Finikija

Finikiečiai Rytuose

Finikiečių tauta ir jos kultūra visada kėlė gyvą susidomėjimą Vakaruose. Nuo to laiko, kai iš Homero sužinojome, kad iš jų kilęs mūsų alfabetas, finikiečiais imta domėtis ne mažiau, kaip kitomis senovės Rytų tautomis, kartais net daugiau, negu to susilaukė daugelis tautų, pasiekusių kur kas reikšmingesnių laimėjimų kultūros ir politikos srityje.
1200 m. Pr. M. E. Įvyko gilus lūžis Artimųjų Rytų senovės istorijoje. Tą lūžį galime laikyti tikrosios finikiečių istorijos ir kultūros pradžia. Pakrantės gyventojus tarp Viduržemio jūros ir Libano kalnų suspaudė užžnugaryje iškilusios stiprios izraelitų ir aramėjų valstybės, tad susidariusi padėtis iš vienos pusės, skatino juos glaudžiau jungtis, iš kitos – stūmė į jūrą, kuri vėliau suvaidino svarbiausią vaidmenį jų istorijoje.

Kiekvieną tautą visų pirma apibūdina jos pavadinimas. Tautos pavadinimas finikiečiai ir krašto pavadinimas Finikija yra graikiškos kilmės ir randami jau Homero kūriniuose, jei ne anksčiau. Manoma, kad tuos pavadinimus vartojo tik svetimšaliai.
Vietiniuose šaltiniuose randama atitinkančius graikišką pavadinimą žodžius „kanaaniečiai“ ir „Kanaanas“, atsiradusius XV a. Pr. M. E. Kanaanas buvo vietinis terminas finikiečių teritorijai appibūdinti. Nors finikiečiai patys save vadino kanaaniečiais, tai nebuvo jų vienintelis pavadinimas galbūt, net ne pagrindinis. Ir Homeras, ir Biblija dažnai juos vadina sidoniečiais, pagal vieną iš jų miestų. Vėliau atitinkamai vartojami tokie pavadinimai, kaip kanaaniečiai arba sidoniečiai.
Tvirtinama, kad finikiečiai es

są čiabuviai ir ne tik žmonių giminė, bet ir visa žmonijos kultūra kilusi iš jų krašto. Herodotas juos apgyvendina visų pirma ties Raudonąja jūra. Strabonas teigia, kad prie persų įlankos buvo rasta šventovių ir miestų, panašių į finikiečių. Justinas praneša, kad finikiečiai, per žemės drebėjimą išvyti iš savo šalies, iš pradžių apsigyveno prie Sirijos ežero, o vėliau Viduržemio jūros pakrantėje.
Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone. Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšu, kadangi toliau į šiaurę nuo tos vietos neberandame pastovių finikiečių gyvenviečių. Pietinę sieną žymime ties Aku. Rytinę ir vakarinę sienas savaime sąlygoje geografinė padėtis: vakaruose Viduržemio jūra, rytuose – Libano kalnai. Kraštas yra įsispraudęs tarp kalnų ir jūros, yra izoliuotas nuo užnugario, o tai turėjo ypatingą reikšmę galingų valstybių formavimosi eppochoje. Vidaus susiskaldymas kliudė kurtis didesniems politiniams vienetams ir atsirasti sąmoningai bendruomenei, užtat skatino valstybių – miestų susidarymą. Natūralus kelias gyventojų ekspansijai buvo jūra.
Finikiečių miestų padėtis labai savita: paprastai jie kuriami uolėtuose iškyšuliuose taip, kad turėtų du uostus: šiaurinį ir pietinį, kuriais naudotasi pakaitom, priklausomai nuo vėjų krypties ir metų laiko. Kur būdavo galima, panaudodavo arti kranto esančias saleles – jose lengviau gintis apgulties atveju. Kaip tik šitaip buvo įkurta du stambūs finikiečių miestai: Aradas ir Tiras, pastarasis sujungtas su sausuma molu, ku
urį supilti įsakė Aleksandras Didysis.
Jūreivystė vystėsi ir skatino kurti sustojimo punktus bei prekybos centrus artimiausiose pakrantėse. Savo stovyklas finikiečiai stengėsi išdėstyti vieną nuo kitos tolygiais atstumais, kaip sustojimo punktus kelionių metu.
Finikija buvo vienas darbingiausių kraštų Artimuosiuose Rytuose. Žemdirbystė, nepaisant žemės skurdumo, buvo gerai išvystyta. Puikiai augo javai, alyvmedžiai, vynuogės, vaismedžiai, ypač figmedžiai ir sikomorai.
Istoriniai tekstai teigia, kad didžiausias Finikijos turtas buvę Libano miškai. Jie teikė gausybę kėnių, kiparisų, o daugiausia kedrų, išgarsėjusių visuose Artimuosiuose Rytuose. Šiandien beveik nieko neliko iš puikiųjų miškų.
Kalnuose buvo panterų, meškų, hienų, vilkų, kiškių ir šakalų. Naminių gyvulių tarpe vyravo asilai, jaučiai, avys ir ožkos. Jūra teikė gausybę žuvų ir ypač murex rūšies moliuskų. Kalnuose buvo randama marmuro, rudosios anglies ir geležies klodų. Smulkus smėlis buvo gera žaliava stiklo gamybai.
Vadinasi, finikiečių kraštas senovės gyventojams teikė daug turtų, bet jais visapusiškai pasinaudoti buvo galima tik gyvai prekiaujant mainais, visų pirma su kaimynais, o netrukus ir su visos Viduržemio jūros tautomis. Ne veltui finikiečiai tapo garsiausiais ir gabiausiais senovės pirkliais.
Duomenų, išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose, labai nedaug: valdovų vardai, dinastijų kaita, žinios apie pastatų šventinimą, apie dievus globėjus. Net seniausi iš tų trumpučių tekstų tėra iš X a. ir tik iš vienos vietovės – iš Biblo. Vienintelis tiesioginis šaltinis buvo Ti
iro metraščiai, pasiekę mus per fragmentus, kuriuos citavo Juozapas Flavijus pagal Menandros iš Efeso. Fragmentai liečia du laikotarpius, X – VIII a. ir V a.
Ypač svarbus netiesioginis šaltinis yra senovės testamentas. Istorinės knygos informuoja apie santykius su finikiečių miestais, visų pirma su Tiru.
Svarbiausiais miestais tapo Aradas, Biblas, Sidonas, Tiras ir Akas (apie Beirutą nėra žinių net iki pat persų epochos). Daug kas byloja, kad Sidonas iš pradžių vaidino svarbiausią vaidmenį. Visų pirma tai liudija faktas, jog Biblijoje ir Homero kūriniuose minimi „sidoniečiai“ reiškia finikiečius. Kita nuoroda liudijanti Sidono pirmavimą, yra Justino teiginys, kurį jis perėmė iš Timajo, kad 240 m. prieš pastatant Jeruzalės šventovę, t.y. maždaug po 1200-ųjų m. pr. m. e., Sidono gyventojai, „askaloniečių“ karaliaus nugalėti, savo laivais pabėgo ir į kūrė Tirą. Ši žinia yra netiksli, jog Tiras egzistavo daug anksčiau. Tuo metu į Šiaurinę Siriją nužygiavo Sirijos karalius Tiglatpilesaras I ir priėmė duoklę iš Arado, Biblo ir Sidono miestų. Žygio tikslas buvo gauti kedro medžių.
Kitą įrodymą, patvirtinantį finikiečių miestų nepriklausomumą pateikia egiptiečių pasakojimas apie Ven Amoną. Valdovų titulas „Biblo karalius“ liudija jų nepriklausomumą. Ekspansijos laikotarpiu tiesioginiai finikiečių miestų priešai buvo filistiečiai ir izraelitai.
Iš Saliamono laikų (apie 961-922) turime daugiau žinių. Iš metraščių sužinome, kad jis praplėtė savo miestą, pastatė au
uksinę koloną Olimpo Dzeuso šventovėje (Baol Šamino), sujungė salelę, kurioje stovėjo Melkarto šventovė, su didesne Tiro sala, pastatė naują šventovę Herakliui ir Astartai. Metraščiai mini tik vieną karą, karą prieš gyventojus Kitijo, finikiečių kolonijos priešais esančioje Kipro salos pakrantėje, duoklės nemokėjimo dingstimi.
Asirijos valdžios galios atsinaujinimas ir palaipsnis jos plėtimasis Artimųjų Rytų rajone sąlygojo finikiečių miestų autonomijos apribojimą. Padaugėja asirų antpuolių valdant Tiglatpilesarui III ir keičiantis užgrobimų politikai.
Biblo padėtis buvo ypatinga. Kartais jis minimas tarp prijungtų miestų, o kartais kaip nepriklausomas miestas, tik mokantis duoklę. Panaši padėtis tikriausiai buvo ir Arade.
Teigiama, kad asirai buvo užkariavę šiaurinius Finikijos rajonus net iki Biblo, palikdami apribotą autonomiją Biblui ir Aradui. Asirijos imperija žlugo 612 m.
Neturima žinių apie Finikijos miestų likimą 640 – 590 m. pr. m. e. Laikotarpiu, tačiau teigiama, kad, kai asirų valstybė žlugo ir ją 612 m. sunaikino midai, situacija galėjo žymiai pagerėti. Nėra tiesioginių duomenų apie tai, kaip finikiečių miestai sutiko Babilono imperijos žlugimą ir persų pergalę. Tikriausiai neparodė priešiškumo, greičiausiai palankiai sutiko įvykį. Finikiečių miestai pergyveno sunkią krizę.
Kiekvienas finikiečių miestas sudarė autonominį vienetą, valdantį miesto teritoriją ir apylinkes. Miestus valdė karaliai, o valdžia iš esmės buvo paveldima. Valdovų titulavimas pabrėžia dinastinę įpėdinystę. Karaliui pareigas atlikti padėdavo vyresniųjų taryba. Vyresnieji, tai buvo stambiausieji pirkliai arba atstovai giminių, kurių rankose telkėsi prekyba.
Tiro metraščiai suteikia žinių apie ypatingą valdymo formą, kokia išsivystė šiame mieste. Susikūrė respublika, „teisėjų“ valdoma, paprastai dviejų, valdančių keletą metų.
Tiesioginis šaltinis finikiečių religijai pažinti, visų pirma yra įrašai, kilę iš finikiečių miestų, patvirtinantys duomenis apie religijos ypatybes. Tačiau įrašų specifika, taip pat jų trumpumas itin apriboja tuos duomenis, net ir apie dievų vardus. Pasakojimų, liečiančių religinį kultą ir gyvenimą, labai mažai, o mitologinių duomenų iš viso nėra. Todėl finikiečių religija yra sudėtinga. Atrodo, jog savitumu ir iš dalies originalumu toji religija laiko atžvilgiu yra tęsinys religijos, kurią antrojo tūkstantmečio prieš m. e. laikotarpiu galima apskritai apibūdinti kaip kanaanietišką.
Finikiečių mieste Bible svarbiausieji dievai buvo Elas, Baalatė ir Adonis. Vardas Elas reiškia „dievas“, jis yra pirminė dievybė, bet nelabai aktyvi. Kur kas aktyvesnė yra Baalotė, kurios vardas reiškia „valdovė“ ir kuri praktiškai iškyla kaip miestus valdanti deivė. Tačiau ji į kūnija vaisingumą ir per tai yra garbinama kaip dievų ir žmonių, taip pat augmenijos gimdytoja. Trečiasis Biblo dievas – Adonis. Vardas reiškia „mano viešpats“. Jis simbolizuoja kosmetinę augmenijos mintį ir atgijimą.
Biblo dievų aprašymą galima baigti teigimu, jog panteono sudėtis buvo ne visiškai nusistovėjusi. Nedaug težinoma apie kitų finikiečių miestų dievus. Berite buvo garbinamas Baalatas.
Finikijoje buvo plačiai paplitusi dievų triada: dievas – miesto globėjas, deivė ir jaunas dievas. Dievų triada apibūdina finikiečių religiją, bet neišsemia. Ji sudaro sąlygas įvairiems pasikeitimams. Visų pirma šitaip atsitinka su Bealu, kuris pasirodo kaip beal Šamimas ir kitų dievų vardai pakeisti. Finikijoje pasirodo astrolinių figūrų dievybių su aiškiais antriniais bruožais.
Platų finikiečių dievų veiklos aprašymą, mitologinę medžiagą, pateikia Filonas, graikų raštininkas, iš Biblo. Šie duomenys rodo, kad finikiečių miestuose egzistavo mitologinės tradicijos, aiškinančios pasaulio atsiradimą. Su tomis tradicijomis buvo susijusios kitos, liečiančios meną ir amatus. Galiausiai išaiškinti jų tarpusavio giminystę.
Dievų kultas vystėsi kalnuose, arčiau prie šaltinių, medžių ir akmenų, kurie garbinami kaip šventi. Svarbiausi miestai turėjo savo sanktuariumus aplinkinėse kalvose. Didžiai buvo garbinamas vanduo. Finikiečių kulto objektas Asklepijos upė buvo ypatingai garbinama. Jie statydavo šventoves. Įrašuose dažnai minimi žyniai, taip pat jų viršininkai, randam žinių ir apie žynes. Buvo ir kitokių kategorijų, jų tarpe grupė sakralinių prostitučių, būdingų Astartos kultui.
Paprastai buvo aukojami žvėreliai ir augmenija, tačiau būdavę aukojami ir žmonės didelių nelaimių atveju. Finikiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir dvasios nemirtingumu.
Finikiečių epochos meno paminklų labai maža, ypač radinių pačios Finikijos teritorijoje. Finikiečių menas yra tam tikru mastu sirų meno dalis, tačiau Egipto įtaka čia buvusi stipriausia. Keramikoje randama egėjiškų formų ir motyvų.
Finikiečių meną galima apibūdinti taip pat rūšių ir formų požiūriu. Pirmame tūkstantmetyje finikiečiai buvo dideli demų požiūriu. Pirmame tūkstantmetyje finikiečiai buvo dideli dekoratyvinių daiktų meistrai: plokštelių iš dramblio kaulo, metalinių indų, brangakmenių, antspaudų. Finikiečių produkcija išsiskiria savitumu, originalumu.
Finikijoje buvo paplitusi sakralinė statyba. Finikiečių šventovių griuvėsių buvo rasta Tel Sukve, Sidone, Amrite ir Aine l – Hajate. Amrito šventovė yra geriausiai išsilaikiusi. Minimi kapai uolose vertikalių šachtų pavidalo su kameromis apačioje.
Finikiečių statybininkai buvę ypatingi užtvankų ir tiltų konstrukcijos meistrai. Tam reikalui naudodavę didelius natūralios uolos blokus. Yra išlikę užtvankų liekanos Arade, Sidone ir Tire.
Yra nedaug išlikę akmeninių skulptūrų. Daugiau išlikę smulkiosios plastikos bronziniai paminklai. Taip pat Finikijai, nors ir svetimos kilmės, būdingi sarkofagų bareljefai.
Smulkiosios plastikos srityje svarbiausios grupę sudaro dramblio kaulo bareljefai. Manoma, kad šios rūšies dirbinių paplitimas daugelyje Sirijos ir Palestinos vietų, taip pat Viduržemio jūros baseine susijęs su jūrine finikiečių ekspansija ir būdinga jiems meninių daiktų prekyba. Lajardo grupės bareljefai laikomi grynai grynai finikietiškais. Daugelis bareljefų yra stačiakampės plokštės su ne taip giliu ir kiek gilesniu reljefu.
Finikijoje yra taip pat aptinkami ir metaliniai indai iš bronzos, sidabro ir aukso su iškiliu dekoravimu. Paplitę plačiai buvo vazos. Jie iliustruodavo indus. Buvo paplitę egiptietiški motyvai. Finikiečiai užsiėmė taip pat ir graviravimo menu.
Didelio dėmesio susilaukė brangenybių tyrinėjimas. Finikijai būdingas amatas buvo stiklo gamyba. Jie gamino nepermatomą stiklą, kuris buvo žinomas ir egiptiečiams. Taip pat jie kaldavo monetas.
Apie ekonominį finikiečių miestų gyvenimą nedaug tėra žinių, finikiečiai maksimaliai išnaudojo nedidelius dirbamos žemės plotus, kuriais disponavo, ir plėtė dirvas net ant Libano kalnų šlaitų, o vandenį irigacijai sėmė iš kalnų šaltinių. Sąnašų žemė buvo tinkama javų auginimui, tuo tarpu uolėtus plotus buvo galima panaudoti plantacijoms. Javų, ypač kviečių, kultivavimo būdas nėra pasikeitęs net iki dabartinių laikų. Vaizduojamas jaučių traukiamas plūgas. Rasti apvalūs rato pavidalo akmenys, tikriausiai, buvo vartojami grūdams malti. Vynuogės, alyvmedžiai, figos ir datulių palmės buvo labiausiai paplitusios plantacijų kultūros. Finikijoje rasti dideli akmenys su skyle, galbūt, yra vynuogių arba alyvos grūstuvų dalys.
Geriamasis vanduo finikiečių miestams lietų metu buvo kaupiamas didelėse cisternose. Gyventojai naudojo ir povandeninį šaltinį.
Ypatingą reikšmę finikiečių ūkiui turėjo kedrų ir kėnių miškų eksploatavimas. Visuose kaimyniniuose kraštuose mediena turėjo didelę paklausą. Vaizduojamas medžių kamienų transportavimas laivais. Į Egiptą medžiai buvo gabenami jūra; iki Mesopotamijos – karavanų keliais net iki Eufrato, o toliau pasroviui plukdomi upe.
Finikiečiai taip pat naudodavo akmenis. Jau pats kapų uolose kalimas liudija apie jų sugebėjimus akmens apdirbimo srityje. Pagrindinė gamybos šaka buvo tekstilės pramonė. Finikiečiai pagarsėjo dažydami audeklus natūraliais dažais, gaunamais iš moliuskų atmainos.
VII amžiuje išauga kita svarbi pramonės šaka – stiklo gaminimas. Finikiečiai išrado receptą permatomam stiklui gaminti, stiklo pūtimo išradimas paplito tik I amžiuje pr. m. e.
Metalo ir dramblio kaulo apdirbimo gamybos šakos reikalavo plačių prekybinių santykių. Varis buvo gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos ir, galbūt, iš Anatolijos. Dramblio kaulą gabeno iš Indijos ir Punto. Visa tai liudija, kokią didelę reikšmę turėjo Raudonoji jūra, kaip prekybinis kelias į Afrikos ir Indijos pakrantes. Finikiečių ūkis rėmėsi prekyba: buvo intensyviai išnaudojami natūralūs krašto resursai ir tuo pat metu iš toli diskeliais kiekiais buvo gabenama žaliava, kad galima būtų ją perdirbti ir siųsti atgal jūrų keliais.
Minimi jūreiviai iš Sidono, Arado ir Biblo rodo glaudų finikiečių miestų bendradarbiavimą ir tuo pačiu dominuojantį Tiro vaidmenį. Navigacijoje vadovautasi padėtimi Mažųjų Grįžulo ratų, kuriuos graikai vadino finikiečių žvaigžde. Toliausia finikiečių jūrų kelionė buvusi aplink Afrikos kontinentą apie 600 m. pr. m. e., trukusi trejus metus. Apskritai jūreivystės mene finikiečiai pirmavo tačiau jūrų kelionėse finikiečiai kartais plėšikaudavo, ypač grobdavo vaikinus ir merginas, kad galėtų juos kaip vergus kituose kraštuose parduoti. Reikia pripažinti, kad tokio pobūdžio žygiai negalėjo būti dažni, nes būtų suardę prekybinius santykius, kuriais finikiečiai labiausiai buvo suinteresuoti. Be to, piratiškus veiksmus reikia skirti nuo organizuotos prekybos vergais, kuri buvo normali ir legali prekybinės veiklos sritis.
Vienas iš didžiausių finikiečių nuopelnų civilizacijai yra alfabeto išplatinimas Viduržemio jūros zonoje ir alfabetinio rašto sistemos atradimas. Manoma, kad finikiečiams teigiamą poveikį rašto tobulinimo srityje turėjo senovės Babilono ir senovės Egipto kultūrinis palikimas.
Tačiau alfabeto kilmės problema nėra visiškai aiški. Jeigu finikiečiai išplatino raštą, tai dar nereiškia, kad jį išrado. Ugarite išrastas apie XV – XIV amžių pr. m. e. alfabetas jau turėjo visus jam būdingus bruožus. Tada finikiečių alfabetas, kurio seniausias liudytojas yra įrašas ant XII amžiaus strėlinių, galbūt, mėgdžiojo ugaritiškąjį ir pakeitė bei supaprastino ženklų formą, o tai savaime jau yra laimėjimas.
Ar tikrai finikiečiai išrado abėcėlinį raštą, bandė išsiaiškinti Herodotas. Dabar jau yra žinių, kad finikiečiai abėcėlinį raštą įtvirtino Sirijos civilizacijos pabaigoje. Žinomos trys seniausios abėcėlės. Pirmoji datuojama 1300 – 1000 m. pr. Kr., rasta Bible. Ją sudarė 80 ženklų. Analogiška abėcėlė aptikta sugriautame Ugarite (apie 1400 m. pr. Kr.). Ir dar datuojama I tūkstantmečio pr. Kr. Pradžioje. Finikiečių abėcėlės pagrindu atsirado senovės aramėjų raštas, iš kurio vėliau išsirutuliojo kitos rašto sistemos: indų, persų, arabų ir žydų. Graikai savo abėcėlę vadino „finikiečių ženklais“. Jie prie 22 finikiečių priebalsių pridėjo 5 balses. Taip finikiečiai įrašė vieną reikšmingiausių puslapių į pasaulio kultūros istoriją.
Finikiečių įrašų kalba yra glaudžiai susijusi su kitomis Sirijos ir Palestinos semitinėmis kalbomis. Ji taip pat susiskirsčiusi į dialektus. Šiaip ar taip finikiečių kalba turi savo autonomiją ir individualumą.
Jau ilgą laiką pagrindinė tyrinėjimų problema yra finikiečių kolonizacijos datavimo klausimas. Finikiečiai Vakaruose pasirodę tuoj po „jūros tautų“ antpuolių dar prieš graikų kolonizaciją, kuri, kaip liudija šaltiniai, prasidėjusi VIII amžiuje. Nuo to meto datuojama ilga finikiečių ir graikų kova dėl viešpatavimo jūrose.
Šiuo metu nekelia abejonių tai, kad graikai perėmė finikiečių alfabetą ne vėliau kaip VIII amžiuje. Tai neįvyko staiga, o buvo ilgo finikiečių kultūros plitimo ir jos įtakos stiprėjimo proceso kulminacija. Todėl jeigu Vakarai alfabetą perėmė ne vėliau kaip VIII amžiuje, tai reikia manyti, jog santykiai su Finikija egzistavo jau seniai, vadinasi, šiuo atveju turime, proceso apogėjaus, o ne pradžios liudijimą.
Šiaip ar taip, istoriniai šaltiniai rodo, kad finikiečių kolonizacija prasidėjusi prieš X amžių. Politinė tos epochos situacija patvirtina šaltinių duomenis. Mikėnai kontroliavo jūrų kelius net maždaug iki 1200 m. pr. m. e., kai „jūros tautų“ invazija sukėlė visuotinę krizę rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Mikėnai neteko savo reikšmės, o finikiečiai tapo stipria ir nepriklausoma tauta. Prabėgo, tikriausiai, trys šimtmečiai – XI, X ir IX, – tada prasidėjo kolonizacinis graikų judėjimas. Finikiečių ekspansija, pasinaudodama palankiomis aplinkybėmis, išlygina susidariusias spragas. Naujausias mokslas patvirtino, kad finikiečių ekspansija prasidėjo, tikriausiai, apie 1100 m. pr. m. e., o gal ir anksčiau.
Finikiečiai įsikurdavo ne tik ten, kur vėliau susidarydavo kolonijos, bet taip pat įkurdavo mažesnes prekybines gyvenvietes, kurios nebeišaugo arba įsiliejo į svetimą aplinką. Įrašai liudija apie finikiečių kalbos ir kultūros išplitimą IX ir VIII amžiuje net iki pietų Anatolijos kraštų. Tačiau tai neturėtų būti grynai kolonijinio tipo ekspansija. Tos vietos, galbūt, buvo sustojimo vietomis kelionėje į Egiptą, bet nebuvo kolonijos. Finikiečių centrai buvo Kipro, Rodo, Egėjo salose ir Kretoje.
Finikiečių gyvenvietės Egipte buvo, tikriausiai, vien tik miestų kvartalai arba uostai, o ne kolonijos tikrąja to žodžio prasme. Palei pakrantę į vakarus nuo Egipto seniausia kolonija, kaip sako legendos, buvo Utika. Kitos kolonijos: šiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje, buvo apgyvendinta Motijos sala, Panormas, Soluntas, Malta, salos Sardinijoje, Minorkoje, Tanžeras, Likė, Mogadoras, taip pat Ispanijoje.
Apskritai finikiečių, vėliau punų, kolonizacija buvo grynai prekybinio pobūdžio, ja nebuvo grindžiami užkariavimai, nuolatinių gyvenviečių statyba ir masinė žmonių imigracija. Žinoma, tai netrukdė atsirasti nuolatinėms gyvenvietėms, žmonių persikėlimui ir užkariavimams. Kad šis istorinis procesas būtų suprantamas, reikia pabrėžti, jog tokie reiškiniai nebūtinai turėjo būti susiję su pirmykšte ekspansija, galėjo jų visiškai nebūti arba jie galėjo atsirasti vėliau.
Vienintelė intensyvios finikiečių kolonizacijos Rytuose teritorija buvo Kipro sala. Kolonizacijos pradžia primena kolonijų kūrimą Vakaruose, bet metropolijos artumas sąlygojo tokius dažnus kontaktus, jog nelengva atskirti kiprietiškus daiktus nuo atsiradusių iš pačios Finikijos.
Poezijoje ir mitologijoje randamos žinios apie finikiečius Kipro saloje neturi didesnės reikšmės, ypač kad jos priklauso vėlesnei epochai. Tačiau kartu atspindi tikrąją istorinę realybę, liudydami apie senovinę finikiečių kolonizaciją saloje. Finikiečių įsikūrimo Kipre istorijai nušviesti svarbiausi yra archeologiniai duomenys. Yra epigrafinių liudijimų apie finikiečių įsikūrimą saloje. Įrašas kape, neaiškios kilmės, bet, tikriausiai, iš Kitijo, pasižymi paleografiniais bruožais, kurie rodo IX amžių. Drauge su įrašu iš Noro Sardinijoje jis liudija apie kolonijinio judėjimo pradžią ir, šiaip ar taip, apie finikiečių buvimą ten. Finikiečių kolonijų nepriklausomumas pasibaigė VIII amžiaus gale. Visi tie faktoriai ne tik leidžia mums konstatuoti finikiečių kultūros autonomiškumą, bet ir apibūdina jos vidinį sutelktumą bei skiria ją nuo kitų kultūrų, kurioms nebūdingi tokie reiškiniai arba mažiau būdingi. Šis sutelktumas neatsispindi politinėje formacijoje, bet yra susijęs su bendromis geografinėmis istorinėmis aplinkybėmis.

Finikiečiai ir Kartaginiečiai Afrikoje

Nėra tiesioginių šaltinių apie finikiečių kolonizaciją Afrikoje ir Kartaginos galios išaugimą. Nestinga įrašų iš finikiečių kolonijų šiaurinėje Afrikos dalyje, ypač iš Kartaginos, tačiau visi tie įrašai yra religinio turinio ir iš tiesų teikia vertingų žinių apie dievus ir ritualus, bet nedaug tepasako apie visuomeninį ir politinį gyvenimą.
Finikiečių ir punų kolonizacijos šiaurinėje Afrikoje vaizdas ir didžiausios kolonijos – Kartaginos – istorija, be abejonės, yra iškraipyti dėl netiesioginių ir nepilnų šaltinių. Tačiau apie šią finikiečių pasaulio dalį turime labai gausią informaciją.
Teigiama, kad Kartagina įkurta 814 – 813 m. pr. m. e. Manoma, jog Kartaginos įkūrėjai buvo kilę iš Tiro. Buvo sukurti padavimai, kuriuose buvo teigiama, kad keliautojai atvykę tiesiog į būsimos Kartaginos vietą. Kartu su jais atvyko ir Elisa, kuri ir laikoma Kartaginos įkūrėja. Ji norėdama užtikrinti atitinkamą miestui vietą, griebėsi klastos: ji pirko žemės sklypą, kurį galima būtų apdengti jaučio oda, paskui odą supjaustė ir apjuosė jomis visą kalvą, kuri stūkso ties Kartaginos iškyšuliu. Tuo tarpu Hiorbas, vietinis valdovas, ją įsimylėjo ir panoro vest. Bet Elisa susidegino.
Rimtų padavimų patvirtinimų randame pas Juozapą Flavijų, kuris, kaip žinome, pateikia Tiro metraščių fragmentus. Viename iš tų fragmentų sakoma, kad septintaisiais Pigmaliono viešpatavimo Tire metais jo sesuo Elisa pabėgusi į Libiją ir įkūrusi Kartaginą.
Laikykime įtikima padavimų perduotą Kartaginos įkūrimo datą – 814 – 813 m. pr. m. e. ir pripažinkime, kad įkūrėjai buvo kolonistai iš Tiro, atvyko jie, ketindami įkurti finikiečių centrą Vakaruose.
Stambiausia finikiečių kolonija Afrikoje buvo Kartagina. Kartaginos įkūrėjos Elisos tragedija neatskleidžia visuomeninių socialinių priežasčių. Iš tikrųjų buvo kitaip. IX a. prieš m. e. trisdešimtaisiais metais mirė Tiro valdovas Mutonas, valdžią testamentu paskyręs savo vaikams – Pigmalionui ir Elisai. Prasidėjo žiauri kova dinastijos viduje dėl valdžios. Pigmalionas rėmėsi demokratiniais sluoksniais, o jo priešininkai – aristokratine viršūne ir žyniais. Nugalėjo liaudis, atidavusi Tiro valdžią mažamečiui Pigmalionui. Elisa su grupe pasekėjų pabėgo ir įkūrė toli nuo Tiro Kartaginos koloniją. Teigiama, kad šios kolonijos įkūrime dalyvavo ir Kipro finikiečiai.
Teigiama, kad Kartaginos įkūrimo datai laikoma 814 m. prieš m. e. Tačiau ne visi istorikai buvo vieningi. Timėjus, kuriuo rėmėsi Dionisijas iš Halikarnaso, rašė, kad Kartagina buvo įkurta 38 m. prieš pirmąją olimpiadą, Velėjaus Paterkulo teigimu, Kartagina egzistavo 677 metus. Tuo būdu buvo įkurta 823 m. Tačiau istorikų nuomonių buvo labai daug. Naujausių laikų istorikai gana dažnai grįžta prie šio klausimo, svarsto, kada buvo iš tikrųjų įkurta Kartagina ir kiek laiko ji egzistavo.
Finikiečių kolonijų steigimui pasipriešino Tarteso valstybė. Bet tik po didelių pastangų finikiečiams pavyksta išstumti iberus, tad įkuria Kadisą. Finikiečiams sekėsi kovoti, jie įkūrė pietinėje Pirėnų pusiasalio dalyje Malakos, Seksio, Abderos kolonijas, kurioms vadovavo Kadisas.
VIII a. pradžioje finikiečių kolonijų padėtis Viduržemio jūros vakarinėje dalyje žymiai pasikeitė, Asirijai užgrobus Finikiją ir Kiprą. Kolonijos prarado ryšį su metropolija, įgijo politinį savarankiškumą, bet pasunkėjo kovos su priešininkais.
Kaičiasi politinė situacija. Viduržemio jūroje išsimėčiusios Finikijos kolonijos priverstos gintis nuo graikų ekspansijos. Graikų kolonistai įsikuria rytinėje Sicilijoje tik VIII a. viduryje. Iki VII a. antros pusės Sicilijos finikiečiai netrukdė graikų ekspansijai, tačiau nuo VII a. antros pusės padėtis pasikeičia, prasideda kovos.
Kartaginos įsigalėjimui pusiasalyje (Pirėnų) trukdė ne tik Tarteso valstybė, bet ir finikiečių kolonijos su Kadisu priešakyje. Kyla kova tarp Kartaginos ir Kadiso. Užėmę Kadisą, kartaginiečiai, pajungė ir kitas finikiečių kolonijas Italijoje ir pradėjo kovas su finikiečiais ir su Sicilijos graikais.
Kartaginoje turtingieji žyniai, pirkliai, amatų dirbtuvių savininkai sudarė vergovinę aristokratiją, kurios rankose buvo ekonominė ir politinė galia. Kartaginoje klestėjo prekyba, amatai, žymią vietą užėmė žemės ūkis, ypač sodininkystė. Krašto ekonomika buvo vergovinė. Įvairios paskirties dirbtuvėse dirbo laisvieji ir vergai. Dvaruose dirbo neturtingieji ir vergai, įgyti karuose ar finikiečių piratų pagrobti bei pirkti vergų turgavietėse. Vergovinė Kartaginos visuomenė buvo labai sunki ir vidiniai prieštaravimai buvo daug gilesni, jie vedė prie vergų sukilimų. Turtingiems kartaginiečiams dirbo vietiniai Libijos gyventojai, kurių gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios.
Žiaurus kartaginiečių elgesys su Libijos valstiečiais vertė pastaruosius nuolat kovoti prieš turtingąją Kartaginą.
Religija Kartaginos civilizacijoje vaidino pirmareikšmį vaidmenį. Svarbiausias religinis aktas buvo aukojimas, ir viskas – šventovės ir kapai, stelos ir sarkofagai, statulėlės ir amuletai – siejosi su aukojimu. Reikia pabrėžti, kad dievai retai parodomi žmogaus pavidalu. Tačiau yra išlikę dievų vardai. Kūdikių aukojimas nebuvo vienintelis aukojimo ritualas. Buvo aukojami suaugę žmonės, būtent svetimšaliai ir priešai. Buvo paplitęs gyvulių aukojimas. Egzistavo speciali hierarchija: vyriausiasis žynys. Žynys, antrojo laipsnio žynys. Tačiau žynių pareigos galėjo būti tik paveldimos.
Svarbiausias laidojimo ritualas buvo inhumacija, bet turime ir kremacijos paliudijimų, ir ne tik vėlesnėje epochoje, kaip anksčiau buvo manoma, bet taip pat ir senovės laikais.
Gausūs kasinėjimai Kartaginoje atskleidė nemaža paminklų, turinčių nevienodos dokumentinės vertės, tačiau apskritai duodančių tiesioginį ir išsamų Kartaginos meninės kūrybos vaizdą. Yra nevienoda šaltinių vertė, kadangi romėnai visiškai sugriovė Kartaginą, tai architektūros paminklų labai reta. Daugiausiai medžiagos atrasta kapuose. Didesnė daiktų iš Kartaginos kapų dalis – tai egiptietiški arba egiptietiško pobūdžio daiktai. Svarbiausias kulto paminklas, išlikęs Kartaginoje, tai tofetas, kuris yra Salambro rajone.tikriausiai, kaip tik ten išsilaipino Elisa ir ten mirė.
Bareljefiniai akmeniniai sarkofagai su mirusiojo atvaizdu ant dangčio – tipiška finikiečių meno rūšis, pasiskolinta iš Egipto ir paveikta graikų įtakos – randami taip pat Kartaginoje.
Tipiški Kartaginos terakotos dirbiniai yra kaukės. Jos kilusios iš orientalinių modelių. Galimas daiktas, kad jos buvo kabinamos ant sienų. Be to, dedamos į kapus, jos turėjo sergėti nuo dvasių, paveikdamos jas šypsena arba – dažniau – gąsdindamos grimasomis. Tie nuostabūs ir charakteringi dirbiniai panašūs į afrikietiškas kaukes. Jau seniausiuose Kartaginos kapuose randame daugybę amuletų, miniatūriškai vaizduojančių dievus, gyvulius, dievų atributus ir simbolius. Buvo dar viena amaletų kategorija, tai – nedideli metaliniai vamzdeliai, cilindriški arba aštuonbriauniai, kurių viduryje susukta plona skarda, išmarginta piešiniais, o kartais trumpais įrašais. Seniausieji vamzdeliai yra daugiausia iš aukso arba sidabro. Yra išlikę trys auksiniai ritiniai.
Kartaginoje pasirodo nauja metalo dirbinių rūšis, nežinoma Finikijoje, būtent skustuvai. Jie taip pat egipteitiški. Manoma, kad skustuvai turėjo ritualines funkcijas, o tam tikrais atvejais ir magiškas.
Dramblio kaulo apdirbimas, toks svarbus amatas finikiečių gyvenime, Kartaginoje teturi antraeilę reikšmę. Šiaip ar taip, dramblio kaulo dirbinių Kartaginoje randama: šukos, dvi veidrodžių rankenėlės ir kt. dramblio kaulo dirbiniai.
Kaip liudija literatūriniai šaltiniai, juvelyrų amatas Kartaginoje vaidino svarbų vaidmenį. Teko girdėti apie aukojimo vainikus, apie šventovių puošimą auksu, apie dirbinius iš sidabro. Auksas buvo gabenamas iš Afrikkos gilumos, o sidabras iš pietinės Ispanijos.
Keletas šimtų skarabėjų, atrastų Kartaginos kapuose, liudija apie šių daiktų svarbą įrengiant kapus. Kartais be indų, tai vieninteliai daiktai, dedami į kapą. Galima suskirstyti skarabėjus, padarytus iš emalio, jaspio, karneolo. Rečiau pasitaiko lazurito, agato, kalnų krištolo ir bazalto.
Grynai kartaginietiškas meninis amatas buvo stručio kiaušinių marginimas. Iš kiaušinių buvo daromi indai, dažomi juodai ir raudonai arba išbraižomi geometriniais piešiniais, palmetėmis, lotoso žiedais, žvėrių ir žmonių galvomis. Buvo gaminami įvairūs dirbiniai iš stiklo:kaukės, amuletai ir kt. Be to kapuose buvo rasta ir tapybos liekanų.
Kartaginos sanktuariumuose ir kapuose rasta gausybė keramikos. Identiški atradimai kitose punų pasaulio dalyse (Ispanijoje, Sicilijoje, Sardinijoje) byloja apie kartaginiečių idų eksportą. Taip pat buvo atkastos puodininkystės dirbtuvės.
Kartagina gyvavo, panašiai kaip finikiečių miestai, apibrėžtoje teritorijoje ir išvystė analogines ūkininkavimo formas. Ne visada galima pasakyti, ar žemdirbystės žinios buvo atsineštos iš Finikijos, ar jos buvo vystomos vietinių formų pagrindu.
Derlingose priemiesčių žemėse, Kartaginos turtuoliai turėjo savo vynuogynus, alyvmedžių giraites, vaisių sodus ir ganyklos. Žemės krašto gilumoje dirbo libiečiai, kurie savo sklypus išsaugojo sunkios duoklės kaina. Ten daugiausia buvo auginami javai ir jų dalis atiduodama Kartaginai. Žinios apie kartaginiečių žemdirbystę liudija, koks didelis dėmesys buvo skiriamas žemės ūkis kultūrai. Buvo auginama daug kviečių ir miežių. Taip pat kartaginiečių Sardinija ir Sicilija gana gausiai tiekė grūdų. Nedaug težinoma apie žemdirbystės būdus. Piešiniai vaizduoja arklą medinį, be rato, traukiamą jaučių. Grūdai buvo kraunami sandėliuose arba grūdų saugyklose, dažniausiai požeminėse.
Vynuogių ir alyvmedžių auginimas būdingas finikiečių pasauliui ir ypač Kartaginos apylinkėms.
Darbo jėgą sudarė daugiausia vergai sudomindavo juos darbu, suteikiant jiems tam tikras lengvatas, įgalinčias ir kaupti santaupas išsipirkimui iš vergovės, ir kurti šeimas. Finikiečiai kolonistai ypač rūpestingai auginos vynuoges ir alyvmedžius.
Žinoma, kad kartaginiečiai prekiavo vynu, tačiau nėra žinių, ar jis buvo jų pačių gamybos. V amžiuje vynas buvo gabenamas iš Akrago.
Manoma, kad finikiečiai atgabeno į Afriką figmedžių. Buvo auginami granatai, kuriuos ypač vertino romėnai. Buvo paplitusios datulės ir palmės, augo migdolo medžiai. Sodinami buvo kopūstai, svogūnai, česnakai, žirniai ir lęšiai. Iš pramoninių augalų daugiausia buvo auginama linų.
Plačiai buvo paplitusi gyvulininkystė. Ją iš tiesų vystė klajokliai. Kartaginiečiai, be abejonės, palaikė santykius su klajokliais, sausros metu įsileisdami juos į savo teritoriją ir mainais gaudami iš jų gyvulinių produktų. Auginami buvo arkliai, jaučiai, avys. Buvo ypač vertinamos bitės, duodančios labai vertinamo medaus ir vaško, kuris buvo vartojamas gydymo tikslams.
Buvo gaminami įvairūs dirbiniai iš metalo: žirklės, skustuvai, taurės ir kt. dirbiniai. Ypač buvo svarbi tekstilės pramonė. Buvo užsiimama audimu.
Į Afriką finikiečiai atsinešė taip pat nepaprastus savo sugebėjimus apdirbti medieną. Jų laivų statymo meistriškumas buvo visiems žinomas. Buvo naudotasi: produktais, replėmis, kirviais, kampainiais ir kitais įrankiais.
Buvo kalbama apie puodžius, stiklius, juvelyrus ir kitokius amatininkus. Reziumuojant galima pasakyti, kad Kartaginos amatininkų produkcija buvo plačiai išvystyta ir visų pirma orientuta prekybos reikalams, tačiau originalumo joje maža.
Kartaginos gyvavimo ir net įsikūrimo pagrindas buvo kelių į metalų kasyklas atradimas ir panaudojimas. Jie ėmė tada prekiauti rūda. Jie atrado sidabrą, kuris buvo pagrindinis prekybos objektas, alavas.
Kartagina palaipsniui įgijo vis didesnį savarankiškumą, kol pagaliau tapo prekybos centru. Kartaginos pirkliai mainė gaminius bei dirbinius kitų tautų. Prekybos keliams reikėjo apsaugos, tam buvo laikomas karo laivynas. Kartagina tarėsi su Roma dėl kelių ir mainų kontrolės, taip pat dėl piratų sutramdymo.
Svarbiausia Kartaginos importo objektas buvo metalai, taip pat vergai. Ieškodami naujų kelių savo prekybai, kartaginiečiai atliko nemaža didelių kelionių, tai garsioji kelionė aplink Afriką, atlikta faraono Nechono įsakymu. Kartaginiečiai vykdavo aukso taip pat ir žemyno keliais, karavanais, žingsniuojančiais per Sacharą.
Apskritai galime pasakyti, kad raštas ir kalba liudija finikiečių kultūros tradicijų patvarumą, nepaisant susiskaldymo ir laiko trukmės, ir yra tarsi finikiečių – punų kultūros vieninga ir nenutrūkstanti gija.

Kolonijos Vakaruose

Malta, Gocas, Pantelerija. „Salų kolonizavimo finikiečiai, kurie, plėsdami savo prekybą; Vakarų Okeaną, rado ten saugų prieglobstį atviroje jūroje ir tinkamą prieplauką. Šitaip Diodaras aprašo finikiečių įsikūrimą Maltoje, teisingai apibūdindaams salos –padėtį Viduržemio jūros prekybiniame kelyje. Manoma, kad ten pirmoji finikiečių gyvenvietė atsirado priš VIII amžių. Kolonizuojama buvo ne tik pakrantės, bet ir salos giluma; susikūrė mažiausiai vienas vietinis centras, manoma, kad šiandieninės Robat – Medinos vietoje. Acholos miestas rytinėje Tuniso pakrantėje, priešais Maltą, buvęs įkurtas kaip maltiečių – saloje apsigyvenusių finikiečių – kolonija. Manoma, kad Achola buvo įkurta prieš VIII amžių.
Finikiečiai kolonizavo taip pat Gaulą, tiksliau Gocą. Maždaug tuo pačiu metu Finikijos gyventojai arba Maltos finikiečiai užėmė ir Pantelerijos salą. Statūs šios salelės krantai šiaurės vakaruose sudaro patogią prieplauką, kur, tikriausiai, ir atsirado pirmoji gyvenvietė.
Finikiečių – punų kultūra įsiviešpatavo Maltoje ir kaimyninėse salelėse. Gausios žinios apie amatų suklestėjimą, minimos moterų suknelės, skrybėlės ir pagalvės, itin minkštos ir prabangiškos, byloja apie salos vaidmenį Viduržemio jūros baseino prekyboje, ypač tekstilės srityje. Maltoje ir Pantelerijoje buvo kalamos monetos su puniškais užrašais.
Žinių apie finikiečių – punų kultūrą Maltoje nedaug. Maltos nekropoliuose aptinkama finikietiško tipo kopų. Aptikdami įvairūs ąsočiai su platėjančiu bei trigubu snapu, lėkštės su išmargintu viduriu ir kt.
Sicilija. Finikiečių atsiradimo Sicilijos saloje data yra objektas ginio, susijusio su spėliojimu dėl bendros finikiečių kolonizacijos chronologijos. Ši problema galų gale verčia suabejoti, ar galima Sicilijoje atskirti finikietiškąją fazę nuo puniškos.
Pagrindinis šaltinis, dėl kurio ir kilo diskusija, yra jau minėtas Tukidido fragmentas: „Ir finikiečiai apsigyveno šen ir ten visoje Sicilijoje, užėmę iškyšuliusprie jūros ir pakrančių saleles, kad lengviau būtų prekiauti su sikulais (siciliečiai). Kai vėliau iš už jūros atvyko gausybė graikų, finikiečiai daugumą savo gyvenviečių apleido ir susitelkė Matijos saloje, Solojyje ir Panorme, elimų kaimynystėje, kur jautėsi saugiai, nes buvo sąjungoje su elimais ir, be to, tasai Sicilijos kraštas buvo arčiausiai Kartaginos.“
L. Poretis, kuris labai kritiškai žiūrėjo į nuomonę, kad finikiečiai jau seniau apsigyveno Sicilijoje, šį fragmentą nuodugniai sukritikavo, neigdamas ikipuniškos kolonizacijos galimybę. Jo nuomone, Motija, Panormas ir Soluntas nebuvo senosios finikiečių kolonijos, kaip teigia Tukididas, bet tiesiog buvo kartaginiečių kolonizuotos jų ekspansijos pradžioje (VII amžius), tuo pat metu, kaip ir Ibisa, Malta, Gocas, Pantelerija.
Tikriausiai, finikiečių žygiai keliais amžiais aplenkė Kartaginos intervenciją ir apėmė daug platesnę teritoriją, negu vėlesnė punų įtakos zona. Finikiečių intervencija buvo prekybinio pobūdžio ir apsiribojo pakrantėmis. Tik graikų pasirodymas privertė juos pasikelti į salos vakarinę dalį, kur jie išsilaikė dimų padedami, ir tik vėliau – Kartaginos dėka.
Apie finikietiškos Sicilijos istoriją žinome labai nedaug.
Sardinija. Finikiečių atsikėlimas į Sardinijos salą datuojamas labai senais laikais. Tvirtinama, kad prieš puniškąją fazę saloje buvo labai ilga finikiečių frazė. Istorinių šaltinių, kur kalbama apie finikiečius ir kartaginiečius, vis dėlto yra labai mažai ir jie neprilygsta informacinei medžiagai apie Siciliją. Todėl abiejų salų situacijos priešingos: Sicilijoje nusveria istoriniai šaltiniai, Sardinijoje – archeologiniai.
Teigiama, kad pirmieji afrikiečiai atvykę į šią salą buvo finikiečiai, o tie kurie atvyko vėliau, – kartaginiečiai.Daug svarbesnių ir įtikinamesnių įrodymų pateikia epigrafija ir archeologija.
Teigiama, jog finikietiški bronzos dirbiniai turėjo įtakos bronzos dirbiniams Sardinijoje. Miesto tipo centrų atsiradimą senesnių kaimo gyvenviečių vietoje, atrodo, taip pat sąlygojo finikiečių atvykimas. Ir laivininkystės išsivystymas, kuris padarė galą nuraghe kultūros izoliacijai, matyt, turėjo pavyzdžių mikėnų epochoje, bet užmojo įgijo tik finikiečių dėka.
Ispanija. Pagrindinis finikiečių kolonizacijos Ispanijoje tikslas buvo metalų (aukso, alavo ir ypač sidabro) prekybos kontrolės užtikrinimas. Tų žaliavų įsigydavo Ispanijoje, kad Rytuose galėtų jas parduoti su dideliu pelnu. Apie tai kalba jau senovės autoriai, pvz: Diodoras, kuris itin pabrėžia svarbų tų mainų vaidmenį, iškeldamas mintį, kad jie buvo veikiau kolonijos įkūrimo priežastis, o ne pasekmės: „Prekiaudami ten ilgą laiką, finikiečiai praturtėjo ir įkūrė daug kolonijų, kai kurias Sicilijoje ir kaimyninėse salose, kitas Libijoje, Sardinijoje arba Ispanijoje.
Kadisas buvo vienan iš pirmųjų finikiečių užjūrio gyvenviečių, o padariniai pagal kuriuos Likė priešais esančiame Maroko krante buvusi įkurta dar anksčiau, negu Kadisas (Plinijus), taip pat yra labai reikšmingi. Iš abiejų šių bazių finikiečiai galėjo kontroliuoti prekybą Viduržemio jūroje ir toliau tiesė kelius Atlantu. Nedaug težinoma apie ekspansiją iš Kadiso.
Daugiausia finikiečių – punų paminklų Ispanijoje randama nekropoliuose ir visų pirma Kadise ir Ibisoje. Finikiečių urbanistikos pagrindai buvo taikomi ir Ispanijoje. Buvo rasta finikietiškos kilmės dvi bronzinės kolonos su iškaltu dedikacijos tekstu bei išlaidų jos statybai apskaita.

Leave a Comment