E. A. Po novelės analizė – interpretacija

Edgaro Alano Po novelės „Morella“ interpretacija – analizė

Edgaras Alanas Po – 19a. pr. poetas, novelistas, žurnalistas, kritikas. Šis unikalus žmogus mokėjo tobulai aprašyti siaubą, dvasines, fizines kančias, organinės materijos irimą, mirtį. Jį domino įvairūs kančios pasireiškimai, liguista sielos būsena, kuri sukelia stingdančią baimę, siaubą, vaizdai, gimę ties riba, kur sumišusi tikrovė ir sapnas .Po buvo sielos analitikas, estetizavo gyvuosius tikrovės reiškinius, įžvelgė agonijos ir įrimo žavesį. Novelistą nuolat persekiojo beprotybės baimė. Jis tyrinėjo nenormalias psichikos, proto būsenas. Liguista fantazija atsispindi ir jo noovelėse ir didžia dalimi – tai jo asmeninis patyrimas.
Žanro, tematikos požiūriu, Po noveles galima vadinti siaubo, detektyvinėmis, fantastinėmis, pseudomokslinėmis, groteskinėmis, satyrinėmis, nors griežtų ribų tarp tipų nėra. Visose jo novelėse galima rasti visko: ir grotesko, ir siaubo, ir logikos, ir fantastikos, kartais ir subtilių komiškų elementų. Jo nuvelės pasižymi patraukliu pasakojimu, veiksmo ar emocine įtampa ir tik jam būdinga atmosfera.
Žinoma tai, jog Po paskutiniaisiais savo penkiolika metų turėjo polinkį į alkoholį ir narkotikus. Taip jis stengėsi pabėgti nuo tikrovės ir aplinkos, iššsilaisvinti iš būties apribojimų, išsivaduoti nuo kančių, taip pat norėjo patirti kitas sąmonės būsenas, kitas tikroves. Tai atsispindi ir jo novelėse. Jis yra pasakęs: „ gražios moters mirtis yra, be abejo, pati poetiškiausia tema pasaulyje“, ir šią temą bandysiu analizuoti jo no

ovelėje „Morella“.
„Morella“ – novelė visų pirma apie vyro meilę moteriai, tokią stiprią, jog ji perauga į neapykantą. Per didelis žavėjimasis moterimi, jos protu, sugebėjimais, grožiu, pamažu priverčia vyrą jos nekęsti. Iš dalies dėl to, jog jis jaučiasi esąs už ją prastesnis, menkesnis: „Bet atėjo laikas, kai mano žmonos paslaptingumas ėmė mane slėgti lyg apžavai“. Jį labiausiai erzino turbūt tai, jog ji suprato jį, nepriekaištavo jam dėl jo poelgių su ja. Vyrui pikta, jog žmona supranta jo silpnumą, kvailą kaprizą, ir vietoj to, jog pyktų, šypsosi ir vadina tai Lemtimi. Vyras nori, jog žmona jam priekaištautų, pyktų ant jo, bet ji elgiasi priešingai, ir jos nuolankumas, supratingumas veda ją iš proto. Netgi pradedama norėti jos mirties. Vyras, kurio moteris guli ligos patale, laukia kaada pagaliau ji išeis iš šio pasaulio, o ne sielvartauja dėl to, ar stengiasi jai padėti, ar palengvinti jos išėjimą. Vyras kartais nelaukia supratingumo iš savo gyvenimo moters, jam tiesiog reikia, jog ji įnirštų ant jo, nes jos gerumas, supratimas didina pasiutimą ir nėra kaip išsilieti. Išlieti susikaupusią neigiamą energiją, pyktį, pasiutimą, kad toliau galėtum ją mylėti ir garbinti. Nuolaidžiavimas erzina.
Morella mirė labai gražią spalio dieną. Netgi oras buvo supratingas jos mirčiai. Lauke buvo ramu, pasirodė vaivorykštė, nors rūkas gaubė vi
isą žemę. Kaip ji pati pasakė savo vyrui: „Tai dienų diena, tai dienų diena gyventi, arba mirti“. Žmogus, išeidamas iš šio pasaulio jaučia tai, jaučia, kad artėja paskutinės gyvenimo minutėmis ir jis tampa ramus. Tomis akimirkomis visas gyvenimas praskrieja pro akis ir regis tu tada žinai visas gyvenimo ir mirties paslaptis. Tu esi pasiruošęs išeiti. Palikti žemę ir pakilti į dangų, tapti dangaus ir mirties dukra.
Mirštančios Morellos lūpomis šneka ateitis, ji žino kaip bus, kaip jausis, ką išgyvens vyras po jos mirties: „Nė vienos dienos tu manęs nemylėjai, bet tą, kuria tu gyvenime šlykštėjaisi, garbinsi mirtyje.“ Visada gyvenime suprantama ką turėjai, kai tai prarandi. Žmogus nemoka vertinti tol, kol turi. Taip šiuo atveju ir nutiko. Ir toliau iš jos lūpų kalbėjo tiesa: „O kai mano siela išeis, kūdikis gyvens – tavo ir mano, Morellos kūdikis. Bet tavo gyvenimas bus kupinas liūdesio, kuris pastoviausias iš visų jausmų. Nes tavo laimingos valandos praėjo; o džiaugsmo negalima patirti du kartus gyvenime. Ir tu daugiau nebežaisi su laiku“.
Kūdikis šioje novelėje atsiranda netikėtai, ankščiau apie jos įsčiose gyvenančią sielą užsiminta nebuvo, ir tai kūriniui suteikia siaubo, netikėtumo, išgąsčio nuotaiką. Kaip vyras gali norėti mirties tosios, kuri po savo širdim nešioja kitą plakančią širdį? Iš tiesų novelės herojaus gy
yvenimas laimingiausias buvo tada, kai gyveno kartu su savąja moterim, ir mirus jai, ji apėmė begalinis liūdesys visam gyvenimui. Gal netgi ne tiek dėl to, kad ji mirė, o kad jis šitaip laukė jos mirties. Mirties tosios, kurią, pasirodo, jis šitaip beprotiškai mylėjo.
Morellos manymu, džiaugsmo negalima patirti du kartus gyvenime. Galbūt ji šnekėjo apie tikrąją meilę, jog du kartus tikrai mylėti gyvenime neįmanoma. Tikroji meilė, tikroji laimė būna tik vieną kartą gyvenime, o kai jos nelieka, lieka amžinas liūdesys. Jis galėjo džiaugtis paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais, valandomis, minutėmis, tačiau jis to nedarė, jis laukė Morellos mirties, žaidė su laiku, su savo gyvenimu, savo laime.
Norėdamas, kad kuo greičiau praeitų laikas, neįvertini to, jog jis negrįžta. Jo tėkmės atsukti neįmanoma, ir tai ką padarei, ką pagalvojai, pakeisti neišeis.
Šioje novelėje yra ir mistikos elementų, vienas jų tas, jog tik mirus Morellai, jos pagimdytas kūdikis įkvėpė pirmąjį savo gyvenime oro gurkšnį. Kūdikis laukė kol mirs jo motina, tam, kad pradėtų gyventi. Sakoma, jog žmogus miršta tam, kad kitas galėtų gimti. E.A. Po novelėse kartais mirusieji atgimsta kito pavidalu. Taip yra ir šioje novelėje. Morella atgimė savo vaiko pavidalu.
Novelės herojų, kaip ir sakė jo mirštanti žmona, apėmė begalinis liūdesys, liūdesys dėl to, kad mažoje du
ukrelėje augo subrendusi moteris, tokia panaši į tą, kurią jis taip beprotiškai mylėjo, ir jam dėl to buvo dar liūdniau: „Jį ėmė temdyti niūrūs siaubo ir liūdesio debesys.baisios buvo chaotiškos mintys, kurios apnikdavo mane, stebint jos proto brendimą“. Jį krėtė šiurpas prisiminus tai, jog jam Morella pasakodavo apie sielų persikūnijimą, teorijas, jog tai iš tikrųjų įmanoma. Ir kuo toliau tuo labiau jis savo mažoje dukroje matė užaugusią, protingą, subrendusią moterį, lygiai tokią pat kaip Morellą. Toje mergaitėje buvo Morella. „Kasdien atrasdavau vis daugiau vaiko panašumų į motiną, liūdną, mirusią, jos motiną. Šie panašumo šešėliai nuolat tamsėjo ir darėsi vis gilesni, vis ryškesni, vis labiau stulbinantys ir baisūs“.
Kai mergaitei sukako 10 metų, ji vis dar neturėjo vardo ir jis nusprendė pakrikštyti savo dukrą, kad galėtų išsivaduoti iš jį slegiančių siaubų. Tačiau, kai reikėjo suteikti jai vardą, jis pasimetė, nebežinojo kokį duoti ir netikėtai jam pačiam, jis ištarė – Morella. Ir dukra išgirdusi šį vardą „nukreipė savo stiklines akis nuo žemės į dangų ir, krisdama paslika ant juodų mūsų šeimos rūsio plokščių, atsakė: „Aš čia!““ Skaitant šią vietą per kūną nuėjo šiurpuliai. Šios eilutės sukėlė siaubą, nerimą, baimę manyje. Dukroje gyveno jos mama, mamos siela. Tačiau dar daugiau baimės sukėlė perkaityta eilutė, jog nunešus jos kūnelį palaidoti šalia mamos, mamos kūno ten nebuvo!.. Tai priminė Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Kūrinio herojus sudievino savo mylimąją, suteikė jai šventumo, prilygino ją pačiam švenčiausiajam. Tokia ta meilė buvo didelė ir begalinė. Toks didelis ir begalinis buvo jo liūdesys, persipynęs su sumišimu.
Po antrosios Morellos mirties, jo gyvenimas labai pasikeitė: „.daugiau nebesuvokiau nei laiko, nei vietos, o mano likimo žvaigždės išblėso danguje, ir todėl žemėje sutemo, ir jos gyventojai slinko pro šalį, tarsi tylūs šešėliai, ir tarp jų aš mačiau tik – Morellą!“
Tai galima traktuoti kaip atpildą jam už jo padarytas nuodėmes ir paklydimus, baisias mintis ir kito žmogaus mirties troškimą. Linkėdamas mirties, pats tapai gyvu numirėliu, šešėliu pasaulyje, kuriame tik egzistuoji, bet nebegyveni. Nebejauti nei laimės, nei meilės, galų gale nei liūdesio ar nusivylimo, tik neapsakomą tuštumą viduje, širdyje ir norą mirti, mirti kartu su tais, kurie paliko tave, nes esi visiškai vienas, tik su cikuta ir kiparisu.
Ši Edgaro Alano Po novelė kupina mirties nuojautos, tamsių šešėlių ir eilučių, kupinų susimąstymo apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, agoniją ir begalinę laimę. Novelė kupina antonimų, be kurių nebūtų nieko, kraštutinumai, kurių pilni visų gyvenimai. Tai novelė apie begalinę, neaprėpiamą meilę, kurios nelikus, nelieka ir tavęs. Tai novelė, kuri parodo, kad gyvenimo variklis, kuris leidžia gyventi, džiaugtis ir judėti į priekį yra meilė, meilė kitam. Begalinė meile, nuolankumas ir supratimas, kurie neturi aplenkti kiekvieno žmogaus, nes be šių dalykų mūsų gyvenimai būtų tušti, bėgtų nesulaikomas laikas ir pasaulis būtų pilkas, pilkas kaip rūkas, pro kurį negalėtum įžvelgti nė trupinėlio vaivorykštės.

Leave a Comment