Seksualinė vaikų prievarta

Turinys

ĮVADAS 3
1. KUR VAIKAS GALI PATIRTI SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ 4
2. PRIEVARTAUTOJO ASMENYBĖ IR JO TAKTIKA 4
3. PRIEVARTOS PASEKMĖS 5
4. ALIARMO SIGNALAI 5
5. KODĖL VAIKAI DAŽNAI NEPASAKOJA APIE PATIRTĄ PRIEVARTĄ 6
6. PAGALBA VAIKUI PATYRUSIAM SEKSUALINĘ PRIEVARTA 7
7. PREVENCIJOS PRIEMONIŲ PASKIRTIS 8
8. KAIP SAVE APSAUGOTI 8
10. SVARBIAUSIOS TEMOS 8
11. IŠVADOS 10
12. LITERATŪROS SĄRAŠAS 11ĮVADAS
Pastaruoju metu spaudoje, per radiją ir televiziją daugėja pranešimų apie seksualinį piktnaudžiavimą. Dažniausiai piktadarių ir aukų jėgos būna nelygios. Piktadariai savo jėgą ir pranašumą prieš auką mėgina parodyti seksualine prievarta. Atvirai informuojama visuomenė daugiau sužino apie šią problemą ir pasidaro jai jautresnė.(Staudinger U., 2003)

Seksualinis vaikų išnaudojimas – tai opi mūsų visuomenės problema. Ir nors appie ją labai plačiai kalbama, – tačiau vis dar sunku tiek teisiškai, tiek socialiai apginti vaiką, patyrusį seksualinę prievartą ir padėti jam išgyventi šią krizę.(inter.4)

Seksualinė prievarta – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusio žmogaus seksualinius poreikius. Suaugęs pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu. Taip jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tai kelia grėsmę vaiko gyvenimo ir vystymosi pagrindams, žaloja jo sielą.(inter.3)

Dažniausiai seksualinės prievartos aukos yra mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Neretai vaikai išnaudojami ankstyvoje vaaikystėje ar net kūdikystėje. Berniukai ir mergaitės verčiami žiūrėti gašlius vaizdus ir klausytis tokio pobūdžio kalbų, bučiuotis, rodytis nuogi, leisti save liesti, stebėti nuogą prievartautoją ir jį liesti, žiūrėti pornografinius žurnalus, nuotraukas, filmus ar pan., fotografuotis pornografinėms nuotraukoms, patenkinti suaugusįjį, sa

antykiaujant su juo oraliniu, vaginaliniu ar analiniu būdu.(inter.3)

Teigiama, kad vaikų seksualinis išnaudojimas egzistuoja nepriklausomai nuo socialinės aplinkos. Bet praktika rodo, kad vaikui, augančiam asocialioje šeimoje, yra didesnė tikimybė patirti seksualinę prievartą. Šiose šeimose tėvai paprastai gyvena laisvą seksualinį gyvenimą, dažnai keičia partnerius; namuose lankosi mažai pažįstami asocialūs asmenys, o smurtas prieš vaikus toleruojamas kaip veiksminga auklėjamoji priemonė.(inter.4)

1. Kur vaikas gali patirti seksualinę prievartą

Pagrindines socialines grupes, kuriose vaikas gali patirti seksualinę prievartą:
• Šeima. Dažniausiai vaikas buvo seksualiai išnaudojamas šeimoje (tėvo, vyresniųjų brolių, patėvio). Asmeninės priežastys, dėl kurių tėvas tampa seksualiniu vaiko išnaudotoju, o motina nesugeba apsaugoti vaiko, būna labai įvairios. Tai gali būti ankstesnė tėvų patirtis, šeimos sukūrimo priežastys, tėvo emocinis nebrandumas, pernelyg stipriai išreikšti seksualiniai poreikiai ir kt. Tokiose šeimose vaikas yra įbbauginamas ir mušamas.
• Bendraamžiai, draugai. Rizikos grupės vaikai dažniausiai nelanko mokyklos, valkatauja mieste, bei priklauso įvairioms neformalioms grupelėms. Jaunesni vaikai, kuriais šeimoje nesirūpinama, bando ieškoti “užtarėjų” tarp vyresnių bendraamžių, gyvena jų landynėse. Vyresni grupelių nariai linkę tenkinti savo seksualinius poreikius išnaudodami jaunesniuosius (dažniausiai 8-12 metų berniukus).
• Suaugę, nepažįstami žmonės. Vaikai, ypač priklausantys rizikos grupei, linkę bendrauti su gatvėje esančiais nepažįstamais žmonėmis, lengvai pasiduoda įkalbami ”lengvu” uždarbiu, tampa vaikų pornografijos ar pedofilų aukomis. (inter.4)

Dažniausiai prievartautojai yra vyrai, rečiau – moterys. Paprastai tai – gerai vaikui pa

ažįstami žmonės, kuriais jis pasitiki pvz., šeimos draugai, tėvo kolegos, kaimynai, geriausios draugės(-o) tėvas, auklėtojas, mokytojas, dvasininkas, treneris, t.t. Kiti prievartautojai – giminaičiai: tėvas, patėvis, motinos sugyventinis, senelis, dėdė, vyresnis brolis ir pan.(inter.3)

Literatūroje taip pat yra nurodomi seksualinės prievartos rizikos faktoriai priklausantys nuo šeimos: jos socialinio statuso (nepilna šeima), ar yra patėvis (sugyventinis), tėvų seksualinio išsilavinimo, vaikų emocinio apleistumo ir pan. (intar.4)

Suaugę žmonės, vaikams kelia pasitikėjimą, ir šis pasitikėjimas dažnai yra nemotyvuotas. Tai, kad žmogus suaugęs, dar nereiškia, jog juo galima pasitikėti. Vaikai neturi gyvenimiškos patirties ku.ri jiems pakuždėtu kuo galima pasitikėti , o ką geriau apeiti .
2. Prievartautojo asmenybė ir jo taktika

Daugelis mano, jog seksualinė prievarta prievartautojui yra vienkartinis paklydimas. Iš tiesų prievartautojai tik labai retai elgiasi spontaniškai. Dažniausiai jie ilgai planuoja ir apsvarsto visas aplinkybes, kaip prisivilioti vaiką. Kai kada prievartautojai net specialiai ieško, pvz. auklėtojo darbo ar kokios nors laisvalaikio praleidimo su vaikais formos, kad galėtų priartėti prie potencialios aukos. Seksualinio išnaudojimo procese galima išskirti kelis etapus :
*Suaugusiojo noras likti dviese su vaiku atskirai nuo kitų, intymumo, artumo siekimas.
*Suaugusysis pradeda naudoti savo galią, kontrolę, pvz., kaip tėvo, mokytojo ar pan., nuo kurio vaikas vienaip ar kitaip priklauso.
*Vaikas skatinamas, įtraukiamas į tam tikrus seksualinius veiksmus. Pratinama gali būti įvairiai: tam tikri žaidimai, ko

oks nors lytinis “pamokymas”, atpildas ir papirkinėjimas. Vaikai, kuriems nuolat stigo meilės, šilumos, švelnumo – ypač pažeidžiamos aukos, nes jiems toks asmeniškas suaugusiojo dėmesys ir artumas labai reikšmingas. Berniukai dažniausiai suviliojami pinigais, dovanomis ar kokiais malonumais, mergaitės – pasinaudojus jų pasitikėjimu, nuolankumu.
*Pereinama prie lytinės sąveikos: nu(si)renginėjimo, seksualinių glamonių, lytinių organų lietimo ir lytinio akto.
* “Nuslopinimo” stadijoje vaikas įkalbinėjamas niekam neprasitarti apie tai, kas įvyko: ‘Tegul tai būna mudviejų paslaptis.” Gali būti apeliuojama j a) vaiko meilę ir prielankumą: ‘Tu juk mane myli. Jei tu papasakosi, aš labai susirgsiu (nuliūsiu) ar pan., mane pasodinsi kalėjimą..”; b) vaiko santykį su kitu jam artimu žmogumi: “Jei tu papasakosi, tėtis daugiau tavęs nemylės, .. .mama mirs iš sielvarto,. tu pakliūsi į globos namus.”; c) vaiko kaltės jausmus: ‘Juk tu pats kaltas., tu pats to norėjai.”; d) jo gėdos jausmą: “Jei tu papasakosi visi juoksis iš tavęs., blogai galvos apie tave., niekas tavim nepatikės.”; e) vaiko baimės jausmą, pasinaudojant gąsdinimais, grasinimais: “Jei tu papasakosi, aš tave primušiu (užmušiu), užmušiu tavo šuniuką..”. (inter.3)

3. Prievartos pasekmės

Seksualinė prievarta sukelia daugelį trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių, sutrikdo normalią vaiko asmenybės raidą. Prievartos sąlygoti išgyvenimai palieka gilią žymę žmogaus gyvenime. (inter.4)
Seksualinės prievartos padariniai yra tuo sunkesni, kuo:
• didesnis prievartautojo ir aukos amžiaus skirtumas (ypač esant vienos kartos am

mžiaus skirtumui);• artesni prievartautojo ir aukos giminystės ryšiai (ypač, kai prievartautojas – vienas iš tėvų); ilgiau tęsiasi prievarta;• mažesnis vaikas buvo seksualinio išnaudojimo pradžioje;• dažniau prievarta kartojasi; labiau vaikas verčiamas viską slėpti;• mažiau vaikas turi artimų ryšių, galinčių užtikrinti jam saugumą (pvz., su motina).

Vaiko patirtos traumos lygis ir pasekmių ilgalaikiškumas tiesiogiai proporcingas šių nurodytų sąlygų skaičiui, ilgalaikiai seksualinės vaikų ir paauglių prievartos padariniai dažnai pasireiškia ir vaikui užaugus. Tai gali būti: nepasitikėjimas kitais žmonėmis, socialinė izoliacija; depresija; mintys apie savižudybę ar bandymai nusižudyti; nepakankamas savęs vertinimas, gėdos, kaltės, pykčio jausmai; savo kūno nekentimas, savęs žalojimas; seksualinės funkcijos sutrikimai (frigidiškumas, vaginizmas ir pan.);piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis (alkoholiu, narkotikais);baimė, košmarai; miego ir valgymo sutrikimai; prostitucija; potrauminio streso sutrikimas’. (inter.3)4. Aliarmo signalai
Smurtininkai prigrasina seksualiai išnaudojamiems vaikams, kad šie tylėtų, vaikai jaučia spaudimą ir bijo aplinkiniams prasitarti apie savo išgyvenimus. Todėl jie priversti siusti užkoduotus signalus. Tai vienintelė galimybė ką nors pranešti kitiems.
Aliarmo signalai:
· sutrikęs miegas – seksualinio piktnaudžiavimo aukos jaučiasi savo lovoje nesaugiai, dėl kiekvieno garso pašoka iš miego. Baisiuose sapnuose mato tai, kas atsitiko ir apie ką nevalia prasitarti.
· Autoagresija – nukreipia savo nusiminimą ir neapykantą į save, žaloja save, kad nukreiptų dėmesį nuo psichologinio skausmo, kurį jaučia prisimindami priekabes ar smurtą.
· Depresija – vaikams atrodo, kad jų padėtis be išeities, todėl juos apima neviltis, jie nebemoka juoktis ir nejaučia džiaugsmo. Nebesipriešindami, užsisklendę savyje, jausdamiesi bejėgiai, tokie vaikai nugrimzta į sunkią depresiją.
· Bėgimas – dažnai nepakeldami gyvenimo namuose vaikai nori patekti į vaikų namus ar internatą. Bėga iš namų, o tai dažniausiai baigiasi tuo, kad jie pradeda užsiiminėti prostitucija.
· Užsimiršimas – jei seksualinį smurtą patyręs vaikas negali niekam atvirai papasakoti savo potyrių, jis stengiasi juos nuslopinti. Šis noras užmiršti gali padėti iš tiesų pamiršti, kas įvyko, arba įsivaizduoti, kad to nebuvo. Tik naudojant terapija tie ištrinti prisiminimai gali grįžti.
· Regresyvi elgsena – tokie vaikai netikėtai lyg sugrįžta į ankstyvosios vaikystės metus, pradeda šlapintis į lovą, žinda nykštį arba tvirtai laikosi įsikabinę motinos.
· Baimė – šie vaikai bijosi ir jaučia paniką dėl nuolat gresiančio fizinio ir psichinio susidorojimo, bijo būti vieni, bijo vyrų, bijo aplinkybių, kurios susijusios su seksualine prievarta, bijo bausmės, bijo , kad patys bus apkaltinti, bijo sugriauti šeimą, įskaudinti motiną, jei ji tai sužinos.
· Savigarbos praradimas – jie įsitikinę esą nieko verti, nepasitiki savimi, praranda savo pranašumo jausmą ir mano esą už kitus menkesni.
· Apetito sutrikimai – dažnai po seksualinės prievartos eina anoreksija arba bulimija. Norima prarasti patrauklumą ir taip apsisaugoti nuo seksualinio persekiojimo.
· Intraversija (užsisklendimas) – vaikai jaučiasi esą kitokie nei visi, mano, kad patirtas išgyvenimas juos atskyrė nuo kitų, jaučiasi kalti, purvini, blogi. Jie vengia artimo kontakto su draugais, nes bijo išsiduoti.
· Poreikis praustis – kažkurie vaikai jaučia padidinta poreikį praustis, tarsi tuo tikintis nuplauti „nešvarumo jausmą“. Kiti, kaip tik mano jei nesipraus atrodys atstumiančiai ir tuo save apsaugos. Reakcija į seksualinį smurtą gali būti ir vaiko nenoras keisti drabužių, įprotis gultis apsirengus ar su visais drabužiais lipti į vonią norint apsaugoti savo kūną.
· Svaiginimasis – įvairios svaiginimosi priemonės naudojamos tikintis lengviau pakelti smurtą ir jį trumpam pamiršti. Taip bandoma pabėgti į „sveiką“ gyvenimą, kas paskatina atsirasti priklausomybei nuo svaigalų.
· Amžiui nebudingas seksualinis elgesys – šie vaikai dažnai vartoja amžiui nebūdingus posakius arba pasižymi amžiui nebudingu seksualiniu elgesiu.
· Medicininiai duomenys – dažnai seksualinė prievarta nepalieka mediciniškai aptinkamų padarinių.
· Vaikų piešiniai – tai padeda diagnozuoti, kad vaikas patiria seksualinę prievartą. Aiškus signalas, kad vaikai priversti ką nors slėpti, yra tai, jog tos pačios kūno dalys ryškinamos po keleta kartų arba jos iš viso nėra piešiamos. (Staudinger U., 2003)
5. Kodėl vaikai dažnai nepasakoja apie patirtą prievartą?

· Vaikas gali bijoti prievartautojo grasinimų ir keršto – dažnai prievartautojas grasina, kad ką nors padarys vaikui ar jo artimiems žmonėms,
· Vaikui labai baisu prisiminti ir pasakoti apie patirtą prievartą, todėl jis vengia bet ko, kas primintų prievartą.
· Vaikas nenori pakenkti prievartos kaltininkui, nes dažniausiai tas asmuo yra artimas vaikui žmogus, jį vaikas myli, bijo, kad dėl prievartos išaiškinimo gali suirti šeima.
· Vaikas dažnai jaučiasi esąs kaltas dėl prievartos fakto, todėl bijo bū.ti nubaustas, pakliūti į bėdą.
· Vaikui gali būti gėda kalbėti apie patirtą prievartą, jis yra išmokytas, kad apie „negražius“ dalykus kalbėti nedera.
· Vaikas galvoja, kad jo pasakojimu vis tiek niekas nepatikės.
· Mažesnis vaikas gali nežinoti, kaip apie tai papasakoti, gali neturėti savo žodyne reikiamų žodžių prievartai įrodyti.
· Vaikai bijo, kad apie prievartą gali sužinoti ir kiti žmonės – bendraamžiai, kaimynai, klasės draugai, bijo, kad iš jo juoksis, jį smerks.
· Jei berniukas patyrė prievartą iš vyro, jis bijo būti apšauktas homoseksualiu. (Blažys V.,1999)
6. Pagalba vaikui patyrusiam seksualinę prievartą

Seksualinis išnaudojimas – tai labai intymi sritis, apie kuria vaikai linkę nutylėti. Dėl vaikystėje iš tėvų (globėjų) patirto smurto šie vaikai nepasitiki svetimais žmonėmis. Suaugusieji (darbuotojai) jiems atrodo agresyvūs, pernelyg reiklūs, atstovaujantys institucijos, bet ne jų, interesus.
Vaikai linkę apie patirtą prievartą kalbėtis su savo bendraamžiais, tarpusavyje pasidalinti patirtimi, išklausyti vienas kito. Be to, jie nesitiki kokios nors naudos ar žalos atlyginimo atskleidus patirtos prievartos atvejį. Jiems svarbiau, kad aplinkos (bendraamžių, mokslo draugų) dėmesys nenukryptų į juos kaip į “seksualinės prievartos aukas”. Daugelyje neformalių grupių egzistuoja tam tikri “elgesio kodeksai”, pagal kuriuos ypač svarbu atrodyti stipriam ir nepažeidžiamam. Deja, bet “seksualinės prievartos aukas” bendraamžiai linkę smerkti, žeminti, užgaulioti.(inter.4)
Kiekvienam įtarus seksualinį piktnaudžiavimą pirmiausia norėtųsi kaip galima greičiau apsaugoti nukentėjusį vaiką nuo tolesnių pasikėsinimų. Tačiau per greitas įsikišimas ir neapgalvoti veiksmai gali pakenkti vaikui, jis gali patirti taip vadinamąją antrinę žalą. Seksualinio smurto atveju pirminė žala patiriama dėl paties priekabiavimo, o antrinė – dėl klaidingos aplinkinių reakcijos. (Staudinger U., 2003)

Seksualinę prievartą patyrusiam vaikui būtina suteikti visavertę pagalbą, paremtą kvalifikuotų specialistų bendradarbiavimu.(inter.4)
Kaip teigia Staudinger U. (2003), būtina:
– padrąsinti vaiką – pasikalbėti apie jo jausmus. Skirti jam daug dėmesio, bendrauti su juo. Skatinti jį viską atvirai papasakoti. Bendraujant su tokiu vaiku reikia turėti kantrybės, tik pats vaikas nuspręs, kada jam atsiverti;
– pernelyg neskubėkite pranešti vaiko šeimai savo įtarimų, nes galbūt piktadarys yra šeimai artimas žmogus;
– visus kitus žingsnius aptarkite su vaiku. Jam turi būti aišku, kad būtina kreiptis pagalbos, nes pats vienas jis negali apsisaugoti nuo tolesnio seksualinio piktnaudžiavimo. Be o svarbu padėti vaikui suprasti, kad juo tikima, jog jo kaltės šioje situacijoje nėra, jog dėl visko kaltas tik tas žmogus kuris netinkamai si juo elgiasi.

Nėra sukurto vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą, pagalbos modelio. Tačiau specialistų komanda, remiantis atskirų atvejų analize, jį modeliuoja ir ieško efektyviausių pagalbos būdų, šiems vaikams, kurie buvo seksualiai išnaudoti. (inter.4)

Kaip rašo Staudinger U (2003), labai svarbu bendradarbiauti tėvams ir mokytojams. Tam geriausiai tinka nuolat rengiami tėvų vakarai. Šiuose vakaruose mokytojos galėtu pravesti dalykišką pokalbį šia tabu tema. Būtų galima pasikeisti informacija, pasidalyti patirtimi. Tai juo labiau svarbu, nes šia tema visuomenėje dažniausiai vis dar nemėgstama ar nenorima kalbėti.

Kai suaugusiems tenka kalbėti seksualinio piktnaudžiavimo tema, jie iš pradžių išsigąsta, suglumsta ir net supyksta. Todėl pirmiausia reikėtu stengtis įveikti šiuos jausmus. Naudinga pasitelkti į pagalbą tos srities specialistus.

Tėvus reikėtu supažindinti su naujausiais statistikos duomenimis. Be abejo svarbu išsiaiškinti seksualinio piktnaudžiavimo terminą.

Papasakoti apie vaikų elgiasi ypatumus, signalizuojančius, kad prieš juos buvo panaudotas seksualinis smurtas.

Daugiausiai dėmesio reikia skirti seksualinio piktnaudžiavimo prevencijos priemonėms, kad tėvai geriau suprastų jų esmę.(Staudi.nger U., 2003)

7. Prevencijos priemonių paskirtis

Svarbu suprasti, kad vaikams skirtas prevencijos priemones vykdo suaugusieji, kurie gerai suvokia jų reikšmę.

Prevencijos priemones reikia parinkti pagal vaikų amžių.

Privalu tikrinti vaikų pozicijas: jie turi suvokti savo teises ir mokėti apsiginti. (Staudinger U., 2003)

Patyrusiam seksualinę prievartą, pagalbos etapai:
• Galimos vaiko patirtos seksualinės prievartos tikimybės nustatymas;
• Informacijos apie atvejį tikslinimas;
• Pagalbos vaikui teikimas institucijoje (psichologo, soc.darbuotojų, pedagogų ir pan.);
• Esant poreikiui, vaiko nukreipimas į kitas institucijas (Vaiko raidos centras ir pan.);
• Vaiko saugumo numatymas, kad prievarta nepasikartotų;
• Vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, teisių gynimas ir atstovavimas teisėsaugos institucijose (teismuose, apklausų metu ir pan.).(inter.4)8. Kaip save apsaugoti
Prievartą gali patirti kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinio sluoksnio, tačiau kai kurie vaikai gali būti dažniau skriaudžiami. Kaip mes elgiamės, susidūrę su aplinkinių nepalankumu ar išnaudojimu priklauso ir nuo mūsų pačių socialinių įgūdžių.
Labai svarbu ugdyti:
· pasitikėjimą savimi (mokykis teigiamai apie save mąstyti; žinok, kad visi žmonės klysta, ir Tu gali ištaisyti savo klaidas )
· savigarbą (prisimink, kad kiekvienas žmogus yra kažko vertas, ieškok dalykų už kuriuos galėtum save pagirti)
· atsparumą (mokykis pasakyti “ne”, kai gauni pavojingą ar Tau nepriimtiną pasiūlymą)
· mokėjimą bendrauti ir bendradarbiauti:
a)mokykis spręsti konfliktus be smurto – stebėk, ką jaučia kitas žmogus, parodyk, kad jį girdi ir supranti, išsakyk savo jausmus, stenkis problemą išspręsti derybų keliu, ieškant abiems priimtino sprendimo, kad nebūtų pralaimėjusių.)
b) mokykis pasirinkti draugus, nenaudojančius smurto, šantažo ir verčiančius Tave jaustis kaltu, jei tu būni pranašesnis, ar nenori jam paklusti. (inter.5)

9. Svarbiausios temos

· teisės ginti savo kūną įsisąmoninimas;
· jausmų ir pojūčių supratimas ir skyrimas;
· gebėjimas skirti „gera“ ir „bloga“ prisilietimą;
· turėjimas drąsos pasakyti „ne“;
· skirtumo tarp „gerų“ ir „bauginančių“ paslapčių suvokimas;
· ryžtas prašyti pagalbos.(Staudinger U., 2003)
Kaip rašo Staudinger (2003), iš mažens vaikai turi suvokti leistinas savo bei kitų elgesio ribas ir įsisąmoninti, kad reikia prašyti suaugusiųjų pagalbos, jei kas nors jas peržengia.
Kiekvienas vaikas turi teisę ginti savo kūną, nes jis vertas pagarbos, ir tai vaikai turi tvirtai žinoti.
Vaikai turi žinoti, kad jų jausmai yra svarbus kitų elgesio vertinimo kriterijus.
Būtina išmokti skirti malonų ir nemalonų prisilietimą, pastebėti „keistą“ elgesį ir atkakliai jam priešintis.
Vaikai turi mokėti tam tikromis aplinkybėmis pasakyti griežtą „ne“. Jie turi žinoti, kada galima ir privalu nepaklusti bei priešintis. Reikia pratinti vaikus sakyti „ne“ ne tik žodžiais, bet ir gestais bei gynybine laikysena.
Jei vaikas moka skirti „geras“ ir „blogas“ paslaptis, jis sunkiai paklūsta reikalavimui saugoti paslaptį, net jei piktadarys grasina susidoroti.
Reikia padrąsinti vaikus, kad jie prašytu pagalbos kito žmogaus (kito vaiko ar suaugusiojo), kuriuo jie pasitiki.
Jei vaikas iš mažens mokomas ieškoti pagalbos, jis turi daugiau galimybių išvengti seksualinių priekabių. (Staudinger U., 2003)

Išvados

Tam, kad vaikas galėtų apsiginti nuo seksualinės prievartos, jis turėtų:
1) žinoti, kas yra seksualinė prievarta;
2) mokėti kitam asmeniui tvirtai ir aiškiai pasakyti, kad jis jo neliestų, jei vaikui tai yra nemalonu;
3) tikėti, kad suaugęs, jei jam papasakos, kas nutiko, tavim patikės ir apgins;(inter.3)

Literatūros sąrašas

1. Blažys V. (1999) Seksualinė prievarta ir vaiko raida // Socialinis ugdymas II Vilnius.
2. Staudinger U. (2003) Neliesk manęs. Kaunas: Šviesa.
3. http//www.vaikunamas.lt/Literatura/Knygos/ Kemeriene/Kemeriene.html
4. http//www.children.lt/straipsnis.php?
5. http//www.redcross.lt/pabegeliai71.html

Leave a Comment