TURINYSĮVADAS 31. BENDROJI PRIEŠMOKYKLINIO UGDYMO IR UGDYMOSI PROGRAMA 41.1 Priešmokyklinio ugdymo tikslai ir uždaviniai 41.2 Priešmokyklinio ugdymo turinio sudarymo principai 41.3 Kompetencijų grupės 62. VAIKŲ DARŽELIO PROGRAMA „VĖRINĖLIS“ 102.1 Programos tikslai ir uždaviniai 102.2 Ugdymo sritys 103. ANKSTYVOJO UGDYMO VADOVAS 163.1 „Ankstyvojo ugdymo vadovo“ tikslai, nuostatos ir principai 163.2 Svarbiausi mažo vaiko poreikiai 173.3 Svarbiausi ankstyvojo ugdymo etapai bei sritys 184. IKIMOKYKLINIO UGDYMO GAIRĖS 194.1 Ikimokyklinio ugdymo samprata ir kryptis 194.2 Ikimokyklinio ugdymo tikslai 204.3 Sėkmingo ugdymo pagrindai 214.4 Pasaulio pažinimo būdai 225. HUMANISTINIO VAIKŲ UGDYMO PROGRAMA „AUGINU GYVYBĖS MEDĮ“ 245.1 Vaiko diena daželyje 245.2 Kartu su šeima 255.3 Sėkmingo ugdymo prielaidos 255.4 Ugdymo tikslai ir turinys 26IŠVADOS 29LITERATŪROS SĄRAŠAS 30ĮVADASŠiame darbe pristatysiu 5 programas, kuriomis vadovaujantis dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Taip pat aptarsiu kiekvienos programos tikslus bei turinį. Tai yra:1. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. Ši programa skirta priešmokyklinio ugdymo pedagogams, o taip pat skiriama tėvams(globėjams). Ji padės geriau suprasti priešmokyklinio amžiaus vaiko ugdymosi reikmes, pagalbos teikimo būdus, leis kurti kokybiško ugdymo(si) sąlygas.2. Vaikų darželio programa „Vėrinėlis“. Tai vaikų darželių programa, grindžiama visybinio ugdymo idėjomis.3. Ankstyvojo ugdymo vadovas. Jo paskirtis – atkreipti tėvų ar kitų globėjų dėmesį į naujagimio, kūdikio ir ankstyvojo amžiaus vaiko svarbiausius poreikius; aptarti augimą skatinančias sąlygas; atskleisti dvasią ir protą žadinančias jėgas.4. Ikimokyklinio ugdymo gairės. Ši programa skiriama ir tėvams, todėl joje stengtasi pateikti svarbiausius žinotinus ugdymo orientyrus ir kryptį, tikslus ir kt. Tai turėtų padėti išlaikyti reikalavimų vientisumą, perimamumą tarp šeimos ir vaikų darželio.5. Humanistinio vaikų ugdymo programa „Auginu gyvybės medį“. J. Bakūnaitės programa yra savita, universali, teikianti daug kūrybinių minčių, todėl ja gali pasinaudoti ir kitakalbiai auklėtojai, siekiantys supažindinti savo auklėtinius su Lietuvos etnine kultūra ir tradicijomis.1. BENDROJI PRIEŠMOKYKLINIO UGDYMO IR UGDYMOSI PROGRAMA1.1 Priešmokyklinio ugdymo tikslas ir uždaviniai Priešmokyklinio ugdymo tikslas – laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam ugdymuisi mokykloje. Uždaviniai: Garantuoti vaikui saugius, turiningus, džiugius ir kūrybiškus priešmokyklinius metus. Gerbti ir palaikyti vaiko žaidimą, sudaryti sąlygas jo plėtotei. Skatinti veikti, bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais kartu plėtojant jo emocinę, socialinę, kultūrinę patirtį. Sergėti ir stiprinti vaiko psichinę ir fizinę sveikatą, garantuoti jo saugumą, padėti adaptuotis naujoje ugdymosi aplinkoje, tenkinti aktyvumo ir judėjimo poreikį. Plėsti vaiko supratimą apie aplinkinį pasaulį sudarant galimybes patirti pažinimo džiaugsmą, plėtoti intelektinius gebėjimus, atrasti ir perimti įvairus pasaulio pažinimo būdus. Ugdyti sakytinę vaiko kalbą kaip saviraiškos, bendravimo, pažinimo priemonę, sudaryti prielaidas ugdytis rašytinę kalbą, žadinti ir puoselėti vaiko poreikį knygai. Ugdyti vaiko kūrybiškumą, žadinti jautrumą aplinkos estetikai ir meno reiškiniams, pagarbą tradiciniam menui, skatinti atskleisti save meno priemonėmis ir kitais būdais.1.2 Priešmokyklinio ugdymo turinio sudarymo principaiPriešmokyklinio ugdymo turinys sudarytas remiantis šiais principais:1. Vertybinių nuostatų ugdymo. Programoje prioritetas teikiamas bendrųjų vertybinių ir pozityvių asmeninių nuostatų pradmenų formavimui(si).2. Socialinio kultūrinio kryptingumo. Ugdymo turinys orientuotas į vaiko gyvenimui ir ugdymui(si) reikalingų socialinių, kultūrinių kompetencijų plėtojimą bei tautinio tapatumo jausmo žadinimą.3. Tikslingumo. Programos turinys atitinka konceptualiuosius priešmokyklinio ugdymo tikslus ir uždavinius. Jis orientuotas į vaiko adaptacijos naujoje aplinkoje lengvinimą, socializaciją, ugdymosi motyvacijos žadinimą ir prielaidų tolesniam ugdymuisi sudarymą.4. Prieinamumo. Ugdymo turinys atitinka 5-6/7 metų vaiko psichofizines galimybes, jo pažinimo ir raiškos būdus bei stilių, bendravimo ir elgesio modelius bei emocijų pasaulį. Ugdymo turinys sudarytas taip, kad jį būtų galima lanksčiai taikyti atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualius poreikius, interesus bei galimybes. Ugdymo turinys pritaikytas skirtingoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje (šeimoje ar institucijoje) augusiam ir ugdytam vaikui.5. Integralumo. Ugdymo turinys sudarytas atsižvelgiant į vaiko visuminį pasaulio suvokimą ir jo mąstymo bei veiklos konkretumą ir sinkretiškumą.6. Tęstinumo. Priešmokyklinio ugdymo turinys suderintas su ikimokyklinio ir pirmos klasės ugdymo turiniu, siekiant, kad vaikas darniai pereitų nuo ugdymo(si) šeimoje ar ikimokyklinėje grupėje prie ugdymo(si) priešmokyklinėje grupėje, o vėliau – mokykloje. Programoje atsižvelgta į vaiko jau įgytą patirties ir gebėjimų lygmenį bei jo ugdymo(si) perspektyvą – ko jam reikės sėkmingai pradžiai ir sistemingam ugdymui(si) mokykloje.
Organizuojant priešmokyklinio ugdymo procesą, svarbu: Orientacija į vaiką, jo poreikius, interesus, vaikų kultūrą; Humanistinėmis, demokratinėmis vertybėmis grindžiamas gyvenimo būdas vaikų grupėje ir šeimoje; Tinkamas žaidimo ir tikslingo ugdymo(si) santykis, pirmenybę teikiant žaidimui; Vaiko ir pedagogo sąveika, skatinanti vaiko aktyvumą, kūrybiškumą, praturtinanti jo patirti, padedanti perimti kultūrines vertybes.Žaidimas vaikui yra svarbiausia vidinės drausmės, savireguliacijos, susivaldymo priemonė. Žaisdami keliese vaikai savaime skatina vienas kitą laikytis žaidimo taisyklių. Žaidimas – vaiko gyvenimo ir ugdymosi būdas.Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė – padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų, tame tarpe ir pažinimo, kurios turinys – tyrinėti ir atrasti pasaulį. Tai: Domėjimasis viskuo, kas supa vaiką: gamta ir jos reiškiniai, žmonėmis ir jų gyvenimo būdu, darbu, kūryba, daiktais, technika, meno kūriniais, įvairia veikla ir technologijomis. Pojūčių jautrumas: vaizdų, garsų, lytėjimo ir kitų jutimų panašumo ir skirtumo, visumos ir elementų, sandaros ir prasmės suvokimas. Mąstymo pradmenys: loginio – gebėjimas pagal išorinius požymius, daiktus ar reiškinius priskirti tam tikrai grupei, sudaryti daiktų sekas, daiktus lyginti, grupuoti, skaičiuoti, matuoti; suvokti aiškų nuoseklumą, dėsningumą, priežasties ir pasekmės ryšį; elementariai apibendrinti; kritinio-probleminio – gebėjimas ieškoti naujos informacijos, pastebėti akivaizdžius pasikeitimus, prieštaravimus, įžvelgti praktinę problemą, pagal vaiko galimybes rasti keletą jos sprendimo būdų, numatyti, apmąstyti; kūrybinio – gebėjimas atrasti, keisti, modeliuoti, kurti savitus variantus, drąsiai reikšti savo matymą.
Gebėjimas įsivaizduoti, žaisti vaizdiniais, žodžių prasmėmis, mintimis, realybę, skirti nuo vaizduotės, fantazijų pasaulio. Gebėjimas pavadinti, apibūdinti, paaiškinti, pristatyti žaidimą, kūrybinį darbelį, poelgį. Gebėjimas taikyti keletą skirtingų savęs pažinimo būdų: spontaniškai ir tikslingai stebėti; klausinėti apie įdomius arba nesuprantamus aplinkos daiktus ar reiškinius; eksperimentuoti numatant pasekmes; ieškoti informacijos knygose, paveikslėliuose; įsivaizduoti klausant skaitomo teksto… arba sakytinio pasakojimo.Gyvendamas šeimoje ir bendraamžių grupėje vaikas natūraliai domisi savimi ir kitais žmonėmis, žmonių grupėmis, bendruomenės gyvenimo tradicijomis, praeities ir dabarties įvykiais, gyvenimo vieta, natūraliai gamtoje sutinkamais ir žmonių auginamais augalais bei gyvūnais, dangaus kūnais, gamtos reiškiniais, dienos ir nakties kaita, metų tėkme.Tyrinėdami aplinką vaikai atkreipią dėmesį į jų kasdieniniam gyvenimui svarbius dalykus: kasdienybės ir švenčių ritmą, paros ritmą, nuo ko priklauso vaiko dienos tėkmė, orų kaitą ir kt. Stengiasi suvokti augalų ir gyvūnų paros ir metų ritmą, augimui būtinas sąlygas gretina su savo augimo istorija, žmogaus gyvenimo ritmu ir linija, aiškinasi panašumus ir skirtumus. Vaikai išbando įvairius pasaulio pažinimo būdus: visais pojūčiais tyrinėja tai, kas yra aplink – įsižiūri, įsiklauso, stebi atsiradimą, pokyčius – ilgesnį laiką kryptingai stebi įdomesnius reiškinius, ką nors trumpai stebi kasdien, kartą per savaitę, kartą per mėnesį; pavadina, apibūdina, klausinėja, aiškinasi, skaičiuoja, matuoja, renka, gretina ir t.t.1.3 Kompetencijų grupėsSocialinė kompetencija – gyventi ir būti greta, kartu. Atsiradęs pasitikėjimo savimi ir savo gebėjimais jausmas, savigarba, sėkmės pajauta; pasitikėjimas artimaisiais, pedagogais ir draugais; tikėjimas, kad kiti jį vertina palankiai, pripažįsta, priima. Savo savijautos, svarbiausių poreikių, ketinimų, kai kurių elgesio būdų, gebėjimų bei pasiekimų suvokimas ir išreiškimas kitiems suprantamais bei priimtinais būdais; gebėjimas pagal vaiko išgales suprasti, kas trukdo gerai jaustis, veikti ir bendrauti su kitais. Domėjimasis kitais ir gebėjimas juos suprasti: suvokti suaugusiųjų ir vaikų mimiką, gestus, emocinį intonacijų atspalvį, „jausmų žodyną“, nujausti kito emocinę būseną, įžvelgti akivaizdžius ketinimus, norus, suprasti įprastą veiklą ir elgesį, gerbti nuomonę. Gebėjimas šeimos aplinkoje ar bendraamžių grupėje elgtis savarankiškai, kai suprantama, kas yra gerai, o kas blogai; derinti ketinimus ir veiksmus, bendradarbiauti; taikyti daug kartų išbandytus gerą savijautą ir sugyvenimą garantuojančius bendravimo būdus, panaudoti vieną kitą kasdienių sunkumų įveikimo, konfliktų ir problemų sprendimo būdą. Gebėjimas susivaldyti įprastoje nedidelės įtampos situacijose, riboti kai kuriuos norus bei įgeidžius, noras ir mėginimas tesėti žodį, atlikti įsipareigojimus. Gebėjimas nujausti, kada kitam reikia pagalbos, noras ir mėginimas padėti; kitokios išvaizdos, neįprasto elgesio, kitaip mąstančio, kalbančio ir žaidžiančio bendraamžio toleravimas.Vaikų grupėje yra palankios sąlygos natūraliai bendrauti. Vaikas pratinasi pastebėti ir priimti kitų vaikų dėmesį, palankumo ženklus, pats rodo palankų ir pagarbų dėmesį kitiems. Domisi kitu, jo žaislais, sumanymais, nuomone, jausmais, pratinasi klausytis ir girdėti kalbantį jį, atsako į klausimus, paaiškina, pats klausia, kalbina, pasakoja. Žaisdamas, ką nors veikdamas vienas arba greta kito, stengiasi susikaupti, netrukdyti kitiems, dalijasi žaislais ar priemonėmis. Drąsiai imasi spręsti kylančias problemas, pratinasi įveikti kasdieninius sunkumus. Vaikas aktyviai, kūrybiškai plėtoja sumanymus arba pedagogų, tėvų pasiūlytas jam įdomias temas, idėjas, žaidimus, skatinančius tyrinėti savo kūną, jausmus, mintis, kalbą; atskleisti savo norus, polinkius, gabumus; augimo ir keitimosi suvokimą. Tyrinėja savo ir kitų žmonių panašumus bei skirtumus; kaupia informaciją apie žmones, įvairias profesijas, tarnybas, kaimą ir miestą, gimtinę, tėvynę Lietuvą ir pasaulį. Lankosi parodose, spektakliuose, koncertuose. Vaikas – stebi, tyrinėja, apmąsto, vaizduoja, komentuoja, vaikų grupės, šeimos, bendruomenės gyvenimą. Stebėdamas suaugusiuosius, jų veiksmus, išbando naujus veikimo bei elgesio būdus, juos perima, kūrybiškai pritaiko. Susipažįsta su būsima mokykla, klase, mokytoju.
Sveikatos saugojimo kompetencija – sveika gyventi, saugiai judėti ir veikti Gebėjimas būti aktyviam, judriam; prireikus sukaupti jėgas, valią; fiziškai išsikraunant išlieti emocinę ar nejudrumo sukeltą įtampą; atsipalaiduoti, nusiraminti. Gebėjimas savarankiškai ar padedant suaugusiajam saugiai elgtis buityje, žaidžiant ar judant namie, vaikų grupėje, lauke, kelyje ar nežinomoje vietoje. Gebėjimas savarankiškai laikytis asmens higienos, aktyvios veiklos, poilsio ir maitinimosi ritmo; pasakyti kitiems, kai pavargsta ar blogai jaučiasi. Gebėjimas justi ir valdyti savo kūną einant, bėgant, šliaužiant, ropojant, lipant, šokinėjant, vartantis; gebėjimas mesti, pagauti, spirti, atmušti kamuolį ar šokinėjantį daiktą. Gebėjimas judant keisti kryptį, tempą, greitį, jėgą, išlaikyti pusiausvyrą; trumpai išbūti nejudriam. Gebėjimas nuotaiką, sumanymus, muziką, vaizdą, žodį išreikšti kūnu – mimika, kūno poza, raiškiu gestu, atskiru judesiu ar veiksmų eile, ritmišku ar laisvu judėjimu.
Žaisdamas, judėdamas, aktyviai veikdamas bei ilsėdamasis, turėdamas galimybę su draugais ir pedagogais pasidalyti ne tik džiaugsmingais, bet ir skaudžiais išgyvenimais, sulaukdamas jų paramos bei pagalbos, vaikas jauči…asi saugus, auga atviras, pasitikintis.Rūpindamas asmens higiena, atlikdamas kasdieninius saviruošos darbus, vaikas įpranta laiku keltis, gulti, eiti dienos poilsio, praustis su muilu, valytis dantis, susišukuoti, teisingai naudotis stalo įrankiais, tvarkingai valgyti. Įpranta apsirengti pagal orą, jaučiasi savarankiškas, ne taip priklausomas nuo suaugusiojo. Žaisdamas lauke, žaidimų aikštelėje mokosi važinėtis dviratuku, rogutėmis, paspirtuku ir t.t.Dalyvaudamas šventėse vaikas pratinasi puoštis, padeda ruošti šventinį stalą, rungtyse, estafetėse išbando savo jėgą, vikrumą, drąsą, išmoksta laimėti ir garbingai pralaimėti. Noriai ir kantriai atlieka pedagogo pasiūlytus pratimus ar judesius. Įvairiai judėdamas vaikas tyrinėja grupės, sporto salės, lauko aikštelės ar kitą erdvę. Laisvai judėdamas, eidamas ratelį, šokdamas, improvizuodamas, skambant muzikai, žaidžiant šešėliams ir šviesai, vaikas ugdosi saviraiškos kūnu gebėjimą.
Komunikavimo kompetencija – klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, rašyti išreiškiant save ir bendraujant su kitais. Gebėjimas kalbėtis su suaugusiaisiais ir vaikais (kalba klausant keliems žmonėms; pakartoja, jeigu kas nesuprato; nepertraukia kito; nenukrypsta nuo pagrindinės pokalbio temos). Gebėjimas kalbėti, bandant atsižvelgti į situaciją (vietą, laiką, kontekstą, pašnekovą). Gebėjimas kurti naujus žodžius, eksperimentuoti, „žaisti“ kalba, reikšti kūrybinę iniciatyvą. Gebėjimas pasakoti ir deklamuoti. Gebėjimas pastebėti vaizdų, ženklų, raidžių, garsų skirtumus ir panašumus. Domėjimasis rašytiniais tekstais, rašmenimis, gebėjimas imituoti ir komentuoti raštą ir jo elementus; imituoti skaitymą, komentuoti iliustracijas. Gebėjimas savo išgyvenimus, patirtį, mintis reikšti piešiniais, ženklais, raidėmis, judesiais, t.y. kalbinę raišką sieti su kitomis raiškos formomis. Domėjimasis knygomis, pomėgis jas vartyti, klausytis skaitymo; pagarba ir potraukis knygai. Elementariai išlavintas kalbos jausmas: jaučia tekstų nuotaiką; junta kalbos vaizdingumą, ritmą, rimą; gali apibūdinti teksto pradžią, pabaigą, teksto visumą. Gebėjimas perskaityti savo vardą ar kitus vaikui reikšmingus žodžius; skaitymo ir rašymo krypties (iš kairės į dešinę) suvokimas.Vaikas klausosi sekamų pasakų, sakmių, padavimų, skaitomų literatūros kūrinių, deklamuojamų eilėraščių, muzikos įrašų. Klausosi grupės draugų, pedagogų, radijo ir TV laidų vaikams, kalbasi su draugais, pedagogais, pasakoja, kuria išgalvotas istorijas. Seka girdėtas pasakas, kuria savo, kuria skaičiuotes, eilėraščius, garsų pamėgdžiojimus, greitakalbes, žaidimus. Deklamuoja, vaidina, imituoja judesiai, mėgdžioja žodžiais, gestais, mimika. Kartu su pedagogu skaito periodinę vaikų spaudą, paveikslų, grožinės ir pažintinės literatūros knygas. Piešia ornamentus, spalvina, karpo, lipdo lavindamas smulkiuosius rankos raumenis. Stebi, kaip rašo, spausdina, ar renka tekstą kompiuteriu suaugusieji. Mėgina pamėgdžioti. Kuria knygeles, grupės laikraštį, sveikinimo atvirukus, žemėlapius, kalendorius ir kt.
Meninė kompetencija – įsivaizduoti, pajausti, kurti, grožėtis. Jautrumas grožiui – gamtos, žmogaus sukurtų daiktų, meno kūrinių, žmonių tarpusavio santykių; nuostata save išreikšti meno kalba, kurti. Gebėjimas spontaniškai reikšti savo nuotaiką, jausmus, mintis bei santykį su pasauliu įvairiomis meninės raiškos priemonėmis. Jautrumas įvairių meno šakų raiškos priemonėmis bei jų derinimui – linijai, spalvai, formai, garsui, žodžiui, judesiui, ritmui, intonacijai, kompozicijai. Gebėjimas atrasti ir išmėginti atsipalaidavimui, emocinei iškrovai, savijautos gerinimui, bendravimui tinkančius meno kūrinius ir meninę raišką: mimiką, muzikinį dialogą, „iškalbų“ vaizdą plokštumoje ir erdvėje, raiškų judesį, persikūnijimą, įsijautimą į kito išgyvenimus. Gebėjimas kurti – natūraliai, laisvai, drąsiai, savitai, įsivaizduojant, atrandant variantus, keičiant, pritaikant, pertvarkant. Gebėjimas ieškoti ir atrasti individualų …suvokimą atitinkančius, asmeniškai patrauklius ir priimtinus meninės raiškos būdus bei priemones. Gebėjimas dalytis asmeniniais meninės ir estetinės patirties įspūdžiais; vertinti, kas gražu, kas ne. Jautrumas gamtos garsams, muzikos intonacijoms ir ritmams, muziką lydinčiam tekstui, tautodailės ženklams ir formoms, tėviškės gamtos spalvų ir formų deriniams, žaidimų, ratelių ir šokių judesiams. Pastabumas ir jautrumas metų laikų kaitai; kalendorinių švenčių ir liaudies papročių, kalendorinių dainų, ratelių bei žaidimo darnos jutimas.Meninė veikla – universali vaiko visuminio ugdymo priemonė. Ji suteikia dideles galimybes pajausti ir stebėti grožį, žadinti poreikį bendrauti su menu ir jį kurti. Menine veikla laiduoja sėkmės išgyvenimą, sustiprina teigiamą savęs vertinimą, kūrybinių galių pajautimą, laisvą kalbėjimą geriau suvokiant savo išgyvenimus, svajones bei nuotaikas. Meninė veikla padeda vaikui pažinti ir išreikšti save pačiomis įvairiausiomis meno priemonėmis bei formomis: vaidinant, šokant, muzikuojant, kuriant dailės darbelius. Meninė veikla lavina vaikų kūrybines galias, padeda formuotis ir atsiskleisti gabumams, tartina emocinę patirtį, turi lemiamos įtakos vaiko intelekto raidai. Meninė raiška yra puiki priemonė ugdyti ir plėtoti vaiko socialinius ir komunikacinius gebėjimus.2. VAIKŲ DARŽELIO PROGRAMA „VĖRINĖLIS“2.1. Programos tikslai ir uždaviniai Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas – bendradarbiaujant su šeima, puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę.1. Sudaryti kuo palankiausias sąlygas perimti tautos dvasinės kultūros pagrindus (dorovinius, estetinius, komunikacinius).2. Saugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaiko sveikatą, puoselėti jo prigimtį, tenkinti svarbiausius poreikius: judėjimo, fizinio ir psichinio saugumo, bendravimo, pažinimo, asmeninio vertingumo, saviraiškos.3. Ugdyti psichines vaiko galias (intelektines, emocijų, valio), stimuliuojant asmenybės pagrindų formavimąsi, puoselėjant jos individualumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą.
2.2. Ugdymo sritysIšskiriamos 7 ugdymo sritys:1. Sveikatos saugojimas ir stiprinimas. Gera vaiko sveikata ir savijauta yra sėkmingo jo ugdymo sąly¬ga, nes intelektinių, emocinių ir kitų vaiko galių intensyvus ugdy¬mas niekados nebus pateisintas, jeigu žalos vaiko sveikatą. Programoje išskirtos kelios grupes veiksnių, turinčių itakos vaiko sveikatai: 1. Socialiniai veiksniai: etnokultūrines tradicijos, lemiančios požiūrį į vaikystę ir vaiką; įstatymai, ginantys vaikų teises; šeimos mikrokultūrinė aplinka; ikimokyklinių institucijų požiūris i vaiką; pedagogų profesionalumas. 2. Psichologiniai veiksniai: teigiamas vaiko savęs vertinimas ir atsakomybe už savo veiksmus; vaiko saugumą, teigiamą požiūrį i aplinkinius sąlygojantis vaiko prieraišumas tėvams; teigiama dorovine patirtis ir aplinka; gebėjimas atsipalaiduoti po psichinių krūvių: įveikti stresus (padedant darželio psichologui); gebėjimas atsispirti pagundoms, pasakyti “ne”. 3. Fiziologiniai veiksniai: higienos (mitybos, aprangos, kūno priežiūros) įgūdžių ir įpročių laikymasis; grūdinimasis; fizinių kūno galių lavinimas; nervų sistemos stiprinimas; taisyklingos kūno laikysenos ugdymas. Šie veiksniai vienodai svarbūs vaiko fizines sveikatos saugoji¬mui ir stiprinimui, psichinio saugumo užtikrinimui bei socialines adaptacijos didinimui. Darželyje vaiko sveikatai turi įtakos paties vaiko požiūris į sa¬ve ir savo sveikatą, higieniška aplinka, tinkamas mikroklimatas grupėje bei kūno kultūra. Kūno kultūra yra pagrindine prielaida ir būtinoji sąlyga ne tik kūno stiprinimui ir vystymui, bet ir visos asmenybes ugdymui, pa¬deda spręsti įvairias sveikatos problemas ir pasirengti gyvenimui visuomenėje su modernia technologija, darbo veiksmų mechaniza¬vimu ir kitais reikalavimais žmogui.
Tinkamai organizuota kūno kultūra gilina sąsajas tarp kūno ir dvasios: judesio ir kūno galių tyrinėjimas ugdo vaiko savivoką; išraiška ir saviraiška judesiu padeda pajusti pojūčių, jausmų, min¬čių ir kūno vientisumą; pratinimasis valdyti savaimingus judesius ir emocines būsenas, jausti kitą šalia judant, rikiuojantis, einant ratelio ir pan.; kelia bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą. Taigi kūno kultūra turi ne tik savitą vertę, bet per vaiko fizinio aktyvumo vyksmą turi itakos ir kitoms ugdymo sritims. Kūno kultūros programa sudaryta remiantis šiais principais: 1. Kūno kultūra yra ypatinga sveikatos saugojimo ir stiprinimo priemone, todėl šioje programoje integruota dauguma sveikatos ug¬dymo tikslų ir uždavinių, nors kai kurie jų įeina ir i kitų skyrelių turinį.2. Rengiant programą remtasi sveiko vaiko raidos etapais, ypač atsižvelgiant i vaiko judesių ir fizinių savybių efektyviausio vystymosi laikotarpius. 3. Ugdymo turiniu siekiama pabrėžti vaiko aktyvumo svarbą. Atsižvelgiama i tai: Ką vaikas turėtų žinoti apie savo (ir kitų) sveikatos saugojimą ir stiprinimą bei kokius įgūdžius susidaryti; Ką vaiko sveikatos labui galėtų padaryti kiti žmonės (suaugę ir vaikai). 4. Ugdymo turinys orientuotas į: individualų darbą su kiekvienu vaiku, atsižvelgiant i jo sveikatą, fizinio išsivystymo lygį, lytį bei psichines savybes; fiziškai silpnesnių, pasyvių ar ypatingųjų vaikų fizinių ga¬lim…ybių individualų bei intensyvų lavinimą, reabilitaciją ir habilitaciją. 5. Ugdymo turinys skirtas ne tik organizuotai veiklai: kūno kultūros valandėlėms (2-3 kartus per savaitę), judriems žaidimams, (estafetėms ir kt., bet ir savaiminei fizinei veiklai, vaikų buičiai. Bendrieji ugdymo tikslai tenkinti ir žadinti vaiko poreiki judėti, pažinti judesį, išreikšti save judesiu; sudaryti sąlygas įgyti įvairios fizines veiklos patirtį, pade¬dant įvaldyti judėjimo įgūdžius, lavinant fizines kūno galias, ty¬rinėjant funkcines kūno galimybes; suteikti vaikui elementarių žinių apie save ir savo sveikatą, sportą, išmokyti sportinių žaidimų; ugdyti tinkamą kūno laikyseną; pratinti jausti šalia esantį, būti už jį atsakingam.Nepriklausomai nuo auklėtojos pasirinktos kūno kultūros organizavimo formos, privalu: garantuoti vaikams pakankamą fizinį krūvį kiekvieną dieną (1,5-3 val.); bent kartą per dieną sudaryti sąlygas intensyvinei nei įprasta fizinei veiklai, kad vaikai lengvai nuvargtų; ypatingą dėmesį kreipti į kūno laikysenos taisyklingumą. Tinkamai organizuoti grupės aplinką, įrengti aikštynus, parūpinti įvairių priemonių, skatinančių savaiminį, tačiau kiek galima įvairesnį vaikų judėjimą.2. Žaidimas – vaikų gyvenimo būdas ir pagrindinė veikla.Ikimokyklinio amžiaus vaikas žaidžia su daiktais, žodžiais, mintimis… žaidimas – ypatinga vaiko veikla, kylanti iš vidinės traukos, poreikio ką nors veikti, pasiekti. Svarbiausias dalykas žaidime vaikui yra pats žaidimo vyksmas, galimybė veikti. Todėl žaidimas – tai tarsi vaiko saviauklos, lavinimosi bei savo ryšių su aplinka organizavimo ir formavimo mechanizmas, būdas.Tradiciniai vaikų žaidimai – iš kartos į kartą einantis paprotys linksminti, sudominti, žadinti vaiką, suprasti jo reikmes, ugdyti fizines ir dvasines galias.Bendrieji ugdymo tikslai: Praturtinti vaikų pasaulį daugiamete žaidimų patirtimi, toliau juos puoselėti; Padėti vaikams pajusti ir perimti žaismingą ir sąmojingą bendravimą, garbingą ir nuotaikingą rungtyniavimą, išmintingą ir išradingą pramogavimą ir kitas tautos dvasines vertybes. Pamėgti savo vietovės tradicinius žaislus ir žaidimus, tarmišką žaidimo kalbą.Kūrybiniai vaikų žaidimai – vaiko dvasinių jėgų ženklas. Žaidimas kyla iš didelio noro dar kartą išgyventi, pamėgdžioti, naujai įprasminti tai, kas vyksta aplinkui, ką pats mato, patiria, išgirsta, kas jaudina, išlieka, įstringa atmintyje.Bendrieji ugdymo tikslai: žadinti vaiko savarankiškumą ir aktyvumą, savitą veiklumą; lavinti vaikų domėjimąsi suaugusiais, jų kūrybinės veiklos formomis ir turiniu; skatinti norą bendrauti ir bendradarbiauti su kitais vaikais, pajusti bendros veiklos malonumą ir atsakomybę už kitus.Judriųjų ir didaktinių žaidimų paskirtis – išmokyti ko nors vaiką. Judrieji – tenkina vaiko poreikį judėti, moko, padeda įvaldyti judėjimo įgūdžius, lavina fizines kūno galias: jėgą, vikrumą, greitumą, ištvermę. Didaktiniai – moko pažinti daiktus ir reiškinius, gyvūnus ir augalus, jų ypatybes, lavina vaiko protą, padeda perimti pasaulio pažinimo būdus. Ugdymo tikslai: pratinti gera valia, be išlygų priimti kitų nustatytą tvarką, požiūrį; mokytis bendrus veiksmus, bendrą gyvenimą grįsti tarpusavio supratimu ir susitarimu, abipuse pagarba; lavinti sugebėjimą, esant stipriai vidinei motyvacijai, nugalėti sunkumus, gerinti rankų ir viso kūno miklumą, didinti fizinį darbingumą, susikaupimą, savitvardą, sąžiningumą; žadinti fizinį, protinį ir emocinį aktyvumą, gebėjimą analizuoti ir apibendrinti, ieškoti sprendimų, prieiti išvadų, lavinti atmintį, kalbą. 3. Komunikacija.Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali perimti ir perima komunikacinės kultūros pradmenis, nes bendravimas su kitais sudaro ne tik suaugusiųjų, bet ir mažųjų gyvenimo esmę, tenkina pagrindinius socialinius poreikius, lemia jų augimo, vystymosi sėkmę.Svarbiausia bendravimo priemonė yra kalba bei įvairios neverbalinių sutartinių ženklų sistemos. Jos padeda vaikui suprast…i kitą ir būti jo suprastam.Bendrieji ugdymo tikslai: skatinti nuoširdžiai domėtis kitais žmonėmis, nusiteikti bendrauti; skatinti keistis emocijomis, jausmais, įspūdžiais, nuomonėmis su suaugusiais ir vaikais, išreikšti valią; skatinti keistis socialiniais svarstymais ir pažintine informacija; padėti perimti verbalines ir neverbalines komunikacijos priemones; bendrauti ir bendradarbiauti, laikantis bendravimo kultūros taisyklių ir dorovinio elgesio normų.4. Meninė veikla.Vaikai, sąveikaudami su aplinka-gamta, žmogaus sukurtais daiktais, meno kūriniais, perima tam tikrą estetinę kultūrą. Vienokia aplinka veikia vienaip, kitokia kitaip. Pedagogų pareiga kurti tokią aplinką, kurį formuotų vaiko estetinę kultūrą.Ypač svarbus yra meninis ugdymas. Juo siekiama, kad vaikai turėtų kuo daugiau prasmingų sąlyčių su meno procesu: menine veikla, meno kūriniais, jų suvokimu ir vertinimu.Vaikų meninė veikla padeda žengti jiems pirmuosius žingsnius į meno pasaulį, įprasminti save, daro įtaką vaiko įaugimui į tautos kultūrinį gyvenimą. Meninis ugdymas apima gimtąją kalbą, dailę, muziką, vaidybą. Atskiros meninės veiklos rūšys vaikų darželyje beveik neegzistuoja, jų elementai dažnai susipynę. Auklėtoja sieja skirtingų meno rūšių veiklą į visumą. Tokioje veikloje vyrauja teigiamos emocijos, estetiniai išgyvenimai ir jausmai, formuojasi dorovinė, estetinė, pažintinė nuostata. Meninės veiklos metu vaikai tenkina saviraiškos ir kūrybinius poreikius, patiria estetinius išgyvenimus.
Bendrieji ugdymo tikslai:Siekiama sudaryti palankias sąlygas: Įaugti į tautos meninę kultūrą; Plėtotis vaiko doroviniam ir estetiniam jautrumui aplinkai – gamtai, žmogui, kultūrai; formuotis jo estetiniams skoniui; Justi malonumą bendrauti per meną ir patiems kurti; Puoselėti saviraiškos, išraiškos ir kūrybos gebėjimus.5. Pažintinė-tiriamoji veiklaMokslas, kaip tautos kultūros sritis, ikimokyklinio amžiaus vaikams dar nesuvokiamas. Tačiau vaikai sėkmingai įvaldo kai kurias pasaulio pažinimo priemones, įgyja pirmas žinias. Pasaulį jie suvokia kaip nedalomą visumą, pratinasi jame adekvačiai elgtis bei vertinti visa, kas juos supa.Tokias galimybes vaikui teikia natūrali pažintinė-tiriamoji veikla: vaikas smalsauja, klausinėja; manipuliuoja daiktais ir įvairiomis medžiagomis; stebi, tyrinėja, eksperimentuoja; planuoja veiklą, siekia rezultato; kelia elementarias hipotezes ir jas tikrina.Kad vaikas susidarytų vientiso, sąryšingo pasaulio vaizdą, būtina: vesti vaiką nuo artimo prie tolimo, remiantis priešprieša; sudaryti sąlygas pažinti procesus, o ne pavienius faktus; stengtis, kad naujai įgyjamas patyrimas sietųsi ir papildytų jau turimą.Pažinimo sritys:1. Savęs suvokimas ir vertinimas – „Ką aš?“2. Socialinis ir kultūrinis supratingumas – „Aš ir kiti žmonės“.3. Aplinkos daiktų ir reiškinių, jų ryšių erdvėje ir laike pažinimas – „Aš ir aplinkos daiktai“.4. Gamtos pažinimas – „Aš ir gamta“.6. Darbinė veikla. Savita vaiko sąveikos su bendruomene sritis, ypatinga kultūrinė vertybė yra darbas.Vaikų darbas turi savitus specifinius ypatumus: jis glaudžiai susijęs su žaidimu; vaiko interesas darbo procesui yra didesnis negu jo rezultatai; vaikai dar negali sukurti visuomenei reikšmingo rezultato, svarbiausia darbo paskirtis – ugdomoji; vaiko noras dirbti stiprėja greičiau negu darbo įgūdžiai.Bendrieji ugdymo tikslai: palaikyti ir skatinti vaiko poreikį dirbti, sudaryti sąlygas saviraiškai ir laipsniškai mažėjančiai priklausomybei nuo kitų žmonių bei aplinkybių. mokyti vaiką dirbti: numatyti tikslą, susikaupti, naudotis darbo įrankiais bei priemonėmis, atsižvelgti į naudojamų medžiagų savybes; padėti vaikui suvokti profesinio žmonių darbo įvairovę; įpratinti laikytis darbo higienos reikalavimų ir darbo saugos taisyklių.7. Vaiko brandumas mokyklaiVaiko brandumą mokyklai turi garantuoti visas ikimokyklinio ugdymo procesas. Šešerių metų vaikas paprastai subręsta mokymuisi mokykl…oje. Tačiau vaikų fizinės, psichinės ir socialinės raidos tempas labai skiriasi, tad ypač aktuali tampa vaiko brandumo mokyklai įvertinimo problema. Vaiko brandumo mokyklai kriterijai įvairiose pasaulio šalyse labai sąlyginai ir ganėtinai įvairuoja. Dažniausiai paisoma reikalavimų fiziniam išsivystymui, psichinei ir socialinei raidai.Fizinės brandos rodikliai: Gera fizinė ir psichinė vaiko sveikata; Pakankamai susiformavusi pirštų ir riešo motorika; Gerai išlaikoma pusiausvyra; Gera akies-rankos motorinė koordinacija; Trumpam išlaikoma nejudrumo, rimties būsena.Psichinės brandos rodikliai: Pakankama intelektinė branda:o Smalsumas, noras sužinoti, patirti nauja;o Pojūčių jautrumas;o Valingo dėmesio ir atminties pradmenys;o Kalba vartojama informacijai gauti ar probleminėmis situacijoms spręsti; Asmenybės branda:o Kaip sugeba adekvačiai save suvokti, teigiamai save vertinti;o Savikontrolės pradmenys;o Sugebėjimas kelti tikslą ir jo siekti.Socialinės brandos rodikliai: Noras eiti į mokyklą; Elementarūs bendravimo ir bendradarbiavimo su kitais vaikais ir suaugusiaisiais įgūdžiai; Pakankamai išlavėjusi kalba; Elementarūs savitarnos įgūdžiai;3. ANKSTYVOJO UGDYMO VADOVAS3.1 „Ankstyvojo ugdymo vadovo“ tikslai, nuostatos ir principai„Ankstyvojo ugdymo vadovo“ tikslai: padėti tėvams ir kitiems vaiko globėjams įgyti pasitikėjimo ir kompetencijos, auginant mažą vaiką nuo gimimo iki trejų metų; šeimos arba šeimos ir ugdymo įstaigų bendromis pastangomis garantuoti mažyliui kokybišką globą ir ugdymą. Didinti šeimos gerovę, plečiant jos ryšius su įvairiomis socialinėmis institucijomis, padedant gauti informacijos ir bendradarbiauti su paramos vaikui ir šeimai įstaigomis bei organizacijomis: medicininėmis, socialinėmis, psichologinėmis, švietimo.Kertinės sudarymo nuostatos ir principai:1. „Ankstyvojo ugdymo vadovas“ remiasi „Lietuvos vaikų ikimokyklinio ugdymo koncepcija“ ir išplėtoja vaikų nuo gimimo iki trejų metų svarbiausias ugdymo nuostatas.2. „Ankstyvojo ugdymo vadovas“ sudarytas, siekiant garantuoti svarbiausias vaiko teises.3. Remiamasi šiuolaikinėmis psichologinėmis ir pedagoginėmis nuostatomis į vaiko ugdymą nuo gimimo iki trejų metų.3.2 Svarbiausi mažo vaiko poreikiai1. Emociniai poreikiai. Ankstyvoji vaikystė – savarankiškumo ir gėdos, svyravimų ir abejonių formavimosi laikotarpis. Mažylis suvokia, kad jo veiksmai, elgesys gali paveikti aplinką, todėl mokosi reikšti valią kitiems, ugdosi savikontrolę, stiprina savigarbos jausmą. Jis išbando, ką geba daryti savarankiškai, kas jam leidžiama, kas ne, kiek jo elgesys turi įtakos kitų elgesiui. Savimi ir kitais pasitikintis mažylis drąsiau eksperimentuoja, o jei suaugusieji dažniau skatina, nei draudžia, bara, atsiranda savarankiškumo, savigarbos jausmai. Aplinka nepasitikintis mažylis veikia atsargiau, o jei suaugusieji jį dažnai bara, pradeda abejoti savo gebėjimais, praranda savigarbą, norą veikti. Todėl ugdant mažylį svarbu: Siekti dažno akių ir fizinio kontakto, skirti individualų dėmesį vaikui, tinkamai rūpintis mažyliu. Kurti saugią, džiaugsmingą aplinką: nuraminti, prajuokinti, džiaugsmingai nustebinti. Džiuginti, juokinti, žaidinti: nuotaikinga, linksma muzika; žaisliniai muzikos instrumentais; gražiais žaislais, daiktais, spalvinga knygele; linksmu žaidinimu. Palaikyti, skatinti, drąsinti: pastebėti naujus gebėjimus, reikšti nuostabą dėl didėjančių galimybių, pažymėti, atšvęsti pasiekimus; džiaugtis kiekviena sėkme. Nekritikuoti, riboti draudimus, neakcentuoti nesėkmių.2. Pažinimo poreikiai. Vos gimęs mažylis aktyviai domisi jį supančiu pasauliu – viskuo, kas nauja jos aplinkoje. Būdraujant jo akys klajoja, stebėdamos aplinką, kol žvilgsnį patraukia artimųjų veidas, judantis ar kontrastingas daiktas. Iki 2 mėnesių vaikas žiūri, kad pamatytų veidą ar daiktą, po 2 mėnesių – kad jį atpažintų, dar vėliau – kad tyrinėtų, apžiūrinėtų, kad savaip interpretuotų, ką mato ir liečia; o nuo pusantrų ar dvejų metų – kad išlaikytų vaizdus mintyse, galėtų juos keisti, pertvarkyti.Koks įspūdžių kiekis pakankamas vaikui, yra labai individualu. Tačiau mažieji patys parodo, kiek ir ko jiems reikia:
Jei vaikas aktyvus, džiaugsmingai apžiūrinėja ir tyrinėja žaislus, pastebi naujus tarp senų, vadinasi, žaislų pakanka. Jei vaikas mieguistas, žaislų tarsi nemato, į juos nežiūri, nebando jų liesti – įspūdžių mažyliui aiškiai per mažai, arba jis jau priprato prie turimų žaislų ir reikia juos keisti kitais. Gali būti, jog žaislai neatitinka jos raidos etapo bei ypatumų ir nežadina didesnio susidomėjimo. Šiuo atveju vaikui reikėtų rodyti vieną žaislą po kito, bandyti įvairiai pažastį, kol paaiškės, kas labiausiai domina vaiką. Jei vaikas atrodo irzlus, dirglus, jei žaislai jo nedžiugina, ir jis ti trumpam ties jais sukaupia dėmesį, įspūdžių jam per daug. Svarbu suteikti mažyliui ramybę, poilsio, vėliau jam paliekant tik ribotą kiekį žaislų.3. Judėjimo poreikis. Vos gimęs mažylis būdraudamas nuolat juda. Pervystomas jis smarkiai kepestuoja rankytėmis ir kojelėmis su aiškia pasitenkinimo mina.Išmokęs juoktis judėdamas krykštauja. Judėjimo stoka trikdo normalią raidą. Negalėdamas judėti mažylis tuoj pat apsnūsta. Jei negali judėti ilgesnį laiką, darosi irzlus, nerimastingas. Suaugusysis turi įsidėmėti keletą dalykų: Jeigu vaikui nesudaromos sąlygos judėti, pavyzdžiui, jis ilgai ir stipriai vystomas, neiškeliamas iš lovelės, juda vien tik su vaikštyne ir neturi progų pabandyti eiti pats prisilaikydamas, — ilgiau nesusiformuoja valingi, tikslingi judesiai, gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Atsargiai vertinant kai kurių judesių ar judėjimo perdėtas treniravimas, suardantis fizinės raidos harmoniją. Jei judėjimas vargina, o ne džiugina vaiką, reikėtų atsisakyti specialaus treniravimo. Tegu mažylis gyvens judrų, bet natūralų gyvenimą. Jei vaikas auga šeimoje, kurioje suaugusieji mažai juda, ir pats gali perimti nejudrų gyvenimo būdą. Tuomet labai svarbus vaiko fizinio aktyvumo, judėjimo skatinimas, teikiantis mažyliui džiugių išgyvenimų, grindžiamas jo galimybių ir ribotumų įžvalga. Judrus mažylis auga sveikesnis, žvalesnis, linksmesnis, spartesnė ne tik jo fizinė, bet ir protinė raida.3.3 Svarbiausi ankstyvojo ugdymo etapai bei sritysRemiantis vaiko asmenybine, socialine, intelektine ir fizine raida, išskiriami šie svarbiausių pokyčių etapai: Nuo gimimo iki 6-8 mėnesių; Nuo 6-8 mėnesių iki 1 metų ir 6 mėnesių; Nuo 1 metų ir 6 mėnesių iki 3 metų.Iki šešto-aštunto gyvenimo mėnesio mažylis turi pirminį savo buvimo ir atskirumo nuo aplinkos jausmą, kurį galima pavadinti: „Tai padariau aš“. Jis verkia – ir prie jo kas nors prieina, jis paliečia žaislą – ir šis suskamba, jis aguoja – ir mama arba tėtis jam atsako. Nuo 6-8 mėnesio jis pradeda suvokti daiktų buvimo tęstinumą – dabar jis atranda savo kūną: „Tai, ką aš juntu nuolat, priklauso man, yra aš“. Nuo 6-8 mėnesių vaikas labai prisiriša prie vieno ar kelių jį nuolat globojančių artimųjų, bijo nuo jų atsiskirti, bijo svetimų žmonių. Suvokdamas daiktų pastovumą, pradeda atpažinti jau matytus, įprastus daiktus, bijo naujų, nežinomų. Valingai juda ir laisviau tyrinėja artimiausią erdvę: vartosi, bando sėstis, siekia daiktų, juos ima, tyrinėja.Pusantrų metų vaikas sau priskiria ne tik vidinius kūno pojūčius, jis atpažįsta savo atvaizdą, turi susidaręs „aš vaizdą“. Vaikas vadina save vardu, parodo save nuotraukoje, atpažįsta veidrodyje, žino, kurie daiktai priklauso jam, gina savo nuosavybę, nuo kitų. Nori elgtis savarankiškai, turi savo ketinimų, kuriuos gali įgyvendinti, protestuoja, jei yra varžomi jo norai. Gerai juda: eina, bėga, lipa, todėl užkariauja visą namų ar kitą erdvę. Pradeda kalbėti sakiniais, pyksta, jei suaugusysis jo nesupranta.Trejų metų vaikas pradeda suvokti turįs nuo kitų atskirą savo norų, jausmų, minčių pasaulį. Tyrinėja, kas jis: berniukas, mergaitė, koks jis, ką jis geba. Todėl siekia dar didesnio savarankiškumo : „Aš pats“. Prasideda vaidmeninių žaidimų era, leidžianti pasitelkus vaizduotę tyrinėti suaugusiųjų pasaulį, tuo pat metu tobulinant ir save.Ugdant mažą vaiką išskiriamos šios svarbiausios sritys:1. gyvenimo įgūdžių;2. bendravimo;3. pažinimo;4. kalbos;5. judėjimo;6. žaidimo;7. kūrybiškumo.Išvardytos sritys išskiriamos tik sąlygiškai, siekiant atskleisti jų sampratą, vaiko ugdymo kiekvienoje iš jų savitumus bei ugdymui keliamus uždavinius. Pateikiant konkrečias rekomendacijas atskiros sritys siejamos į vieną visumą, kad būtų harmoningai skatinama asmenybinė ir socialinė, pažinimo ir kalbos, fizinė ir judėjimo raida.4. IKIMOKYKLINIO UGDYMO GAIRĖS4.1 Ikimokyklinio ugdymo samprata ir kryptisKadangi vaikystė vertinta kaip nepakartojama žmogaus gyvenimo vertybė, o kiekvienas vaikas – unikalus, siekiama: sudaryti palankiausias sąlygas vaikui atsiskleisti ir tobulėti; atsižvelgiant į kiekvieno vaiko kultūrinę ir socialinę patirtį, individualias galimybes, padėti jam integruotis į visuomenę; kurti stimuliuojančią aplinką ir bendravimą; vaikui pateikti tokį ugdymo turinį, kuris būtų ne suskaidytas, o formuotų vientisą, nedalomą pasaulio vaizdą.Tokia vaikystės samprata akcentuoja stimuliuojančios, integruojančios aplinkos poveikį, tačiau vaiko aplinka ir tikslingas, kryptingas suaugusiųjų dalyvavimas vaiko gyvenime, suaugusiųjų poveikis nukreiptas į vaiko prigimtinių poreikių tenkinimą. Reikėtų sukurti tokio ugdymo prielaidas, kad tarp vaiko ir aplinkos atsirastų harmoningas ryšys. Šį ryšį skatina vaiko poreikis bendrauti ir bendradarbiauti su kitais.Pagrindinė – socialinė ir kultūrinė – ugdymo kryptis grindžiama šiomis nuostatomis: humaniškumu (pagarba vaikui; vaiko fizinių ir psichinių galių plėtotė; vaiko pasitikėjimas suaugusiais); individualumu (būtina atsižvelgti į mažylio išgales, juk kiekvienas auga savaip – savo tempu, turi savo patirtį, skirtingus pasaulio pažinimo būdus; ypatingas, individualus dėmesys skiriamas vaikams, turintiems specifinių problemų – gabiems, atsiliekantiems, apleistiems); vieningumu (ugdymo turinys, ugdymo procesas turi laiduoti darną tarp fizinių ir psichinių galių; ugdymo turinys suprantamas kaip nesibaigiantis dvasinio ir materialaus pasaulio pažinimo procesas; šeimos,darželio ir pradinės mokyklos ugdymo tikslų, principų vieningumo).4.2 Ikimokyklinio ugdymo tikslaiIkimokyklinio ugdymo tikslai:1. Saugoti ir stiprinti vaiko psichinę ir fizinę sveikatą, gebėjimus, tenkinti fizinius, socialinius, emocinius ir intelektinius jo poreikius.2. Siekti, kad vaikas jaustųsi saugus ir laisvas.3. Padėti vaikui pajusti savo galimybes ir vertę:a. Suteikti vaikui galimybes pačiam įsitikinti savo sugebėjimu bendrauti, tirti, eksperimentuoti, improvizuoti, kurti;b. Plėsti vaiko emocinę patirtį;c. Skatinti vaiką kontroliuoti savo emocijas;d. Skatinti naujas, originalias vaiko idėjas.4. Padėti formuotis bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiams:a. Ugdyti jautrumą kitiems;b. Skatinti išklausyti ir išgirsti kitą;c. Leisti pasirinkti;d. Plėtoti kooperavimosi bendrai veiklai, tarimosi dėl tos veiklos, jos planavimo, aptarimo;5. Sudaryti sąlygas perimti tautos kultūros pagrindus: kalbą, dorines, estetines nuostatas, vertybes, papročius, tradicijas ir kt. plėsti vaiko supratimą apie kitų kraštų žmones, gamtą, kultūrą.6. Pastebėti ir stengtis išlyginti psichinius, fizinius, kultūrinius vaiko vystymosi nukrypimus, trūkumus.4.3 Sėkmingo ugdymo pagrindai.1. Vaiko sveikata. Ikimokyklinukų sveikatos ugdymas ilgai buvo suvokiamas tik kaip judesių lavinimas, organizmo grūdinimas, higienos įgūdžių formavimas. Tėvai ir pedagogai turėtų suvokti, kad būtina saugoti ir tobulinti vaiko psichinę, fizinę ir socialinę sveikatą. Sveikatos ugdymo tikslas – universalus ir jo siekiama visą gyvenimą. Ypatingą dėmesį turime skirti fizinės sveikatos saugojimui ir stiprinimui, psichinio saugumo užtikrinimui bei natūraliam vaiko įsiliejimui į visuomenės gyvenimą. Nevalia pamiršti, kad iki 7 metų vyksta intensyvus vaiko fizinių, psichinių, socialinių galių augimas.Šioje programos dalyje nurodomi psichinės, fizinės, socialinės sveikatos ir higienos įgūdžių formavimo bendrieji tikslai. Nurodytų tikslų turėtume siekti vaikui žaidžiant, dirbant, stebint aplinką, meninės ar kitos veiklos metu. Jeigu reikia, galima organizuoti ir specialias pratybas, bet jos turi vykti be prievartos, žaismingai. Vaikas neturi jausti, kad jis yra kažko mokomas.2. Ugdytojų santykis su vaiku. Ugdytojų santykis su vaiku turėtų būti grindžiamas šiomis nuostatomis:1. Laiku suteikti vaikui pagalbą, padrąsinti jį, diegti pasitikėjimo savimi ir kitais, savarankiškumo pradus.2. Ugdytojai, žinodami vaiko charakterį ir bendruosius vystymosi dėsningumus, kiekvienam turi suteikti maksimalią laisvę lavėti ir tobulėti individualiems fiziniams, dvasiniams, socialiniams intelektualiems gebėjimams.3. Jie turi tikėti, kad vaikas nori ir geba elgtis tinkamai. Pasitikėjimas garantuoja vaiko saugumą ir vidinę ramybę.4. Skatinti tik gerą vaiko elgesį.5. Leisti vaikui pačiam spręsti.6. Suteikti vaikui galimybę dirbti, ką nors pasigaminti ar kt.7. Visada kalbėti tyliai, maloniu balsu.8. Nesijuokti iš vaiko, juoktis tik kartu su juo.9. Nelyginti vaikų vienų su kitais, žinoti ir gerbti individualias jų savybes.3. Palanki aplinka. Organizuojant vaikų gyvenimą ir ugdymą darželyje, reikia atsižvelgti į įgimtą vaikų gyvenimo ritmą, individualius vaiko įpročius, kiekvieno vaiko temperamentą, charakterį, pasaulio pažinimo būdą, stilių, vaikų kultūrinį lygį ir t.t.Pedagogai turi dirbti kūrybingai ir stengtis garantuoti darnią vaiko fizinių, pažintinių, socialinių, dvasinių galių sklaidą; ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi ir kitais; sukurti natūralų ir savitą vaikų grupės gyvenimo ritmą.Ugdomoji aplinka turėtų būti tokia, kad vaikas galėtų laisvai veikti: piešti, muzikuoti, žaisti. Vaikui turėtų būti leista pasirinkti geidžiamą veiklą. Gerai apgalvotos ir išdėstytos priemonės, žaislai, įrengimai padėtų vaikui lavintis be dažno tiesioginio suaugusiojo vadovavimo, o tai ugdytų savarankiškumą.4. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas. Tėvai ir namų aplinka vaiką veikia labiau negu darželis. Šeimoje susiformuoja požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save jame. Namai ir šeima formuoja vaiko įpročius, nuostatas, vertybes, kurios gali būti geros ir puoselėtinos. Pedagogai ir tėvai turėtų tapti ugdymo proceso parteriais.Tėvų ir vaikų darželio pedagogų bendradarbiavimas – viena pagrindinių sąlygų, nulemiančių vaikų ugdymo sėkmę. Būtina vadovautis principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui.4.4 Pasaulio pažinimo būdaiVaiko pažinimo objektas – visas pasaulis, gyvoji ir negyvoji gamta; žmogus kaip gamtos ir visuomenės dalis, jo veikla, darbai, dora, tradicijos. Siekiama, kad vaikas įgytų žinių apie materialųjį pasaulį; kad kartu formuotųsi dorinis, estetinis vaiko santykis su tikrove. Pažinimo objektų ir santykių tarp jų įvairovė vaikui palengva atsiskleidžia per artimiausią aplinką – šeimą, darželį, gyvenamąją vietą. Pasaulį, aplinką vaikas pažįsta bendraudamas, stebėdamas, tirdamas, kurdamas – tenkindamas savo poreikį pažinti. Reikia siekti, kad formuotųsi suvokimo, mąstymo – stebėjimo, lyginimo, planavimo, rezultatų pradmenys, skatinti vaiko aktyvumą. Naują patyrimą pageidautina sieti su jau turima vaiko patirtimi, žiniomis apie pasaulį.Kalba suvokiama kaip vaiko dvasios išlaisvinimo ir pasau¬lio pažinimo kelias, kaip vienas svarbiausių vaiko asmenybes pa¬grindų formavimosi įrankių; tautos kultūros perėmimo priemone ir objektas; kaip suvokimo ir mąstymo ugdymo, estetines nuosta¬tos formavimo, bendravimo, socializacijos priemone. Taigi kalbos ugdymo tikslai nėra siauri, tik lingvistiniai. Vaikų kalba ugdoma natūraliai, atsižvelgiant i jos raidos dės¬ningumus. Remiamasi vaiko kalbine intuicija ir gebėjimu mėgdžioti, todėl auklėtojos ir namiškių kalba turi būti aiški, tiksli, vaizdinga. Kalbos ugdymo pagrindas – kasdienis vaikų bendravimas ir bendradarbiavimas su suaugusiaisiais ir vaikais. Bendravimas grin¬džiamas tiesiogine vaikų patirtimi, įspūdžiais, įvairia raiška (pieši¬mu, muzika; vaikų literatūra ir kt.). Kalbinis bendravimas darželyje yra viena integruojančių visą vaiko gyvenimą, visą ugdy¬mo turinį ašių (šalia žaidimo ar meninės veiklos). Turėtų kisti ikimokyklinukų kalbos ugdymo budai – reikėtų atsisakyti akademiškų fonetikos, leksikos pratybų, o akcentuoti kalbinius žaidimus, vaikų žodinės kūrybos bandymus; stengtis sieti kalbą ir menini ugdymą, nes tiek kalba, tiek menas – palankiausi vaikų minčių, jausmų, vaizduotės raiškai; skatinti spontanišką vaikų šneką. Socialiniam, intelektiniam, doriniam, emociniam vaiko vys¬tymuisi ypač reikšmingas žaidimas – veikla, natūraliai sukurianti situacijas, bendravimo ir bendradarbiavimo prielaidas. Vaikų darželių pedagogai žaidimą turėtų suvokti kaip pa¬grindini ugdymo būdą. Žaidimų metu lavėja vaiko intelektas, so¬cialiniai gebėjimai, turtėja dvasinis pasaulis. Iki šiol žaidimas vaikų darželyje nebuvo pagrindinis ugdymo būdas, nes ikimokyklinėje pedagogikoje buvo išskiriamos trys svarbiausios veiklos: mokomo¬ji, darbinė ir žaidybinė, o daugiausia dėmesio buvo skiriama ne žaidimui, bet mokymui. Vaikams žaidžiant, auklėtoja arba vado¬vaudavo vaikų žaidimui ir tiesioginiu būdu mokydavo žaisti, arba visai “nematydavo” žaidžiančių vaikų. Šiuo metu pedagogai turėtų: sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų patenkinti poreikį žaisti; vaikui žaidžiant ugdyti jo pažintines, dvasines, fizines, so¬cialines galias; siekti,. kad žaidimas taptų vienu is pagrindinių ugdymo me¬todų, vaikų gyvenimo organizavimo forma; sudaryti sąlygas vaikui žaisti įvairiausius žaidimus: didakti¬nius, judriuosius ir kt.; statyti, konstruoti, vaidinti. Tradiciniai vaiko veiklos būdai – žaidimas ir “darbas”. Many¬tume, kad labai sunku nustatyti ribą, kur baigiasi žaidimas, o pra¬sideda darbas, ir atvirkščiai. Vaikui augant ta riba ryškėja. Vaikai supranta, kad pradetą darbą reikia baigti, jaučia atsakomybę, išgy¬vena, kai jis pats arba kas nors kitas neatlieka savo pareigos. Vai¬kai tampa savarankiškesni, gali ilgiau sukaupti dėmesį, ugdoma valia, atsiranda darbštumo pradmenys. Jie stiprėja fiziškai, pajėgia daugiau. Be to, daugiau sužino apie suaugusiųjų darbus, profesijas (paprastai darželyje vaikai jau “nusprendžia”, kuo bus užaugę. Nuolat ir sistemingai skiriamas dėmesys vaiko socialinių gebėjimų plėtotei (bendravimui ir bendradarbiavimui): tarimuisi dėl bendros veiklos, kooperavimuisi bendrai veiklai, jos planavimui, aptarimui, bendravimui su asmenimis, su kuriais kartu veikiama. …Vaikų grupe suvokiama kaip socialinių santykių laboratori¬ja, kur vaikai susipažįsta su vertybėmis, tiria jas, mokosi socialaus gyvenimo taisyklių, pagarbos ir tolerancijos įvairiausioms žmonių skirtumams. Fiziniam vaiko aktyvumui dideles galimybes teikia bet kuri tinkamai organizuota veikla. Fizinė, meninė, kalbinė veikla, žai¬dimai yra nepaprastai palankus vaiko saviraiškai bei socializacijai. Šių dalykų programos neturėtų būti dirbtinai atskirtos viena nuo kitos, jų turinys turi būti susijęs (kaip ir veiklos-ugdymo proceso). Galbūt nereikėtų vaiko fizinio ugdymo suprasti vien kaip at¬skirų judesių (pvz., šokinėjimo, šliaužimo, kopimo) tobulinimo. Svarbiausia, kad vaikas patenkintų įgimtą judėjimo poreikį, ir tai vyktų kuo natūraliau. Ikimokyklinukas pakankamai juda žaisda¬mas,. šokdamas, dirbdamas, keliaudamas, padėdamas tėvams namie. Ši ugdymo sritis aprėpia ir tam tikrą elementarią žinių kiekį apie savo ir kitų kūnus (pvz., sandarą). skirtingas fizines žmonių (vaikų, su¬augusiųjų, senų žmonių, moterų ir vyrų, invalidų) galimybes. Vaiko estetinė veikla lavina jo skonį, suvokimo, išraiš¬kos, pažintines galias. Visos šios sritys yra tarpusavyje glaudžiai su¬sijusios ir veikia viena kitą. Be to, negalima apsiriboti vien vaikė meninės veiklos įgūdžių formavimu, būtina sudaryti galimybes su¬vokti bei išgyventi meną. Menas daug lemia vaikui suvokiant pasaulį ir jo vientisumą. Vaikai aiškinasi sau ir išreiškia savo patyrimą, mintis, emocijas, fantazijas įvairiais būdais – piešdami. lipdydami, šokdami, grodami, dainuodami, kalbėdami, vaidindami. Eksperimentuojant, naudojant įvairias technikas. medžia¬gas, interpretuojant erdvę, spalvą, kompoziciją, garsą judesį ir kt.. lavėja visi vaiko jutimai, jis pajunta kūrybos džiaugsmą. Vienas is svarbiausių įgūdžių, kuriam lavėti daug galimybių teikia estetinė veikla, – įgūdis savitai reikšti savo mintis ir emocijas. Tai pravers visą gyvenimą ir ne vien estetinėje srityje.Estetinė veikla stiprina vaiko asmeninio reikšmingumo jaus¬mą; vaikas įsitikina, kad jis geba; jis sukuria savo darbelį, išreikšdamas save – taip formuojasi ir nuosavybės jausmas (“aš padariau”, “aš sukūriau”, “čia – mano padaryta”) . Estetinė veikla kartu yra ir bendravimas. Vaikai supranta, kad gali būti ir daugiau požiūrių į pasaulį, nes visi jaučia ir galvoja įvairiai – žmonės yra skirtingi. Tokio galvojimo pradmenys formuoja individo toleranciją kitiems. Auklėtoja sėkmingai vadovauja estetinei vaikų veiklai, ugdo menų poreikį, lavina estetinį skonį, padeda pajusti skirtumą tarp tikrojo grožio ir kičo tuomet, jei ji pati yra estetiškai išprususi.5. HUMANISTINIO VAIKŲ UGDYMO PROGRAMA „AUGINU GYVYBĖS MEDĮ“5.1. Vaiko diena darželyje Ši programa skirta 5-6 metų vaikams, lankantiems trumpalaikio darbo, 3-6 val. per dieną, grupes. Galima ja naudotis ir kitokios darbo trukmės grupėse. Pageidautina, kad vaikai darželį lankytų 2 metus. Per šiuos metus vaikas pats savo noru įsitraukia į veiklą. Gauna elementarių įvairių sričių žinių: lavinami pojūčiai, mąstymas, mokomasi mylėti, ugdomi kūrybiniai sugebėjimai, mokoma skaityti. Siekime, kad vaikų veikla darželyje būtų įdomi ir įvairi, atitinkanti jų galimybes ir poreikius, padedanti vaikui atskleisti savo sugebėjimus ir silpnybes, suvokti, kaip jis gali keistis į gerąją pusę. Mūsų pareiga padėti vaikui vengti situacijų, kurios slopina jo veiklą, ir padėti išsiugdyti tokias savybes, kurios būtinos tolesniam asmenybės ugdymui.5.2. Kartu su šeima Šeimos ir darželio glaudus bendradarbiavimas padeda harmoningai ugdyti vaiką. Kad šis darbas būtų sėkmingas, auklėtoja turėtų stengtis bendrauti su abiem vaiko tėvais, įtraukti į darželio gyvenimą ir kitus šeimos narius. Motinos ir tėvo tarpusavio santykiai nulemia visos šeimos gyvenimą. Dažnai pamirštama svarbiausia tėvo ir motinos pareiga.Auklėtoja vidinio šeimos gyvenimo pakeisti negali, bet gali paskatinti tėvus susimąstyti dėl savo santykių su vaiku. Tokia galimybė atsiranda nuolat bendraujant su vaiko šeima. Tėvai, leisdami vaiką į darželį, supažindindami su programa, pagal kurią bus ugdomas vaikas. Jie sužino svarbiausius auklėtojos ir darželio vadovų pageidavimus, kviečiami bendradarbiauti ir kartu spręsti iškilusias problemas. Bendradarbiavimo formos: kasdienis bendravimas; individualūs pokalbiai; ekskursijos, kuriose dalyvauja šeimos; susirinkimai, disputai, kuriose dalyvauja abu tėvai; šventės, popietės su šeimos nariais; tėvų nuomonių tyrimas; bendras grupės šeimų dalyvavimas šv. Mišiose, labdaros akcijose.
5.3. Sėkmingo ugdymo prielaidos Auklėtoja turėtų gyventi taip, kaip moko gyventi vaikus. Auklėtoją prie vaiko turėtų traukti meilė ir tarnavimas. Grupė – tai šeima, kurios kiekvienas narys svarbus, laukiamas. Skatinti gerą vaikų lankomumą; vaikas turi pasijusti visateisiu grupės nariu. Rūpintis ne tik esamais, bet ir negalėjusiais ateiti į darželį vaikais. Gaivinti etnokultūrą: žadinti meilę tėviškės gamtai, mokyti tausoti daiktus, turtinti kalbą. Grupėje sukurti namų aplinką. Vaikas, kaip ir namuose, gali atsigulti, klausytis muzikos, žaisti, judėti, pabūti ramybėje. Kad vyktų sėkmingas darbas, grupėje turi būti iki 15 vaikų.
5.4. Ugdymo tikslai ir turinys Ugdymo tikslai: tenkinti vaiko poreikius: judėti, pažinti, bendrauti, išreikšti save, vertinti; ugdyti visas vaiko galias: fizines, protines, dorines, estetines, tautines; padėti vaikams pažinti save, suvokti ir priimti žmones (ypač vaikus) kaip atskiras individualybes; siekti, kad į kūrybą vaiką trauktų jausmas; suteikti žinių apie žemę, saulę, ugnį, vandenį; ugdyti pagarbą, dėkingumą, meilę, atsakomybę; siekti, kad gamtą ir gyvybę suvoktų kaip Dievo dovaną, kurią puoselėtume ir saugotume su pagarba ir atsakomybe.
Ugdymo turinys:1. Kas aš esu?Pradėdami kalbėti tema „Kas aš esu?“ pirmiausia gerai pagalvokime apie save. Kas esu aš, kuriai patikėtas vaikas? Kokia harmoninga turėčiau būti, kad galėčiau padėti vaikui suprasti jo jausmus, nukreipti tinkamam pasaulio suvokimui?Esu žmogus. Dievas sukūrė žmogų, panašų į save: davė širdį, kad mylėtume, protą, kad mąstytume, laisvę, kad turėtume pasirinkimą. Padovanojo nuostabų kūrinį, kad juo naudotumėmės. Todėl žmogus turi savo kūrybines galias, išmintį paskirti dvasiai tobulinti, kad per kūrinijos grožį ir slaptingumą regėtume patį kūrėją – Dievą.Esu auklėtoja. Šios pareigos sako, jog esame Aukščiausiojo pašauktos tarnauti patiems tyriausiems, patiems mažiausiems.Noriu, kad visi temos „Kas aš esu?“ pokalbiai prisidėtų prie dvasinio vaiko ugdymo, kad kūnas būtų parodytas kaip dvasios reiškėjas. 2. Žemė – gyvybės nešėja.Dievas Tau po kojų pa…klojo gražiausią ir švenčiausią dovaną – Žemę. Su nesuskaičiuojama daugybe augalų, su didžiausia gyvūnijos įvairove, su neišsemiamais turtais, glūdinčiais žemės gelmėse.Viskas Tau, žmogau. Visa kasdien turėdami, mes nemokame džiaugtis, nemokame branginti. O mūsų bočiai? Jie taip pat kasdien vaikščiojo šia žeme, juos, kaip ir mus, žemė maitino, rengė, tačiau mūsų protėviai ne tik gražiausiais vardais ją vadino, bet ir aukas aukojo, meldėsi, bučiavo Žemę.Kalbėkime vaikams apie Žemę, jos dosnumą, kančias ir kantrybę.3. Gyvybė ten, kur vanduo.Didžiausias pasauli turtas kasdien su mumis. Nuo mūsų priklauso, kaip mes žiūrėsime į vandenį: ar kaip į stebuklingą Dievo tvarinį, ar paprastą, privalantį mums tarnauti daiktą.Gyvenimo kasdienybėje dingsta vandens naudojimo iškilmingumas, pamirštama jo galia. Tik lietuvių liaudies kalendorinėse ir šeimos švenčių apeigose naudojamas vanduo vis mums primena: žvelkite į vandenį kaip į Dievo dovaną, paslaptį, sveikatą.Lašelis vandens ir didžiuliai vandenynai – gyvybės jėga, žavinti žmogų, priverčianti kelti akis į dangų ir dėkoti. 4. Saulės ir žemės draugystė.Prieš pradėdami kalbėtis su vaikais apie Saulės ir Žemės draugystę, pamėginkime įsivaizduoti Saulės sistemos karaliją, kurią sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs kiti mažesni kūnai. Ir tai – tik maža kosminių platybių dalelė.Nenorėkime vaikams išaiškinti tai, ko patys gerai nesuvokiame. Kalbėkime apie dangų, kaip apie dovaną, būtiną žmogui, apskritai gyvybei egzistuoti. Mokykimės žiūrėti į dangų, į beribę erdvę ir pajusti save mažutį taškelį begalybėje. Tada geriau suprasime, koks unikalus Dievo kūrinys yra žmogus, koks jis svarbus, reikalingas, mylimas.Vaikai noriai klausosi pasakojimų apie saulę, džiaugiasi jos šiltais spinduliais, gėrisi saulės pažadinta žaluma, stebisi, kad, jeigu iki Saulės būtų nutiestas kelias, automobiliu reikėtų važiuoti apie 200 metų. Vaikui Saulė tampa įdomi, paslaptinga, reikalinga, miela.Mažieji saulę supranta kaip šilumą, šviesą, gyvybę, gėrį.5. Šviečianti ir šildanti ugnis – šventumo simbolis.„Nebėra abejotina, kad senovės tikyba žmonėms liepė Dievą garbinti ugnies pavidalu. O tai taip giliai lietuvių buvo išmanyta, kad dar ir šiandien ugnis lietuviams šventa. Smailiu daiktu durti į ją arba į ją spjauti vadinama tiesiog nuodėme. Sulyginant su kitais žemiškais daiktais, aiškėja, jog tikybos tikslams nė vienas nėra taip tinkamas, kaip ugnis. Visi regimo pasaulio daiktai žadina materialistišką supratimą. Tik ugnis verčia tiesiog išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Be to, šildančioji, šviečiančioji ugnis, kuri vėl gali būti ir pavojinga tam, kuris neatboja gyvenimo įstatymų, yra geriausias simbolis maloniojo ir teisingojo Dievo“.Liepsna padeda susitelkti, sugrįžti į save ir leisti Dievui veikti.6. Laikas. Gamtos cikliškumas.Laikas. Skaičiuojame minutes, valandas, mėnesius, metus. Per laiką nutiestas mūsų gyvenimo kelias, nuolat susiliejantis su kitų žmonių keliais.Vaikai domisi ir praktiškai išbando, ką gali atlikti per sekundę, minutę, valandą. Noriai gamina smėlio, saulės laikrodžius. Pasigamina ir sieninį nuplėšiamą mėnesio kalendorių.Vaikai susipažįsta su įvairiais kalendoriais. Patys daro išvadas, kodėl jie tokie įvairūs, kokios papildomos informacijos suteikia.Kiekvienu metų laiku gamtos apdaras ir jos slėpiningi procesai, kvapų įvairovė, garsų gausa kviečia vaikus stebėti, tyrinėti, atrasti, grožėtis, džiaugtis.Aptardami metų laikų ypatumus, nepraleiskime progų pabrėžti žmogaus ir gamtos ryšį, kokią įtaką turi mūsų jausmams kiekvienas metų laikas.7. Mano tėvynė – Lietuva.Plėtojant temą „Mano tėvynė – Lietuva“ daugiausia dėmesio skiriama praeičiai. Skatinama iš mažens domėtis, iš kur mes ateiname, sužinoti, kad kiekviena tauta turi savo gyvenimo kelio apžvalgą ir padeda suprasti būdingas tautos savybes.Kalbėkime su vaikais apie tėviškę, – tą žemės lopinėlį, kur gimėme, augome, gyvename.Mažiems vaikams reikėtų parodyti tėvynę laike… ir erdvėje, kokius turtus dabarčiai sukūrė praeitis.Supažindinkime vaikus su žodine kūryba apie Lietuvą, pademonstruokime, kokiais žodžiais ir formomis prasiveržia žmonių jausmai.8. Šventės.Šventė – tai kasdienybės apibendrinimas, gamtos ar žmogaus gyvenimo etapo įprasminimas, pagerbimas. Vaikai į šventę eina kasdien, mokydamiesi prisiliesti prie gamtos paslapčių, atrasti savo vietą bendruomenėje ir aplinkoje. Šventė kiekvieną palies tiek, kiek jis bus pasirengęs dvasiškai joje dalyvauti.Šventės būtinos. Šventei specialaus pasirengimo beveik nereikia. Kasdien bendraudami su gamta, žmonėmis, su pačiu savimi, ruošiame save šventei.
Neprimeskime savo nuomonės vaikams ruošdamiesi šventei. Tegul jie renkasi, samprotauja, ko šventei reikia, kuo jie galėtų šventę paįvairinti, kuo galėtų pradžiuginti kitus šventės dalyvius.IŠVADOSPer dešimt reformos metų pasirodė nemažai metodinės literatūros, padedančios įgyvendinti programų tikslus ir uždavinius. Vis plačiau integruojamos ir adaptuojamos įvairios metodikos. Paskutinįjį mūsų amžiaus dešimtmetį vaikų gyvenimas vis labiau siejamas su valstybės institucijomis. Šiuolaikinių vaikų gyvenimo laikas ir erdvė planuojami. Todėl vaikų pedagogikoje labai svarbu surasti vietos laisvam laikui ir laisvai erdvei, leisti pasireikšti pačių vaikų iniciatyvai. Išanalizavus šias programas galima daryti išvadas, kad jos padeda: Ugdyti sakytinę vaiko kalbą kaip saviraiškos, bendravimo, pažinimo priemonę, sudaryti prielaidas ugdytis rašytinę kalbą, žadinti ir puoselėti vaiko poreikį knygai. Ugdyti vaiko kūrybiškumą, žadinti jautrumą aplinkos estetikai ir meno reiškiniams, pagarbą tradiciniam menui, skatinti atskleisti save meno priemonėmis ir kitais būdais. Saugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaiko sveikatą, puoselėti jo prigimtį, tenkinti svarbiausius poreikius: judėjimo, fizinio ir psichinio saugumo, bendravimo, pažinimo, asmeninio vertingumo, saviraiškos. Ugdyti psichines vaiko galias (intelektines, emocijų, valio), stimuliuojant asmenybės pagrindų formavimąsi, puoselėjant jos individualumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą. Siekti, kad vaikas jaustųsi saugus ir laisvas.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa., Vilnius ,2003 m. Švietimo aprūpinimo centras. 2. Vaikų darželių programa „Vėrinėlis“, Vilnius, 1993 m. Leidybos centras.3. Ankstyvojo ugdymo vadovas, Vilnius, 2001 m. ,Minklės leidyba.4. Ikimokyklinio ugdymo gairės, Vilnius, 1993 m., Leidybos centras.5. J. Bakūnaitė, Humanistinio vaikų ugdymo programa „Auginu gyvybės medį“, Vilnius, 1998 m., Eugrimas.