Auklėjimo metodai

ĮŽANGA

Šiandien būtina sudaryti mokiniui sąlygas auklėtis, išgyventi vertybių reikšmę sau ir pasaulio tobulėjimui, padėti adekvačiai susivokti savyje ir pasaulyje, skatinti realizuoti naujas vertybes gyvenime, nes tik taip išsiskleidžia asmenybės branda.
Auklėjimą nereikėtų suprasti ir kaip mokymą ir auklėjimą. Šiandieninėje mokykloje auklėjimas įsilieja į visą ugdymo vyksmą – augimą, lavinimą, tobulėjimą ir kt. Auklėjime svarbu atsižvelgti į vaiko prigimtines galias. Auklėjimas suprantamas kaip permanentinio ugdymo funkcija.
Siekiant auklėjimo tikslų svarbu apmąstyti ir metodus, t.y. veikimo būdus ir kelius. Klasės auklėtojas praktikas dažniausiai auklėjimo metodus grindžia auklėjimo teeoriniais pamatais ir principais. O kai kurie ieško jau gatavų receptų. Geriausiai, kai auklėtojas sugeba pasirinkti darbo metodus, iškeltiems auklėjimo uždaviniams spręsti. O tam reikia orientuotis metodų visumoje, būti kūrybingu ir išmoningu. Pasirinkimas taip pat turėtų remtis auklėtinio asmenybės ir klasės bendruomenės pažinimo metodika.

AUKLĖJIMO METODAI

Auklėjimo principų taikymas pedagoginėje praktikoje padeda suvokti, ką ir kodėl reikia daryti, kad būtų pasiektas auklėjimo proceso efektyvumas.
Lemtingas auklėjimo vyksmo struktūros komponentas yra auklėjimo metodai. Jie tiesiog susiję su auklėjimo priemonėmis ir turiniu.
Auklėjimas yra žmmogaus santykių su aplinka, su jo paties veikla ir savimi ugdymas. (L.Jovaiša, 2001)
Auklėjimas – skatinimas pageidaujame linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. (V.Jakavičius, 1996)
Auklėjimo metodas – tai priemonių ir turinio taikymo būdų sistema auklėjimo tikslams pasiekti. Nuo turinio sudėtingumo, nuo auklėtinių patirties pr

riklauso metodų pasirinkimas ir jų taikymas.

V.Jakavičius knygoje „Mokyklos pedagogika“ išskiria tokius auklėjimo metodus:
1. Įtikinėjimo metodas
2. Įpratinimo
3. Pavyzdžio
4. Skatinimo
5. Draudimai ir bausmės

L. Jovaiša knygoje „Edukologijos pradmenys“ išskyrė metodus taip:
1. Rodomieji
2. Sakytiniai
3. Veikdinamieji
4. Veiklos ir santykių organizavimas
5. Stimuliaciniai

V. Jakavičius ir L. Jovaiša auklėjimo metodus klasifikuoja labai panašiai:
 įtikinėjimo metodas atitinka sakytinį,
 rodomasis atitinka pavyzdžio,
 stimuliacinis apima skatinimo, draudimų ir bausmės,
 veikdinamieji atitinka įpratinimo.

Rodomieji (Pavyzdžio) auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Šio metodo psichologinis pagrindas yra tai, kad vaikai iš prigimties mokosi mąstyti ir veikti nesąmoningai imituodami kitų kalbą, gestus ir kitokius judesius, identifikuodami save su suaugusiais.
Asmeninio pavyzdžio kaip auklėjimo metodo taikymas reikalauja iš pedagogo mokamai naudoti savo asmenybės saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, temperamentą, charakterį, sugebėjimus, žinias. Vadinasi, asmeninis pavyzdys nėra statiškas asmenybės savybių derinys; jis greičiau dinamiškas, vaaldomas, kuriamas savęs vaizdas kitiems ir sau.
Asmeninis pavyzdys turi įtaigos jėgą. Įtaiga – tokia vienos asmenybės kuriama santykių būdų sistema, kuri sukelia kitos asmenybės ar žmonių grupės efektyvių minčių, jausmų ir veiksmų rezonansą. Viena įtaigos priemonių – pedagogo asmenybė.
V. Jakavičius mini, kad reikšmingą poveikį vaikams, paaugliams, jaunimui daro ir literatūra. Perskaitę gerą knygą, jie nori būti dori, nekenčia blogio, neteisybės, stipriai išgyvena patirtus įspūdžius, lygina save su knygos herojais. Tokiais atvejais pamėgto literatūros kūrinio veikėjo patarimas, nurodymas daug veiksmingesnis nei analogiškas tėvų ra

aginimas, pedagogų įtikinėjimas.

Sakytiniais (Įtikinėjimo) metodais siekiama įtikinėti. Psichologinis jų pagrindas yra akustinių, verbalinių įspūdžių įgyvendinimas, formuojantis vertybinius nusiteikimus.
Žodis ne tiktai naudojamas informacijai perteikti, bet ir nurodymams, koks turi būti konkrečioje situacijoje elgesys, pamokoma padarius klaidą, patariama, kai nepajėgiama ko nors pasirinkti, paaiškinama, kai kas nors nesuprantama žmonių santykiuose ir pan. Žodis taip pat naudojamas, kai auklėtojas moko, kaip numatyti savo elgesio bei veiklos rezultatus, iš anksto suvokti ir numatyti (anticipuoti) savo elgesį, ateitį, jeigu atitinkamai tvarkys savo darbą ir elgesį šiandien.
Anticipacija – būtinas bendravimo su mokiniais metodas, nes vaikai ir jaunimas ne visada pajėgūs prieš pradėdami veiklą ar pasirinkdami elgesio būdus suvokti, numatyti jų rezultatus. Todėl pedagogams tenka sužadinti auklėtinių veiklos ir elgesio anticipaciją, mokyti numatyti padarinius, sudaryti tokį planą, kuris garantuotų gerus elgesio bei veiklos rezultatus.
Anticipacija svarbi ir sunkiai auklėjamų mokinių parauklėjimui, elgesio korekcijai. Pradedama nuo elgesio sutrikimų diagnozės – pokalbio apie blogų įpročių, dorinio nepatvarumo, emocinio netolygumo kilmę ir plėtrą. Visą tai žinant sužadinami vertybiniai motyvai elgtis taip, kaip buvo elgiamasi iki socialinio, dorinio sutrikimo, padedama numatyti saviauklos tikslus ir uždavinius, sudaryti saviauklos priemonių planą ir kt. Visa tai padeda savikorekcijai, be kurios neįmanomas perauklėjimas.
Auklėjamoji konsultacija – pokalbis, turint tikslą įveikti dorinio ar kultūrinio brendimo sunkumus, formuoti tinkamas santykių su aplinka nu

uostatas. Ji turėtų pakeisti moralizavimą – įkyrų ir žalingą žinomų reikalavimų kartojimą.
Auklėjamoji konsultacija bus vaisinga tuo atveju, kai pedagogui pavyks pasiekti savimonės gelmes bei padėti auklėtiniui adekvačiai suvokti save, tinkamai vertinti savo santykius su aplinka.
Pastoviam doriniam elgesiui lemiamą vaidmenį vaidina asmenybės pasaulėžiūriniai ir doroviniai įsitikinimai. Įsitikinimams formuoti taikomas – įtikinimo metodas.
Įtikinėjimas – populiariausias, lengviausiai organizuojamas auklėji būdas.

V. Jakavičius išskiria įtikinėjimo metodo formas:
 Etiniai pokalbiai,
 Disputas,
 Liaudiškos vakaronės,
 Viktorinos,
 Kalendorinės šventės.

Etiniai pokalbiai. Šis įtikinėjimo metodas reikalauja pokalbius organizuoti ne įvykusiems klasėje konfliktams spręsti, prastam kurio nors mokinio elgesiui smerkti, o moralės normoms diegti.
Disputas. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiekvienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų teiginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą.

Įpratinimo metodas
Į raginimą, įtikinėjimą tinkamai elgtis reaguojama įvairiai – vieni paklūsta, kiti numoja ranka. Reikia pripažinti, jog įtikinėjimo metodas apskritai menkokai efektyvus, tai tik auklėjimo proceso pradžia. Veiksmingesnis įpratinimas, įgalinantis suformuluoti stabilius pozityvius įpročius.
Pratinimo būdu formuojamos, įtvirtinamos reikšmingos moralinės nuostatos.
Mokymo procese svarbiausia suformuoti įproti dirbti sistemingai, kiekvieną užduotį atlikti iki galo. Pažintinė veikla teikia ir daugiau galimybių pozityvioms asmenybės savybėms ugdyti. Ieškodami atsako į pedagogo pateiktus probleminius klausimus, moksleiviai įgunda kolektyviai dirbti, spręsti intelektines užduotis. Įpranta bendrauti pasiremti grupės nuomone. Tai vaisingas naujos informacijos, moralinių nuostatų formavimo būdas.
Žmogaus įpročius ir savybes ugdo darbinė, meninė, sportinė veikla.

Veikdinamaisiais metodais siekiama ka

aupti operacinę patirtį įtraukiant auklėtinius į praktinę veiklą, ugdančią jų pažiūras, įsitikinimus ir elgesį. Psichologinis šių metodų pagrindas yra asmenybės veikla ir santykiai.

Auklėtinių veiklos ir santykių organizavimas
Organizuojant veiklą ar santykius, negalima apsiriboti tiktai veiksmais, operacijomis. Reikalingas žodis, nes be jo neįmanoma paskelbti praktinės veiklos užduočių, projektų ar programos.
Praktinis elgesio patirties kaupimas pradedamas nuo socialinių įpareigojimų. Įpareigojimai kartu yra tam tikra veiklos programa, už kurios vykdymo rezultatus auklėtinis turi atsakyti. Įpareigojimų vykdymas taip pat kontroliuojamas.
Yra atvejų, kai įpareigojimai blogai vykdomi arba visiškai nevykdomi. Taip pat yra tokių drausmės normų, kurioms vykdyti būtinas reikalavimas. Nors reikalavimas skelbiamas žodžiu, nors jį galima būtų vadinti žodiniu auklėjimo metodu, bet jo esmę sudaro ne žodžio panaudojimas, o tam tikras būtino elgesio sužadinimas.
Reikalavimus reikia skelbti saikingai, atsižvelgiant į mokinių amžių, jų patirtį, išsiauklėjimo lygį, taikyti įvairius reikalavimo būdus: prašymą, siūlymą, liepimą, apgalvoti jų pateikimo seką, laipsniškumą ir laikytis auklėjimo takto principų.
Įpareigojimai ir įvairūs reikalavimai sudaro auklėtiniui naujas, dažnai nelauktas situacijas, kuriose jis turi veikti pagal įpareigojimus ir reikalavimus.
Kartais tenka keisti auklėtinio socialinę rolę, kurią jis vykdo šeimoje, gatvėje ir mokykloje. Tai būna tas atvejis, kai visose šiose situacijose vaikas blogai elgiasi, dėl to, kad jį neigiamai veikia aplinka.
Yra veikdinimo metodų, kurie taikomi bet kurios socialinės rolės auklėtiniams. Iš jų pažymėtini trys: sociodrama, situacijų sudarymas ir pratinimas.
Pratinimas – toks mokinių veiklos organizavimo metodas, kuris tiesiogiai formuoja elgesio mokėjimus ir įpročius. Pagrindinė pratinimo priemonė – rėžimas.

Stimuliaciniai (Skatinimo, draudimo, bausmės) metodai
Anot V. Jakavičiaus moksleivius gerai elgtis skatina pagyrimas, jų elgesio, atlikto darbo įvertinimas.
Skatinimo reikalavimai (pagal V. Jakavičių):
• Skatinti vaiką galima tik už tikrus nuopelnus ar laimėjimus. Nepelnyti pagyrimai neauklėja.
• Kiekvienas mokytojo pareiškimas neturi būti absoliutus.
• Nedera girti mokinių už gabumus. Giriama už darbą, pastangas, gerus norus.
• Ir blogiausiame mokinio darbe galima rasti vieną kitą vertą pagyrimo detalę. Apskritai bet kokį vertinimą dera pradėti nuo teigiamų savybių, o tik paskui aptarti trūkumus.

Pati papraščiausia bausmė – nepritarimas kokiam nors elgesiui, žodinės pastabos paskelbimas, įspėjimas, kad jeigu kartosis neleistinas elgesys, bus griežčiau baudžiami. Nekeičiantiems netinkamo elgiasi, skelbiamas papeikimas. Elgesio svarstymas išgyvenamas kaip sunki bausmė. Kraštutiniais atvejais šalinama iš mokyklos.
Atliekant bausmes V. Jakavičius siūlo lakytis tokių reikalavimų:
• Liepimo, net paties kategoriškiausio draudimo neturi lydėti mokytojo pyktis, įtūžis. Tai realaus poveikio mokiniui nepadidins.
• Draudimas negali prieštarauti sveikam protui, o turi atitikti mokinio galimybes ir jo jėgas. Reikalavimai taip pat neturi prieštarauti kitų paliepimams bei ankstesniems nurodymams.
• Draudimą reikia paaiškinti, kodėl negalima taip ir anaip elgtis. Pati draudimo formuluotė turi būti aiški, neleidžianti kaip nors kitaip interpretuoti draudimą.
Stimuliavimo metodai efektyvūs tiktai tam tikrose sąlygose. Bendriausios yra tokios: šių metodų negalima naudoti per dažnai; skatinti ir bausti galima tik tada, kai auklėtinis tikrai vertas; skatinimui ir bausmei turi pritarti kolektyvas, pats skatinamasis ar baudžiamasis turi suvokti, jog jis to nusipelnęs.
Auklėjimo metodai pastaruoju metu skirstomi į tradicinius ir netradicinius. Prie tradicinių priskiria pavyzdžio, monologo (nurodymas, patarimas, pamokymas, anticipacija, bendravimas su mokiniais, žadinant jų veiksnumą, pasakojimas, prakalba, įtikinėjimas, paskaita, pranešimas) dialogo (dviejų ar kelių asmenų laisvas, diagnostinis, informacinis, probleminis aptariamasis pokalbis) Įtraukiant auklėtinius į praktinę veiklą praktikuojami auklėjamojo žodžio, situacijų sudarymo, pratinimo bei skatinimo metodai.

Pagal L. Jovaišą

IŠVADOS

1. Klasės auklėtojai darbą turi organizuoti taip, kad visi jos nariai vykdytų užduotis, gerbtų ir pasitikėtų vienas kitu. Daugiau dėmesio būtina skirti logiškiems ir kūrybiškiems sprendimams, santykių palaikymą jungti į visumą, kad atsirastų savitarpio supratimas ir pritarimas iškeltoms idėjoms, bendrai veiklai įgyvendinti.
2. Rezultato siekimui didelės reikšmės turi žmogaus prigimtinės savybės: veiklumas, laisvės pojūtis, savarankiškumas, sveikata; kūrybingumo realizavimas; praktiškumas; kultūrinės psichinės ir dvasinės.
3. Auklėjimo metodai turi privalumų ir trūkumų.
4. Auklėjimo objektas yra žmogus, jo santykiai su pasauliu. Dauguma pirmenybę teikia psichologiniam auklėjimui, didžiausią dėmesį skirdami besivystančio žmogaus psichikai, kiti – žmogaus istorinei raidai, treti pripažįsta pasaulietinį ugdymą. Šiandien labai svarbus ugdymo filosofinis pagrįstumas, ypač ugdant veiklią, aktyvią, laisvą ir kt. asmenybę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Jakavičius V., Juška A. Mokyklos pedagogika. – Kaunas: „Šviesa“. – 1996. – 304p.
2. Jovaiša L Hodegetika. – Vilnius: Agora. – 1995.
3. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 2001 – 276p.
4. Jovaiša L., Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai. T – 1. Kaunas: „Šviesa“. – 1987. – 222p.
5. Mikoliūnienė V., Klasės auklėtojas reformuotoje mokykloje. – Vilnius: Leidybos centras. 1998. – 75p.

Leave a Comment