Lietuvos istorizmas

Lietuvos istorizmas

Lietuvos miestai XIX a. buvo tvarkomi pagal vidutinių Rusijos provincijos miestų standartus. Reguliaraus (taisyklingo) planavimo miestuose buvo statomos valdžios įstaigos, mokyklos, kalėjimai, ligoninės, pašto kontoros, geležinkelio stotys, įrengiami miesto sodai, kariniai įtvirtinimai.

XIX a. pabaigoje Kauno miestas – raiškiausias to meto urbanistikos pavyzdys: jo gatvių tinklas stačiakampis, svarbiausi pastatai išsidėstę prie pagrindinių gatvių, jų pimuosiuose aukštuose – prekybos zona, o kituose – įstaigos arba gyvenamosios patalpos. Daugelis senųjų namų vilki universaliu europiniu istorizmo rūbu. Puošniausius pastatus statėsi turtingi miestiečiai (pirkliai, dvarininkai). Miestas paasipuošė privalomais gubernijos centrui statiniais: teatru, bankais, viešbučiais, restoranais, paštu ir valdžios įstaigomis, fabrikais, gamyklomis. Unikalus reiškinys – reprezentacinis gatvės fasadas ir “kaimiška” kiemo erdvė, į miestą perkeltas smulkaus bajoro gyvensenos tipas. Medinė architektūra tarp mūrinių pastatų – miesto folkloras.

Lietuvos istorizmo architektai: Golinevičius, Andrejevas, Gorskis, Januševskis, Prozorovas, Michnevičius.

Vėliau istorizme ėmė įsigalėti eklektikos principas: pastatų fasaduose susimaišęs kelių praeities stilių architektūrinis dekoras.

Istorizmas plito dvarų architektūroje. Juos projektavo užsienio architektai. Istorizmo pavyzdžiai: neogotikinių formų Beržėnų ir Lentvario dvarai; neorenesansinių formų – Plungės, Švėkšnos dvvarai; neoklasicizmas ryškus Trakų Vokėje. Palangos Tiškevičių rūmuose susijungė neorenesansinės ir neobarokinės formos.

Statyta daug cerkvių, sinagogų. Daugiausia katalikų bažnyčių iškilo provincijoje. Labiausiai buvo pamėgtos gotikinės formos ( Rokiškio, Palangos, Švėkšnos, Salantų, Kelmės bažnyčios.
Istorizmo laikotarpio sinagogų , kaip ir kitos paskirties st

tatinių, architektūroje egzistuoja stilistinė įvairovė, pradedant paprastų formų bestiline architektūra ir baigiant sudėtingomis viduramžių stilių, orderinių ar rytietiškų formų interpretacijomis. Išorėje naudojama nedaug dekoro elementų – dominuoja Dovydo žvaigždė arba Dekalogo motyvas. “Plytų stiliaus” ar akmens mūro pastatuose vyrauja polichrominis žaismingumas: derinamos dviejų spalvų plytos bei balti tinko apvadai.

Vilniaus choralinės sinagogos interjeras.
1997 m. M. Rupeikienės nuotr.
Abi veikiančios choralinės Vilniaus ir Kauno sinagogos pastatytos irgi istorizmo laikotarpiu. Vilniaus sinagogoje yra neoromantinės architektūros elementų bei būdingos rytietiškos simbolikos.

Kauno choralinė sinagoga.
1997 m. M. Rupeikienės nuotr.
Kauno sinagogos formos paprastesnės, neobarokinės, o planas stačiakampis, su trisiene apsida.
Apibendrinant visų epochų ir laikotarpių sinagogų architektūrą, galima pastebėti, kad jų tūrį ir išorę veikė vietinės architektūros tradicijų ir fomų kaita, o atskirose detalėse ir viduje atsispindėjo rytietiška pastato kilmė irr žydų menui būdingi dekoro elementai, dažniausiai – egzotiški floros ir faunos motyvai.
Dabar Lietuvoje egzistuoja sudėtinga išlikusių sinagogų pastatų rekonstrukcijos, tinkamo pritaikymo bei panaudojimo problema.

Žydų gatvė
Lietuvos žydus pasaulyje ypač išgarsino Vilnius (jidiš – Vilne). Čia žydai apsigyveno, palyginti su kitais miestais, gana vėlai, XVI a. antroje pusėje. Tiesa, neretai minimas dokumentas, kuriame esą buvo pasakyta, jog jau 1487 m. čia būta žydų kapų; tačiau dokumentas neišlikęs, patikslinti šios informacijos neįmanoma, o turimos žinios apie to meto įstatymus bei papročius verčia manyti, kad toji in

nformacija nėra teisinga. Pirmą kartą Vilniuje gyvenantys žydai paminėti 1567 m. dokumente. Tačiau tada jie neturėjo teisės pirkti namų, galėjo tik nuomoti; teisę pirkti pastatus Vilniuje žydai įgijo tik 1593 m. Pradžioje jie galėjo gyventi tik magistratui nepriklausančiose žemėse, vadinamose jurisdikais. XVI a. pabaigoje – XVII a. jiems leista apsigyventi bei įsigyti nuosavybę Žydų, Šv. Mykolo ir Mėsinių gatvėse; jie galėjo gyventi ir Vokiečių gatvėje, bet jų butų langai negalėjo žvelgti į gatvės pusę.

Įėjimas į žydų kvartalą
Senamiestyje susiformavo žydų kvartalas. Pagal 1784 m. surašymą Vilniuje gyveno apie 5000 žydų; 1897 m. surašymo duomenimis čia jų buvo apie 64000 arba 38,8% visų miesto gyventojų. Po pirmojo pasaulinio karo jų skaičius kiek sumažėjo, 1923 m. gyveno 55000 žydų (33,3% visų gyventojų), o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., žydų būta 27,9% miesto gyventojų, apie 60000 žmonių.
Dar neturėdami teisės statyti pastatų žydai buvo įsirengę sinagogą, kunigaikščio Sluškos namuose; vėliau pastatyta garsioji Didžioji Vilniaus sinagoga. Mieste pradėjo intensyviai plėtotis religinė mintis. XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. O XVIII a. čia iškilo didysis genijus Gaonas Elijahu. Nuo tada Vilnius tapo pripažintu dvasiniu centru. Jis pavadintas Lietuvos Jeruzale. Yra įvairių versijų, kodėl Vilnius buvo taip išskirtas. Pagal vieną jų – 333 miesto išminčiai atmintinai mokėję visą Talmudą. Kam yra tekę matyti didžiulius Talmudo foliantus, gali įs

sivaizduoti, ką reiškia atmintinai mokėti 64 tokius tomus.
Na, bet tai legenda. Tikrovė tokia, kad iki Katastrofos Vilnius tikrai buvo žymiausias tradicinės žydų kultūros centras. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia veikė daugiau nei 110 sinagogų, 10 ješivų, kurių garsiausia – Ramailės. Tada buvo paplitęs posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Pasaulinį Vilniaus pripažinimą rodo ir didžiojo mūsų literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymo “Jeigu būčiau Rotšildas” herojaus svajonė – įkurti didžiulę labdaros draugiją, kad ji visus žydus aprūpintų uždarbiu, kad visi gyventų draugiškai, ješivose studijuotų Talmudą, o virš visų ješivų būtų vyriausioji ješiva, “žinoma, Vilniuje”.

Leave a Comment