Lietuviška mokykla XIX a. antrojoje pusėje

Kontrolinio darbo planas
Įvadas
1. Pradinės mokyklos reformos XIX a. antrojoje pusėje
2.Pradinės mokyklos
2.1. Pradinių mokyklų mokymo turinys, metodika, vadovėliai
2.2. Slaptosios pradinės mokyklos
3. Vidurinės mokyklos
4. Specialiosios mokyklos
5. Mokytojų rengimo problema
Išvados
Panaudotos literatūros sąrašas

Įvadas
Pirmosios mokyklos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo parapinės, mokymo turinys tarnavo religiniams tikslams. Mokyklose buvo mokoma katekizmo, skaitymo, rašymo, atskirose mokyklose ir aritmetikos pagrindų. Buvo dėstoma lotynų, lenkų kalbomis, kai kuriose- lietuvių ir rusų.
Posūkis į pasaulietinį mokymą prasidėjo nuo XVIII a. vystantis Europoje kapitalizmui, plintant švietėjiškoms idėjoms. Kadangi kontrolinio darbo tema yra Lietuvos mokykla XIX a. antrojoje pusėje, reeikėtų trumpai apžvelgti šiam laikotarpiui būdingas mokyklos raidos aplinkybes ( socialines- ekonomines, politines), kurios turėjo labai didelę įtaką Lietuvos mokyklai ir pedagoginei minčiai.
XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje švietimas ir pedagoginė mintis Lietuvoje plėtojosi sudėtingomis ir prieštaringomis aplinkybėmis. Sustiprėjusi Rusijos imperijos okupacinė priespauda skaudžiai palietė visą krašto politinį, socialinį gyvenimą, ypač kultūrą ir švietimą. Augo tautos pasipriešinimas, kuris dar labiau suaktyvėjo po 1863-1864 metų sukilimo. Nuslopinus šį sukilimą, caro vyriausybė peržiūrėjo bendrą Lietuvos mokyklų kryptį bei organizavimą ir ėmėsi administracinių priemonių jųų išdėstymui, struktūrai, mokomojo- auklėjamojo darbo turiniui ir krypčiai pertvarkyti. Kauno ir Vilniaus gubernijose buvo atleisti vietinės kilmės mokytojai, buvo mažinamas progimnazijų ir gimnazijų skaičius. 1864-1865 m. buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis- lietuviškomis raidėmis ir įvestas rusiškas raidynas- kirilica (graždanka). Visa ši

i švietimo politika smukdė liaudies švietimą ir visą krašto kultūrinį gyvenimą.
Taigi, šio kontrolinio darbo tikslas- išanalizuoti, kokia buvo Lietuviška mokykla XIX a. antrojoje pusėje.
Uždaviniai:
1. Susipažinti su tuo metu vykusiomis švietimo reformomis;
2. Išskirti socialines- politines sąlygas liaudies švietimui vystytis;
3. Aptarti valdinių ir nevaldinių- slaptųjų- mokyklų bruožus bei jų struktūrą;
4. Aptarti vyravusį mokymo turinį bei metodiką tuo metu buvusiose mokyklose: pradinėse, vidurinėse, specialiosiose;
5. Išskirti pagrindines mokytojų rengimo problemas.

1. Pradinės mokyklos reformos XIX a. antrojoje pusėje
Visos XIX a. 7-ojo dešimtmečio reformos buvo vykdomos atsižvelgiant į dvarininkų interesus, o vargšą valstietį paliko nuskurdusį, užguitą, tamsų ir priklausomą dvarininkams baudžiavininkams.
1870-1880 metais įvykdyta pradinių mokyklų kontrreforma stabdė liaudies švietimo raidą, buvo slopinama visuomenės iniciatyva, stiprinama ne rusų tautų prievartinė asimiliacija. Šios reformos tarnavo ne pedagoginiams, o antiliaudiniams politiniams carizmo tikslams.
Įgyvendinant mokyklų reformą Lietuvoje, buvo laabai rūpinamasi mokyklų valdymo centralizacija, slopinama visuomenės iniciatyva. Visa tai pagreitino mokyklų reformos eigą, turėjo poveikį mokyklos valdymo sistemai, mokymo ir auklėjimo krypčiai, mokytojų kadrų parinkimui ir parengimui.
1863 m. balandžio 4 d. buvo patvirtintos „Liaudies mokyklų laikinosios taisyklės“, kuriomis buvo vadovaujamasi iki XX a. pabaigos. Vadovavimas liaudies švietimui remiantis šiomis taisyklėmis buvo biurokratiškesnis, visiškai perėjo į valstybės ir pravoslavų dvasininkijos rankas. „Laikinosios taisyklės“ nurodė pradinių mokyklų administravimą; jų įsteigimo ir uždarymo sąlygas, įteisino dėstymą rusų kalba, bendrais bruožais nurodė mokymo turinį. Taigi labiausiai pa

abrėžta tai, kas buvo svarbiausia įgyvendinant carinę švietimo politiką. „Laikinosios taisyklės“ reikalavo visose Vilniaus švietimo apygardos gubernijose steigti mokyklų direkcijas. Šioms direkcijoms vadovavo mokyklų taryba, kurios pirmininkas buvo mokyklos direktorius. Mokyklų tarybą sudarė vidaus ir valstybinių turtų ministerijų, vietinės pravoslavų dvasininkijos atstovai bei liaudies mokyklų inspektoriai. Jais galėjo būti ir pravoslavų dvasininkai.
„Laikinosios taisyklės“ ir jas papildantys potvarkiai akivaizdžiai rodo antiliaudinę carizmo švietimo politiką Lietuvoje, atitolinusią mokyklą nuo visuomenės, skatinusią biurokratizmą.

2.Pradinės mokyklos
Po 1863-1864 m. reformų Lietuvoje buvo tokie svarbiausi pradinių mokyklų tipai:
1. Vienklasės ir dviklasės liaudies mokyklos;
2. Vienklasės ir dviklasės kaimo, valsčių (gminų) ir miesto mokyklos;
3. Vienklasės ir dviklasės valdinės cerkvių mokyklos;
4. Mergaičių pamainos prie minėtų mokyklų tipų;
5. Miesto ir kaimo mokyklos mergaitėms;
6. Valstybės turtų ministerijos mokyklos;
7. Raštingumo mokyklos ir mokyklos suaugusiems.
Mokyklų raida Vilniaus ir Varšuvos švietimo apygardose turėjo skirtumų, aptarsiu jas atskirai:
Vilniaus švietimo apygarda.
Kauno gubernija daugiausia priešinosi rusiškai mokyklai, pagrindinę gyventojų dalį sudarė lietuviai. Kad ir kaip stengėsi cariniai pareigūnai, pertvarkyti pradinę mokyklą pagal „Laikinąsias taisykles“ Kauno gubernijoj buvo sunku. Steigiant mokyklas tekdavo įveikti tam tikrų sunkumų. Valstiečiai reikalavo, kad mokoma būtų gimtąja kalba. Kartais įsteigta mokykla nustodavo veikti, nes valstiečiai atsisakydavo ją išlaikyti arba ją boikotuodavo. Dėl šios priežasties Kauno gubernijoje valdinių mokyklų 1864m. buvo mažiausia. Iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos jų skaičius padidėjo, paskui du dešimtmečius stovėjo vi

ietoje. Pagal oficialius duomenis, 1864 m. buvo atidaryta 12 mokyklų, 1865 m.- 60, 1866 m.-18, 1867 m.- 10 liaudies mokyklų. Taigi, carinė mokykla Kauno gubernijoje įsitvirtino sunkiai, nes lietuvių liaudis jos nepripažino. Jos buvo griežtai kritikuojamos slaptoje lietuviškoje spaudoje. Carinės mokyklos boikotas vis didėjo, plito slaptas mokymas, o valdinės mokyklos tuštėjo. Stiprėjant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, priešinimasis carinei mokyklai vis didėjo, tėvai protestuodavo prieš prievartinę asimiliaciją, vaikai atsisako rusiškai kalbėti maldą, melstis už carą ir pan.
Valstybės materialinės paramos stoka buvo viena iš priežasčių, stabdžiusių liaudies mokyklų raidą. Valstiečiai nenorėjo skirti lėšų svetimai carinei mokyklai, jie samdydavosi „daraktorius“, kurie mokydavo vaikus slaptai. Mokyklos būklę buvo stengiamasi gerinti didinant lėšas, teikiamas pačios gubernijos, mokesčius už mokslą ir rinkliavas. Tačiau svarbiausia valdinės mokyklos merdėjimo priežastis buvo ne tai, kad trūko valstybės lėšų, o tai, kad liaudžiai buvo nepriimtinas carinis švietimas.
Varšuvos švietimo apygarda.
Pradinių mokyklų raida Suvalkų gubernijoje taip pat neatitiko gyvenimo poreikių. Sustiprėjus išsivaduojamajam judėjimui ir nelegaliam mokymui, valdinių mokyklų skaičius sumažėja. Liaudis taip pat priešinosi mokyklų steigimui, mokymas taip pat vyko rusų kalba, nors Suvalkų gubernijoje tik 11% mokinių buvo rusų tautybės. Palyginti mažai mokėsi lietuvių vaikų. Lietuviai daugiausiai gyveno kaimuose, labiausiai priešinosi carinei mokyklai. 1888 m. duomenimis totorių vaikų mokėsi 8,3%, rusų-4,9%, vokiečių-4,2%, lenkų-2,7%, lietuvių-1,4%. Dauguma raštingų lietuvių nemokėjo rusiškai nei rašyti, nei sk
kaityti. Pradinę mokyklą baigdavo nedidelis mokinių skaičius. Patalpos mokyklai buvo nepritaikytos, kai kuriose mokyklose vaikai rašė pasidėję sąsiuvinius ant savo dėžių. Valdžia taip pat bandė didinti lėšas, tačiau tai nepadėjo carinei mokyklai augti ir įsitvirtinti, liaudis reikalavo nacionalinės mokyklos.

2.1. Pradinių mokyklų mokymo turinys, metodika, vadovėliai
M. Karčiauskienė rašė, kad mokymo-auklėjimo kryptį valdinėje pradinėje mokykloje iš esmės sąlygojo du veiksniai: pirma- Lietuvai įtaką darė Rusijoje tuo metu įvykdytos pradinio mokymo reformos ir kontrreformos, antra- veikė visas kompleksas tik Lietuvai būdingų socialinių ir politinių sąlygų. (.) Pažangioji XIX a. pabaigos inteligentija galvojo ne apie valdinės pradinės mokyklos tobulinimą, o apie esminį jos pertvarkymą. [Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje, K.-1989 p.37-38].
1863 m. „Laikinose taisyklėse“ nurodoma, kad vienklasėje liaudies mokykloje reikia dėstyti:
1) Tikybą (trumpą katekizmą ir šventąją istoriją);
2) Rusų kalbą (skaitymas pasaulietinių ir cerkvini knygų, rašymas);
3) Pirmuosius keturis aritmetikos veiksmus;
4) Cerkvines giesmes.
Atskirų dalykų dėstymo turinio Laikinosios taisyklės neatskleidė. Visi dalykai, išskyrus katalikų tikybą, turi būti dėstomi rusiškai. Dviklasėse mokyklose mokomasi tų pačių dalykų, tačiau jų turinys buvo praplėstas.
Laikinosiose taisyklėse mokyklos paskirtis nusakoma taip: įtikinti gyventojus, kad jiems naudingas ir būtinas rusiškas raštingumas kaip vienintelė priemonė doriniam ir protiniam vystymuisi.
1871 m. Vilniuje įvykusio liaudies mokyklų suvažiavimo metu, buvo parengtas dokumentas, reglamentuojantis liaudies mokyklos mokomąjį-auklėjamąjį darbą.
Instrukcija nurodė:
1) Mokslo metų trukmę liaudies mokykloje (nuo rugsėjo 1 iki gegužės 1 dienos);
2) Žiemos ir vasaros atostogos;
3) Mokinių darbo savaitinį ir dienos krūvį.
Mokiniai buvo sodinami atskirai. Mokiniai kasdien mokėsi po 6 valandas, o mokslo metai būdavo baigiami egzaminais. Taip pat buvo nustatytas ir mokinių skaičius vienam mokytojui- neviršyti 70 mokinių, buvo teigiama, kad tai tam, kad nuo to priklauso mokymo sėkmė ir finansavimas.
1871 m. instrukcijoje pateikta keletas didaktinių principų, kurie buvo labai reikalingi to meto Lietuvos mokyklose dirbantiems menkai pasirengusiems mokytojams.
 Pabrėžiamas mokymo vaizdumas, sąmoningumas, nuoseklumas, žinių ir mokėjimų tvirtumas;
 Rekomenduojamas pokalbio metodas, siūloma eiti nuo paprasto prie sudėtingo;
 Siūloma, dėstant naują medžiagą, skatinti mokinius stebėti, svarstyti, ieškoti panašumų ir skirtumų ir t. t.
 Ruošiantis pamokai, atkreipti dėmesį į jos organizavimą, turinį ir dėstymo formas. Pamokoje mokytojas privalo įsitikinti, ar visi mokiniai pakankamai suprato medžiagą, turi stengtis įtraukti mokinius į darbą.
 Skirti namų darbus nerekomenduotina;
 Atkreiptas dėmesys į mokytojo manieras, laikyseną pamokoje;
 Analizuojami mokinių drausmės klausimai, pabrėžiama tvarkos ir švaros svarba bendrabučiuose, akcentuojami humaniški mokytojų ir mokinių santykiai;
 Daug dėmesio skiriama valios, charakterio ugdymui, tinkamų įpročių, teisingo elgesio formavimui.
 Pabrėžiama religinio auklėjimo svarba, ištikimybės sostui skiepijimas;
 Nurodomi šie auklėjimo metodai: mokytojo pavyzdys, režimas, paskatinimas, patarimas, pastabos.
 Draudžiamos fizinės bausmės.
Nors fizinės bausmės ir asmenybės žeminimas buvo draudžiami, mokyklinėje praktikoje tai buvo dažnas reiškinys. Lietuvoje, kaip ir visoje carinėje Rusijoje, bausmių tikslas buvo bauginti vaikus, o paskatinimai (knygos, religinio pobūdžio paveikslėliai, kartais saldainiai)- kiršinti vaikus vienas prieš kitą, sėti neapykantą, pavydą jų širdyse [M. Karčiauskienė, 1989, p. 38-42].
Tikrindami mokinių žinias inspektoriai turėjo atkreipti dėmesį:
a) Ar visa programa išdėstoma;
b) Ar programa netrumpinama ir neišplečiama;
c) Ar rūpestingai tikrinami mokinių darbai;
d) Kiek mokytojas taiko naujuosius metodus (pvz.: garsinį abėcėlės mokymą);
e) Ar nedėstoma uždrausta gimtąja kalba;
f) Ar apylinkėje nėra slaptų mokyklų.
Pastebėję trūkumus inspektoriai turi mokytojui paaiškinti ir praktiškai parodyti, kaip reikia dirbti.
Mokymo turinys ir organizavimas valdinėje pradinėje mokykloje beveik nekito iki XIX a. pabaigos. Šimtmečio pabaigoje daugiau dėmesio skirta cerkviniam giedojimui, darbiniam mokymui: amatams ir žemės ūkio darbams berniukams ir rankų darbams mergaitėms.
Knygoje Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai plačiau aprašytas pamokų turinys. Norėčiau trumpai aptarti.
Rusų kalbos pamokose buvo mokoma skaityti, rašyti, elementariosios gramatikos, ugdoma šnekamoji ir rašomoji kalba. Abėcėlė daugiausia mokyta garsiniu metodu, daug kur vartota kilnojamoji abėcėlė. Stengtasi sudaryti rašto įgūdžius ir aiškinti rašybą. Rašto būdavo pradedama mokyti kartu su skaitymu. Iš pradžių rašyta spausdintomis raidėmis, vėliau- rašytinėmis.
Skaitymo pamokose vaikai susidarydavo skaitymo įgūdžių, pramokdavo pasakoti nesudėtingus tekstus, atmintinai mokydavosi pasakėčių, eilėraščių. Geriau pasirengę ir pažangesni mokytojai vartodavo aiškinamojo skaitymo metodą ir siejo jį su pokalbiais. Tačiau mėginimas plėsti vaikų akiratį nedavė gerų rezultatų, nes dėstoma buvo negimtąja kalba. Vadovėlių turinys ir pedagoginė-metodinė sandara buvo menkos kokybės.
Aritmetikos pamokose buvo mokoma 4 veiksmų, supažindinama su įvairiais matais. Ypač akcentuojamas mintinis skaičiavimas, turėjęs padėti ugdyti ir šnekamąją rusų kalbą. Geresni mokytojai stengėsi aritmetiką dėstyti vaizdžiai, vartoti skaitytuvus, tačiau mokyklose jų labai trūko.
Vadovėliai vaidino pagrindinį vaidmenį perteikiant mokymo turinį ir parenkant dėstymo metodiką. Elementorių raidą sąlygojo švietimo politika: buvo pradėta nuo kirilica (graždankos) spausdinto lietuviško elementoriaus, tuoj pat pereita prie rusiškų elementorių su lietuviškais paaiškinimais (dvikalbių) ir pagaliau pastarieji keičiami rusiškais be jokių paaiškinimų. Pirmas valdinis elementorius -„Abėcėlė žemaitiškai lietuviška“. 1867 m. išleistas antras-„ Mokslas skaitymo rašto lietuviško dėl mažų vaikų“. Tačiau šie neatitiko reikalavimų todėl buvo pakeisti dvikalbiais. Pirmieji dvikalbiai elementoriai pasirodė 1865 m.: Kauno gubernijai „Bukvars žemaitiškai rusiškasis“, Užnemunei-„Abėcėlė lietuviškai rusiška“. Greta jų vis labiau plito rusiški elementoriai.

2.2. Slaptosios pradinės mokyklos
Lietuvoje sparčiai plito po 1863 m. sukilimo slaptas mokymas, kaip liaudies protestas prieš caro priespaudą padarinys. Jų plitimą skatino senųjų mokyklų uždarymas, draudimas mokyti gimtąja kalba ir nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas. Namuose vaikus slaptai mokė dažniausiai motinos. Mokykloje valstiečiai samdydavo mokytoją- daraktorių, didelė jų dalis mokėjo tik skaityti. Užnemunėje daraktoriavo dauguma lietuvių mokytojų, kurie baigę pamokas valdinėje mokykloje, čia pat mokydavo vaikus gimtąja kalba. XIX a. pabaigoje į slaptą mokymą plačiai įsijungė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas ir kt. Nepaisydami persekiojimų daugumą jų išdirbo net 50 metų.
Slaptosios mokyklos paprastai dirbdavo 3-8 mėn. per metus, pasibaigus laukų darbams. Mokyta skaityti ir rašyti gimtąja kalba, kartais skaičiuoti, maldų daugelyje mokyklų- dar ir rusų bei lenkų kalbų. Mokymo turinys ir metodai priklausė nuo daraktoriaus pastangų ir pasirengimo.
Saugumo sumetimais kartais šios mokyklos dirbdavo vėlai vakare, anksti rytą arba net naktį. Jos atitraukdavo vaikus iš valdinių mokyklų, kartais jas tekdavo net uždaryti. Slaptosios mokyklos buvo labai persekiojamos. Jų organizatoriai ir uždraustų knygų platintojai buvo baudžiami pinigine bauda nuo 200-600 rublių.
Nustatyti šių mokyklų skaičių neįmanoma. Tačiau XIX a. pabaigoje šių mokyklų galima buvo rasti beveik kiekviename kaime.
XIX a. pabaigoje ir XX a. Pradžios nelegalioji lietuviška spauda daug dėmesio skyrė slaptam mokymui, skatino plėsti slaptąsias mokyklas, tobulinti jų mokymo turinį ir metodiką.
Slaptųjų mokyklų organizavimas nacionalinės priespaudos sąlygomis rodė lietuvių liaudies didvyriškumą, valią, ryžtą kovoti už teisę mokyti vaikus gimtąja kalba. Jose buvo skiepijama gimtojo krašto meilė, joje formavosi nacionalinės lietuviškos mokyklos modelis. Slaptas mokymas atskleidė lietuvių liaudies troškimą įgyti mokslo žinių, padėjo platinti knygnešių gabenamą lietuvišką nelegaliąją spaudą. Daugumos slaptųjų mokyklų mokymo lygis buvo žemas, jos suvaidino didelį vaidmenį keliant liaudies raštingumą ir kultūrą.

3. Vidurinės mokyklos
XIX a. septinto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje veikė 7 gimnazijos, 8 apskričių nepilnos vidurinės ir keletas dviklasių mokyklų. Kai kurios buvo perpildytos ir negalėjo priimti visų norinčių mokytis. Didžiausią vidurinių mokyklų mokinių dalį sudarė valstiečių vaikai. Ypač daug valstiečių mokėsi provincijos gimnazijose ir progimnazijose. Nemažai jų liko ir nuslopinus sukilimą, bet jų skaičius sparčiai sumažėjo.
Nuo 1863 m. vidurinės mokyklos buvo taip pat pertvarkomos, kaip ir pradinės. Labai daug jų buvo uždaryta tose vietose, kur ją lankė daugiausia valstiečių vaikai.
Buvo įsteigta Šiauliuose mergaičių gimnazijos- jos pakėlė bendrą mergaičių mokymosi lygį, pakeitė jų privatų mokymą. Negausios miesto mokyklos buvo steigiamos tik uždarytų panašaus tipo mokyklų pagrindu- tai skurdino krašto vidurinį mokslą. 1888 m. vidurinių mokyklų iš 60-ies imperijos gubernijų Kauno ir Suvalkų gubernijos turėjo tik po 3 gimnazijas.
Gimnazijose buvo masiškai suiminėjami sukilime dalyvavę mokiniai ir mokytojai, šalinami „nepatikim“ mokytojai ir mokiniai.
Buvo sustiprinta bendra mokinių priežiūra. O norint nusikratyti „žemesniaisiais sluoksniais“ buvo nuolat keliamas mokestis už mokslą., leidžiami potvarkiai, kliudantys nekilmingiesiems ir neprovoslavams įstoti į jas. Kauno gimnazijoje mokestis nuo 10 pakilo iki 40-45 rublių per metus, todėl gimnazijose labai sparčiai mažėjo besimokančiųjų. Mažas gimnaziją lankančių moksleivių procentas ją baigdavo pvz.: Kauno gimnaziją 1851-1881 baigė tik 25% mokinių.
Gimnazijų tipai. Pagal 1864m. nuostatus gimnazijos galėjo būti tik 2 tipų- klasikinės ir realinės; pagrindinis- klasikinė gimnazija. Tik ją baigę galėjo stoti į universitetą. Lietuvos gimnazijos- klasikinės. Visoms bendrų privalomų mokymo programų nebuvo. 1866 m. užėmęs švietimo ministro postą D. Tolstojus teigė, kad esamas mokymo turinys užkrėtė jaunimą materializmo ir socializmo idėjomis, todėl buvo peržiūrėtas mokymo turinys ir mokomojo-auklėjamojo darbo organizavimas, atkreiptas dėmesys į nepatikimus mokytojus. Buvo stengiamasi gimnazijose įdiegti „klasicizmą“. Pagrindinis ugdymo uždavinys tapo- pažaboti žmogaus prigimties laukinius instinktus.
1871 m. buvo išleisti gimnazijų nuostatai, pagal juos visos berniukų gimnazijos buvo paverstos klasikinėmis su 2 antikinėm kalbom. Buvo sudarytos bendrosios programos, kurių turėjo laikytis visi mokytojai. Mokymo procesas buvo griežtai reglamentuotas- tai varžė mokytojų iniciatyvą.
Mokymo kursas buvo 8 metai (VII klasė dvimetė). Mokymo plane lotynų ir graikų kalboms skirta 41,2% viso mokymo laiko. Dėstant antikines, užsienio bei rusų kalbas ir literatūras ,daugiausia laiko numatyta gramatikos taisyklėms kalti, vertimams, mažai jo lieka rusų literatūrai. Formaliai, nesiejant su gyvenimu, buvo mokoma matematika, fizika ir kiti dalykai. Taigi „klasicizmas“, reformuojant gimnazijas, buvo suprastas pačia biurokratiškiausia prasme.
Žemiausias pažangumas buvo iš matematikos bei rusų ir lotynų kalbų- tai buvo viena iš mokinių subyrėjimo priežasčių. Laikui bėgant, buvo dar labiau sugriežtinta mokinių priežiūra gimnazijose ir už jų. Už mažiausius mokyklos vidaus tvarkos pažeidimus buvo griežtai baudžiama.
Nors vidurinis mokslas buvo smarkiai suvaržytas, Lietuvos gimnazijos turėjo didelę reikšmę kultūriniam krašto gyvenimui. Svarbus vaidmuo teko Marijampolės gimnazijai, įsteigtai 1867 m. vietoj apskrities mokyklos. Šioje gimnazijoje ir Suvalkų bei Seinių progimnazijose buvo leidžiama dėstyti lietuvių kalbą, kuriai skiriama buvo 1-2 valandos per savaitę. Taip pat jose nebuvo draudžiama mokytojauti lietuviams. Paskutiniame XIX a. ketvirtyje Marijampolės gimnazistai labiau įsitraukė į nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą, tarp jų plito pažangi spauda, nelegalūs lietuviški leidiniai, kūrėsi savišvietos būreliai. Moksleiviai pardėjo slaptai leisti lietuviškus laikraštėlius. Tai supratusi caro valdžia dar labiau ėmė „valyti“ gimnazistų gretas, todėl Marijampolės gimnazijos mokinių skaičius nuo aštunto dešimtmečio pabaigos ėmė sparčiai mažėti (1882 m. buvo 549, 1883 m.-495, 1885m.-429, 1890m.-230, 1892 m.-252, 1893 m.-262, 1899 m.-256). XIX a. paskutiniame dešimtmetyje jų skaičius ėmė didėti, tačiau nepasiekė net pusės buvusio. Moksleivių mažėjo ir kitose Suvalkų gubernijos vidurinėse mokyklose, nes dauguma, baigę pradinę, toliau nesimokydavo.
Marijampolės gimnaziją baigė žinomi iš valstiečių kilę lietuvių politiniai ir kultūros veikėjai: Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kt.
Svarbų vaidmenį Lietuvos liaudies švietimo istorijoje suvaidino 1851 m. įkurta Šiaulių gimnazija. Joje mokėsi daugiausia valdininkų ir miestelėnų vaikai, valstiečių buvo mažai. Ši gimnazija išleido didelį būrį jaunimo, aktyviai dalyvavusio lietuvių visuomeniniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Tai aušrinikai Petras Vileišis, Aleksandras Dambrauskas- Jakštas, Pranas Lipštas, švietėjai ir vadovėlių autoriai P. Višinskis, Jonas Baronas ir kiti.

4. Specialiosios mokyklos
Dauguma neturtingųjų mokinių, nebaigę gimnazijų, stodavo į specialiąsias mokyklas, mokytojų arba kunigų seminarijas. Dažnai tėvai versdavo vaikus stoti į kunigų seminarijas arba jiems visai neduodavo lėšų daugiau mokytis. XIX a. antroje pusėje katalikų dvasininkus rengė 3 kunigų seminarijos: Vilniaus, Kauno ir Seinių.
Panaikinus baudžiavą, sparčiai besivystančiai pramonei ir žemės ūkiui reikėjo bent minimaliai parengtų kadrų, todėl prie kažkurių pradinių mokyklų buvo steigiamos tam tikros klasės, kuriose mokyta įvairių amatų: staliaus, šaltkalvio, tekintojo ir kiti. Vien praktiniais tikslais buvo steigiamos amatų bei taikomojo pobūdžio darbų mokyklos pvz.: Vilniuje įkurta neturtingų mergaičių darbelių mokykla.
Buvo susirūpinta aukštesnės kvalifikacijos specialistų rengimu. Nuo 1864 m. prie Vilniaus ir Kauno gubernijų gimnazijų veikė matinikų- taksatorių kursai, į kuriuos baigusius 4 gimnazijos klases priimdavo be egzaminų.
1876 m. Vilniuje įsteigta geležinkelių technikos mokykla, į kurią priimdavo baigusius dviklasę pradinę mokyklą. Prie Kauno gimnazijos pradėjo veikti vakariniai techninio piešimo ir braižybos kursai. 1867 m. Vilniuje pradėjo veikti privati muzikos mokykla.
XIX a. pabaigos specialiosios mokyklos nepajėgė patenkinti krašto ekonominių ir kultūrinių poreikių.

5. Mokytojų rengimo problema
Lietuvoje mokytojų rengimo problema buvo itin aktuali, nes didžiojoje jos dalyje vietinės kilmės mokytojai buvo atleisti. Šią problemą lėmė du veiksniai:
1. mokytojo rengimo sistema visoje Rusijoje;
2. specifinės pradinės mokyklos sąlygos Lietuvoje.
Mokytojas turėjo atlikti ne tik tiesiogines mokymo funkcijas, bet ir būti prievartinės vietinių gyventojų asimiliacijos įrankiu. Iš mokytojo buvo reikalaujama politinės ištikimybės, nuolankumo, pareigingumo. Jie turėjo auklėti ne tik mokinius, bet ir tėvus.
Daugiausia atvykdavo mokyti pravoslavų dvasinių seminarijų auklėtiniai, tačiau jie neturėjo tinkamo pedagoginio pasirengimo, nemokėjo vietos kalbų, todėl paprastai jie atidirbdavo dvejus privalomus metus ir išvykdavo.
Sukilimo išvakarėse buvo nutarta kurti mokytojų seminarijas Taigi XIX a. antroje pusėje Lietuvos vienklasių pradinių liaudies mokyklų mokytojus rengė mokytojų seminarijos, daugiausia- Panevėžio ir Veiverių. Per metus abi išleisdavo apie 40 mokytojų. Tiek Veiverių, tiek Panevėžio seminarijose svarbu buvo kaip galima giliau ir plačiau išanalizuoti visą pradinės mokyklos medžiagą taip, kaip tas dalykas bus dėstomas mokykloje.
Veiverių mokytojų seminarija tapo žymiu pažangiosios lietuvių inteligentijos rengimo centru.
Vilniuje veikė dar 2 vidurinės mokyklos tipo mokytojų institutai. Juose bendrojo lavinimo dalykams buvo skiriama mažai laiko, daugiausia rūpintasi pedagoginėmis disciplinomis ir pedagogine praktika.
Dauguma mokytojų sudarė vyrai, nors amžiaus pabaigoje pradėjo atsirasti ir moterų, baigusių pedagoginę klasę prie gimnazijų ar kitais būdais gavusių mokytojų teises.
Visą laiką buvo labai didelė mokytojų kaita, kas atsiliepė lietuvių liaudies švietimui.

Išvados
• XIX a. antrojoje pusėje švietimas ir pedagoginė mintis Lietuvoje plėtojosi sudėtingomis ir prieštaringomis aplinkybėmis. Sustiprėjusi Rusijos imperijos okupacinė priespauda skaudžiai palietė visą krašto politinį, socialinį gyvenimą ypač kultūrą ir švietimą.
• Uždraudžiamas lietuviškų raštų spausdinimas tradiciniu raidynu, uždaromos katalikiškos parapinės ir kitos nevaldinės mokyklos, pertvarkomas mokyklų tinklas, struktūra, ugdymo turinys ir kryptis, mokykloje galutinai įtvirtinamas dėstymas rusų kalba, atleidžiami vietinės kilmės mokytojai.
• Lietuvoje pradedama svarstyti švietimo sistemos pertvarkymo problemos. Ypač pertvarkomas pradinis mokymas. Pertvarkant daugiausia dėmesio skirta mokyklų valdymo centralizacijai ir rusinimui.
• Žmonių pasipriešinimas prieš carinę valdžią vis augo, nenoras leisti vaikus į mokyklas, kuriose dėstomos pamokos ne gimtąja kalba, didėjo. Todėl tėvai slapta mokė vaikus gimtosios kalbos namuose arba organizavo slaptąsias daraktorines mokyklas, kurių vietą saugumo sumetimais vis keisdavo.
• Slaptoji mokykla tapo rimtu valdinės mokyklos konkurentu, taip pat viena svarbiausių raštingumo plėtros ir kovos su rusinimu priemonių.
• Greta bendrojo lavinimo mokyklų XIX a. antrojoje pusėje veikė tik keletas specialiųjų mokyklų, tačiau jos nepatenkino krašto ekonominių ir kultūrinių poreikių.
• Taigi, pedagoginės minties raidai XIX a. antrojoje pusėje palankesnių sąlygų nebuvo. Krašte neveikė aukštosios mokyklos, lietuvių inteligentija išsklaidyta, vietinės kilmės mokytojai atleisti, lietuvių kalbos teisės suvaržytos, tradicinis lotyniškas raidynas uždraustas.
• Pirmuosius du dešimtmečius po sukilimo daugiausia rūpintasi nelegaliu liaudies švietimu, slaptųjų mokyklų kūrimu, lietuviškų elementorių ir kitų knygų leidimu, daraktorių rengimu.
• XIX a. pabaigoje pedagoginė mintis suaktyvėjo sustiprėjus tautiniam sąjūdžiui.

Panaudotos literatūros sąrašas

1. Karčiauskienė M. Mokykla ir pedagoginė mintis Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje.-V.,1983
2. Karčiauskienė M. Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. II pusėje- XX a. per.-K.,1989
3. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis ( XIX a. a. p.-XX a. per.) Antologija.-K.,2002
4. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai.-V., 1983

Leave a Comment