ĮVADAS
Šeima – pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikui išsivysto ilgalaikiai ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Tėvai puikiai pažįsta savo vaikus. Juk juos augina nuo tos akimirkos, kai atėjo į šį pasaulį. Tėvai maitina, rengia, maudo, moko žengti pirmą žingsnį ir tarti pirmą žodį, pažindina su pasauliu ir palydi į gyvenimą, tenkina jų biologinius ir psichinius poreikius. Ar kas pasaulyje gali pažinoti vaiką geriau negu motina, tėvas, vaikui artimiausi jį labiausiai mylintys, daugiausia laiko jam skiriantys žmonės? Tačiau pasitaiko situacijų, kai tėvai patys prisipažįsta, jog jie mažai pažįsta vaiką. Pripažįsta, kad vaiko poelgis juos nustebino, kad ne visiškai supranta ir nesugeba paaiškinti, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip.Ir susimąsto paprastai tuomet, kai vaikui nesiseka mokytis arba randasi su auklėjimu susijusiu rūpesčių. Vienas iš jų – melavimas. Daugelis iš mūsų susiduriame su meluojančiais vaikais, paaugliais, suaugusiais žmonėmis. O kodėl meluojame? Meluojame, norėdami apsaugoti save ar kitus; meluojam, nes mums tai naudingiau; meluojam, nes… esam beveik įsitikinę, kad mūsų melas nebus atskleistas. Melas – daugiaspalvis reiškinys, o jo laukas gana platus. Melo turinys taip pat labai įvairuoja. Gali būti atsitiktinis, menkas , sistemingas, suplanuotas, didelis ir klastingas melas. Jis gali būti grynas ir mišrus. Meluodami žmonės dažnai negali paneigti įvykusio fakto, kurį daug kas žino, bet gali jį labai neadekvačiai interpretuoti, padidinti arba sumažinti, sąmoningai iškreipti arba priskirti jam nebūtų dalykų.Nelengva suprasti, kodėl tiek daug žmonių svaiginasi melu. Melo priežasčių labai daug ir įvairių. Jas galima būtų skirti į objektyvias ir subjektyvias, socialines, dorovines ir kitokias. Melą gimdo prievarta, smurtas, išorinis spaudimas. Dažnai žmogus meluoja bijodamas kažko netekti, būti nubaustas, pažemintas. Ir šiuolaikiniai psichologai teigia, kad kiekvieną melo priežastį galima išaiškinti. Tai nereiškia, kad melą reikėtų pateisinti. Tik pirma reikia išsiaiškinti, o nebausti. Su melu susiduriame kur kas dažniau nei atrodytų. Daugelis melo aspektų verti atskirų diskusijų, tačiau aš noriu pakalbėti apie tai, kas atsitinka žmogui, kai jis ima meluoti; kaip atpažinti meluojantį žmogų; kaip elgiasi žmogus norėdamas pateisinti savo melą; kaip reikia elgtis tėvams, mokytojui su meluojančiu vaiku ir kt.
I. Melas
Kažin ar yra kita kokia yda taip paplitusi kaip melas. Vaikai meluoja tėvams, tėvai – vaikams, valdiniai – viršininkams, o valdininkai – visiems. Meluojama, mulkinama, apgaudinėjama daug ir visur. Su melu mes gulamės ir keliamės, melu alsuojame ir nuo jo jau dūstame. Melu išmenkintos mūsų sielos užteršta dvasia. Neatsitiktinai J. Marcinkevičius iš širdies gilumos sušuko:O Viešpatie! Kiek purvo žmoguje!Kiek melo ir klastos, niekšybės ir apgaulės! (“Purvas”)Tad kas gi jis, tas melas? Iš kur tokia didelė jo galybė? Melas – tai netiesos sakymas. Jis gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar veiksmu, sąmoningai stengiantis ką nors suklaidinti. Meluojant tiesa gali būti iš vis nuslepiama arba sakoma tik iš dalies, iškreipiama ar pateikiama kokia nors į tiesą panaši versija. Daugkartinis melas tampa įpročiu. Įsitvirtina negatyvi charakterio savybė – melagingumas.Meluodamas žmogus paprastai nuslepia ar iškreipia tiesą. Kita vertus, ne kiekvienas tiesos iškreipimas jau yra melas. Jei žmogus iškreipia tiesą to nenorėdamas ir neturėdamas blogų motyvų, tai laikoma klaida ar suklydimu, bet ne melu. Melagis iškreipia tiesą turėdamas kokių nors negarbingų motyvų, norėdamas nuslėpti savo nedorus poelgius ar nusikaltimą, išteisinti save, ketindamas save patį parodyti geresnį arba siekdamas kokių nors savanaudiškų tikslų.Iš tiesų bet koks melas dažniausiai prasideda nuo sąmoningo apsisprendimo. Mes meluojame vis dėlto tikėdamiesi, kad į mūsų melą bus atsiliepta ne taip pat, o pasitelkus sąžinę. Taigi melagiui melas “atriša rankas” – jis tikisi iš savo melo gauti naudos nerizikuodamas, kad jam bus atsakyta tuo pačiu. Toks sprendimas jau pats savaime paveikia meluotoją. Apgaulingi veiksmai melagį įstumia į “uždaro komunikanto būklę” (D. Dubrovskis) – savo tikruosius ketinimus, tikslus, motyvus jis labai kruopščiai slepia. Melagis negali būti tiesiogiai susijęs su kitu, negali palaikyti “Aš – Tu” santykį, nebegali išgyventi “Mes” bendrumo. Jį nuo kito žmogaus atskiria apgaulė. Nuoširdžiam žmogui nereikia nieko slėpti – jis jaučiasi pakankamai laisvas, o melagis vieną daro, kitą mano. Jei žmogus elgiasi sąžiningai, jo galimybės tikriau išgyventi dabarties akimirką kur kas didesnės nei melagio.
Jeigu žmogus sako tiesą, jam nereikia daug ko atsiminti. Jis kalba taip, kaip buvo. Melagiui daug sunkiau. Jam dar reikia gerai įsiminti ir savo melo vingrybes. O išgalvotus dalykus visuomet lengviau pamiršti negu tikrus. Dėl to, kaip sakoma, melagiui reikia turėti gerą atmintį. Tačiau daug prisimelavęs, jis vis vien pamiršta, ką anksčiau kalbėjęs. Taip melagis susipainioja ir jo versijos sukelia įtarimą. Norėdamas išsisukti, toliau meluoja. Bet kuo melagis daugiau meluoja, tuo greičiau demaskuojamas. Tokio žmogaus būklė apgailėtina. Meluodamas jis anksčiau ar vėliau apsijuoks ir užsitrauks viešą gėdą. Maža to, melagis praranda žmonių pasitikėjimą. Visi į jį ima žiūrėti įtariai. Apsijuokęs žmonių akyse, kartais melagis ryžtasi daugiau nebemeluoti. Bet juo jau netikima ir tuomet, kai sako tiesą.Taigi, visais požiūriais melas negali būti pateisinamas. Viena vertus, jis žemina asmenybės orumą ir demoralizuoja patį žmogų, kitą vertus, griauna žmonių tarpusavio pasitikėjimą, skleidžia įtarumą, ardo bendradarbiavimo santykius.Štai ką tik rašiau, kad melas negali būti pateisinamas, kad žemina asmenybės orumą ir t.t., tačiau noriu pasakyti, kad melavimas dažnai pasitelkiamas tarpusavio santykių gerinimui. Taip išeina, kad aš pati sau prieštarauju! Bet noriu trumpai paaiškinti šią mintį.Kitam žmogui dažniausiai meluojama apie jį patį, nes mums rūpi jo jausmai, nenorime jo sugėdyti, įžeisti arba priversti jaudintis. Ypač tada, kai reikia įvertinti kito žmogaus darbą, elgesį, aprangą ir kita, vengiama atvirai išsakyti savo tikrąją nuomonę, nes bijome pažadinti neigiamas emocijas. Aišku, būtinai noriu pabrėžti, kad melagingai žmogų vertiname tada, kai tikrai nenorime jo įskaudinti, nors jo poelgis, darbas ar kas kita mums nepatinka.Kiekvienas iš mūsų gyvenimiškos patirties gali pasakyti, kad net geriausi draugai vengia pasidalyti vienas su kitu nepalankiais įvertinimais. Neigiamas pastabas ar neigiamą požiūrį, skirtus draugui, pirmiausia pasakome kitam, tai yra trečiam asmeniui, o ne jam pačiam. Ir taip išeina, kad pirmiausia viską sužino trečias asmuo, o ne draugas, kuris iš tiesų pirmas turėjo viską išgirsti. Ir kaip dažniausiai būna, kad tas “neigiamas naujienas” išgirsta ne tiesioginiu, o aplinkiniu keliu.Nenorint skaudinti žmogaus meluojama apie jo ligą. Juk daugelis sunkių ligonių net nežino kuo serga. O dėl ko nežino? Nežino todėl, kad patys mes, artimieji, jiems nedrįstame pasakyti. Verčiau pasirenkame melą, o ne tiesą.Kyla klausimas: kai meluojame ar neraudonuojame? Pasirodo, nevisiškai taip. Daugelis melagių bent truputėli sielojasi dėl to, kad jiems tenka meluoti. Pokalbius, per kuriuos tekdavo sumeluoti psichologai apibūdina kaip šaltesnius ir nemalonius. Kad žmogus meluodamas jaučiasi nepatogiai, rodo ir tai, jog malagystės dažniausiai sakomos telefonu, kai nereikia žiūrėti apgaudinėjamam žmogui į akis. Psichologės B. Depaulo ir D. Kashy pamėgino nustatyti, ar yra asmenybės tipas labiausiai linkęs meluoti. Ar beveik kas dieną sumeluojantys žmonės skiriasi nuo tų, kurie kažin ar kada yra apgavę kitą? Psichologės daro išvadą, kad tie, kurie dažnai meluoja linkę manipuliuoti kitais, siekia įgyti kuo daugiau draugų, gerbėjų ar daryti kitiems žmonėms įtaką. Šie žmonės atrodo ambicingi ir mėgstantys dominuoti, bet nesusikaustę, talentingi ir pasitikintys savimi. Meluojantys asmenys ypač susirūpinę tuo, kokį įspūdį jie daro aplinkiniams. Daugiau meluoja socialiai aktyvūs, apsukrūs, daug ir laisvai bendraujantys žmonės. Beje, šie žmonės meluoja tik tada, kai žino, jog nebus pagauti meluojant. Jie niekada neapgaudinėja jeigu jų melas gali būti lengvai atskleistas. Patys save jie vadina sėkmingais melagiais. Nes, be kita ko, šie melagiai žino, kad jie meluoja daugiau už kitus. Žmonės, palaikantys šiltus, ilgalaikius ir nuoširdžius draugystės ryšius su tos pačios lyties bičiuliais, meluoja gerokai rečiau. Tikriausiai juos patenkina esami santykiai, todėl mažiau rūpinamasi dėl daromo įspūdžio aplinkiniams. Be to, vyresnio amžiaus žmonės meluoja rečiau už jaunuolius. Tai susiję ir su atsakomybės jausmu. Kuo stipresnis žmogaus atsakomybės jausmas, tuo rečiau jis meluoja.O vaikai, kaip jie meluoja, dėl ko meluoja, gal iš viso nemeluoja?1.1 Vaikiškas melas
Suprasti, ar vaikas meluoja, ar fantazuoja, sudėtinga. Ikimokyklinukai sąmoningai meluoti dar nemoka. Jų “melas” – tam tikras būdas bendrauti su pasauliu. Tapę mokiniais, vaikai pradeda gudrauti ir fantazuoti, siekdami naudos. Sunkiau sekasi meluoti tiems, kurių vaizduotė nėra tokia kūrybiška.Melas – dažnai yra ne pati pirmoji, o iš pirmosios kylanti nedorybė. Vaikai dažniausiai meluoja tuomet, kai pasielgia negarbingai ir kai jiems tenka teisintis. Jeigu mokinys per pamoką nusižengia, tai įtariamas jis paprastai išsisukinėja, verčia bėdą kitiems. O jeigu mokykloje jo nusižengimas atskleidžiamas, tai toliau dar ir namuose jis mėgina nuslėpti ar sušvelninti savo poelgį. Ar pykstame kai mums meluoja vaikai? Aišku, visi pasakys, kad pykstame. Pyksta ne tik suaugę, bet ir vaikai. Vaikai vertina tiesumą ir teisybę, tačiau labai smerkia tuos, kurie meluoja. Yra tokių vaikų, kurie mėgsta prie kitų žmonių pasirodyti esą labai geri, todėl ir primeluoja, kad ne jie, o draugai tą ar aną padarė blogai. Dažnai vaikai prigalvoja neįtikinamiausių dalykų kurių jiems trūksta tikrovei. Vaikiškas melas daug pasako apie vaiko dvasinį pasaulį, apie jo baimes ir viltis, apie tai kokiu jis norėtu būti. Pavyzdžiui, vaikas dažnai giriasi nuotykiais mokykloje, pasakoja apie savo draugus, o, pasak, mokytojos, visą laiką būna atsiskyręs nuo draugų, su niekuo nedraugauja. Ir visiems mums dažniausiai iškyla problema, kaip atpažinti meluojantį vaiką. O atpažinti melą nors ir nėra lengva, bet įmanoma.
1.2 Kaip atpažinti meluojantį vaiką
Lengviausiai pastebimas artimų žmonių – šeimos narių, draugų melas. Absoliuti melo atpažinimo čempionė yra motina, stebinti savo vaiką. Juk ji su vaiku daugiausiai praleidžia laiko, ji vaiką augina nuo kūdikystės ir jį geriausiai pažįsta. Meluojantį vaiką, o ir kitus, suaugusius žmones, galima atpažinti iš daugelio sindromų.
Melą galima matyti veide. Pravartu žinoti, kad vaizduojantis esąs linksmas šypsosi tik lūpomis, o jo akių išraiška beveik nekinta. Kai juokiamasi nuoširdžiai šiek tiek patempiami apatiniai akių vokai, todėl akys tarsi susiaurėja.Vaizduojantys nustebusius, įdėmiai žiūri į pašnekovą, išplečia akis. Tokia nuostaba netikra. Iš tiesų nustebęs žmogus dažniausiai prasižioja. Tikri jausmai veide atsispindi anksčiau negu pasakomi žodžiai. Suvaidintas jausmas pasirodo kartu su žodžiais ar net po jų. Melą galima pažinti ir iš gestų. Kiekvienas žino, ką reiškia gūžčiojimas pečiais, linktelėjimas galva ar piršto sukiojimas apie smilkinį. Tokie simboliai visa parodomi sąmoningai ir tikslingai. Jei bandymas parodyti kokį gestą lieka nebaigtas, jei užuot gūžtelėje pečiais, patrauko tik vieną petį, tai gana drąsiai galima teikti, jog šis neužbaigtas simbolis ir išreiškia tikruosius, bet slepiamus jausmus. Kita melo atpažinimo forma – manipuliacijos, žmonės glosto save, nubraukia nepastiebimą dulkę nuo rūbų, kasosi ir daro dar daug judesių, kurie tarsi turėtų užtikrinti fizinį komfortą. Kartais melą galima atpažinti iš kalbėjimo būdo. Nepatyręs melagis gali mėginti “perkalbėti” pašnekovą, neleisdamas jam tarti žodžio, greitai išsakyti savo argumentus, o drauge truputi pakeisti pokalbio temą, nukreipti ją nuo sau nepatogaus klausimo. Balsas, jo tembras, žodžių tarimo aiškumas, apibūdina kalbėtoją taip pat gerai kaip ir jo sakomos mintys. Taigi, mokytis atpažinti melą yra įmanoma. Tereikia domėtis žmonėmis, su kuriais bendraujame, domėtis jų jausmais ir poreikiais.II. Vaiko pedagoginė – psichologinė charakteristika2.1 Vaivos Bertašytės pedagoginė psichologinė charakteristika
Vaiva Bertašytė gimė 1992.05.01, gyvena Panevėžyje. Turi abu tėvus. Tėtis 40m. policininkas, mama 35m. vyr. seselė. Šeimoje iš viso yra du vaikai. Vaiva- vyriausia, yra sesuo Agnė – 4m. Anot tėvų Vaiva labai norėjo eiti į mokyklą, į pirmą klasę. Mama sakė, kad visą vasarą tik ir klausdavo: “ar greitai reikės eiti į mokyklą?”. Į pirmą klasę ji ėjo su didžiuliu džiaugsmu. Namuose mokytis yra sudarytos visos sąlygos. Turi savo atskirą kambarį, kuriame ruošia pamokas ir kuriame niekas jai netrukdo. Mergaitė auklėjama gana griežtai. “Didesnį žodį” jai turi tėtis. Mamos nelabai klauso. Anot Vaivos “kartais mamos galima ir neklausyti”. Kai paklausiau, kurį labiau mylį, mamą ar tėtį, Vaivutė atsakė: ”tikriausiai abu vienodai, nežinau”. Vaiva labai myli sesutę. Negaili jai nieko: duoda savo žaislus, nebijo, kad gali juos sulaužyti, dalinasi viskuo, ką pati turi. Draugų namuose turi nemažai. Kieme taip nėra, kad būtų atstumta. Pati yra gana komunikabili, randanti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus vaikais. Bėda ta, kad kartais ji mėgsta draugams pasakyti tokių dalykų, kurių iš tikrųjų net nebuvo. Pavyzdžiui, draugei pasakė, kad tėtis jai nupirks didžiulį pliušinį meškiną. Iš tiesų tėtis net nežadėjo jo nupirkti. Vaiva pamelavo todėl, kad pamatė, jog draugė turi didžiulę panterą, tai kodėl ji irgi negali turėti meškino?
Mokykloje draugų, kaip ir namuose, Vaiva turi daug, nuolat būna linksma. Pažangumas vidutinis, pažymių vidurkis 7 – 8 balai. Galėtų ji ir geriau mokytis, bet trūksta noro, kantrybės. Aišku, tėvai nori, kad jos rezultatai būtų geresni, to reikalauja. Tačiau Vaiva į jų norus nelabai atsižvelgia. Mergaitės yra labai laki vaizduotė, ji sugeba tėvams pripasakoti nebūtų istorijų, kurios, atseit, nutikę mokykloje. Mamai paklausus, kaip sekėsi mokykloje, duktė atsako, jog viskas gerai, nors kartais taip ir nebūna. Kadangi ji viską įtikinamai pasako – tai ja ir patikima. Taip pat ir mokytojos žodžiais sakant, mergaitė yra labai kūrybinga, sugeba išsisukti iš bet kokios padėties kartais pasirinkdama melą. Mokytoja sakė, kad jai labai nepatinka matematikos pamoka ir kūno kultūra. Matematika jai nepatinka todėl, kad reikia susikaupti, būti pastabiai kai aiškina, o tai jai yra gana sunku. Jei jau nesuprato kurios nors pamokos dalies, tai ir visą likusią pamokos dalį Vaiva bus nesusikaupusi. Kartais iš šalies atrodo, kad ji galvoja, sprendžia, bet iš tikrųjų taip nėra. Vaiva taip elgiasi tik dėl “akių”, kad tik jos nekalbintų, neklaustų, kaip jai sekasi. O paklausus: “Vaivute, ar viskas aišku, ar sprendi!”, ji atsako: “taip taip, sprendžiu”. O pasirodo taip nėra. Kai būna kūno kultūros pamoka, dažnai neatsineša aprangos, o kodėl neatsineša ji atranda nemažai priežasčių: tai užmiršo, tai koją skauda, tai mama išplovė ir dar neišdžiuvo ir t.t. Kai mokytoja pasakė, gal reikėtų pasikalbėti su tėčiu ar mama, ji labai ramiai į tai sureagavo, atrodo, jog tai ne ją liečia. Vaiva sugeba slėpti emocijas, neparodo, kaip ji jaučiasi. Tačiau mokytoja, labai gerai jau ją pažįsta ir imasi įvairių priemonių, kad ji labiau atsiskleistų. Kaip jau sakiau, ji meluoja mokykloje ir namie. Parėjus mamai iš tėvų susirinkimo ir paklausus, ar nenorėtų ji pasikalbėti, papasakoti pati, ką išdarinėja mokykloje, Vaiva atsakė, kad neturi ką pasakoti. O kai mama paklausė, kodėl taip dažnai nedaro kūno kultūros pamokų, atsakė nuleidusi akis, kad nežino. Mergaitė žino, kad tėvai yra labai griežti, tai jei pasakys teisybę, gali likti nesuprasta.Ji geriau pasirinko melo kelią, o ne tiesos.Kartais Vaiva ir neruošia namų darbų. Ji turi gerą atmintį, sugeba pritaikyti savo jau turimas žinias. Dažnai į pamokas eina net nepasiruošusi. Tėvams paklausus, ar paruošė pamokas, atsako, kad taip. Kadangi tėvai dažniausiai būna labai užsiėmę, tai dėl laiko stokos nepatikrina, nepasižiūri, ar iš tikrųjų namų darbai paruošti. Tik vėliau, tėvai iš mokytojos sužino, kad jų duktė melavo.Ir kyla klausimas, kodėl mums meluoja vaikai?2.2 Melo priežastys
Priežastys, dėl kurių mums tenka kone kasdien apgaudinėti vienas kitą, atrodo, gan paprastos ir … savanaudiškos. Meluoja, kad atrodytų esą geresni nei yra iš tikrųjų; meluoja, norėdami prisitaikyti ar kam nors įtikti; meluoja ir todėl, kad įgytų daugiau pasitikėjimo, kad būtų labiau gerbiami ir mylimi. Dalis melo yra sukuriama tik norint išvengti nemalonių situacijų ir konfliktų.Kai kurie vaikai, jau suvokdami skirtumą tarp teisybės ir melo, pasakoja išgalvotas, tačiau įtikinančias istorijas. Juk ir Vaiva sugeba papasakoti taip vaizdžiai, kad esantys aplinkui patiki. Kiti vaikai ima nuolat meluoti. Jie dažniausiai pajunta, kad melavimas yra lengviausias būdas įveikti tėvų, mokytojų ar draugų reikalavimus. Šie vaikai iš esmės nėra blogi ar piktavaliai, tačiau vis pasikartojantis melas tampa blogu įpročiu.Pagrindinės priežastys, dėl kurių meluoja vaikai yra šios: pavydo ir konkurencijos jausmas, baimė būti atstumtam, dėmesio ir pripažinimo poreikis.Vaikas dažnai tampa melagiu ne savo valia, o tik norėdamas susilaukti dėmesio ir pagalbos. Dažnai tėvų neįvertintas, ignoruojamas vaikas ima save vertinti taip: “Aš – nepakankamai geras”, “mano mama norėtų, kad būčiau grakštesnė” ir t.t. Tai tipiški melagėlių paaiškinimai.Vaikai meluoja, kai tėvai būna per daug griežti. Vaikas nesako tiesos vengdamas pykčio, kam jiems prisipažinti gavus blogą pažymį, jeigu žino, kad supyks ir pradės “pamokslauti”. Vaiva žino, kad jei būtų pasakiusi, kodėl nedaro kūno kultūros pamokų, kodėl meluoja mokytojai ir tėvams, tikrai užsitrauktų tėvų nemalonę. Tai ji geriau pasirenka melą, nei sakyti teisybę.
Taip pat vaikai labai mėgsta meluoti, kai jiems būna per daug draudimų. Pavyzdžiui, mama Vaivai pasakė, kad nevalgytų saldumynų, kol nepapietaus. Vaikui tenka pažeidinėti draudimus, o vėliau išsisukinėti. Tėvai patys net nepastebi, kad augina gabų melagėlį. O iš ko vaikai daugiausia išmoksta meluoti? Vaikai mokosi iš tėvų. Jei tėvai meluoja, vadinasi taip reikia. O taip pasitaiko dažnai. Kai kartą mokytoja paklausė Vaivos: “Vaivute, kodėl tu meluoji, iš ko išmokai meluoti?”. Mergaitė atsakė: “Tai kad visi meluoja”. Juk vaikai tokio amžiaus, kai jiems viskas įdomu, įdomu kas ką sako, kas ką daro. Kaip jie nemeluos, jei meluoja jų tėvai. Tėvų elgesys yra svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Todėl pirmiausia tėvų elgesyje turi aiškiai atsispindėti tai, ko jie mokino savo vaikus ir ką jie norėtų matyti savo vaikų elgesyje. Jei vaikas meluoja, tėvai turėtų surasti laiko rimtam pokalbiui ar diskusijai. Kai vaiko melavimas tampa rimta ir nuolatinė problema, reikalinga profesionalaus specialisto pagalba.2.3 Mokytojo veikla sprendžiant meluojančio vaiko problemas
Mokytoja turėtų irgi elgtis su meluojančiais vaikais kitaip. Kalbantis su meluojančiais vaikais labai veiksminga atkreipti dėmesį į vaiko jausmus. Ne: “Matau, kad meluoji”, o: “Tikriausiai bijai, kad tave nubaus?”. Ne: “Prisipažink tuoj pat arba liksi be pietų”, o: “Jaučiu, kad tau gėda išduoti draugus”. Auklėjant su “melagiu” reikia laikytis kelių principų:• Kalbėtis “be liudininkų”, jokiu būdu nežeminti vaiko, viešai neskelbti jo nusidėjimo. Nes meluojantis vaikas ir taip yra nesaugus. Demaskuojant tarp bendraamžių jo savigarbos jausmas dar sumenkėja.• Tiesiai ir atvirai pasakyti, kodėl mums skaudina vaiko melas. Aptarti jo pasekmes, paaiškinti, kad tapęs įpročiu, melas tampa ir kliūtimi susilaukti kitų žmonių pasitikėjimo, draugystės.
• Padėti vaikui nustatyti melavimo priežastis ir jas pašalinti.• Neįkalbinėti vaiko prisipažinti. Jei jau mokytojas sugavo nusirašinėjant, tai turi sakyti: “Aš mačiau tave žiūrint į draugės sąsiuvinį”, o ne “Ar tu nežiūrėjai į draugės sąsiuvinį”.• Svarbu vaikams aiškinti apie melą, skirti jiems pakankamai dėmesio, stengtis suprasti jų rūpesčius, bendrauti, o svarbiausia – sakyti jiems, kaip juos mylime.Siūloma visada pastebėti vaiko sąžiningumą ir atsilyginti jam pagarba, patiems būti teisingiems. Nereikia žadėti to, ko negalime ištęsėti, atvirai pripažinti klaidas, o suklydus – neišsisukinėti. Vengti situacijų, kurios skatina vaiką meluoti.Visą tai mokytoja žinodama, turi nesibaiminti dėl savo mokinių melo ar prasimanymų, o turi pasistengti suprasti melo priežastis. Jeigu jau sučiupo vaiką meluojant ir mano, kad šįsyk melas iš ties neleistinas ar net žaloja vaiko asmenybę, nedelsdama turi su juo pasikalbėti. Vaikas turi suvokti apgaulės pasekmes sau pačiam ir tiems, kieno pasitikėjimu jis meluoja. Mokytojas meluojantį vaiką turi stebėti, žiūrėti, kad nemeluotų draugams, nesistengtų melu išsisukinėti nuo jį užgulusios problemos.Štai su Vaiva mokytoja elgiasi taip: ėmė bendradarbiauti su tėvais, kartu spręsti problemas, dėl kurių Vaiva pradėjo meluoti. O pirmoje klasėje ji nemelavo. Ėmė žiūrėti kame to pasekmė. Mokytoja taip natūraliai elgiasi, kad Vaiva to nė neįtaria. Aišku, turi neįtarti, nešnibždėti už nugaros klasės draugai, kad viena jų klasiokė labai jau mėgsta meluoti. Todėl kuo anksčiau pastebėsime meluojantį vaiką ir kuo greičiau nustatysime to melo priežastis, tuo greičiau bus geriau ne tik mums, mokytojams, bet ir kitiems tą vaiką supantiems žmonėms.
Siūlau mokytojai daryti netinkamo elgesio funkcijų tyrimą.Data Laikas SSituacija EElgesys PPrasmėPavyzdžiui tiriant Vaivą galima pasinaudoti šia lentele. Rinkti duomenis ir vėliau nustatyti, ar yra koks nors dėsningumas tarp situacijos, vaiko elgesio ir pasekmių.
IŠVADOS
Mūsų vaikai nemažai laiko leidžia ne namuose ir nuo mažų dienų susitinka su daugelių svetimų žmonių. Pirmiausia su mokytojais, auklėtojais, instruktoriais – mokykloje, vaikų darželyje, lopšelyje ikimokykliniuose užsiėmimuose. Taip pat ir su vienmečiais – parke, kieme, lopšelyje, darželyje, mokykloje, vaikų organizacijose. Palaiko su jais įvairius, artimus ar gana paviršutiniškus, geranoriškus, nuoširdžius arba nedraugiškus santykius. Tie asmenys – suaugusieji– turi progos matyti mūsų vaikus įvairiose, tėvams dažnai neprieinamose situacijose. Kai kurie – mokytojai ir auklėtojai – būdami auklėjimo proceso dalyviai, stengiasi pažinti mūsų vaikus, stebi juos, kalbasi su jais, kaip ir tėvai analizuoja jų dirbinius ir susiformuoja tam tikrą vaiko psichinių savybių vaizdą.Mokytojas turi teorinių vaiko pažinimo žinių, išmano psichologijos metodus, turi daugiau už tėvus patyrimo, nes kasdien bendrauja su dešimtimis, o apskritai – su šimtais vaikų. Jis turi galimybę lyginti jų reakcijas, poelgius, bruožus. Mokytojas, o kartu ir tėvai pamato, kokią problemą turi vaikas. Pavyzdžiui, mėgsta meluoti. Aišku, mes kiekvienas vienaip ar kitaip kartais meluojame. Bet vaikai dar nesupranta, kad meluoti negarbinga. Pamažu pradėjęs meluoti vaikas gali užaugti “didžiausiu melagiu”. Atrodo, kad jis tik truputi sumelavo, bet nuo “mažo, nekalto” melo iki skaudžios išdavystės – tik vienas žingsnis. Argi tai, kad melavimas yra toks kasdieniškas ir net socialiai naudingas reiškinys leidžia manyti, jog meluoti galima? Taip, sutinku, mūsų aplinka yra per daug nesaugi ir nepalanki atviram tiesos sakymui, mes per daug nusivylę vienas kitu ir negalime niekuo pasitikėti… o mūsų nuolatinės melagystės tik dar labiau didina nepasitikėjimą ir daro mus atšiauresnius. Juk čia užburtas ratas. Turime būti sąžiningi sau ir savo artimui. Būkime atviri ir nuoširdūs kaip vaikai,kurie dar nemoka pataikauti ir kuriems dar nerūpi apsukriai kilti visuomenės akyse melo laipteliais…
LITERATŪRA1. Navaitis G. Melavimo menas ir mokslas// Psichologija tau. 2001. Nr.5. P. 167 – 172. 2. Kudinskienė R. Visa tiesa apie melą// Psichologija tau. 2001. Nr.2. P. 28 – 30.3. Mieliauskienė A. J. S. Kai jums meluoja// Artuma. 2000. Nr. 11. P. 21 – 24.4. Dovydaitytė D. Vaikiškas melas// Dialogas. 2000, rugsėjo 29. P. 12. 5. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. V. 1997.6. Černius V.J. Mokytojo pagalbininkas.7. Grendstad. Mokytis – tai atrasti. V. 1996.8. Mielkė. Geriau supraskime sunkius vaikus. V. 1997.9. Navickaitė E. Melagis melavo, per tiltą važiavo// Šeimininkė. 2000, liepos 26. P. 13.10. Petronis R. Ar ilgos melo kojos?// Šiaurės Atėnai. 1998, kovo 28. P.10.11. Lapinas O. Melas artimas mūsų prigimčiai// Šeimininkė. 1996, balandžio 3. P. 6.12. Vaicekauskienė V. Melas, fantazija, teisingumas// Mokykla. 1994. Nr. 4/5. P. 36 – 37.13. Žemaitis V. Melas// Dora. 1990. Nr. 5. P. 25 – 27.14. Vaikų psichologinis konsultavimas. V. 1996.15. Filipčiuk H. Pažink savo vaiką. V. 1991.16.