Administracinės teises sistema

1. Administracinės teisės sąvoka

Administracinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja valdymo (administravimo) pobūdžio visuomeninius santykius, atsirandančius valstybės vykdomosioms institucijoms įgyvendinant valstybinį valdymą (viešąjį administravimą), visoms valstybės institucijoms – vidinį valdymą (administravimą), taip pat kitiems įstatymų įgaliotiems visuomeniniams subjektams įgyvendinant jiems perduotas viešo valdymo funkcijas (vykdomąją veiklą).Pagrindinė administracinės teisės paskirtis yra reguliuoti visuomeninius santykius, todėl teisės reguliavimo dalykas , visada yra visuomeniniai santykiai. Žodis, administracija kilęs iš lotyniško žodžio „administratio“, kuris reiškia valdymą, vadovavimą, taigi administracinė teisė yra valdymo teisė arba teisės šaka apie vaaldymą.
Su teisės reiškiniais daugiausiai susijęs valstybinių reikalų valdymas, kurį, sutinkamai su konstitucija, vykdo visos valstybinės institucijos. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir koonstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vy

yriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise. Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo) organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas). Pagrindinė funkcija: užtikrinti viešąjį interesą.
Administracinių teisinių santykių subjektais gali būti valstybinio valdymo ir vietos savivaldos institucijos, jų tarnautojai (pareigūnai), viešosios įstaigos tarnautojai, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai. Tačiau viena šio santykio šalis (privalomasis subjektas)būtinai turi būti valstybinė institucija arba valstybės vardu veeikiantis atstovas. Šie santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, o į antrosios šalies sutikimą ar norą neatsižvelgiama. Ginčai , kylantys tarp santykio šalių, dažniausiai sprendžiami administracine tvarka, tačiau įstatymų numatytais atvejais juos nagrinėja teismai. Minėti santykiai reguliuojami administraciniu teisiniu metodu, reiškiančiu, kad šių dalyvių santykiai nelygiareikšmiški, nes šalies, veikiančios valstybės vardu, sprendimai yra priimami vienasmeniškai ir yra privalomi antrajai šaliai.
Taigi administracinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, susidarančius viešojo valdymo (vykdomosios veiklos) sferoje.

2. Administracinės teisės sistema

Administracinės teisės sistema – tai t

teisės normų visumos veikimo, egzistavimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, kurios susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą. Kaip matyti iš jos sąvokos, administracinės teisės sistema susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas. Žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu administracinės teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Pirma, teisės normos reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius periodiškai besikartojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems. Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą.

Antra, teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios.

Trečia, teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės privartos priemonės.

Ketvirta, teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu.

Penkta, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.
Taigi administracinė teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius atsirandančius, valstybinio bei vidinio valdymo procese. Administracinės teisės normos turi savo struktūrą susidedančią iš šių elementų:
▪ Hipotezė – tai normos dalis nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi bū
ūti vykdoma arba taikoma, kitaip tariant hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai teisiniai santykiai.
▪ Dispozicija – svarbiausia administracinės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę, joje išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės įgaliojimai, pareigos, leidžiamas elgesys, apribojimai, draudimai.
▪ Sankcija – tai nurodymas valstybinio poreikio priemonių, asmenims nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės, ar ją pažeidusiems, tai priemonė kuria siekiama nubausti, (įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas ir pan.).

Administracinės teisės normų įvairovė lemia būtinybę jas sisteminti – tai padeda ir jas tobulinti. Yra dvi pagrindinės sisteminimo formos:
1. Inkorporacija – tai paprasta teisės normų sisteminimo forma, tai galiojančių norminių aktų išdėstymas rinkiniuose pagal temas, laiką ar alfabetą.
2. Kodifikacija – tai sudėtingesnis sisteminimo būdas, tai mechaniškas išdėstymas, o normų jungimas į bendrą, logiškai pagrįstą sistemą, kai šalinami normų prieštaravimai, užpildomos teisės spragos ir pan. kodifikacijos procese kuriamos naujos aktų formos – kodeksai.
Administracinė teisė yra labai plati, todėl vieningo kodekso nėra, nes neįmanoma visko kodifikuoti, tai galima daryti tik pagal atskiras normų grupes (institutus). Be to administracines teisės normos yra dažnai keičiamos.

Administracinės teisės normos yra skirstomos į dvi pagrindines grupes:
1. Tai normos taikomos visoje valstybės valdymo sferoje, jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tokios administracinės teisės normos kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės su
ubjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formą bei metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kita.
2. Tai normos kurios taikomos tik konkrečiose valstybės valdymo sferose ir šakose. Šių normų pobūdis nėra universalus, jos taikomos tik konkrečiose šakose, konkrečiais atvejais, taikymo metodas siauras. Jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos yra skirstomos į dar tris grupes:
a) Normos veikiančios ūkio valdymo srityje (finansai, kreditas, statyba, transportas ir k.t.).
b) Normos veikiančios politinės administracinės veiklos srityje (teisingumas, užsienio politika, vidaus reikalų ir pan.).
c) Normas veikančios socialinės kultūrinės veiklos srityje (švietimas ir mokslas, sveikatos ir pan.)
Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal kitus kriterijus:
1. Pagal normos turinį:
▪ materialistinės – jos nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje.

▪ procesines – jos reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką .
2. Pagal taikymo sferą:

▪ bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių, ar nustato bendrus tiesinio reguliavimo pagrindus.

▪ specialiosios – jos konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninio santykio ypatumus.

▪ Ypatingosios – taikomos išimtinais atvejais, kai susidaro ypatingos aplinkybės .
3. Pagal subjektus skiriamos normos reguliuojančios:

▪ Valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus.

▪ Tarnautojų administracinį teisinį statusą.

▪ Vietos savivaldos organų teisinę padėtį.

▪ Visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje.

▪ Piliečių, kitų asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje.
4. Pagal normų tarpusavio santykį skiriama:

▪ Normos įstatymai – turi aukščiausią teisinę galią, remiantis jomis leidžiamos poįstatyminės normos.

▪ Poįstatyminių aktų normos – leidžiamos normų-įstatymų pagrindu. Gali būti savo ruožtu toliau skirstomos pagal jas išleidusius organus – nuo jų priklauso juridinė galia. Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai privalomos adresuojamiems subjektams.
5. Pagal normos poveikį subjektams išskiriamos:

▪ Įpareigojančios – jos reikalauja iš subjektų atitikti tam tikrus normoje numatytus veiksmus.

▪ Įgaliojančios – jos suteikia teisės subjektams įgaliojimus, atlikti tam tikrus veiksmus, arba elgtis savo nuožiūra, normos dispozicijos nurodytuose ribose.

▪ Draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, tai yra draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus.

▪ Rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų.

Visos administracinės teisės normos įtvirtinamos atitinkamuose teisiniuose aktuose ir pradeda galioti nuo tų aktų galiojimo pradžios, o nustoja, kai pasibaigia galiojimo laikas, įvykus tam tikrai sąlygai arba panaikinus teisės aktą.
Administracinės teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatyto elgesio taisyklės nevykdymą ar netinkamą vykdymą priemonės. Kitaip administracinės teisės normos tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą yra išskiriamos keturios normų realizavimo formos:

1. Laikymasis – tai teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams, dažniausiai draudžiančioms.

2. Vykdymas – čia realizuojamos įpareigojančios normos, jos įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinką normų reikalavimus.

3. Panaudojimas – tai įgalinčių normų realizavimas, tai yra subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma.
4. Taikymas – tai yra sudėtingiausias administracinės teisės normos realizavimo būdas, jį taikyti gali tik kompetentingi teisėsaugos subjektai, kuriems tokias teises suteikia valstybė. Taikant šią administracinės teisės normą, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai.
Administracinė teisė yra viena iš mobiliausių, labiausiai kintamų ir besivystančių teisės šakų. Jos reguliavimo dalykas labai keičiasi.
Administracinės teisės normos sukuria atitinkamą režimą visuomeninių santykių plėtojimui, duoda naujas kryptis šiems santykiams, yra normų kurios vykdo apsauginę funkciją ir t.t.
Administracinės teisės normos neapsiriboja vien teisinio aparato reglamentavimu, jos įtvirtina ir kitų subjektų teises ir pareigas. Jos detalizuoja svarbiausias konstitucinės teisės normas.

IŠVADOS

Žodis, administracija kilęs iš lotyniško žodžio „administratio“, kuris reiškia valdymą, vadovavimą, taigi administracinė teisė yra valdymo teisė arba teisės šaka apie valdymą. Pagrindinė administracinės teisės paskirtis yra reguliuoti visuomeninius santykius, todėl teisės reguliavimo dalykas, visada yra visuomeniniai santykiai. Pagrindinė funkcija: užtikrinti viešąjį interesą.
Administracinės teisės sistema – tai teisės normų visumos veikimo, egzistavimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, kurios susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą. Administracinės teisės sistema susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas.
Administracinė teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius atsirandančius, valstybinio bei vidinio valdymo procese. Administracinės teisės normos turi savo struktūrą susidedančią iš šių elementų: hipotezė, dispozicija, sankcija.
Administracinė teisės sistema sudaryta iš dviejų dalių – Bendrosios ir Specialiosios. Bendrąją administracinės teisės dalį sudaro normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – universalios, bendro pobūdžio normos, jų visuma.
Specialiąją dalį sudaro normos, taikomos tik konkrečiuose valstybinio valdymo šakose, srityse, sferose – šių normų taikymo matas daug siauresnis. Bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės institutus. Specialiosios dalies normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės šakose, sferose, todėl ji suskirstyta į tam tikras valdymo sritis ir šakas, pvz.:
1.Socialinės, kultūrinės srities valdymas – įeina tokios valdymo šakos: (kultūros, švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos).
2.Ūkinės srities valdymas ( pramonė, statyba, transportas)
3.Politinė – administracinė valdymo sritis(krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų).

Administracinės teisės normos sukuria atitinkamą režimą visuomeninių santykių plėtojimui, duoda naujas kryptis šiems santykiams, yra normų kurios vykdo apsauginę funkciją ir t.t.
Administracinės teisės normos neapsiriboja vien teisinio aparato reglamentavimu, jos įtvirtina ir kitų subjektų teises ir pareigas. Jos detalizuoja svarbiausias konstitucinės teisės normas.

Leave a Comment