KLASIFIKACIJOS PROCESO TYRIMAS

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
PSICHOLOGIJOS KATEDRA

KLASIFIKACIJOS PROCESO TYRIMAS

Klaipėda, 2004
ĮVADAS

„Klasifikacija – vienas iš loginio įsiminimo būdų. Tai sudėtinga mąstymo operacija, reikalaujanti mokėti analizuoti medžiagą, lyginti (gretinti) vieną su kitu atskirus jos elementus, rasti jų bendrus požymius ir jais remiantis mokėti apibendrinti, skirstyti objektus grupėmis pagal nurodytus žodyje – grupės pavadinime – atsispindinčius bendruosius požymius. Klasifikaciją sudaro gretinimo, apibendrinimo ir įvardijimo operacijos“ (Žitnikova L., psl.22).
Analizuojant ikimokyklinio amžiaus vaikų klasifikacijos įsisavinimo galimybes, pastebima, kad vaikų veikla yra nevienoda. Todėl ir skiriama keletas šio įgūdžio formavimo stadijų.
Jau pirmoje stadijoje vaaikas moka gretinti paveikslėlius vieną su kitu ir sudaryti tos pačios rūšies objektų grupę. Pavyzdžiui, jis teisingai jungia lėkštę, puodelį į vieną grupę, tačiau konkrečiai įvardinti sudarytos grupės nesugeba. Pasirodo, teisingai apibendrindami paveikslėlius, vaikai ne visada iš karto suvokia bendrus jų požymius, ne visada gali paaiškinti, kodėl jie taip sugrupavo. „Šią stadiją galima pavadinti paprastos sintezės arba praktinio apibendrinimo stadija, nes vaikas apibendrino tik atlikdamas praktinį veiksmą. Nuo to, kaip vaikai nurodė grupę, priklauso antroji ir trečioji kasifikacijos įsisavinimo stadija“ (Žitnikova L.., psl. 24).
Kaip teigia L. Žitnikova, antrojoje stadijoje vaikas, išvardijęs visus grupės paveikslėlius, bando grupę nurodyti kaip vienetą, bet pavadinti jos gimininiu žodžiu dar negali. Šioje stadijoje vaikai dažnai pakeičia grupės pavadinimą, nurodydami veiksmą, kurį daiktas gali atlikti arba kurį ga

alima atlikti su tuo daiktu. Bet ir tada išskiriamas veiksmas neišreiškia visos grupės turinio. Antroji stadija atsiranda dėl dvejopų sunkumų, kuriuos patiria vaikai. Pirma, – tai analizės sunkumai, kai reikia išskirti bendrus bruožus, ir antra, – kai reikia išreikšti visumą.
Trečiojoje, konstatuojamojo žodžio apibendrinimo, stadijoje vaikas jau naudojasi apibendrintu pavadinimu išreikšti grupei, kaip visumai.
Taigi antrojoje ir trečiojoje stadijoje skiriami du klasifikacijos momentai: iš pradžių vaikai randa paveikslėlių grupę ir tik paskui, suaugusiems reikalaujant, sugalvoja jos pavadinimą.
Įsisavindami trečiąją stadiją, vaikų klasifikacijos būdas jau visai kitoks. Klasifikacija pradžioje būna išplėstinė, laipsniška, ir jai reikia daug daugiau laiko, nes vaikas orientuojasi pagal kiekvieną paveikslėlį atskirai, o kai jau įsisavina klasifikaciją, elementai jungiami į grupę greičiau ir lengviau, orientuojamasi pagal keletą paveikslėlių iš karto.
Ketvirtai ir penktai stadijai būūdinga tai, kad vaikai sugeba nurodyti grupę iš karto, tik susipažinę su medžiaga, dar net nebandę grupuoti. Grupės pavadinimas šiuo atveju pasakomas aplenkiant išplėstinę klasifikaciją, todėl šios stadijos pavadintos išankstinio apibendrinimo stadijomis. Skirtumas tarp ketvirtosios ir penktosios stadijų vėl išryškėja, kai vaikai bando rasti grupės pavadinimą.
Aukščiausia klasifikacijos įsisavinimo stadija – penktoji, dar vadinama išankstinio žodinio apibendrinimo stadija.
Pirmoje, antroje ir ketvirtoje klasifikacijos įsisavinimo stadijoje vaikai neišskiria, nesuvokia arba sunkiai nurodo tą bendrą požymį, kuriuo remdamiesi, jie sujungė daiktus į grupę.
Trečioje stadijoje vaikas negali iš
š karto atsakyti, kokią grupę jis tuoj pat įsimins; jis gali išvardyti tik tuos grupės elementus, kuriuos įsimins kartu, ir tik tada sugalvoja tai grupei pavadinimą, kurio svarbą įsiminimui jis dar menkai tesuvokia (Žitnikova L., psl. 27).
Grupuojama, kaip jau minėta, išplėstai, pagal elementus; kiekvienos grupės pavadinimas pasakomas po tam tikro laiko, per kurį vaikas sudaro sekančią visumą. Dėl visų šių ypatumų trečiąja klasifikacijos stadija sunku naudotis kaip mneminio veiksmo metodu.
Penktoje klasifikacijos stadijoje svarbiausias vaikų veiklos tikslas yra išskirti grupę su jos pavadinimu. Be to, kaip teigia kai kurie klasifikacijos ypatumus tyrinėję psichologai, klasifikacija su išankstiniu apibendrinimu padeda lengviau įsiminti grupių pavadinimus, negu klasifikacija su konstatuojamuoju apibendrinimu.
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų mokėjimas klasifikuoti, kaip protinis veiksmas, formuojamas dar sėkmingiau negu vidutinio amžiaus ikimokyklinukų. Vyresnieji ikimokyklinio amžiaus vaikai klasifikuoja savarankiškiau, pagalbos iš suaugusiųjų jiems reikia mažiau negu penkiamečiams. Suprantama, kad mokydamiesi klasifikuoti ir vyresnieji ikimokyklinio amžiaus vaikai patiria sunkumų. Vieni vaikai neblogai grupuoja medžiagą įsiminimui, bet jiems nepakanka savikontrolės, sunku pilnai sukomplektuoti grupes, jie nemoka pasinaudoti kartojimu grupių pavadinimams įsiminti; pasitaiko, kad kai reikia savarankiškai atgaminti, kai kurias grupes jie tiesiog užmiršta.

Piaget teigė, kad vaikas objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį, labiausiai jam į akis krentantį, net ir nepastovų požymį (spalvą, dydį), nesugeba suprasti, kad vienu at

tžvilgiu panašūs daiktai gali skirtis kitu atžvilgiu. Tam, matyt, turi įtakos šio amžiaus vaikui būdinga mąstymo centracija.
Daugelio psichologų nuomone, Piaget nevisiškai įvertino ikimokyklinio amžiaus vaikų loginius sugebėjimus. Viena iš jų, N. Denney, teigia, kad klasifikuoti sugeba gerokai jaunesni negu septynerių metų vaikai. Iš jos atlikto eksperimento rezultatų analizės matyti, kad pusė dvejų metų vaikų objektus grupavo pagal tam tikrą panašumą, ir dar geriau sekėsi trejų metų vaikams, kurių trečdalis teisingai sudėliojo figūrėles, o dauguma ketverių metų vaikų šią užduotį atliko teisingai. Denney nuomone, rezultatai gali priklausyti nuo vaiko patirties ikimokyklinėse įstaigose, lavinimo namie, tinkamų žaislų ir žaidimų(Žukauskienė R., psl.169).

Piaget nustatė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai ribotai supranta bendras kategorijas. Atlikto eksperimento su vaikais metu eksperimentatorius rodydavo vaikams septynis žaislinius šuniukus. Keturi iš jų buvo koli veislės, o kiti trys – skirtingi. Iš pradžių eksperimentatorius, tam kad įsitikintų, jog vaikai skiria šunų veiles, prašydavo juos pavadinti. „Po to klausiama: „Ko yra daugiau? Ar čia daugiau koli, ar daugiau šunų?“ Daugelis vaikų iki 7 – 8 metų atsakydavo, jog daugiau yra koli. Taip vaikai atsako todėl, kad dar nesugeba gerai klasifikuoti, ir jie negali nuo subkategorijos koli pereiti prie bendros kategorijos šunys“(Žukauskienė R., psl. 170).
Piaget ir Inhelder eksperimentavo ir su daugiaspalvėmis figūromis, kurias galima suskirstyti pagal fo
ormą ir spalvą arba pagal formą, ir pagal spalvą. Daugelis nuo 2,5 iki 5 metų nesugeba tų figūrų tinkamai suskirstyti. Piaget eksperimentų duomenmis, vaikai iki septynerių metų retai suvokia kategorijas ir subkategorijas.
Vaikai blogiau atlieka užduotį, kai nesupranta klausimo pramės. Piaget tvirtino, kad priešoperacinio mąstymo stadijos metu vaikai negali iš karto klasifikuoti objektų pagal du požymius. Kai kurių autorių nuomone, 5 metų vaikas sugeba daiktus klasifikuoti pagal du požymius, jeigu jis juos abu gerai supranta. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas supranta, kad jis yra savo šeimos narys ir kartu priklauso vyriškajai lyčiai. Taigi dažnai nurodoma, kad vaikas gerokai anksčiau pasiekia tam tikrą pažintinės raidos lygį, negu manė Piaget (Žukauskienė R., psl.174).
Specialūs užsiėmimai, įvairūs pokalbiai, didaktiniai žaidimai padeda geriau ugdyti vaikų mokėjimus rasti daiktų panašumus ir skirtumus, išskirti esmingiausius požymius, grupuoti daiktus pagal bendrus požymius, padeda išmokti vaikams apibendrinti pavadinimus. Ir vis dėlto klasifikacija, kaip pažintinis veiksmas, dar įsisavinama nepakankamai, kad ją būtų galima naudoti įsiminimui ugdyti.
Mokydamiesi klasifikuoti, vaikai lengviausiai išmoksta pavienius daiktus priskirti prie jiems pateiktos bendros medžiagos, jie dar nepakankamai moka apibendrinti savarankiškai.
Grupių pavadinimai vaikams tampa signalais, už kurių slypi tam tikras turinys. Klasifikacija vaikai iš tikrųjų naudojasi kaip loginio įsiminimo būdu.
Kai kurie ikimokyklinukai, atlikdami užduotis, kai reikia savarankiškai grupuoti, patiria sunkumų. Jie ne visada sugrupuoja medžiagą iki galo. Išskyrę grupes, vaikai neranda visų joms priklausančių paveikslėlių. Dažnai teisingai suklasifikavę, jie nesugeba pasinaudoti visomis grupėmis, kai reikia atgaminti medžiagą, nors priminus užmirštos grupės pavadnimą, daugiau ar mažiau papasakoja jos turinį.
Taigi grupavimu, kaip loginio įsiminimo būdu, vaikai sėkmingai naudojasi priklausomai nuo to, kaip yra įsisavinę klasifikaciją ir kaip ją atlieka.
Anot Žitnikovos L., vidutinio ir vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai gerai įsisavina klasifikaciją kaip protinį veiksmą su išankstiniu žodiniu apibendrinimu, todėl jie gali naudotis klasifikacija kaip loginio įsiminimo būdu.

Tyrimo tikslas: tirti klasifikacijos proceso ypatumus.
Metodika.
• Tiriamieji: 5 šešerių metų vaikai (Rolandas 5,7m., Nerijus 6,3m., Vaida 6,1m., Jolanta 5,6m., Aušra 6m.,).
• Priemonės: paveikslėliai 7*7 cm dydžio, po 5 vienetus kiekvienai klasifikacinei grupei. Iš viso yra 8 klasifikacinės grupės:
1. žaislai;
2. indai;
3. rūbai;
4. baldai;
5. laukiniai gyvūnai;
6. naminiai gyvūliai;
7. vaisiai;
8. daržovės.
• Tyrimo eiga. Prieš vaiką ant stalo atsitiktine tvarka išdėliojami visi paveikslėliai ir tiriamojo prašoma juos sudėlioti taip, kad paveikslėliaitiktų vienas prie kito. Jeigu tiriamasis išdėlioja be paaiškinimų, tai jo klausiame, pavyzdžiui: „Kodėl paveikslėliai tinka vienas prie kito?“, „Kodėl tu padėjai čia paveikslėlį su obuoliu?“ ir pan. Jeigu tiriamasis negali priskirti kurio nors paveikslėlio nė vienai klasifikacinei grupei, jo klausiama: „Kodėl tu galvoji, kad šis paveikslėlis niekur netinka?“.
• Instrukcija tiriramajam: „Surūšiuok šiuos paveikslėlius į krūveles taip, kad jie tiktų vienas prie kito“.

TYRIMO REZULTATAI

Tiriamieji Teisingų atsakymų skaičius grupėse Tiriamojo elgesys

Žaislai Indai Rūbai Baldai Laukiniai gyvūnai Naminiai gyvuliai Vaisiai Daržovės
Rolandas (5,7m.) 5 4 5 5 0 5 4 4 Sako: „Dabar sudėliosiu guvūnus.“, „Čia dėsiu maistą.“, tačiau padėjęs bulves prie kriaušės klausia: „gal galima daržoves atskirai sudėti?“ , atsakau – „surūšiuok taip, kad labiausiai tiktų vienas prie kito“.
Nerijus (6,3m.) 4 4 5 5 4 3 5 2 Dėliodamas paveikslėlius, nuolat komentuoja: „Kelnės, suknytė, maikė – į vieną krūvą; paukštis, sraigė irgi į krūvą“.

Vaida (5,6m.) 3 3 5 5 3 2 5 5 Paima pirmą paveikslėlį ir tuomet ieško, katras tiktų prie šio. Gana ilgai nesugeba užbaigti užduoties.
Aušra (6m.) 4 5 5 4 4 3 5 4 Prieš pradėdama rūšiuoti paveikslėlius, labai atidžiai peržvelgia visus. Užduotį atlieka susikaupusi.
Jolanta (6,1m.) 4 5 5 4 3 2 5 4 Atidžiai apžiūri visus paveikslėlius.

TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus klasifikacijos proceso tyrimą ir išanalizavus šio tyrimo gautus rezultatus matyti, kad dauguma tiriamųjų geriausiai į grupes suklasifikavo tokius objektus kaip vaisiai, rūbai, baldai bei žaislai. Visi be išimties tiriamieji nepadarė nė vienos klaidos, klasifikuojant paveikslėlius, kur pavaizduoti rūbai. Išskyrus vieną netikslumą, taip pat puikiai sugrupuota ir vaisių grupė.

Pagal atlikto tyrimo rezultatus bei remiantis psichologų atliktais eksperimentais, pastebimas toks reiškinys: vyresniojo ikimokyklino amžiaus vaikai iš karto orientuojasi į du ar kelis paveikslėlius. Pavyzdžiui, tiriamasis Nerijus (6m. 3mėn.), dėliodamas paveikslėlius, orientuojasi į keletą paveikslėlių iš karto: „Kelnės, suknytė, maikė – į vieną krūvą; paukštis, sraigė irgi į krūvą“. Greitai vardija kitus daiktus, taip nepastebėdamas tai pačiai grupei priklausančių paveikslėlių. Toks tiriamojo elgesys neatrodo klaidingas, turint omeny, kad vėliau jis vėl grįžta prie tos grupės objektų ir dėlioja likusius paveikslėlius pagal jau sudarytas grupes.
Vadinasi, galima prieiti prie tokios išvados, kad dėl nepakankamai išanalizuotos visos tyrime pateiktos medžiagos, atsiranda klasifikacijos klaida – nesilaikoma klasifikacijos eilės, t.y, tiriamasis, nesuradęs visų vienos grupės paveikslėlių, ima sudarinėti jau visai kitą paveikslėlių grupę.

Tiriamoji Vaida (5m. 6mėn.) tyrimo pradžioje sudarinėjo grupę pagal tam tikrus požymius, ieškodama išskirtinų elementų: paima paveikslėlį ir tam pasirinktam ieško antrojo, kuris tiktų pirmąjąm paveikslėliui, paskui pagal pasirinktą objektą ieško toliau.
Kai kurie tiriamieji vykdo užduotį tylėdami, rezultatą išreškia jungdami panašius paveikslėlius, o kiti – rezultatą išreiškia kalba (kaip matyti iš lentelėje pateiktų tyrimo rezultatų, pastarajam atvejui priklauso tiriamieji Rolandas ir Nerijus).

Atliekant tyrimą, pastebėta, jog kartais net ir plačiai ieškodamas, tiriamasis objektus susieja klaidingai (siejimo klaidos būdingos tiriamajai Vaidai (5m. 6mėn.)). Taip pat, stebint tiriamąją Jolantą (6m. 1mėn.), išryškėjo toks ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas elgesys: klasifikuodami ikimokyklinio amžiaus vaikai kartais užmiršta, kokios grupės ieško, ir pradeda jungti gretimus paveikslėlius.

Kai kurie tiriamieji naudojo įvairius apibendrinančius žodžius: rūbai, žaislai ir pan. Arba pabrėždavo tokius daiktų požymius, kurie pažymi to daikto funkciją arba su tuo objektu atliekamą veiksmą: valgyti, apsivilkti ir pan. Tai rodo, ką tiriamasis ketina dabar įsimint. Vadinasi, tiriamasis jau suvokė, kad pateiktoje medžiagoje yra paveikslėlių, kuriuose pavaizduotos, pavyzdžiui, daržovės, vaisiai, indai ir t.t.
Tyrimo metu dar pastebėta, jog tiriamieji daro tokių klasifikacijos klaidų kaip kad jungimas paveikslėlių į grupes pagal kokius nors išorinius požymius, remiantis įvairiomis praktinėmis ar situacijomis. Pavyzdžiui, tiriamasis Rolandas (5m. 7mėn.), klasifikuodamas objektus, kuriuose pavaizduoti rūbai ir baldai, sugrupavo suknelę su spinta. Dažniausiai tokios rūšies klaidos daromos, kada skubotai apibendrinama medžiaga, kai tiriamasis dar nepakankamai susipažinęs su visais pateiktais paveikslėliais.
Tam, kad tiriamasis lengviau ir kokybiškiau atliktų klasifikaciją, jis turi mokėti analizuoti ir kiekvieną pavienį objektą, lyginti tą objektą su kitais objektais ir nustatyti, ar jis turi bendrų požymių, ar ne. Svarbu išskirti esminius požymius ir pagal juos apibendrinti. Tai yra protinio darbo procesas, kuriame tiriamasis prisimena žinomus rūšinius pavadinimus ir randa tą, kuris atspindi būtent tuos bendrus požymius, kurie būdingi vienai ar kitai daiktų grupei. Tiriamasis analizuoja pavienį daiktą, stebi jo savybes, pagal kurias tas objektas gali būti priskirtas vienos rūšies daiktų grupei. Tai reiškia, kad žinodami apibendrinantį pavadinimą, tiriamieji gali toliau sėkmingai atlikti klasifikacijos procesą.
Tiriamieji kai kuriuos daiktus, pavaizduotus paveikslėliuose, apibendrino remdamiesi savo praktine patirtimi, ko gero, net nesuvokdami, kodėl sujungė daiktus į vieną grupę. Todėl manau, kad taip galima paaiškinti, kodėl tiriamasis, paklausus, kodėl tam tikri objektai tinka vienas prie kito, jis paprasčiausiai nežino ir negali pasakyti, kodėl būtent čia priskyrė tą paveikslėlį.

IŠVADOS

• Galima daryti prielaidą, jog kartais, net ir plačiai ieškodami, tiriamieji objektus susieja klaidingai. Klasifikuodami jie kartais užmiršta, kokios grupės ieško, ir pradeda jungti kitos grupės objektus. Arba, nesuradęs visų vienos grupės paveikslėlių, tiriamasis pradeda sudarinėti kitą grupę.

• Pastebėta tokia tendencija: jei paveikslėliai lyginami tarpusavyje, jei nurodomi juose pavaizduotų daiktų bendri požymiai, pagal kuriuos daiktai grupuojami, tai medžiagą tiriamieji nevalingai įsimena daug geriau.

• Tiriamieji gali apibendrinti daiktus, remdamiesi savo praktine patirtimi, net nesuvokdami, kodėl jie sujungė objektus į vieną grupę.

• Atliekant klasifikacijos procesą kaip pažintinį veiksmą, tiriamiesiems ugdomi mokėjimai atlikti priskyrimo, apibendrinimo ir išaiškinimo operacijas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Berliner D. C., Gage N. L. Pedagoginė psichologija. – Vilnius, 1994.
2. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – Kaunas, 1990.
3. Muchina V. Vaiko psichologija. – Kaunas, 1988.
4. Žitnikova L. Ugdykime vaikų atmintį. – Kaunas, 1981.
5. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996..

Leave a Comment