diferencijuoto mokymo socialiniai, pedagoginiai,psichologiniai pagrindai

DIFERENCIJUOTO MOKYMO SOCIALINIAI, PSICHOLOGINIAI IR PEDAGOGINIAI PAGRINDAI:

DIFERENCIJUOTO MOKYMO ORGANIZACINĖS FORMOS

Nuo pat Prancūzų revoliucijos laikų svarbus demokratinių sluoksnių uždavinys buvo vieningos mokymo sistemos sukūrimas. Jie reikalavo jog būtų bendra mokykla, kuria vieningai remtųsi kiti mokyklų tipai, ir kad ji būtų visiems prieinama. Kai kuriose šalyse pvz. Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje pradedama įgyvendinti privaloma pradinė mokykla, kuria rėmėsi vidurinė mokykla. Tačiau ne visur reikalaujama lankyti valdinę mokyklą, galima mokyti vaikus ir namuose, ir bet kurioje mokykloje.
Tačiau numačius vaikų privalomo mokymo metus ir mokymo prrogramą, paaiškėjo, kad ne visi vaikai gali vienodai mokytis. Atsiranda vaikų, kurie neišmoksta, jiem skirtos programos, tuomet jie paliekami antriems metams, o sulaukę nustatytos amžiaus ribos, palieka mokyklą jos nebaigę.Taigi privalomojo mokymo sistemoje atsiranda trūkumų: nebaigę ir išėję iš mokyklos jaunuoliai negali atlikti kapitalistinio gyvenimo reikalavimų; mokiniai, palikti mokytis antrus metus, ar išėję iš mokyklos išgyvena psichines traumas. Todėl šalia socialinės ir profesinės diferenciacijos problemos iškyla ir protinio vystymosi bei gabumų diferencijacijos problema.
Siekiant suteikti labiau išbaigtus mokslo žinių pagrindus, kuriamos baaigiamosios klasės, kuriose gali mokytis mokiniai kuriems po metų sukanka nustatytas privalomojo mokymosi amžius.
Taip pat yra skiriamos pagalbinės klasės arba specialiosios mokyklos, kuriose gali mokytis protiškai atsilikę vaikai.Tačiau, šios mokyklos neišsprendė mažesnių gabumų, atsiliekančių vaikų mokymo, jų antramečiavimo problemų. Buvo ie

eškoma būdų, kaip diferencijuoti mokymą privalomojo mokymo bei liaudies mokyklų sistemoje(2,485-486).
Vienas pirmųjų labiausiai žinomų diferencijuoto mokymo bandymų buvo – Manheimo mokymo sistema. Jos kūrėjas A. Zikingeris. Visų pirma jis pasiūlė miestų vaikus skirstyti į atskiras klases, atsižvelgiant į jų gebėjimą mokytis. Po pirmųjų bendro darbo metų vaikai, kurie nesugeba mokytis, yra atskiriami. Debilai mokytis nukreipiami į pagalbines, o atsiliekantys dėl kitų priežaščių – į skatinamąsias klases. Pastarojoje būna mažiau vaikų, čia geresnės higienos sąlygos, lengvesni mokymo metodai. Padarę ryškesnę pažangą mokiniai vėl gražinami į pagrindinę klasę, o silpnesnieji pasilieka mokytis toliau. Iš pagalbinių klasių galima taip pat pereiti į pagrindinę. Antramečių dirbant pagal šią sistemą nebūna – prasčiau besimokantys pagrindinių klasių mokiniai perkeliami į skatinamąsias klases, o jei čia per sunku tai į pagalbines. Mokymo turinys, šiose mokyklose pritaikytas atsiliekančio moksleivio gaalimybėms. Tačiau diferencijuojami ir gabieji: dalis baigusiųjų pagrindinę klasę- nukreipiami į lygiagrečias kalbų klases. Šio lygio mokiniai rengiami mokymuisi klasikinėse ir realinėse gimnazijose(1,171-172).

Manheimo sistema buvo vertinama daugeliu požiūrių teigiamai, bet ji netapo visuotinu reiškiniu.
Sprendžiant mokymo diferencijavimo problemą iškyla šie svarbiausi uždaviniai: atrinkti ir paruošti pagal sugebėjimus tinkamiausius žmones visuomeninio gyvenimo sritims: sudaryti sąlygas vaikams lavintis ir pasiruošti gyvenimui pagal individualius sugebėjimus bei polinkius: taupyti mokinių mokymosi ir mokytojų mokymo jėgas bei laiką.
Daugelyje kraštų jau seniai vyrauja tokia mokyklų diferiancijacija: nuo 10-11 vaikai sk
kirstomi į mokyklas, atskirai ruošiančias inteligentiškoms ir atskirai darbininkiškoms profesijoms.
Iki XX a. inteligentiškoms profesijoms ruošiančios mokyklos suskirstomos į klasikines ir realines. Realiniai mokslai diferencijuojami į grupes. Humanitariniai mokslai skirstomi į klasikinius. Taip pasiruošiama mokinius rengti atitinkamomis kryptimis. Iki 10-11 m. vaikai dar nediferencijuojami. O nuo tų metų pirmąjame etape diferencijuojami pagal bendruosius gabumus į inteligentiškų ir darbininkiškų profesijų kryptis, antrajame etape, nuo 14-15 m. diferencijuojami pagal profesinius polinkius bei interesus.
Viena iš prielaidų nukreipti mokinius į tam tikras mokyklas yra mokinių mokymosi bei egzaminų pažymiai. Po Pirmojo pasaulinio karo, atrenkant mokinius imtasi remtis psichologiniais mokinių gabumais bei polinkių tyrimais.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą diferencijacijos idėja vienur įgyvendinama nuo 1, kitur nuo 5 klasės. Jei žiūrėtume psichologiniu požiūriu tai visi suprantame jog 7-10 metų vaikų gabumai negali visai atsiskleisti. Yra vaikų gyvenančių prastesnėmis sąlygomis, tiek materialinėmis tiek kultūrinėmis, todėl jie lavėja lėčiau, o tuo metu vykdoma atranka negali atskleisti vaiko gabumų, o gali parodyti tik tam tikrą išsivystymo lygį.
Kovojant prieš šią esamą sistemą, Anglijoje pradedama įgyvendinti vieningąją vidurinę mokyklą, jungiant atskirus tipus ir naikinant srautus.
Daugelyje kraštų įgyvendinama ir vieningoji mokykla. Vienur yra vieninga 4-5 m. pradinė mokykla, kuria remiasi vieninga nepilna vidurinė mokykla; kitur yra 7-8 m. liaudies mokykla remiasi diferencijuota vidurinė arba profesinė mokykla. Vieningoj mokykloj yra vienoda mokymo programa ir visiems mokiniams vienodos teisės. Ši
i mokykla teikia pagrindines mokslo žinias.
Profesinis mokymas daugelyje kraštų pradedamas nuo 14-16m. Profesinę diferencijaciją lemia pačių vaikų interesai, polinkių ir gabumų kryptingumas.
Kai kuriuose kraštuose bendrojo lavinimo mokyklos vyresniojo amžiaus mokiniams turi tam tikrus profilius, atitinkančius pagrindinius visuomeninio gyvenimo poreikius. Išskiriami polinkiai į humanitarinius ir tiksliuosius mokslus. Tie polinkiai skaidomi dar smulkiau.
Švedijoje diferencijuota mokymo sistema buvo reformuota, ir nustatyta 9- erių metų pagrindinė mokykla. 1-4 klasės turi visiems bendrą programą. 7-9 klasėse vyksta diferencijacija, greta bendrųjų dalykų, galima pasirinkti dar vieną grupę dalykų.
Po Antrojo pasaulinio karo, mokyklų reformos nustatė pagrindinę bendrojo lavinimo 8-erių m. nediferencijuotą mokyklą. Baigusiems pagrindinę mokyklą, yra tolesnis diferencijuotas mokymas: bendrojo lavinimo vidurinės ir profesinės bei techninės mokyklos. Bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos diferencijuojamos I kelis profilius: yra humanitarinių ir realinių mokslų arba humanitarinių, fizikos – matematikos ir chemijos – biologijos mokslų. Kai kur vidurinės mokyklos aukštesniosios klasės dar smulkiau diferencijuojamos.
Štai apžvelgus įvairių šalių mokyklų sistemas, matome, jog psichologinė mokymo diferencijacija vykdoma, atsižvelgiant į mokinių bendruosius gabumus ir specifinius interesus, polinkius.
Kaip statistika rodo jog įvairių šalių apie 80-90 14-16m. paauglių pasuka profesinės specializacijos kryptim, 10-20 mokinių tęsia bendrąjį mokymą su tam tikra diferencijacija.
Visa tai rodo, jog mokymo diferencijacija yra socialinis, psichologinis ir pedagoginis reiškinys(2,487-492).

TURINYS

Diferencijuoto mokymo organizacinės formos................3
Naudota literatūra...........................6

NAUDOTA LITERATŪRA

1.Jakavičius V.,Juška A. ,,Mokyklos pedagogika”. Kaunas. Šviesa, 1996.
2.Laužikas J. ,,Pedagoginiai ra

aštai”. Kaunas. Šviesa, 1993.

Leave a Comment