Ekonominių teorijų istorija

K. MRKSAS “KAPITALAS”
analize

Kapitalas – šis terminas vartojamas apibūdinti tiems daiktams, kurie bus panaudojami gamybos procese; įrenginiai medžiagos. Kapitalinės prekės, arba dar vadinamos investicinės prekės, nėra pritaikytos tiesiogiai žmonių poreikiams tenkinti.ekonomistai terminą “kapitalas” dažniausiai vartoja turėdami galvoje realųjį kapitalą, o ne finansinį kapitalą. Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes, obligacijas arba banko indelius.
Galime prisiminti daugelį ano meto ekonomistų, pvz., A. Smitas, J. M. Keynesas ir dar daugelis kitų, bet jie nublanksta prieš įtakingiausią ekonomistą K. Marksą. Tad ir norėčiau paliesti ir r išnagrinėti jo palikimą “Kapitalą”.
k. Markso “Kapitalas” yra pirmoji svarbiausia knyga tuometiniams kapitalistams ir darbininkams. Kaip teigė F. Engelsas: “Čia yra pirmą kartą moksliškai išnagrinėtas kapitalo ir darbo santykis, – ta ašis, apie kurią sukasi visa mūsų šiandieninė visuomenės sistema,- ir išnagrinėtas taip nuodugniai ir aštriai, kaip tatai galėjo padaryti tik vokietis.”
k. Markso veikaluose tyrinėjimo objektas yra kapitalistinis gamybos būdas ir jį atitinkantieji gamybos ir mainų santykiai. Jis su griežtu sąžiningumu ir savikritiškumu stengėsi išnagrinėti iki visiško tobulumo savo didžiuosius ekonominius at tradimus.
Karlas Markso nenorėjo, kad ši knyga būtų sunkiai suprantama kiekvienam iš mūsų, kurie norime suprasti ją ir ką nors naujo išmokti.
Šiose knygose mes rasime visų prieštaravimų išsprendimus. Kaip teigė F. Engelsas, kad K. Markso knyga mums duoda visą medžiagą vi

isiškai paruoštu pavidalu.
Manau, kad visų pirma reikia atkreipti dėmesį į vieną ekonominį produktą, tai – pinigai, be kurių nebūtų išsivystęs kapitalas. 16 šimtmetyje naująją kapitalo istoriją padėjo pasaulinė prekyba ir pasaulinė rinka. Pinigai yra produktas šio proceso produktas. Šis paskutinis prekės cirkuliacijos produktas yra pirmoji kapitalo pasirodymo forma. Pinigai kaip pinigai ir pinigai kaip kapitalas iš pradžių vieni nuo kitų tik skiriasi nevienoda cirkuliacijos forma. Kaip teigė ekonomistas Macleod: cirkuliuojantieji pinigai, panaudoti gamybos tikslams, yra kapitalas. Ši Macleod nuomonė ir leidžia teigti, kad be pinigų nebūtų ir kapitalo. Pinigų savininkai yra kapitalistai, kurie privalo pirkti prekes pagal jų vertę ir iš pastarojo proceso kapitalistas gauna daugiau vertės, negu jis į jį yra įdėjęs.
Pinigai yra pirkimo ir pardavimo priemonė. Ką mano K. Marksas apie da arbo jėgos pirkimą ir pardavimą? Kaip tik į šį klausimą dabar ir bandysiu atsakyti. Darbo jėga yra taip pat labai svarbus veiksnys besivystančiam kapitalui. Aš manau, kad jeigu yra pinigai tai tiesiogiai iš jų neišgausime kapitalo, tai reiškia, kad reikia darbo jėgos. K. Marksas darbo jėgą arba sugebėjimą dirbti supranta visumą fizinių ir dvasinių sugebėjimų, kuriuos turi organizmas, gyvas žmogaus asmuo, ir kuriuos jis paleidžia veikti kartą, kai gamins kurias nors vartojamąsias vertes. Kiekvienas pinigų savininkas ieško darbo jėgos savininko.Darbuotojas ir kapitalistas su
usitinka rinkoje ir užmezga tarp savęs lygiateisius santykius, kurie skiriasi tik tuo, kad vienas yra pirkėjas, o kitas pardavėjas (pinigų savininkas perka savininko darbą, o darbo jėgos savininkas parduoda savo darbo jėgą). Taigi, pinigų savininkas gali savo pinigus paversti kapitalu tik tada, kai jis turės darbininką. Kadangi darbo jėgos savininkas paduoda savo darbo jėgą, tai kyla klausimas, už ką parduoda? K. Marksas teigė, kad darbo jėgos vertę sudaro tam tikros pragyvenimo reikmenų sumos vertė, tokie pragyvenimo reikmenys kaip maisto produktai, kuras, suvartojami kasdien ir jie turi būti atnaujinami, o drabužiai, baldai, avalynė yra vartojami ilgesnį laiką. Bet už visa tai reikia mokėti, kad įsigyti. Ir tai yra atsakymas į patektą klausimą: už ką parduoda darbo jėgos savininkai savo darbo jėgą – už pinigus. Visose šalyse, kuriose viešpatauja kapitalistinės gamybos būdas, darbo jėga apmokama tik po to, kai ji jau funkcionavo per jos pirkimo sutarties nustatytą laiką, pvz., kiekvienos savaitės ar mėnesio pabaigoje.
Dabar, mes supratome, kad darbo jėgos pirkimas ir pardavimas yra ne kas kita kaip prekių mainai, per kuriuos vyksta darbo jėgos pirkimas ir pardavimas. Bet jie yra lygiateisiai asmenys, kurie yra sudarę sutartį. Ši sutartis ir yra galutinis rezultatas, kuriame jų valios įgauna savo bendrąją juridinę išraišką.
Dabar norėčiau pereiti pr
rie kapitalo kaupimo proceso ir išrutuliuoti šį procesą. Kaip mus, K. Marksas, moko kaupti kapitalą? Pasak K. Markso: “Tam tikros pinigų sumos virtimas gamybos priemonėmis ir darbo jėga yra pirmas judėjimas, kurį atlieka vertė, turinti funkcionuoti kaip kapitalas. Jis vyksta rinkoje, cirkuliacijos sferoje. Antroji šio judėjimo fazė, gamybos procesas, pasibaigia, kai tik gamybos priemonės paverčiamos prekėmis, kurių vertė viršija jų sudėtinių dalių vertę, tai yra, turi savyje pradžioje avansuotą kapitalą plius pridedamoji vertė. Šios prekės paskui turi būti paleistos į cirkuliacijos sferą. Reikia jas parduot, jų vertę paversti pinigais, tuos pinigus paversti kapitalu ir taip toliau, vėl iš naujo. Šitas pačias frazes viena po kitos nuolat išeinanti apytaka sudaro kapitalo cirkuliaciją”. Nemanau, kad būtų koks kitas ekonomistas taip lengvai ir suprantamai apibūdinęs šį visą kapitalo kaupimo procesą. Čia suprantama, kadangi kaupimas vyksta, tai aišku, kad kapitalistui pavyksta parduoti pagamintą prekę ir už ją gautus pinigus atgal paversti kapitalu. Galime, K. Markso teiginį, apie kapitalo kaupimo procesą pagrįsti, kadangi tai vyksta ir dabartinėje tikrovėje.
Ką vadiname kapitalo kaupimu? Panaudojimas pridedamosios vertės kaip kapitalo, arba pridedamosios vertės pavertimas atgal kapitalu, tai ir vadiname kapitalo kaupimu. Dabar panagrinėkime, kaip pridedamoji vertė virsta kapitalu. Mes žinome, kad kapitalo vertė pradžioje buvo avansuota pinigine forma; priešingai pridedamoji vertė ja
au iš pat pradžių egzistuoja kaip tam tikros bendrojo produkto dalies vertė. Jei šis produktas parduodamas, paverčiamas pinigais, tai kapitalo vertė vėl įgauna savo pradinę formą, o pridėtinė vertė pakeičia savo pradinį egzistavimo būdą. Tačiau ir kapitalo vertė ir pridedamoji vertė, yra ne kas kita kaip pinigų sumos, ir jų virtimas atgal kapitalu vyksta visiškai vienodai. Taigi, ir vieną ir kitą vertę kapitalistas sunaudoja pirkti prekėms, kurių dėka jis gali iš naujo pradėti savo produkto gaminimą, tik jau išplėstiniu mastu.
Taigi, norint kaupti, reikia dalį pridedamojo produkto paversti kapitalu. Tačiau galima paversti kapitalu tik daiktus, kurie gali būti panaudojami darbo procese. Kad šis papildomas kapitalas funkcionuotų, kapitalistui reikia papildomo darbo kiekio, tai reiškia, kad reikia papildomos darbo jėgos.
Galima teigti, kad pirminis vertės sumos pavirtimas kapitalu neabejotinai vyko pagal mainų dėsnius. Vienas iš kontrahentų parduoda savo darbo jėgą, o antras perka ją. Pirmasis gauna savo prekės vertę, kurios vartojamąją vertę – darbą, perleidžia kitam. Tada antrasis jam jau priklausiančias gamybos priemones taip pat jam priklausančiu darbu paverčia nauju produktu, kuris teisėtai jam priklauso. Bet darbo jėga tik tuo atveju gali būti pardavimo objektas, jeigu ji gali pateikti naudingą darbą tai pramonės šakai, kurioje ją galvojama panaudoti.
Akivaizdu, kad K. Marksas, labai vertino darbo jėgą. Tai, matome, nes jis pavadino darbo jėgą kaip ypatingą prekę, kuri sugeba tiekti darbą, tai vadinasi kurti vertę.
Grįžtant prie mainų, taigi, mainų dėsnis sąlygoja manomųjų verčių lygybę tik tų prekių, kurios mainomos viena į kitą. Mainų dėsnis nuo pat pradžių sąlygoja jų vartojamųjų verčių skirtingumą ir absoliučiai nieko bendro neturi su jų pačiu vartojimo procesu, kuris prasideda tik tada, kai prekybos aktas yra sudarytas ir įvykęs.
Taigi, visas avansuotas kapitalas, kad ir kokiu būdu jis būtų įsigytas, pavirsta sukauptu kapitalu. Tačiau avansuotas kapitalas yra labai mažas dydis palyginti su betarpiškai sukauptu kapitalu tai yra su pridedamąja verte, arba pridedamuoju produktu, iš naujo paverstu kapitalu. Todėl politinė ekonomija aplamai vaizduoja kapitalą kaip sukauptą turtą, kuris iš naujo naudojamas pridedamajai vertei gaminti, o kapitalistą – kaip pridedamojo produkto savininką.
Kaip teigė ekonomistas Malthus: “Kapitalas yra sukauptas turtas, naudojamas turint tikslą gauti pelno”. R. Jones teigimu: “Kapitalas susideda iš turto, sutaupyto iš pajamų ir naudojamo turint tikslą gauti pelno”.
Ta pati pažiūra, bet tik kitokia forma, išreiškiama sakant, kad visas esamas kapitalas yra sukauptas arba kapitalizuotos palūkanos, nes palūkanos sudaro tik dalį pridedamosios vertės.
k. Marksas mano, kad dalį pridedamosios vertės kapitalistas suvartoja kaip pajamas, kitą jos dalį panaudoja kaip kapitalą, arba ją kaupia. Todėl ir reikia apžvelgti dar vieną K. Markso temą, kuri sudaro pridedamosios vertės dalijimas į kapitalą ir pajamas. Manau, kad žodis pajamos, vartojamos dvejopa prasme: pirma, pažymėti pridedamajai vertei kaip produktui, atsirandančiam iš kapitalo, antra, pažymėti šio produkto daliai, kurią kapitalistas periodiškai suvartoja arba prijungia prie savo vartojimo fondo.
K. Marksas mano, kad kapitalistui didinti savo kapitalą yra būtinybė, o ne konkurencija kiekvienam individualiam kapitalistui. Ši būtinybė verčia kapitalistą plėsti savo kapitalą, kad būtų galima jį išsaugoti, o plėsti savo kapitalą jis gali tik progresuojančio kaupimo būdu. Manau, kad K. Markso nuomonė turėtų reikšti, kad kiekvienas kapitalistas siekia plėsti tiesioginį ir netiesioginį kapitalisto viešpatavimą.
M. Liuterio požiūriu: “valdžios troškimas yra vienas iš turtėjimo elementų”. Aš manau, kad turtėjimo troškimas ir šykštumas viešpatauja kaip absoliučios aistros. Grįžtant prie kapitalo, tai mums dabar aišku, kad jei santykis, kurio pridedamoji vertė suskyla į kapitalą ir pajamas, tai tada sukaupto kapitalo dydis priklauso nuo absoliutaus pridedamosios vertės dydžio. K. Marksas teigia, jog pridedamosios vertės norma pirmiausia priklauso nuo darbo jėgos išnaudojimo laipsnio. Marksas laikosi prielaidos, kad darbo užmokestis bent yra lygus darbo jėgos vertei. Tačiau praktikoje, mano nuomone, priverstinis darbo užmokesčio sumažinimas žemiau šios vertės vaidina per daug svarbų vaidmenį. Ir tam tikrose ribose, kapitalistas būtinąjį darbininko vartojimo fondą, faktiškai paverčia kapitalo kaupimo fondu.
Dž. St. Milis sako: “darbo užmokestis neturi gamybinės jėgos; jis yra tam tikros gamybinės jėgos kaina; darbo užmokestis, kaip ir mašinų kaina, anaiptol nedalyvauja greta paties darbo gaminant prekes. Jei darbą būtų galima turėti jo neperkant, tai darbo užmokestis būtų nereikalingas”. Tuo atveju, jei darbininkas galėtų gyventi vien oru, tai jų nebūtų galima pasamdyti už jokią kainą.
Apžvelgus šią temą manau, kad rezultatas, mano manymu, toks: jei yra įvaldyti du pirminiai turto kūrimo veiksniai, darbo jėga ir žemė, tai kapitalas įgauna sugebėjimą plėstis, o tai leidžia jam kauptis.
Kas atsitinka jei darbo jėgos paklausa lygiagrečiai kaupimui, esant nekintamai kapitalo sudėčiai? Tai ir bandysime išsiaiškinti. Yra pastovusis kapitalas ir kintamasis kapitalas. Taigi, gamybos procese funkcionuojančios medžiagos požiūriu, kiekvienas kapitalas suskyla į gamybos priemones ir gyvąją darbo jėgą. K. Marksas, kapitalo sudėtį pirmuoju požiūriu vadina kapitalo sudėtimi pagal vertę, antruoju – jo technine sudėtimi. Matome, kad tarp vieno ir kitos, yra glaudus tarpusavio priklausomumas. Ir K. Marksas tai vadina kapitalo organine sudėtimi jo sudėtį pagal vertę, kiek šią sudėtį apsprendžia jo techninė sudėtis ir kiek ji atspindi techninės sudėties kitimas. Turime manyti, kad K. Marksas kalba apie kapitalo sudėtį, tai jis kalba apie jo organinę sudėtį. Taigi, kapitalo augimas apima jo kintamosios, arba darbo jėga paverčiamos, sudėtinės dalies augimą. Dalis pridedamosios vertės, kuri paverčiama papildomu kapitalu, pasak K. Markso, nuolat turi atgal pavirsti kintamuoju kapitalu, arba, tiesiog, papildomu darbo fondu. Kadangi kapitalistai siekia surasti naujas rinkas, tai kaupimo mastas gali būti staigiai plečiamas jau vien dėl to, kad kinta pridedamosios vertės dalijimas į kapitalą ir pajamas, tai tada kapitalo kaupimo sukeliami poreikiai gali pralenkti net darbo jėgos, arba darbininkų skaičiaus didėjimą, taigi, darbininkų paklausa pralenkia jų pasiūlą, na ir tokiu būdu gali būti darbo užmokestis.
Smitas ir Rikardo, kaupimą net klaidingai sutapatina su gamybinių darbininkų tariamu visos kapitalizuojamos pridedamojo produkto dalies suvartojimu, arba su ja pavertimu papildomais samdomaisiais darbininkais. Jau 1696 metais Dž. Belersas sakė: “Jei kas nors turėtų 100000 akrų žemės, tiek pat svarų sterlingų pinigų ir tiek pat gyvulių, tai kuo gi būtų tas turtingas žmogus be darbininkų jei ne darbininku? Ir kadangi darbininkai turtina žmones, tai kuo daugiau darbininkų, tuo daugiau turtingų. Beturčio darbas yra turtuolio kasykla”. Lygiai taip pat sakė Bernaras de Mandevilis18 šimtmečio pradžioje: “Ten, kur nuosavybė yra pakankamai ginama, būtų lengviau gyventi be pinigų negu be beturčių, nes kas gi dirbtų?.. nors reikia apsaugoti darbininkus nuo bado mirties, bet tai reikia daryti taip, kad jie negautų nieko, kas būtų tolygus taupymui. Jei kartais kas nors iš žemutinės klasės nepaprasto darbštumo ir neprivalgymo dėka iškyla viršum tos padėties, kurioje yra išaugęs, tai niekas jam čia neturi daryti kokių kliūčių: juk niekas neims ginčyti, kad gyventi taupiai yra protingiausias dalykas kiekvienam atskiram žmogui, kiekvienai atskirai šeimai visuomenėje; tačiau visos turtingos nacijos yra suinteresuotos tuo, kad didesnė beturčių dalis niekad nedykinėtų ir kad jie nuolat išleistų visą, ką jie gauna. Tuos, kurie palaiko egzistavimą kasdieniniu darbu, skatina dirbti vien tik jų vargai, kuriuos protinga švelninti, bet kuriuos būtų gaila gydyti. Vienintelis dalykas, kuris dirbantįjį žmogų gali padaryti stropiu, yra saikingas darbo užmokestis. Per daug žemas darbo užmokestis daro jį, nepriklausomai nuo jo temperamento, bailų arba nusiminusį, per daug didelis – daro jį įžūlų ir tingų. iš viso to, kas iki šiol buvo pasakyta, išplaukia, kad laisvai nacijai, kurioje vergovė nėra leidžiama, tikriausią turtą sudaro darbščių beturčių masė. Jau nekalbant apie tai, kad jie yra neišsenkamas šaltinis laivynui ir kariuomenei kompleksuoti, be jų nebūtų jokių malonumų ir šalies gaminių nebūtų galima panaudoti pajamoms gauti. Norint visuomenę padaryti laimingą, o liaudį patenkintą net savo varginga padėtimi, reikia, kad didžiulė dauguma liktų tamsi ir skurdi. Žinojimas išplečia ir gausina mūsų norus, o kuo mažiau žmogus nori, tuo lengviau gali būti patenkinti jų norai”.Negalime neigti, kad Mandevilis savo tokiu samprotavimu parodo mums savo dorą ir šviesų protą, bet mano manymu, jis nesupranta,kad pats kaupimo procesas kartu su kapitalu didina ir masę, kaip jis vadina, “darbščių beturčių”, tai yra samdomų darbininkų, kurie privalo savo darbą didinti ir tuo metu kapitalo vertė didėja. F. M. Idenas teigė: “Nepriklausomą turtą turintieji žmonės turi jį beveik vien tik kitų dėka, o ne dėl savo pačių sugebėjimų, kurie anaiptol nėra geresni už kitų sugebėjimus; ne žemės ir pinigų turėjimas, o komandavimas darbui – štai kas skiria turtinguosius nuo beturčių. Beturčiui pritinka ne pažeminta ar vergiška padėtis, bet patogaus ir liberalaus priklausomumo padėtis, o nuosavybę turintiems žmonėms patinka reikiama įtaka ir autoritetas tarp jų, kurie jiems dirba. tokio priklausomumo padėtis, kaip tai žino kiekvienas žmogiškosios prigimties žinovas, yra būtinas pačių darbininkų gerovei”.
Mano nuomone, F. M. Ideno teiginys, kurį pacitavau, yra pakankamai prilygstantis prie A. Smito ir Rikardo teiginio.
Taigi, “Santykis tarp kapitalo kaupimo ir darbo užmokesčio lygio yra ne kas kita, kaip santykis tarp neapmokėto, kapitalu paversto darbo ir papildomo darbo, būtino tam, kad būtų galima paleisti veikti papildomą kapitalą. Vadinasi, tai – anaiptol ne santykis tarp abiejų vienas nuo kito nepriklausomų dydžių, tarp kapitalo dydžio, iš vienos pusės, ir gyventojų darbininkų skaičius – iš antros: priešingai, tai galų gale yra santykis tarp neapmokėto ir apmokėto tų pačių gyventojų darbininkų darbo”. Štai į kokį kapitalistinės gamybos dėsnį, “gyventojų skaičiaus natūrinio dėsnio”, pagrindą suveda.
Mes čia jau apžvelgėme daug įvairių temų pagal K. Marksą, bet dar daug yra nepaliestų, pvz.,: gamybinio kapitalo apytaką, reprodukciją, perprodukciją, atsarginį fondą ir tt. Dabar ir norėčiau išrutuliuoti šias įdomias temas.
Taigi, pirmiausia apžvelkime gamybinio kapitalo paprastąją reprodukciją. Kokių gi, žinių mums K. Marksas, įdiegė apie šį įdomų procesą?
Čia laikomasi tokios pat prielaidos, kad prekės yra perkamos ir parduodamos pagal jų vertę. Taigi, esant tokiai prielaidai, visa pridedamoji vertė įeina į asmeninį kapitalo vartojimą. Ir gaunasi, kad prekinį kapitalą pavertus pinigais, pinigų sumos dalis, sudaranti kapitalo vertę, tebecirkuliuoja pramoninio kapitalo apyvartoje, o kita dalis, pinigais paversta pridedamoji vertė, įeina į tą bendrą cirkuliaciją, yra nuo kapitalisto einanti piniginė cirkuliacija, kuri, vėlgi, vyksta jau už jo individualinio kapitalo cirkuliacijos sferos.
Mes taip pat negalime paneigti, jog, kapitalo sulaikymas piniginiame savo būvyje yra judėjimo nutrūkimo rezultatas. Jei šis procesas įvyksta, tai rinkos padėtis turi sustabdyti savo funkcijas ir piniginis kapitalas ilgesnį ar trumpesnį laiką išlaiko savo piniginę formą. Tai vyksta ir paprastoje cirkuliacijoje. Tokiu atveju pinigai turi nenaudojamą piniginio kapitalo formą. Mano manymu, nei vienas kapitalistas nenorėtų, kad įvyktų šis procesas, tegul pinigai cirkuliuoja.
Šį nenaudojamą piniginį kapitalą, K. Marksas, vadina “ piniginiu lobiu”. Taigi, K. Marksas mano, kad “lobio” forma, tėra tik pinigų forma, nesančių cirkuliacijoje pinigų, kurių cirkuliacija nutraukta ir kurie dėl to išlaiko savo piniginę formą. O šis, lobio sudarymo procesas yra labai svarbus bet kuriai prekinei gamybai. Bet šiuo atveju lobis yra piniginio kapitalo forma, o lobio sudarymas yra procesas, kuris laikinai lydi kapitalo kaupimą. K. Marksas teigia, jog, paslėptinis piniginis kapitalas ir tarpiniu laikotarpiu egzistuoja kaip pinigus gaminantieji pinigai, pvz.: kaip palūkanas duodantieji indeliai kuriame nors banke, vekseliai arba kokie nors vertybiniai popieriai. Pinigais realizuota pridedamoji vertė tokiu atveju atlieka ypatingas kapitalo funkcijas, kurios neturi nieko bendro su ta kapitalo apytaka kaip tokia.
Ką tik išnagrinėjome pinigų kaupimą, kuris labai susijęs su dar viena neišgvildenta tema, kaip atsarginis fondas. Taigi, šis fondas, pasak K. Markso, yra dalis funkcionuojančio piniginio kapitalo, kurio dalys pradeda funkcionuoti tik viena po kitos egzistavimo; vadinasi, yra pinigų virtimas piniginiu kapitalu.
Pagrindinis kapitalas, apyvartinis kapitalas, ir formų skirtingumas:
K. Marksas mano, kad pastovusis kapitalas išlaiko tą apibrėžtąją vartojamąją formą, kuria ji įeina į gamybos procesą, atžvilgiu tų produktų, kuriuos sukuriant ji dalyvauja. Tuomet, ir per trumpesnius ar ilgesnius periodus nuolat besikartojančiuose darbo procesuose ši pastovioji kapitalo dalis nuolat atlieka tas pačias funkcijas. Galiu kaip pavyzdį pateikti: tai mašinos, pastatai, visa, ką mes vadiname darbo priemonėmis.na, ir manau, kad ši pastoviojo kapitalo dalis pateikia vertę produktui tiek, kiek ji kartu su savo vartojamąja verte praranda savo mainomąją vertą. O kaip sako K. Marksas, kad šis vertės perteikimas, kurį sudarant jos dalyvauja, nustatomos vidutiniu apskaičiavimu. Tai štai kas, K. Markso manymu, pastoviojo kapitalo dalies savotiškumą sudaro. Taigi, bandysiu paaiškinti: dalis kapitalo avansuojama pastoviojo kapitalo. Pagamintas produktas išmetamas iš gamybos proceso, kad iš gamybos sferos pereitų į cirkuliacijos sferą. O darbo priemonės, priešingai, kartą stojusi į gamybos sferą, jau niekad iš jos nepasitraukia. Funkcija – štai kas jas tvirtai pririša prie gamybos sferos.
Ką, K. Marksas, sako apie pagalbines medžiagas, kurias savo funkcionavimo metu suvartoja pačios darbo priemonės, pvz.: kaip akmens anglį suvartoja garo mašina, arba kurios tik padeda procesui įvykti. Taigi, bet kiekviename darbo procese, į kurį jos įeina, jos yra suvartojamos ištisai, ir dėl to kiekvienam darbo procesui jas tenka ištisi pakeisti naujomis. Tuomet, padarius išvadas, kad ši pagalbinė medžiagų dalis medžiagiškai neįeina į produktą, bet įeina į produkto vertę tik savo verte, kaip produkto vertės dalis. Šias gamybos priemonių dalis, K. Marksas, įvardina dar, kaip, būtinais vartojimo reikmenimis. Bet išimtį sudaro transporto priemonės, kurios būdamos gamybos sferoje,- kilnoja iš vienos vietos į kitą.
Tai, kas gamybos priemonės suvartotai kapitalo vertės daliai suteikia pagrindinio kapitalo pobūdį, yra vien tik savotiškas šios vertės cirkuliavimo būdas. Šis cirkuliavimo būdas, išplaukia iš to būdo, kurį darbo priemonės vadina gamybos proceso metu. Sužinojome, kad yra dar nejudama darbo priemonė, pvz.: fabrikų pastatai, aukštakrosnės, kanalai, geležinkeliai. Bet šiose darbo priemonėse turi funkcionuoti darbo procesas. Bet, kaip minėjau, yra ir judama darbo priemonė ir jos nuolat būna darbo procese, pvz.: garvežys, laivas, darbiniai gyvuliai.
Ką gi mums, K. Marksas,papasakojo savo knygoje apie kintamąjį kapitalą? Taigi, kintamoji gamybinio kapitalo sudėtinės dalys, sunaudojamos darbo jėgai, tai darbo jėga perkama tam tikram laikui. Ši darbo jėga sudaro kintamąją kapitalo sudėtinę dalį. Kasdien jie veikia tam tikrą laiko tarpą, bet ir tam tikrą papildomą, pridedamąją vertę. K. Markso manymu, po to, kai darbo jėga yra pirkta savaitei ar nustatytam laiko tarpui ir atliko savo funkciją, jo pirkimas tam tikrais laiko tarpais turi būti atnaujinamas. Vadinasi, gamybinio kapitalo vertės dalis, avansuota darbo jėgai, ištisai yra perkeliama į produktą, išeina į cirkuliacijos sferą, ir dėl to nuolatinio atnaujinimo visuomet lieka įjungta į gamybos procesą. K. Markso manymu, dėl tokio savo apyvartos būdo bendrumo šios gamybinio kapitalo sudėtinės dalys stovi priešais pagrindinį kapitalą kaip apyvartinis, arba tekamasis kapitalas.
Pasak K. Markso, apyvartinio kapitalo vertė avansuojama tik laikui, per kurį gaminamas produktas, be to, avansuojama sutinkamai gamybos mastu, kurį apsprendžia pagrindinio kapitalo dydis. Ši vertė visa įeina į produktą, todėl parduodant produktą vėl visa sugrįžta iš cirkuliacijos ir gali būti iš naujo avansuotas. Taigi, darbo jėga ir gamybos priemonės paimamos iš cirkuliacijos tiek, kiek tai reikalinga gamybai arba pagamintam produktui parduoti. Bet jos pastoviai turi būti atnaujinamos priešingo pirkimo aktu, paverčiant jas atgal iš piniginės formos į gamybos elementus. Šis nuolatinis atnaujinimas vyksta produktui, kuriuo cirkuliuoja visa jų vertė, darant nuolatinę apyvartą. Visgi, padariusi išvadas, nusprendžiau, kad prekės nuolat paverčiamos atgal į tos pačios prekės gamybos elementus.
Taigi, iš to kas anksčiau pasakyta, išplaukia štai kas: pagrindinio ir apyvartinio kapitalo apibrėžtąją formą nulemia tik gamybos procese funkcionuojančios kapitalo vertės, arba gamybinio kapitalo, skirtingos apyvartos. Šį apyvartos skirtingumą savo ruožtu nulemia skirtingas būdas, kuriuo įvairios gamybinio kapitalo sudėtinės dalys perkelia savo vertę į produktą, o ne skirtingas jų dalyvavimas gaminant produkto vertę arba neypatingas jų vaidmuo vertės didinimo procese.
Pagrindinės kapitalo sudėtinės dalies apyvarta ir būtinas tam apyvartos laikas, apima keletą apyvartinių kapitalo sudėtinių dalių apyvartų. Taigi, ir per tą laiką, per kurį pagrindinis kapitalas tik vieną apyvartą, apyvartinis kapitalas padaro keletą apyvartų.
Gamybinio kapitalo vertės dalis, kurį sunaudoja pagrindiniam kapitalui, yra avansuojama ištisai, visam laikui. Vadinasi, kapitalistas iš karto meta šią vertę į cirkuliaciją. Taigi, pagrindiniam kapitalu sunaudota kapitalo vertė per tą laiką, kurį funkcionuoja tos gamybos priemonės, bet tik savo verte, ir tai tik dalimis palaipsniui.
Kad gamybos procesas vyktų nenutrūkstamai, K. Markso manymu, apyvartinio kapitalo elementai taip pat nuolat turi būti įtvirtinti šiame procese, kaip ir pagrindinio kapitalo elementai.
Taigi, iš ko gi susideda kapitalo dalys, iš ko jis padengiamas, remontuojamas, kaupimas? Dabar, bandysiu, remdamasi K. Marksu, atsakyti į savo pateiktą klausimą.
Taigi, kapitale, įdėtame į tą pačią verslovę, atskirų pagrindinio kapitalo elementų tarnavimo laikas yra skirtingas, dėl to skirtingas yra ir jų apyvartos laikas. Pagrindinis kapitalas turi tam tikrą vidutinį amžiaus ilgumą; jis visas avansuojamas šiam laikui; jam nesibaigus, jis visas turi būti pakeistas. Kadangi galime pakeisti gyvulių darbo priemonę, pvz. arklį. šį atgimimą – laiką nustato pati gamta. Taigi, arklys bus pakeistas ne dalimis, bet tik kitu arkliu. Bet kiti pagrindinio kapitalo elementai gali būti atnaujinami dalinai arba periodiškai. Vėl gi, pagrindinis kapitalas dalinai susideda iš vienarūšių sudėtinių elementų, kurių amžiaus ilgumas nevienodas ir kurie atnaujinami dalimis įvairiais laiko tarpais. Betgi, vėlgi, kiti pagrindinio kapitalo elementai susideda iš nevienodų sudėtinių dalių, kurios susidėvi per nevienodą laiko tarpą ir dėl to turi būti atnaujinamos ne tuo pat metu, pvz.: mašinos. Tai ką dabar išdėsčiau, kalbėjau apie skirtingą įvairių pagrindinio kapitalo sudėtinių dalių amžių, visiškai galioja ir tos pačios mašinos sudėtinių dalių amžiui.
Taigi, įmonė gali, net gi, išplisti, darant dalinius atnaujinimus. Pagrindinio kapitalo vertės dalis, tokiu būdu, turi būti paversti pinigais ir jie gali būti panaudoti įmonei išplėsti arba įvesti mašinų patobulinimams, kurie padidins jų efektyvumą. Tuo būdu, kaip mano K. Marksas, trumpesniais ar ilgesniais laiko tarpais įvyksta reprodukcija išplėstiniu mastu. Taigi, tokia reprodukcija išplėstiniu mastu išplaukia ne iš kaupimo, bet iš vertės, kuri atsišakojo, pavertimo atgal į naują, papildomą arba efektyvesnį tos pačios rūšies pagrindinį kapitalą. K. Markso teiginiu, norint išplėsti įmonę, daugiausia tai priklauso nuo vietos, kuria disponuojama. Kai kuriuose pastatuose galima papildomai statyti aukštus į viršų, kituose reikia plėsti į šalis, vadinasi reikia daugiau žemės.
Remontas-mums tai susijęs su mašinų, įrengimų remontu.Taigi, remontas arba taisymo darbai, taip pat, reikalauja tokių kapitalo ir darbo sąnaudų, kurių iš pradžių nėra avansuotame kapitale ir kurios negali būti kompensuotos ir padengtos iš tokio šaltinio, kaip laipsniškai pagrindinio kapitalo vertės padengimas. Taigi, papildomas kapitalas, kuris padengiamas atnaujinimo metu, priklauso prie apyvartinio kapitalo. Kadangi yra būtina nedelsiant pataisyti kiekvieną mašinos ar įrengimų sugedimą, tai prie kiekvieno stambesnio fabriko šalia tikrųjų fabriko darbininkų yra ir specialistai galintys pašalinti šiuos gedimus. Ir jų darbo užmokestis sudaro dalį kintamojo kapitalo.
Padengimas – šis žodis mums susijęs su draudimu. Taigi, K. Marksas, neužmiršo ir šio svarbaus dalyko. Draudimas, pasak K. Markso, visiškai skiriasi nuo nusidėvėjimo padengimo, nuo užlaikymo arba nuo remonto darbų. Draudimas yra taikomas sunaikinimams, kylantiems dėl nepaprastų gamtos reiškinių, gaisro, potvynių. Jis turi būti padengiamas iš pridedamosios vertės ir yra išskaitytas iš jos.
Amortizacija – jos neįmanoma išvengti ir didesnė pinigų dalis yra skiriama jai. Taigi, kiekvienam kapitalistui yra reikalingas amortizacijos fondas. Eilei metų praslinkus, iš karto ateina atgimimo laikas ir kurį tuo metu reikia padengti iš amortizacijos fondo. Į amortizacijos fondą sugrįžta pagrindinė kapitalo vertė, atitinkanti jo nusidėvėjimą.
Tikrasis ir tariamasis kapitalas. Ką apie jį sako Skropas: “kapitalas, kurį fabrikantas ūkininkas arba prekybininkas sunaudoja darbo užmokesčiui sumokėti, cirkuliuoja visų greičiausiai, kadangi šis kapitalas, jei mokėjimas atliekamas kas savaitę apsivers, gal būt vieną kartą per savaitę dėl to, kad įplauko iš pardavimo arba iš apmokėtų sąskaitų taip pat gaunamas kas savaitė. Kapitalas sunaudotas žaliavoms arba pagamintų prekių atsargoms, cirkuliuoja ne taip greitai; jis gali padaryti dvi arba keturias apyvartas per metus priklausomai nuo to kiek laiko praeina nuo žaliavų pirkimo ir prekių pardavimo. Kapitalas, esąs įrankiuose ir mašinose, cirkuliuoja dar lėčiau, nes jis, gal būt, per penkerius ar dešimt metų vidutiniškai tepadarys tik vieną apyvartą tai yra bus suvartotas ir atnaujintas; ir tai nepaisant to, kad kai kurie įrankiai jau po trumpos eilės operacijų bus suvartoti. Kai dėl kapitalo, įdėto į pastatus, pvz., fabrikus, krautuvus, sandėlius, klėtis, į kelius, drėkinimo įrenginius ir tt., tai atrodo, kad jis aplamai beveik visiškai taip pat kaip ir anksčiau, ir tam, kad gamintojas galėtų tęsti savo operacijas, jie turi būti atgaminti. Skirtumą tesudaro, kad jie suvartojami ir atgaminami lėčiau negu kiti. Į juos įdėtas kapitalas apsiverčia, gal būt, tik per 20 ar 50 metų”.tokia Skropo nuomonė apie kapitalą, bet čia tenka pastebėti, kad net darbo užmokesčio atžvilgiu yra skirtumų priklausomai nuo mokėjimų terminų ilgumo. Skropas čia painioja tą apyvartinio kapitalo tam tikrų dalių judėjimo skirtingumą, kurį individualiam kapitalistui sąlygoja mokėjimo terminai ir kredito santykiai, su tuo apyvartos skirtingumu, kuris išplaukia iš kapitalo prigimties.
Norėčiau pateikti dar kelių ekonomistų teorijas apie kapitalą.
Tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kaip skirtumą tarp pirminių avansų, Kenė išveda skirtumą. Jis teisingai vaizduoja šį skirtumą kaip skirtumą tik gamybinio, tai yra į betarpišką gamybos procesą įjungto, kapitalo ribose. Bet, kadangi, jam vienintelis tikrai gamybinis kapitalas yra, kapitalas, panaudojamas žemės ūkyje, tai ir šie skirtumai pasireiškia tik žemės nuomininko kapitalo atžvilgiu.
Kam kapitalas dar gali būti panaudojamas? Į šį klausimą atsako A. Smito teorija: “Kapitalas gali būti panaudojamas gerinti žemei, pirkti naudingoms mašinoms ir darbo įrankiams arba panašiems daiktams, kurie duoda pajamas arba pelną, nekeisdami savininko arba toliau necirkuliuodami. Dėl to, tokius kapitalus visiškai pagrįstai galima pavadinti pagrindiniais kapitalais.įvairiuose versluose reikalingas labai skirtingas santykis tarp puse naudojamų pagrindinių ir apyvartinių kapitalų. Tam tikra kiekvieno amatininko ar fabrikanto kapitalo dalis turi būti įdėta į darbo įrankius. Tačiau, ši dalis vienuose versluose yra labai maža, o kituose labai didelė. Bet užtat žymiai didesni visų tokių amatininkų”.
Su kuo gi, sutapatino Rikardo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirtingumą, o gi su tais skirtingumais, kurie apyvartos procese susidaro veikiant visiškai kitoms priežastims.Jis rašo: “Tenka taip pat pastebėti, kad apyvartinis kapitalas gali cirkuliuoti arba sugrįžti savo savininkui per labai skirtingus laiko tarpus. Kviečiai, nuomininko pirkti sėjai, yra pagrindinis kapitalas palyginti su kviečiais, kuriuos pirko kepėjas duonai iš jų gaminti. Vienas palieka juos dirvoje ir negali jų atgauti anksčiau kaip po metų, antras gali juos sumalti į miltus, parduoti kaip duoną savo pirkėjams, ir, praslinkus savaitei, jo kapitalas vėl bus laisvas tai pačiai gamybai atnaujinti arba kuriai nors kitai pradėti”.
Rikardo teigia, jog ribos tarp greitesnio ar lėtesnio nusidėvėjimo nyksta. “darbininko vartojamas maistas ir drabužiai, pastatai, kuriame jis dirba, įrankiai, kuriais jis dirbdamas naudojasi, yra laikino pobūdžio. Tačiau skirtingas yra laikas, kurie šie įvairūs kapitalai gali būti naudojami: garo mašina galui būti naudojama ilgiau kaip laivas, laivas – ilgiau kaip darbininko drabužiai, o darbininko drabužiai – ilgiau kaip jų vartojamas maistas”.
Taigi, pasak Rikardo, tie patys daiktai, tos pačios daiktų klasės, vienu atveju pasirodo kaip vartojimo reikmenys,- antru atveju – kaip darbo priemonės. Skirtingumas, kaip nurodo Rikardo, yra toks: “Priklausomai nuo to, ar kapitalas greitai nusidėvi ir dažnai turi būti atgaminami, ar jis suvartojamas lėtai, jis yra priskiriamas arba prie apyvartinio, arba prie pagrindinio kapitalo”.
Taigi, mano nuomone, kad šie įžymūs ekonomistai pateikė pavyzdžius, teorijas mums kuo puikiausiai suprantamus ir aiškius.
F. Engelsas teisingai teigė, jog K. Markso knyga, yra lengvai suprantama, kadangi K. Marksas norėjo, kad ji tokia ir būtų.

Panaudota literatūra:

1. K. Marksas F. Engelsas “Rinktiniai raštai” 1 Tomas
2. K. Marksas “Kapitalas” 1 Tomas
3. K. Marksas “Kapitalas” 2 Tomas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

C GRUPĖS DALYKAS
EKONOMINIŲ TEORIJŲ ISTORIJA
NAMŲ DARBAS

ATLIKO: EVF 2 KURSO STUD. ALMA PINSKUTĖ
TIKRINO: DOC., HABIL. DR. REMIGIJUS ČIEGIS

KAUNAS 3003

Leave a Comment