Lietuva 1987-1993 metais

Istorija ne kartą įrodė, kad laisvė veltui nedalijama, nesuteikiama kaip dovana. Nepriklausomybę reikia išsikovoti, saugoti ir apginti. Amžiaus pradžioje Lietuvos valstybės nepriklausomybė buvo apginta didžiulių nuostolių ir aukų kaina. Nepriklausomybę mūsų tėvai ir seneliai apgynė, deja, negalėjo jos ilgai išsaugoti. Lietuvos Vyriausybė 1939-1941 m. padarė lemtingą klaidą, siekdama išvengti aukų, nesipriešino SSRS okupacijai. Tas gėdingas nusižeminimas buvo veltui. Lietuva vis tiek užgrobta pačiu ciniškiausiu būdu. Kovos ir aukos ant laisvės aukuro buvo neišmatuojamai didelės. Lietuvai praradus nepriklausomybę, prasidėjo ginkluota Lietuvos rezistencija, kurią vėliau pakeitė neginkluotas pasipriešinimas pavergėjui. Iššūkis totalitariniam režimui, pogrindžio spauda (“Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika”, “Aušra”, “Vytis” ir kt.), Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto bei kitų organizacijų veikla neleido išblėsti vilčiai, jog klaikią okupacijos naktį, anksčiau ar vėliau, pakeis skaisti laisvės ryto aušra. Antisovietinio pogrindžio veikloje bendradarbiavę tėvynainiai neišvengė suėmimų ir turėjo iškentėti tremties, kalėjimų ar specialių psichiatrijos ligoninių baisumus. Daugelis rezistentų taip ir nesulaukė tautinio atgimimo pradžios. Lietuvoje ėmė kilti demonstracijos. Po demonstracijų spaudoje pasirodydavo daugybė straipsnių, smerkiančių “nacionalistinius” renginius ir jų organizatorius. Demonstracijųaktyvistams buvo grasinama fiziniu susidorojimu. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur surengė gedulo mitingą. Po šio mitingo „Aušroje“ buvo išspausdintas straipsnis apie šį „pasipriešinimą“. Nepraėjus nė savaitei, nuo laikraščio straipsnių, rugpjūčio 28 dieną, N. Sadūnaitę KGB darbuotojai prievarta įsodino į automobilį be numerių ir vežiojo trisdešimt valandų; vienas saugumiečių pasakė, jog už dalyvavimą mitinge “ją maža sušaudyti”. 1988 m. vasario 16 d. Vilniuje valdžia uždraudė praeiviams rinktis į didelius susibūrimus, o centrinėse miesto gatvėse sutelkė daugybę saugumiečių, milicininkų bei draugovininkų. Tačiau, nepaisant trukdymų, melo kampanijos ir draudimų, Vilniuje ir Kaune vis dėlto vyko valdžios organų nesankcionuotos demonstracijos. Demonstrantams įžengus į Lenino prospektą, milicijos darbuotojai bandė juos išvaikyti. N. Sadūnaitės liudijimu, “daug žmonių buvo įgrūsti į autobusus ir nuvežti 40 kilometrų už miesto, kur jie buvo paleisti. Milicija elgėsi žiauriai. Reikėjo daug žmonių paguldyti į ligonines – 160 vien tik Santariškių ligoninėje. Milicija tačiau bandė tai nuslėpti”. Kauno Arkikatedroje pasibaigus vakarinėms pamaldoms ir sugiedojus “Lietuva brangi”, “Marija, Marija” bei “Tautišką giesmę”, minia žmonių patraukė Maironio kapo link padėti gėlių. Susidūrus akis į akį su milicininkų, saugumiečių ir draugovininkų būriu, demonstrantai skandavo: “Laisvės, laisvės!” bei “Referendumą, referendumą!”. Milicijos ir KGB pareigūnai pradėjo susirinkusiuosius mušti, suiminėjo aktyviausius manifestacijos dalyvius, kuriuos prievarta įgrūdo į tris milicijos sunkvežimius. Saugumo darbuotojai akciją stropiai filmavo bei fotografavo.

Nors užsienio korespondentai neturėjo galimybių objektyviai nušviesti Vasario 16-osios įvykių, iš jų publikacijų daugeliui Vakarų šalių skaitytojų galėjo susidaryti įspūdis, jog Lietuvoje nieko neįvyko. Anot istoriko V. Tininio, komunistinės administracijos surengtas “politinis farsas sukėlė Lietuvos gyventojų, ypač inteligentijos, pasipiktinimą. Lietuvoje brendo nacionalinė revoliucija”. 1989 metų vasarą visame pasaulyje plačiai pagarsėjo LPS, Latvijos bei Estijos liaudies frontų organizuota “Baltijos kelio” akcija. Rugpjūčio 23 dieną daugiau kaip dviejų milijonų rankomis susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus Arkikatedros, Europos 12-ąja magistrale nusitęsė iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Taline, prie Tompea bokšto. Apie dvidešimt minučių trys Baltijos tautos demonstravo visam pasauliui savo vienybę ir nepalaužiamą ryžtą siekti laisvės. Praėjus šiai grandiozinei akcijai, Lietuva pirmą kartą susilaukė atvirų grasinimų iš SSRS vadovybės. 1989 m. rugpjūčio 26 d. SSKP CK pareiškime įspėjama, jog “Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo”. Panašiai kalbėjo SSKP CK lyderis M.Gorbačiovas, 1990 metų pradžioje atvykęs į Lietuvą. Pranašystės atspalvį turėjo jo žodžiai, kad Lietuvai, jei atsiskirtų nuo SSRS, padariniai gali būti labai liūdni. Paradoksalu, bet M.Gorbačiovo samprotavimai išsipildė: lygiai po metų prasidėjo beginklių žmonių žudynės… 1989-1990 metais Sąjūdžio raginama, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nemažai reikšmingų suvereniteto atkūrimo dokumentų. 1989 m. gegužės 18 d. priimtos konstitucinės pataisos, skelbiančios Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS įstatymų atžvilgiu, bei deklaracija dėl Lietuvos SSR valstybinio suvereniteto. LSSR AT komisija 1939 metų Vokietijos – SSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti 1989 m. rugpjūčio 22 d. paskelbė savo išvadas, kurios patvirtino, kad 1939-1941 metais SSRS ir Vokietijos sutartys bei jų slaptieji protokolai lėmė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės panaikinimą ir inkorporavimą į SSRS sudėtį. Tų pačių metų gruodžio 7 dieną Lietuva pirmoji iš Sovietų Sąjungos respublikų panaikino komunistų partijos monopolį ir įteisino daugpartinę sistemą. 1990 m. vasario 7 d. paskelbti kaip neteisėti ir negaliojantys 1940 m. liepos 21 d. įstojimo į SSRS deklaracija ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSRS. Šiuo dokumentu LSSR AT taip pat nutarė raginti SSRS vyriausybę pradėti derybas su Lietuva dėl jos nepriklausomybės atkūrimo.
LKP, suvokdama savo liūdną padėtį, prieš rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą ieškojo būdų, kaip reabilituotis visuomenės akyse ir visiškai neprarasti įtakos politiniame gyvenime. 1989-ųjų gruodžio 10-13 dienomis vykusiame LKP XX suvažiavime ji atsiskyrė nuo SSKP ir priėmė partijos programą, įstatus bei pasmerkė LKP padarytus nusikaltimus lietuvių tautai ir žmogiškumui. Tačiau iki pat 1990 m. kovo 11-osios jautėsi chameleoniška komunistų pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Nors XX suvažiavime buvo paskelbta, jog LKP pagrindinis tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė, tačiau ir po šio apsisprendimo buvo galima išgirsti priešingų minčių. Sąjūdis, matydamas tokią daugiaprasmę LKP laikyseną, priėjo prie išvados, kad, norint laiku deklaruoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, būtina komunistams ir jų rėmėjams neleisti per rinkimus laimėti daugumos balsų būsimajame parlamente. LPS prieš rinkimus į LSSR AT tiksliai apibrėžė savo požiūrį į nepriklausomybę. Rinkimų platformoje jis pabrėžė, kad “nedelsiant ir besąlygiškai siekia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę”. Todėl laisvės troškusi žmonių dauguma 1990 m. vasario 24-osios rinkimuose balsavo už Sąjūdį, o ne už savarankišką LKP. Iš 90 išrinktų deputatų 72 atstovavo Sąjūdžiui. Rinkimų rezultatus labai skeptiškai įvertino LLL. A. Terlecko įsitikinimu, “būsimojoje okupacinėje LSSR AT komunistai sudarys daugumą ir, laikui bėgant, įteisins Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes”. Anot LLL vadovo, LKP “kelias – nuolatinė Lietuvos išdavystė”. Tiek pavienio žmogaus, tiek tautos gyvenime būna atvejų, kai pasijuntama tarsi šėlstančių bangų mėtomu laiveliu. Prisiminkime 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius: iškilusį pavojų prarasti gimstančią viltį gyventi laisvėje, žuvusius prie Vilniaus televizijos bokšto, pasiryžėlius savo kūnais sustabdyti sovietų tankus prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir Omono karius, ginančius sovietų imperiją.
1990 m. kovo 11 d. pagaliau buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šią dieną Vytautas Landsbergis balsų dauguma buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo seimo pirmininku. Atsistatydino senoji LSSR vyriausybė. Tą dieną buvo grąžintas teisėtas Lietuvos Respublikos pavadinimas, atkurti ir patvirtinti herbas, vėliava. Parlamentas priėmė Lietuvos valstybės tęstinumo juridinį aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo“. Dabar visi lietuviai turėtų jausti pagarbą ir padėką tiems, kurie nedvejodami aukojo savo gyvybes už brangiausią jiems buvusią laisvą Lietuvą. Jų dėka dabar galime didžiuotis, kad turime nepriklausomybę.

Naudota literatūra

• „Valstiečių laikraštis“ 1996m. vasario 13d. Nr. 13• „Lietuvos Aidas“ 1998m. gegužės 7d. Nr.88• Romas Batūra „ „Baltijos Kelias“ – kelias į Laisvę “• „1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai“ I tomas