Estetinis vaikų auklėjimas ikimokykliniame amžiuje

TURINYS

1. Įvadas .............................. 3
2. Estetinis vaikų auklėjimas ikimokykliniame amžiuje ..................... 4

2.1. Estetinio auklėjimo supratimas .............................. 5

2.2. Estetinio auklėjimo tikslai ir uždaviniai ........................... 7

2.3. Estetinis santykis ir jo struktūros komponentai ........................ 9
Išvados .............................. 11
Litetarūros sąrašas ..............................12

1. ĮVADAS

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai visų dėmesys krypsta į žmogaus dvasinę kultūrą, kuri gerokai atsilieka nuo šalies techninės ir ekonominės pažangos. Žmones deda visas pastangas, kad kuo greičiau ir efektyviau būtų pašalintos kliūtys, trukdančios mūsų visuomenės dvasinės kultūros pažangai. Reikia teikti didelę reikšmę tam, kad žmonės geriau ir nuodugniau perimtų dvasinės kultūros lobius, aktyviai dalyvautų meninėje kūryboje.
Estetika yra labai svvarbi mūsų dvasinio gyvenimo dalis. Per amžius sukaupta žmonijos estetinė kultūros patirtys yra neįkainojamas ir nepakeičiamas dvasinės kultūros lobis. Tik jos perėmimas ir naujų dvasinių vertybių kūrimas ir padės ugdyti harmoningą asmenybę.
Daugelis šios srities tyrinėtojų pabrėžia, kad ypač svarbu ugdyti estetinę kultūrą pradiniame etape – ikimokykliniame amžiuje. Sunku su tuo nesutikti, nes šiame amžiuje dedami harmoningos asmenybės pagrindai.
Estetinė kultūra formuojasi estetinio auklėjimo procese, vaikų praktinėje estetinėje veikloje. Ši veikla reikšminga tuo, kad ji, kaip ir žaidimas, yra sinkrėtinė ir labiausiai atitinka šiio amžiaus psichinius ypatumus.
Norint ugdyti estetinę kultūra reikia išmokti derinti estetinio auklėjimo teoriją su praktika. Visi mes žinome, kad reikia ugdyti grožio jausmą, formuoti labai gerą estetinį skonį, mokėjimą suvokti ir vertinti meno kūrinius, istorijos ir architektūros paminklus, gimtojo krašto gr

rožį. Deja, ne kiekvienas žino, kaip tai padaryti.
Pastaraisiais metais pagausėjo literatūros, kurioje nagrinėjami estetinio auklėjimo klausimai. Todėl atsirado galimybė peržiūrėti tradicinius estetinio vaikų auklėjimo būdus ir metodus ir, remiantis naujaisiais teoriniais teiginiais, juos koreguoti, tobulinti. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į psichologinius tyrimus vaikų estetinio auklėjimo suvokimo klausimais.
Labai svarbus klausimas yra vaikų estetinio santykio su dvasinės kultūros vertybėmis (menu, gamta, bendravimu, darbu) ugdymas. Tik estetiniai santykiai auklėjimą gali sieti su visapusišku ir harmoningu asmenybės ugdymu. Estetinis auklėjimas turi remtis vaiko fizinio ir psichinio vystimosi ypatumais.
Pradėjus dirbti auklėtolos darbą vaikų darželyje, teko pastebėti, kad tipinėse „Vaikų darželių programuose“ (pvz. „Vėrinėlis“) tarp ugdymo uždavinių ir tikslų labai akcentuojama dorovinių ir estetinių vaikų santykių su gamta, darbu, žmonėmis, menu, visuomeninio gyvenimo reiškiniais formavimas per įvvairiausius užsiėmimus. Man asmeniškai teko susidurti su tuo, kad programuose yra nemažai terminų, kurių prasmę reikėtų paaiškinti plačiau, nes ne visos auklėtojas pajėgios jas suprasti teisingai. Kaip parodo praktika, dažnai estetinio auklėjimo sąvoka, tikslai ir uždaviniai, estetinio auklėjimo vaidmuo visapusiškai ugdant vaikus suprantama ne visiškai arba net neteisingai. Jei situacija yra tokia, tai suprantama, kad šie uždaviniai įgyvendinami tik iš dalies.

Ikimokyklinukų pedagogai privalo ne tik tvirtai žinoti, ką jie turi daryti, bet ir suprasti, kodėl ir kaip tai reikia daryti. Di
idelė dalis pedagogų estetinio auklėjimo uždavinius supranta labai miglotai tiek praktiškai, tiek ir teoriškai.
Šiame esė aš tyrinėsiu estetinį vaikų auklėjimą ikimokykliniame amžiuje. Šio darbo tikslas trumpai aptarti estetinio auklėjimo sąvoką, tikslus ir uždavinius ir estetinio santykio struktūros pagrindinius komponentus.

2. ESTETINIS VAIKŲ AUKLĖJIMAS IKIMOKYKLINIAME AMŽIUJE

Vaikas turi būti estetiškai auklėjamas šeimoje, ikimokyklinėje įstaigoje ir visuomeninėse kultūrinėse įstaigose. Estetinis auklėjimas turi būti nuoseklus, reguliarus, kryptingas, metodiškai teisingas auklėjimo organizavimas.
J. Morkytė (1991) rašo, kad estetiniu vaikų auklėjimu būtina susirūpinti jau kūdikystėje. Taip teigia auklėjimo menu šalininkai. Prie vaiko lovytės patariama kabinti tik aukšto meninio lygio dailės kūrinius (estetiniam skoniui formuoti), organizuoti linksmą, spalvingą aplinką (dainuoti, žaidinti, kalbinti), kai vaikas paauga pratinti prie konkrečios įvairios (vizualinės, verbalinės, muzikinės, gestų) meninės veiklos. Iš savo praktikos teko pastebėti, kad mūsų šalyje auklėjimas menu turi ne taip daug šalininku, kaip užsenyje. Nors tenka pripažinti, kad paskutinaias metais jis vis daugiau „prigyja“ ir Lietuvoje, kas mano manymu yra labai gerai. Autorė primena, ir manau, kad tai sunku paneigti, kad pirmieji įspūdžiai palieka giliausius pėdsakus asmenybės brandai.
Ikimokyklinių įstaigų pareiga – apibendrinti ir tobulinti šeimoje vykstantį estetinį auklėjimą, išlyginti pasitaikančias spragas, užtikrinti estetinių išgyvenimų ritmą, sudaryti palankias sąlygas įvairiai meninei veiklai.
Kalbant apie spragas, pasitaikančias šeimoje vykstančiame estetiniame auklėjime, reikia pasakyti, kad jų mano tr

rumpoje praktikoje jau pasitaikė nemažai. Vaikų estetinis auklėjimas šeimoje labai priklauso nuo to, ar vaikų tėvai nors kiek buvo patys estetiškai auklėjami. Estetinio auklėjimo šeimoje kartais tenka tiesiog pasigesti.

2.1. ESTETINIO AUKLĖJIMO SUPRATIMAS

Istorinėje žmogaus raidoje laipsniškai formavosi įvairios žmogaus savybės. Tarp šitų savybių formavosi ir poreikis matyti ir išgyventi grožį aplink save. Žmogus pradėjo kitaip suvokti gamtą, bendravimą. Žmogus pradėjo kurti gražius daiktus pasigerėjimui. Taip atsirado menas. Susiformavo patirtis, kuri vėliau buvo pavadinta estetine. Ši patirtis perduodama visuomenėje iš kartos į kartą. Kaupiasi vis naujasnė, tobulesnė estetinė patirtis. Kuo visuomenė yra pažangesnė, tuo labiau ji stengiasi perteikti tą patirtį kuo didesnei visuomenės daliai. Taip formuojasi estetinė kultūra, o vienas pagrindinių jos formų yra estetinis auklėjimas. Estetinio auklėjimo paskirtis – perteikti naujai kartai visuomeninės estetinės patirties pagrindus.
Sunku paneigti tai, kad užsiimdamas estetine veikla žmogus į jį supantį pasaulį žvelgia kitaip, suvokia jį ir pagal galimybes, kuria gražesnę, nekasdienišką aplinką, darbo įrankius, tobulina tarpusavio bendravimą (A. Katinienė, 1988).
Estetinis auklėjimas turi prasidėti ankstyvoje vaikystėje ir tęstis visą gyvenimą. Estetinis auklėjimas gali būti analizuojamas atskirai tik teoriškai, bet iš tikrųjų jo nagalima atskirti nuo kitų auklėjimo formų, nuo viso kasdieninio žmogaus gyvenimo, nuo jo aplinkos.
Estetinis auklėjimas – tai tikslingas ir nuoseklus vaiko įtraukimas į estetinį tautos gyvenimą, organizuojant gyvenamosios ap

plinkos ir meno estetinius išgyvenimus bei vaikui prieinamą įvairią meninę veiklą.
Tai yra aiškus ir, mano nuomone, teisingas estetinio auklėjimo apibrėžimas. Tačiau dažnai pasitaiko, kad praktikoje vaikų estetinis auklėjimas dažnai traktuojamas neteisingai. Dažnai estetinis auklėjimas darželyje suprantamas labai siaurai. Toks supratimas gali labai apriboti vaikų estetinę veiklą.
Estetinis auklėjimas yra sudėtingas reiškinys. Jis remiasi įvairais mokslais. Estetinis auklėjimas remiasi filosofija, sociologija, atsižvelgia į realias estetines kategorijas, meno dėsningumus, psichinius ir fizinius vaiko ypatumus bei pedagoginius reikalavimus. Pedagoginiai auklėjimo procesai yra paslankūs, dinamiški, jie keičiasi priklausomai nuo kitų mokslų. Tai teko pastebėti ir studijuojant literatūrą šiuo klausimu. Tai kas buvo priimtina prieš dešimt metų, dabar jau griežtai atmetama, atsižvelgus į psichologinius tyrimus vaikų estetinio auklėjimo suvokimo klausimais. Todėl skaitant seniasnes knygas, tenka būri labai atidžiam ir daug ką vertinti kritiškai. Tai man teko pastebėti ir skaitant knygas šuo klausimu prieš rašant šį darbą.
Remiantis visais minėtais mokslais sudaromi pedagoginiai reikalavimai estetiniam darželinukų auklėjimui. Tuos reikalavimus padeda įgyvendinti pedagogas, tiesiogiai bendraudamas su vaikais.
Kartais paaiškėja, kad tą patį pedagoginį pasirengimą turinčių auklėtojų ir muzikos vadovių darbo rezultatai yra labai skirtingi. Kiekvianas supranta, kad darbo rezultatai priklauso nuo pedagogų estetinės nuojautos ir pedagoginio meistriškumo. Šios auklėtojų savybės labai svarbios ugdant individualias vaikų ypatybes, jų meninius sugebėjimus ir polinkius. Vaikų estetinio auklėjimo procese neužtenka vien teorinių žinių. Čia labai svarbu ne tik organizuotumas, bet ir auklėtojų, muzikos vadovių sugebėjimas kūrybiškai spręsti daugybę netikėtų situacijų.
Turima vaikų estetinė informacija labai priklauso nuo vaikų estetinės aplinkos šeimoje. Todėl pedagogas turėtų garai susipažinti ne tik su vaiko estetiniais sugebėjimais, bet ir su jo turimomis žiniomis. Pedagogas galės argumentuotai ir veiksmingai organizuoti vaikų estetinį auklėjimą, tik gerai žinodamas kiekvieno vaiko individualius psichinius ypatumus. Su šiuo teiginių man tenka sutikti, nes tai aš patyriau pati. Kai atėjau dirbti į darželį, man buvo labai sunku organizuoti vaikų meninę vaiklą būtent dėl šios priežasties.

Katinienė (1988), rašo kad vaikų darželyje sėkmingai spręsti šiuos klausimus gali padėti tik kompleksinis estetinis vaikų auklėjimas. Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir knygoje „Kompleksinis ugdymas ikimokyklinėja įstaigoje“ (1991). Man toks požiūris į vaikų auklėjimą irgi yra priimtinas. Dirbdama savo vaikų darželio grupėje, aš stengiuosi kompleksiškai auklėti vaikus.
Kompleksinis estetinis vaikų auklėjimas – tai įvairių meninio auklėjimo (grožinė literatūra, dailė, muzika, vaidyba), gamtos bei visuomenės reiškinių estetinio suvokimo sintezė. Kompleksinio estetinio auklėjimo sudėtinės dalys skatina viena kitos raidą. Veiklos organizavino formos, metodai, priemonės, mokymo bei auklėjimo būdai turi būti suderinti tarpusavyje.
Norint, kad estetinis vaikų auklėjimas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia išsiaiškinti pedagogo ir vaiko santykius. Dažnai pedagogai supranta vaikų auklėjimą vienpusiškai ir mano, kad tai tik meninis lavinimas, meno žinių, mokėjimų ir įgūdžių suteikimas. Dažnai vaikai mokomi mechaniškai deklamuoti eilėraščius, dainuoti, atlikti judesius pagal muziką, teisingai nupiešti aplinkos daiktus, pasakojant, nenukrypti nuo tikrovės, nieko „neišsigalvoti“ ir dar daug panašių dalykų. Tai ne estetinis auklėjimas, o tik mokymas viską tiksliai atkartoti. Dažnai auklėtojai nesigilina į poetinę, meninę eilėraščio išraišką, dainų intonacinius niuansus, dinamiką, judesių plastiškumą, pasakojimo fantaziją. Estetinis lavinimas yra daugiau nukreiptas į vaiko protą, todėl pedagogai, atsižvelgiant į vaikų amžiaus ypatumus, nuosekliai, sistemingai ir apgalvotai suteikia reikiamų žinių. Pavyzdžiui, mokydama eilėraščių, dainų auklėtoja ragina vaikus taisyklingai tarti žodžius, tiksliai intonuoti, kreipti dėmesį į ritmą, išsiaiškina ir aptaria su vaikais kūrinėlių nuotaiką, turinį. Pasakodama apie aplinką, gamtą, ji apibūdina daiktų formas, spalvas, gyvunu judesius, elgseną. Taip vaikai susipažįsta su elementariais estetiniais reiškiniais, su tikrovės ir meno estetinėmis savybėmis, pasitelkdami veiksminio, vaizdinio ir loginio mąstimo formas.
Estetiniame lavinime dominuoja estetikos teorija ir meninė kultūra. Darželinumų estetinis auklėjimas bus sėkmingas tik tada, kai bus sistemingai ir motyvuotai veikiamos jų emocijos. Estetinis lavinimas suteikia tik bendrą supratimą apie grožį, o auklėjimas sudaro vaikams galimybę jį išgyventi ir įvertinti tiesiogiai bendraujant su menu ir kitais objektais, galinčiais sužadinti estetinius išgyvenimus. Pedagogas, sumaniai ir subtiliai perteidama vaikams savo estetinę patirtį, perteikia ir estetinius motyvus, suvokimą, vertinimą, kurie padeda formuoti vaikų estetinį skonį, bendravimą, estetinius jausmus.
Estetinis tikrovės suvokimas glaudžiai siejasi su nacionalinėmis tradicijomis, papročiais, liaudies menu ir visa dvasine visuomenės kultūra. Skaitant vaikų darželio programas, teko pastebėti, kad jos reikalauja vaikų darželio auklėtinius supažindinti su tautodailės pavyzdžiais. Programos reikaluja formuoti estetinį santykį su visomis tautos meno šakomis, supažindinti su jos ištakomis, ką menas reiškė ir dabar reiškia lietuviui, prieinama forma atskleisti tautos meno charakterį, dvasingumą, skiepiti meilę, pasididžiavimą savo tautos kūrybingumu, norą pačiam dalyvauti grožio kūrime, jo globoje. Šiuo atvieju vaikai patys iš tautodailės mokysis formų savitumo, lietuviškų spalvų ir raštų derinimo. Iliustruodami liaudies pasakas, vaizdu reikšdami dainos įspūdį, lipdydami švilpukus, margindami kiaušinius, kūrdami Užgavėnių kaukes, vaikai ne tik perims Lietuvos tautodailės unikalias savybes, bet pratinsis aktyviai dalyvauti šventėse, papročių apeigose. Dirbdama su vaikais aš stengiuosi skirti tam nemažai laiko, nes manau, kad tai yra labai svarbi estetinio auklėjomo dalis.

2.2. ESTETINIO AUKLĖJIMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Labai svarbus vaikų ugdymo darželyje tikslas yra: sudaryti kuo palankiausias sąlygas perimti tautos dvasinės kultūros pagrindus (dorovinius, estetinius ir kt.). Šis tikslas vienas iš pirmųjų minimas vaikų darželio programoje „Vėrinėlis“.
Jau „Ikimokyklinio ugdymo gairėse“ (eksperimentinėje programoje pedagogams ir tėvams) vaikų estetiniam ugdymui skiriama nemažai vietos. Ten minima, kad vaikų estetinio ugdymo požiūriu labai svarbi vieta tenka ugdymui vaizdais. Mano nuomone, ten išsakyta labai gera mintis, kad piešimas, tapymas, spalvinimas, lipdymas, aplikavimas, lankstymas, konstravimas, kaukių ir lėlių gaminimas, televizijos laidų ir spektaklių žiūrėjimas ugdo vaikų estetinį skonį. Iškeliami tokie ugdymo vaizdais tikslai:
1. Padėti vaikams atrasti meninės raiškos būdus, lavinančius kritinį mąstymą, padedančius pažinti pasaulį, išreikšti patirtį (patiems kūriant, stebint kitų kūrinius ir kalbant apie juos).
2. Siekti, kad vaikų jausmai būtų estetinio skonio, estetinių nuostatų formavimo, harmonijos pojūčio pamatas.
3. Skatinti vaikų kūrybos savitumą, autentiškumą.
4. Suteikti vaikams žinių apie meninės raiškos priemines, įvairias technikas; padėti atsiskleisti dailės įgūdžių pradmenims; leisti vaikams išbandyti įvairias raiškos priemones ir medžiagas bei aptarti jų galimybes.
Mūsų gyvenimas yra nepilnavertis be muzikos. Garsinė saviraiška yra neatsiejama vaikų žaidimų bei meninės kūrybos dalis. „Muzikalios visuomenės“ pagrindai formuojasi ikimokykliniame amžiuje šeimose bei darželiuose. Pagrindiniai muzikinio ugdymo tikslai ir uždaviniai yra šie:
1. Sudaryti optimalias sąlygas vaikų garsinei saviraiškai ir elementariai muzikinei kūrybai, tą kūrybą skatinti bei kryptingai organizuoti.
2. Ugdyti elementaraus muzikavimo (dainavimo, niūniavimo, grojimo, ritminio aktyvumo) įgūdžius.
3. Išugdyti elementarius susikaupimo (tylos klausimo), akustinės analizės bei muzikos klausimosi įgūdžius.
4. Padėti išgyventi nuostabą ir džiaugsmą, arsivėrus paslaptingam garsų, spalvų ir formų pasauliui.
5. Supažindinti vaikus su savo tautos bei pasaulio liaudies ir profesionaliąja muzika.
6. Siekti, kad papraščiausias muzikavimas (niūniavimas, dainavimas, ritminis aktyvumas ir kt.) įgautų socialinę prasmę, taptų neatsiejama jo gyvenimo dalimi, lydinti džiaugsme ir liūdesy, padedanti žaisti, dirbti ir kurti.
Siekiant nurodytų tikslų, auklėtoja ir muzikos vadovė privalo laikytis psichologiškumo principo. Jis leidžia į kiekvieną vaiką žvelgti kaip į unikalią asmenybę, trokštančią žaisti, pažinti, kurti garsų pasaulį ir per jį išreikšti save.
O. Monkevičienė (1991) tarp svarbiausių estetinio auklėjimo uždavinių ikimokyklinio amžiaus vaikams pateikia tokius tikslus:
1. Žadinti vaikų pasitikėjimą savo jėgomis, gerbti jo samenybę. Niekas negali paneigti to, kad Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikų estetinis auklėjimas toli atsilikęs nuo pažangių šalių patirties. Ypač tai galima pastebėti kaimo darželiuse. Dažnai pasitaiko, kad vaikams siūloma piešti pagal pavyzdį, „kritikuojami“ netobuli piešiniai, vaikui primetamas suaugusiojo požiūris į grožį bei dailės kūrinius.

Būtina iš ėsmės keisti požiūrį į vaikų dailę bei jos reikšmęasmenybės ugdymui. Nėra negražių vaikų piešinių, jei jie nupiešti drąsiai, laisvai, kaip autoriai nori. Suaugusieji privalo išmokti „skaityti“ įvairaus amžiaus vaikų savitas išraiškos formas, įžvelgti jų kūrybos individualumą, originalumą, išraiškingumą, tobulėjimo perspektyvas. Auklėtoja drauge su visa grupe turi pasidžiaugti kiekvienu kūrinėliu, atkreipti dėmesį į plastinės išraiškos priemones (kompoziciją, spalvą, formą, linijas), kurios jaunajam dailininkui padėjo sukurti originalų, išraiškingą vaizdą ar formą, bendrą nuotaiką, judėjimo bei veiksmo įvaizdį. Savo grupėje aš stengiuosi elgtis būtent taip.

Kūrybai reikalinga laisvė. Vaikai turi žinoti, kad jie gali rinktis ne tik temą ir priemones, bet ir veiklos pobūdį ir būdą: piešti po vieną ar keliese, sėdėdami prie stalo ar stovėdami prie lentos (pvz., teko skaityti, kad suomiai tam tikslui turi specialiai įrengtą sieną). Mūsų darželiuose yra per mažai piešiama lauke, retai iš smėlio, pagaliukų, akmenukų, sniego „statomos“ „pilys“, „miestai“ bei kiti statiniai. Su tuo, kad per mažai piešiama lauke tenka sutikti, bet su tuo kad per mažai „statoma“ ne visai, nes mūsų darželyje vaikams labai patinka tokia veikla ir jie dažnai tuo užsiima. Vaikai turi statybinių žaidimų kampelį.
Nuvertintos vaikų galimybės žlugdo jų iniciatyvą bei pasitikėjimą savo jėgomis.
2. Skatinti vaiko kūrybinių galių raidą. Tai dar vienas svarbus uždavinis. Labai svarbu akcentuoti estetinį momentą, puoselėti vaikų kūrybinį aktyvumą. Reikia skatinti vaikus piešti viską, kas jiems artima, ką matė, išgyveno. Ikimokyklinio amžiaus vaikų dailėje svarbiausias yra estetinis aktyvumas: pastangos įsivaizduoti, išreikšti savo požiūrį, noras keisti, sukurti ką nors nauja, perteikti savo išgyvenimus, grožėjimasis, džiaugsmas.
3. Formuoti įvairios vaizduojamosios veiklos techninius įgūdžius, supažindunti su specifinėmis dailės išraiškos priemonėmis. Auklėtoja turi nuosekliai mokyti vaikus, kaip teisingai laikyti pieštuką, teptuką, skiesti dažus, kurti raštus, štampuoti, modeliuoti formą.
Daugumoje šalių, taip pat ir Lietuvoje, vaikai mokomi: linijinio piešimo (pieštuku, flomasteriais, teptuku, pagaliuku), plokštuminio vaizdavimo (rašalu, guašu, kreidelėmis), erdvinio vaizdavimo (iš popieriaus, šiaudu, pinant, konstruojant iš molio ir t.t.). vaikai taip pat turi būti supažindinti su dailės „kalba“: kompozicija, spalva, forma, linija, dėme. Negalima pamiršti darbo kultūros įgūdžių ugdymo.
4. Suteikti dailės žinių, pratinti domėtis knygelių iliustracijomis, dailės kūriniais, dizainu, architektūra, tautodailininkų kuryba. Reikia pasakoti vaikams apie žmogaus vaidmenį kuriant estetinę kultūrą (kaip lietuvės moterys namus puošdavo audiniais). Būvo rūpintasi, kad buities daiktai būtų ne tik patogūs, bet ir gražūs. Šia tradicija dabar remiasi dizaineriai, drabužių modeliuotojai. Reikia atkreipti vaikų dėmesį į architektūrą. Aptariant dailininkų, dizainerių, architektų darbus reikia aiškintis su vaikais, kaip ir jie gali prisidėti prie aplinkos saugojimo bei globos.
Kartais estetinio auklėjimo tikslų neįmanoma įgyvendinti dėl napakankamo ikimokyklinių įstaigų finansavimo.

2.3. ESTETINIS SANTYKIS IR JO STRUKTŪROS PAGRINDINIAI
KOMPONENTAI

Estetinis santikis formuojasi estetinėje veikloje. Ikimokykliniame amžiuje formuojasi ne visi estetinio santykio struktūros komponentai. Pagrindiniai šios struktūros komponentai, kurios galima sėkmingai formuoti ikimokykliniame amžiuje, pagal A. Katinienę, yra šie:
Estetinis išgyvenimas. Estetinėje veikloje vaikas tikrovę ne tik išgyvena, bet ir vertina. Jam kyla teigiamos arba neigiamos emocijos, parodančios konkrečią psichinę vaiko būseną. Ši būsena ir vadinama estetiniu išgyvenimu. Meno kūriniai gali sužadinti keliatą įvairių emocijų, tačiau viena iš jų būna ryškesnė ir nilemia vaiko estetinį išgyvenimą: džiaugsmą, liūdesį, susižavėjimą, neapykantą. To paties reiškinio išgyvenimas kiekvieno vaiko gali būti kitoks, tirėti skirtingus emocinius atspalvius.
Vaikas vieną kartą patyręs teigiamą emocinį išgyvenimą mene, gamtoje, bendravime ir pan., nori, kad jis pasikartotų. Pasikartojęs estetinis išgyvenimas yra ypač reikšmingas asmenybei.
Estetiniai poreikiai. Jie kinta kartu su žmogaus gyvenimo patirtimi. Jie parodo, kad žmogus nori atitrūkti nuo kasdienybės, parodyti ir įtvirtinti savo estetinius sugebėjimus. Estetinis poreikis sukelia žmogaus sąmonėje vaizdinį, modelį to pasaulio, kurį jis nori sukurti. Kuo didesnis estetinis poreikis, tuo stipresnis noras užsiimti estetine veikla.
Žmogaus estetinė kultūra priklauso nuo estetinių poreikių gausumo, įvairumo, jų patenkinimo.
Ikimokyklinukų estetiniai poreikiai pasireiškia ir formuojasi estetinio auklėjimo metu. Jei vaikui sudaromas tinkamos sąlygos, tai jo estetinio poreikio sukeltas aktyvumas sužadina kartais giliai glūdinčią estetinę nuovoką, padeda įveikti visus sunkumus, ugdo valią, sąmoningumą, iniciatyvą.
Ikimokyklinukų estetinai poreikiai pasireiškia džiugiais išgyvenimais stebint meno kūrinius, estetiškus buities reikmenys, žmonių poelgius, gamtą. 3-4 metų vaikams pasigrožėjimą kelia ryškios spalvos, linksma muzika, žvėreliai, augalai. Tai man dažnai tenka stebėti, dirbant su vaikais.
Estetinis skonis. Tai žmogaus sugebėjimas emocingai vertinti įvairias tikrovės estetines savybes, skirti, kas gražu ir kas bjauru. Formuojant ikimokyklinukų estetinį skonį svarbiausias vaidmuo tenka auklėtojai. Estetinis skonis ne įgimtas, o išlavinamas, todėl tiesiogiai priklauso nuo padagogo estetinio skonio. Auklėtoja negali primesti vaikui savo estetinio skonio. Jis formuojasi estetinėje veikloje, susipažįstant, suvokiant ir estetiškai vartinant reiškinius.
Estetinis vertinimas. Tai sąmoningas žmogaus santykis su savo estetiais poreikiais, išgyvenimais, pažiūromis, skoniu, samprotavimais. Estetiškai suvokdamas aplinką, vaikas daro pirmuosius apibendrinimus, atsiranda palyginimai ir asociacijos. Estrtinis vertinimas pasireiškia noru ir sugebėjimu atsakyti į klausimus, iškilusius užsiimant menine veikla (Kodėl šis piešinukas, eilėraštis, dainelė tau graži? Kokia nuotaika juose išreikšta? Kuo ji pasireiškia?).
Estetinė nuostata. Ikimokyklinuko estetinė nuostata – tai jo siekimas ir nusiteikimas bendrauti su menu, palaikantys džiugią nuotaiką. Tai man teko pastebėti, kai vaikai ruošiasi muzikos pamokai, šventei. Kiekvienas susitikimas su muzika vaikams yra šventė. Vaikai nori tai patirti kuo dažniau.
Estetinis suvokimas. Tai ypatinga žmogaus psichinės veiklos forma, kurios esmę sudaro tai, kad visuomeniškai reikšmingi kūriniai, istoriškai besivystanti žmonijos meninė kūryba darosi prieinama atskirai asmenybei ir daro jai savo specifinį poveikį.
Vaikų estetinės tikrovės ir meno suvokimo lygį nulemia estetinis pasigerėjimas – tai gilus emocinis grožio išgyvenimas. Poreikis gerėtis ypač skatina vaiko estetinę veiklą. Estetiniam meno kūrinio suvokimui labai svarbus asociatyvumas. Kuo turtingesnės asociacijos, tuo gilesnis suvokimas.
Pagrindinė estetinio suvokimo funkcija – auklėjimo metu formuoti estetinius jausmus.
Estetinis jausmas. Tai estetinio suvokimo sukeltas išgyvenimas. Ikimokyklinis amžius yra lemtingas laikotarpis ugdyti emocinius jausmus. Psichologų jau įrodyta, kad šiame amžiuje galima išugdyti pastovius, gilius estetinius jausmus, kurie vėliau gali plėstis ir tobulėti. Vaiko estetinių jausmų pastovumas, teikiantis pirmenybę kuriai nors meninės veiklos rūšiai, žanrui, meno kūrinių pobūdžiui, rodo, kad vaiko estetinis skonis jau formuojasi.
Pagrindinis estetinio auklėjimo tikslas – formuoti visus šiuos komponentus. Jie turi ypač didelią įtaką doroviniams santykiams, dvasinių vertybių formavimui, bendravibui, buičiai ir visam gyvenimui.

3. IŠVADOS

Šiame esė buvo nagrinėjamas estetinis vaikų auklėjimas ikimokykliniame amžiuje. Čia buvo tyrinėjamos ir analizuojamos tokios temos: estetinio auklėjimo supratimas, estetinio auklėjimo tikslai ir uždaviniai, estetinis santykis ir jo struktūros padrindiniai komponentai ir jų formavimas.
Po šios temos analizės galima prieiti išvados, kad estetinis vaikų auklėjimas yra labai svarbi auklėjimo dalis. Auklėtojai ir tėvai turi teisingai suprasti estetinio auklėjimo sąvoką, žinoti pagrindinius estetinio auklėjimo tikslus ir uždavinius, jie turi mokėti pasirinkti atitinkamus estetinio auklėjimo metodus bei būdus.
Estetinis auklėjimas skatina vaiko kūribinius gabumus, estetinį poreikį, jausmus, polinkius ir kt. Visa tai atsiskleidžia tik estetinėje vaiko veikloje. Aktyvi estetinė veikla žadina vaikų specifines emocines reakcijas: gerėjimąsi gražiais daiktais, meno kūriniais, džiaugsmą, kad gali kartu su kitais šokti, dainuoti, vaidinti ir panašiai. Galiu drąsiai teigti, kad tai ne tik teoriniai žodžiai, visą tai man teko stebėti ir savo vaikų darželyje. Ypatingą vaidmenį šioje veikloje vaidina estetinio santykio su meno kūriniais formavimas. Jis stimulioja vaikų polinkių kryptingumą, moko motyvuoti savo pasirinkimą, ugdo gabumus.
Manau, kad išanalizavus šią temą, man kils mažiau sunkumų estetiškai auklėjant vaikus darželyje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bertrun Jeither – Hartmann. Didžioji vaikų žaidimų ir darbelių knyga. Vilnius: Lektūra, 2000.

2. Coughlin P. A. Į vaiką orientuotų grupių kūrimas. Vilnius: Lietus, 1997.

3. Dailidienė J. Vaiko kalba – vaiko dvasia. Kaunas: Šviesa, 1997.

4. Ikimokyklinio ugdymo gairės. Eksperimentinė programa pedagogams ir tėvams. Vilnius: Leidybos centras, 1991.

5. Katinienė A. Estetinis vaikų auklėjimas darželyje. Kaunas: Šviesa, 1988.

6. Kompleksinis ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje. Kaunas: Šviesa, 1991.

7. Vaikų darželių programa „Vėrinėlis“. Vilnius: Leidybos centras, 1993.

8. Vėrinėlis. Knyga auklėtojai. II dalis. Vilnius: Leidybos centras, 1995.

Leave a Comment