Įvadas
Paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su įvairios aplinkos žmonėmis. Jeigu iki šiol mano aplinkoje buvo kalbėta apie tai kas yra gera, dora ir teisinga, stengiamasi rodyti ir matyti tik tai kas gražu, tai dabar visa tai yra tik viena medalio pusė. Pradėjus studijuoti socialinę pedagogiką kasdien išgirstu apie tai kas vyksta aplink mus, apie tai kokios problemos aktualiausios šių laikų mūsų visuomenei. Kaip bebūtų gaila, tų problemų yra daug ir jų nemažėja. Pasirinkta esė tema „Nepilnamečių deviantinis elgesys tai gyvenimo būdas ar neišvengiamybė“ yra aktuali šių laikų tema. Tai tema susijusi su problema. Šiai temai panagrinėti pasirinkau dviejų autorių knygas I.Leliūgienės ir G.Kviskienės ir bandysiu įrodyti, kad nepilnamečių deviantinis elgesys yra neišvengiamybė.
Kas yra deviantinis elgesys?
Lietuva pirmauja pagal nusikalstamumą, savižudybių skaičių, alkoholio vartojimą. Šie rodikliai yra vieni didžiausių Europoje. Ir tai nekelia džiaugsmo ar pasididžiavimo. Atvirkščiai – priverčia susimąstyti kodėl taip yra, kur viso to priežastys. Iš pirmo žvilgsnio priežastys atrodo paprastos. Bent jau paprastos tiems, kurie neįsigilina į jas. Geriau įsigilinus matyti, kad viso to priežastys ir juo labiau pasekmės yra labai rimtos. Visa tai telpa į deviacijos sąvoką. Kas yra deviantinis elgesys? Pasak V. Pruskaus – „tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas“. I. Leliūgienė šią sąvoką apibrėžia šiek tiek plačiau. „ paaugliai, kurių elgesys neatitinka normą ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, normų, vadinamas SUNKIU arba SUNKIAI AUKLĖJAMU. Sunkiai auklėjamo paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokyklinėje literatūroje apibūdinama DEVIACIJOS sąvoka“. Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kad tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų, apibūdinanti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: nevisuomeniškas, asocialus, deviantinis, antiasocialus, antivisuomeniškas, nusikalstamas, kriminalinis, amoralus, delinkventinis elgesys ir kitos panašios sąvokos. Daugumai šios sąvokos asocijuojasi su nepilnamečiais, paaugliais. Žinoma devintais gali būti ne tik paaugliai, bet ir suaugę žmonės. Tuo labiau, kad deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas ir neigiamas. Pvz.: gyvenime pasitaiko atvejų, problemiškų situacijų, kada žmogus turi pasielgti netipiškai, netgi priešingai elgesio normoms.
Paveikslėlis 1
Veiksnių, nulemiančių paauglių devintinį elgesį, grupės
Remdamasi Leliūgiene įrodysiu, kad nepilnamečių deviantinis elgesys yra neišvengianybė, o ne gyvenimo būdas.Pasak I.Leliūgienės yra išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių devintinį elgesį, grupės: „biologiniai veiksniai – tai nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialiniai adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, vaistus, rūkė“. Ir kas galėtų pagalvoti kad jau pirmosiomis gyvenimo dienomis padaryta žala gali įtakoti tolesnį vaiko gyvenimą bei tapti vaiko deviantinio elgesio priežastimi. „Kita biologinių veiksnių grupė – psichofiziologiniai veiksniai. Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime“. Čia galima priskirti nesutarimus su draugais, tėvais, mokytojais. Geriantys tėvai toli gražu nėra pavyzdys vaikams. Vaikai matydami girtuokliaujančius tėvus gali taip pat pasekti jų pavyzdžiu. O neretai taip it būna. Tokiems tėvams nesvarbu ką veikia jų vaikas. Jie jo neauklėją, nekontroliuoja. Tuomet vaikui atviri visi keliai. Jis ką nori tą ir daro. O dažniausiai daro tai, kas vadinama nusikalstama, neteisėta veikla. Tai ir narkotikų bei alkoholio vartojimas, ir chuliganizmas, plėšimai, užpuolimai, vagystės. Visa tai galima pavadinti deviantiniu elgesiu. „Kita grupė – fiziologiniai veiksniai, jie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą. Tai daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe“. Neretai pasitaiko tokių atvejų, ypač mokyklose kai bendraamžiai tyčiojasi dėl vaiko išvaizdos. Ypač paaugliai į tai jautriai reaguoja. Jie yra nepatenkinti savo išvaizda, yra blogos nuomonės apie savo išvaizdą, savikritiški. Ir jei draugai pasako kažką negero tai dar labiau sustiprina vaiko savikritiškumą. Tokiu atveju atsiranda nenoras lankyti pamokas, bendrauti su draugais. Tuomet, galimas daiktas, vaikas gali įsitraukti į asocialią grupę. Ten jis mano rasiąs supratimą, pritarimą, palaikymą. Asociali grupė – tai savaime susiformuojanti bendrija, kurią vienija bendra patirtis ir tarpusavio priklausomybė, tam tikras organizuotumas, asocialios veiklos planavimas bei atlikimas, taip pat smurto ir bauginimo atmosferos sukūrimas. Gali būti kad ir būdamas asocialios grupės nariu vaikas sulauks pašaipų dėl jo išvaizdos, bet tai laikina. Jam užtektų pataikauti kitiems grupės nariams, pritarti jų sprendimams ir juos vykdyti ir jis jau bus jų akyse lygiavertis su kitais grupės nariais. Asocialioje grupėje išvaizda neturi didelės reikšmės. Svarbiausia būti jos nariu, laikytis jų taisyklių.
IšvadosŠiuolaikinė visuomenė ilgą laiką buvo abejinga ir joje vykstantiems įvairiems procesams, o taip pat ir nepilnamečių deviantinio elgesio apraiškoms. Todėl nenuostabu, kad tokio visuomenės abejingumo pasekmėmis tapo išaugęs paauglių nusikalstamumas, vaikų alkoholizmas bei prostitucija, jaunuolių neatsakingas požiūris į šeimą, mokyklą, valstybę, vis dažnesni tampa paauglių valkatavimai, dykinėjimai, asocialių grupuočių kūrimas, agresyvus paauglių elgesys kitų žmonių atžvilgiu, vaikų alkoholizmas, narkomanija, vagystės, muštynės, žmogžudystės, bandymai nusižudyti. Deviantinis nepilnamečių elgesys tampa normalia reakcija, esant nenormalioms socialinėms ar mikrosocialinėms sąlygoms, kuriom esant jaunuoliai turi veikti. Nepilnamečių deviantinis elgesys tampa kaip priimtiniausias jų bendravimo būdas su sociumu Deviantinio elgesio šaknys yra vaiko auklėjimo proceso defektų buvimo, nepageidaujamos ankstyvosios vaiko socializacijos pasekmė. Taigi, deviacija yra socialinė – pedagoginė problema, daranti žalą tiek pačiai devintinei asmenybei, tiek ir visiems aplinkiniams žmonėms, visuomenei. Todėl nenuostabu, kad šiais laikais suaugę yra pasipiktinę paauglių elgesiu. Juk tai ką jie daro, kuo užsiima neretai liečia ir pačius suaugusius. Deja ne iš gerosios pusės. Deviacija yra pedagoginio apleistumo buvimo pasekmė, kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje, tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujų socialiai vertingų reikalavimų, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla. Jie atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi – elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir panašiai. Todėl kartais verta būtų susimąstyti tėvams ir pedagogams ar jie pakankamai skiria dėmesio vaikų auklėjimui, o svarbiausia ar teisinga tėvams ir pedagogams ar jie pakankamai skiria dėmesio vaikų auklėjimui, o svarbiausia ar teisinga kryptimi juos auklėja. Taigi manau, kad įrodžiau sau, jog deviantinis elgesys yra neišvengiamybe.
Naudotos literatūros sąrašas:
1. Kvieskienė G. „Vaikų socializacija“ Vilnius 2003 2. Leliūgienė I. „Socialinė pedagogika“ Kaunas 2003