Gestų kalba

TURINYS
1. Įžanga 3
2. Intuicija ir nuojauta 4
3. Neverbalinių gestų kilmė 4
I. Gestas OK arba pirštais rodomas “apskritimas” 5
II. Pakeltas nykštys: 5
III. V-ženklas 6
4. Gestų savybės 6
5. Mimika ir žvilgsnis 7
6. Apibendrinimas 8
Literatūra 91. Įžanga
Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimų, smagių minčių ir konfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno nesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir pateikiami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai.
Psichologiniai tyrimai rodo, jog neverbaliniu(žodiniu) būdu mes perduodame tik 20-40 % informacijos, o 60-80 % atitenka neverbalinei (nežodinei) komunikacijai. Taigi egzistuoja ir kita kalba, tai „Kūno kalba”, kuriai būdinga gestai, mimika, kūūno judesiai. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Pajutę prieštaravimą, tarp girdimų žodžių ir stebimų gestų, bei mimikos, mes nesąmoningai labiau pasitikime pastaraisiais.
Skiriami du neverbalinių ženklų tipai:
1. Konvencionalūs – skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes. Pvz.
sočiai pavalgę mes brūkštelėjai ne pirštu per kaklą. Japonijoje tas pats ženklas reiškia
didelį nemalonumą: pašalinimą iš darbosukią situaciją ar pan.
2. Spontaniški – neplanuotai atsikandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie atspindi gilius
pasąmoninius išgyvenimus.
Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės -t.y. vien žoodžiai – perduoda tik 7 proc. visos informacijos, garsinės priemonės (tokios kaip balso tonas, intonacijas, garsas) – 38 proc., o neverbalinės priemonės – net 55 proc. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žo

odžiais tik 10-11 minučių per dieną, ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau kaip 2,5 sekundes. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35 proc., o daugiau nei 65 proc. informacijos perduodama per neverbaliniu s gestus.
Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis “kanalas” naudojamas informacijos perdavimui, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą.2. Intuicija ir nuojauta
Kuomet sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis/ji moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu “jautresnės” už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip “moteriška intuicija”. Šią intuiciją ypatingai gerai išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neeverbaliniais kanalais.3. Neverbalinių gestų kilmė
Iki šiol nemažai diskutuojama, kaip žmonės “įgyja” gestus. Šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados atskleidė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų “kilmę”. Pavyzdžiui, tokie gestai, kaip čiulpimas ar šypsena, yra įgimti.
O kuomet Jūs sukryžiuojate rankas ant krūtinės, tai ar jūs kryžiuojate kairę ranką ant dešinės, ar dešinę – ant kairės? Dauguma žmonių negali atsakyti į šį klausimą, kol nepabando to padaryti, ir vienu atveju jie jaučiasi patogiai, kitu – ne. Taigi daroma išvada, kad tai gali bū
ūti genetiškai įgytas gestas, kurio negalime pi keisti.
Beje, kartais sunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas. Pavyzdžiui, dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės. Kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo. Kyla klausimas: ar ji tai daro instinktyviai, ar nesąmoningai seki lama kitų moterų pavyzdžiu?
Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni – apniunka, kuomet niršta – jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia ‘taip” arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą.

Gestas “patraukimas pečiais” – geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai.
Beje, skirtingų ta

autų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. To pavyzdys – trys toliau aprašyti gestai:
I. Gestas OK arba pirštais rodomas “apskritimas”:
Ši gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai: “O.K.”. Vienų nuomone, tai reiškia frazę “all correct” (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto “011 – Korrect”. Kitų nuomone,
tai S^ jf J«*”% antonimas žodžiui “nokautas”, kuris anglų kalboje
išreiškiamas raidėmis “K.O.”. Dar kita teorija teigia, kad tai
pavadinimo “old Kinderhood” sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai “O.K.” buvo naudojami kaip priešrinkiminės kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę “O” žodyje “O’key”. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia “nulį” arba “nieko”, Japonijoje – “pinigus”, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą.
1 • • . ,
II. Pakeltas nykštys:

JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai “balsavimas” kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia “viskas tvarkoje”; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu že

enklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia “užsičiaupk”. Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia “vienas”, o rodomasis pirštas tuomet reiškia “du”.
Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia “l”, vidurinysis
– “2”, o nykštys – “5”.
III. V-ženklas

Šis labai populiarus žen.klas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia “užsičiaupk”. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia “pergalę” nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia “2”.
Taigi, galima daryti tokią išvadą: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus.4. Gestų savybės
Viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestasi ir aplinkybėmis. Tam, kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą.
Piešinėlyje pavaizduota visuma gestų, reiškianti kritišką vertinimą. . „ Svarbiausias gestas šiuo o atveju – “skruostu rėmimas rodomuoju pirštu”, tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Šis neverbalinis sakinys jums byloja maždaug taip: “Man nepatinka tai, ką jūs sakote, ir aš su jumis nesutinku”.
Beje, čia reikia paminėti tokį požymį kaip elgesio kongruentiškumas. Neverbaliniai signalai gali būti kongruentiški, t.y. atitikti sakomus žodžius, arba nekongruentiški. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai signalai perduoda 5 kartus daugiau informacijos, nei verbaliniai, ir jei signalai nekongruentiški, žmonės pasitiki neverbaline informacija.
Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos situacijos atžvilgiu.
Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo ‘žodyno”. Kuo aukštesnė individo socialinė ar

profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžių ir
frazių lygmenyje. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai
atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo

lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą
socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas, tuo
tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinė-ekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba.

Kai kurių gestų g) eitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas – “burnos uždengimas ranka” – pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį į1 estą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau, nei jaunų.5. Mimika ir žvilgsnis
Negalėdami atpažinti žmonių emocijų iš organizmo sužadinimo matavimų, mes galime tai padaryti ir dažnai darome paprasčiau: „skaitome” iš kūnų, klausome balsų, stebime veidus. Tik taip suprantame, ką žmogus galvoja, jaučia, o gal meluoja ar nori nuslėpti. Gestai, mimika, kūno judesiai papildo vienas kitą ir padeda atskleisti tikrąją jų reikšmę jie turi net po keletą reikšmių.Neverbalinių ženklų reikšmė priklauso nuo konteksto.6. Apibendrinimas
Vis labiau aiškėjant, kad galima bendrauti tylia kūno kalba, ėmė rastus įvairių mokslinių tyrimų, išleista populiarių vadovėlių, kurie moko interpretuoti nežodinius signalus. Gebėjimas „skaityti” jausmus iš subtilių veido išraiškų, kūno judesių ir bendros laikysenos labai praverčia sudarant verslo sandorį, parduodant produktą ar flirtuojant. Konkrečiai aiškinti kūno laikyseną ar gestus yra rizikinga, nes tą pačią emociją gali atspindėti skirtingos išraiškos.
LITERATŪRA:

• Internetas,
• Suslavičius A. „Socialinė psichologija”,
• Psichologijos atlasas. 11.
• „Psichologija studentui”, Kaunas Technologija, 2002
• D. G. Myers „Psichologija”, Psichologija ir informatika, 2000

Leave a Comment