edukologijos konspektai

PEDAGOGIKA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS. PAGRINDINĖS PEDAGOGIKOS SĄVOKOS.
UGDYMO SAMPRATA, APIBRĖŽTIS IR FUNKCIJOS. PEDAGOGIKOS RYŠYS SU KITAIS MOKSLAIS.

Pradedant pedagogikos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais.
Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos – vaikas ir aigen – vesti. Graikų kalboje paidagogike – ugdymo menas. Ugdymas pradėtas tyrinėti tik XVIII a.
Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti – mokslu apie jaunosios kartos ugdymą. Klestint mokslui, pastebėta, kad žmogų reikia ugdyti visą gyvenimą, todėl pedagogiką imta vadinti mokslu appie žmogaus ugdymą. Šiandien labai paplitęs žmogaus ugdymo terminas- edukologija.
Žodis edukologija sudarytas iš lotynų kalbos žodžio “educare” – išvesti į kitą vietą, aukštyn; “educatio” – auklėjimas, ugdymas ir graikų kalbos žodžio “logos” – mokslas, mintis, žodis.
XX a. suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį. 1965m. liepos mėn. Vyriausioje UNESCO būstinėje susirinkę ekspertai priėjo išvadą, kad šiuolaikinė mokslo, technikos ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą darbingą gyvenimą ( pranc. – “permanent”; angl. – “lifelong education”). Taigi pedagogikos terminas tapo nebetinkamas permanentiniam žmogaus ugdymui vadinti. Permanentinis ugdymas tapo fiilosofinė kategorija, nusakanti būtinumą nepaliaujamai ugdyti žmogų per visą gyvenimą. Edukologijos objektu laikomas visų amžiaus tarpsnių žmogus. Edukologijos mokslo dalykas – ugdymas. Taigi edukologija yra žmogaus ugdymo mokslas.

Pedagogija – ugdymo praktika. T.y. pats ugdomasis darbas, kuriuo naujosios kartos yra ruošiamos gyvenimo reikalams. Ga

ali būti gerų mokytojų ir neturinčių teorinio išsilavinimo pedagogikos srityje, kai tuo pačiu laiku moksliškai pasiruošę pedagogai praktikoje pasirodo kartais menkais mokytojais. Pedagogika ir Pedagogija – abi turi turėti tarpusavio ryšį.
Edukologijos paskirtis:

EDUKOLOGIJOS MOKSLŲ SISTEMA

E

D

U

K

O

L

O

G

I

J

A PEDAGOGIKA Teorinė
Šeimos(familistika)
Ikimokyklinė
Mokyklinė
Istorinė
Lyginamoji
Ugdymo technologijos(metodikos)
Specialiosios pedagogikos

SOCIALINĖ EDUKOLOGIJA Jaunimo
Suaugusiųjų
Bendruomenės
Vietovės aplinkos

KULTŪROS EDUKOLOGIJA Žiniasklaida
Bibliotekinė
Etnologinė
Religinė
Meno institucijų

SUBKULTŪROS(šalia) EDUKOLOGIJA Delikventinė( teisių pažeidėjai)
Penitenciarinė(atgailos, pataisos)

ŠVIETIMO EDUKOLOGIJA Mokyklos vadyba(mokyklotyra)
Kitų ugdymo institucijų ir apskritai švietimo vadyba

SĄVOKOS IR JŲ VARTOJIMAS
Žmogus per visą savo gyvenimą keičiasi: auga, bręsta, sensta – kinta jo fizinė sandara, psichika – požiūris į pasaulį, savęs suvokimas, socialinis – visuomeniškas. Taigi kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai, vykstantys žmoguje vadiname vystymusi. Žmogaus vystymasis prasideda gemalinėje ląstelėje, o gimus tęsiasi visą gyvenimą. Vystymasis yra dėsningas, negrįžtamas ir kryptingas kitimo procesas
Kas yra ugdymas? Kokia jo esmė?
Vieni autoriai teigia, kad ugdymas yra “įtakos į žmogų procesas”, ” vyresniosios kartos veikimas į augančiąją”. “Vienų žmonių į kitus veeikimą, pasireiškiantį jų bendradarbiavimą” (A.Gučas) ir kt.
Ugdymas – atsižvelgiant į žodžio reikšmę, turėtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas – trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas.
Ugdymas kaip sąveika
Ryškiai matyti J.Vabalo- Gudaičio pedagoginiuose darbuose. Jis akcentuoja, kad “pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką”. Sąveiką jis laiko visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu – turinčiu tikslą. Gamtoje viskas sąveikauja. Sąveikos problemos plačiai nagrinėjamos pedagogų darbuose, ji laikoma svarbiu pedagoginio proceso efektyvinimo veiksniu.
Sąveikos dėka ugdytiniai išmoksta:
• orientuotis pasaulyje;
• bendrauti;
• dirbti. <


Ugdymas kaip bendravimas
Žmogaus socialinė būtis pasireiškia veikla (pažintine, praktine) ir bendravimu. Žodinis ir nežodinis bendravimas (žmonių komunikacija) vyksta keičiantis informacija, patirtimi.
Bendravimas neįmanomas be psichologinės sąveikos, nes vadovaujantis pedagogo vaidmuo dažnai reikalauja vienkrypčio veikimo. Tiesioginis bendravimas prasideda kontakto ir santykių užmezgimu, susitikus ugdymo dalyviams.
Ugdymas kaip veikla
Nuo seno ugdymas suprantamas kaip konkretus visų ugdytojų (tėvų , mokytojų ,auklėtojų) darbas, turintis tiklsą, atitinkamas priemones ir jų taikymo būdus. Šiuo metu daugelis autorius pabrėžia, kad ugdymas – bendra mokytojų ir mokinių veikla. Taigi ugdymas – dvipusis procesas: ugdytojų ir ugdytinių lygiagretė, nors ir skirtinga, veikla.
Ugdymas kaip valdymas
Šiuolaikinių pedagogų akys vis labiau krypsta į kibernetiką – įvairių sistemų valdymo procesų mokslą, į jos pritaikymą ugdymo praktikai, programuotam ir kompiuteriniam mokymui. Ugdytojo ir ugdytinio bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur ugdytojas – valdančioji, ugdytinis – valdomoji sistema. Ugdytojas ir ugdytinis perima vienas kito veiklos signalus ir juos įvertina ar koreguoja.
Valdymas – pedagoginio vadovavimo šerdis. Vadovavimui reikia turinio – vertybinio signalo, siunčiančio į valdomąją sistemą. Visuomenei ir asmeniui prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka visuomenės ir asmens poreikius, interesus ,idealus. Todėl ugdymo turinį sudaro geriausia, pažangiausia žmonijos patirtis – kultūros vertybės. Vadovavimas žmonijos patirties įsisavinimui yra pagrindinė ugdymo funkcija.

Pereinant prie kitų sąvokų aiškinimo reikėtų jas suskirstyti į dvi grupes; sąvokos, kurios būdingos ugdytinio veikloje – saviugda, sa
avišvieta ir saviaukla, o ugdytojo veikloje – auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas. Šios visos sąvokos yra vadinamos – ugdymo funkcijomis.
SAVIUGDA – aprėpia dvi – savišvietos ir saviauklos sąvokas.
SAVIŠVIETA -savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių mokėjimų ir įgūdžių. Šiabdien, gyvenant sparčiai besivystančiame ir nuolat kintančiame informacijos laikotarpyje, savišvietos vaidmuo studijuojančio ir suaugusio žmogaus gyvenime yra labai didelis.
SAVIAUKLA – tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.
UGDYMO FUNKCIJOS, kurios reikalingos ugdytinio veikloje
saviugda (saviaukla, savišvieta)

SAVIUGDOS METODAI
SAVIŽINOS M.

SAVĘS VEIKDINIMO M.

SAVIREGULIAVIMO M.

1.savistaba;
2.savianalizė;
3. savęs lyginimas su kitais;
4. vidinis budrumas;
5. savikontrolė;
6. sąmoninga ir nesąmoninga informacijos analizė.

1. įsipareigojimas;
2. įsakymas sau;
3. sistemingo pratinimosi;
4. nuovokos kitų būsenai suprasti;
5. prisivertimas, savęs įtikinimas;
6. autotreniruotė;
7. saviataskaita;
8. savikritika;
9. savidrausminimas;
10. saviįtaiga;
11. relaksacija;
12. savibauda.
1. savikontrolės;
2. savęs vertinimo.

PAGEIDAUTINOS SAVIUGDOS SĄLYGOS
1. Stiprūs saviugdos stimulai;
2. Giliai save pažinti, visapusiškai išnagrinėti savo savybes, trūkumus;
3. Išsiaiškinti neigiamus poveikius;
4. Būti valingu, ryžtingu, pasitikėti savimi;
5. Žinoti pagrindinius saviugdos metodus (savižinos, savęs veikdinimo, savireguliacijos);
6. Žvilgtelėti į save iš šalies:
a) realusis “aš”;
b) dinamiškasis “aš”;
c) “aš” – grupės draugų tarpe;
d) fantastiškasis “aš”;
e) “aš” trukdo ar padeda man tapti geresniam nei esu;
f) pervertinate ar neįvertinate savo galimybių;
g) ar esate aplinkybių vergas?
h) Kokios autonomijos jūs siekiate (elgesio, emocinės, moralinės)?

Ugdymo sąvokos ugdytojo veikloje:
AUGINIMAS- šeimos, vaikų darželio, mokyklos veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo funkcijos: slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimas, pamokymai. Auginimas nenutrūksta žmogui subrendus.
ŠVIETIMAS – (bendras, profesinis, religinis,kultūrinis, politinis, ekologinis ir kt.)žmogaus socialinės patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. Istoriškai susiklostė dvi švietimo fo

ormos: mokyklinis ir visuomeninis.
Mokyklinis – mokymo ir auklėjimo įstaigų sistemos veikla, teikianti augančiai kartai išsimokslinimą ir išsilavinimą.
Visuomeninį švietimą plėtoja ir vykdo kultūros įstaigos, masinės komunikacijos priemonės(radijas, televizija, spauda, internetas), bažnyčia, menas. Visuomenė šviečiama įvairiais būdais- per pamokas, užklasinę veiklą, paskaitas, renginius, parodas, pamokslus. Bet efektyviausias būdas – mokymas.
MOKYMAS- sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika.
Organizuotumu, kryptingumu, planingumu bei sistemingumu mokymas ir skiriasi nuo įvairių kitų švietimo formų.
MOKSLINIMAS – švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas – išmokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgudimas.
LAVINIMAS -žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. Fiziškai lavindami, siekiame, kad žmogus išaugtų sveikas, tvirtas, gražus. Skatindami žmogaus psichinį vystymąsi laviname jo protą, gebėjimus, jausmus, valią, charakterį.
AUKLĖJIMAS – skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Auklėdami laviname protą, jausmus, valią, charakterį. Auklėjimą papildo saviaukla.
FORMAVIMAS – ugdymo siekis suteikti asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę. Formavimo sąvoka įprasmina auginimo, švietimo, mokymo, mokslinimo, lavinimo bei auklėjimo procesą ir tikslus, kuriuos sau kelia ugdytojas.

UGDYMO SĄVOKOS , FUNKCIJOS IR JŲ SRITYS
Ugdymo sąvokos Sąvokų funkcijos Funkcijų sritys
ŠVIETIMAS • Ugdymo organizavimas;
• Informacija; – institucijos;
– turinys, metodai ir formos;
– mokslinė;
– techninė;
– ideologinė;
– etinė – estetinė;
MOKYMAS • Mokslinės žinios ir pažiūros;
• Mokėjimai ir įgūdžiai; – episteminės;
– technologinės;
– vertinamosios;
– intelektiniai;
– praktiniai;
LAVINIMAS • Psichinės jėgos;
• Fizinės jėgos;
• Praktinės jėgos; – pažintinės;
– emocinės -valios;
– gebėjimai;
– sveikata
– kūno kultūra;
– operacinės;
– organizacinės;
AUKLĖJIMAS • Asmenybės kryptingumas;
• Asmenybės charakteris; – interesai;
– vertybinės orientacijos;
– santykiai su aplinka;
– santykiai su veikla;
– santykiai su savimi;
FORMAVIMAS • Veiklos savybės;
• Santykių savybės – reprodukcinės;
– produkcinės;
– idėjinės- politinės;
– dorovinės;
– ekonominės;
– ekologinės.

• Teorinė pedagogika – nagrinėja ugdymo dėsningumus, sprendžia pedagogikos metodologijos problemas(didaktika, hodegetika);
• Šeimos pedagogika – tirianti ugdymą šeimoje;
• Ikimokyklinė – tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą;
• Mokyklinė – sprendžia mokyklinio ugdymo problemas (dvi kryptys: bendrojo ir profesinio lavinimo pedagogikos);
• Istorinė – pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istorinę raidą;
• Lyginamoji – lygindama tiria įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką;
• Ugdymo technologijos – tyrinėja specifines mokymo dalykų metodikų problemas;
• Specialiosios pedagogikos – tai kurčiųjų(surdopedagogika), aklųjų(tiflopedagogika), protiškai atsilikusiųjų(oligofrenopedagogika), kalbos sutrikimų(logopedija). Rengia specialias programas.
Kitos edukologijos mokslo šakos ir jų atšakos tebesiformuoja; Lietuvoje jau yra padėti socialinės ir kultūros edukologijos pagrindai.
RYŠYS SU KITAIS MOKSLAIS
Edukologija – žmogaus ugdymo mokslas. Todėl žmogų tyrinėja įvairūs mokslai. Kokie gi mokslai artimiausi?
Glaudūs ryšiai sieja su filosofija( gr. phileo- myliu ir sophia – išmintis) iš kurio ji ir kilusi. Vienoks ar kitoks filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą. Skirtingos pedagogikos kryptys (humanistinė, pragmatinė, neotomistinė, egzistencialistinė) pagrįstos skirtingomis filosofijomis. Tai atitinkamos pedagogikos krypties metodologiniu pagrindu.
Edukologija susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine pasaulio samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje( gr. politike – valstybės valdymo menas). Valdžios palaikoma ugdymo kryptis vadovaujasi tos valdžios politinėmis nuostatomis (konstitucija, švietimo koncepcija).
Norint ugdyti būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją.
Glaudžiai susijusi su psichologija (gr. psyche -siela, logos -mokslas)- mokymo apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.
Svarbus edukologijos ryšys su logika (mokslu apie taisyklingą žmogaus mąstymą): siekdami lavinti žmogaus protą, turime suprasti mąstymo dėsningumus.
Edukologija naudojasi sociologijos( mokslas apie visuomeninių sistemų vystymosi ir funkcionavimo dėsningumus) ir socalinės psichologijos (mokslas apie žmonių grupių ir individų elgsenos grupėse faktus bei dėsnius) duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomą žmogų kaip visuomenės narį.
Bandoma naudotis kibernetika (gr. kybernetike -valdymo menas, techniniai pasiekimai).
Atsiranda pedagogikos ryšiai su antropologija(gr. antropos -žmogus, logos -mokslas), informatika bei vadybos mokslu.

Literatūra
1. Jakavičius V. Mokyklos pedagogika.K.: Šviesa, 1996, psl.5 -17.
2. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. K.: Technologija”, 1993, psl.8 -14.
3. Jovaiša L. Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai. K.: Šviesa, 1987, psl.7- 15.
4. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. K., 1998, psl.8 -12 ir 138- 141.
5. Šalkauskis St. Rinktiniai raštai/ Pedagoginės studijos I knyga, V.: Leidybos centras, 1992, psl.2 – 8.

UGDYMO MOKSLO KILMĖ IR RAIDA
Pirmosios pedagogikos teorijos(VI – IV a.p.m.e.)
Pirmosios ugdymo užuomazgos siejamos su religija (Pitagoras), su visuomenės gyvenimo tobulinimu (Sokratas, Platonas, Aristotelis);
Viduramžiai
Ugdymas pagrįstas Šventuoju Raštu. XIII a. šv. Tomas Akvinietis
sukuria vieningą teologinę sistemą dvasininkams rengti.
Renesansas
C.Vives (1492-1540). Parašytame veikale ” De disciplinis’
– ugdymo tikslas keliamas – tobulinti žmogų;
– mokymo tikslas – skatinti jaunimą būti išmintingesniais ir geresniais;
– auklėjimo tikslas – pamaldumas.
XVII a. ugdymo mokslo sistema

Jano Amonso Komenskio (1592-1670) parengta knyga – “Didžioji didaktika”(1632)
– Renė Dekartas (1596-1695) didelį dėmesį kreipė pažinimui;
– anglų švietėjas Džonas Lokas (1632-1704), kuris paneigė vaiko įgimtumą. Jis teigė, kad vaikas gimsta “švari lenta”(tabula rasa) ir viską pasiima aplinkoje per pojūčius.
XVIII a. ugdymo plėtotė
Šiame laikotarpyje išryškėjo trys reikšmingos asmenybės: Ž.Ž. Ruso,I. Kantas, J.Pestalocis.
Ž.Ž. Ruso sukūrė natūraliąją laisvojo auklėjimo teoriją. ” Emilis, arba “Apie auklėjimą”(1764) nusako svarbiausius veiksnius:
• gamta;
• žmonių aplinka ir santykių su jais situacijos;
• daiktai.
– Imanuelio Kanto veikla;
XIX a. ugdymas
J.F. Herbartas. Jis pedagoginę sistemą grindžia ontologija (būties teorija), etika ir bendražmogiškomis vertybėmis.
mokymo proceso suskirstymas į etapus:
1) aiškumo;
2) asociacijos;
3) sistemos;
4) metodo (naujų žinių pritaikymo);
Auklėjimo teorijoje jis vadovaujasi I. Kanto pažiūromis: drausminimas, dorovinių sąvokų mokymas, religingumo ugdymas.
Kitas taip pat reikšmingas pedagogikos mokslui švietėjas A. Dystervėgas, kuris susistemino J.H.Pestalocio pedagoginį palikimą.
XIX a. pagyvėjo lietuvių pedagoginė mintis: periodinėje spaudoje, atskiruose leidiniuose gvildenamos I.Kanto, J.H.Pestalocio, J.F.Herbarto, A.Dystervėgo, K.Ušinskio, L.Tolstojaus pedagoginės idėjos. Šis amžius pedagoginio mokslo raisai svarbus dar tuo, kad pradeda formuotis nauja problema – suaugusiųjų ugdymas, nes auganti civilizacija pareikalavo raštingų ir kvalifikuotų darbuotojų. Ši mokslo šaka pavadinama andragogika. Pedagogikos mokslininkai andragogiką įtraukė į jaunuomenės ugdymo sistemą – pedagogiką, o pastaroji iš vaikų ugdymo mokslo peraugo į visų žmonių ugdymo mokslą – edukologiją.

Naudota literatūra
1. Jovaiša L. Edukologijos įvadas.Kaunas “Technologija” 1993, psl. 16-24.

X X A. FILOSOFINĖ PEDAGOGIKA

NEOTOMISTINĖ P.
Ugdymo tikslas:
• aktyvus katalikas;
Žymesni atstovai:
• T.Akvinietis, S.Šalkauskis

NEOPOZITYVISTINĖ P.
Ugdymo tikslas:
• besiremiantis klasikiniu pozityvizmu;
• priimantis tiktai tiesą, kurią skelbia tikslieji mokslai;
• remiasi tik empiriniu tikrovės pagrindu.
• inovacijų taikymas.
Žymesni atstovai:
J.Vabalas -Gudaitis

PRAGMATINĖ P.
Ugdymo tikslas:
• praktinė naudos filosofija grindžiamas ugdymo mokslas;
• teisinga yra tai, kas naudinga.
Žymesni atstovai:
JAV pedagogas D.Dewey.

SOCIALINĖ P.
• dėmesio centras – socialiai aktyvus asmuo;

KULTŪROS PEDAGOGIKA
• objektyvių vertybių kūryba ir jų perėmimas;
• tobulinti visuomenės gyvenimą;
• plėtoti socialinio gyvenimo dorybes (tyrumą, toleranciją, veiklumą ir tiesą)

TARYBINĖ (SOVIETINĖ) PEDAGOGIKA
• grindžiama komunistinė doktrina;
• dialektinis materializmas ir ateizmas;
• gyventi totalitarinio socializmo sąlygomis;
• pedagogikos mokslas ideologizuotas ir politizuotas.

XX a. PSICHOLOGINĖS KRYPTIES PEDAGOGIKA
BIOPSICHINĖ PEDAGOGIKA
• biologinių ir materialinių poreikių tenkinimas, pasiremiant fizine jėga , gyvenimo išmintimi, o ne mokslu;
• sudaryti sąlygas natūraliam vaiko aktyvumui, kad jis galėtų realizuoti savo interesus;
• natūralistinė ugdymo teorija (žmogaus gyvenimui parengimas);
• sudaryti sąlygas laisvam vaiko vystymuisi;
• ugdymas, paremtas biologine vaiko prigimtimi, jos kruopščiu tyrinėjimu, pažinimu;
“NAUJOSIOS MOKYKLOS” PEDAGOGIKA

• “Naujoji mokykla”- užtikrinti vaiko individualų psichinį ir socialinį – demokratinį vystymąsi: ugdyti bendrą grupėje iniciatyvą, kritišką mintį ir tikrą solidarumą;
• mokykla turi tapti miniatiūrine visuomene, autonomiškai ir demokratiškai tvarkančia savo reikalus;
• mokyklinės bendruomenės kūrimas, kurią sudaro tėvai, mokiniai, mokytojai, tarsi viena šeima;
• individualizuoti mokymą pagal vaikų gebėjimus ir charakterį.

DARBO MOKYKLA
• mokyklose imta mokyti rankų darbo, susieto su amatais, įgūdžių, reikalingų būsimam profesiniam fiziniam darbui;
• darbo turinį sieja su lavinimu, nes manoma, kad svarbu doroviniu ir socialiniu požiūriu;
• kuriamos mokyklų dirbtuvės, formuojasi skirtingos pažiūros – orientuojama į profesinį supratimą ir įgudimą.

EKSPERIMENTINĖ PEDAGOGIKA
• pradėta eksperimentais tyrinėti vaikus (atsiranda paidologija);
• natūraliais eksperimentais grindžiamos įvairios mokyklų reformos, plačiai taikomi didaktiniai ir psichologiniai testai;
• sukurta elgesio psichologija (eksperimentuojama su gyvūnais), kurią sudaro: a)psichinė reakcija į išorinius poveikius;
b) ta pati situacija, veikianti į tą patį individą, sukelia tokį patį atsaką;
c) asociaciniai ryšiai galvos smegenyse parengia skirtingą reakciją į situacijos poveikius.
ASMENYBĖS PSICHOLOGIJA
• tyrinėjamas intelektas, asmenybės esmė, santykis su aplinka;
• asmuo aplinkoje vidinių ir išorinių galių dėka gali išsiugdyti veiksmingą “aš”
• savęs pažinimas, asmenybės laisvės ugdymas;

ŠIUOLAIKINĖ HUMANISTINĖ PEDAGOGIKA
• remiasi humanistinėmis nuostatomis;
• orientuotis į žmogaus prigimtį;
• pedagogo konsultanto pareiga, padėti jaunimui ir subrendusiems žmoniems susidūrusiais su sunkumais;
• sugebėti rasti vidinės problemos esmę ir jų priežastis;
• padėti žmogui sukurti adekvačią asmenybę, optimaliai funkcionuoti darbe ar kitur.
PSICHOANALITINĖ PEDAGOGIKA
• pagalba psichiniams ligoniams;
• pagrindinis ugdytinio vystymosi veiksnys yra pasąmonė, kurios gelmėse glūdi biologiniai potraukiai(lytiniai);
• potraukių neįmanoma pakeisti, bet ugdyti, nukreipiant į kitokį aktyvumą( šis procesas vadinamas sublimacija – mokymas ir auklėjimas ir yra sublimacijos procesas;
• rengti savianalizės procesus, kuriuose auklėtinis išsisakytų intymius pergyvenimus;

XX a. RELIGINĖS KRYPTIES PEDAGOGIKA

FRIDRICHAS VILHELMAS FERSTERIS(1869-1966)
• Svarbiausia problema – dorovinis auklėjimas. Religinis auklėjimas padeda kurti dvasingumą, kuris teikia žmogui kilnesnį gyvenimą, gebėjimą aukotis bendram labui, o tam pakanka tikros meilės, kurios moko krikščionybė;
• Pasisakoma prieš laisvąjį auklėjimą, perdėtą optimizmą, žavėjimąsi perdėta žmogaus prigimtimi, prieš pesimistus, griežtai kritikuoja amerikoniškąjį pedagoginį individualizmą, vokiškąjį racionalizmą.
ŽAKAS MARITENAS (1882-1973)
Šeimoje išauklėtas protestantizmo dvasia, o nuo 1905m. tapo kataliku.
• jo pagrindas – integralinis humanizmas, apimantis asmenybės ir bendražmogiškąją kultūrą, grindžiamą žmogaus teisėmis, jo dvasiniais poreikiais;

EDUKOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

MOKSLO SAMPRATA
Požiūris:
• institucija(skirtingos profesijos);
• pažinimo būdas;
• žinių kaupimo priemonė;

Pagal tyrimų pobūdį mokslas skirstomas:
– fundamentaliuosius (teorinės mokslo problemos);
– taikomuosius (praktiškai pritaikyti fundament. t. rezultatus)

MOKSLO SRITYS:
• GAMTOS M. (astronomija, chemija, biologija);
• HUMANITARINIAI M. (architektūra, filosofija, istorija, kalbotyra);
• MATEMATIKOS M. (matematika, statistika, logika, informatika);
• MEDICINOS M. (medicina, farmacija, stomatologija);
• SOCIALINIAI M. (edukologija, ekonomika, psichologija);
• TECHNIKOS M. (inžinerija);
• TEOLOGIJOS M.

Pažinimas – žmogaus minties santykis su tikrove, kurį tyrinėja GNOSEOLOGIJA.

Pažinimo proceso elementai:

SUBJEKTAS OBJEKTAS

(santykis tarp jų) (į nukreipta: ugdymas ir kt.)
(kas vykdo pažinimą)

Pažinimo lygiai:
• Empirinis( susijęs su pojūčiais, vaizdiniais);
• Teorinis( susijęs su mąstymu);

PEDAGOGIKOS MOKSLO OBJEKTAS -UGDYMO PROCESAS
Tiria:
• pedagogų veiklą;
• pedagoginį prasmingumą;
• fiksuoja ugdytinių vystymosi pokyčius;
• formuluoja pedagoginės veiklos tobulinimąsi;

Edukologijos tyrimų esmė – UGDYMO DĖSNINGUMŲ PAŽINIMAS IR MOKSLIŠKAI PATIKRINTŲ UGDYMO BŪDŲ KŪRIMAS

Metodas (gr. methodos- tyrinėjimas, tyrimo kelias) turi daug reikšmių. Moksle metodas apibūdinamas kaip pažinimo būdas, gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinių tyrimo būdas, teorinio tyrinėjimo būdas.
Skirstomi:
1. mokslinių tyrimų projektavimo metodus;
2. pirminės pedagoginės informacijos rinkimo metodai;
3. duomenų vertinimo ir panaudojimo metodai;
4. rezultatų apdorojimo ir įdiegimo metodai;
1. Projektavimo metodai yra šie:
– problemos iškėlimas, hipotezės formavimas, planavimas, mokslinio tyrimo organizavimas.
Mokslinė problema – aktuali tolesniam mokslo vystymuisi. Aktualumą apibūdina mokslininkų tyrimai, praktikos tobulinimas, pedagogikos mokslo plėtojimas. Būtina plačiai ir nuosekliai išstudijuoti turimą literatūrą apie reikiamą mokslinę problemą, stebėti, tirti praktikos būklę ir kt.
Mokslinė problema turi pasižymėti naujumu. Naujumas nustatomas pagal tyrimo rezultatus (naują požiūrį, metodą, hipotezę, reiškinių klasifikaciją, sistemą, mokymo turinį ir kt.). Tyrimo rezultatų naujumą galima nustatyti tada, kai išsiaiškinama jų vieta ankstesnių tyrimų visumoje.
Tikrinant hipotezes, sprendžiami įvairūs praktiniai uždaviniai: renkama medžiaga, tikrinama, kokie faktai pasitvirtina ar nepasitvirtina. Nustačius tyrimo uždavinius, sudaromas konkretus planas: kas, kur,kada, kaip bus stebima, eksperimentuojama, kokia medžiaga bus analizuojama, numatomi terminai tyrimo etapams ir kt. Turint tokį planą, pradedama rinkti informaciją.
2. Pirminės pedagoginės informacijos rinkimo metodai;
Stebėjimas, pokalbis, eksperimentas, anketavimas, rašinėliai.
• Kiekvieną dieną mes stebime daug įvairių reiškinių, vykstančių aplinkoje.
Stebėjimas – tikslingas, organizuotas pedagoginių reiškinių, vykstančių įprastinėse sąlygose, suvokimas. Tai mokslinis stebėjimas. Jam būdingi šie požymiai:
– tikslo nustatymas;
– plano sudarymas;
– metodikos apgalvojimas;
– stebėjimo rezultatų fiksavimas ir apibendrinimas.
Stebėjimo tikslas turi būti susijęs su tyrimo problema, hipoteze. Numatomas stebėjimo objektas. Plane turi atsispindėti kas bus stebima, kada ir kur. Parengiant stebėjimo metodiką reikia atsižvelgti į jo pobūdį. Tyrinėtojas gali stebėti iš šono, atvirai arba slaptai stebėti, trumpalaikis ar ilgalaikis ir kt.
Stebėjimo rezultatai gali būti fiksuojami pasitelkus įvairias priemones – videokameras, kino, fotoaparatus ir kt. Privalu rašyti stebėjimo protokolus:
Laikas (min. ) Mokytojo veikla Mokinių veikla

Po kiekvieno stebėjimo turėtų būti pirminis surinktos medžiagos apibendrinimas.
• Pokalbis – tai mokslinio tyrimo metodas, kai iš žodinių tiriamojo atsakymų į tyrėjo klausimus surenkama informacija numatytai problemai (L.Jovaiša).
Pokalbiui reikalinga s išankstinis pasirengimas:
– pokalbio tema;
– tikslai;
– pagrindiniai klausimai;
– numatyti, kaip bus fiksuojami rezultatai;
– atliekamas pirminis surinktos medžiagos apibendrinimas.
Pokalbiai gali būti: apžvalginiai, laisvi, individualūs, grupiniai.

* Eksperimentas – tai toks stebėjimas, kai stebimas reiškinys. Eksperimentas būna natūralus ir laboratorinis. Pedagoginiai eksperimentai laikomi natūraliais, nes jie atliekami gyvame ugdymo procese.
Pirmiausia, atsižvelgiant į temą, pasirenkami objektai, kuriuose bus eksperimentuojama, ir kiti objektai, kurie vadinsis kontroliniais. Eksperimentiniuose objektuose dirbama pagal tyrėjo -eksperimentatoriaus sukurtą metodiką, kontroliniuose objektuose- pagal įprastą, nieko nekeičiant.
Sociometrija (lot. Socium -bendrija – gr. metreo – matuoju)- tai daugiau psichologijos metodas, daugiau skirtas mažųjų grupių narių emocinių santykių tyrimams, kurio duomenys pateikiami sociograma.
Sociometrijos esmę sudaro pasirinkimas. Tyrėjų grupei duodami klausimai, remiantis 3 kriterijais:
• gyvenimu kartu;
• darbu;
• poilsiu.
Gauti rezultatai surašomi matricoje, sudaroma sociograma.
* Anketa- mokslinio tyrimo metodas, kai klausimai tiriamiesiems pateikiami raštu. Klausimai paprastai pateikiami trejopai: atviri, uždari ir pusiau uždari.
Atvirose anketose po klausimo paliekama vietos respondento atsakymui. Uždarose – po klausimo pateikiami atsakymai ir respondentui reikia pasirinkti vieną ir pažymėti. Pusiau uždari – po galimų atsakymų paliekama vietos respondento atsakymui.
Anketos skirstomos:
– reikalaujančios išsamaus atsakymo;
– alternatyvinės(atsakyti taip ar ne);
– ranginės(patinka, iš dalies patinka, nepatinka);
– mišrios;
– atviros ir uždaros.
• Rašinėliai- tyrimo metodas, kurio metu tiriamieji rašo savo įspūdžius, atskleidžia požiūrius, jausmus.

Naudota literatūra
1. JAKAVIČIUS V. JUŠKA A. Mokyklos pedagogika.K., Šviesa, 1996, psl.17-25.
2. KARDELIS K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. K. Technologija, 1997, psl.64- 138.
3. BITINAS.B. Bendrosios pedagogikos pagrindai. – V., 1990. -psl. 76-92.

EDUKOLOGINIO TYRIMO PROCESAS

KLAUSIMO, PROBLEMOS PARINKIMAS

HIPOTEZĖS FORMULAVIMAS

TYRIMO PLANAS

DUOMENŲ KAUPIMAS

ANALIZĖ

INTERPRETACIJA

ATASKAITA
UGDYMO OBJEKTAS ARBA UGDYTINIS
Ugdytinis yra ugdymo subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytinis ugdytojui yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė sąveika ir apibrėžia ugdymo sąvoką.

OBJEKTAS  SUBJEKTAS
Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą.

INDIVIDAS, INDIVIDUALYBĖ, ASMENYBĖ – KAS TAI?
Individas – lot. nedalomas, žmogus kaip gyva, vieninga sistema.
Idividualybė – nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių ir socialinių skirtumų raiška.
Asmenybė – žmogaus socialinė esmė, pasireiškianti per jo individualybę.
Asmenybę pažįstame per jos santykį su tikrove, per asmenybės poziciją tikrovės atžvilgiu.
Asmenybės santykis su tikrove priklauso nuo:
• asmenybės kryptingumo ( poreikiai, interesai, pasaulėžiūra, idealas)
• asmenybės veiklos;
• asmenybės santykį su tikrove sąlygoja socialinė aplinka.
Vystymosi veiksniai skirstomi dvejopai: vidiniai ir išoriniai.
ENDOGENINIAI VEIKSNIAI
• Fizinė sandara: jo skeletas, vidaus organai, nervų sistema – psichinė struktūra. Žmonės savo fizine sandara yra panašūs, bet kartu ir skirtingi. Žmogaus fizinė sandara yra anatomijos ir fiziologijos mokslų objektas. Ugdydami žmogų laviname jį fiziškai.
• Psichika

Kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga, nes yra skirtingos nervų sistemos. Žmogaus psichiką apibūdina psichiniai reiškiniai. Jie skirstomi – psichiniai procesai (pažinimo, jausmų ir valios), psichinės būsenos (įkvėpimas, įtampa), psichinės savybės (žmogaus temperamentas, charakteris, gabumų ypatybės).
Kaip psichinius reiškinius žmogus suvokia išskiriamos trys psichikos sritys: sąmonė, pasąmonė ir savimonė.
EGZOGENINIAI VEIKSNIAI
• Socialinė ir kultūrinė aplinka
Su niekuo nepalyginamą reikšmę žmogaus raidai, brandai turi šeima, mokykla ir kitos kultūros institucijos. Mokykloje žmogus įgyja didžiulę patirtį, įsisavindamas mokslo, technikos, meno pagrindus.
Žmogų ugdo aplinka. Mokslo, technikos ir socialinio gyvenimo pažangos sąlygomis didelę reikšmę turi masinės informacijos priemonės: radijas, televizija periodinė spauda. Visos jos svarbios šiuolaikinio žmogaus ugdymui.
Ugdymo veiksnių daug. Kyla klausimas, kurie iš jų svarbiausi.Vieni teigia, kad lemia įgimti žmogaus ypatumai, kiti, kad įgyti. Manytume, kad vieni kitus papildo.
Minėti veiksniai daro įtaką visą gyvenimą, o jį būtų galima suskirstyti tokiais tarpsniais.
1. Kūdikystė – iki 1metų;
2. Vaikystė – 1-11 metai;
3. Paauglystė – 12-16 metai;
4. Jaunystė – 17-21 metai;
5. I subrendimo amžius – 22 -35 metai;
6. II subrendimo amžius – 36 -60metai;
7. Pagyvenusio amžius – 61-74 metai;
8. Senatvė – 75-90 metų;
9. Ilgaamžiškumas – 90 ir daugiau.
Analizuojant ugdytinio išsivystymą paaiškėja, kad vienas iš svarbesnių pedagogikos principų – ugdymas turi būti individualizuojamas pagal auklėtinio amžiaus ypatybes.
(S.Šalkauskis) Ugdymo priemonės ir metodai turi būtų individualizuojami remiantis kiekvieno auklėtinio ypatybėmis.
Atsižvelgiama į auklėtinio individualybę. Individualybė, būdama tai, kas sudaro individo esmę, išreiškia individo originalumą, kuris jį išskiria iš visos panašių į jį individų masės. Asmenybė, būdama tai, kas sudaro asmens esmę, išreiškia asmens originalumą, kuris jį išskiria iš visos žmogiškųjų asmenų visuomenės. Individualybė pareina nuo materialinės, arba fizinės, prigimties ir glaudžiai yra susijusi su žmogaus temperamentu.
Auklėtinio temperamentas ir intelektualinis savitumas.
Reikia pastebėti, kad tarp individualių auklėtinio ypatybių yra du svarbūs veiksnia:
• emocionalinis;
• intelektualinis savitumas.
Labai svarbu pedagogui skaitytis, norint tinkamai pritaikyti auklėtinio prigimčiai ugdomųjų priemonių ir metodų sistemą.
Auklėtinio kilmė ir nenormalybės.
Auklėtiniai sueinantys į mokyklą yra kilę ir augę įvairiose aplinkybėse, tėvų socialinis stovis, įpročiai, pažiūros. Atitinkamai kiekvienas auklėtinis atsineša su savimi įgimtą, iš dalies ir įgytą šeimoje socialinę būseną. Pedagogui būtina juos pažinti. Pažinti pedagogui svarbu, kad jis nesugebės prieiti prie savo auklėtinio sielos ir tinkamai elgtis.
Literatūra
1. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Psl.110 – 131.
2. Jakavičius V.Žmogaus ugdymas. Psl. 41-45.
3. Šalkauskis S. Pedagoginės studijos. 1d. psl. 134- 196.
UGDYMO VEIKSNIAI IR VEIKĖJAI
Ugdymo veiksniai – tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios reikšmės ugdytiniui.
UGDYMO VEIKSNIAI

PAŠAUKTIEJI ATSITIKTINIAI
Pašauktieji iš prigimties Pašauktieji iš paskirties • šeimos dalyviai;
• draugai;
• tėvų namai, apylinkė, gamta ir klimatas;
• tėviškė, tėvynė;
• tauta;
• kultūra;
• šeima;
• visuomenė;
• valstybė;
• bažnyčia; • ugdomosios įstaigos;
• jaunimo organizacijos;

Ugdymo veikėjai – asmuo, kuris yra ugdymo veiksnys ir vykdo sąmoningai ir iš pašaukimo ugdomąjį veikimą.

UGDYMO VEIKĖJAI
UGDYMO VEIKĖJŲ RŪŠYS UGDOMOJO DARBO SAVYBĖS UGDYTOJO SAVYBĖS
TĖVAI(šeima) – ugdomosios pareigos yra visuotinos ir privalomos.

MOKYTOJAI – tai lavinamųjų įstaigų veikėjai. AUKLĖTOJAI – rūpinasi auklėjamuoju ugdymo aspektu;

KUNIGAI – dorinis religinis auklėjimas. Ugdomosios pareigos įgyjamos kartu su kunigyste. Tikslingumas -(pedagoginių tikslų planavimas);

Planingumas –
( pedagoginis tvarkingumas);

Metodingumas – (taisyklės, priemonės, kurios padeda vesti į tikslą) Pedagoginiai gabumai –
( pedagoginė intuicija, taktas);
Pedagoginis susipratimas – (geras dalyko išmanymas);

Pedagoginis patyrimas –
( praktinis patyrimas).

PAŠAUKTIEJI UGDYMO VEIKSNIAI
ŠEIMA:
1. atsižvelgia į vaiko individualias savybes;
2. vaikui suteikiama vyriškumo ir moteriškumo samprata;
3. vykdomi visi pagrindiniai ugdymo uždaviniai;
4. pats gyvenimas šeimoje ugdo ir auklėja (pavyzdys).
VALSTYBĖ:
1. rūpinasi fiziniu piliečių auklėjimu, kad pakeltų krašto apsaugos sunkenybes;
2. pilietiniu naujų kartų auklėjimu;
3. valstybė turi rūpinti minimaliu piliečių išsilavinimu;
4. valstybė turi rūpintis profesiniu išsilavinimu;
BAŽNYČIA:
1. BAŽNYČIA turi teisę steigti pradines, vidurines mokyklas;
2. Bažnyčiai priklauso katalikiško universiteto ar fakulteto įsteigimo teisė;
3. Religinis katalikų jaunuomenės auklėjimas turi būti palenktas bažnyčios autoritetui;
4. Katalikiškas ugdymas parengtas dorine linkme;
ATSITIKTINIAI
UGDOMOSIOS ĮSTAIGOS
1. LAVINAMOJI įstaiga – mokykla;
AUKLĖJAMOJI -vykdo ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.
2. JAUNIMO ORGANIZACIJOS

V.J. ČERNIUS NURODO PAVOJINGAS MOKYTOJO ILIUZIJAS, KURIOS GALI TRUKDYTI JO DARBUI:
1. tobulybės iliuzija (aš juk dirbu gerai, deja to nėra);
2. mokytojas visagalis aprūpintojas (galintis viską padaryti);
3. tikėjimas, kad mokinys visur vadovaujasi protų;
4. įsivaizduotas meistriškumas (noras būti meistru visuose baruose);
5. visa žinojimas;
6. gyvenimo ir visuomenės normų pastovumas;
MOKYTOJO KVALIFIKACIJOS (JAUNESNYSIS MOKYTOJAS, VYRESNYSIS, METODININKAS, EKSPERTAS).
Literatūra
Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. I knyga. V.; 1992. Psl. 200- 234.
Šernas V. Profesinė pedagogika. V.; 1995, psl. 106- 142.
ĮGIMTI PRADAI, SOCIALINĖ APLINKA IR UGDYMO SĄVEIKA

Kiekvienas stebėdamas žmogų ilgesnį laiką, gali pamatyti, kaip jis keičiasi. Kitimui apibūdinti vartojamos dvi sąvokos: Vystymasis ir augimas.
Asmenybės formavimąsi sąlygoja trys pagrindiniai veiksniai:
• Biopsichiniai veiksniai (įgimti pradai);
• Gamtiniai ir socialiniai veiksniai (aplinka);
• Ugdymas.
Ką gi žmogus paveldi?
Šiandien galima rasti daug atsakymų V.J.Černius rašė, kad daugelis žmogaus charakteristikų (elgsena, inteligencija, gabumai, pasitikėjimas savimi ir kt žymia dalimi yra paveldimi (V.J.Černius psl. 6-7)
BIOPSICHINIAI VEIKSNIAI
Žmogus gimsta su atitinkamais paveldėtais ir įgimtais pradmenimis, kurie turi reikšmės vystymuisi ir ugdymui. Iš tėvų paveldimi morfologiniai (kūno forma, akių spalva, plaukų spalva), fiziologiniai (medžiagų apykaitos specifika), biopsichiniai (organizme vykstančių cheminių reakcijų eiga ir seka), ontogenezė (vaisiaus vystymosi trukmė) ypatumai.
Taigi žmogaus fizinį ir psichinį vystymąsi lemia įgimtiniai pradmenys. Žinoma, riboti pradmenys lemia atitinkamą jų išsivystymo lygį. Bet jeigu tokį žmogų palikti likimo valiai negalima.
GAMTINIAI IR SOCIALINIAI VEIKSNIAI (APLINKA);
Gamta – turi įtakos žmogaus fiziniam vystymuisi, pietiečiai bręsta greičiau negu šiauriečiai (V.Jakavičius). Psichinė įtaka – pietiečiai impulsyvesni, šiauriečiai – santūresni.
Politinė – ekonominė santvarka. Ugdymas per valstybines institucijas. (prisiminti principus). Ryškus pavyzdys – buvusi Sovietų Sąjunga : valstybė reikalavo ugdyti ateistus, o kai kurios šeimos tam nepritarė, darė savaip. Tarp tokių prieštaravimų yra išaugusi dabartinė karta. Tai yra normalu, kad nėra pakankamai, dievobaimingumo, dvasingumo, tautiškumo.
Socialinės aplinkos ypatumai. Skirtumai tarp esančių Lietuvos regionų (Suvalkija, Dzūkija ir kt.), asmenys augę kaimuose ir miestuose ir kt.
Artimiausia mikro aplinka. Pirmiausiai šeima ir jos gyvenimo būdas. Šeia pirmoji žmogaus ugdymo institucija.
UGDYMAS (tikslingas, sistemingas organizuotas veikimas).Visa ką yra sukaupusi žmonija, jaunoji karta sužino, įvaldo ugdymo procese. Nesvarbu, kokio amžiaus yra žmogus, jis visada turi vienokių ar kitokių poreikių.
Poreikiai (biologinio, materialinio, dvasinio trūkumo emocinis išgyvenimas ir siekimas jo pašalinti).
A.H.Maslou (1908 – 1970) išskyrė 5 asmenybės poreikius:
1. fiziologiniai;
2. saugumo;
3. meilės;
4. savigarbos (pripažinimo);
5. savireguliacijos( savęs atskleidimo).

AKTYVUMAS ( būdingas žmogui. Pedagogai aktyvumą apibūdina taip:
a) organizmo gebėjimas veikti;
b) veikimo įtampos būsena;
c) informacijos perdirbimas;
d) intensyvus išorinis veiklumas;
VEIKLA (reguliuojamas struktūruotas veikimas):
1. tikslas;
2. siekiamo tikslo motyvas;
3. veikimo turinys;
4. veiksmai, kurių dėka įgyvendinamas turinys;
5. grįžtamasis ryšys;
6. veiksmų koregavimas (L.Jovaiša)
Veikla gali būti sėkminga, nesėkminga, efektyvi, produktyvi.
Žmogiškosios būties vystymosi laikotarpiu, lemiančios tam tikro amžiaus tarpsnio kitimą yra 3:
Žaidimas, mokymasis, darbas

Leave a Comment