Untitled

Įvadas

Adaptacija šiandien bene vienas svarbiausių iššūkių, su kuriuo tenka susidurti daugeliui tiek profesiniame darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Jos tikslas – išgyventi ir prisitaikyti. Ne išimtis ir vaikai, gana anksti susiduriantys su adaptacijos būtinybe. 

Vaikui pradėjus lankyti lopšelį-darželį, iš esmės pasikeičia jo gyvenimo ir veiklos sąlygos, santykių su aplinkiniais pobūdis, patenkama į naują psichologinę aplinką. Visi šie pokyčiai nėra laipsniški, jie vyksta palyginti staiga. Kai kurie tėvai įsitikinę, kad adaptacijos darželyje sunkumus jų vaikai patiria dėl auklėtojų kaltės. Jie jaudinasi, kad jų vaiko elgesį sttebės, lygins su kitais vaikais. Auklėtojai savo ruožtumano, kad vaiko ikimokyklinės adaptacijos sėkmę lemia vaiko auklėjimo šeimoje ypatumai.

Vaiko socialinei raidai svarbią reikšmę turi sugebėjimas elgtis savarankiškai, supratimas, kas gerai ar blogai, sugyvenimas su ta socialine aplinka, nuo kurios priklauso jo santykiai su aplinkiniais ir pačiu savimi. Tam, kad vaikas tinkamai prisitaikytų visuomenėje, jam būtini socialiniai įgūdžiai, o jų vystymuisi – tinkama socialinė aplinka, kurioje vaikas gyvena. Adaptacija susideda iš sudėtingų mechanizmų, kurių dėka atsiranda pusiausvyra tarp asmenybės ir socialinės aplinkos. Toodėl norint suprasti adaptacijos sistemą, svarbu gerai žinoti, koks atitinkamų veiksnių vaidmuo, suvokti biologinę, psichologinę ir socialinę adaptacijos esmę.

Adaptacijos sąvoka

Adaptacijos terminas gana plačiai vartojamas tačiau, vieningo, visiems priimtino jo apibrėžimo nėra. Vieni autoriai, šį procesą supranta kaip prisitaikymą, kiti kaip pripratimą ,

dar kiti – kaip barjerą, kuris atsiranda, individui patekus į naujas gyvenimo sąlygas.

Adaptacija ( lot. Adaptacio – pritaikymas, priderinimas): žmogaus ar gyvūno prisitaikymas prie kintančių ar naujų socialinių, ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų.

Psichologijoje adaptacija apibrėžiama atsižvelgiant į asmenybės ypatumus. Sociologai mano, kad adaptacijos metu pasikeičia žmogaus elgsena. Adaptacijosmetu atsiradusios neigiamos emocijos veikia vegetacinę sistemą, dėl to gali sutrikti normali jos veikla, išsivystyti liga.

Grinienė E., Lindišienė D., Maračinskienė E., Vaitkevičius J. ( 1990 ) teigia, kad adaptacija susiformavo evoliucijos eigoje, vystantis pagrindinėms jos funkcijoms, siekiant tobulėti. Analizuojant adaptacijos procesus, pirmiausia konstatuojami tam tikri gyvybinės veiklos pasikeitimai, kurie atsiranda aplinkai veikiant ir organizmo galimybės visada išsaugoti jam būdingas savybes. Žmogaus galimybės yra ribotos, ir vis intensyvinant veiklą aktyvumas ir adaptacija vyksta iki tam tikros ribos, kol optimaliai veikia visos organizmo fiziologinės siistemos. Todėl žmogaus organizmo biologinė adaptacija dažniausiai vadinama fiziologine adaptacija. Tai organizmo veikla nuolat besikeičiančiomis ar neįprastomis aplinkos sąlygomis, optimaliai veikiant visoms fiziologinėms sistemoms, išlaikantsugebėjimą dirbti, įgyti naujų įgūdžių. Fiziologinė adaptacija gali būt ilgalaikė ir trumpalaikė. Tai priklauso nuo dirgiklio stiprumo ir jo veikimo trukmės. Trumpalaikė adaptacija išsivysto tada, kai stiprus dirgiklis veikia trumpai ir organizmas į jį tuojau reaguoja; ilgalaikė – kai organizmas, ilgai veikiamas, pamažu formuoja vieningą veiklos sistemą, leidžiančią egzistuoti jau naujomis sąlygomis.

Adaptacijos procese dalyvauja visos organizmo sistemos, o ne ku

uri nors atskira dalis. Pats svarbiausias vaidmuo procese priklauso centriniai nervų sistemai, ypač antrajai. Aplinkos veiksniai pirmiausiai veikia centrinę nervų sistemą ir sukelia keletą procesų, kurie gali pereiti vienas į kitą: jaudinimasis į adaptaciją, persitempimą, nuovargį ar išsekimą.

Kaip vyksta organizmo adaptacija, rodo atskirų organizmų veikla. Kai sistemos grįžta į įprastines savo veiklos ribas arba kai susiformuoja naujas pastovus jų veiklos ritmas, tempas ar lygis, arba kai išnyksta organizmui adaptuojantis atsiradusios kai kurios pašalinės reakcijos.

Organizmo prisitaikymo reakcijas galima laikyti adaptacija tuomet, kai yra šios būtinos sąlygos:

Išoriniai aplinkos veiksniai organizmą turi veikti neįprastai arba turi būti visai naujos sąlygos;

Organizmas ima persitvarkyti, jeigu aplinkos veiksniai veikia ilgesnį laiką arba daugelį kartų;

Organizme atsiradę pakitimai biologiniu požiūriu turi būti tikslingi.

2.Vaiko adaptacijos ypatumai

Augantį vaiką nuolat veikia nauji, dar nežinomi ir sudėtingi veiksniai prie kurių reikia priprasti,prisitaikyti. Vaiko adaptacija skiriasi nuo suaugusio žmogaus adaptacijos. Tik gimusiam vaikui būdinga biologinė adaptacija, kuri priklauso nuo genotipinių ir fenotipinių organizmo savybių. Tik gimdamas vaikas per gana trumpa laiką iš motinos organizmo patenka į visiškai naujas gyvenimo sąlygas. Kad naujagimis išgyventų gan greitai turi persitvarkyti jo kvėpavimo, širdies- kraujagyslių ir virškinimo sistemų veikla. Taigi dar motinos organizme vaisius turi įgyti stiprius mechanizmus, garantuojančius greitą jo organizmo funkcijų persitvarkymą po gimimo. Tai adaptacijos mechanizmai, kuriuos vaikas pa

aveldi. Jie yra biologiniai, nes susiformuoja žmogaus evoliucijos eigoje, yra įgimti, priklauso nuo vaisiaus vystymosi motinos organizme sąlygų. Vaikui augant, jo biologinių adaptacinių mechanizmų sistema taip pat vystosi. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų, vystantis pagrindinėm morfologinėms ir funkcinėms nervųsistemos savybėms, aukštajai nervinei veiklai, nuolat veikiant socialinei aplinkai, vaikas pradeda adaptuotis ir socialiai. Vystantis vis sudėtingesnėms smegenų žievės funkcijoms, klostantis tam tikroms socialinės veiklos ir elgesio formoms, daugėja ir socialinės adaptacijos galimybių. Taigi vaikas gimsta su biologinės adaptacijos mechanizmais, kurie tobulėja jam augant, o dėl socialinių sąlygų poveikio susiformuoja socialinės adaptacijos mechanizmai. Vaikui būdinga biologinė ir socialinė adaptacija. Augantį vaiką nuolatos veikia socialinė aplinka, o atskirais socializacijos etapais, ypač kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, šis poveikis tampa itin stiprus ir vaiko organizmo veikla ryškiai pasikeičia. Šie pasikeitimai gali trukti ilgai arba trumpai.

Stabilios nervų sistemos vaikas su aukštu pažintiniu aktyvumu prie naujų sąlygų ir žmonių prisitaiko kur kas greičiau ir neskausmingiau, negu nerimastingas, nestabilių reakcijų, praradęs aktyvų santykį su aplinka vaikas. Šios savybės ir vaiko santykis su pasauliu formuojasi iki vaiko pradėjimo lankyti lopšelį, darželį, tai yra šeimoje.

Ikimokykliniam amžiui būdingas naujos vaiko vystymosi socialinės situacijos susidarymas. Ikimokyklinio vaiko tarp aplinkinių žmonių užimama vietą iš esmes skiriasi nuo tos, kuri buvo būdinga vaikui an

nkstyvojoje vaikystėje. Vaikas jau turi nemaža elementarių pareigų. Naujų formų įgyja vaiko ryšys su suaugusiaisiais: bendrą jų veiklą pakeičia suaugusiojo nurodymų savarankiškas vykdymas. Jau galima palyginus sistemingai mokyti vaiką pagal tam tikrą programą.

Vaikas pradeda lankyti lopšelį arba darželį, jis patenkaį naują įstaigą, kurioje jis sutiks naują auklėtoją, naujus bendraamžius, taip pat bus nauja tvarka, kitokios mokymo metodikos, kitoks bendravimas su grupės vaikais, kitokia aplinka, nei vaikas buvo įpratęs matyti iki šiol tik savo namų aplinką, savo artimiausius žmones. Tačiau svarbiausias įvykis vaikui yra – susipažinimas bei susidraugavimas su bendraamžiais ir, žinoma, auklėtoja. Naujoje grupėje besiugdantys vaikai yra tokie pat kaip ir jis, jie atėjo į darželį tuo pačiu tikslu – pažinti save, pažinti aplinkinį pasaulį, pasiruošti mokyklai ir tobulintis ateičiai, bendrauti ir bendradarbiauti, įgyti higienos pagrindų, savitvarkos pagrindų, jaustis saugiu ir laimingu.

Atėjusiam vaikui į naują aplinką, reikia bandyti susidraugauti su savo naujaisiais bendraamžiais, kurie yra įvairiai nusiteikę kiekvieno atėjusio vaiko atžvilgiu. Vieni žiūri į aplinką skeptiškai, kiti galbūt nori susidraugauti.

3.Adaptacijoseiga ir trukmė

Įvairiais specializacijos etapais vaiko organizmo veikla smarkiai kinta. Per savo pirmuosius trejus gyvenimo metus vaiko elgesys formuojasi dinaminio stereotipo principu ir priklauso ne tik nuo jo amžiaus, bet ir nuo tipologinių savybių. Tokio amžiaus vaikui susiformuoja tam tikri įgūdžiai ir įpročiai, kurie jam užtikrina galimybę įsitvirtinti konkrečioje mikrosocialinėje aplinkoje. Tokiu laikotarpiu vaikas gali iš šeimos ateiti į lopšelį ar darželį. Vienu ar kitu atveju vaikui pasikeičia pagrindiniai namie jį supusios aplinkos parametrai, tai kitoks kambario interjeras, kiti suaugusieji bendrauja su juo, kitoks jų elgesys, vaikui skiriama mažiau dėmesio. Šioje pirmoje socializacijos pakopoje vaiko adaptaciniai mechanizmai dar nėra subrendę, jo nervų sistema dar vystosi, todėl aplinkos kitimas veikia vaiko psichiką; jis ima elgtis pagal suaugusiųjų reikalavimus. Vaiko fiziologinė adaptacija lopšelyje arba darželyje gali pasireikšti miego, apetito, įvairių organizmo funkcijų sutrikimu. Gali sutrikti jo psichinė – emocinė būsena, vegetacinės nervų sistemos reguliacinė veikla, pakisti imunologinės organizmo savybės.

Mokslininko vertimu, adaptacija apima tarpusavyje susijusius akomodacijosir asimiliacijos procesus (Gage N. L., Berliner D. C., 1994 ). Ši sąveika yra logiška ir iliustratyvi atskleidžiant sudėtingus vaikų raidos procesus, tačiau vienas iš psichoanalizės egopsichologijos autoritetų.

Asimiliacija – tai naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie jau susiformavusių pažinimo struktūrų.

Akomodacija – tai pažinimo struktūrų keitimas priderinantjas prie suvokimo objekto (Vengulienė J., Brazdžiuvienė N., 2001 ).

Patekę į naują aplinką, vaikai patiria stresą ir elgiasi įvairiai:

būna įsitempę, dirglūs,

apatiški arba judrūs,

pikti ir/ar agresyvūs,

chaotiškai bėgioja po patalpas

susigūžia ir slepiasi kamputyje.

Adaptacija darželyje gali trukti nuo savaitės – dviejų iki 2 – 6 mėnesių ir būna lengva, vidutinio sunkumo ir sunki. Tai priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikai pradeda lankyti lopšelį, nuo jų sveikatos ir fizinio bei psichinio išsivystymo, auklėjimo šeimoje, nėštumo ir gimdymo eigos, nuo to, kokios vaiko socialinės adaptacijos galimybės. Lengvai adaptuojasi vaikai, kurie šeimoje tinkamai auklėjami; gerai prižiūrimi ir lopšelį pradeda lankyti nuo 1,5 metų. Lengva adaptacija lopšelyje trunka nuo 10 iki 20 dienų. Tada praeinamiego, apetito sutrikimai, neigiamos emocijos, nenoras pasilikti lopšelyje, ašaros atsisveikinant su tėvais, vaikai pradeda bendrauti su grupės vaikais, auklėtoja, būna aktyvesni, daugiau kalba. Per šį laikotarpį vaikas gali kartą susirgti arba būti sveikas, priaugti svorio arba likti to paties (bet nenukristi ). Vidutinio sunkumo adaptacija būdinga vaikams:

1) kurie lopšelį pradeda lankyti anksčiau, nuo 9 – 10 mėnesių iki 15 – 16 mėnesių,

2) sveikata ir vystymasis kiek sutrikę,

3) šeimoje yra nepalankios mikrosocialinės sąlygos,

4) buvo sunkus nėštumas ar gimdymas.

Vidutinio sunkumo adaptacija tęsiasi nuo 20 iki 40 dienų. Jos metu vaiko elgsenos pakitimai, emocinės reakcijos būna stipresnės, gali sulėtėti vaiko neuropsichinis vystymasis, 1 – 2 mėnesiais atsilikti kalba. Vaikai serga vieną, o kartais net du – tris kartus, liga trunka iki 10 dienų, per pirmąsias 30 – 40 dienų lopšelyje vaikas gali suliesėti. Sunki adaptacija būdinga vaikams, kurie lopšelį pradeda lankyti nesulaukę 1,5 metų ir jeigu juos veikia dar vienas nepalankus biologinis ar socialinis veiksnys arba keletas nepalankių veiksnių. Pavyzdžiui, vaikas gimė sunkiai, jo vystymasis sulėtėjęs, šeimoje buvo blogai prižiūrimas ir lopšelį pradėjo lankyti 1 metų. Sunkios adaptacijos metu neigiamos elgsenos, organizmo funkcijų reakcijos labai stiprios, įvairios ir gali trukti nuo 2 iki 6 mėnesių. Tuo laikotarpiu sulėtėja vaiko ūgis ir svoris, atsilieka psichinis vystymasis. Vaikai dažnai ir ilgai (daugiau nei 10 dienų ) serga, galimos įvairios ligų komplikacijos, neurotinės reakcijos, centrinės nervų sistemos astenizacija.

Įvairūstyrimai rodo, kad vaikai, kurie sunkiai adaptuojasi lopšelyje, sulaukę vyresniojo amžiaus, turi įvairių neurologinių sutrikimų ir yra neurologo dispanserizuojami. Tokie vaikai sunkiai adaptuojasi darželyje, o vėliau ir mokykloje. Tada dažniau būna neadekvatus elgesys, stipresnės organizmo funkcijų reakcijos. Be to, sunki adaptacija neigiamai veikia vaiko augimą, sveikatą, atsiliepia jo mokymuisi. Taigi priežastys, lemiančios vaiko socialinės adaptacijos galimybes ankstyvojoje vaikystėje, gali turėti įtakos jo fiziologinei – socialinei adaptacijai vyresniame amžiuje. Nepakankamas ir per stiprus emocinis susijaudinimas išgyvenamas kaip stresas. Stresas reiškia intelektualinių, emocinių, vegetacinių, motorinių funkcijų įtampa. Stresas gali būti emocinis, dėl pervargimo, monotonijos, socialinių ir asmeninių problemų. Stresas – nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną išorinį ar vidinį nepalankų poveikį. Tai adaptacinių- apsauginių mechanizmų visuma, padedanti išlaikyti organizmo gyvybingumą.

Vaiko streso priežastys

1, Atsiskyrimas nuo mamos.

Tai labai skausminga emocinėpatirtis. Labai svarbu priimti šį jausmą kaip normalų, neišvengiamą ir jį išgyventi. Vaikui namų aplinka, buvimas su mama ir tėčiu iki darželio yra pirminis poreikis. Pradėjęs lankyti darželį vaikas labai greitai suvokia, kad jo gyvenimas pasikeitė ir nebus toks, koks buvo. Tai suvokęs vaikas visomis išgalėmis kovoja už šį pirminį poreikį: verkia, protestuoja, tada supranta, kad kitaip nebus, gedi, kol po truputį apsipranta, pradeda jaustis saugiai naujuoju savo gyvenimo etapu. Tada galiausiai atranda teigiamus aspektus (draugus, žaidimus, veiklas), po truputį atsiranda motyvacija eiti į darželį. Visą šią jausmų seką, kylančią vaikui, reikia suprasti, gerbti ir nesitikėti greitų rezultatų.

Išėjimas iš namų ir svetima aplinka. 

Net jei vaikas į darželį ateina jau turėdamas atsiskyrimo nuo mamos patirties (pvz., jį iki darželio kelis mėnesius ar net metus namuose prižiūrėjo auklė ar jis dažnai būdavo paliekamas seneliams), išėjimas iš namų aplinkos ir patekimas į visiškai svetimą bei skirtingą aplinką jam yra didžiulis stresas. Net jei vaikas iš tiesų yra labai subrendęs socialiai ir turi didžiulę motyvaciją bendrauti su kitais vaikais, pirmomis dienomis jis jaučiasi labai sutrikęs ir nepuola iškart draugauti ar žaisti. Dažniausiai jis tyliai stebi aplinką, kol pradeda susigaudyti, kas čia vyksta ir po ko, kokie yra tarpusavio santykiai ir grupės taisyklės.

Naujasikimokyklinis rėžimas. Neturėdamas reikiamų įpročių, vaikas labiau nuvargsta, nebesilaiko rėžimo, jam nesiseka.

5.Sėkmingos adaptacijos žingsniai

Praktika rodo, kad pusę vaiko adaptacijos sėkmės lemia, ar tinkamai patys tėvai buvo pasiruošę naujam jų gyvenimo etapui. Kuo labiau jie apsvarstę šį žingsnį, įsitikinę, kad jis būtinas jų vaiko raidai, kuo sąmoningiau renkasi darželį ir auklėtojas, tuo ramiau jie jaučiasi ir reaguoja į sunkias pirmąsias savaites darželyje. Kuo ramiau jaučiasi tėvai – tuo lengviau vaikui, tuo saugesnis jis jaučiasi sunkiu jam laikotarpiu.

Pirmasžingsnis.Tėvųmotyvacija

Jei jau apsisprendėte leisti vaiką į darželį, sprendimas turi būti tvirtas ir neatšaukiamas. Nusiteikimas „bandau-darau“paprastai baigiasi tėvų fiasko po pirmų savaičių, susidūrus su vaiko pasipriešinimu. Todėl kol jausite abejones, darželio klausimą atidėkite bent pusmečiui. Vaiko adaptacija yra skausminga patirtis, ir jūsų vaiko labui tebūna ji vienkartinė ir kuo lengvesnė. Po pirmos nepavykusios adaptacijos įvedinėti vaiką į darželį antrą kartą yra daug sunkiau, vaikas jau turi blogų prisiminimų bei žino, kad kovą su jumis gali laimėti.

Tinkama motyvacija vesti į darželį yra tuomet, kai tėvai jam pasiryžta ne dėl to, jog nėra kitų išeičių (reikia į darbus, neranda tinkamos auklės), bet kai stebėdami vaiką mato pasikeitimus: jam iš tiesų pradeda reikėti kitų vaikų, jo žaidimai ir bendravimas darosi sąmoningesni, vaikas pradeda vystyti dialogą ir išlaukia grįžtamojo ryšio iš kito vaiko. Tai įvyksta apie 2,5-3 metus, kiek ankščiau, jei vaikas turi vyresnį brolį ar sesę. Tada iš tiesų jau yra laikas į darželį, kur vaikas mokysis bendrauti, ugdys socialinę kompetenciją. Tokia ir yra pagrindinė darželio idėja, to negali duoti nei augimas tarp brolių-seserų, nei buvimas su močiute ar aukle. Tik susidorojęs su šiuo uždaviniu vaikas būna maksimaliai pasiruošęs kitam žingsniui – mokyklai bei išvystęs pagrindines savybes, reikalingas septynmečiui.

Antras žingsnis. Susipažinimas su auklėtojomis

Auklėtojai yra patys svarbiausi žmonės, lemiantys Jūsų vaiko savijautą, ugdymosi kokybę, aplinką, kuri sups vaiką. Kaip jausis Jūsų vaikas darželyje ir kaip kokybiškai jis augs, labai mažai priklauso nuo darželio materialinės gerovės ar bazės – kokybę sukuria žmogus,kuris būna su vaiku: koks jis yra, su kokiu jausmu ir kaip dirba.

Pokalbis su auklėtojomis prieš pradedant lankyti darželį yra tiesiog būtinas. Jei po pirmo susitikimo su auklėtojais jaučiate abejonę, geriau jau susipažinkite su kitomis grupėmis (jei tokia galimybė yra), kitu darželiu. Idealu, jei po susipažinimo galite sau pasakyti: „šiam žmogui aš paliksiu savo vaiką visiškai pasitikėdamas ir ramus“.

Trečias žingsnis. Nusiteikimas neigiamoms adaptacijos pasekmėms

Vaiko elgesys gali keistis, vaikas gali tapti sunkiai sukalbamas, pradėti ožiuotis.

Darželio aplinkoje vaikas mobilizuojasi, tačiau namuose „iškrauna“ visas savo neigiamas emocijas. Juk čia, kartu su mama, jis galiausiai gali būti savimi.

Vaiko miegas naktį gali tapti neramus.

Vaikas gali laikinai vėl pradėti šlapintis į kelnaites arba į lovą miegodamas.

Adaptacijos laikotarpiu (ir apskritai – pirmaisiais metais) vaikai daug serga. Per ligą, karščiavimą organizmas pašalina visą susikaupusį stresą. Būdamas namuose vaikas atgauna tiek fizines, tiek emocines jėgas, todėl organizmas periodiškai „pasiprašo“ tokių pertraukėlių. Serga vaikaiir tik dėl fiziologinių priežasčių. Atėję iš naminės terpės jie susiduria su daugybe skirtingų imuninių sistemų. Natūralu, jog vaikas susirenka visus virusus ir bakterijas, kol jo imuninė sistema „nesusigroja“ su grupe. Ir trečia, nuo vaiko patiriamo streso imuninė sistema apskritai tampa silpnesnė, todėl daug jautriau reaguoja į pačius menkiausius temperatūros ar virusinės-bakterinės terpės pokyčius. Būdingiausios adaptacijos laikotarpio ligos – kvėpavimo takų bei virškinamojo trakto. Vaiką nuo patirto streso gali tiesiog pykinti ir tai susiję daugiau su psichologinėmis nei fizinėmis priežastimis ar reakcija į darželio maistą. Pirmais metais dauguma vaikų serga periodiškai kas 4-6 savaites.

6.VAIKO ADAPTACIJOS TYRIMAS

Tyrimo tikslas – tirti vaikų adaptacija, kokie yra adaptacijos sunkumai.

Tyrimo metodika.

• Tyrimo laikas: 2014 spalis

• Tiriamųjų skaičius: 18

• Tyrimo objektas: ikimokyklinio amžiaus vaikai (1,5 – 3m.)

• Apklausos būdas: Klausimai tėvams, stebėjimas.

Tyrimo eiga ir rezultatų apibendrinimas

Stebint vaikus prieita prie šių išvadų :

AMŽIAUS GRUPĖ

ADAPTACIJOS YPATUMAI

1,5- 2 metai

Sunkiau prisitaikyti kolektyve, nes kalba nėra aiški, tačiau noriai bendrauja su vaikais, nenoriai eina pas auklėtojas, reikalaujantys daug dėmesio, nesavarankiški, į naują aplinką reaguoja teigiamai.

2 – 3 metai

Sunkiai pripranta prie naujo kolektyvo, bet tai netrunka ilgai, nes greitai apsipranta. Kalba dar kai kurių yra neaiški, tai šiek tiek trukdo greičiau adaptuotis kolektyve. Yra sunku skirtis su tėvais, labiau bendrauja su suaugusiu nei su vaikais. Daugiau yra stebėtojas, savarankiški, smalsūs, jautrūs, dažniau į naują aplinką reaguoja neigiamai, daugiau žaidžia vieni, reikalaujantys daug dėmesio, draugiški.

Anketoje tėvams buvo pateiktas klausimas per kiek laiko vaikas priprato prie darželio.

1 pav. Per kiek laiko vaikas priprato prie darželio?

Paaiškėjo, kad didžioji dalis (65%) vaikų priprato po 1 mėnesio , 35% apsiprato po 2 savaičių, 2 menesius pratinosi (3%) , ir dar nepriprato 2% vaikų.

2 pav.

Anketoje klausiau tėvelių su kokiais dažniausiai sunkumais susiduriate adaptacijos laikotarpiu?

Verkimą( nenorą eiti į darželį) paminėjo 45 % tėvelių, 30% teigia, kad vaikai šiuo laikotarpiu irzlūs, sunkiau užmiega. Prastesniu apetitu skundžiasi 15% vaikų, o 10 % ikimokyklinukų pasireiškė pasikartojantis šlapinimasis.

Išvados

1.Vaikamsadaptacijos laikotarpis dažniausia būna gan sunkus. Adaptaciją vaikams palengvinti galima daugiau rūpintis vaiko sveikata šeimoje ir vaikų ugdymo įstaigoje, formuojant adaptacinius vaiko mechanizmus.

2. Pagrindinės rūšys sunkumų, kuriuos patiria vaikas yra šios: atsiskyrimas nuo mamos, išėjimas iš namų ir svetima aplinka, naujas ikimokyklinis rėžimas.

3. Atlikus tyrimą paaiškėjo , kad vaikai lopšelyje adaptuojasi per 2 savaičių-1 mėnesio laikotarpį.

4. Dažniausi sunkumai : verksmas, irzlumas, maisto nevalgymas, šlapinimasis

Literatūros sąrašas

Medeleine Deny . Savarankiškumas. Kasdieniniai patarimai ir gudrybės. Mažasis vadovas tėvams. Vilnius, 2011.

Grinienė E., Lindišienė D., Maračinskienė E., Vaitkevičius J. Mokymosi įtaka vaiko ir paauglio organizmui. Kaunas, 1990.

www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/teveliams/dilema-tevams-vaiko-adaptacija-darzelyje/4224

www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/pirmuju-menesiu-viesnia—jos-baisybe-adaptacija/

Leave a Comment