estetikos konspektas

1klausimas Estetikos mokslo objektas Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo tiksliai apibrėžti

1klausimas Estetikos mokslo objektas Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo tiksliai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, būdami atviri pokyčiams, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno reiškinius jie pastebimai keitėsi Estetika suvokiama kaip mokslas kuris grožio požiūriu tiria tikrovę ir visas jos apraiškas. Estetika yra filosofijos šaka kuri nagrinėja estetinių reiškinių savitumą ir aiškina esmę bei reikšmę. Estetika- savarankiškas mokslas, kuris turi savitą objektą, taip pat esstetika yra mokslas tiriantis grožį, meną, grožio ir meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti; grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, o taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos,estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenomo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis; muziką,dailę,architektūrą,cerografiją,literatūrą. Estetikos objektas nuolat kito.Bendrais bruožais estetiką galima apibūdinti kaip filosofijos t

eoriją,kuriai rūpi pažinti ir įvertinti grožio estetinės ir meninės žmogaus veiklos, meno isstorijos ir kritikos raidą.

2klausimas Filosofijos ir estetikos mokslo ir meno santykis.Skirtingose kultūrose yra daugiau to kas sieja nei kas skiria. Estetikos ir meno filosofijos raidoje, nepaisant daugybės apokaliptinių sukrėtimų nenutrūkstamai perimamos idėjos ir tradicijos; šia prasme kultūros istorija yra vientisa ir

r nedaloma. Skirtingos estetikos ir meno filosofijos tradicijos, meno formos padeda geriau ir įvairiapusiai suvokti tų pačių pamatinių harmonijos,grožio, meno idėjų iškilimo,transformacijų ir nuosmukių kaitoje glūdi sava raidos logika. Net dramatiškai persitvarkant kultūros paradigmoms, didžiosios tradicijos lieka gyvybingos ir perduoda idėjas bei kūrybinius impulsus kitoms kartoms. Prancūzų poeto P Valery žodžiais estetika atsirado todėl kad būtų patenkintas didis filosofų smalsumas, jų noras suprasti žmogaus kūrybos ir grožio paslaptį. Estetika yra meno filosofija arba bendroji menų teorija,suprantama turint omenyje,kad jai visada rūpėjo ir vadinamasis natūralusis gamtos ir žmogaus grožis. Hėgelis sako kad nėra grožio savaime,o tik įvairūs menai ir dar įvairesni meno veikalai, tai matyt ir estetika negali būti mokslas. Jos esmė-tik idėjos. Estetika neturi visiems laikams tinkamo grožio kriterijaus arba maato,bet tai nekliudo žmogui filosofuoti apie grožį.

3klausimas Estetinės tikrovės samprata Žmogaus santykis su tikrove yra įvairiapusis. Tai priklauso nuo to kokie tikslai ir uždaviniai iškyla vertintojui, t.y. individui ,žmonių grupei ar visuomenei Žmogus kasdieniniame gyvenime vertina tai su kuo jis susiduria turi reikalų ir vienaip ar kitaip yra su kuo nors susijęsJis nėra abejingas tam,kas jį kasdien supa, ką randa šalia savęs. Estetinis žmogaus santykis su tikrove yra vertybinis. Yra daug tokių atvejų,kai kasdieniniame gyvenime ar bendraujant su meno kūriniais me

es laikome ką nors gražiu,patraukliu,komišku,tragišku,bjauriu. Svarbiausias vertybinio santykio bruožas yra objekto sukeltas įspūdis. Žmogaus sugebėjimas estetiškai vertinti tikrovę bei meno kūrinius nes jie taip pat tikrovės dalis. Nors estetinis santykis su tikrove ir egzistuoja sąryšyje su pažintiniu ir praktiniu santykiu. Vertybinio žmogaussantykio su tikrove supratimas padeda suvokti ir estetinio vertinimo specifiškumą tai kas jį daro kitokį negu pažintinis bei praktinis santykis.

4klausimas Estetinio pergyvenimo ypatumai Estetinio jausmo rūšis suskirstyti ir išsiaiškinti mėgino jau Aristotelis,tačiau visiško sutarimo dėl pagrindimo ir suskirstymo dar ir šiandien nėra Taip atsitinka todėl kad grožio pergyvenimas yra sudėtingas,jame reiškiasi įvairūs psichiniai elementai,kurie nesiduoda aiškiai išnarpliojami ir logiškai aiškiai formuluojami. Įdomus yra CH lolo grožio pergyvenimų suskirstymas į 9 kategorijas pagal 3 žmogaus psichinio gyvenimo pasireiškimo sritis. Tai gražybė,didybė,gracija,kilnybė,tragizmas,dramatizmas,sąmojis,komizmas,humoras. Anot CH LOLO grožio pergyvenimus galima suskirstyti pagal pasiektą harmoniją,pagal siekiamą harmoniją ir pagal paprastąja harmoniją bei pagal psichinio veiklumo sritis.Estetinės kategorijos pirmiausia skirstomos pagal pergyvenimu skirtumus,tačiau svarbūs ir tie objektai su jų ypatybėmis kurie ar kitokį grožio jausmą sužadina. Gražybė-gali sužadinti gamtos ir meno peizažai. Kad juos būtų galima pavadinti idealiai gražiais reikia kad jie sujungtų tipinį grožį su dvasią pakeliančiu turiniu nepaprastai harmoninga,paprasta,lengvai suvokiama forma. Mene atvaizduotos grožybės dar vadinamos dailenybėmis Grožybė ar dailenybė sutelkia visas su pažinimu susijusias psichines ga

alias-jusles,vaizduotę,jausmą,intelektą-į harmoningą pusiausvyros aktą. Kita kategorija didybės-vardu norime išreikšti tą estetinę emociją kuri sukyla žiūrovui stebint daiktus,kurie savo dydžiu,savo imponuojančiu ansambliu atrodo pralenkia žmogaus jėgas

5klausimas Meno morfologijos principai. Meno specifiką I>Kantas nusakė taip;menas-tai laisvė,laisvu pasirinkimu grindžiamas tikslingas kūrimas.Tuo jis skiriasi nuonuo žinojimu paremtu mokslo,nuo uždarbio siekiančioamato. Lygindamas gamtos grožį ir meno sukurtą grožį, Kantas konstatuojameno santykinį savarankiškumą.Grožis tai estetinių idėjų išraiška. Kantas savo meno filosofijos turinį problemas, struktūrą dedukcijos būdu išveda iš ankstesnių teorinių konstrukcijų Šia prasme Kanto meninės veiklos teoriją galime laikyti klasikiniu pvz. Kaip meno filosofija konstruojama remiantis bendraisiais filosofinės sistemos teoriniais principais. Kanto meno fil. Užsibaigia morfologine meno rūšių klasifikacija. Ji grindžiama įvairiomis išraiškos formomis;žodžiu,gestu,tonu.Pagal tai nustatomos 3 pagrindinės meno rūšių grupės. 1žodinis 2 vaizduojamasis arba plastinis. 3 subtilaus žaismo menas.

6 klausimas Meno kūrinio suvokimo struktūra Meno kūrinys yra centrinis narys tos grandinės ,kurią sudaro menininkas,jo kūrinys ir klausytojas. Iš vienos pusės jame įgyvendintas menininko sumanymas,o iš antros jis teikia stebėtojui estetinius įspūdžius. Štai kodėl gvildenant patį meno kūrinį galima daugmažišaiškinti ir pagimdžiusį procesą t.y. menininko kūrybinę intenciją ir tą įspūdį kurį jis turi sukelti klausytojui. Jei išeities tašku pasirenkame patį menininką yra gvildenamas kūrybinis procesas iš kurio kyla meno kūrinys. Jei išeities tašku imsime meno kūrinį suvokiantį žiūrovą yra iškeliami tu

uos jo pergyvenimo ypatumus kurie priklauso nuo estetinių kūrinio vertybių suvokimo. Analizės objektu gali būti pasirinktas kūrinys meno.Tada jį imame kaip objektyvų dalyką kuriame galima daugmaž išaiškinti ir pagimdžiusį jį kūrybinį procesą ir tą įspūdį kurį jis turi sukelti žiūrovui. Estetinio suvokimo būdingiausias požymis-aktyvus vaidmuo priklauso ne subjektui o objektui.;estetinis įspūdis ,grožis mus traukia,sužavi, ir priverčia visiškai jam atsidėti,kad į jį gerai įsižiūrėtume.V Sezemano teigimu, estetinio suvokimo t. y. Suvokimo kylančio iš estetinėssamonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Analizuodami meno kūrinį randame kad jis sudarytas iš daugelio momentų arba faktorių,kad jis rodosi kaip tam tikra įvairybių vienybė. Ta vienybė yra jutiminio pobūdžio; objektas veikia mūsų pojūčių organus 9regėjimas,lytėjimas,girdėjimas0 kaip tam tikra išbaigta visuma. Tas sąmonės aktas, kuris suvokia objektą tuo pačiu metu jį vertina,pripažįsta estetinę jo vertę.

7klausimas Estetinės minties raidos etapai Artimiausių A.Baumgarteno sekėjų veikaluose skleidžiasi estetikos ir meno fil. Raidai svarbios perspektyvos; pirmiausia estetikos moksle ryškėja sąlygiškai savarankiška meno fil. Problema(Kantas0 ir tuo pat metu estetika palaipsniui transformuojasi į meno fil. Kita vertus grožio kategorijos sureikšminimas vokiečių klasikiniame idealizme įtvirtino požiūrį į estetiką kaip į grožio filosofiją, o meno ir bendrosios meno teorijos suabsoliutinimas paskatino iš estetinės problematikos išskirti meno fil. Tolesnė estetikos ir meno fil. Idėjų plėtotė vis labiau sustiprino jų problematikos atskirumą. Metadologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja 3 šių mokslų raidos tarpsnyje. Į estetikos ir meno fil. Idėjų sklaidos istoriją galima žvelgti kaip į šių mokslų tyrinėjimo objektų konkretėjimo raidą. Senovės rytų tautų estetinės minties specifiką nulėmė daugelis faktorių-socialinė organizacija,gyvenimo būdas, gamtinė aplinka,religija, meno krypčių ir žanrų plėtotė,rašto grafika, estetiškumas senosiose civilizacijose aprėpė visatos sandaros, gamtos, dievų pasaulio, religinio ritualo, žmogaus gyvenimo,kūrybinės veiklos, erotinės meilės, fizinio,dvasinio,dorovinio tobulėjimo sritis. Esama daug bendrų bruožų tarp senovės rytų tautų civilizacijų, tačiau esama ir skirtumų. Egiptiečių estetikoje svarbus vaidmuo tenka aukso pjūvio proporcijomis paremtai matematinei bei organinei estetiškumo bei harmoningo grožio sampratai.Mesopotamijos tautoms būdingas juslinis,o ne intelektualinis estetinių pažiūrų pobūdis, kuriame vyrauja su vaisingumu,galinga erotine bei gyvybine energija susijusi estetiškumo samprata, tik hebrajams būdingas dinamiškas tikrovės laike, o ne konkrečioje vietovėje suvokimas,indų estetikos minties traktavimas remiantis ne kosmogoniniais ar gamtos reiškinių apmąstymais, o aktualiomis žmogaus būties ir gyvenimo problemomis bei kinų estetikų darbams būdingu vaizdiniu kultūros suvokimu verčiančiu sutelkti mintis į tylos ženklą, bei tylos,pauzės, tuštumos tobulumo išaukštinimą. Senovės rytų civilizacijų estetinė mintis pasižymi didesniu domėjimusi žmogausir aplinkos vienove, asmens vidiniu pasuliu, dvasiniais išgyvenimais,priešingai Vakarų pasauliui, kuriam labiau rūpėjo realaus pasaulio pažinimas, empiriniai faktai ir jų analizė.

8klausimas Mitologinė estetikos mokslo kilmėSenovės rytų šalių civilizacijų kūrėjų estetinės pažiūros radosi sąveikaudamos su mitologija,kosmologija, religija, ritualine kultūra.Mitas-nepirmoji sąmonės sąveikos forma, bet ji tam tikras visuminis pasaulio suvokimas, kuriame ryškios pasaulinio apmąstymo užuomazgos. Mitai aiškina dievų ar Dievo sukurtą pasaulį, mitą palaikantys ritualai suteikia mitui estetinę formą-pasaulio kūrėjai dievai juose iškyla kaip manininkai, kuriantys harmoningo ir estetiško pasaulio įvairovę. Kitas mitologijos aspektas susijęs su senųjų civilizacijų požiūriu, teigiančiu, kad harmoningą visatos struktūrą kartoja žmogaus kūno, gyvūnijos, gamtos reiškinių bei objektų sandara ir grožis. Senovės rytų šalių sakraliniuose ir kituose poetiniuose tekstuose ryškiausias bruožas yra suvokimo ir vaizdinio mąstymo vienovė bei muzikos veiksmo ryšys. Senovės Egipte estetinės pažiūros glaudžiai susijęs su mitologija, religiniais ritualais, faraonų ir mirusiųjų kultu.

9klausimas Antikinė estetika Tarp senųjų kultinių tradicijų antikinė yra palyginti jauna,nes seniausi jos epiniai paminklai-Homeroir Heziodo kūriniai datuojami tik 8-7 a.pr.Kr. keletą šimtmečių jauna graikų kultūra plėtojosi stipriai veikiamo senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų sukurtų vertybių.Egiptas,Babilonas,Finikija,Persija-graikams gerai pažįstami kraštai,netgi graikų mitologija ir literatūra orientuojasi į Rytus.Graikijoje pasklinda Rytų šalių mitai,orfizmo religija, Dioniso kultas, daugybė mokslo ir meno laimėjimų. Iš finikiniečių graikai perima raštą, navigacijos subtilybes,iš Egipto ir Babilono-matematikos, astronomijos,medicinos,architektūros ir kt. Mokslo ir meno sričių. V. Asmusas rašo;-Antikinė estetika gimė ne abstrakčių mąstytojų kabinetuose,o palestrose ir gimnazijose, portikuose, architektūros ir skulptūros apsuptyje, greta antikinių šventyklų ir visuomeninių pastatų. Jos prielaidos-ne tiek mąstymo konstrukcijų aksiomos,kiek konkrečios antikinio meno kokybės, išryškėjusios plastikos ir teatro kūriniuose, lenvai prieinamuose ir visuotinai svarstomose. Antikinė estetinė mintis rutuliojasi labai greitai, ypač pakilimo laikotarpiu. Graikų estetinės minties užuomazgos atsirado archajinės epochos pabaigoje.12a.pr.Kr.-5A. Pr.Kr.Ši epocha skyla į 2 skirtingus laikotarpius.1 Ankstyvąjį 12-7 a.pr. Kr. Kai visuomenėje vyrauja pirmykščiai gimininiai santykiai 2 Vėlyvajį 7-5a.pr.Kr. kai senovės Graikijoje pradeda formuotis klasikinė visuomenė. Vėlyvuoju archajinės epochos laikotarpiu spontaniškai formuojasi graikų estetinės užuomazgos, o pirmosios estetinės teorijos atsiranda5a.pr.kr. antikinė estetikos istorija skirstome į 3 pakopas archajinę,klasikinę,helenistinę. Svarbiausia ir reikšmingiausia yra klasikinė,kuri dar skirstoma į ankstyvosios klasikos, viduriniosios klasikos, aukštosios klasikos, vėlyvosios. Klasikiniame laikotarpyje pagrindinės estetinės problemos buvo tiriamos bendrų dalykų rėmuose, estetinės problemos neatsiejamos nuo bendrų filosofijos problemų. Taigi iš pradžių filosofai keldami grožio problemą kreipė dėmesį ne tiek į savitą grožio prigimtį kiek į jo reikšmę vienai ar kitai gyvenimo sričiai, ir tapatino jį su kitomis vertybėmis. Sofistai suvedė grožį į naudingumą, tikslingumą arba malonumą, laikė realybiniu dalyku. Platonas nugali sofistų realytivumą, išvesdamas daiktų grožį iš grožio idėjos,kuri savo turiniu sutampa su gėrio idėja ir tuo pačiu su tikrąja būtimi. Ja pagrista ir fizinio ir dvasinio pasaulio harmonija. Platonas sukūrė tąracionalistinę estetiką,kuri grožio pradą laiko grynojo mąstymo objektu. Aristotelis taip pat kaip ir Platonas estetinį gėrėjimąsi supranta racionališkai. Jis labiau domisi specialiaisiais estetikos klausimais ir bendruosius principus pakeičia tik tarp kitko.

10klausimasKlasicizmo estetika

Pagrindiniai renesanso estetikos ypatumai; rėmimasis klasikine antika,atgimimas, pakitusios estetinės vertybės,žiūrovo nuomonė teologinių bei moralinių nuostatų perteikimas,kalbėjimas perkeltine prasme, tikroviškumas, santykis tarp natūraliai gamtoje egzistuojančio objekto ir jo atspindžio paveiksle, natūralumas,žinių gausumas, žmogus-kaip visų daiktų matas, herojiškumas, religinė tematika, žmogiškieji idealai. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų- jie tikėjo žmogaus genijumi,jo proto galia išskirtinumu, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo kultūros reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra žmogų laikanti didžiausia vertybe vadiname humanizmu. Renesanso laokais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvėsten, už horizonto ir ši trauka lemia geografines keliones, ir atradimus. Klasicizmas- architektūros ir taikomosios dailės kryptis pagrįsta estetiniais principais aiškumu, harmonija,simetrija, nuoseklumu,saiku. Europoje vyravo 17-19a. Klasicizmo pagrindas yra racionalizmas kylantis iš Dekarto filosofijos. Klasicizmo estetika didelę reikšmę teikia visuomenei- auklėjamajai meno funkcijai. Klasicizmas daug perėmė iš Antikos meno.

11klausimasRealizmo estetika Realizmas įgauna apibrėžtą meninę sistemą turinčią teorinį pagrindą žvilgsnis į realybę ir visas jos apraiškas, remiantis tiksliu mokslu topo pagrindiniu šio stiliaus reikalavimu. Realistų kalba tapo aiški, tiksl. Realizmas ryškiausiai pasireiškė tapyboje. Realizmas pirmiausia pasirodė peizažinėje tapyboje. Ji atsirado išblėsus romantizmo idėjoms. Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į daiktišką tikrovę. Dailininkai panašumo siekė natūros studijomis ir jau vystėsi portreto žanras. Nors dailininkai dar nemokėjo sukurti erdvės tačiau tikroviškumo iliuziją stengėsi sudaryti kruopščiai vaizduodami kiekvieną detalę tai harmonijos ir pusiausvyros laikotarpis visose meno srityse.Meninikai troško tobulos simetrijos, taisyklingumo.

filosofijos klasikinės 12klausimas Vokiečių estetika. Filosofijos tolesnei raidai svarbios Kanto idėjos Jis nubrėžė aiškias ribas tarp gnoseologijos, etikos, estetikos,įrodė, kad sąlygiškai uždaros estetinės probleminės sritys yra svarbios sudėtinės filosofinio mokymo dalys. Taip pat nustatė tolesnes estetikos ir meno fil. Vystymosi tendencijas metodiškai sujungęs skirtingas šių mokslinio pažinimo sferų grandis į vientisas sistemas ir kiekvienai jai sudaręs struktūrą,turinį, uždavinius ir specifines problemas. Įveikė vienpusišką racionalizmą ir empirizmą. Susiejo estetinio sprendimo savitumą su subjekto kūrybiniu aktyvumu ir jo jausmais. Atskleidė meninės veiklos prigimtį ir apibudino meną kaip specifinę žmogaus veiklos formą, gebančią išreikšti idėjas. Suformulavo meno, kaip žaidimo teorijos pradmenis. Išrutuliojo estetinio harmonijos tarp gamtos ir laisvės pasulių ugdymo teorijos idėją. Suformavo būsimojo formalizmo užuomazgas. Visapusiškai pabrėžė žmogaus kūrybinį aktyvumą bei sugebėjimą vertinti meninę kultūrą.Sukūrė sistemingo estetinės ir meno filosofijos problematikos tyrimo principus,kurie itin išryškėjo F.Shellingo, Hėgelio, Shopenhaulio veikaluose. 3 svarbiausios hėgeliškos meno fil. Dalys 1 Grožio idėja mene arba idealas 2 Visuotinių istorinių meno raidos formų dialektika.3 Atskirų meno rūšių dialektika. Meno savitumą jo ir kitų visuomenės formų skirtumą Hėgelis atskleidžia pasitelkęs idealo sąvoką.idealas- tai viena svarbiausiu hėgeliškos meno filosofijos sąvoku.pagal idėjas ir jos jutimines išraiškas santykį. Hėgelis išskiria 3 visuotines meno raidos pakopas: simuliacinė, klasikinė,romantinė.priklausoma nuo konkrečios grožio idėjos įprasminimo formos Eigelis išskyrė to pagr. Meno rūšis: architektūra, skulptūra, tapyba, poezija. Poezija Hėgelis laikė aukšciausia meno rūšimi. Galima teigti, kad Nyčė įėjo į dvasios istoriją kaip savitas genijus; jo kūrybai būdingas didelis ryžtas siekti permainų Nyčė manė esąs savo tautos pranašu,kaip kadaise buvo Sokratas su Euripidu bandė sužlugdyti tragediją,taip dabar Nyčė su R Vagnerio muzika bando atgaivinti dionisiškuosius pradus ir padėti suklestėti tikrai kultūrai vokiečių tautoje

Leave a Comment