Planas
1. Įžanga
2. Būties sąvoka
3. Antikinė ontologija
4. Būties teorija
5. Būtis ir mąstymas
6. Būties hierarchija
7. Platono ontologija
8. Išvada
ĮŽANGA . Nėra vienodų būties aiškinimų . Būties sąvoka yra bendriausia , todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali įrodyti tam tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo . Neįmanoma , remiantis tik protu , išmąstyti vienintelės teisingos būties teorijos , taip pat logiškai pagristi filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai įrodyti visų filosofinės minties sklaidos krypčių bûtinumo .Todėl būties sampratų analizė privalo būti istorinė .istoriškumu turi remtis ir požiūrių į būtį skirstymas .Filosofijos krypčių klasifikacijos pagrindu turėtų tapti būties samprata ,nes ji nulemia visą filosofinės teorijos plėtrą ir leidžia adekvačiai suprasti filosofo pažiūras.
Būties problemą svarsto filosofijos mokslas , kuris vadinamas ontologija arba metafizika . Vakarų Europos filosofinę tradiciją daugiausia veikė aristotelinė būties samprata . Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę .
BŪTIES SĄVOKA . Būties sąvoka pati plačiausia ir bendriausia , yra logiškai neapibrėžiama . Vis dėlto , norint suprasti būtį , tenka būties sąvoką aptarti , nurodant jos santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis , ją apsvarstyti , nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo . Deja , nėra ir negali būti vienos , logiškai tikslios būties sampratos . Jei ji būtų , tai , reikia manyti istorijos raidoje būtų likusi tik viena filosofijos kryptis .
ANTIKINĖ ONTOLOGIJA . Žodis būtis , kaip filosofinë kategorija , pačia bendriausia prasme reiškia esminį būvimą . Taigi ontologinių svarstymų esmę galima išreikšti klausimu . kodėl kažkas yra , o ne niekas . Būties klausimas atsiranda kartu su filosofijos atsiradimu dar antikoje ir grindžia filosofijos galimumų savarankiškumą , empyrinio pažinimo atžvilgiu .
Žmogaus pažinimas , taip pat ir empyriniai pažinimo mokslai kyla iš įprasto žmogaus patirties ir yra orientuoti į esanèių daiktų savybių , jų ypatybių atskleidimą ir panaudojimą .
Tuo tarpu atsirandančiai filosofijai jau nuo pradžių svarbiau ne tiek esanèių daiktų savybinės charakteristikos , kiek pats jų buvimo faktas .
Vienas daiktas nuo kito skiriasi savo savybėmis ir ypatybėmis , tačiau visus daiktus vienija jų buvimo faktas .Pirmosiose antikos mokyklose būtis iškyla kaip ribinė kategorija , t.y. kaip kraštutinai maksimalus tikrovės apibendrinimas .
BŪTIES TEORIJA . Klaidinga manyti , jog įmanoma pateikti visų logiškai galimų būties teorijų sistemą , nurodyti visus kelius , kuriuos gali rinktis žmogaus mintis . Todėl kai kurie Kanto tradicijos šalininkai klysta , tardami , kad galime pažinti tikrąją būtį tik ir tik remdamiesi vienu iš trijų provaizdžių : Dievo ( arba absoliuto ) , substancijos (arba pasaulio ) ir asmens ( arba sielos ) . Būties teorijų įvairovė negali būti nuosekliai išmąstyta nepasirėmus istorine medžiaga . Istoriškai susiklosčiusias būties sampratas galima sisteminti , klasifikuoti , žinoma aptarus ir pasistengus motyvuoti klasifikavimo būdą . Todėl , sistemindami požiūrius turėsime remtis istorine medžiaga .
Būties klausimus svarsto metafizika . Pirmosios filosofijos objektas yra visa būtis , būtis pati savaime , ir tą būtį stengiamasi suprasti iš pagrindų , peržiangiant regimybę , patyrimo turinį , įžvelgiant tai , kas už jo slypi ir yra kiekvieno patyrimo sąlyga . Suvokimas , kad būtis yra už to , ką matome jau reiškia tam tikrą požiûrį . O konkrečią būties sampratą įvardijantis terminas yra graikø kilmės žodis ontologija .
Egzistuoja daug filosofinių mokyklų , kurios būtį supranta panašiai , nors ir nevienodai , o kitas filosofines problemas sprendžia gana skirtingais būdais . Beja , net ir toje pačioje filosofinėje mokykloje būties aiškinimas , laikui bėgant gali kisti .
BŪTIS IR MĄSTYMAS . Antikinė filosofija rėmėsi prielaida , kad įmanoma mąstyti būtį , kad būtis ir mąstymas yra tapatūs . Tikrovėje yra būtis – daiktas , individas ( substancija ) , taip pat daikto esmė . Mąstymo turinį sudaro vaizdiniai , kuriuos atitinka tikrovės daiktas , individas , ir bendroji sąvoka , kurią atitinka daikto esmė ( essentia ) . Pagrindinis tikrovės elementas yra daiktas , individas , pagrindinis mąstymo elementas – bendroji sąvoka ( ne vaizdinys ) .
Žinias apie tikrovę gauname mąstydami . Žinome , kad daiktas atitinka vaizdinį . O kas atitinka bendrąją sąvoką ? Taip pat žinome – daikto esmę . Kažkokiu pavidalu tikrovėje turi būti ir esmė . Mąstymas neturi nei pavidalo , nei matmenų nei judėjimo , todėl ir nėra kūniškas dalykas . Be to , jei aš nemąstyčiau , tai negalėčiau nė tarti , kad egzistuoju . Taigi mąstymas yra esminė dvasinės substancijos sąvybė . Ir sielos prigimties pažinimas esąs pirminis , nes išvedamas iš mąstymo .
Graikai troško gyventi ,kaip tetrokšta vaikai . Gyventi dabar , šią akimirką , gyventi džiugiai , su polėkiu . Heraklitas jiems rodėsi pats dorai nesupranta, ką kalba .Visuotinis kitimas ? Aišku viskas kinta . Bet žemė yra ? Yra ! Upėj vis nauji vandenys , bet ji teka ji yra . Persai yra ? Yra ! Štai ir galvok ,ką su jais daryti , kad galėtum nors ką galvoti – nukirsta galva negalvoja , džiaugsmo maža !
Iš Persijos nukariautų Mažosios azijos žemių pabėgę ir Pietų Italijoje Elėjos miestą įkūrę graikai greitai aprimo , atkuto . Bet Heraklito “ verkšlenimų” nepamiršo : ar gali taip būti , kad pasaulio nėra , nors jis yra , kad tu “ ir esi , ir nesi ?” . Dėl tos “nesąmonės” nepatenkintas buvo jau Ksenofanas , Heraklito bendraamžis klajojantis poetas . Neišsigalvokim niekų – sakė jis .
Neniekinkim proto , bet neišguikim ir širdies . Ji neleis klysti : visa , kas miela žmogui šioje žemėje , nėra niekniekis – tai yra pats žmogus , ir pasaulis , nes žmogus taip pat yra pasaulis . Mokėkim tai vertinti – nereikės dausose žemės tvarkos ieškoti. Kas yra dievai ?
Dievai yra mūsų troškimų atvaizdai , ir turėti dievą – visai natūralu ,nes žmogus negali gyventi be troškimų . O ką mes iš to padarom ?
Mes kuriam dievus panašius į save : juodaodžius ir riestanosius , mėlynakius ir baltaveidžius , laikom juos geriausiais ir pešamės dėl jų .Jeigu jaučiai , arkliai ir liūtai turėtų rankas ir galėtų piešti kaip mes , tai ir jie dievus pieštų panašius į save . Dievas yra pati gamta , mus visus – ir juodus , ir baltus – pagimdžiusi . Mūsų visų prigimtis viena – štai ką sako mums protas . O išmintis yra proto ir širdies sutarimas .
Ksenofano mokinys Parmenidas norėjo Heraklitą įveikti vien proto ginklais . Taip sakė jis , į pasaulį žiūrėkim ne iš aukštybių , žemės žvilgsniu matuokim , kas yra tikra , ko negalėtų paneigti nei Pitagoras , nei Heraklitas , nei niekas kitas . Ką tikrą galim pasakyti apie pasaulį ? Tik tai , kad jis yra . Tai nepaneigiama .Mes , kurie jaučiam ir sakom , kad pasaulis yra , taip patys esam , priklausom tam pasaulio buvimui .
Vadinasi , pasaulis yra ne kas kita kaip būvimas , būtis . Būtis yra , tai nebūties nėra . Jeigu ji būtų, galėtų nebūti pasaulio , o mes įrodėm jog jis yra .Jei nėra nebūties , tai nėra ir kitimo : kiekvienas kitimas reikštų nebebuvimą , nebuvimą , nebūtį . Vadinasi būtis yra , ji nekintama , o kadangi nekintama – amžina . Viskas yra amžina ir pastovu .
Parmenidas kalba apie tai , kaip būtis yra .Kad tai kas amžina ir pastovu , yra vertingiau už tai , kas kintama ir laikina , turbūt niekas nesiginčys . Tai ir yra būvimas visur ir visada – būtis . Amžina ir pastovu yra tik tai , ką mąstom , vadinasi , mąstymas ir yra būtis .Tik ji tėra tikras dalykas , nepaneigiamas kaip ir teiginys , kad greitakojis Achilas niekada nepavys vėžlio . Mąstymas atveria visai kitą , negu kintantysis materialumas , pasaulį , todėl proto pasaulis yra tikrasis pasaulis , todėl mąstymas yra būtis .
Protą ir jo reprezentuojamą pasaulį iki elėjiečių buvo akcentavæ daug kas . Elėjiečiai mąstydami apie kitimo priežastį – judėjimą , pirmą kartą ne tik Graikijos , bet ir pasaulio dvasinės brandos ir minties raidos istorijoje protą ir medžiagą supriešino taip , kad jie pasirodė esą visai skirtingi pasauliai . Tai buvo takoskyra visoje filosofijos raidoje .
Rytuose idealybė ir materialybė niekada taip nepriešpriešintos .
Kadangi nekintamybė buvo laikoma tikra ir kintamybė – netikra , filosofijai iškilo pavojus netekti visuomenės proto vadų : visuomenei reikėjo tokios filosofijos , kuri teoriškai pagrįstų akivaizdžią materialybės svarbą , o kad tai būtų galima padaryti , materialybės tikrumas turėjo būti įrodytas protui taip pat nepaneigiamai , kaip buvo įrodytas idealybės tikrumas .
Tai sugebėjo padaryti Demokritas . Rasta tai buvo nelengvai . Svarbiausia – ne atmetant elėjiečių atradimą apie medžiagiškojo ir protiškojo pasaulio netapatumą , o pasiremiant juo . Štai kodėl Demokritas laikomas pirmuoju brandžios graikų mąstysenos titanu , visų laikų materialistiškai nusiteikusių mąstytojų numiylėtiniu .
BŪTIES HIERARCHIJA : Platonas supriešina įdėjas ir daiktus . Remdamasis elėjiečių būties apibrėžimu , pagal kurį būtis yra tik tai , kas negali atsirasti ar išnykti , jis daro išvadą , kad laikini daiktai negali būti laikomi būtimi . Todėl yra tik viena būties rūšis – įdėjos .
Ilgainiui Platonas atsisako griežto įdėjų ir daiktų supriešinimo .Jo filosofijoje svarbų vaidmenį pradeda vaidinti Dievo ir materijos sąvokos . Remdamasis jomis , Platonas pradeda konstruoti būties modelį , kurį netrukus modifikuoja Aristotelis . Kadangi Visatoje randame įdėjoms būdingų bruožų , tai juslinio pasaulio negalima laikyti visiškai netobulu .
Jo sandaros principas yra darna , harmonija , kurią galima paaiškinti tik tuo , kad kosmoso tvarka yra tikslinga ir jame viešpatauja protas . O tai Platoną verčia tikėti dievybe , kuri ją toką sukūrė .
Vadinasi , sako , Platonas , egzistuoja pasaulio dieviškasis kūrėjas , Demiurgas , kuris , būdamas geras , ir pasaulį stengėsi sukurti kiek galima geresnį . Demiurgas turėjo remtis tobulomis įdėjomis kaip pavyzdžiais .
Aukštesnę padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai . Jie , tiesa , skirtingi nuo materijos , nėra amžini . Tačiau būdami įdėjų atvaizdai , daiktai yra arčiau tobulos būties , ir visų pirma tai reikia pasakyti apie daiktus , kurių geometrinės formos yra tobulos .Išskirtinę vieta užima žmogus , mat jis turi ne tik kūną bet ir sielą . Nemateriali , nemirtinga ir tiesiogiai pažystanti idėjas siela būties hierarchijoje iškyla virš empyrinio pasaulio daiktų . Su šiuo pasauliu ją sieja tik jos kalėjimas – kūnas , iš kurio ji siekia išsivaduoti . Siela yra sunkinama materijos , todėl nėra nei absoliučiai gera , nei tobula .
Pasak Aristotelio , žemiausią padėtį būties struktūroje užima beformė materija . Po jos eina negyvosios gamtos daiktai , aukštesnę už juos padėtį užima organizmai , o dar aukštesnę – siela . Daiktiškasis pasaulis , pasak Aristotelio , nėra sukurtas , jis yra amžinas .
Tačiau dievas yra jo pirmoji priežastis ir galutinis tikslas .Dievo ir pasaulio priešstata sąlygoja dangiškojo ir žemiškojo pasaulio priešstatą .Šie abu pasauliai yra vieno daiktiškojo pasaulio dvi dalys , bet jos labai skiriasi viena nuo kitos .Dangus – amžinų ir nekintamų daiktų , turinčių tobulą sferinę formą ir be paliovos judančių taisyklingais apskritimais , sritis .Būtent jį tiesiogiai judina dievas .Būtis , kurią vainikuoja Dievas , idėja yra viduramžių filosofijos dėmesio centras .
Tai visiškai suprantama , nes viduramžių Europos kultūroje , kurioje tikėjimas ir bažnyčia pajungė sau visas dvasinio gyvenimo sritis , Dievo ir pasaulio sąntykio problema užvaldė filosofų protus .Vertikaliai orientuotą mąstymą viduramžiai paveldėjo iš antikos , bet ryškiai išreikšta feodalinė luomų hierarchija teikė papildomų paskatų jo plėtrai .
Viduramžių filosofai , su labai retomis išimtimis ,- dvasiškiai , dažnai vienuoliai . Viduramžiais katalikų bažnyčia tampa labai centralizuota jėga: susiskaidžiosiuje Europoje ji neturi sau lygių Bažnyčios įtaka didžiulė ne tik dvasiniam , bet ir politiniam bei ekonominiam gyvenimui . Kaip organizacija , kuri rėmėsi tradicija , tæstinumu ir perimamumu, bažnyčia išsaugojo žymią antikos kultūrinio palikimo dalį .
Filosofijoje būties problema buvo sprendžiama remiantis pirmiausia Platono ir Aristotelio idėjomis .Palyginus Platono ir Aristotelio požiūrį į Dievą su svarbiausiais krikščionybės postulatais , nesunku suprasti , kodėl jie tapo dideliais autoritetais .
PLATONO ONTOLOGIJA . Platono požiūriu būtis atsiskleidžia tik sąvokiniam mąstymui . Tokia būtis esą yra neatsirandanti ir nekintanti , ir kaip tokia yra visiškai priešinga kintančiai , patiriamai pojūčiais regimybei . Būtis prieinama sąvokiniam mąstymui ir fiksuojama pojūčiuose .
Platono žodžiais tariant , reikia skirti tai kas yra neatsirandanti t.y. amžina būtis , ir kas yra amžinai atsirandanti neesamybė t.y. netikra būtis , tarsi būtis kuri pati iš savęs neturi pakankamo pagrindo savo egzistencijai . Tai – santykinė būtis .
Taèiau skirtingai negu Parmenidas , kuris įrodinėjo jog būtis yra nedalus vienis , Platonas tikrosios būties apibrėžtyje nurodo tos būties judesį į daugybę , kitaip tariant tam , kad paaiškintų pasaulio įvairovę , Platonas traktuoja savo būtį pliuralistiškai .
Kaip išaiškėja ta tikroji būtis Platono požiūriu yra būtent idealios , amžinos , prieinamos tik mąstymui daiktų esmės , egzistuojančios atskirai nuo pačių , jusliškai patiriamø daiktų anapus erdvės ir laiko .
Tos idealios esmės yra vadinamos eidosais ir suprantamos kaip savotiškos , bekūnės rūšys , kaip rūšiniai daikto modeliai , esantys daiktui jo priežastis ir tikslas , bet egzistuojantys už paties daikto grynuoju pavidalu .
Čia įrodinėjama , kad konkrečiai jusliškai patiriami reiškiniai atsiranda , kinta ir išnyksta , tačiau atseit už tų reiškinių egzistuoja jusliškai nepatiriamas , neatsirandančios ir neišykstančios tų reiškinių esmės , vadinamos eidosais arba įdėjomis .
Pastaroji t.y. eidosų sfera pasak Platono ir yra tikroji būtis , prieinama tik sąvokiniam mąstymui , kai tuo tarpu jusliškai patiriami reiškiniai Platono žodžiais tariant yra tiktai tikrosios eidentinės būties pamėgdžiojimas , kopijos , šešėliai , vaiduokliški atvaizdai .
IŠVADA . Filosofija yra unikalus mokslas , nors filosofai filosofiją mokslu nevadina . Filosofija skatina žmogų betiksliam , nieko bendro dėl naudos ir žalos pasauliui neturinčiam dalykui . Ji gyvuos tol kol gyvens žmonės . Bet visi sutiks kad filosofija yra naudingas dalykas .Filosofinio pažinimo specifika pasireiškia ir tuo , kad nera tiksliai apibrėžtas filosofinių tyrimų objektas . Paprastai atsakymų į filosofinius klausimus gauti neįmanoma