Galimybės palengvinti mokinių adaptacija 5 klasėje

Įvadas

Pradėję lankyti mokyklą vaikai susiduria su jų įpročių neatitinkančiais reikalavimais ir naujomis veiklos sąlygomis, kurios sukelia prieštaravimus. Kai kurios šeimos nesugeba išspręsti atsiradusių problemų, todėl iškyla būtinumas ieškoti sprendimų, kurie palengvintų pirmokų adaptavimąsi. Apie tai byloja ir pradinės mokyklos mokytojų patyrimas bei visuomenėje ( visų pirma šeimose ) įsigalėjusi nuomonė apie mokinių ( ypač pirmokų ) ugdymo reikšmingumą, sudėtingumą bei aktualumą.

Pereinamasis laikotarpis iš pradinės į pagrindinę mokyklą daugumai mokinių ne visada yra sklandus ir sėkmingas. Psichologiškai silpnesniems mokiniams perėjimas į penktąją klasę gali sukelti neigiama požiūrį į mokyklą ir mokymąsi, o tai gali turėti įtakos ne tik vaiko pažangumui, bet ir jo psichikai ar vystymuisi.

Edukologai teigia, kad penkta klasė yra viena iš kritinių mokymosi sutrikimų taškų. Šiuo laikotarpiu susiduriama su mokinių nenoru mokytis, gali išriškėti jų nepakankamos žinios, nesugebėjimas mokytis naujomis sąlygomis. Nenorintis mokytis mokiniai dažniau už kitus atsiduria gatvėje. Dažniausia mokyklos nelankymo priežastis – mokinių nenoras mokytis. Mokiniai nepatenkinti mikykline veikla, nes sunku mokytis, per didelis kruvis, nuovargis ar nesidomina dėstomais dalykais. Penktoje klasėje vyksta mokinių adaptacija : jiems reikia prisitaikyti prie naujos mokymo organizavimo sistemos, prie naujų pedagogų bei jų darbo stiliaus.

Paaiškėjo, kad penktoje klasėje mokinių savijauta keičiasi, nes pasikeičia draugai, mokytojai, be to, nauja aplinka, dalykinė, kabinetinė sistema. Todėl akivaizdu, kad penktųjų klasių mokiniams būtina pagalba ad

daptuojantis.

Asmenybės raidai ypač svarbios pirmos dienos mokykloje, kai kuriami nauji santykiai su bendraamžiais ir suaugusiais. Kiekvienas vaikas turi suvokti naujus jam keliamus uždavinius ir savo vietą mokyklos gyvenime, išmokti aktyviai dalyvauti klasės ir mokyklos bendruomenės veikloje, bendrauti su bendraamžiais ir mokytojais, kad patirtų sėkmę ir pasitenkinimą. Šalia pirmos klasės mokinių visada yra supratinga ir globojanti mokytoja, kuri organizuoja vaikų veiklą, jų socialinius santykius, skatina aktyvumą, darbingumą ir taip sušvelnina adaptacinio periodo sunkumus.

Perėjus į pagrindinę mokyklą, mokymasis darosi sudėtingesnis, pasikeičia ne tik vaiko psichosocialinė aplinka, bet ir mokymosi sąlygos. Penktos klasės ugdytinis – dar vaikas, ką tik palikęs pradinę mokyklą ir patekęs į jam mažai pažįstamą ugdymo aplinką, kur jį veikia gausus naujų pedagogų būrys, dažnai keliantis griežtus ir gana skirtingus dalykinius reikalavimus.
Šiandienos mokyklai būūdingos tokios problėmos, kaip vaikų nenoras mokytis, mokinių uždarumas, agresyvumas, nepasitikėjimas tėvais ir mokytojais.

Penktoje klasėje, palyginti su ketvirta, padidėja nerimas dėl kontrolinių darbų, susirūpinimas mokykla, sumažėja savivertė, padaugėja somatinių nerimastingumo požymių. Daugiau nei pusei mokinių padidėja bendras nerimastingimo lygis.

Taigi, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų adaptacija gali būti suprantama kaip teigiama jų savijauta naujomis gyvenimo ir veiklos sąlygomis, kai jie suvokia savo ir aplinkos pakitimus, prisitaikymo prie realybės būtinumą, socialinės pusiausviros realumą ir savojo vidinio pasaulio būseną.

Psichologai vis dažniau kalba apie ad

daptacijos sunkumus, tai yra mokyklinę dezadaptaciją, kuri pasižymi neadekvačiu vaiko prisitaikimu, mokslo ir elgesio sutrikimais, konfliktais, psichogeniniais susirgimais, padidėjusiu nerimu, asmenybės vystymosi iškrypimais. Ryškus mokyklinės dezadaptacijos sindromas – pažangumo sumažiejimas. Šį sindromą lengva pastebėti, tačiau išsiaiškinti jo priežastis daug sunkiau.Mokslininkai teigia, kad mokinius veikia įvairūs motyvai, kurių reikšmė mokymuisi yra nevienoda, nes tik keli iš jų yra reikšmingi ir iš tiesu skatina mokymąsi. Todėl galime teigti, kad viskas, kas mokinius skatina mokytis, vadinama mokymosi motyvacija. Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus, interesus, polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus, sąlygoja mokymosi rezultatus, padeda pasirinkti ir suvokti mokymosi tikslus ir būdus. Mokinio geba rasti ir formuluoti konkrečius mokymosi tikslus rodo jo motyvacijos brandumą. Svarbiausia yra vidinė motyvacija. Mąstymas ir suvokimas yra įsisavinimo pagrindas, bet nebus įsisavinama, jei mokymasis nemotyvuotas, jei mokiniai sąmoningai nežiūrės į mokomuosius dalykus. Teigiamą mokymosi motyvaciją didina sėkme, o bausmės ir nesėkmės ją mažina. Motyvacija gali būti mokinio sėkmingo arba nesėkmingo mokymosi priežastis.

Pačiu bendriausiu aspektu mokyklinė dezadaptacija, ar adaptavimosi sunkumai, suprantami kaip visuma požymių, kylančių dėl sociopsichologinio ir psichofiziologinio vaiko statuso ir mokymo situacijos reikalavimų neatitikimo. Visuma priežasčių asmens gyvenimą daro sudėtingą arba kraštutiniu atvėju – neįmanoma. Dezadaptaciją patiria nuo 15 iki 40 proc. pradinių klasių bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Pastebėtina jų daugėjimo tendencija. Todėl mokyklinės dezadaptacijos pr
roblemą derėtų laikyti viena iš rimčiausių pradinės mokyklos moksleivių ugdymo problemų. Ją reikia ne tik plačiai tyrinėti psichosocialiniu aspektu, bet ir neatidėliotinai produktyviai spręsti.

Dezadaptacijai, kaip tolydžiai trunkančiam procesui, būdingas tam tikras uždarumas. Todėl dezadaptacijos procesui daugiausia priklauso nuo asmens motyvacinės struktūros, emociniu ir intelektualių ypatybių. Kiekvienas žmogus su jam priskirtinu „konstituciniu somatiniu tipu“ gyvena realios socialinės aplinkos sąlygomis „stresiniame fone“. Tas fonas parodo tik išskirtinį žmogaus jautrumą, reagavimą į išorinius įvairaus pobūdžio poveikius. Dezadaptacija padidina jau turimus psichinius ir somatinius žmogaus sutrikimus, ir jie veda prie dar didesnės dezadaptacijos ir ryškesnių nukrypimų nuo vystymosi normų. Todėl ne veltui paisantieji klinikinio ir psichologinio požiūrio į dezadaptaciją ir jos pasireiškimą savo tyrimais orientuojasi į faktorių ir padidėjusios rizikos situacijų nagrinėjimą. Jų tyrimai ypač svarbus rizikos grupės pirmokams psichologiškai pažinti ir jų elgesiui koreguoti.

Mokyklinė dezadaptacija – rimtas psichinės vaiko raidos sutrikimas. Tai dažniausiai vaikai su šiek tiek sutrikusia psichine raida, su ugdymo defektais, ribiniais emociniais, nerviniais sutrikimais. Tokių vaikų raidai lemiamą įtaką daro socialiniai faktoriai : tėvų išsilavinimas, socialinis statusas, šeimos tarpusavio santykių kokybė, tėvų ir vaikų bendravimo stilius ir pozicija, auklėjimo kokybė, šeimyninio gyvenimo sąlygos. Todėl psichologinė ir pedagoginė korekcija bei mokyklinių sunkumų profilaktika turėtų būti derinamos su kryptingu poveikiu šeimai, somatinių vaiko sutrikimų šalinimu ir pr
rofilaktika, intelektinių, emocinių ir asmenybinių pažeidimų korekcija, psichologinių konsultacijų mokytojams organizavimu, individualiu vaikų mokymu ir auklėjimu, palankaus psichologinio klimato mokyklinėse bendruomenėse sudarymu, tarpasmeninių mokinių santykių normalizavimu.

Kiekvienas pereinamasis vaiko raidos laikotarpis kupinas dar neatskleistų jo ugdymui išgalių, kurias svarbu laiku pastebėti ir tinkamai panaudoti. Pradinukui pradėjus lankyti mokyklą pastebimi trys sunkumų etapai :
• Daugiausia pastangų reikia naujam mokykliniam režimui ; neturėdamas reikiamų įpročių, vaikas greitai nuvargsta, atsiranda mokymosi sunkumų.
• Problėmų kyla dėl savitarpio santykių su mokytoja (-u ), klasės draugais.
• Mokymosi sunkumai ypač išryškėja mokslo metu viduryje, kai vaikai būna pavargę, praleidžia daug pamokų, o po to nebesugeba pasivyti bendraklasių, netenka mokymosi motyvacijos.

Taigi psichinei dezadaptacijai, kaip vaiko raidos sutrikimui, dažniausiai būdingi nedideli emociniai, neurotiniai sutrikimai, prasti tarpusavio santykiai šeimoje ir mokykloje. Ugdytinio rizikos faktorius, lemiančius psichologinės dezadaptacijos proceso struktūrą, įmanoma moksliškai diagnozuoti. Jaunesnysis mokyklinis vaiko amžius kupinas svarbių jo vystymuisi ir ugdymui išgalių. Jos yra dar neatskleistos.

Aš manau, kad vienas iš pagalbininkų pradinukui adaptuotis yra mokytojas. Jis yra „ugdymo proceso skatintojas, dirbančios bendruomenės vadovas“. Jo darbo sėkmė priklauso nuo to, kaip ugditiniai jaučiasi klasės bendruomenėje : ar yra lyderis, ar išgyvena vienišumo jausmą, atranda ar praranda draugus, vertina save ar kitus, bendrauja ir bendradarbiauja, mokosi dirbti su draugais ir t.t. Galima teigti, kad perėjimas iš pradinės mokyklos į antrąją bendrojo lavinimo pakopą yra sudėtingas laikotarpis, kuris ne kiekvienam penktos klasės ugdytiniui praeina lengvai ir sėkmingai. Jog mokiniai didžiąją dienos dalį praleidžia mokymo įstaigose, tad akivaizdu, kad mokytojas turi būti ne tik geras specialistas, bet ir mokinio asmenybės ugdytojas ir pagalbininkas, draugas, patarėjas,gerbiantis mokinį, vertinantis jį.

Mokinio savijauta kalsėje apibūdinama pasitenkinimu savo veikla bei jos rezultatais, santykiais su draugais bei mokytojais, asmeninio saugumo pojūčiu, vidine ramybe. Daugelis mokinių yra savimi patenkinti ir savo klasėje jaučiasi gerai. Bet apie 37 proc. mokinių teigia, kad mokykloje pavargsta, o ypač kaimo mokyklų mokiniai. Galbūt viena iš priežasčių ta, kad kaimo mokyklų mokiniai gyvena toliau nuo ugdymo įstaigų ir dalį laiko sugaišta vykdomi ( dažnai pėsčiomis ) į mokyklą ir grįždami į namus po pamokų. Rajonų mokyklų mokiniai, lyginant su kaimo mokyklų mokiniais, yra pozityvesni, nes jie geriau vertina mokyklą, mokytojus, klasę ir draugus.

Penktos klasės mokiniai, patekę į naują aplinką, neretai susiduria su tokiomis problemomis kaip padidėję reikalavimai savarankiškai organizuoti savo pažintinę veiklą, užmegzti draugiškus ir dalykinius santykius su naujais mokytojais, mokiniais. Galbūt todėl beveik pusė penktokų norėtų grįžti į ankstesnę mokyklą.

Dar viena adaptacijos problema yra ta, kad visada tarp mokinių atsiranda izoliuoti mokiniai. Labai dažnai tokie bendruomenės nariai klasėse yra napastebimi, neturi išskirtinių savo amžiui savybių, tačiau gali būti, kad izoliuotas mokinys išgyvena konfliktą su klase ir jam reikalinga pedagogo pagalba.

Lietuvos edukologai ( B.Bitinas, J.Vaitkevičius, I.Leliugienė ir kt. ) vieningai pritaria, kad darbui su vaikais, turinčiais socialinių ir pedagoginių problemų, labai reikalingi socialiniai pedagogai, nes jie arčiausiai vaiko. Aš manau, kad svarbiausia pedagogo funkcija yra ugdyti vaikų norą mokytis. Socialinio pedagogo veiklos tikslas yra skatinti ir žadinti vaikų norą mokytis. Jis privalo žinoti mokinio nusivylimo mokykla priežastis ir kokią reikšmę visuomenės gyvenime užima mokslas. Socialinis darbas mokykloje – pagalba blogiau besimokantiems įsitraukti į mokyklos gyvenimą, šių mokinių pastangų koordinacija, pagalba sprendžiant besimokančiųjų, mokytojų ir tėvų problemas. Labai svarbu, kad socialiniai pedagogai išsiaiškintų potencialias grupes vaikų, kurie penktoje klasėje gali susidurti su sunkumais, ir dirbtų su jais korekcinį darbą.

Socialiniai pedagogai galėtų padėti nenorintiems mokytis penktųjų klasių mokiniams adaptuotis klasių kolektyvuose, skirti daugiau dėmesio, padrąsinti, paskatinti, kad jie pasijaustų saugūs, atskleistų savo asmenybės savybes, būtų greičiau priimti ir pripažinti klasėje.

Taigi, aš manau, kad ir mes turime padėti ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi, atsakomybę už savo elgesį ir jo pasekmes, bendradarbiavimo gebėjimus, savikontrolę. Manau, kad klausidamiesi kitų vaikai pradėda suvokti, kad ir kiti turi įvairių sunkumų. Jie jaučia kaltę nepaklausę tėvų, nusižengę tvarkai; jaučiasi vieniši, jei draugai nepriima žaisti; yra prislėgti, bejėgiai, nesaugūs, jei kažkas, ko jie nesupranta, keičiasi jų gyvenime. Turime paaiškinti vaikams, kad jausmai nėra skirstomi į gerus ar blogus, kad jausti piktį, bejėgiškumą, atstūmimą – nėra gėda. Ir tada vaikai pradės visi drauge ieškoti išeičių : kaip sumažinti stiprių nemalonių jausmų keliamą įtampą – su kuo nors pasikalbėti, nueiti šalin, pabūti su augintinių, pasivažinėti dviračiu, pažiūrėti televizorių; kaip pakeisti nemalonius jausmus sukėlusią situaciją – prisipažinti, pasakyti tiesą, atsiprašyti, pasakyti, kaip jautiesi ir ko nori; kada ir kaip paprašyti draugų ar suaugusiųjų pagalbos; kaip padėti kitam. Manau, kad tada vaikai sužino ir mokosi taikyti „ geros išeities taisyklę „ – pasielgti taip, kad pasijustų geriau ir nepakenktų kitam. Visa tai didina vaikų gebėjimą patiems nuspręsti, koks elgesys kokioje situacijoje yra tinkamas, o koks netinkamas, ir elgtis vis savarankiškiau.

Mes turime padėti vaikams įveikti pirmąjį kritinį gyvenimo etapą – padėti adaptuotis mokykloje. Padėti jiems priprasti prie mokylos gyvenimo ir tvarkos, susirasti naujų draugų, nes be mūsų pagalbos vaikams bus labai sunku.

Įšvados

• Pradinukų adaptacija mokyloje tiesiogiai susiję su bendrųjų ir mokyklinės adaptacijos problemų sąsajų ( psichosocialiniu ir pedagoginiu aspektais ) atskleidimu. Vidiniai ir išoriniai adaptacijos mechanizmai pasireiškia pradinukams mokantis mokykloje.
• Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų dezadaptaciją pradinėje mokykloje lemia įvairūs tarpusavyje susiję rizikos faktoriai : negatyvus šeimos ir mikrosocialinės aplinkos poveikis vaiko raidai, psichinė deprivacija, santykių su mokytojais ir bendraklasiais problemos, mokyklinių normų ir elgesio taisyklių pažeidimai, žinių įsisavinimo sunkumai, negatyvus mokytojo požiūris į vaiką, neteisingas pedagogo poveikis jam, neigiamas bendraklasių požiūris į ugdytinį, žemas socialinis statusas. Visa tai sukelia diskomforto būseną.
• Adaptacijos efektyvumas priklauso nuo to, ar adekvačiai save, savo socialinius ryšius priima ir vertina vaikas, t.y. kaip jaunesnysis mokyklinukas suvokia ir vertina savąjį „aš“. Esant iškreiptam, neigiamam, neadekvačiam savęs vaizdui, gali atsirasti mažesnių ar didesnių adaptacijos sunkumų.
• Socialinis pedagogas galėtų būti tarpinė grandis, padedanti atskleisti vaikų nenoro mokytis priežastis ir skatinanti jas šalinti.
• Penktųjų klasių ugdytinių adaptacijos problema aktuali ir jos sprendimas būtinas, pereinant į antrąją bendrojo lavinimo mokyklos mokymo pakopą.

Literatūra

1. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius, 1997.
2. Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius, 2002.
3. Bitinas B. Bendrosios pedagogikos pagrindai. Vilnius, 1990.
4. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, 1996.
5. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Kaunas, 1993.
6. Juška A. Paauglių teigiamo požiūrio į mokymosi ugdymas. Kaunas, 1977.
7. Leliūgienė I. Žmogaus socialinė aplinka. Kaunas, 1997.
8. Myers G.D. Psichologija.Kaunas, 2000.
9. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius, 1995.
10. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996.

Leave a Comment