Pavardės

PRATARMĖ

Šiandien kiekvienas turime savą vardą ir pavardę. Abu jie žmogų lydi nuo lopšio iki karsto. Pavardę gauname nuo gimimo ir sunkiai įsivaizduojame, kad buvo laikai, kai žmonės pavardžių visai neturėjo. Be pavardžių šiandien beveik neįmonoma išsiversti. Juk kiekvienoje klasėje yra nemažai mokinių tais pačiais vardais, ir, jeigu jie neturėtų pavardžių, ne taip lengva būtų susigaudyti. Vieną pašaukus, keli atsilieptų. Tačiau buvo metas, kai lietuviai pavardžių iš vis neturėjo.
Pavardės yra palyginti nesenos kilmės asmenvardžiai (tai pavardės, vardai ir pravardės). Asmenvardžius mūsų diienomis turi dauguma pasaulio tautų. Visų tautų pavardžių kilmė, raida, atsiradimo priežastys, formavimasis turi daug bendrų panašumų.Tačiau dėl įvairiausių priežasčių pasaulio tautų pavardės yra skirtingos ir įvairios.
Dar Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. Bet jau XV amžiuje Lietuvoje pamažu pradeda rastis ir pavardės. Iš pradžių jas turėjo tik didikai, o vėliau jų prireikė ir paprastiems žmonėms.Panaši padėtis buvo ne tik Lietuvoje. Štai Šiaurės Vokietijos valstiečiai dar net iki XIX amžiaus neturėjo pavardžių. Latvijoje visur pavardes pradėta vartoti irgi tik nuuo XIX amžiaus pradžios, anksčiau jas turėjo tik didesniuose miestuose.

Visiems žmonėms yra labai įdomu žinoti iš kur yra kilusios jų pavardės, kaip, kada jos atsirado. Į šiuos ir dauguma kitų klausimų galima rasti atsakymus žodynuose, enciklopedijose, šiai temai skirtose knygose, bei ši

iame referate. Jame nagrinėjama pavardžių kilmė, atsiradimo priežastys, susidarymo aplinkybės, moterų pavardžių atsiradimas ir jų raida.

ĮVADAS

Žmogui apibūdinti turime labai daug žodžių. Jau seniausioje Dionozijaus Trakiečio ( Trax) graikų kalbos gramatikoje (II a. p. m. e.) visi daiktavardžiai yra skirstomi į bendrinius ir tikrinius. Bendriniai žodžiai yra ilgas, didelis, mažas, gražus ir t.t, o tikriniai- Inga, Jovita, Andrius , Baltakis ir t.t.Bendrinių žodžių atsiradimą ne daug kas lemia, o tikrinių, priešingai, daug reikšmės turi įvairūs istoriniai, etnografiniai, geografiniai, socialiniai ir juridiniai veiksniai. Žmogų apibūdinančius tikrinius žodžius, vadiname asmenvardžiais. Lietuvių asmenvardžių yra trys grupės: vardai, pavardės, pravardės.Dabar pavardės ir vardai žmonėms yra labai svarbūs, nes jie įrašomi žmogų atpažinančiuose dokumentuose: pasuose, metrikuose, sodros knygutėse, diplomuose, norint pirkti ar parduoti turtą. Taigi pavardė yra labai svarbus šiiuolaikinės visuomenės įrankis.
Visiems yra įprasta, kad antrasis asmenų įvardinimo sistemos narys, gaunamas gimstant, vadinamas pavarde. Ji yra paveldimas iš kartos į kartą perduodamas asmenvardis . Pavardžių paskirtis – skirti, įvardinti vienus nuo kitų ne tik atskirus žmones, jų grupes, bet ir šeimas. Jų kilmę, darybą, atsiradimą tyrė ANTROPONIMIKA – tai mokslas, tyrinėjantis asmenvardžius, tikrinius žmonių pavadinimus: vardus, pavardes, pravardes ir kt. Pavardės yra istorinė asmenvardžių kategorija, įvairiuose kalbose susiformavusi skirtingu laiku ir nevienodu būdu., tačiau lyginant, pavyzdžiui, su vardais, susiformavusi žymiai vėliau. Europoje anksti at

tsirado italikų, germanų pavardės, vėliau (XV- XIX amžiuje) – slavų, baltų. Manoma, kad pirmosios pavardės pradėjo rastis šiaurės Italijoje apie X-XI amžių. Tuo metu tas kraštas buvo ekonomiškai stipriausias iš kitų Eoropos šalių. Būtent iš Italijos ėmė plisti pavardžių formavimosi banga, kuri Lietuvą pasiekusi tik XV amžiuje. Tuo metu įvairiuose dokumentuose pradeda atsirasti įrašų, kur žmogus pasirašo ne tik vardu, bet ir kokiu nors prievardžiu, kuriuo ėjo tėvavardis, amato ar užsiėmimo nurodymas. Tačiau tie prievardžiai dar nebuvo pavardės. Apskritai to meto dokumentuose asmenų įvardinimo sistema buvo heterogeninė: juose lietuviški elementai maišėsi su slaviškais. Nuo pirmųjų lietuviškų pavardžių atsiradimo iki galutinio jų nusistovėjimo praeina ne vienas šimtmetis. Į XVII amžiaus pabaigą pavardes gauna dauguma Lietuvos gyventojų, pirmiausia kilmingųjų, privilegijuotų visuomenės sluoksnių žmonės. Tuo metu, kai intensyviai formuojasi pavardės, visuomenėje vyrauja lenkų kalba. Ši situacija labai paveikė jas.
Lietuvių pavardės ir kiti asmenvardžiai pradėti tyrinėti ir rinkti anksti. Jų sąrašų, rankraščių, straipsnių apie juos, imta daugėti XIX amžiaus pabaigoje, ypač pagausėjo XX amžiaus pradžioje. Buvo renkamas išsamus pavardžių rinkinys, kuris išleistas 1985 metais. Jį parengė A.Vanagas, V.Maciejauskienė ir M.Razmukaitė. ,,Lietuvių pavardžių žodynas” – tai yra kalbiškai apdorotas lietuvių pavardžių sąrašas su jų skaičiumi, paplitimu, pastabomis apie jų kilmę. Jis yra skiriamas plačiai Lietuvos visuomenei, mokslo reikalams. Ši
is žodynas apima beveik visas Lietuvos gyventojų pavardes. Į jį pateko visos lietuvių tautybės žmonių pavardės ir net baltiškos ar lietuviškos kilmės pavardės, kurias šiuo metu turi ir nelietuvių tautybės žmonės.
Karo metais pavardės buvo renkamos ir užrašinėjamos. Jas tyrinėjo daugelis žmonių, tačiau asmenvardžių tyrinėjimo pradininku yra laikomas K. Būga. Pirmasis jo darbas – 1907 m. ,,Lietuvių tautoj” paskelbtas straipsnis ,,Pavardžių priesaga – eikia, -eiko”. O didžiausias ir svarbiausias šio autoriaus darbas yra 1911 metais pasirodžiusi studija ,,Lietuvių asmensvardas”. Pokario metais pavardžių tyrinėjimas ypač paspartėja, buvo skelbiama daug straipsnių, rašomų knygų, disertacijų. Pavardes tyrinėjo: Z.Zinkevičius, M.Maciejauskienė, J.Dumčius, J.Jurkėnas ir daugelis kitų.

PAVARDĖS

Kai tik išgirstame žodį pavardė, iš karto mes turime galvoje tokį asmenvardį, kuris yra paveldimas.Vaikai gauna tėvo arba mamos pavardę, tie vaikai perduoda pavardę savo vaikams, ir taip iš kartos į kartą. Dabar daugelis tautų turi pavardes: latviai, lietuviai, vokiečiai, rusai, lenkai, prancūzai, gruzinai, anglai, švedai ir t.t. Tačiau pavardžių susidarymo procesas dar toli gražu nėra pasibaigęs. Kaip išimtį, galima paminėti islandus, kurie ir dabar dažnai pavardžių neturi. Jie tik turi vardą ir tėvavardį. Tėvavardis yra padaromas iš tėvo vardo, pridėjus žodį sen, kuris reiškia ,,sūnus”. Be to, tas tėvavardis nėra paveldimas.
Lietuvoje dabar kiekvienas žmogus turi vardą ir pavardę, prireikus – tėvo vardą. Kiekvienas iš mū

ūsų pažįstame po kelis Andrius, Jonus, po kelis Kazlauskus, Varanauskus. Tačiau kiek iš viso Lietuvoje yra vardų negalime tiksliai pasakyti, nes kai gimsta vaikas, jam parenkamas vardas, o kai žmogus miršta, jis savo vardą nusineša į kapus. ,,Kas kita yra pavardės. Jos nėra kaip vardai laisva valia parenkamos – pavardės yra paveldimos: vaikai gauna pavardę iš tėvų, turi ją visą gyvenimą ir perduoda savo vaikams. Pavardė išnyksta tik tada, kai išnyksta visa giminė” (4, 45 ).
Iš esmės nepasikeitusios lietuvių pavardės iš XVIII amžiaus pasiekė mūsų laikus. Iš maždaug 50-55 tūkstančių skirtingų dabartinių pavardžių pati dažniausia yra Kazlauskas. O štai dar keturiolika pagal gausumą surašytų Lietuvos pavardžių: Petrauskas, Stankevičius, Jankauskas, Žukauskas, Butkus, Paulauskas, Balčiūnas, Vasiliauskas, Sakalauskas, Urbonas, Ramanauskas, Rimkus, Žilinskas ir Savickas.
Kaip teigia autoriai : ,, tikslių skaičių žmonių su šiomis pavardėmis pasakyti gana sunku – nuolat keičiasi, tačiau bet kurią iš šių pavardžių turintys žmonės susirinktų į vieną vietą, gautume vidutinio dydžio miestelį” (2, 27 ).

PAVARDŽIŲ SUSIDARYMO PRADŽIA

Senų senovėje, kada žmogės mažai tarp savęs bendravo, jie gyveno mažomis grupelėmis, būreliais, ir pavardės jiems buvo nereikalingos.: vienam kito atskirti užtekdavo ir vardo. Pačių vardų buvo tada labai daug ir įvairių, todėl kiekvienas žmogus galėjo turėti skirtingą vardą. ,,Tačiau civilizacija negailestingai sugriovė sienas tarp gentinių junginių, ėmė kurtis kunigaikštystes, žmonėms reikėjo bendrauti, o žmonių turinčių tą patį vardą , jau buvo daug”(4, 46). Ir atėjo diena, kai vien vardų neužteko. Norint žmogų išskirti iš kitų, kad nesimaišytų su kitais savo bendravardžiais, prie vardų buvo pradėta pridėdinėti įvairius žodžius. Pridėti žodžiai nurodydavo tai žmogaus gyvenamąją vietą, tai užsiėmimą, tai tėvo vardą, tai brolio vardą, tai kokį nors jo kūno ar charakterio bruožą.
Tačiau pats pavardžių formavimasis buvo labai sunkus, ilgas ir sudėtingas, nes lietuvių pavardės pradėjo rastis XIV amžiuje, o jau XV amžiuje jų buvo gana daug.
Tačiau buvo labai įdomi aplinkybė, susidariusi pavardžių formavimosi metais. Kaip minėta, pavardžių atsiradimas, susidarymas buvo bendravimo proceso rezultatas. Tačiau indoeuropiečių tyrinėtojai pastebėjo, jog kai kurių pasaulio tautų pavardės buvo atsiradusios anksčiau negu jų prireikė. Jie padarė išvadą, kad vardų trūkumas kartais galėjo ir nebūti svarbiausia pavardžių atsiradimo dingstimi. Viena iš priežasčių, kodėl žmonėms prireikė pavardžių buvo ta, kad vardai buvo nevienodai populiarūs. Vieni vardai būdavo labai dažni, kiti, atvirkščiai, visai retai vartojami. Taip pat pavardžių atsiradimą įtakojo daugelis išorinių aplinkybių, viena jų – krikščionybės įvedimas. XIV pabaigoje ir XV amžiaus pabaigoje Lietuvos gyventojus pakrikštijus, su nauju tikėjimu, atsirado ir nemažai naujų vardų. Dauguma žmonių krikštijami Jonais, Mykolais, Onomis ar panašiai. Ir pamažu iš krikšto vardų susidarė dabartinės pavardės, jos laikomos vienomis iš seniausių. Vadinasi, lietuviškų pavardžių, tiksliau dvinarės lietuvių asmenvardžių sistemos susidarymą taip pat smarkiai pagreitino krikščioniškų vardų atsiradimas.

Daugiausia lietuvių pavardžių turi įvairių krikštavardžių šaknis. Tokios kilmės pavardžių populiarumą, galima paaiškinti tuo, kad jų formavimosi laikotarpiu Lietuvoje vartoti tik krikšto vardai, iš kurių buvo daromi tėvavardžiai. Iš krikštavardžių atsiradę tūkstančiai dabartinių lietuvių pavardžių. Iš populiariausių anais laikais vartotų krikščioniškų vardų susidarė ne po vieną ar kelis skirtingus pavardžių variantus, o po kelias dešimtis ar net šimtus.
Taigi pirmasis lietuvių pavardžių šaltinis buvo tėvavardis arba kilmingos giminės pradininko vardas. XV amžiaus priesagos –aitis, -onas, -ūnas buvo, tačiau tėvavardžiams susidaryti dažniau buvo vartojamos slaviškos priesagos. Slavų pavardžių sistema turėjo įtakos pavardžių formavimuisi. XV amžiuje susidariusios pavardės plinta, ir XVI amžiuje įsigali, tačiau buvo atvejų šiame amžiuje, kad žmogus kaip ir anksčiau buvo užrašomas tik vienu asmenvardžiu, taip užrašomi dažniausiai būdavo eiliniai žmonės.
,,Taigi galima sakyti, kad pavardės Lietuvoje ima rastis XVI amžiuje, ypač jo antroje pusėje, nors kilmingieji jas galėjo turėti ir anksčiau, XV amžiuje. Tai yra pavardžių formavimosi pradžia. Toliau eina gana ilgas, trukęs beveik du šimtmečius, intensyvaus pavardžių formavimosi periodas. Tuo laikotarpiu žmonės užrašomi labai įvairiai – vienu, dviem, trim asmenvardžiais ir pan.” (4, 56).

PAVARDŽIŲ ĮSIGALĖJIMAS

XVIII amžiuje nusistovi asmenų įvardinimas vardu ir pavarde. Šiame amžiuje galutinai susiformavo ir įsigalėjo pavardės. Tuo pat metu kaip ir lietuvių dar susiformavo ukrainiečių, baltarusių, rusų pavardės. O kokios kilmės pavardės vyravo tame amžiuje? Daugiausia pavardžių buvo tėvavardinės kilmės. XVIII amžiuje padaugėjo tėvavardinės kilmės pavardžių su slaviškomis priesagomis – evič, – ovič. Taip pat padaugėjo ir lenkišką priesagą priesagą –sk turinčių pavardžių. ,,Tėvavardinės pavardės nebeužima vyraujančios padėties, dėl to, kad pavardėmis galėjo virsti įvairūs asmenvardžiai, prievardžiai, pravardės ir pan. Be to, tėvavardinės priesagoms nebetekus savo vaidmens, tam tikrais atvejais jos galėjo mechaniškai nukristi” (4,60). XVIII amžiuje tėvavardinės kilmės pavardės buvo labai įvairios. Jos dažnai buvo kilusios iš senųjų dvikamienių asmenvardžių, iš sudurtinių pravardžių, iš kitokių pavardžių ir t.t. Be to pravardinių pavardžių yra labai daug ir įvairių.
Galutinės datos, kada pasibaigė lietuviškų pavardžių formavimasis, nėra, nes Lietuvoje nebuvo išleisto jokio dokumento, kuris nusakytų, kada baigėsi jų formavimasis. Be to, dar XVIII amžiuje užrašuose vyrauja įvairios žmonių užrašymo formos. Manoma, kad pavardžių neapibrėžtumas sudarė palankias sąlygas jų kaitai, jų atsiradimui, dėl to susidarė patogi situacija lietuviškų pavardžių slavinimui.

PAVARDŽIŲ KILMĖ

Iki šiol kalbėjime apie pavardžių susidarymą, atsiradimą, įsigalėjimą. Bet kokių pavardžių kilmė, iš kur jos kilo?
Lietuvoje, kaip minėta, dabar yra apie 50-55 tūkstančius, tačiau tai nėra tikslus jų skaičius, nes jas atskirti yra labai sunku, kur jos pačios, o kur tik jų variantai. ,,Pavardžių grupavimas pagal kilmę – tai labai sunkus ir sudėtingas uždavinys” (4, 62). Taip yra todėl, kad kai kurių pavardžių kilmė iki šiol yra neaiški, be to jų klasifikacija yra gana paprasta ir primityvi, nes pavardžių formavimasis yra sudėtingas ir daugiaplanis dalykas. Pagal kilmę pavardės yra skiriamos:
-lietuviškos kilmės (asmenvardinės, tautovardinės, vietovardinės, pravardinės, pastarosios dar skirstomos į gyvūnines ir augmenines)
-nelietuviškos kilmės (kilusios iš krikščioniškų vardų, o jos smulkia išskirstomos į kilusias iš hebrajiškų , graikiškų ir lotyniškų vardų).

LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVARDĖS

Lietuviškos kilmės vadinamos tokios pavardės, kurios yra kilusios iš lietuviškų ar baltiškų tikrinių ar bendrinių žodžių. Jos yra gana įvairios ir sudaro apie 30% visų dabartinių pavardžių. Lietuviškos kilmės pavardes galima skirti dar į kelias grupes:
1) asmenvardinės pavardės
2) tautovardžių ir tautovardinių tėvavardžių pavardės
3) vietovardinės pavardės
4) pravardinės pavardės

Asmenvardinės pavardės. Jos yra kilusios iš ikikrikščioniškų vardų – sudurtinių ir vienakamienių. Apkrikštijus Lietuvą ir davus žmonėms krikšto vardus, senieji pagoniški vardai dažnai likdavo kaip prievardžiai, kartais iš jų būdavo daromi ir tėvavardžiai. (Pvz.:Alminas, Daukantas, Getvilas, Antvilas, Radvilas, Survila, Talmantas, Vaitkantas, Vismantas, Žutaitas ir t.t.) Dalis senųjų vardų tapo pavardėmis, padarytomis iš tėvavardžių priesagų: iš lietuviškų –aitis, -onis, -ūnas, -ėnas, kitos –iš slaviškų –ovič ir –ėvič. XVI – XVII amžiuje tėvavardžiai dažnai dažnai netapdavo paveldimais, nevirsdavo pavardėmis, todėl ir dabartinių pavardžių sudarytų iš iš lietuviškų tėvavardinių priesagų yra labai nedaug. Kiek daugiau yra su slaviškomis priesagomis.
Tautovardinės pavardės. Jų yra mažiau negu asmenvardinių pavardžių, nes nebuvo daug kitų svetimų, tautų atstovų, kurie galėjo gyventi Lietuvoje. ,,Tiesa, pavardėmis galėjo virsti ne tik kitų tautų žmonių pavadinimai, bet ir savų Lietuvoje gyvenusių atskirų genčių, etninių grupių atstovų pavadinimai” (4,66). Tautovardinės pavardės yra Aukštaitis, Žemaitis, Totorius, Vengras, Vokietys, Lenkas ir t.t. Ypač dažnas yra tautovardinės pavardės su kamienu gud: jų Lietuvoje yra apie 130 šeimų. Dar galimos pavardės su gud yra Gudas, Gudaitis, Gudelis, Gudauskas, Gudavičius. Pavardės kilusios iš gud kamieno turi dvi reikšmes: gali būti kilusios iš baltarusių, lenkų ar rusų, arba lietuviai vadino gutais į pietus gyvenusius žmones – gotus.
Vietovardinės pavardės. ,,Daugelyje vakarų Europos šalių gana populiarios pavardės kilusios iš vietovardžių” (3,125). Pavyzdžiui, Vokietijoje dar ir dabar yra nemažai pavardžių prieš kurias yra žodelis von, reiškiantis ,,iš”: Liudwik von Hamburg ( Liudvikas iš Hamburgo). Prancūzai taip pat vartoja žodį, jie vietoj žodelio von vartoja de, kuris taip pat reiškia ,,iš”: de Brosse- Brose yra vietovardis. Lietuviai turi taip pat gana daug pavardžių, kilusių iš vietovardžių, jos turi priesaga -owski.
Lietuvoje vietovardinių pavardžių yra gana nedaug, jos dažniausiai turi priesagas –iškis, -ietis, pavyzdžiui, Biržietis, Kaunietis, Klaipėdietis.
Pravardinės pavardės. Daugiausia lietuviškų pavardžių yra kilusios iš įvairių pravardžių. Tokių pavardžių buvo labai daug ir nepaprastai įvairių. ,,Pravardinės pavardės buvo dažniausiai būdingos prastuomenei ir tik retais atvejais jas turėdavo kilmingieji” (6,87). Jos skirstomos į kelias grupes.
Gyvūninės pavardės. Jos sudarytos iš laukinių žvėrių bei gyvūnų pavadinimų (Briedis, Voverė, Zuikis, Lapė, Tauras, Šernas, Vilkas); iš naminių gyvulių pavadinimų (Paršelis, Ožys, Katinas); iš Laukinių bei naminių paukščių pavadinimų (Apuokas, Genys, Šarka, Sakalas, Žvirblis, Gaidys, Žąsinas); iš žuvų pavadinimų (Karosas, Šapalas, Ešerys, Karpis); iš vabzdžių pavadinimų (Žiogas, Vabalas, Bitė).
Augmeninės kilmės. Pavardės gali būti kilusios iš medžių (Ąžuolas, Liepa, Beržas, Alksnis); iš krūmų, žolynų (Dobilas, Jurginas, Papartis, Smilgas); iš grūdinių kultūrų (Aviža, Kvietys, Miežis); iš daržovių (Burokas, Kopūstas, Pomidoras, Poras, Agurkas); iš įvairiausių valgomų ir nevalgomų grybų pavadinimų (Pievagrybis, Baravykas, Musmirė, Voveruška). Tačiau reikia įsidėmėti vieną dalyką, kad pavardės, turinčios šaknyje gyvūno ar augalo pavadinimą, ne visada yra gyvulinės ar augmeninės kilmės. Pastarosios nuo gyvūnų ar augalų pavadinimų skiriasi savo galūne ir priesaga: pavyzdžiui, pavardės Stumbras ir Kvietys yra kilusios iš gyvūno pavadinimo stumbras ar grūdų pavadinimo kvietys, ir neturi jos neturi jokių galūnių ar priesagų. O pavyzdžiui, pavardės Kopūstaitis ir Balandaitis turi priesagas –aitis, ir yra vediniai iš žodžių kopūstas ir balanda. Tai yra ne gyvūninės ar augmeninės pavardės, bet pavardės apibūdinančios žmones pagal jų ypatybes, pavyzdžiui, Ožys apibūdina užsispyrusį žmogų, o pavardė Paršelis – netvarkingą, savimi nesirūpinantį asmenį. Žodžiai, kurie charakterizuoja žmones, tik XVI – XVIII amžiuje virto pavardėmis. Dar ir dėl to gyvūninės ar augmeninės pavardės, tinka laikyti pavardėmis.
Kitos pravardinės pravardės. Jų yra gana daug ir įvairių, tačiau jų negalima suskirstyti į aiškesnes grupeles, nes visos jos vienaip ar kitaip susiję su žmogumi. Apibūdina žmogų pagal išvaizdą (Aukštakojis, Mažulis, Žilius); pagal charakterio blogąsias ir gerąsias savybes (Gerulaitis, Pikčiurna, Smalsutis, Meilutis, Švelnikas); pagal materialinę padėtį (Bedalis, Pikturna, Didžjunigaitis).
Pravardinės kilmės pavardės – ,,tai pats lietuviškiausias XVI – XVII amžiaus dokumentuose užfiksuotas valstiečių antroponimikos sluoksnis” (6,87). Tačiau ir šios rūšies pavardės būdavo dažnai slavinamos: numetamos galūnės, slavinami garsai. Jos kartais net būdavo verčiamos į lenkų kalbą.
Tokios yra lietuviškos kilmės pavardės, kurios sudarytos iš lietuviškų žodžių, turi lietuviškas priesagas, ir tai daugiausia yra tėvavardinės pavardės, sudarytos iš krikščioniškų vardų, apie tai ir toliau kalbėsime.

NELIETUVIŠKOS KILMĖS PAVARDĖS

Daugelis mūsų pavardžių yra nelietuviškos, svetimos kilmės asmenvardžiai, iš kurių vėliau ir susidarė pavardės. Jos į Lietuvą atėjo iš įvairių kalbų, skirtingais keliais ir nevienodu laikų. ,,Genetiškai žiūrint Lietuvoje yra graikiškų, hebrajiškų, rusiškų, lenkiškų, vokiškų, totoriškų ir įvairiausių kitokios kilmės pavardžių” (5,16). Šios pavardės į lietuvių kalbą pateko arba tiesiogiai iš kitų kalbų, arba jos, asmenvardžiai, atėjo per tarpininkus, daugiausia per slavų, lenkų kalbas. Eidamos iš kartos į kartą pavardės smarkiai keitėsi, įgavo svetimų kalbų požymių. Jos atėjo nevienodu laiku, jų antplūdis prasidėjo pavardžių susidarymo metais ir nėra pasibaigęs iki mūsų dienų.
,,Taigi įvairiais laikais ir daugelio kalbų ar iš tų kalbų skirtingų dialektų atėjusios pavardės, gavo dar ir lietuvių tarmėms būdingų bruožų” (2,27). Nelietuviškos kilmės pavardžių Lietuvoje yra daugiausia, jos sudaro maždaug 70% visų pavardžių. Dalis nelietuviškos kilmės pavardžių turi nelietuviškos kilmės šaknis ar kamienus, bet turi lietuviškas priesagas (-aitis, -eikis, -elis, -ėlis, -ėnas, -onis, -ukas, -ulis, -ūnas, -utis ir t.t.). Tai daugiausia pavardės išvestos iš krikščioniškų vardų, jų yra apie 10%. Daugumą – apie 60% nelietuviškų pavardžių sudaro tokios, kurių šaknys ir priesagos yra svetimos kilmės. Dauguma jų turi slaviškas priesagas ir jos sudaro apie 50% nelietuviškų pavardžių.
Pavardės iš krikščioniškų vardų. Daugiausia lietuvių pavardžių turi įvairių krikštavardžių šaknis. Jie buvo tokie populiarūs, nes jų formavimosi laikotarpiu buvo vartojami tik krikšto vardai. Spartus pavardžių susidarymo impulsu buvo Lietuvos krikštas (Aukštaičių – 1387m., Žemaičių- 1413m.). Po Lietuvos krikšto lietuviams buvo vietoj tautinio vardo, duotas krikščioniškas, nelietuviškas. Tai rodo, kad mūsų pavardės nuo pat pradžių buvo dažniau nelietuviškos. O pavardžių kilusių iš tikrų krikščioniškų vardų yra gana nedaug ( Adomas, Aleksandras), dažnesnės pavardės yra tos, kurios sudarytos iš įvairių priesagų (-aitis, -onis, -ūnas), pavyzdžiui, Petronis, Morkūnas.
Kadangi daugumas pavardžių yra kilusios iš vardų, tai kalbant apie juos, jie yra skirstomi į tris grupes: hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės vardus
Pavardės iš hebrajiškų vardų. Seniau Lietuvoje hebrajiškos kilmės vardai buvo vartojami gana dažnai, bet nevisi jie būdavo vienodai populiarūs: vieni – labai dažni, kiti – reti. Kadangi hebrajiškos kilmės vardų, iš kurių kilo pavardės, yra labai daug, tai nagrinėti visų negalime. Patys populiariausi (pagal gausumą) iš kurių yra kilusių daugiausia pavardžių yra šie septyni vardai:
-Jonas, iš jo yra kilusios apie 510 pavardžių,
-Matas ( Motiejus, Modestas), iš jo – apie 410 pavardžių.

-Jokūbas, iš jo –apie 190 pavardžių,

-Simas, apie 180 pavardžių,

-Baltrus (Baltramiejus) , apie 130 pavardžių,

-Danas ( Danielius, apie 90 pavardžių,

-Juozas( Juozapas), apie 90pavardžių.
Iš šių vardų susidaro apytiksliai apie 1600 pavardžių.
Pavardės iš graikiškų vardų. Pavardžių, kilusių iš graikiškos kilmės vardų yra labai daug. ,,Graikiškos kilmės vardų kelias ėjo kartu su krikščionybe. Graikiškos kilmės krikšto vardai per ilgą kelionę į mūsų šalį smarkiai keitėsi”(4,86). Be to, keliaudami graikiški vardai dažnai įgaudavo slaviškų ar lotyniškų ypatybių. Patys populiariausi graikiškos kilmės vardai, iš kurių kilusios pavardės yra šie:
-Andrius, apie 245 pavardės,
-Petras, apie 245 pavardės,
-Grigas, apie 170 pavardžių,
-Jurgis, apie m160 pavardžių,
-Steponas, apie 145 pavardės,
-Ambraziejus, apie 140 pavardžių,
-Aleksandras, apie 130 pavardžių.
Iš visų šių septynių vardų yra susidariusios apytiksliai 1240 pavardžių.
Pavardės iš lotyniškų vardų. Pavardžių, kilusių iš lotyniškų vardų, yra daug mažiau, negu iš hebrajiškų ar graikiškų vardų, tai rodo, ir lietuvių pavardės, kurios yra susijusios su lotynų krikšto vardų kilme. Septyni patys populiariausi lotynų kilmės vardai, iš kurių kilusios pavardės:
-Benediktas, apie 280 pavardžių,
-Valentas, apie 195 pavardės,
-Povilas, apie 165 pavardės,
-Martynas, apie 120 pavardžių,
-Konstantinas, apie 80 pavardžių,
-Klementas, apie 65 pavardės,
-Lukošius, apie 60 pavardžių.
Iš šių vardų susidarė apie 965 pavardes.
,,Kaip matome, tik iš 21 krikščioniško vardo kilo daugybė pavardžių ir jų variantų – iš viso per 4000! O tų krikšto vardų yra daug kartų daugiau – be hebrajiškų, graikiškų, lotyniškų, dar slaviški, germaniški” (4,97). Iš jų visų kilusių pavardžių būtų labai daug, todėl jos sudaro svarbiausią mūsų dabartinių pavardžių klodą.

PAVARDŽIŲ SKOLINIMAS

Lietuvoje skolintų pavardžių yra nemažai ir įvairios kilmės. Jos atspindi sudėtingą lietuvių kalbos ir tautos istorinį kelią.
Senų senovėje Lietuva palaikė įvairius ryšius su kitokiais kraštais. Dėl to Lietuvoje lankydavosi įvairių tautų žmonės, kurie kartais ir pasilikdavo joje gyventi. Ir taip pamažu, slenkant šimtmečiams, Lietuvoje skolintų pavardžių skaičius vis didėjo, jis ypač pagausėdavo po karų, stichinių nelaimių, nes keldavosi nauji gyventojai iš artimų šalių ir taip atsirasdavo vis naujų pavardžių.
Dažniausiai pavardės buvo skolinamos iš kaimynų baltų (latvių), slavų (lenkų, baltarusių, rusų), germanų (vokiečių). Skolintos pavardės: Adleris, Atkočius, Stankevičius, Abadauskas, gali būti ir skolintos pavardės – Burokas ir Agurkas.

MOTERŲ PAVARDĖS

Lietuvių pavardžių formavimosi procesas, prasidėjęs XV amžiuje, iš esmės pasibaigė tik XVIII amžiuje. Vyrų pavardės išviso yra nesudarinėjamos: sūnus gauna tėvo pavardę ir perduoda ją savo palikuonims. Nevedusių vyrų pavardės tarmėse sudaromos su priesagomis –aitis, -ėkas, -elis, -ėlis, -ėnas, -ynas, -okas, -uitis, -ukas, -ūkas, -ūtas, -utis, -ūtis, -as, -is ir t.t.
Lietuviškos moterų pavardžių formos skiriasi nuo vyrų pavardžių formų. Jos skiriasi pirmiausia moteriškos giminės galūne. Netekėjusių moterų pavardės yra padaromos iš vyrų pavardžių kamienų, pridedant priesagas –aitė, -ytė, -utė, -iūtė (Arlauskaitė, Laurutytė, Klimavičiūtė, Dapkutė). Tarmėse mergaičių pavardės sudaromos pridedant priesagas –aičia, -yčia, -ūčia, -ikė, -(i)ūkė, -iotė, -alė, -ėlė, -očia, -okė, -ėčia, -aitė, -ytė ir kt. (pavyzdžiui: Morkūnaičia, Karaliūčia, Margikė, Balčiūnaitė, Rokalė, Gudonėlė, Šinkūnotė, Nemunytė). Ištekėjusių moterų pavardžių daryba iš esmės nesiskiria, jos sudaromos taip pat iš vyrų pavardžių kamienų, pridedant priesagas –ienė ir –ievienė (Daukša – Daukšienė, Lukošius – Lukošienė, Dapkus – Dapkuvienė).

Populiariausios gyventojų pavardės 2004 m.

Eil. Nr. Vyrų Moterų
1. Kazlauskas Kazlauskienė
2. Stankevičius Jankauskienė
3. Jankauskas Petrauskienė
4. Petrauskas Stankevičienė
5. Vasiliauskas Ivanova
6. Žukauskas Kazlauskaitė
7. Paulauskas Jankauskaitė
8. Butkus Petrauskaitė

Dažniausiai pasikartojančios kūdikių pavardės 2005 m.

Eil. Nr. Berniukų Mergaičių
1. Jankauskas Kazlauskaitė
2. Stankevičius Jankauskaitė
3, Kazlauskas Petrauskaitė
4, Petrauskas Vasiliauskaitė
5, Vasiliauskas Stankevičiūtė
6, Kavaliauskas Paulauskaitė
7. Urbonas Kavaliauskaitė
8. Žilinskas Rimkutė
9. Sakalauskas Žukauskaitė
10. Venskus Urbonaitė

IŠVADOS

Senovėje lietuviai buvo vienvardžiai. Iki XVI amžiaus antrosios pusės formavosi dvinarė asmenų žymėjimo sistema, bet pavardžių dar bemaž nebūta. Tik XVI amžiaus pabaigoje ima dažnėti paveldimų, visą šeimą žyminčių asmenvardžių. Pavardžių formavimasis baigiasi XVIII amžiuje.
Pagal kilmę lietuvių vardai ir pavardės, arba asmenvardžiai, yra labai įvairūs. Svarbiausios jų grupės yra dvi – lietuviškos ir nelietuviškos kilmės asmenvardžiai. ,,Santykis tarp šių grupių amžių bėgyje gerokai įvairavo, keitėsi”(4, 107).
Taigi lietuviškos kilmės pavardės yra kilusios iš asmenvardžių, tautovardžių, vietovardžių, įvairių pravardžių, įvairių gyvūnų ar augalų pavadinimų. Nelietuviškos kilmės pavardės kilusios iš krikščioniškų vardų (hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės).

Naudota Literatūra:
1) www.std.lt
2) www.google.lt

Leave a Comment