vaikų teisė

ĮVADAS

Mūsų šalies politikoje žmogus, šeima, vaikai turėtų tapti pagrindiniu Vyriausybės, politinių partijų ir Nevyriausybinių organizacijų rūpesčiu. Svarbiausia šiuo metu Lietuvoje – panaikinti skurdą, sumažinti mirtingumą ir ypač saugoti vaikus bei jų sveikatą. Šiame procese reikšmingas vaidmuo tenka vaikais besirūpinančioms organizacijoms, kurios sudaro didžiausią naudingą darbą dirbančių Nevyriausybinų organizacijų grupę ir pirmos skambina varpais , kilus grėsmei šiai labiausiai pažeidžiamai visuomenės daliai.

Sunkėjanti ekonominė situacija ir didėjanti bedarbystė lemia alkoholizmo plitimą, asocialių, vargingų šeimų, kuriose auga vaikai, daugėjimą. Niekas negali suskaičiuoti kiek jų yra, appie tai galinma spręsti tik iš to, kaip sparčiai daugėja vaikų, netekusių tėvų globos. 1990 m. nepilnamečių, netekusių tėvų globos, buvo 1116, 1994m. – 2500, 1995 m. – virš 4000. Baisiausia tai, kad tik nedidelė dalis – visiški našlaičiai; kiti – iš asocialių šeimų (80 proc.), atimtos tėvystės teisės, tėvai įkalinimo įstaigose ir pan. Tokius vaikus globoja apie 40 visuomeninių organizacijų ir fondų, daugėja šeimyninių vaikų namų.

Pastaraisiais metais, vaiko teisių srityje, formafosi tokia įstatyminė bazė:

1992 metais Lietuva prisijungė prie JTO Vaiko Teisių Konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1995 metais ratifikavo.

1996 metais priimtas Vaiko teeisių apsaugos pagrindų įstatymas.

1997 metais pasirašytas VRM bei Švietimo ir mokslo ministerijos bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas – ugdyti moksleivių pilietiškumą, teisinę sąmonę ir atsakomybę, įvertinti moksleivių jaunimo teisės pažeidimųbūklę pagal vaikų ir paauglių Nusikalstamumo prevencijos programą. Parengta sutarties vykdymo programa.

1998 metais priimtas Vaikų gl

lobos įstatymas.

Atsižvelgiant į tai, kad viena didžiausių socialinių rykščių bei negandų yra narkotikai bei narkomanijos plitimas, LR Vyriausybės pavedimu buvo parengta ir patvirtinta “Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos 1999 – 2003 metų prevencijos programa”.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas skirtas gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės taisės normomis bei principais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus.

Šiame sįstatyme, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas, nustatomos pagrindinės vaiko teisės, laisvės bei pareigos, šių teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo svarbiausios garantijos. Šis įstatymas taip pat reguliuoja vaiko elgesio kontrolės bei jo attsakomybės pagrindinias sąlygas, nustato tėvų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas, vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.

Šiame referate apžvelgsiu Vaiko teisių apsaugo pagrindų įstatymo turinį.

BENDROSIOS NUOSTATOS

Vaikas yra žmogus, neturinti 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpinti vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir tesėtus interesus. Pagal be

endrąsias vaiko teisių apsaugos nuostatas, tėvai, kiti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomenės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:
 Visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;
 Kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikasi teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitokių aplinkybių;
 Kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek po jo – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai, o gimusiam vaikui – taip pat doroviškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime;
 Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos;
 Sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo šaltinių, globos ar rūpybos), kiti aktai, ribojantys ir kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turitnes ir kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančias;
 Vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai.
Vaiko teises bei laisves ir jų apsaugą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymais bei teisėti aktai. Sprendžiasn kilusius ginčus, kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip negu šis įstatymas reguliuoja santykius, susiujuius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų ap
psauga, arba šie santykiai nėra įstaymų sureguliuoti, taikomos Vaiko teisių pagrindų įstatymo atitinkamos nuostatos.
Vaiko teises saugo ir garantuoja tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai, kurie turi sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpinti juo; taip pat įstatymasi bei kiti teisės aktai; kuriamos atitinkamos valstybės ir vietos savivaldos institucijos, kurioms pavedama vykdyti vaiko teisių apsaugą. Rengiamos ir įgyvendinamos specialios programos bei priemonės, taikomos prevencinės auklėjamosios priemonės: užkertamas kelias nusikalstamumui, kitiem teisės pažeidimams, valstybė ir vietos savivaldos institucijos skiria lėšų vaiko teisių apsaugps priemonėms rengti ir įgyvendinti. Tikslingai naudojamos vaikams labdaros būdu gautos lėšos, kitos materialinės vertybės, skatinama ir remiama atitinkama visuomenės, visuomeninių organizacijų, tradicinių ir valstybės pripažintų religinių bendruomenių veil vaiko teisių bei laisvių apsaugos srityje.

PAGRINDINĖS VAIKO TEISĖS IR LAISVĖS

Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir augti, būti sveikam. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, normaliam asmenybės vystymuisi. Šis draudimas taikomas ir tada, jei yra vaiko, jo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų sutikimas.

Vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką. Vaikų ir jų motinų (tėvų) sveikatos priežiūra, vaikų ligų profilaktika, kvalifikuota medicinine pagalba, tinkamos kokybės maisto produktų vaikams gaminimu, vaiko sveiko gyvenimo būdo ug

gdymu (informacija, švietimu ir pan.), kitomis įstatymų nustatytomis vaiko sveikatos apsaugos garantijomis bei lengvatomis.

Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą.

Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis.

Vaikas turi teisę į nuosavybę, atsižvelgian į jo veiksnumą, turi teisę pats arba per savo teisėtus atstovus sudarinėti sandorius, turėti indėlių kredito įstaigose ir disponuoti uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti kitas turtines teises, kurias nustato atitinkami įstatymai bei teisės aktai. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai gali disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja vaiko interesams. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė, visais atvejasis turi būti atsižvelgta į vaikų turtinius interesus.

Našlaitis (vaikas, kurio tėvai mirę) ar likę be tėvų globos bei rūpybos vaikas, atiduotas į vaikų globos įstaigą, giminaičių, kitų asmenų preižiūrai, nepaisant to, ar jam buvo įsteigta globa (rūpyba), išsaugo teisę į gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyveno anksčiau, arba jam įstatymų nustatyta tvarka suteikiamas kitas ne blogesnis būstas. Našlaitis ar likęs be tėvų globos ir rūpybos vaikas, netrintis būsto, juo aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat jis negali bųti iškeldintas iš savo gyvenamojo būsto nesuteikus jam ne blogesnio būsto.

Vaikai turi teisę į mokslą, teisę įgyti specialybę, pasirinkti darbą, taip pat minties, aąžinės, religijos, žodžio laisvę, teisę naudotis įvairia humanitarine informacija ir ją platinti, dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę laisvai reikšti savo pažiūras. Vaikas turi autoriaus teises į savo kūrinį, išradimą, atradimą.

Kiekvienam vaikui, negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų jo atstovų, teikiama valstybės parama. Jos dydį, teikimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai bei kiti teisės aktai. Našlaitį ar likusį be tėvų globos ir rūpybos vaiką įstatymų nustatyta tvarka išlaiko valstybė. Kiekvienam tokiam vaikui, netasižvelgiant į globos formą (valstybinę, privačią, visuomeninę, šeimyninę, asmeninę), valstybės ir vietos savivaldos institucijos turi užtikrinti vienodas materialines sąlygas.

Vaikas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius. Vaisui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti. Valstybė ir vietos savivaldos institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo klubus, stovyklas, šeimos poilsio na,us,msanatorijas, sudaro sąlygas vaikams naudotis socialinio draudimo teikiamomis lengvatomis. Vaikų poilsį ir laisvalaikš garantuoja įstatymai.

Vaikai, priklausantys Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms), turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas.

Vaikas, kuris pagal įstatymus pripažįstamas pabėgeliu, turi teisę į pagalbą bei apsaugą. Jei būtina, ieškomi tokio vaiko tėvai, giminaičiai ar kiti asmenys bei įstaigos, kuriems jis gali būti perduotas.1

Vaikas turi teisę pats ar per savo teisėtus atstovus prisidėti prie vaiko teisių apsaugos programų rengimo ir įgyvendinimo.

VAIKAI IR ŠEIMA

Tėvai ir kti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis. Abu tėvai vienodai privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Kilus ginčui dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, turi būti atsižvelgta į visus galimus įrodymus, patviritnančius, kad atsakovas yra vaiko tėvas (motina). Valstybė remia šeimas (ypač gausias), auginančias ir auklėjančias vaikus, įstatymų nustatyta tvarka skirdama motinystės (tėvystės), vaiko gimimo bei šeimos pašalpas, suteikdama tėvams tikslines atostogas, teikdama kitokią pagalbą ir lengvatas.

Vaikai turi teisę gyventi su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais. Išskirti vaikų su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko valią, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas3. Iškilus pavojui vaiko gyvybei ar sveikatai, galima jį nedelsiant išskirti su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais.4 Ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvennt skyrium, sprendžia teismas. Sprendžiant tokius ginčus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi.

Vaikas turi teisę gauti informaciją apie motiną arba tėvą, kuris negyvena kartu su juo, išskyrus atvejus, jei tai gali pakenkti vaikui. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motin, tėvu ir artimais giminaičiai, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui.

Vaikui, likusiam be tėvų ar jų priežiūros, įstatymų nustatyta tvarka steigiama globa (rūpyba). Steigiant vaikui globą (rūpybą), turi būti siekiama sudaryti sąlygas jam gyventi šeimoje kartu su broliais ir seserimis.

Kad likęs be tėvų vaikas turėtų sąlygas augti šeimos aplinkoje, jis gali būti įvaikinamas.

NEGALIOS VAIKAI

Negalios vaikas yra vaikas, turintis įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų, nustatytų vaiko sveikatos priežiūros įstaigos, kurie kliudo jam normaliai vystytis, adaptuotis bei integruoti visuomenėje. Negalios vaiko teises ir jų garantijas nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Invalidų socialinės integracijos įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai.

Negalios vaikas turi lygias teises su sveikais vaikais aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus, dirbti jam atitinkamą darbą, dalyvauti kūryboje bei visuomeminėje veikloje.

Neglaios vaikas, atsižvelgiant į jo specifinius poreikius, turi teisę į specialią (ypatingą) priežiūrą. Asmeniui, kuris juo rūpinasi, teikaima socialinė, medicinos ir kitokia parama. Negalios vaikas turi teisę į įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytas lengvatines gydymo įstaigų, sanatorijų, kurortų paslaugas. Jam teikiama kvalifikuota medicinos pagalba, pagrįsta ankstyvąja diagnostika ir atitinkamais koreguojančiais bei reabilitaciniais gydymo metodais. Šią pagalbą teikia gydytojai specialistai, protezuotojai, reabilitacijos ir kiti medicinos specialisati, prireikus skiriamas gydymas specializuotose įstaigose.

Visuomeniniai pastatai, gatvės ir transporto priemonės, kuriomis naudojasi negalios vaikas, turi būti pritaikyti specifiniams negalios vaiko poreikiams. Įstaigose, skirtose šiems vaikams, įrengiamos specialiai pritaikytos patalpos. Vyriausybės ir vietos savivaldos vykdomosios institucijos pagal kompetenciją bei galimybes užtikrina, kad būtų įgyvendinti visi aukščiau minėti reikalavimai.

Tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, auginantys ir slaugantys negalios vaiką namuose, turi teisę gauti atitnkamą paramą iš valstybės biudžeto. Paramos dydį, mokėjimo tvarką ir kitas sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Valstybės ir vietos savivaldos institucijos privalo sudaryti būtinas sąlygas negalios vaiko mokykuisi, profesiniam pasirengimui ir pagal galimybes darbo veiklai, atsižvelgdamos į tokio vaiko sveikatą, specialius poreikius bei sugebėjimus. Žmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurie įdarbina negalios vaiką, taikomos įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytos lengvatos.

Mokytojai, auklėtojai, socialiniai darbuotojai darbui su vaikais, turinčiais fizinių ar psichinių negalių, rengiami specialiai. Už jų parengimo šiam darbui tikslines programas atsako Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

VAIKAS IR MOKYKLA

Vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybei vystytis. Kiekvienam vaikui turi būti užtikrintos galimybės gerbti tėvus, auklėtojus, mokytojus, kitus žmones, savo gimtąją, valstybinę kalbą ir kultūrą, kitas kalbas ir kultūras, gamtą, pasiruošti savarankiškam gyvenimui, darbui ir tapti naudingu visuomenės nariu.

Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos šios vaiko teisės į mokslą pagrindinės garantijos:
 Mokslas vaikams iki 16 metų privalomas;
 Atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį, tėvai arba kiti teisėti vaiko atstovai turi teisę parinkti švietimo įstaigą, mokymosi formą bei metodus pagal vaiko protines ir fizines galias, įsitikinimus bei gabumus. Sprendžiant šį klausimą, atsižvelgiama į vaiko nuomonę;
 Kiekvienas vaikas turi teisę į nemokamą mokymą valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose;
 Aukštasis mokslas turi būti prieinamas kiekvienam vaikui pagal jo sugebėjimus. Gerai besimokantiems vaikams, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę, valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
 Našlaičiui, taip pat netekusiam tėvų globos (rūpybos) ar neturinčiam reikiamos materialinės paramos vaikui, besimokančiam bendrojo lavinimo, profesinėje, aukštesniojoje ar aukštojoje mokykloje, teikiama papildoma įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta valstybės, vietos savivaldos institucijų parama5. Tokiam vaikui taip pat gali būtitaikomos įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytos priėmimo į profesinę, aukštesniąją bei aukštąją mokyklą lengvatos.
 Tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui įgyti privalomą išsilavinimą arba galimybę mokytis iki 16 metų. Asmenys, nevykdantys šio reikalavimo, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Kiekvienas vaikas turi teisė į mokymo ir kitų valstybės institucijų paramą atskleidžiant ir ugdant talentus bei gabumus. Šiuo tikslu valstybė ir jos atitinkamos institucijos sudaro būtinas sąlygas ir laiduoja visiems vaikams lygias galimybes jų talentams atskleisti bei ugdyti, steigia labai gabiems (talentingiems) vaikams vardines ir padidintas stipendijas, kitaip juos skatina ir remia, skatina tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.

Mokymo įstaigos privalo informuoti tėvus, kitus teisėtus vaiko atstovus, vaiko teisių apsaugos ir kitas institucijas apie vaikus, vengiančius privalomo mokslo, ir kartu imtis priemonių, kurios skatintų vaikus nuolat lankyti mokyklą, mažintų moksleivių, palikusių mokyklą, skaičių.

Vaikui, kuriam už nusikaltimo ar kitos teisės pažeidimo padarymą įstatymų numatytais atvejais tam tikram laikui atimta ar apribota laisvė, turi būti sudarytos sąlygos privalomam mokslui.

VAIKAS IR DARBAS

Vaikas turi teisę dirbti atsižvelgiant į jo amžių, bendrąjį išsilavinimą ir profesinį pasirengimą. Darbas yra laisvai pasirenkamas. Vaikas, turėdamas 16 metų, nenorintis ar nesugebantis tęsti mokslo, gali dirbti. Jaunesnių kaip 16 metų vaikų įdarbinimo, atleidimo iš darbo tvarką, darbo sąlygas reglamentuoja Darbo sutarties ir kiti įstatymai.

Darbdaviai privalo garantuoti vaikams saugų darbą. Priimant į darbą ir dirbantiems vaikams įstatymų numatytais atvejais privalomas sveikatos tikrinimas. Vaikai turi teisę į sutrumpintą darbo laiką ir ilgesnes negu suaugusiems atostogas, kitas įstatymų nustatytas garantijas bei lengvatas.

Našlaičiams, likusiems be tėvų globos (rūpybos) ar neturintiems reikiamos materialinės paramos vaikams taikomos įstatymų nustatytos papildomos užimtumo garantijos. Darbdaviams, kurie rezevuoja darbo vietas vaikams ir juos įdarbina, taikomos įstatymų nustatyta tvarka lengvatos.

Fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama išnaudoti ar kitaip diskriminuoti dirbantį vaiką. Vaikui negalima patikėti darbo ar užsiėmimo, kenkiančio sveikatai ar mokslui arba trukdančiam jo fiziniam, protiniam ar doroviniams brendimui. Socialinio, teisinio, ekonominio, medicininio ir auklėjamojo pobūdžio priemonėmis valstybė saugo vaiką nuo visų išnaudojimo darbe formų.

VAIKAS IR SOCIALINĖ APLINKA

Valstybės, vietos savivaldos institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Sveiko gyvenimo būdo propagavimas ir vaikų teisinis švietimas – svarbios valstybės socialinės politikos ir veiklos kryptys. Už fizinio ar psichinio smurto demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiklą taikoma įstaymų nustatyta administracinė arba baudžiamojo atsakomybė. Vaikui, nukentėjusiam nuo nusikaltimo, smurto ar kito blogo elgesio, turi būti suteikta reikalinga pagalba, kad jis galėtų susigrąžinti sveikatą po patirtos fizinės traumos ir reintegruotis į socialinę aplinką. Fizinis ir juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuriam būtina pagalba, privalo pranešti apie tai policijai, vaiko teisių apsaugos ar kitao kompetetingai institucijai.

Vaikams turi būti ugdoma nuostata prieš rūkymą ir alkoholinių gėrimų vartojimą. Vaikams draudžiama dirbti darbą, susijusį su tabako gaminių ar alkoholinių gėrimų gaminimu arba realizavimu. Už vaiko nugirdymą, įtraukimą į girtavimą taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

Vaikas turi būti apsaugotas nuo neteisėto narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai organizmą veikiančių priemonių bei medžiagų vartojimo, tokių priemonių bei medžiagų gaminimo, jų pardavinėjimo ar kitokio platinimo. Už vaiko įtraukimą į narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai veikiančių priemonių bei medžiagų vartojimą taikoma įstatymų nustatyta administracinė arbabaudžiamoji atsakomybė.

Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ir propaguoja karą, žiaurų elegsį, smurtą, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko dvasiniam bei doroviniam vystymuisi. Už šias veikas taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

Už vaiko skatinimą ar prievartavimą dalyvauti seksualinėje veikloje, panaudojimą prostitucijai arba įtraukimą į prostituciją, panaudojimą pornografijai, taip pat gaminant ar platinant pornografinius leidinius ar kitokius pornografinio ar erotinio pobūdžio dalykus taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

PAGRINDINĖS VAIKO PAREIGOS, JO ATSAKOMYBĖS IR ELGESIO KONTROLĖS YPATUMAI

Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų elgesio normų, gerbti kitų žmonių teises. Vaikas privalo gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar kitos negalios atvejais, padėti tėvams ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams. Gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeistu jų teisių ir teisėtų interesų. Laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe ir buityje. Gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę. Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialineje aplinkoje.

Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.

Vaikai už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus gali būti taikomas auklėjamojo poveikio priemonės: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų numatytos poveikio priemonės. Vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos (nusikalstamos) veiklos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos šios priverčiamosios auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės:
 Įspėjimas;
 Įsipareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį;
 Atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą;
 Namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas;
 Atdavimas į specialią auklėjimo ar drausmės įstaigą;
 Kitos įstatymų numatytos priemonės (atsižvelgiant į vaiko amžių, jo padaryto pažeidimo pobūdį, kitas aplinkybes).

Atiduoti vaiką į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą galima tik teismo sprendimu įgaliotų institucijų teikimu. Specialios auklėjimo ir drausmės įstaigose turi būti formuojami vaiko elgesio, asmens higienos, kultūrinio bendravimo įgūdžiai, sudaromos sąlygos įgyti privalomą bei bendrąjį vidurinį išsilavinimą, profesinį pasirengimą darbui ir gyvenimui visuomenėje.
Vaikas, padaręs teisės pažeidimą, pats atsako už savo veiksmus, išskyrus išimtis, kai įstatymuose numatyta kitaip. Įstatymo numatytais atvejais vaikas atsako už materialinės žalos padarymą. Už administracinius teisės pažeidimus įstatymų numatyta tvarka atsako vaikai, kuriems yra suėję 16 metų. Vaikas, įtariamas pažeidęs baudžiamuosius įstatymus, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako vaikai, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų. Išimtinais atvejais už nusikaltimus, numatytus Baudžiamąjame kodekse, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir jaunesnio amžiaus vaikams, bet ne jaunesniems kaip 14 metų.
Įstatymai riboja vaikui skiriamų administracinių nuobaudų, bausmių rūšis bei dydį. Nuobaudos ir bausmės dydis vaikui turi būti mažesnis negu suaugusiajam, o jos pobūdis (rūšis) – atitikti vaiko amžių. Vaikuidraudžiama taikyti mirties bausmę, įkalinimą iki galvos.
Atkiekant procesinius veiksmus bylose, kurioje vaikas yra įtariamas padaręs nusikaltimą, būtinas gynėjo dalyvavimas. Įstatymo numatytais atvejais taip pat privalo dalyvauti tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai, pedagogas bei vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas. Draudžiama bet kokia fizinė ar psichinė privarta vaikui. Vaikas neturi būti verčiamas duoti parodymus prieš save, tėvus, kitus šeimos narius, prisipažinti kaltu. Nagrinėdamas vaiko teisės bylas, teismas turi laikytis visų procesinių taisyklių bei ypatumų vaiko atžvilgiu. Skiriant bausmę ar nuobaudą vaikui, būtina atsižvelgti į jo amžių, asmenybės ypatumus, gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, kitas įstatymų numatytas aplinkybes. Už įtariamo nusikaltimo padarymu, kaltinamo, teisiamo ar nuteisto už nusikaltimą vaiko asmenybę (vardą, pavardę) identifikuojančių duomenų paskelbimą spaudoje arba kitose visuomenės informavimo priemonėse taikoma administracinė ar kita įstatymų numatyta atsakomybė.
Vaiko suėmimas arba laisvės atėmimas įstatymų numataytais atvejais galimas tik teismo (teisėjo) sprendimu (nutartimi, nutarimu, nuosprendžiu). Suėmimas, laisvės atėmimas ar kitoks laisvės ribojimas vaikui turi būti pagrįstas, kiek galima trumpesnis ir taikomas tik išimtinais atvejais. Apie vaiko sulaikymą, jo suėmimą, kitokį laisvės apribojimą ar atėmimą būtina nedelsiant pranešti tėvams arba kitiems jo teisėtiems atstovams, o jeigu jų nėra, – vaiko teisių apsaugos institucijai. sulaikytas arba suimtas vaikas turi teisė tuoj pat gauti teisinę ir kitokią būtiną pagalbą, taip pat teisę ginčyti jo laisvės apribojimo ar atėmimo teisėtumą teisme. Vaikas, kuriam apribota ar atimta laisvė, turi būti laikomas atskirai nuo suaugusiųjų, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai atsižvelgiant į vaiko interesus to daryti nedera. Apribojus ar atėmus vaikui laisvę, negali būti ribojamos kitos jo teisės (teisė į mokslą, fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį vystymąsi), kurios nėra tiesiogiai susijusios su laisvės ribojimu ar atėmimu. Toks vaikas turi teisę palaikyti ryšius su tėvais (teisėtais atstovais), kitais šeimos nariais, giminėmis bei artimaisiai, susirašinėdamas ir pasimatydamas su jais, išskyrus įstatymo nimatytus ypatingus atvejus, kada visa tai gali turėti vaikui žalingos įtakos. Vaikų laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Pataisos darbų kodeksas bei kiti įstatymai.

ATSAKOMYBĖ UŽ VAIKO TEISIŲ PAŽEIDIMUS

Asmenys, pažeidę vaiko teises, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tėvams ir kitiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises, vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, žiauriai elgiasi su vaiku ar kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis, taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

IŠVADOS

Pastariasiais metais gerokai išaugo nepilnamečių nusikalstamumas. Nepilnamečių justicijos sistemos reforma Lietuvoje prasidėjo jau 1992 metais, tačiau dėl pakankamai sudėtingo jos įgyvendinimo dar nėra sulaukta norimų rezultatų. Dabartinių metu vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų sistema atitinka tarptautinius standartus, tačiau jų realizavimui trūksta priemonių. Yra daugybė veiklos sričių: policijos pareigūnus būtina parengti darbui su vaikais, steigti specializuotus nepilnamečių (šeimos) teismus. Šiuo metu pradėta teisėjų specializacija teismuose nagrinėjant nepilnamečių bylas – šie teisėjai turi būti ne tik geri specialistai, bet ir išmanyti paauglių psichologiją.

Labai svarbus nepilnamečių justicijos reformos etapas – nepilnamečių teisės pažeidėjų bausmių vykdymo sistemos humanizavimas. Laisvės atėmimas jaunimui turi būti skiriamas kaip kraštutinė priemonė, daugiau dėmesio teikiant alternatyvioms įkalinimuo bausmėms.

Kai kuriose užsienio šalyse (ypač Skandinavijos valstybėse) populiarios specialios institucijos, kurių tikslas – užtikrinti vaiko teises ir jų įgyvendinimą. Šiuo metu viosje lietuvos Respublikoje yra išvystytas Vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, tačiau jų tikslai yra labai konkrečiai apibrėžti ir neapima vaiko teisių užtikrinimo kaip problemų visumos.

Siekiant pagerinti vaiko teisių gynimą Seimo Moterų parlamentarių ir Šeimos ir vaiko komisijos, Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva buvo inicijuotas Vaiko ombudsmeno institucijos Lietuvoje kūrimas.

Ombudsmeno institucija yra speciali įstaiga, kuri kontroliuoja įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą vaiko teisių Konvencijos reikalavimus, inicijuos Vaiko teisėms aktualius sprendimus ir panašiai.

ŠALTINIAI

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas – Žin., 1996, Nr. 33 – 807
W.w.w.sociumas.lt: Žvilgsnis į vaikų teisių padėtį Lietuvoje

Leave a Comment