Tarpasmeniniai santykiai

Turinys

Įvadas..............................3
Kas yra tarpasmeniniai santykiai.........................4
Kuo tarpasmeniniai santykiai svarbūs.....................4
Tarpasmeninių santykių raida...........................5
Tarpasmeninių konfliktų tipai :.........................6
konfliktų struktūra..............................8
konfliktų dinamika..............................9
Tarpasmeninių konfliktų sprendimas :......................10
trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą...............12
netiesioginio konflikto sprendimo būdai...................13
Literatūros sąrašas..............................15Įvadas
Bendraudami mes siekiame ne tik trumpalaikio, situacinio kontakto su aplinkiniais, koks jis geras bebūtų. Iš tikro mums labai svarbuužmegzti, kurti ir išlaikyti gerus ilgalaikius santykius su kitais. Dėl to mes nusiminame, kai, atėję į naują kolektyvą, ilgai negalime susirasti draugų, kai nesiseka sutikti sutikti mylimojo ar mylimosios ar pradeda irti santykiai su artimaisiais.

Tinkamas bendravimas padeda išlaikyti ir foormuoti gerus tarpasmeninius santykius, tuo tarpu netinkamas gali išardyti tiek dalykinius, tiek artimus ar romantiškus santykius. Kai tik vienas nebeklauso kito, nebebendrauja, neatviras, nebemoka išreikšti savo jausmų ir poreikių, tarpasmeniniai santykiai pradeda blogėti.Kas yra tarpasmeniniai santykiai
Santykiai – dažnai vartojama, bet sunkiai apibrėžiama sąvoka. Jei laikysom, kad santykiai – tai daiktų padėtis vienas kito atžvilgiu, tai tarpasmeninius santykius galima apibrėžti kaip žmonių padėtį visuomenėje vienas kito atžvilgiu. Bet tai nedaug ką pasako. Kokie požymiai apibūdina tokius santykius ?

Pirmiausia, kai kalbam apie tarpasmeninius santykius, taai galvojam apie bendravimą, kuris susieja bendraujančių asmenybes. Jei mes prašome pardavėjos paduoti mums kepaliuką duonos ar aiškiname policininkui, kkodėl viršijome greitį, tai tėra tik foramalaus bendravimo pavyzdžiai.
Kitas požymis, vertinant tarpasmeninius santykius, yra jų trukmė, o tiksliau, karu praleistas laikas. La

aikas, kurį savo noru skiriate kitam, rodo tų santykių svarbą.

Ir turbūt svarbiausias tarpasmeninių santykių ypatumas – intymumas, t.y. artumas tarp bendraujančių. Artumas tarp žmonių gali būti intelektinis, emocinis ir fizinis. Žmonės gali būti artimi tiek vienu iš šių aspektų, tiek visais.

Taigi tarpasmeninius santykius galime apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravimą, trunkantį trumpesni ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintį tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančių artumą.Kuo tarpasmeniniai santykiai svarbūs
Jei įdėmiau pažvelgtume į savo gyvenimą, tai turėtume pripažinti, kad nuolat siekiame būti susiję su kitais žmonėmis. Mums reikia turėti šeimą, draugų, priklausyti kokiai nors grupei ar bendrijai. Tai tiesiog poreikis palaikyti ryšius su kitais. S. Schachter šį poreikį pavadino afiliacijos poreikiu ir teigė, kad jis būdingas visems žmonėms, nors ir skiriadi savo stiprumu. Vieniems yra laabai svarbu bet kokioj situacijoj siekti kitų draugijos, būti daugelio bendrijų nariu, kitų šis poreikis yra silpnesnis.

Pagal S. Schachter, pirmagimiai ir vienturčiai turi stipresnį afiliacijos poreikį, nes nuo mažens įpratę kitų žmonių buvimą greta sieti su saugumo ir poreikių patenkinimo jausmais. Tuo tarpu kiti pagal gimimo eiliškumą vaikai gauna mažiau tėvų dėmesio, o neretai dar ir patiria vyresnių brolių ar seserų agresiją savo atžvilgiu.

Tyrimai rodo, kad žmonės, nepatenkinę priklausomybės poreikio, t.y. vieniši ir neturintys draugų, poros ir nepriklausantys jokiai draugijai ar
r bendrijai miršta anksčiau nei tie, kurie tokius ryšius turi.

Mes siekiame ne tik būti su kitais žmonėmis kartu, bet ir emocinio kontakto, t.y. jausti meilės, intymumo jausmus, dalintis jais, rūpintis kitu. Būti reikalingi. Nepatenkinę šio poreikio, neturintys artimų ryšių, žmonės jaučiasi vieniši. Jie gali net turėti keletą draugų, bet būti vienišais, nes tie santykiai gali būti paviršutiniški ir stokoti intymumo. Tik reikia žinoti, kad būti vienam ir vienišam yra ne tas pat. Pabūti vienam su savimi yra netgi būtina, kad geriau apmąstytum savo gyvenimiškąją situaciją ar susikaupusius jausmus, pasitikslintum savo mintis ir įvertintum veiksmus.Tarpasmeninių santykių raida
Gyvenime mes sutinkame daugybę žmonių, bet santykius palaikome tik su kai kuriais iš jų. Pradinis patrauklumas dažnai lemia, ar mes toliau bendrausime su žmonėmis, ar ne. O kas vyksta po to, kai mes nusprendžiame tęsti santykius su musms patikusiu asmeniu ? tarpasmaninius santykius tyrinėjantys mokslininkai siūlo įvairus santykių raidos modelius, aiškinančius, kaip nuo paviršutiniško bendravimo pereinama prie vis gilesnio ir artimesnio.

Tarpusavio priklausomybės modelis. Šiame modelyje santykių raida nuo trumpalaikės sąveikos iki artimų santykių vaizduojama kaip auganti dviejų žmonių tarpusavio priklausomybė. Iš pradžių du žmonės visiškai nežino apie vienas kito buvimą, t.y. kontakto tarp jų dar nėra. Kai asmuo pastebi ar sužino ką nors apie kitą, santykiai pe
ereina į įsisąmoninimo stadiją. Pvz., jūs galite nemėgti kokio nors studento net ir nebendravę su juo, bet matę ar girdėję apie jį. Įsisąmoninimas gali būti vienpusis arba abipusis, kai, sakykim, du nepažįstami, laukiantys eilėje prie kabineto durų, peržvelgia vienas kitą. Ši stadija gali būti labai svarbi. Jei kitas asmuo sukelia mums teigiamą įspūdį, mes galime inicijuoti sąveiką su juo. Kitas lygis, paviršutiniškas kontaktas, prasideda tuomet, kai du žmonės pirmą kartą sąveikauja, dažniausiai – kalbėdami arba pasikeisdami laiškais. Paviršutiniškas kontaktas yra tarpusavio priklausomybės pradžia. Kai mes persimetame keliais žodžiais su pardavėja, mes sueiname į paviršutinišką kontaktą. Toks bendravimas dažniausiai yra trumpas, neįpareigojantis, nulemtas socialinio vaidmens, kurį tuo metu atlieka žmogus, ir jo poveikis bendraujančiam yra ribotas. Daugelis sąveikų ir baigiasi šioje minimalios tarpusvio priklausomybės stadijoje. Jei sąveika tarp dviejų žmonių tęsiasi ir toliau, pereinama į bendrumo stadiją, prasidedančią nuo nedidelės ir pasibaigiančią ryškia tarpusavio priklausomybe. Pastaroji stadija, kai žmonės labai susiję vienas su kitu, žymi artimus santykius. Tai gali būti santykiai su tėvais, geriausiais draugais, vyru ar žmona, bendradarbiais. Visiems artimiems santykiams būdingi trys pagrindiniai bruožai :
• dažna sąveika ir trukmė
• daug įvairios bendros veiklos ir kartu patirtų įvykių
• didelė įtaka vienas kitam.

Artimi žmonės dažnai bendrauja, jų santykiai tęsiasi santykinai ilgą laiką, jie turi daug bendros veiklos ir ka
artu išgyvena daug įvykių, taigi gali kalbėti apie daugelį dalykų. Artimų žmonių poelgiai, vertinimai, jausmai turi mums didelę įtaką. Jei kandžią repliką, išgirstą iš kokio nors įstaigos klerko, greitai pamirštam, tai geriausio draugo kritika gali ilgam išvesti iš pusiausvyros. Artimi santykiai yra teigiamų emocijų, meilės, rūpinimosi, paramos šaltinis. Bet nereikia užmiršti, kad dėl artimiausių žmonių mes galime išgyventi ir stipriausius pykčio, pavydo bei nusivylimo jausmus.

Kokiu būdu mes tampame tokie artimi vienas kitam, atskleidžia kitas santykių raidos modelis.

Socialinio įsiskverbimo modelis. Santykių raida šiame modelyje suprantama kaip palaipsnis savęs atskleidimo procesas, leidžiantis vis giliau ir giliau „ įsiskverbti “ į kito žmogaus asmenybės vidų. Socialinis įsiskverbimas gali vykti dviem kryptimis – į gylį ir į plotį.

Santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų, bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių dalykų apie save. Tai ir yra santykių plėtra į gylį. Jūs galite kalbėti su savo pažįstamais apie tai, koks jūsų šuns vardas, ką mėgstate valgyti, kokios muzikos klausotės ir kur jūs ruošiatės keliauti vasarą. Artimesniems žmonėms atskleidžiate tokią informaciją, kuri nėra labai intymi, bet ir nenorėtumėe, kad visa pasaulis apie tai žinotų, pvz., kiek uždirbate, kokie jūsų karjeros ir gyvenimo planai, vertybės ir poreikiai. Tik nedaugeliui pačių artimiausių žmonių galite atskleisti savo baimes, jausmus tėvų ir savo paties atžvilgiu, skausmingus ar reikšmingus išgyvenimus. Yra mumyse ir tokių dalykų, apie kuriuos mes nepasakojame net ir artimiausiems žmonėms, nes bijom arba. tiesiog nenorim dalytis mums reikšmingais dalykais.

Santykiai taip pat plėtojasi į plotį, t.y. su laiku mes apie žmogų sužinome vis daugiau dalykų, nebūtinai labai asmeniškų. Santykių plėtra į plotį negarantuoja, kad su tuo žmogumi mes tapsime gerais draugais. Galim turėti daug informacijos apie asmenį, bet ji vis tik gerai nepažinti, jei jis nėra mums giliai atsiskleidęs.

Kaip nurodo modelio autoriai, šis procesas labiau panašus į plėtotę spirale, kai mes tai siekiame visiško atvirumo su draugais, tai vengiame jo. Tačiau iš esmės santykių raida priklauso nuo mūsų tarpusavio atskleidimo ypatumų.

Tarpasmeninių konfliktų tipai

Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai ? viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiau, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atvėju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas.

Liepsnuojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti – itin menka. Konfliktodami turime tikslą atstatyti pažeistą savają vertę, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, jog nusileisdami liksime pažeminti, todėl už savigarbą kovojame, dėja, ne visada etiškomis priemonėmis.

Konflikto atomazgą nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Musų mąstymas pasidaro fiksuotas : ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu.

Tyrimai rodo, kad žmonės situaciją ima vertinti kaip konfliktinę, jeigu įžvelgia tris dalykus :
1. tam tikrą tipišką tarpusavio sąveika, elgesį („ kovoja tarpusavy“, „nori pasiekti savo“, „nori įrodyti savo tiesą“, „rašo skundus“ ir t.t.);
2. egzistuojančius prieštaravimus („nori skirtingų dalykų“, „skirtingi interesai“, „skirtingi tikslai“ ir t.t.);
3. tam tikras emocijas („išgyvena“, „kenčia“, „jaučia nervinę įtampą“, „nusiteikęs karingai“ ir t.t.).

Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeniniu konfliktų tipai :
Pagal poreikius :
1. Ištekliu – kai konfliktai kyla dėl materialių gėrybių;
2. Statuso ir vaidmenų – konfliktai kyla nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, dėl socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan., idėju, normų, principu konfliktai.
Pagal gyvenimo sferą :
1. Šeimos,
2. Darbo,
3. Buitiniai,
4. Politiniai ir t.t.
Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį :
1. Konstruktyvūs,
2. Destruktyvūs.
Pagal trukmę :
1. Trumpalaikiai,
2. Ilgalaikiai,
3. Užsitęsę, patekę į akligatvį.

Pagal pavaldumą :
1. Horizantalūs – tarp vienodo statuso individu,
2. Vertikalus – tarp pavaldinio ir vadovo,
3. Diagonalus – tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldus žemesnio statuso asmens.
Pagal emocinę įtampą :
1. Aukštos įtampos,
2. Vidutinės įtampos,
3. Žemos įtampos.
Pagal intensyvumą :
1. Aukšto intensyvumo,
2. Vidutinio intensyvumo,
3. Žemo intensyvumo.
Pagal nukreiptumą :
1. Tiesioginiai – nukreipti į mus,
2. Šalutiniai – tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vistiek žeidžia.
Pagal konflikto sukėlėją :
1. Aktyvūs – patys išprovokuojate konfliktą,
2. Pasyvus – išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą.
Pagal konflikto kontrolę :
1. Kontroliuojami,
2. Nekontroliuojami.

Konflikto struktūra
Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį :
1. Konflikto dalyviai :
• Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkai. Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusi konfliktą – iniciatori.u ( tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus ! ). Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo „ jėga“, išreiškiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektualinėmis galimybėmis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais.
• Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).
• Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu, įtakoja jį. Pvz., kurstytojas, pastumėjęs asmenį į konfliktą. Vėliau jis konflikte gali ir nebedalyvauti. Organizatorius – asmuo, planuojantis konflikto eigą, jo rezultatus ir pan.
2. Konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolis. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.
3. Aplinka. Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro- ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį :
1. Motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Mūsų „ aktyvintojas“ konfliktinėje situacijoje gali būti ir interesai, vertybės, tikslai.
2. Konfliktinis elgesys – konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus ( pvz., jėgų ir laiko ekonomija, „ smugiavimas“ į pažeidžiamiausią oponento vietą ir pan.), strategijas ir taktikas.

Konflikto dinamika

Konflikto eigą nusako dvi pagrindinės sąvokos : konflikto etapai ir konflikto fazės.

Konflikto etapai parodo konflokto raidos ( nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus. Paprastai skiriami penki etapai :
1. Konfliktinės situacijos atsiradimas.
2. Konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas. Kaip išoriškai tai pasireiškia ? Pasikeičia mūsų nuotaika, pradedame riboti kontaktus su potencialiu „ priešininku“, pasidarome negeranoriški savo oponentui.
3. Atviros konfliktinės sąveikos pradžia. Kuris nors iš oponentų, įsisąmoninęs konfliktinę situaciją, imasi aktyvių veiksmų ( įspėjimų, pareiškimų, grasinimų ir pan.). savaime suprantama, konflikto iniciatorius greit sulaukia atsakomųjų veiksmų.
4. Atviro konflikto plėtra. Aktyviai reiškiamos savos pozicijos ir reikalavimai.
5. Konflikto išsprendimas.
Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais. Skiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kartų :
1. pradinė fazė
2. kilimo fazė
3. konflikto pikas
4. kritimo fazė.
Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesnės galimybės jį išspręsti.

Tarpasmeninių konfliktų sprendimas

Strategijos
Paprastai skiriamos penkios konflikto strategijos :
• Rungtyniavimas ( dar vadinama konkurencija, laimėti – pralaimėti). Pirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Tačiau ši strategija retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi pralaimėję mes pradedame priešintis mums primestam sprendimui, sabotuojame jį. Šiandien pralaimėję, rytoj galime nebenorėti bendradarbiauti. Šią strategiją tikslinga taikyti tada, kai turintis valdžią samuo vardan grupės saugumo ar gerovės eliminuoja priešiškai nusiteikusį grupės narį; kai sprendimą reikia priimti greitai ir tam turima pakankamai valdžios; kai jaučiama, kad kito pasirinkimo nėra, o ir prarasti nebėra ką; kai situacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai.
• Prisitaikymas ( dar vadinama nuolaida, nuslopinimas). Priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekdami bet kokia kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, nuneigiame konflikto egzistavimą. Beje, kartais tai būna svarbiau nei savų interesų gynimas. Ši strategija tinkama tuo atvėju, jei konfliktas nėra gilus, rimtas: neretai oponentas įvertina tai, kad. mes neeskelavome konflikto ir palaikėme draugiškus santykius; tokie konfliktai greitai užgęsta patys. Prisitaikymas tinka ir tada, kai konflikto baigtis ypatingai svarbi mūsų oponentui, o mums – nelabai; kai šansai apginti savo interesus yra labai menki. Ši strategija netinkama, jri konfliktas yra rimtas. Nepatariama taikytis prie kito ir tada, jei oponentas visiškai to neįvertina, nori paversti prisitaikymą taisykle, neatsako geranoriškumu.
• Vengimas ( dar vadinama pasitraukimas, neveiklumas). Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savos teisės, su niekuo nesitariama dėl sprendimo. Iš konflikto pasitraukiama emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinama iš patalpos). Tokiu būdu iš savęs atimama galimybė paveikti situacijos eigą. Be to, oponentas gali dar labiau pakelti savo reikalavimus; gali būti ir taip, kad mūsų pasitraukimas sukels atsakomąjį pasitraukimą, ir problema išvis bus nebespriandžiama; tikėtina, kad mums pasitraukus, problema išaugs dar labiau. Niekada nenaudokite vengimo strategijos kaip bausmės oponentui. Ši startegija pateisinama tada, kai konfliktas neliečia tiesioginių mūsų interesų ir mes nenorime tuščiai eikvoti jėgų; kai mūsų nedalyvavimas jame neįtakoja konflikto raidos ir baigties. Vengimo strategija tinkama ir tada, kai kokiu būdu galima atkreipti dėmesį į užsitęsusia krizę; kai esame beviltiškoje padėtyje. Kai imame jaustis neteisūs, taip pat esame linkę pasirinkti vengimą.
• Kompromisas. Tai abipusės nuolaidos. Neretai „ dalijimas pusiau“ laikomas teisingiausiu sprendimu. Iš tikro ši strategija taikytina tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami; kai sprendimą reikia rasti labai greitai; kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neefektyvūs; kai mums svarbiau yra išlaikyti bendravimo galimybę, negu pilnai apginti savo interesus. Tačiau jei kompromiso buvo griebtasi iškart, gerai neišanalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti toli gražu ne pats optimaliausias konflikto sprendimo variantas. Juk viena iš pusių galėjo būti nerealiai „ išpūtusi“ savo reikalavimus, tad nuolaidos jai būtų visai neskausmingos. Kitas netinkamo kompromiso naudojimo pavyzdys – kai „ pusinis“ sprendimas gana greitai ima nebetenkinti abiejų pusių ir jo imama nebesilaikyti.
• Bendradarbiavimas ( dar vadinama laimėti – laimėti ). Tai sėkmingiausia strategija: mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, giname savo interesus, atsižvelgiame į oponento pageidavimus, randame abi puses tenkinantį sprendimą. Ši strategija ypač naudotina tada, kai problemos sprendimas labai svarbus abiem pusėms; kai su oponentu mus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai; kai abi konfliktuojančios pusės sugeba išdėstyti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą nuomonę.

Taigi strategiją „ laimėti – laimėti“ sudaro šeši pagrindiniai žingsniai :
I žingsnis. Kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponentą : „ Aš žinau, kad tu sudirgęs. Aš sudirgęs ne mažiau nei tu. Bet jei mes norim išspręsti problemą, mes turim emocijas „ atidėti į šalį“. Ar tu tam pasirengęs?“ Parodyk žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.
II žingsnis. Pasiūlykite taisykles, kurių turėtų laikytis abi pusės, spręsdamos konfliktą ; atidžiai išklausyti vienas kitą, nepertraukinėti, nepykri ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teginiais, gerbti vienas kitą, stengtis surasti priešingą nuomonę. Būtina atskirti žmones nuo problemos, t.y. atakuoti problemą, o ne oponentą. Būkite „kieti“ problemos atžvilgiu ir „minkšti“ – oponentui. Jei oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinas, jis nėra geranoriškas arba dar neatsikratęs neigiamų emocijų : teks grįžti į I žingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategiją.
III žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas : išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į poziciją; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo inte.resus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, nenuneikite jų. Pažvelkite į situaciją oponento akimis ( bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus; nekritikuokite. Net jei pats būsite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios atakos arba gynimosi pagundą. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negailėdami jam priskirkite gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų reikalavimų. Tačiau ką daryti, jei taip nesielgia jūsų oponentas? Išlikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbingą sprendimą. Į tai dažnai sureagojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis.
IV žingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Tačiau neklauskite tiesmukai : „Kodėl tu nedarei to?“ Geriau : „Kokia priežastis, kad tau pasirodė geriausia pasielgti būtent taip?“ Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentiu, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų : išlaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų požiūrio pagrįstumas, oponentas į situaciją gali pažvelgti jūsų akimis.
V žingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas. Pasiūlykite kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo – tai stabdytų kūrybinį procesą; atskirkite variantų paiešką nuo jų vertinimo. Pabrėžkite, kad dabar svarbiausia – sprendimų gausa, o apie įgyvendinimą kol kas dar nekalbama. Vėliau kartu atrinkite keletą geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu. Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip ir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį : pasakykite, jog pripažįstateir gerbiate jo jausmus ( tai nuramins žmogų). O po to priminkite, kad susirinkote čia būtent dėl gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti.
VI žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas;tai rodys, kad jūs prisimenate jo interesus. Parodykite ir įvertinkite oponento indelį šioje sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit už geranoriškumą.

Bet kurio konflikto metu mes įvertiname savo ir oponento interesus : „ Ką aš laimėsiu.?“, „Ką aš prarasiu.?“, „ Kiek tai svarbu mano priešininkui.?“ Konflikto sprendimo strategija pasirenkama priklausomai nuo orientacijos į savo arba į oponento interesus.Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą
Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. asmuo, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Kaip mes turėtume elgtis, kokių psichologinių rekomendacijų laikytis, užėmus tarpininko poziciją? H. Cornelius ir S.Faire (1991) pataria :
1. Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų sprendimas mums atrodys neprotingas.
2. Neįsitraukime į aptarinėjamus apie „ siaubingą“ konfliktuojančiųjų padėtį, nepulkime palaikyti vienos kurios nors pusės, nes greit įgysime naujų priešų. Paaiškinkime jiems savo vaidmenį : trečiojo asmens paskirtis – ne vertinti, o tik atspindėti situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų.
3. Trečiojo asmens tikslas – skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Paprašykime priešininkų, kad savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomonę : „ Mano požiūriu,.“, „ Aš manau,.“ ir pan.
4. Negatyvius konfliktuojančiųjų teiginius paverskime pozityviais; reagokime į kategoriškus tvirtinimus „ niekada“, „ nei vienas“ ir pan. Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradedaaiškinti, ko jis nenori, pertraukime jį ir paklauskime, o ko jis norėtų.
5. Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas : jas reikšti galima, bet pulti – neleistina. Verbalizuokime emocijas ( išsakykime žodžiais ) : „ Aš matau, kad tai tave labai supikdė ( nuvylė, įžeidė, nuliūdino.). garantuokime vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pusėms.
6. Būkime empatiški. Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėti.
7. Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo : esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas.
8. Nuolat akcentuokime, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas. Orientuokime priešininkus į veiksmą : „ Ką jūs galvojate daryti toliau ?“ Pripažinkime ir priimkime kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių skirtingumus.
9. Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime „gelbėtojų“. Turime rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.

Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai

Psichologijoje be tiesioginių sprendimo būdų ( kai konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios pusės arba padedamos trečiųjų asmenų), skiriami ir netiesioginiai konflikto sprendimo būdai. Pagrindiniai principai :
• Jausmų išliejimo principas : „ užsidegusio“ žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, galbūt po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus : „Gal čia ir per daug.Juk jis turi ir neblogų savybių.“
• Pozicijų pasikeitimo principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studėntų grupėje. Konfliktuojantieji prašomi „persikūnyti“, susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas, nors sunkus.
• Agresijos apnuoginimo principas : patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančiuosius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, paspartuotų ir pan.
• Oponento priverstinio klausymo principas. Konfliktuodami paprastai menkai girdime savo priešininką, daugių daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo triuškinančias replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas samuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą priešininko repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius.
• Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertetų viską nuleisti juokais – dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaidojama.Literatūros sąrašas
1. Bendroji psichologija
2. Psihologija studentui
3. www.google.lt

Leave a Comment