Auklėjimas šeimoje

AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE

Turinys

Ivadas 3
Auklėjimas šeimoje 4
Šeimos santykių tipai 4
Auklėjimo šeimoje stilius 5
Šeimyninių santykių tipų klasifikacija 6-7
Auklėjimo šeimoje klaidos 8
Išvados 9

Įvadas

Savo rašto darbe siekiu atskleisti auklėjimo šeimoje naudingumą, šeimos funkcijas, kaip auklejimas šeimoje įtakoja tolesnę žmogaus raidą.

Būsimieji tėvai susimąsto, kaip geriau išauklėti savo vaiką. Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas: vaiko auklėjimo motyvai ir tikslai – kad vaiko gyvenimas būtų laimingas, pilnavertis, kūrybingas ir naudingas žmonijai. Tokia linkme ir turi vykti vaiko auklėjimas šeimoje. Geri tėvai išaugina gerus vaikus. Dažnai girdim šį tvirtinimą, bet ar stengiamės paaaiškinti, kas tie geri tėvai?

Būsimieji tėvai galvoja, kad geru galima tapti perskaičius specialią literatūrą ar įsisavinus ypatingus auklėjimo metodus. Ir per didelis tėvų pasitikėjimas savo jėgomis, ir perdėtas rūpestis nėra sėkmingos tėvystės pagrindas. Tėvai sudaro pirmąją visuomeninę vaiko terpę. Tėvų asmenybės vaidina esminį vaidmenį vaiko gyvenime.
Kai kurie tėvai klysta manydami, kad jų vaikų ateitis yra visiškai sąlygojama paveldimumo. Jie mano, kad ne tik gabumus, charakterio bruožus, bet ir moralę vaikai paveldi iš tėvų. Taigi vadovaujantis tokiu požiūriu, nesunku padaryti išvadą, kaad vaikas vystosi nepriklausomai nuo suaugusiųjų pastangų. Sąžiningumas, darbštumas, pagarba žmonėms, pasiruošimas ginti Tėvynę jokiais genais neperduodama. Tai gali būti tik kryptingo auklėjimo pasekmė. Ir kaip kasdieninė patirtis rodo, kad gerų tėvų išauga geri vaikai, tai galėtų reikšti tik viena –

šeimoje puikus moralinis klimatas, čia saugomos ir perduodamos vaikams svarbios visuomeninės moralės vertybės. Neneigiu, kad kiekvienas vaikas turi tam tikrų polinkių, pavyzdžiui į muziką, dailę, į mokslinę arba techninę kūrybą, bet žmogaus gabumai suklesti tik visuomenėje ir jai panaudojant savo galinga priemones – mokymą ir auklėjimą. Auklėjimas turi ne tik išlaisvinti žmogaus protą ir duoti jam tam tikrą kiekį žinių, bet turi sukelti rimto darbo troškulį, nes be tokio darbo žmogaus gyvenimas negali būti nei garbingas, nei laimingas.

Edukologijos mokslo sistemoje išskiriamas specialus mokslas – šeimos edukologija, kuris šeimos gyvenimą nagrinėja kaip vaikų auklėjimo veiksnį. Viena iš šeimos edukologijos nagrinėjamų sričių yra šeimos sąvoka, šeimos kitimas ir jos funkcijos. Šeima – tai pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma uggdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai.

Auklėjimas šeimoje

Auklėjimą šeimoje galima suprasti kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Daugumai tėvų rūpi vaiko valios ugdymas. Tačiau auklėjimas šeimoje neturėtų būti suprastas vien kaip sūnaus ar dukters valios lavinimu. Šeimos narių santykių įvairovė, tiesioginiai ir atviri jausmai, kuriuos jaučia vienas kitam, daugybė būdų atskleisti tuos jausmus, gyva reagavimas į menkiausias vaiko elgesio detales, visa tai sukuria kuo palankiausias aplinkybes ugdyti emocines ir dorovines savybes, kaupiant faktus ir stebėjimus, kurie vėliau ir formuoja naują nepakartojamą asmenybę.

Šeimos sa

antykių tipai

Šiuo metu labiausiai yra paplitę du šeimos santykių tipai.
Pirmajam tipui priklauso šeimos, kuriose išliko asmeninė valdžia, tačiau jai, toli gražu ne visada atstovauja vyras. Ši valdžia remiasi ne aklu šeimos galvos diktatu, o moraliniu pranašumu, kurį savanoriškai pripažįsta visi kiti šeimos nariai.
Antrajam tipui priklauso šeimos, kuriose sprendžiant svarbiausius vidaus klausimus nusistovėjo faktinė sutuoktinė lygybė.

Auklėjimo šeimoje stilius

Kiekvienai šeimai būdingas savas auklėjimo stilius. Kiekvienos šeimos auklėjimo stilius yra jos taikomo vaikui poveikių metodų ir būdų pasekmė. Mažoje šeimoje tą stilių lemia visų pirma tėvai, nes jie yra pirmieji vaiko auklėtojai. Auklėdami vaiką, tėvai dažniausiai stengiasi jį pažinti ir paveikti taip kaip tai darydavo jų tėvai. Jie remiasi savo sukaupta asmenine patirtimi arba įgytomis pedagoginėmis ir psichologinėmis žiniomis, arba kalbantis su kitais tėvais ir pan.
 Autoritarinis auklėjimo stilius
Autoritarinėse šeimose vaikas žino teises ir pareigas. Jis suvokia ką jam galima daryti ir ko negalima. Paskatinimai ir bausmės taikomos nuosekliai. Vaikas supranta, kad tai daroma be išimčių. Jo nusižengimas būna pastebėtas.
 Demokratinis auklėjimo stilius
Šis auklėjimo stilius palankus vaiko asmenybės vystimuisi. Būdingas šio auklėjimo bruožas – vaiko įtraukimas į kasdienius šeimos reikalus, palaikant jo iniciatyvą ir savarankiškumą. Vaikas žino savo pareigas šeimai, bet jos jam nėra primestos.
 Liberalus auklėjimo stilius
Šis auklėjimo stilius primena nenuoseklų auklėjimą arba kišimąsi į dukters ar sūnaus el

lgesį tik kartas nuo karto. Vaikui duodama visiška laisvė, sudaromos tinkamos sąlygos. Jis mylimas, jautriai su juo elgiamasi. Į vaiko gyvenimą tėvai kišasi tik tada, kai jis drąstiškai pažeidžia visuomenės elgesio normas. Net ir tuo atveju apribojimai būna nedideli ir švelnūs. Tėvai teisina vaiko elgesį tuo, kadjis dar mažas ir pan. Tokių tėvų dukterys ir sūnūs dažniausiai socializuojasi paveluotai, sunkiai atsikrato įprasto egocentrizmo.
Šie elgesio stiliai neegzistuoja gryni, tačiau vienas iš jų visada vyrauja, kurdamas savitą šeimos gyvenimo atmosferą.
Vaikų auklėjimo stilius gali sutapti, jeigu abu tėvai savo šeimose buvo auklėjami panašiai. Jis gali ir nesutapti, jei pastarieji patyrė kitokį auklėjimą ir vadovavimo šeimai būdą. Šeimose kurios nesutaria vaikų auklėjimo reikalu vaikas už tą patį elgesį gali būti skirtingai baudžiamas ar skatinamas. Toks auklėjimas dažnai ardo emocinį vaiko gyvenimą, sukelia dirglumą, sukelia pavojaus ir nerimo jausmus. Vaikas norėdamas įtikti tokiems tėvams, ima meluoti arba pataikauti, arba tarp tėvų kylančius nesutarimus panaudoti savo naudai.

Šeimyninių santykių tipų klasifikacija

Kiekvienoje šeimoje objektyviai susiklosto tam tikra, ne visuomet šeimos narių suvokiama auklėjimo sistema. Omenyje turima ir auklėjimo tikslų suvokimas, jo užduočių formavimas, ir daugiau ar mažiau kryptingas auklėjimo metodų taikymas, įskaitant ir ką galima bei ką draudžiama leisti vaikui. Galima išskirti 4 šeimos tarpusavio santykių tipus: diktatas, rūpinimasis, “nesikišimas” ir

r bendradarbiavimas.

Diktatas pasireiškia sisteminingu vieno iš šeimos narių (pirmiausiai suaugusių) iniciatyvos ir savo pranašumo rodymu kitų narių atžvilgiu. Tėvai, savaime suprantama, gali ir turi reikšti reikalavimus savo vaikui, žiūrint iš auklėjimo pusės, moralės normų, konkrečių situacijų, kuriose būtina taikyti pedagogiškus, morališkai pagrįstus sprendimus. Tačiau tie, kurie visoms veikos rūšims pirmenybę teikia įsakymams ir prievolei, trokšta įtvirtinti savo pranašumą, kad kitas jaustų priklausomybę, ypač silpnesnis, susiduria su vaiko pasipriešinimu, kuris atsiliepia į spaudimą ir prievartą, grėsmę savo kontra priemonėmis: veidmainiavimu, apgaule, grubumo prasiveržimais ir kartais atvira neapykanta. Net jeigu pasipriešinimas palaužiamas, kartu palaužiamos ir gerosios asmenybės vertybės: savarankiškumas, savo vertės jautimas, iniciatyva, tikėjimas savo galimybėmis. Beatodairiškas tėvų autokratiškumas, vaiko pomėgių ir nuomonės ignoravimas, spaudimas, prievarta, o vaiko pasipriešinimo atvejais emocinė bei fizinė prievarta prieš jį, pasityčiojimas, sistemingas jo balso teisės atėmimas sprendžiant jį liečiančius klausimus, – visa tai garantuoja rimtas nesėkmes formuojant jo asmenybę.
Globa šeimoje – tai santykių sistema, kuriais tėvai aprūpina savo darbu visus vaiko poreikius, atriboja jį nuo bet kokių rūpesčių, pastangų ir sunkumų, prisiimdami juos sau. Klausimas apie aktyvų asmenybės formavimą patenka į antrą planą. Auklėjimo poveikio centre atsiranda kita problema – tai vaiko poreikių tenkinimas ir jo apsaugojimas nuo sunkumų. Tėvai iš esmės blokuoja rimtą vaikų pasiruošimo susidūrimui su realybe už tėvų namų slenksčio procesą. Būtent šie vaikai yra labiausiai neprisitaikę gyventi kolektyve.

Ši kategorija paauglių išgyvena didžiausius lūžius pereinamajame amžiuje. Kaip tik šie vaikai, kuriems, regis, nėra kuo skųstis, sukyla prieš per didelę tėvų globą. Jei diktatas numato prievartą, įsakymus, griežtą autoritarizmą, tai globa – rūpestį, atsiribojimą nuo visų sunkumų. Tačiau rezultatai daug kur sutampa: vaikai neturi savarankiškumo, iniciatyvos, jie vienaip ar kitaip nušalinti nuo klausimų asmeniškai juos, o tuo labiau ir šeimą liečiančių, sprendimo.
“Nesikišimo” taktika. Šiuose santykiuose gali egzistuoti du pasauliai: suaugusių ir vaikų. Ir nei vieniems, nei kitiems negalima tokiu būdu pažymėtos ribos peržengti. Dažniausiai šio tipo pagrindas – tėvų pasyvumas auklėjant vaikus, o kartais ir jų emocinis šaltumas, abejingumas, nemokėjimas ir nenorėjimas mokytis būti tėvais. Toks variantas gali pasitaikyti tiek neturtingose, nesusiklosčiusiose šeimose (tarkim alkoholikų, kur tėvai suinteresuoti gėrimu), tiek ir sąlyginai darniose, turtingose šeimose (turtingi tėvai pasiekę aukštų rezultatų savo profesinėje veikloje, karjeroje, ir, visų pirma, norėdami sukurti savo vaikams materialinį gerbūvį, nuo mažens pripratina juos prie būsimos (kartais pačių tėvų parinktos) profesinės orientacijos, kuri pati savaime gali sukelti ilgus išsiskyrimo su tėvais periodus, kuriais vaikas lieka pats su savimi; po to, kai vaikas “atsistoja ant kojų”, bet kokia globa juo baigiasi.

Bendradarbiavimas kaip tarpusavio santykių tipas numato sutapatinimą tarpasmeninių santykių šeimoje su bendrais tikslais ir užduotimis, bendra veikla, jos organizacija ir aukštomis dorovinėmis vertybėmis. Būtent šioje situacijoje nugalimas vaiko egoistinis individualumas.Šeima, kurioje pagrindinis tarpusavio bendravimo stilius yra bendradarbiavimas, kur tėvai su vaikais bendrauja kaip su sau lygiais, kur kiekvienas į kitą gali kreiptis su prašymu ar klausimu ir gauti pagalbą įgyja ypatingą vertybę, tampa aukšto išsivystymo lygio grupe – kolektyvu.

Auklėjimo šeimoje klaidos

Emocinio kontakto būtinybė. Gali atsitikti taip, kad vaiko auklėjimo tikslas gali būti “įstatytas “ į emocinio kontakto reikmių patenkinimą. Vaikas tampa vieninteliu emocinio kontakto reikmių centru, vieninteliu to kontakto poreikio patenkinimo objektu. Pavyzdžių daugybė. Tai ir tėvai, kurie dėl įvairių priežasčių sunkiau kontaktuoja su kitais, ir vienišos motinos, ir pašventusios visą savo laiką anūkams senelės. Dažniausiai taip auklėjant iškyla didelės problemos. Tėvai nesąmoningai kovoja už savo reikmių patenkinimo objektą, priešindamiesi vaiko emocijoms ir prisirišimui už šeimos rato.
Auklėjimas ir pasiekimų poreikis.Kai kuriuos tėvus auklėti vaiką skatina taip vadinama pasiekimų motyvacija. Auklėjimo tikslas yra pasiekti tai, kas nepavyko patiems tėvams,(nebuvo sąlygų) arba dėl to, kad jie patys nebuvo pakankamai gabūs ir atkaklūs. Tėvui nepavyko tapti gydytoju, tai tegul vaikas įvykdo tėvo svajonę. Panašus tėvų elgesys jiems patiems nepastebint įgyja egoizmo elementų: “mes norime suformuoti vaiką į save panašų, juk jis tęsia mūsų gyvenimą“.
Vaikas netenka būtiniausios nepriklausomybės, iškreipiami jo privalumai, polinkiai, asmeninės savybės. Paprastai nekreipiama dėmesio į tas jo galimybes, interesus, gabumus, kurie skiriasi nuo jam užprogramuotų tikslų. Vaikas priverstas rinktis. Jis gali prisiversti įtalpinti save į jam svetimus tėvų idealų rėmus, tam, kad tėvai patirtų pasitenkinimo jausmą, kad parodytų meilę tėvams. Bet vaikas gali ir pasipriešinti jam svetimiems reikalavimams, tuo pačiu nuvildamas tėvus. Kyla gilūs konfliktai tėvų ir vaiko santykiuose.

Leave a Comment