mokinių elgesio įpročiams formuotis. Mandagus elgesys sužadina mandagų elgesį. Exemple trahunt!

Mokymuisi reikia pastovios, tvirtos motyvacijos. Tuo tarpu tėvų ir mokytojų pedagoginės klaidos gali sumažinti motyvacijos ir aspiracijų lygį. Dėl nuolatinių barnių ir nesėkmių mokinį gali apimti frustracinė būsena. Kartais nepagrįstai galvojama, jog frustracija visada pažadina tik agresyvumą. Visiškai ne. Frustracija gali skatinti primityvaciją ( veiklos suprastėjimą), simuliaciją, egresiją, siekiant išvengti nemalonių išgyvenimų ( mokiniai bėga iš pamokų, apsimeta ligoniais, sukuria „ legendas” apie įvykius, kurias galima pateisinti savo neišmokimą, pareiškia, kad nebenori mokytis, matyti mokytojų ir pan.). Panašias būsenas gali sukelti nuolatinė baimė, nerimas, netikrumo jausmas, savigarbos įžeidimas ir pan.

Kartais mokinių nenorą mokytis, bėgti iš pamokų skatina tingėjimas. Tingėjimas – tai sąmoningas, tyčinis užduočių vengimas arba jų nevykdymas. Tai išmoktas dalykas. Jį įveikti galima ugdant darbštumą, formuojant prasmingus individo mokymosi motyvus, sąmoningą`darbo drausmę, sudarant tinkamą psichologinį klimatą. Vienas svarbiausių veiksnių darbštumui ugdyti yra pedagogų pagalba visais atvejais, kai mokiniui pasidaro sunku. Dalykinė pagalba ir žmogiška šiluma gali padėti mokiniui išlaikyti pasitikėjimą savo jėgomis ir tinkamą aspiracijų lygį, garantuojantį jo produktyvų veiklumą. Tingėti dažnai skatina bloga draugystė, netikę veiklos partneriai.5. KAI KURIE ASMENYBĖS GYVENIMO SUNKUMAI IR JŲ BRUOŽAI
I. Socialinio asmenybės vystymosi sunkumai, pasireiškiantys: 1) nedrausmingumu, nepaklusnumu, 2) nedraugiškumu, 3) agresyvumu, 4) aikštingumu, 5) uždarumu, 6) egoizmu
( nekolektyviškumu ). Šie bruožai rodo, kad asmenybei sunku prisitaikyti prie socialinių normų, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius.
II. Etinio asmenybės vystymosi sunkumai, pasireiškiantys: 1) nedarbštumu, 2) nesąžiningumu, 3) melu, 4) vagystėmis, 5) nepatikimumu, 6) nepareigingumu, 7) negarbingumu, 8) palaidumu. Šie bruožai rodo, kad asmenybei sunku įsisavinti ir vykdyti Moralinio kodekso normas.
III. Kultūrinio asmenybės vystymosi sunkumai, pasireiškiantys: 1) nešvarumu, 2) netvarkingumu, 3) nemandagumu, 4) netaktiškumu, 5) nepunktualumu ir svetimo laiko negerbimu, 6) nekultūringa kalba, 7) vandalizmu, 8) bastymusi. Elementaraus kultūringo elgesio bruožai įgyjami, įveikiant socialinio intelekto, emocijų ir valios vystymosi sunkumus.
IV. Psichinio asmenybės vystymosi sunkumai, pasireiškiantys: 1) išmokimo ( atminties) trūkumais, 2) supratimo ir mąstymo trūkumais, 3) motyvacijos bei valios trūkumais, 4) emocijų trūkumais. Dėl šių trūkumų susiformuoja tokie bruožai: nerūpestingumas, nedėmesingumas, impulsyvumas, nerangumas, emocinis labilumas, erotiškumas ir pan.
V. Somatinio asmenybės vystymosi sunkumai gali pasireikšti nervingumu ( neurotizmu), per didelio arba per mažo vaiko psichologija, fizinių defektų turinčio vaiko psichologija.

Visais šiais sunkumų atvejais reikalinga vyresniųjų pagalba.6. KAIP PADĖTI VAIKUI
Jeigu pastebėjote, kad vaikui sunkiai sekasi mokytis, nepalikite to savieigai ir nelaukite, kol viskas savaime susitvarkys ( labia svarbu, kuo anksčiau išsiaiškinti negalę ir tinkamai padėti):
· Neskubėkite vaiko kritikuoti, kaltinti, bausti ir pan.
· Rinkite informaciją napie vaiko veiklą.
· Atlikite vaiko pedagoginį – psichologinį įvertinimą, kuris padės išsiaiškinti silpno mokymosi priežastis. Tokį įvertinimą jūs gakite atlikti pedagoginėse psichologinėse tarnybose

Rūpinantis mokyklos nelankymo ir nubyrėjimo iš mokyklos klausimais, svarbi moksleivių, ypač turinčių rizikos veiksnių, pamokų lankomumo apskaita – tikslus praleistų pamokų žymėjimas ne visi būna visose pamokose ir tą pačią dieną dėl įvairių priežasčių – nuo „ mokytoja išleido” iki savavališko neatėjimo į pamokas. Mažai patikimi trimestro pabaigoje suvestinėse pateikti skaičiai. Ne visi mokytojai pažymi jų pamokose nebuvusius moksleivius. Todėl susidaro vaizdas, kad kai kuriose pamokose buvo „ visi”, o kitose kelių trūko (žinoma, taip irgi gali būti). Čia aiškėja ir pateisinamai praleistų pamokų neatitikimai. Moksleivis pateikia pateisinamą dėl kelias dienas praleistų pamokų, tuo tarpu pagal pažymėjimus žurnale kai kurių dalykų pamokose jis yra „ buvęs”. Mokytojai, nenorėdami didinti klasės praleistų pamokų skaičiaus, kartais išleistų iš savo pamokų moksleivių (atsiprašo ) nepažymi. Susidaro teisingas ir neteisingas pamokose buvimo vaizdas. Tad svarbu atminti, kad vaikų, turinčių padidėjusios rizikos veiksnių, pateisinamas pamokų praleidinėjimas paprastai perauga į nepateisinamą mokyklos nelankymą.

Kalbėdami apie pasiskirstymą pagal amžių, matėme, kad daugiausia nelankančiųjų yra paaugliai. Šiame amžiaus tarpsnyje jau aiškėja ryškesni jų charakterio bruožai. Todėl paauglius galima bandyti skirstyti pagal jų charakterio akcentus. Tipologinių paauglio savybių žinojimas palengvina bendravimą, nes leidžia nuspėti jo tolimesnį elgesį ir numatyti bendravimo ypatumus. Kartu reikia suprasti, kaip pavojinga taikyti bendrąsias nelankomumo priežastis, nes santykiai su nepilnamečiu gali blogėti, jis gali prarasti norą lankyti mokyklą ir mokytis, o už šių faktų jau slepiasi visa tolimesnio gyvenimo kryptis ir likimas. Tad galima teigti, jog mažindami nelankomumo skaičių, keičiame kai kurių mokinių orientacijas, ypač galinčių palikti mokyklą.

Viso mokymosi procese, o ypač artėjant pagrindinės mokyklos baigimui ir atsižvelgiant į pereinamojo amžiaus specifiką, reikia išlaikyti geriausius moksleivių ir mokytojų santykius, ypač su potencialiai galinčiais mesti mokyklą. Pagerinti santykius tarp atskirų dalykų mokytojų ir tokių moksleivių yra esminis reikalavimas šalinant nepalankumo mokyklai barjerus, ypač atskirose klasėse, kuriose yra didesnis tokių moksleivių skaičius.

Auklėtojai ir vadovai turėtų labiau pasirūpinti vaikais, kurie stokoja globos namuose – turėtų suprasti jų išgyvenimus ir teikti nuolatinę paramą. Geri mokytojų ir moksleivių santykiai daugeliu atvejų gali sulaikyti paauglius ir neleisti jiems palikti mokyklos, o nelankančiuosius gali paskatinti greičiau sugrįžti į mokyklą.

Svajonių, iliuzijų kompensuojančioji įtaka labai svarbi, nes neišspręstos problemos prislėgtų sunkiais išgyvenimais, kurie, nesuradus racionalaus sprendimo, galėtų paauglį visiškai sužlugdyti (išgėrimai, narkotikai, rūkymas it t.t ) ar net pražudyti ( situaciniai atvejai). Todėl panašaus likimo nepilnamečių bendravimas, savo išgyvenimų išsipasakojimas juos suprantantiems ir atjaučiantiems bendraamžiams tos grupinės subkultūros taisyklių rėmuose turi jiems kompensuojančios, juos palaikančios svarbos. Nubyrėjusiųjų nepilnamečių grupių subkultūra jų asmenybei gali būti ydinga tiek, kiek visais savo įtakos mechanizmais skatina jos žalingus įpročius, asocialias nuostatas, nusikalstamą elgesį.
Nors nepilnamečiai mokyklos nelanko dėl skirtingų priežasčių, jie patys skiriasi savo branda bei tipologinėmis savybėmis. Dauguma nelankančiųjų mažiau nei apie tai mano jų tėvai, pasitiki savo .mokytojais. Taip yra net ir tada, kai atskiri mokytojai ( klasių vadovai) stengiasi jiems padėti. Todėl mokytojai nesitiki pasiekti stebuklų su nelankančiaisiais, bet ir nepatiria nepasitenkinimo, kai jų pastangos atmetamos. Nelankančiųjų namų ir socialinė aplinka dažniausiai yra tokia nepalanki, kad nuslopina ir pačius geriausius atskirų mokytojų ketinimus. Kartais, kai nepilnametis nelanko mokyklos dėl psichologinių priežasčių, prireikia pasitelkti konsultantus psichologus, kurie padėtų sužadinti jų vidines galias.

Mokytojai, dirbantys su paauglystės amžiaus nepilnamečiais, turi pastebėti visus elgesio pakitimus, rodančius, kad moksleivis gali mesti mokyklą. Ypač reikia stebėti tuos moksleivius, kurie turi daugiau galimybių tapti nelankančiaisiais.

Apie mokytojus, kurių elgesys apkartina moksleivių gyvenimą, kalbame rečiau. Tačiau vaikai kalbėdami kaltina mokytojus neteisingumu, šališkumu. Mokytojai neatidūs paauglių rūpesčiams, neretai juos įžeidinėja, nepagrįstai kaltina, pravardžiuoja, jiems rūpi tik jų dėstomo dalyko mokėjimas. Dažnai besikartojančios tokios situacijos gali rodyti, kad pats mokytojas turi problemų, jo vidinės nuotaikos atsispindi santykiuose su moksleiviais. Toks mokytojo elgesys dažniausiai paliečia mažesnių gabumų, silpnesniuosius ar netgi šiaip nemėgstamus mokinius. Geras mokinių ir iš mažiau palankios socialinės aplinkos lankomumas tiesiogiai priklauso nuo mokytojo būdo savybių, ypač nuoširdumo, gebėjimo teisingai spręsti sudėtingas situacijas, palankumo kiekvienam vaikui, metodinio meistriškumo. Visa tai sugrįžta moksleivių ir jų namų aplinkos palankumu mokytojui, mokytojo autoritetu vaikų ir jų tėvų akyse.
Siekdami pakeisti nelankančiųjų požiūrį į mokyklą, mokytojus ir mokymąsi, turime sudaryti galimybes patirti sėkmę šioje veikloje ir santykiuose su žmonėmis. Palankus savęs vertinimas atsiranda tik toje veikloje, kurioje moksleiviui pavyksta pasiekti sėkmę. Sėkmės pojūtis didina mokinio pasitikėjimą savimi ir palankiai nuteikia ne tik tai veiklai, bet ir santykiams su toje veikloje dalyvaujančiais žmonėmis.
Negalima pamiršti ir mokyklos santykių su tėvais svarbos, jų panaudojimo efektyvumo. Puikūs tėvų ir pedagogų santykiai gali užkirsti kelią daugumai nelankymo atvejų. Kai mokykloms pavyksta tėvus patraukti savo pusėn, moksleivių lankomumas taip pat pagerėja. Jei nelankančiųjų tėvai smerkiami, jiems priekaištaujama, padėtis ne tik nepasikeičia, bet ir tėvai atstumiami nuo mokyklos. Palankus pedagogų ryšys su tėvais turėtų būti nuolatinis, o jo intensyvumas turėtų priklausyti nuo vaiko elgesio, mokymosi sėkmės, lankomumo. 7. KONKREČIŲ BLOGYBIŲ ELIMINAVIMO PLANAS
I Ištirti įvykį ir įvykio situaciją.
II Ištirti eleminuotinos savybės anamnezę:
1) ankstesnį mokinio asmenybės vystymąsi;
2) mokinio požiūrį į įvykį arba poelgį, jo motyvus;
3) mokinio ir tėvų ( mokytojų ) tarpusavio santykius;
4) mokinio ir jo bendrų ( partnerių, draugų, bičiulių ) tarpusavio santykius;
5) mokinio amžiaus ir individualias savybes.
IV Nustatyti biografinį, psichologinį ir teisinį įvykio arba poelgio pobūdį.
V Parengti konkretų poveikio priemonių planą:
1) numatyti perauklėjimo ar koregavimo tikslą;
2) numatyti turinį, metodus, formas, jų sistemą, remiantis auklėjimo principais;
3) aptarti planą su patyrusiais bendradarbiais, jį tobulinti.
V Veikti pagal planą:
1) apgalvoti individualaus priėjimo būdus;
2) įtraukti į darbą kitus perauklėjimo ar koregavimo veikėjus: bendradarbius, mokinių kolektyvus, tėvus;
3) stebėti poveikį ( paveikimo rezultatą ), asmenybės reakciją; jeigu reikia, greitai koreguoti poveikio priemones, priemonių planą, auklėjimo strategiją ir taktiką.

Šio plano vykdymas negali būti kažkokia izoliuota nuo kitų auklėjimo priemonių kampanija. Jį įgyvendinant reikia vadovautis auklėjimo principu, reikalaujančiu remtis teigiamosiomis asmenybės savybėmis, eliminuojant neigiamąsias. Vadinasi, reikia koreguoti visą asmenybę, ne tik vieną kurią nors savybę. Geras gydytojas stiprina visą organizmą, o ne vien gydo ligos apimtą organą. Taip elgiasi ir geras pedagogas, koreguodamas klystelėjusio mokinio elgesį. Didesnis mokytojų, auklėtojų dėmesys pedagogiškai pagrįstam mokinių ydų eliminavimui pagerintų auklėjimo kultūrą, prisidėtų prie konkrečios auklėjimo metodikos kūrimo, metodikos, numatančios priemonių sistemą, taikytiną individualybėms skirtingais blogų poelgių atvejais. Bet ne visada įmanoma pritaikyti šį modelį.
Tarp mokinių yra nemažai sudėtingų asmenybių, turinčių daug vidinio gyvenimo problemų, kurios trukdo adekvačiai elgtis, sukelia konfliktus ir t.t.
Daliai mokinių reikia individualaus auklėjimo – pirmiausia tiems, kuriems sunku gyventi ir veikti, kurie kenčia dėl baimės, savo tikrų ar tariamų nesėkmių, nerimo, įtarumo ir iliuzijų, esamos ar tariamos skriaudos, nesugebėjimo pasirinkti. Tai „sunkūs sau” vaikai. Yra ir „ sunkių ” kitiems.Visiems tokiems moksleiviams į pagalbą ateina psichopedagoginė konsultacija. Jos svarbiausias tikslas – suteikti asmeniui kvalifikuotą informaciją apie jį patį. Ji itin reikalinga tada, kai žmogus nori įveikti savo vidinius sunkumus santykiuose su kitais žmonėmis, su darbu ir mokymusi, su pačiu savimi. Reikia turėti psichologinį išsilavinimą ir daug pedagoginės patirties, kad būtų įmanoma tinkamai aiškinti psichinio gyvenimo ir elgesio faktus, įsigilinti į asmeninių sunkumų bei problemų priežastis, vadovauti pilnaverčiam asmenybės vystymuisi.8. MOKYKLOS NELANKYMO PAVYZDŽIAI
Dvylikos metų šeštos klasės moksleivis. Jis gyvena penkių asmenų šeimoje miesto pakraštyje. Motina ( išsilavinimas vidurinis) niekur nedirba, tėvas) baigęs aštuonias klases) niekur nuolat nedirba, vyresnysis brolis tri mokytis devintoje klasėje, bet mokyklos nelanko, vyriausias brolis baigė devynias klases, nedirba. Tai nedarni šeima, kurioje dažnai girtaujama. Tėvai siunčia vaikus uždarbiauti degalinėse ir kitur. Paauglys serga gastroenterio liga
( skrandžio, plonųjų žarnų uždegimu, kylančiu dėl netinkamo maitinimosi režimo ir blogos maisto sanitarinės higieninės būklės). Nuo rugsėjo mėnesio pabaigos ( iki trimestro galo) praleido 121 pamoką.

Mokėsi sėkmingai, pagrindinių dalykų pažymiai įvairavo tarp keturių ir aštuonių devynių balų, nepatenkinamų pažymių yra gavęs iš matematikos, bet tik todėl, kad nesistemingai mokėsi ir praleido daug pamokų. Neantramečiavo. Pasak mokytojų, jis yra gabus ir galėtų mokytis gerai.

Dėl sunkios materialinės šeimos padėties motina siunčia sūnų uždarbiauti. Ir pats moksleivis sako: „ turiu eiti uždarbiauti, reikia padėti šeimai ir pats noriu turėti savo pinigų”. Administracine tvarka tėvai bausti nebuvo. Klasės auklėtojos nuomone, reikėtų sudrausti tėvus.

* * *

Berniukas jau perkopęs antrąją penkioliktųjų gyvenimo metų pusę, turi mokytis septintoje klasėje, gyvena septynių asmenų šeimoje ( motina, močiutė, tėvas, du broliukai ir sesutė). Motinos išsilavinimas vidurinis, ji dirba kavinėje valytoja; tėvo išsilavinimas vidurinis, jis- Kauno troleibusų parko meistras, sesutė yra septintokė, broliukai- penktokas ir antrokas, močiutė- pensininkė, turinti pradinį išsilavinimą.Šeima normali, nuo kitų niekuo nesiskiria.
Paauglys sveikas, mokyklos nelanko nuo trimestro pabaigos ( lapkričio 19 d.), būna namuose. Anksčiau taip pat praleisdavo daug pamokų. Praėjusių mokslo metų pabaigoje iš biologijos įvertintas 4, iš darbų- 6 balais, iš kitų dalykų neatestuotas ir todėl septintoje klasėje paliktas antriem metam. Šeštoje klasėje jis taip pat antramečiavo. Jau šių mokslo metų pirmame trimestre iš septynių dalykų įvertintas po 2 balus, o iš kitų- neatestuotas. Moksleivis sako, kad jis nenori lankyti mokyklos ir niekas jo ten eiti neprivers. Sūnus tėvų neklauso, nepasiduoda įkalbinėjimams.klasės auklėtojos nuomone, moksleivis neturi žinių pagrindų, jam nesiseka, todėl ir nenori lankyti mokyklos. Tačiau jam reikia sustiprintos tėvų kontrolės.
Tomas mokyklą lankyti pradėjo neturėdamas septynerių. Sunkumai prasidėjo paauglystėje- nenori mokytis klasėje tarp gerokai jaunesnių, kartu su sesute, daug jaunesne už jį, nenori jaustis menkesnis mokinys už kitus ir tai išreiškia nenoru eiti į mokyklą.

Tėvų raginimai mokytis gali būti sėkmingi tik tada, kai mokslas sekasi. Kai jau prarastas noras lankyti mokyklą dėl nuolatinių mokymosi nesėkmių, tėvų kalbos virsta deklaracijomis, kurių neremia jų pačių vertybinės orientacijos ir gyvenimo būdas. Visa, ką tėvai turi, jie pasiekė mokslo nereikalaujančiu darbu, asmeninėmis pastangomis, veikla, atitinkančia jų luomo orientacijas.
* * *

Tai trylikos metų miesto mokyklos aštuntos klasės moksleivis, gyvena trijų asmenų šeimoje. Motina, turinti vidurinį išsilavinimą, dirba atsitiktinius darbus. Išsiskyrusi. Tėvas (išsilavinimas- aštuonios klasės) su šeima negyvena. Jaunesnioji moksleivio sesuo mokosi penktoje klasėje. Motina vaikais nesirūpina, girtauja, todėl materialinė šeimos padėtis prasta.

Moksleivio sveikatos būklė gera, nors yra patyręs gimdymo traumą, alergiškas, sirgęs niežais, vėjaraupiais, raudoniuke. Mokyklos nelanko nuo rugsėjo mėnesio, plauna mašinas prie parduotuvių.

Mokėsi vidutiniškai, pagrindinių dalykų pažymiai svyruoja nuo ketvertų iki šešetų. Neantramečiavo. Mokyklos nelanko. Motina sako, kad tai ne jos problema, ji neatsakanti už sūnų. Pats moksleivis aiškina, kas nesimokys, nes nemato prasmės. Administracinėmis baudomis motina bausta nebuvo. Klasės vadovės nuomone, jį reikia priversti mokytis., panaudoti prievartą.

* * *

Pateik.ti nelankančiųjų šeimų socialinės padėties pavyzdžiai leidžia daryti išvadas, kurias būtų galima apibendrinti taip:
· Tėvų socialinis statusas ir jų gyvenimo būdas tiesiogiai ir netiesiogiai veikia vaiko mokymosi motyvaciją ir norą toliau mokytis.
· Žemesnio socialinio statuso tėvai savo vaikų aukštesnes orientacijas labiau palaiko ir remia tada, kai vaikams sekasi jų siekti.
· Mažesnes pajamas turinčios ir asocialios orientacijos šeimos greičiau vaikus nukreipia į praktinę, kasdieninius poreikius tenkinančią veiklą, rečiau žadina aukštesnius vaikų siekius..
· Žemesnio socialinio statuso šeimų vaikų siekiams dažnai didesnės įtakos turi ne tėvai, o jų draugai, kaimynai ir kita aplinka.
Į pateiktus mokyklos nelankymo pavyzdžius, susiklosčiusias nepilnamečių gyvenimo aplinkybes galime žvelgti keliais požiūriais:
· Visuomeniniu- tėvai pritaria vaiko nėjimui į mokyklą, užtaria jį prieš mokytojus, auklėtoją

( nors tėvų pareiga yra rūpintis būsima vaiko gerove);
· Sociologiniu- tai dažniausiai siejamos su nepalankiomis sąlygomis namuose, žema sociokultūrine aplinka, nepritekliais;
· Psichologiniu- mokyklos nelankymas yra giliau slypinčių sunkumų apraiška, vėliau tai gali sukelti didesnius nukrypimus bei elgesio sutrikimus;
· Medicininiu- tai gali būti susiję su mokinio sveikata;
· Pedagoginiu- pritariančių tėvų vaikų nelankymui elgesys negali būti pateisinamas, nes mokyklos nelankantieji arba blogai, ne nuolat lankantys, kelia daug rūpesčių mokytojams; nelankantieji neišvengiamai atsilieka nuo bendraklasių, nepajėgia kartu su jais mokytis, sukaupia neatsakingo elgesio patirtį; jie trukdo mokytis ir kitiems, jų elgesys tiesiogiai ir netiesiogiai veikia kitus moksleivius.

IŠVADOS

„ Paauglys mato tai, ko dar nemato vaikas, bet jis mato ir tai, ko dažnai jau nebemato, nebepastebi suaugęs. Paauglio pasaulio suvokimas – vienintelė, savita, unikali, nepakartojama žmogaus būsena, kurios mes, suaugusieji, dažnai nesuprantame, pro kurią abejingai praeiname.”
V. Suchomlinskis
Taigi, viską apibendrinant galima daryti išvadas, kad vaiko noras lankyti mokyklą ir gerai mokytis priklauso ne tik nuo jo paties, bet daugiau nuo jo supančios aplinkos – namų, mokyklos psihologinės atmosferos. Jo socializacijai didelę įtaką turi santykiai su šeima, draugais, mokytojais, vaiko gabumai, auklėjimas, jo namų materialinė padėtis – visa tai, kas nuolat jį supa. Esant negatyviems reiškiniams jo gyvenime, turime jam padėti suprasti ir rasti kelią į viltį, šviesą ir norą rytoj gyventi geriau.
Norint vaikui padėti išspręsti mokymosi motyvaciją silpninančias priežastis ir jo dvasinės būklės problemas – turime būti pasiryžę jį išklausyti, nuoširdžiai juo domėtis, bet kur ir bet kuriuo laiku suteikti pagalbą, kurios reikia nusivylusiam žmogučiui.Juk gyvenimas yra toks, koks yra ir nereikia kaltinti nei mokytojų, nei mokyklos, nei šeimos dėl vaiko nesėkmių moksle, nenoro mokytis. Svarbiausia – suvokti, kad mes visi jau šiandien vaikui galime būti šiek tiek geresni, nuoširdesni, supratingesni negu vakar.

LITERATŪRA

1. A. REARDON, Betty. Tolerancija – taikos pradžia. Mokytojo knyga. Vadovas vid. mokykloms. III dalis. Vilnius: Danielius l – ykla, 2000. ISBN 9986 – 442 – 84 – 2.

2. DEREŠKEVIČIUS P.; RIMKEVIČIENĖ V.; TARGAMADZĖ V. Mokyklos nelankymo priežastys. Monografija. Vilnius: Pedagoginio Instituto l – ykla, 2000. ISBN 9986 – 500 – 44 – 3.
3. GIEDRIENĖ R.; MONKEVIČIENĖ O. Kodėl nemiela mokykla. Vadovas mokytojams, dirbantiems su mokymosi sunkumų turinčiais vaikais.Vilnius: Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija. Leidybos centras, 1995. ISBN9986 – 03 – 171 – 0.
4. JOVAIŠA, Leonas. Ugdymo gairės. Kaunas: Šviesa, 1985.
5. RAŠČIUVIENĖ I.; ŠEFERIS V. Mano svajonių mokykla. Vilnius: Tyto Alba, 1997. ISBN 9986 – 16 – 058 – 8.
6. RIMM, Sylvia. Sumažėjusio pažangumo sindromas – priežastys ir gydymas. Vilnius: Solertija, 1998. ISB.N 9986 – 689 – 22 – 8.

Leave a Comment